TURINYS
ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………………31. ERDVĖ………………………………………………………………………………………………………………………..41.1. Dykuma………………………………………………………………………………………………………………….41.2. Miškas (gamta)………………………………………………………………………………………………………..51.3. Dangaus ir žemės erdvės…………………………………………………………………………………………..62. LAIKAS……………………………………………………………………………………………………………………….82.1. Biblinis laikas………………………………………………………………………………………………………….82.2. Ciklinis laikas………………………………………………………………………………………………………….92.3. Gimininis laikas. Istorija…………………………………………………………………………………………..92.4. Skaistyklos laikas…………………………………………………………………………………………………..10IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………………..11ŠALTINIAI………………………………………………………………………………………………………………………12LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………………………12ĮVADASReferato tema – erdvės ir laiko samprata viduramžiais. Erdvė ir laikas – pagrindiniai pasaulio egzistavimo parametrai. Referato tikslas – remiantis viduramžių prancūzų ir vokiečių liaudies poetinės kūrybos viršūnėmis „Rolando giesme“ bei „Nibelungų giesme“, suprasti viduramžių žmogaus mąstymą apie erdvę bei laiką. Mūsų požiūris į pasaulį skiriasi nuo viduramžių epochos žmonių pasaulėjautos ir pasaulėžiūros. Šiuolaikinis kasdieninis protas savo praktinėje veikloje remiasi abstrakcijomis „laikas“ ir „erdvė“. Viduramžiais žmonės optikos požiūriu erdvę suvokė taip pat, tačiau kitokios buvo su tuo suvokimu susijusios emocijos. „Viduramžių žmonių“ požiūriu būtį apibrėžia erdvė, o dabartiniu įsitikinimu – laikas .Rengiant šį referatą, kaip šaltiniais buvo naudotasi poemomis „Rolando giesmė“ ir „Nibelungų giesmė“. Taip pat remtasi knyga „Europos mentaliteto istorija“, J. Le Goff‘o „Viduramžių vaizduote“, A. Gurevičiaus knyga „Viduramžių kultūros kategorijos“.Referatas yra suskirstytas į du skyrius, kurie dar skirstomis į poskyrius. Pirmajame skyriuje kalbama apie erdvę, jos supratimą. Antrajame skyriuje – apie laiką, kuris skirstomas į ciklinį, biblijinį, gimininį, sakralinį.Viduramžiais buvo daug erdvės ir laiko suvokimo aspektų. Nors šiame referate paminėti ne visi, tačiau, manau, šis skirstymas turėtų atspindėti to meto erdvės ir laiko sampratą.1. ERDVĖErdvė – vienas pagrindinių pasaulio egzistavimo parametrų. Įvairiais laikais ji buvo skirtingai ir suvokiama. Šiuolaikiniame pasaulyje požiūris į erdvę gerokai pakitęs nei viduramžiais. Paaiškėjo, jog ji gali susispausti, naujos judėjimo ir susisiekimo priemonės leidžia per laiko vienetą įveikti kur kas didesnius atstumus nei tolimoje praeityje. Taigi pasaulis pasidarė gerokai mažesnis. Viduramžių asmenybei būdingas kitoks požiūris į erdvę. Tačiau negalima kalbėti apie vieningas erdvės kategorijas, turint galvoje visus viduramžius ir visas to laikotarpio Europos šalis . Tačiau viduramžiškam erdvės išgyvenimui vistiek buvo būdinga apibrėžta vienovė. Be to, požiūris į erdvės vaizdinius viduramžiais kito.
Viduramžių epochos žmonių erdvės sąvokos ypatumus lėmė daugelis aplinkybių: jų santykis su gamta, teritorinis išsiskirstymas, akiratis, priklausęs nuo komunikacijos, bei visuomenėje vyravusių religinių ideologinių teiginių.1.1. DykumaDykuma gali būti suprasta geografiškai ir simboliškai. Ne kartą norėta nustatyti santykį tarp dykumos aplinkos ir religijos reiškinio . Dykuma (tikra ar simbolinė) suvaidino svarbų vaidmenį didžiosiose religijose, tame tarpe ir krikščionybėje, ir dažniausiai ji reiškė vertybes, priešingas miesto vertybėms, nes dykuma – miesto priešingybė. Tačiau, pasak J. Le Goff‘o, kalbant apie krikščionių vienuolystės pradžią, nereikėtų pernelyg supriešinti šių dviejų erdvių. Vienuoliai atsiskyrėliai šalindavosi miesto, tačiau jiems užplūdus oazes ar pusdykumes ir jas įdirbus, dykuma dažnai virsdavo miestu. Ankstyvaisiais viduramžiais lotyniškuosiuose Vakaruose vienuoliams peršasi gyvi vėlyvosios antikos miesto modeliai, kuomet vienuolynas tampa mikro miestu. Taip pasiekta pusiausvyra tarp miesto ir dykumos. Su dykuma glaudžiai susijusios vandenyno, mirties, pusiau pragariškos mirusiųjų buveinės, nors šios asociacijos svetimos krikščionybei. Vakarų eremitai, ieškodami dvasinių ir geografinių dykumų, iš pradžių teikė pirmenybę saloms, kur dykumos sąvoka jau svyruoja tarp rojaus ir išmėginimų sampratos . Įsivaizduojant dykumą kaip rojų, ji tampa kaip prieglauda. Tačiau dykuma – taip pat ir susidūrimo su blogomis jėgomis vieta, su šėtonu, demonu. Ši dykumos dvasingumo tema ankstyvaisiais viduramžiais Vakaruose nesusilaukia pasisekimo kaip Rytuose, iš kur ji atėjo. Į salų dykumą veržiasi keltų ir Šiaurės vienuoliai. Jūra jiems pakeitė Egipto dykumą. Tačiau salų ir jūrų atsiskyrėliai tik kraštutinė Vakarų dykumos riba, nes Vakarų pasaulyje dykuma – tai miškas.1.2. Miškas (gamta)Ankstyvųjų viduramžių Vakarų ir Centrinės Europos kraštovaizdis skyrėsi nuo dabartinio. Didesnę teritorijos dalį užėmė miškai. Gyvenamosios vietos dažnai buvo tarp miškų, gūdžių ir didelių. Jie viliojo savo gėrybėmis (vaisiais, medžioklės laimikiais), bet tuo pačiu baugino galimais pavojais (laukiniais žvėrimis, plėšikais, paslaptingomis būtybėmis). Miško gamtovaizdis visada svarbų vaidmenį vaidino liaudies sąmonėje, tautosakoje, maitino poetų vaizduotę . Ši geografinė erdvė kartu yra ir religinė mitologinė. Pasak J. Le Goff‘o, „materialinis“ viduramžių miškas atstojo sieną, prieglobstį pagoniškiems kultams, atsiskyrėliams, nugalėtiesiems ir visuomenės atstumtiesiems, ir jis buvo naudinga teritorija: čia medžiojama, renkamos įvairios gėrybės, miško ruošos, stiklo gamybos, metalurgijos vieta, naminių gyvulių ganykla . To meto Europoje gyventojų daugumą sudarė kaimo žmonės. Naujų ariamų žemių paruošimas: krūmų deginimas, miško kirtimas, esminis viduramžių kaimo bendruomenės formavimosi veiksnys. Santykis su žeme siejo individą (arba grupę, kuriai jis priklausė) su gamta, kadangi to meto socialinių ryšių tinklas dar buvo labai paprastas. Žmogus dažnai buvo vaizduojamas neatskirtas nuo gamtos, kartais pačiai žemiškai erdvei suteikiamas kūniškas pavidalas. Ši pasaulėjauta, anot A. Gurevičiaus, nyksta kai atsiranda kitoks žmogaus požiūris į gamtą – kaip į paprastą jo techninio poveikio objektą. Istorikai teigia, jog viduramžių žmonės neturėjo estetinio jausmo gamtai ir nemokėjo ja gėrėtis, ji nebuvo jo estetinio stebėjimo objektas. Gamtos aprašymuose viduramžių literatūroje nėra lokalinių ypatybių. Tai būdinga ir epui „Rolando giesmė“, kur gamta nevaidina savarankiško vaidmens, ji tiesiog fonas ir vaizduojama tik tiek, kiek yra susijusi su pačių herojų veiksmais. Gamtos reiškiniai – tai ženklai, išreiškiantys gamtos liūdesį dėl kovoje žuvusio Rolando. Viduramžių erdvės suvokimui būdinga tai, kad buvo ir nevienodo šventumo zonų. Kryžkelės turėjo nejaukumo simbolį. Medžiai ir šaltiniai buvo laikomi demonų arba fėjų buveinėmis . Gamtovaizdis kartais šventinamas krikščioniškąja prasme, laikoma kap prieglauda. „Rolando giesmėje“ prieglobsčio reikšmę turi medžiai (tiksliau – pušys): „Rolandas jaučia: traukiasi gyvybė, / Mirtis jau leidžias iš galvos į širdį. / Bėgte nubėga prie pušies ūksmingos, / Į žalią žolę gulas ant krūtinės“ , žolė (pieva): „Valdovas gulasi ilsėtis pievoj“ . Apskritai viduramžių kūriniuose miškas – tai riterio klajonių vieta, sodas – jo meilės nuotykio arba pokalbio vieta („Ir atveda <…> prancūzą sodan niekšas saracėnas. / Ten pradeda jie regzti bjaurų kėslą.“) , o laukas – mūšių vieta.1.3. Dangaus ir žemės erdvėsViduramžių žmogaus požiūrį į gamtą daugiausia lėmė religingumas – pagrindinis viduramžių pasaulėžvalgos bruožas. Disžiausia vertybe buvo laikomas dievas ir žmogaus siela. Gamta tuo tarpu liko tik sąlygiška vertybe – jeigu ji neartino žmogaus prie dievo, tada ji išvis buvo bevertė, o jeigu trukdė jį pažinti, buvo laikoma blogiu. Gamta buvo laikoma dievybės simboliu, ir visi jos reiškiniai buvo suvokiami kaip moraliniai pamokymai. Gamtos paveikslas tampa žmogaus dvasinio gyvenimo simboliu. Tuo pačiu gamtovaizdis pajungiamas krikščionių Dievui, pastatant jo simbolį – kryžių . Dar labiau erdvė pašventėdavo pastačius kulto pastatą – koplyčią, bažnyčią. Koplyčia minima „Rolando giesmėje“, katedra – „Nibelungų giesmėje“ . Katedra tapo visatos simboliu. Kiekviena jos detalė turėjo simbolinę prasmę. Katedrų ir bažnyčių portalai, triumfo arkos, įėjimai į rūmus buvo suvokiami kaip „dangaus vartai“, o patys pastatai – kaip „dievo namai“ . Sakralinė erdvė tapatinama su dangumi. Žemiškasis pasaulis praranda savarankiškumą ir taip pat siejamas su dangiškuoju. Šalia figūrų, išdėstytų žemėje, freskose vaizduojamos dangiškos jėgos: dievas tėvas, Kristus, dievo motina, angelai.apskritai erdvė hierarchizuojama. Brandžiuoju viduramžių laikotarpiu Europoje buvo populiari angelų hierarchijos idėja. Dangaus hierarchiją, kaip ir žemiškąją, sukūrė dievas, nurodęs angelų ir žmonių funkcijas. Pavyzdžiui, arkangelas Gabrielius – rojaus sargas, kurio pareiga nunešti Rolando vėlę į rojų . Viduramžių autorių vaizduojama ano pasaulio erdvė iracionali: rojus – danguje, o pragaras – požemio karalystėje, tačiau rojus ir pragaras gali būti artimi . Dangus buvo tauraus, amžino, idealaus gyvenimo vieta, o žemė – nuodėminga, laikinažmogaus buveinė. Pomirtinis pasaulis beveik tapatinamas su žemiškuoju, tačiau jis amžinas. Taigi viduramžių krikščionių erdvės vaizdiniai apėmė ir pomirtinį gyvenimą, kur nuolatinė amžinos pražūties baimė. Nors rojus buvo danguje, bet prie jo buvo galima priartėti lankantis tolimose Rytų ir Pietų šalyse, o pragaras buvo žemės gelmėse arba salose – šiaurėje arba vakaruose .Taigi viduramžių žmogaus erdvės daugiausia buvo simboliškos. Gyvenimo ir mirties, gėrio ir blogio, švento ir pasaulietiško suvokimas jungėsi su viršumi ir apačia, pasaulio šalimis ir pasaulinės erdvės dalimis.2. LAIKASLaikas – svarbus pasaulio egzistavimo parametras. Žmogus negimsta su „laiko jausmu“, jo laiko kaip ir erdvės sąvoką, lemia kultūra, kuriai jis priklauso. Vienai ar kitai tautai būdingas laiko suvokimas reiškėsi įvairiai: mituose, kultuose, ritualuose, atspindinčiuose liaudies sąmonę. Laiko sampratoje įsikūnija, su ja siejasi epochos pasaulėjauta, žmonių elgesys, sąmonė, gyvenimo ritmas, požiūris į daiktus. Viduramžiais jau žinomas pagrindinis skirtumas tarp „gamtinio“ ir „istorinio“ (socialinio) laiko. Viena vertu, laikas savaime buvo laikomas Dievo sukurtu gamtos fenomenu, dėl to jam buvo priskiriamas sakralus pobūdis, kita vertus, kaip permaina tai buvo žemiška savybė. Apskritai ankstyvaisiai ir brandžiaisiais Viduramžiais žmonės nebuvo abejingi laikui, tik nebuvo poreikio absoliučiai tiksliai matuoti laiką bei jį individualiai kontroliuoti.2.1. Biblinis laikasKasdieniniame žmonių gyvenime daug svarbesnis buvo jų praktinis santykis su laiku. Ankstyvieji ir brandieji Viduramžiai dažnai vadinami „Bažnyčios laikais“, kadangi laiko skaičiavimas patarnavo religiniam gyvenimui, visų pirma maldos valandoms, vienuolynuose laikas būdavo skaičiuojamas ir matuojamas bei tikrinamas saulės, vandens, vaško bei aliejaus laikrodžiais. Bažnyčios varpo kviečiama maldai parapija galėjo orientuotis laike. Taip pat ir valstiečiai galėjo savo dieną tvarkyti pagal varpus. Buvo skiriami „pjūties varpas“, „gaisro varpas“, „gyvulių išgynimo varpas“. Visą žmonių gyvenumą reguliavo varpų skambesys, atitinkantis bažnytinio laiko ritmą. „Nibelungų giesmėje“ varpų garsai taip pat reiškia laiką, kuomet žmonės kviečiami į mišias.Biblinis laikas – tai absoliuti vertybė. Kristaus atpirkimas suteikė laikui dvilypumą: prasidėjo „paskutinis laikas“, arba „amžių pabaiga“, bet kartu laikas dar nepasibaigė. Krikščioniškoje pasaulėžiūroje laiko sąvoka atskirta nuo amžinybės sąvokos. Amžinybė yra dievo atributas, o laikas – sukurtas ir turi pradžią ir pabaigą. Čia istorinis laikas įgyja apibrėžtą struktūrą: jį sudaro dvi skirtingos epochos – iki Kristaus gimimo ir po jo. Taigi laiko samprata remiasi trimis momentais – pasaulio pradžia, kulminacija ir žmonių giminės pabaiga. Laikas tampa linijinis ir negrįžtamas.2.2. Ciklinis laikasVis dėl to krikščionybėje laikas neprarado ir cikliškumo. Krikščioniško laiko suvokimo cikliškumą rodo ir bažnytinės šventės, kasmet kartojančios ir atnaujinančios svarbiausius Kristaus gyvenimo įvykius. Metus skaidė šventės, pažyminčios Kristaus gyvenimo įvykius, šventųjų dienos. „Nibeluingų giesmėje“ taip pat išskiriama bažnytinė šventė: „Ir žmonės netikėtai Sekminių ankstų rytą“ . Įvairiose šalyse metai prasidėdavo ne tuo pačiu laiku: kalėdomis, didžiąja savaite, Marijos apreiškimo dieno. Atitinkamai laikas buvo skaičiuojamas savaitėmis – kiek jų liko iki kalėdų ar praėjo po jų . Viduramžiais para buvo dalijama ne į vienodo ilgio valandas, o į dienos ir nakties valandas. Pirmosios – nuo saulėtekio iki saulėlydžio, antrosios – atvirkščiai . Paprastai laikas nustatinėjamas pagal saulės padėtį dangule. „Kai karstą atgabeno, vidurdienis jau buvo“ . Viduramžių Europoje buvo naudojamasi saulės laikrodžiu, smėlio laikrodžiu arba vandens laikrodžiu. Saulės laikrodžiu buvo galima naudotis tik giedrą dieną, kai valandos nebuvo galima nustatytai pagal saulę, ji buvo nustatoma pagal tai, kiek nudegdavo balana, žvakė ar aliejus lempoje. Vis dėl to pagrindinės viduramžių laiko kategorijos buvo metai, sezonas, mėnuo, diena, o ne valanda („Ir nei gegužio rytą, nei vasarą saulėtą…“ ). Aplinkybė, kad agrarinėje visuomenėje laiką reguliavo gamtos ciklai, lėmė žmogaus priklausomybę nuo metų laikų kaitos.2.3. Gimininis laikas. IstorijaNors laikas buvo apskaičiuojamas netiksliai, viduramžiais buvo labai domimasi praeities faktais ir jų seka. Labai svarbiu laiko aspektu buvo kartų skaičiavimas. Nustačius asmens priklausomybę vienai ar kitai kartai arba nurodžius jų seką, buvo visiškai patenkinamai suvokiamas įvykių ryšys, reikalų eiga ir teisinių pretenzijų pagrįstumas. „Tikėjo, kad netrukus juos Zygfrydas valdys, <…> Nes kol gyva Zyglinda ir tėvas Zygizmundas,/Karališkas vainikas tikrai jo nesugundys!” . Feodaliniai senjorai rūpinosi savo genealogijomis, kildindami giminę iš tolimų, dažnai legendinių, kilmingų, šlovingų pirmtakų. Istorija viduramžiais visų pirma buvo senų feodalinių giminių ir dinastijų istorija. Tačiau tai lietė tik kilminguosius, o ne prastuomenę . Ilgus amžius istorija buvo bažnyčios istorija, ir ją paprastai rašė šventikai. Taigi viduramžiais mąstymą apie laiką gerokai veikė teologija. Tautų ir valstybių istorija iš tikro buvo mažai žinoma, ir tos žinios buvo nedaugelio išsilavinusiųjų privilegija . Viduramžiais buvo vertinama visa, kas sena, nes buvo paplitęs įsitikinimas, kad bet koks pasikeitimas veda į nuopolį.2.4. Skaistyklos laikasLaiko ir jo matavimo kontrolė – svarbus socialinių ir ideologinių konfliktų visuomenėje aspektas. Skaistyklos laikas nelieka nuošaly. Skaistyklos sąvoka įsitvirtina apie XII – XIII a., kai vyksta esminiai krikščionijos mantalinės ir intelektualinės aplinkos pasikeitimai. Skaistykla, viena vertus, padaro ne tokią ryškią ribą tarp žemiškojo gyvenimo ir pomirtinės būties, kuri tam tikra prasme yra gyvenimo tęsinys, antra vertus, skaistyklos sampratos padarinys – linijinio, „istorinio“ laiko tarpsnio prieš mirtį ir iškart po mirties dramatizavimas. Kadangi kelias į dangų, pragarą ar skaistyklą iš esmės atsiveria mirties akimirką, nes į skaistyklą patenkama pradėjus atgailauti arba atlikus išpažintį, nusidėjėlio laikysenos mirties akimirką problema įgyja lemtingą ir dramatišką reikšmę.Skaistykla – apraiška, nurodanti, kad paskutiniais viduramžių šimtmečiais vis daugiau reikšmės skiriama asmeniniam teismui. Skaistyklos laikas, kurį Dievas kiekvienas nustato jo mirties valandą – individualus laikas. Šis laikas – tai laikas nustatomas kiekvienam atskirai, ir už jį atsakingas tiek asmuo, individas, tiek bendruomenės, kurioms jis priklauso. Taigi individualios atsakomybės mirties valandą ir kolektyvinės atsakomybės po mirties iškėlimas rodo mirties jausmo pervartą. Požiūrio į laiką aspektai viduramžių Europoje – ciklinis, biblinis, gimininis, istorinis laikas – ganėtinai skirtingi. Ciklinė gyvenimo pajauta sudarė kitų laiko atskaitos sistemų pagrindą.IŠVADOSViduramžių žmogaus tiek erdvė, tiek laikas yra ne abstraktūs ir ne vienalyčiai, o individualizuoti ir labai skirtingi. Viduramžių pasaulio erdvė – tai uždara sistema su šventais centrais. Apskritai erdvės vaizdiniai daugiausia buvo simboliški. Erdvės suvokiamos skirtingai, tačiau tarpusavyje, nors ir tik simboline prasme, jos labai susijusios (dykuma – miškas, dangus – žemė) ir neretai susipina. Pagrindinis viduramžių žmogaus erdvės suvokimo veiksnys – gamta. Nors to laikmečio žmogus nesuprato gamtos kaip estetikos objekto ir nemokėjo ja grožėtis, tačiau ji atliko kitą funkciją, buvo siejama su žmogaus jausmais, išgyvenimais. Epiniuose viduramžių kūriniuose dažnai ji atspindėdavo žmogaus būseną.Viduramžiuose laikas buvo suvokiamas keliais aspektais. Tai agrarinis, biblinis, ciklinis, gimininis laikas. Tačiau visus daugiausia lėmė ciklinis laikas.šio laiko samprata buvo populiari ne tik tarp mąstytojų, bet ir liaudyje. Agrarinė visuomenė gyveno natūralios aplinkos diktuojamu ritmu. Kaip ir gamtoje, žmogaus gyvenime vienas kitą nuosekliai keičia gimimo, žydėjimo, brandos, mirties laikotarpiai, reguliariai besikartojantys iš kartos į kartą. Ir žemės ūkio sezonai, ir žmonių kartos – tai vieno ir to paties gyvenimo dalis.Taigi, viduramžiais didelę reikšmę turėjo gamta, ir būtent per ją buvo suvokiama erdvė bei laikas. Erdvė ir laikas – pagrindiniai pasaulio egzistavimo parametrai.ŠALTINIAI1. Nibelungų giesmė. Vilnius. 19802. Rolando giesmė. Vilnius. 1988LITERATŪRA1. Europos mentaliteto istorija. Sud. P. Dinzelbacher. 19982. Gurevičius A. Viduramžių kultūros kategorijos. Vilnius. 19893. Le Goff J. Viduramžių vaizduotė. Vilnius. 2003