Komunizmas

1.Įžanga.
Po komunistinių rėžimų žlugimo Rytų Europoje ir Rusijoje, dėmesys komunizmui kaip politinei ideologijai, smarkiai susilpnėjo. Didelė dalis akademinio sluoksnio žmonių ir šiaip plačioji visuomenė mano, kad lavono tyrimai nereikalingi. Tačiau jau dabar atsiranda žmonių, manančių, jog komunizmo idėja nėra blogas dalykas. Pati savaime tai teisinga ir graži idėja, o visos negerovės kilo dėl “stalininių nukrypimų”. O jeigu pavyktų grįžti prie pačių ištakų, tai visos žmonijos lauktų graži ateitis. Su šiomis nuomonėmis aš nesutinku. Todėl nepaprastai svarbu toliau tyrinėti šio reiškinio kiilimo priežastis, jo silpnąsias vietas. Taip pat tenka konstatuoti, jog ikimarksistinio laikotarpio komunistinės idėjos iki šiol nesilepino dideliu tyrėjų dėmesiu. Todėl daugelyje atvejų man teko remtis autentiškų darbų analize ir interpretacija, kas padidino nerimą, kad būsiu pernelyg subjektyvus ir šališkas.
Pagrindinis šio darbo tikslas- apžvelgti komunistines idėjas, suformuotas ikimarksistiniu laikotarpiu, pasistengti parodyti jų turinį, prasmę ir įtaką tolimesniam komunistinės minties vystymuisi. Tačiau galutinę prasmę šis darbas įgaus ateityje, kai pamėginsiu apžvelgti K.Markso politinę filosofiją.

2. Komunistinių idėjų identifikacijos metodologija.
Viena iš svarbiausių šio darbo užžduočių yra ne tik apžvelgti komunistines idėjas, bet kur kas svarbiau surasti metodą, per kurį visos idėjos turi būti perfiltruotos ir atrinktos tos, kurios reikalauja detalesnio nagrinėjimo.
Sąvoka komunizmas- labai įvairi ir daugiareikšmė. “Komunizmas susiformavo kaip reikalavimas visiškai įgyvendinti Didžiosios Prancūzų re

evoliucijos aktualizuotus visų žmonių lygybės ir laisvės principus”[1; 115]. Tuo tarpu galutinai šią teoriją suformavo K.Marksas ir F.Engelsas XIXa. 5-ame dešimtmetyje[2;71]. Mano nubrėžtas chronologinis laikotarpis,baigiasi prieš tai, kai ši politinė doktrina buvo galutinai suformuota. Todėl man teks nagrinėti šių idėjų formavimąsi. Kūrimosi laikotarpis pasižymi tuo, kad galima pastebėti tik padrikus visumos elementus, kurie tik vėliau bus sujungti ir pasaulį išvys nauja ideologija. Todėl svarbu būtų pamėginti įsivaizduoti, kokį visuomenės gyvenimą matė K.Marksas ir jo pasekėjai.
TSKP komunizmą įsivaizdavo kaip: “neklasinę visuomenę, kurioje yra vieninga bendraliaudinė nuosavybė ir visiška socialinė lygybė”[2; 399]. Tačiau, ką savyje iš tikrųjų reiškia šie kodai. Klasės marksistams visuomet asocijavosi su didelėmis žmonių grupėmis, turinčiomis savo specifinius interesus, kurie prieštarauja kitų klasių interesams. Taigi “beklasė visuomenė” reiškia tokią būūseną, kuomet nėra jokių grupinių interesų. Bet tai prieštarauja žmogaus prigimčiai, nes žmonės yra skirtingi (t.y turi skirtingus pomėgius poreikius ir pan.). Beklasę visuomenę, neturinčią jokių grupinių interesų įmanoma sukurti panaikinus arba suvaržius privačią nuosavybę. Tokiu atveju individas negalės patenkinti savo gyvenimiškų poreikių, ir taps priklausomas nuo valstybės malonės. Dirbdamas valstybei, iš jos gaus lygią dalį visų pagamintų gėrybių. Tačiau, kai kuriem kitiems filosofams atrodo, jog nebus įmanoma sukurti beklasės visuomenės jeigu individas turės savo asmeninius interesus. Taip atsiranda siūlymas vi
isiškai pajungti individo asmeninį gyvenimą valstybės reikmėms. Politinį rėžimą, kuris panaikina ribas tarp privataus ir viešo gyvenimo mes vadiname- totalitarizmu. Beklasė visuomenė,kurioje suvaržyta ar panaikinta privati nuosavybė, visada bus totalitarinė. Ir visiškai nesvarbu ar to siekė šių idėjų sumanytojai.
Komunistinės idėjos- teorijos siekiančios sukurti beklasę (totalitarinę) visuomenę, pagrįstą privačios nuosavybės panaikinimu, lygiu pagamintos produkcijos paskirstymu, o kai kurių mąstytojų nuomone ir visišku individo pajungimu visuomenės reikmėms.
Svarbiausią vietą užima nuosavybės apribojimo ir produkcijos paskirstymo klausimai. Todėl nagrinėdamas politines teorijas, ieškosiu autoriaus požiūrio į privačią nuosavybę.

Literatūra.
1.Laurėnas V. Socializmas ir Komunizmas\ Politikos mokslų metmenys, Vilnius, 1994
2.Marshal G. The concise Oxford dictionary of Sociology. Oxford.,1994
3.Filosofijos žodynas. Vilnius, 1975

3. Atviros visuomenės kritika Antikoje.
Atviros visuomenės vystymasis graikų miestuose- valstybėse, demokratijos trūkumai iššaukė diktatūros šalininkų kontrpuolimą. Vienas iš tokių atviros visuomenės kritikų buvo žymus Atėnų filosofas Platonas. Jo politinės teorijos (ypač išdėstytos veikale “Valstybė”) drąsiai gali būti laikomos komunistinėmis. Todėl tikslinga būtų panagrinėti Platono siūlomą visuomenės gyvenimo modelį.
Pradėdamas konstruoti savo idealios valstybės modelį Platonas pirmiausia įveda darbo pasidalinimą, motyvuodamas tuo, kad vienas žmogus gali dirbti tik vieną darbą. Toliau jis apibrėžia sąvoką “teisingumas”. “Kalbant apie teisingumą, ir jį vykdant turi omenyje vieną kriterijų- valstybės interesus.”[1;146] Jo kuriamoje valstybėje “Žmogaus individualus gyvenimas turėjo būti besąlygiškai pavaldus žmonijos idealui.”[2;43]
Padalijęs visuomenę į uždaras klases, Pl

latonas labai didelius reikalavimus kelia valdančiajai klasei. Savo valstybės gerovę jis sieja su valdančiosios klasės vieningumu. Jai uždraudžiama turėti nuosavybę ir turtų, įteigiant mitą, jog: “Dievas lipdydamas tuos iš jūsų, kurie bus tinkami valdyti, jis įmaišė aukso, tokie yra vertingiausi; lipdydamas jų padėjėjus, jis įmaišė sidabro, o žemdirbius ir amatininkus- geležies ir vario.”[3;131] Platonas draudžia valdantiesiems turtėti, nes: “vos tik jie įsigis žemės nuosavus namus ar pinigų, jie tuojau pat taps namų šeimininkais ir žemdirbiais.”[3;133] Tačiau (nepaisant paplitusios nuomonės) tai nereiškia, kad žemdirbiams ir amatininkams tai yra leidžiama. Kalbėdamas apie galimus karus jis siūlo pasinaudoti savo sąjungininkų turtų troškimu: “Jeigu nusiuntę pasiuntinius į kaimyninę valstybę, jie pasakytų teisybę: “Mes neturime nei aukso, nei sidabro nes mums tai uždrausta, bet jums tai nėra uždrausta. Todėl laimėjus galėsite pasiimti visas priešų gėrybes.”[3;138] Platono manymu, bet kokie priešai geriau kovos “prieš minkštakūnes avis”, negu “prieš liesus šunis”.[3;138-139] Jeigu žemutinis sluoksnis turėtų galimybių turtėti, tokios valstybės nebūtų galima vadinti “liesu šunimi”. Akivaizdu, kad uždraudęs turtėti sargybinių luomui, Platonas šios teisės nesuteikia ir eiliniui piliečiui. Taip pat Platonas liepia kiekvienam piliečiui paskirti vieną darbą : “kuriam iš prigimties yra tinkamas, kad kiekvienas, dirbdamas tik vieną darbą, būtų vieningas, o ne daugialypis”[3;140]. Jeigu panašias idėjas suformuluotumėme XX a. po
olitinės filosofijos terminais, galėtumėme visa tai pavadinti “nuosavybės ir verslo laisvės suvaržymu”.
Panašiai Platonas reguliuoja savo valstybės pavaldinių asmeninį gyvenimą. Pirmiausia jis numato, kad sargybiniams nevalia turėti šeimos ir vaikų. “Sutuoktinių poras reikia parinkti taip, kad jų vaikai būtų ramios psichofizinės struktūros ir būtų geri piliečiai”[2;43]. Filosofijos istorijoje yra laikomasi tradicijos, kad Platonas neleido kurti šeimų tik sargybinių luomui. Tačiau Platonas turėjo omenyje ne socialinį šeimos institutą, kuris perduotų savo palikuonims kultūros vertybes, o tiesiog moterų priklausomybės klausimą. Sargybiniams: “Visos žmonos turės būti bendros, nei viena negalės atskirai gyventi su kuriuo nors vyru.”[3;180] Šio sluoksnio vaikų atsiradimo klausimus turės spręsti valdovai iš valstybės gerovės pozicijų. Tuo tarpu žemdirbių ir amatininkų klasei, visa tai paliekama be valstybės kontrolės. Tačiau visa vaiko socializacija bus įgyvendinama valstybės, nes Platono nuomone tiek vyrai, tiek moterys turės dirbti savo luomui priderančius darbus.
Platonas gan didelį vaidmenį skiria švietimui ir auklėjimui, tačiau tai išimtinai valdančiosios klasės privilegija. Kareivių lavinimui skiriama gimnastika ir dailieji menai [3;86], tuo tarpu karaliams- filosofams siūloma dialektika. Tačiau visame veikale visiškai neskiriamas dėmesys dvasiniam amatininkų auklėjimui. Taip pat galima pastebėti, kad kiekvienam sluoksniui yra nubrėžiamos ribos, ir kiekvienam sluoksniui galima duoti tam tikrų mokslų žinias. Įdomi yra frazė, kuria Platonas mokinti visų mokslų mokslo, t.y. dialektikos numato tik vieną žmogų. Toks poreikis yra motyvuojamas tuo, kad: “žmonės, kurie užsiima samprotavimu nesilaiko įstatymų”.[3;271] Didžiausias Platono teorijų kritikas K.R. Poperis paaiškina Platono mintį: “Į klausimą, kodėl tai įvedama, atsakymas yra paprastas.- Jis bijo mąstymo valdžios”.[1;173] Jo valstybėje negali būti nuomonių įvairovės, nes tai pažeis vieningumą.jeigu net ir tarp valdančiųjų bus nuomonių įvairovė, niekas negali garantuoti, kad koks nors elito atstovas nenutars pasinaudoti masėmis. Tuo tarpu kaip teigia Dž. Orvelas negalima tikėtis, kad masės pradėtų kelti reikalavimus pačios, nes:”Masės niekada nesukyla pačios ir niekada nesukyla tik dėl to, kad yra išnaudojamos. Juk tol, kol jos neturi duomenų apie tai, jos net nesuvokia esančios išnaudojamos.” [4;245]. Jeigu amatininkai suvoks savo asmeninius interesus, tai valdančiajam sluoksniui bus galas. Platonas tai aiškiai suprato: “Bus labai blogai, jeigu savo vietomis susikeis amatininkai, tačiau jei savo vietomis susikeistų žmonės iš skirtingų klasių tai būtų žiauri katastrofa”.[1;127]
Kita specifinė Platono valstybės problema būtų prekybos klausimas. K.R. Poperis mano, kad: “galutinis tokios valstybės tikslas turėtų būti visiška autarchija. Kitu atveju arba valdovai priklausys nuo pirklių, arba patys taps pirkliais”. [1;124] Platonas, tuo tarpu, netik kad nesiūlė izoliuotis, bet manė, kad: “beveik neįmanoma įkurti valstybės tokioje vietoje, kuri apsieitų bet prekių įsivežimo iš kitur. Taigi dar reikės žmonių, kurie iš kitos šalies atgabentų, to ko reikia”.[3;86-87] Šiuo klausimu būtų galima pasakyti, kad Poperis užbėgo truputį už akių. Jis aiškiai suprato, jog pirklių luomas kelia didžiausią grėsmę tokios valstybės egzistavimui. Pirklys turi būti drąsus, iniciatyvus ir apsukrus. Jį dera specialiai mokinti, nes kitoks jis nebus naudingas valstybei. Tuo tarpu gavęs specialų išsimokslinimą ir pamatę kitus kraštus, pirkliai gali pradėti reikalauti visuomenės pertvarkymų. Gi Platonas tuo tarpu į savo valstybę žvelgė iš Va. pr. Kr. Kaip teigia to laikotarpio ūkio istorikai, dauguma graikų polių nesugebėdavo patenkinti savo poreikių grūdams. “Atėnai buvo didžiausias, bet ne vienintelis grūdų importuotojas graikų pasaulyje. Atėnai, Korintas, Argas, Sicionas taip pat didžiąją dalį savo poreikių grūdams patenkindavo iš tarptautinės prekybos.”[5;45] Prieš akis turėdamas Atėnų ūkio reikmes, Platonas nesugeba suvokti, kad prekyba yra didžiausias jo valstybės pamatų griovėjas.
Taip pat būtina apžvelgti Platono požiūrį į visuomenės kitimą. “Platonas visiškai neigia sofistines pažangos idėjas: jo valstybė yra stabili, išlaikanti pusiausvyrą, jai nereikalingas tolesnis vystymasis”[6;68]. Tačiau svarbiausia yra tai, kad savo idealiąją valstybę jis formuoja ne nuo tuo metu gyvuojančių politinių sistemų, bet visos praktikoje gyvuojančios politinės sistemos vertinamos kaip jo idealiosios valstybės išsigimimo formos. Platonas išskiria keturias valdymo formas: timokratija (karių valdžia), oligarchija (turtingųjų valdžia), demokratija (valdžia gaunama burtų keliu), tironija (vienvaldystė paremta jėga). Kiekviena iš tų valdžios formų išsigimsta viena iš kitos, ta tvarka kuria aš paminėjau. Timokratija yra būdinga tautoms, žengiančioms iš pirmykštės bendruomenės į civilizuotą pasaulį. Kadangi valdymo forma yra susijusi su žmonių papročiais, vertybėmis susiformavusiomis istorijos bėgyje. Platonas negali grąžinti visos visuomenės į ikicivilizacinę būseną, nes tokia valstybė negalės daug gaminti. Todėl tokioje būsenoje lemta likti tik apatiniam sluoksniui. Sargybiniams yra duodami tam tikri kultūros elementai, tačiau griežtai reglamentuojamas jų gyvenimo būdas, tuo tarpu visos žmonijos sukauptos žinios suteikiamos tik karaliams- filosofams, kurių pagrindinė užduoti yra žiūrėti, kad nebūtų laužomos totalitarinės normos.
Po nepavykusio bandymo realizuoti savo idėjas Platonas vėl grįžo prie valstybės valdymo problemų. Jis parašo naują veikalą “Įstatymai”, kuriame nubraižo naują valstybės valdymo modelį. Tačiau ir šis valstybės modelis tebėra totalitarinis. K.R. Poperis pateikia citatą iš “Įstatymų” kurią drąsiai galima būtų laikyti totalitarizmo programine nuostata. “Svarbiausia yra tai, kad niekas niekada neturi palikti be valdovo- nei vyrai, nei moterys neturi priprasti veikti savo nuožiūra ne tiktai kare, bet ir taikos metu reikia būti įdėmiam ir ir vykdyti valdžios nurodymus”[1;142]. Tačiau nepaisant visko, Platonas neatsisako ir senosios idealios valstybės modelio. Kaip teigia G.Sabine :”Platonas nebuvo tvirtai nusprendęs, kad “valstybėje” išplėtota teorija yra klaidinga, ir kad jos reikėtų atsisakyti. Jis nekartą teigė, kad jo tikslas yra aprašyti antrąją geriausią valstybę.[.] bet jeigu atsirastų kompetentingas valdovas, įstatymų valdžios nebereikėtų”[7; 115].
Kadangi Platonas savo ankstesniųjų teorijų nepaneigia, o tik laikinai jas modifikuoja, manau nėra būtina šį valstybės modelį nagrinėti detaliau.

Literatūra:
0Ļīļåš Ź.Š. Īņźšūņīå īįłåńņāī č åćī āšąćč. Ņ.1., Ģīńźāą, 1992
1Vasilevskis E. Platono tobulo žmogaus koncepcija\ Filosofija- Sociologija, Vilnius, 1996, Nr. 6.
2Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981
3Orvelas Dž. Gyvulių ūkis. 1984-ieji. Vilnius. 1991
4Paunds G.J. An Historical Geography of Europe, Cambrige, 1990
5Aster. A fon. Filosofijos istorija. Vilnius 1995
6Sabine G., Thorson Th. Politinių teorijų istorija, Vilnius 1995

4. Komunistinės minties atgaivinimas.
Po Romos imperijos griūties sustojo politinės minties raida. Ištisus šimtmečius buvo nagrinėjamos bažnyčios, visuomenės bei valstybės tarpusavio santykių problemos. Komunistinės minties vystymasis visiškai sustojo, nebent atskiri fragmentai buvo perimti iš Platono. Renesansas, pasireiškęs noru atgaivinti pamirštas Antikines vertybes, vėl atgaivino šios problemos tyrinėjimus. Pirmasis žmogus pamėginęs tai padaryti buvo Tomas Moras, karaliaus Edvardo VIII lordas kancleris (vėliau jo paties apkaltintas valstybės išdavimu ir nuteistas mirti). Jo veikalas “Utopija” davė pradžią filosofinei mokyklai vadintai utopistais.
Sabine Moro “Utopiją” vadina “palyginti vienišu ir nereikšmingu to meto politinės filosofijos epizodu”[1, 452]. Galbūt to meto politinėje filosofijoje tai ir nebuvo svarbu, tačiau tolesniam komunistinės idėjos vystymuisi šio autoriaus darbai yra labai reikšmingi. Mums svarbiausia būtų parodyti utopinės valstybės socialinę struktūrą, jos valdymo sistemą. Visur kaip etalonas bus imamas Platono dialoge “Valstybė” išdėstytos mintys.
Kaip teigia knygos “Utopičeskij socializm” sudarytojai: “Moras pirmasis nupiešė visuomenės struktūros paveikslą, paremtą kolektyvine gamybos priemonių nuosavybe”[2, 15]. Pirmoji Tomo Moro “Utopijos” dalis pašvęsta esamos visuomenės kritikai, iš to galima susidaryti gana neblogą tuometinės visuomenės paveikslą. Antroji knygos dalis vaizduoja mitinės valstybės gyvenimą jos piliečių tarpusavio santykius, visuomenės struktūrą.
Moro knygoje galima rasti tam tikrų užuominų į totalitarinį vienodumą” saloje 54 miestai, visi erdvūs ir didingi; visur ta pati išvaizda, kiek leidžia vietovė”[3,64]. Tai kur kas labiau centralizuota valstybė negu Platono idealioji valstybė. Tačiau nepaisant gan didelio miestų skaičiaus, jie nėra susijungę į vieną darnų ekonominį vienetą. Miestai yra savarankiški, jie tarpusavyje nepolitiškai bendrauja tik dviems atvejais:
0Jeigu, viename mieste trūksta produktų, juos papildo (visiškai nemokamai) perteklius kitų miesto produktų.
1Jeigu miestuose perdaug gyventojų, jie papildo kitų miestų gretas arba steigia naujas kolonijas [3;78].
Skirtingai nuo Platono izoliacijos, T. Moras vaizduoja “Utopiją” su pakankamai ekspansionistinėmis tendencijomis. Pirmiausia jie sukuria kolonijas, kur pasiūlo čiabuviams galimybes gyventi taip kaip gyvena jie arba “išstumia iš jų užimamų žemių”[3;78]. Be to T.Moras leidžia utopiečiams pradėti karą:” iš meilės žmonėms, pasigalėję slegiamos tironijos tautos, vaduoja savo jėgomis iš tirono jungo ir vergovės”[3;121]. Turint omenyje tą faktą, jog T.Moro nuomone tik “Utopijoje” nėra išnaudojami žmonės, vadinasi šios salos žmonės yra suteiktas moralinis pagrindas kariauti, iš esmės, su visu pasauliu.
Visuomeniniame- ekonominiame gyvenime autorius nesugeba atkurti Platonui būdingo totalitarizmo. Jis kalba apie pakankamai didelę visuomenės įtaką individui, tačiau, nesugebėdamas panaikinti šeimos, kaip socialinio instituto, nepanaikina takoskyros tarp privataus ir visuomeninio gyvenimo. Turėdamas omenyje žmonių ekonominę veiklą T.Moras nenumato specializacijos tokios kaip buvo parodytos Platono veikaluose. Utopijoje žmogus turi du verslus:
0Jis yra žemdirbys” iš kiekvienos šeimynos kasmet grįžta į miestą po dvidešimt žmonių, pragyvenusių kaime dvejetą metų. Jų vietą užima iš miesto tiek pat naujų|.|. Šitas paprotys atnaujinti žemdirbius yra įprastas, kad niekas nebūtų verčiamas iš eilės per ilgai gyventi rūsčiomis sąlygomis”[3;65].
1Gyvendamas mieste, kiekvienas verčias vienu iš valstybės numatytų amatų: vilnų verpimu, linų dorojimu, akmenskaldyste, kalvyste, metalo bei staliaus darbais [3;72].
Valdžios institucijos labai paprastos. Mažiausia visuomenės grupė yra šeimyna. Ją sudaro apie keturiasdešimt žmonių .šeimynai vadovauja Šeimynos tėvas ir motina (seniausi nariai). Trisdešimčiai šeimynų vadovauja filiarchas[3;65]. Dešimčiai filiarchijų vadovauja sifograntas. Dešimčiai sifograntų vadovauja traniboras. Visi sifograntai (jų yra apie du šimtus) renka kunigaikštį. “Sifograntai gyvena erdviuose rūmuose”[3;81]. Jie prižiūri, kad gerai būtų dirbama, jo rūmuose žmonės pietauja. Viena iš jiems priklausančių privilegijų- teisė nedirbti.
T.Moras nieko nepasako apie tai kaip tokia valstybė turi atsirasti. Jis tepasako esą tokią valdymo formą nustatęs valstybės įkūrėjas Utopas. Lyginat su Platonu, tai- žingsnis atgal, nes pastarasis buvo numatęs, jog bet kuri valstybė taptų tokia, jeigu ją valdytų filosofas.
Viena iš esminių T. Moro veikalų problema- jos indėlis į bendrą komunistinės minties vystymąsi. Ši problema buvo kilusi dar XIX-ame amžiuje. Tam buvo paskirtas visas straipsnis knygoje skirtoje T.Moro gimimo 500-osioms metinėms. Šiame straipsnyje rašoma, kad:
“Nei K.Marksas, nei F.Engelsas niekada nepriskyrė, T.Moro utopinio socializmo pradininkų, niekada nelaikė “Utopijos” socialistinės minties kūriniu, o ten išdėstytų minčių” grįnai komunistinėmis teorijomis, kokias išdėstė G.Mabli ir Morelli”[4; 296]. Kitokio požiūrio laikėsi F.Engelso amžininkas K.Kautskis. jo požiūriu,”bendrumas tarp T.Moro socializmo ir XIX a. pab socializmo – idėjos didingumas.- ten vaizduojama ne maža ,uždara bendruomenė, bet 54 miestų junginys. T.Moras visą naciją privertė laikytis vienos santvarkos, bet ir numatė pagrindus būsimai ekonominei centralizacijai”[4;309]. Be abejo T.Moras negalėjo pateikti detalesnio visuomenės struktūros pakeitimo modelio. Jis manė, kad visos visuomenės problemos savaime išsispręs, panaikinus privačią nuosavybę. Tačiau jo numatyta, pakankamai įspūdingo dydžio miesto visuomenė, darbo kontrolė iš valdžios pusės, ekspansionistinės tendencijos- aiškiai turėjo įtakos tolesniam komunistinės minties vystymuisi. Be to nedera pamiršti, jog T.Morui teko nepaprastai sudėtingas uždavinys, nes Platono politinės teorijos buvo parašytos beveik prieš du tūkstančius metų, o jo gyvenamuoju laikotarpiu filosofija tokių problemų nekėlė.

Literatūra.
1.G.Sabine, T.Thorson. Politinių teorijų istorija. Vilnius. 1993
2.Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ. Ģīńźāą.1982
3.Moras T. Utopija. Vilnius. 1968
4.Ųņåźėč Ą. Ź ńļīšąģ ī ģåńņå “Óņīļčč” ā čńņīščč ńīöčąėčēģą\ Ņīģąń Ģīš. 1478-1978. Źīģóķčńņč÷åńźčå čäåąėū č čńņīšč˙ źóėņóšū. Ģīńźāą. 1981

5. Tolesnis totalitarinės minties vystymasis
Kitas Renesanso epochos filosofas, daug nusipelnęs tolesniam komunistinės minties vystymuisi, buvo italų vienuolis Tomazo Kampanela. Kampanelos kūrinių koncepcija labai panaši į T. Moro veikalus, jie abu priskiriami “literatūrinių utopijų” kategorijai. Šiuose kūriniuose labai daug vietos skiriama gyvenimo būdo, mokslo padėtės aprašymams. Mus labaiausiai domintų visuomenės struktūros modelis pavaizduotas T.Kampanelos knygoje “Saulės miestas”. Kaip ir Tomo Moro atveju, etalonu bus Platono veikalai.
T.Kampanela visiškai nenumato jokių visuomenės pokyčių ir būdų, kaip iš esamos svisuomeninės santvarkos galima būtų pasiekti jo naudojamą modelį. Tačiau neabejotinos pažangos T.Kampanela pasiekė kurdamas savo totalitarinės visuomenės modelį. Platonas šeimos kaip socialinio instituto panaikinimą ir žmonių seksualinio gyvenimo kontrolę buvo numatęs tik privilegijuotam sluosniui (T. Moras šeimos panaikinimo nebuvo numatęs visai), tuo tarpu T.Kampanelos Saulės mieste toks likimas laukė visų šios valstybės gyventojų.
” Valdovui- Meilei pirmiausia rūpi giminės prątesimas; jam svarbu darnūs vyro ir moters santykiai, kurie duotų kuo šaunesnius palikuonis. Jie šaiposi iš mūsų, kad mes taip uoliai stengiamės pagerinti šunų ir arklių veisles, bet pro pirštus žiūrime į žmones”[1; 15-16]. Todėl Saulės mieste “Gyvenamieji kambariai, miegamieji ir lovos bei visa kita kas būtina yra bendra. Bet kartą per šešis mėnesius valdžios pareigūnai nurodo, kam kuriame rate reikės miegoti ir kam pirmame miegamajame, kam antrame”[1; 26]. “O tai, kas mums atrodo žmogui natūraliu dalyku, būtent turėti žmoną, namus, vaikų, kad galėtume juos pažinti ir išauklėti, jie atmeta”[1;34].
Kampanela perima Platono požiūrį, kad valstybę privalo valdyti mokslininkai. Saulės mieste aukščiausia valdžia priklauso:” kunigui , jų kalba Saulei, o mes jį vadintumėme Metafiziku. Jis yra vyriausioji galva visų tiek kūniškų, tiek ir dvasinių reikalų, ir, sprenžiant visokius klausimus ir ginčus, jo žodis būna paskutinis. Jam prie šalies yra trys padėjėjai Pon, Sin ir Mor, o mūsiškai- Galia Išmintis ir Meilė. “[1;10-11]. Tuo tarpu biurokratijos dydžiu, T Kampanela Platoną jau lenkė. Šie trys valdovai (savotiški “ministrai”) savo žinioje turėjo pakankami didelį biurokratinį aparatą. Valdovui- Išminčiai buvo pavaldūs:” astrologas, kosmografas aritmetikas, geometras, poetas, medikas logikas, retorius, gramatikas, fiziologas, politikas- moralistas”[1;11].
Visiškai naujas dalykas, kurio neakcentavo nei Platonas, nei T. Moras- valstybės toleruojamas skundimas. “Pasmerktasis myriop minios akivaizdoje labai sąžiningai privalo nurodyti priežastis dėl kurių jis neturėtų mirti ir nusižengimus kitų, kurie turėtų mirti, taip pat ir valdžios pareigūnų kaltes. Jeigu sugeba įrodyti, kad jie vertesni dar didesnės bausmės. Jiegu jam tai pavyksta įrodyti, jis ištremiamas, o miestas apvalomas maldomis, aukojimais ir atgaila. Kaltinamojo išduotų nekankina, juos tik įkalbinėja”[1;65]. Ką reiškia terminas “įkalbinėja” T. Kampanela nurodė truputį anksčiau. “Patį kaltininką jie įtikinėja ir įkalbinėja tol, kol pats sutinka ir panori mirties bausmės, nes priešingu atveju jis negali būti baudžiamas”[1;65]. Kadangi kiekvienam žmogui yra būdingas savisaugos instinktas, galime būti tikri, kad jis pasakys viską, ką žinojo.
T.Kampanela toliau vysto T. Moro, išdėstytą mintį apie santvarkos eksportą į kitas šalis. T.Moras utopiečiams suteikė moralinę teisę kariauti su visu pasauliu, bet nevertė nugalėtų šalių perimti jų santvarkos. Tuo tarpu T.Kampanela žengia dar toliau. Jis rašo:”nugalėti arba patys pasidavę miestai visą turtą nedelsiant atiduoda bendram naudojimui. Apsaugą ir pareigūnus gauna iš Saulės miesto ir taip pamažu pripranta prie prie šio miesto papročių; į jį siunčia pasimokyti savo vaikus, neturėdami dėl to jokių išlaidų”[1;49].
Visa tai leidžia manyti, kad T.Kampanelos indėlis į komunistinės minties formavimąsi buvo pakankamai didelis. Nors jam dar ir nepavyko susieti jo vaizduojamos visuomenės santvarkos susieti su realiai egzistuojančiomis sąlygomis, kaip tai buvo numatęs Platonas, bet pats totalitarizmas T.Kampanelos veikaluose kai kuriose vietose aiškiai pralenkė Platono dialoge “Valstybė” išdėstytą totalitarinės visuomenės santvarkos modelį.

Literatūra:
0Kampanela T. Saulės miestas, V., 1979

6. Tarp Utopijos ir politinės programos.
Pilietinio karo metais Anglijoje, veikė keletas politinių grupuočių, reikalavusių detalesnių visuomenės pertvarkymų. Viena iš tų organizacijų buvo digerių judėjimas. Šio judėjimo šalininkas buvo Džerardas Winstenley. Būtų tikslinga panagrinėti jų politinę programą, tam kad pavyktų surasti tam tikrų detalių, kurios vėliau bus panaudotos kitų autorių.
Jo nuomone, privati nuosavybė aiškia kertasi su prigimtiniais dėsniais. Ypač tai pasakytina apie žemės nuosavybę. Winstenley rašo: “pakol mes arba kas nors laikysis privačios nuosavybės principų, tol mes sutiksime gamybą laikyti vergovėje, po kuria ji rauda, trukdome jos atgimimui ir nusidedame tai pasaulio tvarkai, kuri buvo mums duota ir praradę taiką imame drebėti prieš kitą žmogų”[1;107]. Tačiau mes negalime tai laikyti noru grįžti į pirmykštę būseną, nes nėra panaikinama takoskyra tarp privataus ir viešo gyvenimo:”kiekvieno žmogaus namas ir viskas jame bus jo nuosavybė; taip pat ir atsargos gautos visuomeninių sandėlių priklausys tik jam. Kiekvieno vyro žmona ir kiekvienos žmonos vyras priklausys tik vienas kitam ir jų vaikai priklausys jiems, kol nesuaugs”[2;113]. Tai neleis sukurti totalitarinės visuomenės, nes tokia visuomenė per daug būtų įtakojama buvusių kultūrinių normų ir tradicijų.
Vienintelis įdomus D. Winsley teorijos bruožas (mūsų studijos objekto rėmuose),- visuomeniniai sandėliai. Iki tol visi komunistinių teorijų kūrėjai tvirtino, jos ši problema bus savaime išsisprendusi panaikinus privačią nuosavybę. D.Winstenley su šiuo požiūriu nesutinka. Jis rašo:” žemė turi padalinta ir visas jo sutektas derlius bus suvežtas į sandėlius, kur jie taps bendromis atsargomis” [2;114]. Taigi kiekvienas dirbs taip kaip sugeba bet jų darbo vaisiai bus dalinami po lygiai tačiau nebus bendri. Šis principas vėliau bus panaudojamas kituose darbuose.
Išnagrinėjus Džerardo Winstenley programą, galima pastebėti skirtumą, nuo T.Moro ir T.Kampanelos darbų. Pirmiausia todėl, kad ši visuomenės santvarka buvo projektuojama nuo tuo metu realiai egzistuojančio visuomenės modelio. Gal todėl jis kur kas mažiau totalitarinė, nes Dž. Winstenley buvo smarkiai veikiamas atviros visuomenės vertybių ir aplinkos. Vienintelis Dž Wintenley indėlis į tolesnį komunistinės minties vystymąsi buvo “visuomenių sandėlių” koncepcija.

Literatūra
1.Óčķńņżķėč Äę.. Ēķąģ˙, ļīäķ˙ņīå čńņčķķūģč ėåāåėåšąģč// 2.Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą, 1982
Óčķńņżķėč Äę.. Ēąźīķ ńāīįīäū// Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą 1982

7. Komunistinė mintis ikirevoliucinėje Prancūzijoje.
XVII-XVIII a Prancūzija susidūrė su aibe problemų. Naujai besiklostanti visuomenė aiškiač konfliktavo su senomis feodalinio valdymo liekanomis. Dalis nepatenkintųjų reikalavo imtis radikalesnių žingsnių, negu esamos sistemos reformos. To laikotarpio komunistinė mintis jau nebepasitenkina neegzistuojančių visuomeninių sistemų piešimu, bet vis labiau kreipė dėmesį į tuo meto visuomenės bėdas. Ž. Melje, G.B. deMabli, Moreli savo mintyse nesugebėjo sukurti totalitarinės visuomenės, kurioje individas būtų visiškai pajungtas visuomenės reikmėms. Daugiausia dėmesio jie kreipė skurdo ir socialinės nelygybės problemoms, privačios nuosavybės klausimams.
Iš šių trijų žmonių, įdomiausias būtų Ž. Meljė ir jo veikalas “Testamentas”.

7.1. Ž Mejė religijos ir valdžios kritika.
Ž.Meljė buvo kaimo kunigas, bendraudamas su žmonėmis pastebėjęs daug visuomenės trūkumų. Jis studijavo ankstesniųjų filosofų veikalus, ieškodamas atsakymų į jį dominančius klausimus. Tačiau kaip teigiama jo biografijoje: “Tenka apgailestauti, kad šiame stulbinančiame kaimo kunigo patyrime nematyti didžiųjų humanistų- anglo T.Moro ir italo T. Kampanelos. Nors Ž.Meljė ir buvo didelės erudicijos žmogus, šie žymūs mąstytojai, kuriuos iš esmės galima būtų laikyti socialistinės minties pradininkais, jam, matyt, nebuvo žinomi”[1; 21]. Neturėdamas supratimo apie minėtų autorių veikalus, Ž.Meljė daug ką turėjo išrasti pats. Gal būt todėl, jam nepavyko detalizuoti jo piešiamos visuomenės modelio. Tačiau galima iš skirti keletą detalių, kurie tolesniame komunistinės idėjos vystymesi turėjo nemažai įtakos. Galima teigti, kad Ž.Meljė nuomone sukurti teisingą visuomenę galima tik panaikinus religiją ir valstybinę valdžią. Autorius rašo:”jūs apsunkinti ne tik ta našta, kurią jums uždeda karaliai, valdovai, kurie yra patys didžiausi tironai; jūs išlaikote ir visą dvarininkiją, dvasininkiją, vienuoliją, visą teisėjų sluoksnį, visus atpirkėjus visus tabako ir druskos monopolijų valdininkus, vienu žodžiu visus pasaulio tinginius”[2; 132]. Kita naujovė, kurią galima užtikti- religijos neigimas. “Žinote, draugai mano, kad visi kultai, paklusnumas, dievo baimingumas yra melagystė, paklydimas ir šarlatanizmas”[2;129]. Toks požiūris komunistinių idėjų istorijoje buvo pirmasis. Iki tol nei Platonas, nei T.Moras net kritikuodami negeroves savo visuomenėje visada atrasdavo vietos religijai. T.Kampanelos veikaluose religija užima svarbiausią visuomenės gyvenimo dalį. Tuo tarpu Ž. Meljė sukritikavęs tiek religiją, tiek ir valstybės valdžią nepateikia jokio “pakaitalo”.
Tai ir buvo esminiai požymiai išskiriantys Ž.Meljė iš kitų autorių.

7.2. Komunizmas- natūralus žmonių būvis.
Kitas ikirevoliucinės epochos komunistinis mąstytojas Gabrielis Bono de Mabli domėjosi jau bendraisiais kovos su skurdu ir neteisybe principais. Mabli teigia”kad dar Platonas buvo pastebėjęs tą faktą, jog žmonėms, kurių poreikiai yra mažesni, to ką sugeba duoti žemė visada užteks. Tuo tarpu jeigu žmonės bus įpratę gyventi prabangoje, jų poreikiams nebus galo” [3; 141]. Tuo tarpu pačios valstybės poreikiai turi būti kiek galima labiau apriboti. Kaip teigia autorius: “visos žmonijos bėdos prasidėjo tada, kai buvo sugalvota privati žemės nuosavybė. Ji pagimdė gobšumą pavydą ir kitas blogybes”[3;147].
Trečiasis filosofas Morelli mėgina sujungti tai, ką yra padarę visi ankstesnieji filosofai toje šioje srityje. Jis sukuria “Gamtos kodeksą”, tuo tarsi pasakydamas jog visa civilizacija (ir jos palydovas- privati nuosavybė)- paklydimas. Piešdamas savo idealią valstybę jis visur paskirsto į dešimtines.”skaičius dešimt ir jo laipsnis bus pagrindu bet kokioms žmonių dalyboms į klases ar kokias nors socialines grupes. Kiekviena grupė bus sudaryta iš dešimties dalių”[4;161]. Toks žmonių dalinimo būdas sudaro nesaugumo jausmą ir leidžia grupei viešpatauti vieno asmens atžvilgiu. Iš Morelli buvo perimtas toks kariuomenė gyvavimo būdas, vėliau Markso pavadintas darbo armijomis.
Labai sunku būtų nusakyti šių trijų filosofų indėlį į komunistinės minties vystymąsi. Jų negalima vadinti utopistais, kaip juos kartu su T.Moru, T.Kampanela, sugrupavo K.Marksas ir F.Engelsas. Jie daugiausia dėmesio skyrė naujosios visuomenės politinėms- ekonominėms problemos. Tuo tarpu vienintelis esminis jų idėjų trūkumas būtų tas, kad jie nesuprato, jog privačios nuosavybės panaikinimas neatneš pageidaujamų rezultatų, jeigu nebus pokyčių pačiame visuomeniniame gyvenime. Tuo tarpu šios problemos minėtų filosofų veikaluose nebuvo plačiai nagrinėjamos.
Literatūra
0Tytmonas A. Žanas Meljė,Kaunas, 1989
1Ęąķ Ģåėüå. Ēąāåų÷ąķčå\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą 1982
2 Ģąįėč Ć.Į., Ī ēąźīķīäąņåėüńņāå čėč ļščķöčļū ēīźīķīā\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą, 1982
3Ģīšåėėč Źīäåźń ļščšīäū\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą, 1982

8. G. Babefas- pirmasis revoliucionierius komunistas.
XVIII a. pabaiga ir XIX a. pradžia į pasaulio istoriją įėjo kaip Prancūzijos Didžiosios revoliucijos epocha. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje buvo pagrįsta piliečių teisė priešintis bet kokiai priespaudai, teisė pasirinkti tokią valdymo formą, kokią jie pageidauja. Sukilėliai nepaprastai greitai nuvertė karaliaus valdžią, deja nesugebėjo pašalinti tokių problemų kaip skurdas ir nelygybė. Tačiau revoliucijos sėkmė parodė, jog sukilus masei, nepajėgia atsilaikyti jokia valdžia. Visą tai pamatęs prancūzas G.Babefas nutarė, jog iš pagrindų pertvarkyti visuomenę galima pasinaudojus masių sukilimu.
Kuo įdomi G.Babefo politinė programa, kokia jos įtaka tolimesniam komunizmo idėjos vystymuisi?
Jokių visuomenė gyvenimo pokyčių G.Babefas savo politinėje programoje nepateikia. Tik kelios nuotrupos išryškėja iš G.Babefo laiško Šarliui Žermenui: “Prekybos sunaikinimas tokios kokia buvo dabar įeina į Gracho planus; šis planas nori panaikinti bet kokius piktnaudžiavimus prekyboje.[.] Kuomet kiekvienas darbuotojas, savo darbo vaisius nusiųs į visuomeninius sandėlius, tada prekybos agentai, dirbantys ne sau, o didžiosios šeimos gerovei, paskirstys polygiai visiems piečiams už jų atliktą triūsą. Tada, aš manau, prekyba bus nepanaikinta, bet patobulinta, nes visiems teiks naudą”[1; 189]. Laiške Diubua de Fose G.Babefas pareiškia, jog jo visuomenėje visi privalės dirbti, nes “jeigu kas nors iš tingėjimo su nusikalstamu egoisto poreikiu, pasiskelbs negalinčiu dirbti, kad pasisavintų likutį kitų uždirbtų gėrybių, yra parazitas.[.] Toks žmogus nusigręžia nuo prigimtinės teisės ir jeigu pasitaisys gali netekti visų prigimtinių teisių. Jis pats sau pasiskelbia mirties nuosprendį”[2; 179].
G Babefo nuomone seniau egzistavo kažkoks natūralus žmonių būvis, kurį civilizacija sunaikino. Bet jo nuomone, galima būtų sukurti tikrąją civilizaciją, kuri neprieštarauja gamtos dėsniams ir nejuda tai pirmyn, tai atgal”[2;178]. Ši G.Babefo mintis nėra nauja. Panašias mintis išsakė tiek G.Mabli, tiek ir Morelli. Nauja šioje teorijoje yra tai, kad G.Babefas vėl atkuria Platono panaudotą teoriją apie ciklinį visuomenės vystymąsi. G.Babefas rašo:”Natūralioji tvarka gali būti iškreipiama, pakeičiama, sukrečiama, bet visiškas jos sunaikinimas veda prie jos atkūrimo”[3; 181]. Savo atsišaukime G.Babefas pasako žodžius, kurių pats detaliau nepagrindžia, pasakydamas tik tiek, kad kad:” vyksta karas tarp patricijų ir plebėjų, arba tarp vargšų ir turtingųjų ir tai vyksta ne tik tada, kai karas yra paskelbiamas. Tas karas vyksta nuolat, kai įstatymai ir valstybinės institucijos toleruoja tai, kad vienas viską paima, o kitam nieko nelieka”[4;197]. Vėliau K.Marsas G.Babefo mintį , net su tais pačiais palyginimais perkels į savo klasių kovos teoriją ir toliau ją išplėtos. Taigi visi G.Babefo darbai gali būti suvedami į vieną tašką būtina sukilti ir nuversti esamą santvarką, nes tik taip įmanomas priespaudos panaikinimas. Tokia yra pagrindinė G.Babefo “Plebėjų manifesto” mintis.
Iš tų smulkių propagandinių dalelių sunku būtų susidaryti bendrą G.Babefo visuomenės gyvenimo modelį. Taigi jei pavyktų nauja revoliucija, tuoj pat būtų fiziškai sunaikinti visi turtuoliai, nes jie pamynė prigimtinius dėsnius. Tada visuomenė sugrąžinama į pirmykštį būvį, ir mėginama kurti nauja komunistinė civilizacija.

Literatūra.
1.Įąįåō Ć, Ļčńģī Ųąšėž Ęåģåķó\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą, 1982
2.Įąįåō Ć, Ļčńģī Äžįóą äå Ōīńń\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą, 1982
3.Įąįåō Ć, Ļīńņī˙ķķūé źąäąńņš\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą, 1982
4.Įąįåō Ć, Ģąķčōåńņ ļėåįååā\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą, 1982

9. “Konservatyvusis” A. de Sen- Simono- komunizmas
1789-aiais metais prasidėjusi Prancūzijos Didžioji revoliucija, jokobinų teroras ir panašūs dalykai, kai kuriems socialistiškai orientuotiems mąstytojams sukėlė revoliucijų baimę, tuo paskatindami ieškoti stabilumo ir užkirsti kelią naujoms revoliucijoms, tokioms kai G.Babefo “Lygiųjų sąmokslas”. Vienas iš tokių kūrėjų ir buvo prancūzas Anri de Sen-Simonas.
Norom nenorom A Sen Simonas ir jo politinė programa primena Antikinės Graikijos filosofą Platoną. Abu buvo kilę iš aristokratiškos šeimos, abu nori tvarkos ir stabilumo. Juos skiria tik laikmetis. Sen Simonas vėl iškelia mintį apie tai, kad valdyti turi tik geriausi. Geriausi, anot Sen-Simono, yra mokslininkai. “Aš manau, kad geriausia valdymo forma visoms klasėms būtų tokia: dvasinė valdžia priklauso mokslininkams, pasaulietinė valdžia- savininkams (verslininkams- pastaba mano- K.G.); teisė rinkti valdžia priklauso visai tautai; darbo užmokestis valdovams- pagarba”[1; 216]. Tokią savo nuomonę Sen-Simonas motyvuoja tuo, kad:”Kol vartotojai turės daugumą pasitarimuose (parlamentuose- K.G.), lemiančiuose mokesčių mokėjimą, tai mokesčiai bus dideli. Tai reiškia, kad nepaisant jokių, valdymo formų, valdymas bus paliktas likimo valiai. Ir atvirkščiai, nuo to momento, kai teisė nustatyti mokesčius pereis pramonininkams, t.y. žmonėms suinteresuotiems laisve ir valstybine ekonomika, jie mokės tai, kam patys bus pritarę. Ir turės visas galimybes visa įgyvendinti gerą politiką”[2; 225- 226].
Sen-Simono požiūriu pramoninkai visada trokšta stabilumo ir jie yra geriausi ūkininkai, nes Sen Simonas kritikavo paveldėjimą. Po mirties žmogaus nuosavybė turėjo atitekti valstybei [3; 250]. Taigi “pradėdamas nuo nulio” ir sukaupęs tam tikrą turto kiekį žmogus įrodo, jog turi pakankamai kompetencijos valdyti visą visuomenę. Jeigu ne šis teiginys, iš esmės numatantis nuosavybės teisės suvaržymus, Sen-Simonas politinės teorijos nebūtų galima pavadinti komunistine.
Manyčiau verta panagrinėti A. de Sen- Simono požiūrį į civilizacijos raidą. Pirmiausia jis perėmė iš kitų autorių tobulos visuomenės įgyvendinimo siekį. Jo manymu: žmonija visuomet vystosi ant seniau padarytų atradimų bazės.”Ateitį sudaro elementai, kurių pirmieji yra praeities dalis; tokiu atveju, pažindami žmogaus proto vystymąsi praeityje, mes mes pažinsime dėsnius pagal kurį jie turės vystytis ateityje”[1; 219]. Novatoriškos gaidelės A.Sen Simono požiūryje buvo tos, kad skirtingai nuo kitų šis asmuo nenumatė cikliško visuomenės vystymosi, t.y. grįžimo į pirmykštį būvį, bei neieškojo “Aukso amžiaus” praeityje. A de Sen- Simonas rašo:”įvykių grandinėje einančioje per dvi didžiąsias epochas apie kurias aš jau kalbėjau, labiausiai didingais žiedais galima pavadinti Liuterio revoliuciją, anglų revoliuciją valdant Karlui I, Stiuartų išvijimą, Amerikos revoliuciją ir Prancūzijos revoliucijas. Mano nuomone, mes artėjame prie naujos revoliucijos, Kuri bus visuotinė, ir apims visas civilizuotas pasaulio tautas, kad ir kokioje Žemės rutulio vietoje jos begyventų.
Vyriausybės daugiau nebevaldys žmonių, bet apsiribos pastangomis pašalinti visas kliūtis naudingam darbui. Jos turės mažai pinigų ir galių, nes kad pasiektum šiuos tikslus, daug pinigų ir galių nereikia”[4; 223]
Tokias naujoves propagavo šis mąstytojas. Kai kurias iš jų būtų sunku pavadinti komunistinėmis. Visgi šio autoriaus požiūris į civilizacijos vystymąsi, buvo perimtas kitų komunistinių filosofų. Šiaip A.de Sen- Simono galima ir nelaikyti komunistu, jeigu ne požiūris į Paveldėjimo teisę. Tai jau yra privačios nuosavybės suvaržymas, ir telpa mūsų temos rėmuose.

Literatūra.
0Ńåķ Ńčģīķ Ą. Ļčńüģą Ęåķåāńźīćī īįčņąņåė˙ ź ńīāšåģåķķčźąģ\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą 1982
1Ńåķ Ńčģīķ Ą. Āēćė˙ä ķą ńīįńņāåķķīńņü č ēąźīķąäąņåėńņāī\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą 1982
2Karatajevas I, Stepanovas. Ekonominių politinių teorijų istorija, Vilnius, 1964
3Ńåķ Ńčģīķ Ą. Ļčńüģą Ąģåščźąķöó\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą 1982

10. Komunistai -praktikai (Š.Furjė ir R.Ovenas).
Paskutinieji ikimarksistinio laikotarpio filosofai, norėję taikiu būdu sukurti gerai funkcionuojančias komunistines sistemas jau jų pačių gyvenamu laikotarpiu buvo prancūzas Šarlis Furje ir britas Robertas Ovenas. Jie abudu gyveno tuo pačiu laikotarpiu, Furjė darbuose net analizuojami R.Oveno atlikti darbai.

10.1Š.Furjė kapitalizmo kritika.
Kaip teigia Š.Furjė- svarbiausias visuomenės uždavinys yra garantuoti žmonėms darbą[1; 246]. “Žmogus sutinka su paklusnumu, nelygybe, baudžiavine priklausomybe, kad tik kas nors jiems padėtų, kai politiniai nesklandumai atims iš jo darbą, privers badauti, gėdintis ir nusivilti”[1;247]. Visas šias problemas sukuria netinkamas ūkininkavimas. “Negalime įsivaizduoti susivienijimo mažesnio, labiau neekonomiško, nesocietarinio (terminas, kurį naudoja Š.Furjė turėdamas omenyje jo sukurtą idealią visuomenę,- pastaba mano K.G) kaip susivienijimai egzistuojantys mūsų kaime, susidedanti iš vedusios poros ar penkių- šešių asmenų šeimos”[2; 268]. Nuosavybė ir jos pagimdytas egoizmas trukdo žmonėms siekti gerovės. “Ūkinė sankloda sudaro sąlygas atsirasti dviem griaunantiems faktoriams- priešprieša kolektyvizmo ir individualizmo, dviejų nesuderinamų interesų”[2; 273]. Taigi Š Furjė manė, kad geriausia visai visuomenei būtų, jeigu ji gyventų susivienijimai vadinamai falangomis. “Jeigu žemdirbių asociacija susidedanti iš iš 1000 žmonių, tai sukurtų tokius turtus, kad sunku būtų suprasti dabartinės visuomenės abejingumą šiuo klausimu”[3; 252]. “Š.Furjė tikėjo, kad kapitalas ir darbas pelną pasidalins proporcingai”[4; 117]. Žmonės geriau dirbs todėl, kad “societarinė santvarka suteikia žmonėms galimybę dirbti įvairius darbus kas daro tuos darbus labiau patraukliais”[2; 279]. Toliau Š Furjė pasiūlo pavyzdinę asociacijos nario dienotvarkę (turtingo ir vargšo), įvairių žmonių paskirstymą profesiniu požiūriu ir naujos tokios asociacijos kūrimo išlaidas. Pasisekimas turėtų būti toks didelis, kad netrukus visi žmonės panorės taip gyventi.

10.2. R.Ovenas ir jo pažiūros.
Britas R. Ovenas buvo Š.Furjė amžininkas. Į istoriją jis įėjo tuo, kad siekė pagerinti dirbančiųjų padėtį ir sukurti komunistinę visuomenę. Jis manė, kad privati nuosavybė yra ir bus nusikaltimų, bėdų padaromų žmogui, priežastis[5;329]. “Tačiau kad ir kaip egzistuojančios sistemos būtų neprotingos, nesektinos ir pražūtingos, jų negalima naikinti grubių ir nekonpetingų žmonių rankomis. Kiekvienas pirmalaikis ir r neprotingas žingsnis gali atitolinti pačių tvirčiausių mūsų vilčių įsipildymą ir kelios būsimos kartos gali nebepasiekti tos laimės, kuria jau mūsų vaikai galėtų naudotis.”[6; 323].
R.Ovenas mano, kad geriausiai žmonių interesus atitiktų asociacija sudaryta iš “500 ar 1500 žmonių”[7; 308]. Žemės ji užimtų nuo 100-1500 akrų , buvo numatyti būtini pastatai, jų suplanavimas, kurių neverta išsamiau komentuoti. Dėmesį norėčiau atkreiti į vaikų auklėjimą. Kaip ir įprasta visiems komunistams, R.Ovenas Labai didelį dėmesį skiria vaikų auklėjimui. Tiesa jis nemano, kad Tėvams nedera pažinti vaikų, bet” nuo trijų metų visi vaikai lankys mokyklą, valgys bendroje valgykloje, miegos dortuaruose (kažkas panašaus į bendrabutį- pastaba mano,-K.G.):tėvams, žinoma bus leidžiama lankyti vaikus ir su jais bendrauti,pietų ir poilsio metu; [.]Reikia labai smarkiai žiūrėti, kad jie nepriimtų blogų įpročių iš tėvų ir aplinkinių. Reikia negailėti pastangų, kad iš ugdyti tokius polinkius ir įpročius, kurie padėtų užsitikrinti ateityje sėkmę ir ir padarytų juos naudingais visai bendruomenei”[7; 311].
R.Ovenas manė, kad sukūrus tokias bendruomenes būtų atvertas kelias į visuomenės suklestėjimą, padidėtų darbo našumas, o visa visuomenė ateityje susidarytų tik iš tokių asociacijų. Deja pirmoji tokia asociacija,sukurta paties R.Oveno lėšomis ir pastangomis, labai greitai sužlugo.

Literatūra.
1.Ōóšüå Ų. Ēąįėóęäåķčå šąēóģą, äīźąēąķķīå ńģåõīņāīšķūģč ńņīšīķąģč ķåīļšåäåėåķķūõ ķąóź\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą 1982
2.Ōóšüå Ų. Ķīāūé õīē˙ńņāåķķūé č ńīöčīņąšķūé ģčš\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą 1982
3.Ōóšüå Ų. Ņåīšč˙ ÷åņūšåõ äāčęåķčé č āńåīįłčõ ńóäåį\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą 1982
4.Laurėnas V. Komunizmas ir socializmas\ Politikos mokslų metmenys, Vilnius 1994
5.Īóżķ Š. Źķčćą ī ķīāīģ č ķšąāńņāåķķīģ ģčšå\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą 1982
6.Īóżķ Š. Īļčńąķčå š˙äą ēąįėóęäåķčé č įåä, āūņåźąžłčõ čē ļšīųėīćī č ķąńņī˙łåćī ńīńņī˙ķč˙ īįłåńņāą\Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą 1982
7.Īóåķ Š. Äīźėąä ćšąōńņāó Ėåķąšź ī ļėąķå īįėåć÷åķč˙ īįłåńņāåķūõ įåäńņāčé č óńņšąķčķčå ķåäīāīėńņāą ļóņåģ ļšåäīńņąāėåķč˙ ļīńņī˙ķķūõ ļšīčēāąäčņåėķūõ ēąķ˙ņčé įåäķūģ č ņšóä˙łčģčń˙\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą 1982
11. Išvados.
Komunistinės idėjos savo gyvenimą pradėjo daugiau nei prieš 2000 metų, kai Antikos filosofas Platonas nusprendė, jog negerai kai polyje egzistuoja dvi priešiškos valstybės- vargšų ir turtingųjų. Todėl nusprendė, kad vertėtų panaikinti privačią nuosavybę, o individą pajungti valstybės gerovei. Keitėsi laikai, ir štai iki devyniolikto amžiaus pabaigos priskaičiavome 11 filosofų maniusių, kad geriausia žmonijai būtų gyventi komunistinėje visuomenėje. Pamėginus paanalizuoti šių autorių pareikštas mintis galima įžvelgti šiuos dėsningumus:
0Ikimarksistinėje epochoje buvo pateikta daugybė įvairiausių komunistinės visuomenės modelių, todėl yra neteisinga teigti, kad komunizmą, kaip politinę doktriną suformavo K.Marksas.
1Komunistinės minties vystymasis ypač sustiprėja, kai visuomenė yra krizės būsenoje, arba išgyvena sunkų permainų laikotarpį. Platonas savo teorijas kūrė graikų polio krizės laikotarpiu, T.Kampanela ir T.Moras- viduramžiškos visuomenės irimo laikotarpiu, Ž.Meljė, G.de Mabli, Morelli- Prancūzijos absoliutizmo krizė, G.Babefas ir A.de Sen Simonas (absoliučiai priešingi autoriai), po nepavykusios Didžiosios Prancūzų revoliucijos ir prancūzus užgriuvus nelaimėms, o Š.Furjė ir R.Ovenas, bevykstant techninei revoliucijai.
2Kiekvienas iš šių autorių gyveno skirtinguose laikotarpiuose, todėl kiekvienas buvo veikiamas savo gyvenamo laikotarpio realijų. Platonas nesugebėjo įsivaizduoti savo valstybės be prekybos, T.Moras Utopijos salą stengėsi apsaugoti nuo religinių nesutarimų, T.Kampanelos (jis buvo vienuolis) darbuose piešiamą visuomenės santvarką drįsčiau pavadinti “teologiniu komunizmu”, o A.de Sen Simonas mėgino mus iš gelbėti nuo naujos revoliucijos.
3Visi autoriai manė, kad įgyvendinti teisingos visuomenės idealą, galima tik panaikinus, arba suvaržius privačią nuosavybę. Tada žmonės nebeturės jokių grupinių interesų, kurie galėtų prieštarauti kitų grupių interesams.
4Kai kurie autoriai manė, kad norint sukurti teisingą visuomenę- būtina, kad žmogus neturėtų net ir asmeninių interesų. Tai būtų įmanoma pasiekti panaikinus šeimą, kaip socialinį institutą Tokios minties laikėsi Platonas (nors tik aukštesniajai klasei), T.Kampanela(jau visiems gyventojams).
5Dž.Vinstenley pirmasis suformavo teiginį, kad visi gyventojai savo darbo produktus privalo pristatyti į visuomeninį sandėlį, iš kurio visiems bus dalinama po lygiai. Šią mintį perėmė daugelis beveik visi vėlesni autoriai (išskyrus Ž.Melje ir A.Sen Simoną).
6Visi autoriai pabrėžė jaunos kartos ugdymo reikšmę. Negali būti jokio kito paaiškinimo, kaip noru sumažinti šeimos įtaką , kad jaunimo sąmonė neperimtų atviros visuomenės idėjų.
7Labai svarbią vietą užima komunistinių autorių požiūris į civilizacijos raidą Platonas iškėlė mintį, kad civilizacija išsigimsta ir tolsta, nuo jo idealios valstybės modelio.(taigi jo komunistinė visuomenė egzistuoja ikicivilizacinėje būsenoje). T.Moras ir T.Kampanela tokių problemų nekėlė. G.de Mabli, Morelli-komunizmą suvokė kaip praeities būseną, G.Babefas manė, kad civilizacija vystosi cikliškai. Nuo A. Sen Simono komunizmas pradedamas suvokti kaip ateities vizija.
8Trys filosofai pabandė savo idėjas realizuoti praktikoje(Platonas, G.Babefas, R.Ovenas). Visi bandymai buvo nesėkmingi.

Leave a Comment