Klaipėdos krašto sukilimas

Darbo vadovė: Regina Jasūdienė

Darbo autorius: Šilutės Pamario pagr. m – klos

9a klasės mokinys

Tadas Locaitis

Šilutė 2003

Įvadas

Šią temą referatui pasirinkau todėl, kad ji man atrodė priimtiniausia, nes aš jau pradinių klasių domiuosi istorija ,skaitau istorines knygas, tačiau vis dėl to pradėjęs rašyti šia tema pastebėjau, kad šia tema atrasti literatūros yra nelengva.

Rašydamas šį referatą radau tik tai, kelių autorių knygas, kuriuose būtų plačiau nagrinėjamas Klaipėdos sukilimas. Vienas šių knygų autorius yra Petras Klimas. Jis yra kai kurių šiame referate aprašytų įvykių liudininkas, daalyvis. Jis tuo metu buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras.

Šiame referate gali būti įvelta ir klaidų, nes šaltiniuose pateikiamos skirtingos to meto įvykių datos. Neparašiau šiame referate per sukilimą žuvusių žmonių skaičiaus, nes radau tik 2 šaltinius, kuriuose buvo pateikti skirtingi skaičiai. Manau dėl to dar reikėtų pasidomėti daugiau.

Versalio sutartis

1918 m. lapkričio 11 dieną buvo įsteigta Mažosios Lietuvos tautinė taryba, kuriai vadovavo V.Gaigalaitis. 1918 m lapkričio 30 dieną buvo paskelbta deklaracija- Tilžės aktas, kuris iškėlė politinį siekį susijungti su Didžiąja Lietuva. 1919 m. kovo 8 d dieną Veersalio taikos konferencijos dalyviams Mažosios Lietuvos tautinė taryba įteikė Prūsų lietuvių reikalavimus. Taip pat 1919 m. kovo 24 dieną Didžiosios Lietuvos delegacija įteikė memorandumą Versalio taikos konferencijos pirmininkui Ž.Klemanso, kuriame buvo nurodytos tos pačio lietuvių etnografinės sienos kaip ir tos, kurias buvo nu

urodę Mažosios Lietuvos atstovai. Tačiau Taikos konferencijai paskelbus vokiečiams taikos sutarties pasiūlymus, Lietuvos delegacija pamatė, kad nuo Vokietijos Mažoji Lietuva atskirta tik Nemuno linija, taip pat nebuvo paminėta, kad dešinysis panemunės krantas priskiriamas Lietuvai. Dėl šios priežasties Lietuvos delegacija 1919 m. gegužės 20 dieną įteikė notą konferencijos pirmininkui, kurioje ji pareiškė įsitikinimą, kad ta Mažosios Lietuvos dalis bus priskirta Lietuvai. Dėl taikos konferencijos sprendimo buvo nepatenkinti ir vokiečiai, kurie teigė, kad Klaipėda ir jos kraštas yra vokiška. Tačiau konferencijos pirmininkas Ž.Klemenso į šią vokiečių repliką atsakė taip: „Santarvės valstybė ir jų sąjunginiai atsisako priimti šį teiginį, kad Klaipėdos srities atsiskyrimas esąs priešingas tautybės principui. Ta sritis visados buvo ir bus lietuviška, dauguma jos gyventojų yra lietuvių kilmės ir kalba lietuviškai. Klaipėdos miestas yra daugiau vookiškas, tatai negali pateisinti viso krašto palikimo Vokietijos valdžioje, ypač dėl to, kad Klaipėdos uostas yra vienintelis Lietuvos išėjimas į jūrą. Buvo nutarta, kad Klaipėda ir jos kraštas bus perleistas Santarvės ir jų sąjungininkų valstybėms, nes teritorinis Lietuvos statutas dar nėra išspręstas“. 1919 m. gegužės 28 dieną pasirašydama Versalio sutartį Vokietija išsižadėjo visų savo titulų į Klaipėdos kraštą, kuris laikinai tapo didžiųjų valstybių „kondominiumu“ , ši sutartis įsigaliojo 1920 m. sausio 10 dieną.

Prancūzų trimetis

Pasirašius Versalio sutartį, Klaipėdos krašto visuomenė ruošdamasi prie naujų sąlygų, ėmėsi iniciatyvos savarankiškai krašto or

rganizacijai sudaryti. Šiuo tikslu susirinkę Klaipėdos miesto ir visų trijų apskričių vadovai sudarė steigiamąjį seimą „Vorparlament“, kuris išrinko vykdomąjį komitetą administracijai prižiūrėti. Tačiau steigiamajame seime daugumą sudarė vokiečių politinių partijų atstovai. Jie išnaudodami pereinamąjį laikotarpį bandė užgrobti valdžią ir taip apsisaugoti nuo lietuvių troškimo susijungti su Lietuva. Bet apie grįžimą prie Vokietijos nebuvo prasmės ir galvoti, tai priimtiniausias variantas atrodė įkurti nepriklausomą „Klaipėdos Respubliką“. Bet vokiečių svajonė įkurti nepriklausomą „Klaipėdos Respubliką“ žlugo vos tiktai pasirodė prancūzų desantas.
1920 m. sausio 10 dieną prancūzų karo laivas atplukdino „alpių šaulių“ batalioną, kuriam vadovavo generolas Odry, kuris ir perėmė valdžią Klaipėdos krašte ir savo kalboje pabrėžė, kad visi ryšiai jungę kraštą su Vokietija galutinai nutraukti.
Prancūzams norint valdyti karštą, reikėjo tam tinkamos sistemos ir 1920 m. vasario 17 dieną Odry sudarė naują administracijos į kurią įėjo visi vykdomojo komiteto nariai būtent, vėliau dar buvo paskirti Reidys ir E.Simonaitis. Ši įstaiga buvo pavadinta krašto direktorija. Šiai įstaigai buvo pavestos visos apskritai funkcijos, išskyrus legislaciją, kuri liko santarvininkų žinioje. Tačiau vos įvedus muitus tarp Klaipėdos krašto ir Vokietijos, paaiškėjo, kad naujoji krašto administracija nepajėgia atlikti jai pavestų uždavinių ir gubernatorius Odry tai matydamas pats perėmė eilę funkcijų, bet susidūręs su sunkumais krašto administracijos kontrolę perleido tam paskirtam prefektui Petisnė, jis ėjo ci
ivilinio komisaro pareigas. Galutinė krašto valdymo sistema buvo nustatyta 1920 m rugsėjo 21 dieną. Kada kraštą valdė trys atskiros įstaigos: krašto direktorija, valstybės taryba ir administracinis teismas. 1920 m. rugsėjo 29 dieną atsistatydino krašto direktorija, o 1920 m. spalio 4 dieną pradėjo veikti Petisnė sudaryta valstybės taryba. 1921 m gegužės 1 dieną Odry palikus Klaipėdos kraštą, Petisnė buvo paskirtas santarvininkų atstovu Klaipėdos krašte.

1920 m. kovo 20 diena

1920 m. kovo 20 dieną įvyko ypatingas Valstybės tarybos posėdis, kuriame Mažosios Lietuvos tautinės tarybos atstovai buvo priimti į Valstybės tarybą. Paskaičius Mažosios Lietuvos tautinės tarybos vasario 21 dienos rezoliuciją apie Klaipėdos krašto priglaudimą prie Lietuvos, Lietuvos Respublikos Prezidentas A.Smetona pasveikino Mažosios Lietuvos atstovus ir nurodė, kad jie dalyvaudami Valstybės Tarybos darbuose pabrėžią Mažosios Lietuvos siekį susijungti su Didžiąja Lietuva. Ministras pirmininkas Galvanauskas sveikindamas Klaipėdos krašto atstovus pareiškė: „Pats gerbiamų Santarvės atstovų čia drauge su mumis šią valandą buvimo faktas, kada mes iškilmingai pasiskelbiame Mažosios Lietuvos su Didžiąja Lietuva susijungimą, liudija, jog jie prijaučia šių dviejų mūsų tauto dalių susijungimui, ir jie tai yra nusprendę.“
Per iškilmingą vakarienę „Metropolyje“ tą patį vakarą Prancūzijos atstovas Cohandet prabilo į susirinkusius šiais žodžiais: „Sveikinu susijungimą dviejų seserų- Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. Man tas džiaugsmas ypač suprantamas, kadangi aš pats esu Elzaso- Lotaringijos ainis. Su puikybe pažymiu, kad Prancūzijos kariuomenė prisidėjo prie Mažosios Lietuvos at

tvadavimo iš vokiečių. Tegyvuoja sujungta Lietuva!“
Iš šių pareiškimų galime spręsti, kad Klaipėdos kraštas jau susijungęs su Lietuva, tačiau tuo metu Kaune švenčiant abiejų Lietuvos dalių susijungimą, Klaipėdos krašte dar nėra pripažintos lietuvių kalbos teisės, o prancūzų atstovui sveikinant abiejų dalių susijungimą, prancūzų generolas visaip trukdo, kad taip atsitiktų.

Lietuvos pripažinimas de jure ir to pasekmės

Kol Lietuva nebuvo pripažinta de jure į ją kitos Europos valstybės žiūrėjo, kaip į nepilnavertę, savo teritorijos neturinčią valstybę, kuri neturi jokio vaidmens užsienio politikoje.
Ambasadorių konferencija Lietuvos spiriama 1922 m. liepos 13 dieną Lietuvos atstovui Paryžiuje Milašiui pranešė, kad ji esanti pasiryžusi pripažinti Lietuvą de jure, tačiau su sąlyga Jeigu ji pripažins Versalio sutarties 99 straipsnį. Atsakydamas į šią notą Lietuvos užsienio reikalų ministras Jurgutis nurodė, kad Lietuva sutinkanti pripažinti šį Versalio sutartie straipsnį, bet jį imsianti taikyti tik po to, kai Lenkija atlygins Lietuvai padarytą skriaudą. Ta pačia proga Lietuvos vyriausybė pareiškė įsitikinimą, kad santarvininkai pripažinę Lietuvą de jure, neturėsią pagrindo trukdyti Klaipėdos krašto susijungimui su Lietuva. Tačiau 1922 m. lapkričio 10 dieną Ambasadorių Konferencija pranešė, kad Lietuvos pripažinimas de jure negali būti siejamas su Klaipėdos statuto problema. Į tai Lietuvos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Galvanauskas atsakė plačia nota. Šioje notoje buvo tiksliai nurodytas Lietuvos vyriausybės nusistatymas šiuo klausimu ir motyvuota, kodėl Lietuva atsižvelgdama į lietuvių- lenkų ginčą, negalinti taikyti Nemuno internacionalizacijos nuostatų. Kalbotojoj notoje vėl buvo pakartota, jog Lietuvą pripažinus de jure nebebus kliūčių susijungti Klaipėdos kraštui su Lietuva.
Ir pagaliau šis aiškus ir griežtas Lietuvos nusistatymas pasiekė savo tikslą: 1922 m. gruodžio 20 dieną Ambasadorių Konferencija Prancūzijos, Anglijos, Italijos ir Japonijos vardu pripažino Lietuvą de jure. Po šio pripažinimo Lietuva tarptautiniuose santykiuose figūravo kaip pilnasvoris valstybinis faktorius. Tačiau Ambasadorių Konferencija apie Klaipėdos kraštą neužsiminė, bet tai vis tiek didelis Lietuvos politikos pasiekimas. Nes pozicija Klaipėdos klausimu Klaipėdoje žymiai sustiprėjo. Freštatininkai netekę svarbiausio kozirio savo priešlietuviškoje agitacijoje, būtent argumento, kad Lietuva tai kažkoks pereinamasis valstybinis padarinys, pasaulio dar nepripažintas, ir neteikiąs jokių garantijų ateičiai. Freištatininkų agitacija dėl to ėmė silpnėti, o Lietuvos agitacija įgijo vis daugiau energijos.

Sukilimas

Prancūzų trimečiui besibaigiant krašto ekonominė būklė buvo smarkiai pablogėjusi, kad net reikėjo imtis drastiškų priemonių krašto gyventojų maitinimui aprūpinti. Nors ūkininkai ir priešinosi, valstybės taryba vis tiek įvedė priverstinę duonos tvarką. Tuo būdu ūkininkai buvo verčiami parduoti javus tvirtomis kainomis. Nes kitų prekių kainos nustatyti buvo neįmanoma, nes vokiečių markei krentant dideliu tempu, bet koks skaičiavimas netekdavo prasmės. Tokiomis sąlygomis ūkininkai atsidūrė sunkioj padėtį, nes atidavę valdžiai tam tikrą kiekį javų, gaudavo daug pinigų, tačiau grįžus namo jie nebebuvo tiek verti. Dėl šios priežasties ūkininkai su kiekviena diena reikšdavo vis didesnį nepasitenkinimą. Tuo metu Lietuvoje vietoj smunkančios markės buvo įvestas auksu pagrįstas litas. Kontrastas tarp pastovaus lito ir smunkančios markės buvo toks akivaizdus, kad freištatininkų ekonominiai eksperimentai susilaukė bendro pasmerkimo. Besiplečiant Freistaat‘o ekonominiam bankrotui imta galvoti apie susijungimą su Lietuva. Ši mintis neseniai dar buvusi susipratusių lietuvių troškimas, dabar jau daugeliui, o ypač ūkininkams, atrodė vienintelė priemonė išsigelbėti nuo skurdo ir galutinės ekonominės pražūties. Kiekvienas vokiečių markės šuolis žemyn padidindavo šios idėjos šalininkų gretas. Tačiau į sukilimą augelis gyventojų žiūrėjo pasyviai, atsargiai, nes neseniai buvo pasibaigęs pirmasis pasaulinis karas, ir į bet kokį ginkluotą konfliktą žmonės žiūrėjo nenoriai, nes daug kas iš jų buvo netekę savo turto, artimųjų.
Sukilimui pradėta rengtis gruodžio mėnesį. Buvo sudarytas Klaipėdos savanorių vyriausiasis štabas. Vyriausiuoju savanorių kariuomenės vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kontražvalgybos skyriaus viršininkas Jonas Polovinskis, pasivadinæs J. Budriu. 1922 m. gruodžio 22 d. iš Prūsų lietuvių tautinės tarybos narių: M. Jankaus, J. Strėkio, J. Lėbarto, Viliaus Šaulinskio, Jurgio Brūvelaičio, J. Vanagaičio buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris oficialiai turėjo vadovauti ginkluotam sukilimui.

1923 m. sausio 3-5 d. Kaune įvyko slaptos konsultacijos – tarėsi E. Galvanauskas, Lietuvos atstovas Klaipėdoje J. Žilius, vyriausiasis savanorių kariuomenės vadas J. Budrys ir E. Simonaitis. Šiame pasitarime buvo galutinai parengtas Klaipėdos krašto užėmimo planas.

Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmajame atsišaukime “Klaipėdos gyventojai!”, paskelbtame 1923 m. sausio 4 d., buvo pranešta apie komiteto įsteigimą, jo tikslus, gyventojai kviečiami remti jo politiką, kurti vietose skyrius; nutarta kreiptis pagalbos į brolius lietuvius Lietuvoje, Amerikoje ir kitur. Komiteto skyriai įsteigti Šilutėje, Pagėgiuose, Rusnėje, Priekulėje, Vanaguose. Imta rinkti gyventojų parašus už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Sujudo visas kraštas. Klaipėdiškiai telkėsi į savanorių būrius. Iš viso sukilime dalyvavo apie 300 klaipėdiškių savanorių. Į atsišaukimą buvo atsiliepta labai entuziastingai: daug šaulių ir būriais, ir pavieniui traukė Klaipėdos link. Kad nekiltų netvarkos, Šaulių sąjungos vadai pareikalavo neveikti savo nuožiūra; neorganizuoti šauliai buvo sulaikyti pasienyje, nuginkluoti, atimti narių liudijimai. Viskas turėjo būti atlikta organizuotai ir apgalvotai. Savanoriams buvo nustatytos tam tikros sąlygos:

1. kiekvienas savanoris turėjo raštu pasižadėti ištikimai tarnauti pulke 6 mėnesius;
2. turėti Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto ir lietuvių organizacijos liudijimą apie patikimumą;
3. turėti pasą ar kitą asmens liudijimą;
4. savanoriui nustatytas 2 lt atlyginimas per dieną;
5. nelaimės atveju savanorio šeimai suteikiama vienkartinė pašalpa;
6. invalidams garantuojamas aprūpinimas;
7. už maistą atskaitoma iš gaunamos 2 lt algos;
8. kariuomenės vadui suteikta teisė nusižengusį savanotį pašalinti iš pulko.

Savanoriai buvo apsirengæ civiliais rūbais, apsiginklavæ senais ginklais, ant rankovių užsirišæ žalias juostas su raidėmis MLS, t. y. Mažosios Lietuvos savanoris.

Pinigais ir maisto produktais Klaipėdos savanorius rėmė Kaune įsteigtas Klaipėdos lietuviams remti komitetas su skyriais visoje Lietuvoje, o doleriais – Čikagoje sudarytas Klaipėdos gelbėjimo komitetas.

Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas pasitraukė į Šilutæ, nes buvo gauta žinių, kad norima jo narius suimti, o veiklą užgniaužti. 1923 m. sausio 9 d. jis išleido svarbų manifestą, kuriame skelbiama:
1) Krašto valdžią perima Gelbėjimo komitetas,
2) atstatoma krašto direktorija
3) buvusiam direktorijos nariui Edmondui Simonaičiui pavedama per 3 dienas sudaryti naują 5 narių direktoriją,
4) abi krašte vartojamos kalbos (vokiečių ir lietuvių) gauna lygias teises,
5) visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams kaliniams gražinama laisvė,
6) visi valdininkai ir tarnautojai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas,

7) algos bus išmokamos aukso valiutoje,
8) tvarkai ir ramybei išlaikyti skelbiamas išimties stovis,

9) išimties stoviui esant, draudžiama pardavinėti alkoholinius gėrimus,

10) nusižengę prieš naują tvarką ir naują valdžią bus teisiam išimties teismo,

11) visi, kurie ardys krašto ramybę, naikins telefonus, tiltus bei kitą krašto turtą ir priešinsis naujosios valdžios paliepimams, bus atiduodami į išimties teismą ir baudžiami kalėjimu, o už sunkesnius nusikaltimus- mirtimi,

12) kiek galima greičiau būsią paskelbti rinkimai į krašto Seimą.

Šį manifestą pasirašė: Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininkas Martynas Jankus, pirmasis vicepirmininkas Jurgis Strėkys, antrasis vicepirmininkas Jurgis Lėbartas, sekretorius Vilius Šaulinskis ir komiteto narys bei reikalų vedėjas Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 13 d. Šilutėje buvo sudaryta E. Simonaičio direktorija, vadinamoji sukilėlių direktorija, jos nariais paskirti V. Gaigalaitis, Martynas Reizgys, Jonas Toleikis, K. Lekšas.

1922 m. gruodžio pabaigoje vyko paskutiniai pasirengimai užimti Klaipėdą. Parengtas detalus sukilimo planas. Lietuvos karinė vadovybė, bijodama rizikuoti vien savanorių jėgomis, griebėsi tam tikros apgaulės. Labai slapta nutarta pasiųsti geležinkeliu kelis reguliariosios kariuomenės dalinius su ginklais prie sienos. Kariai vagonuose buvo perrengti civiliais rūbais, oficialiai paskelbta, kad geležinkeliu siunčiamas naujokų ešalonas į pasienio pulką atlikti privalomosios karinės tarnybos. Kita dalis kareivių, pėsčiomis atvykæ prie sienos, irgi buvo perrengti civiliais drabužiais. 1923 m. sausio 10 d. kariuomenės daliniai perėjo Klaipėdos krašto sieną. Lietuvos vyriausybė labai rizikavo mesdama kariuomenæ į Antantės valstybių užimtą kraštą.

Krašte buvo sutelkta daugiau kaip 1000 asmenų: reguliariosios kariuomenės karių, karo mokyklos kariūnų, šaulių ir savanorių, pavadintų Ypatingos paskirties rinktine, kurioje buvo 40 karininkų, 584 kareiviai, 455 šauliai ir apie 300 savanorių. Rinktinė turėjo 63 arklius, 21 kulkosvaidį, 1 komutatorių, 17 telefono aparatų, 3 automobilius ir 4 motociklus. Medicinos personalą sudarė 2 gydytojai ir 6 sanitarai puskarininkiai.

Krašte buvo įvesta ypatigoji padėtis. Sukilėliai pasiskelbė sukilæ prieš vokiškąją krašto direktoriją, tačiau nekariaują su Antante.

Prancūzų karinės jėgos buvo mažesnės, t. y. jie turėjo 250 kareivių, apie 200 policininkų ir apie 150 vokiečių savanorių, tačiau jie buvo geriau ginkluoti, turėjo apie 40-50 kulkosvaidžių ir kitokių ginklų. Vokietija atsargumo dėlei sutraukė savo kariuomenæ prie Tilžės tilto.

Pagrindinės kovos vyko dėl Klaipėdos. Sukilėlių žygis į Klaipėdą 1923 m. sausio 10 d. sutapo su prancūzų ir belgų žygiu į Ruro sritį. 1923 m. sausio 11 d. savanoriai apsupo Klaipėdą ir pareikalavo, kad prancūzai pasiduotų. Prasidėjo mūšiai dėl Klaipėdos. 1923 m. sausio 15 d. savanoriai įžengė į Klaipėdą, užėmė prefektūrą, t. y. vyriausiojo komisaro G. Petisnė būstinæ, nuginklavo ten buvusius kareivius. Miestas atsidūrė sukilėlių rankose. Prancūzų kareiviai buvo įsitvirtinæ Klaipėdos kareivinėse, reikėjo juos priversti pasiduoti. Po intensyvių susišaudymų buvo sudarytos paliaubos. Kaip pranešė Klaipėdos 7-ojo žvalgų pulko viršininkas vyresnysis leitenantas Staškevičius sausio 16 d. mūšyje žuvo apie 20 savanorių ir kareivių, o 18 d. – du karininkai, keturi kareiviai ir penki šauliai, du sužeisti. Prancūzų nuostoliai buvo mažesni: du kareiviai nukauti, trys sužeisti, 23 paimti į nelaisvæ, iš jų vienas karininkas, septyni kareiviai ir penkiolika vokiečių policininkų.

To meto spaudoje buvo skelbiami įvairūs žuvusiųjų per Klaipėdos sukilimą duomenys. Tačiau V. Vareikis nustatė, kad žuvo 12 žmonių. Tai karininkai: E. Noreika, V. Burokevičius, Karo mokyklos kariūnas V. Stašelis, Milicijos mokyklos kursantas V. Vilkas, eiliniai: J. Simonavičius, A. Viliūnas, P. Trinkūnas ir šauliai: F. Lukšys, A. Jesaitis, J. Pleškys, A. Ubavičius, peršalæs mirė A. Martus.
Į šiuos įvykius didžiųjų valstybių reakcija buvo palyginti menka. Tuo metu Prancūzija buvo užsiėmusi Rūro klausimu. Vis dėl to Prancūzija ir Anglija įteikė Lietuvos vyriausybei notą ir sutiko su Lietuva tartis. Lenkija reagavo smarkiausiai. Ji nusiuntė Ambasadorių konferencijai ne tik protesto notą, bet pasiryžo imtis karinių priemonių: sausio 16 d. anksti ryte į Klaipėdos uostą įplaukė lenkų karo laivas „Komendant Pilsudski“, tačiau negavęs pritarimo išplaukė. Sausio 17d. E.Simonaitis pateikė notą Prancūzijos, Italijos ir Anglijos vyriausybėms, kurioje išdėstė Klaipėdos įvykių eigą ir prašė atšaukti Petisnė bei evakuoti prancūzų kariuomenę. Sausio 18 d. į Klaipėdą buvo atgabenti Antantės kariniai desantiniai daliniai anglu kreiseriu „Kaledonija“, dviem prancūzų torpediniais laivais „Alžyras“ bei „Senegalas“ ir kreiseriu „Volteras“. Jie laukė Ambasadorių konferencijos nurodymų. Sausio 19 d. negavęs atsakymo, E. Simonaitis pakartotinai atkreipė didžiųjų valstybių dėmesį į tai, kad prancūzų kariuomenė , kuriai gražinti ginklai, nesilaikanti paliaubų sąlygų ir , kad į uostą įplaukę keturi karo laivai vienas anglų ir trys prancūzų, ir išsodinę desantą. Atsižvelgdamas į tai, E. Simonaitis vėl pareikalavo, kad Petisnė, prancūzų kariuomenė bei karo laivai būtų atšaukti ir perspėjo, kad tolesnis desantas busiąs laikomas pasikėsinimu prieš krašto laisvę ir todėl visomis priemonėmis trukdomas.
Gelbėjimo komitetas matydamas, jog santarvininkai nesiskubina patenkinti Klaipėdos krašto gyventojų aspiracijų pasiryžo užbėgti Ambasadorių Konferencijai už akių. Tuo tikslu Šilutėje Sausio 19 d. buvo sušauktas bendras Gelbėjimo komiteto susirinkimas, kuriame buvo priimta reikšminga deklaracija dėl Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuva. „ Ši deklaracija iškilmingai paskelbė, kad Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdama visiškai savarankiška mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kituose vidaus srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921m lapkričio 11 d. patvirtinta“ Šią deklaraciją pasirašė: Martynas Jankus, Vilius Šaulinskis, Jonas Vanagaitis, Jurgis Brūvėlaitis ir Jurgis Lėbartas ir 120 krašto atstovai, susirinkę iš įvairių Klaipėdos krašto vietų į Šilutės seimą.
Sausio 24 d. Lietuvos Seimas, išklausęs ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro Galvanausko pranešimą dėl Klaipėdos krašto Gelbėjimo komiteto bendro susirinkimo priimtos deklaracijos ir susipažinęs su tos deklaracijos turiniu, priėmė rezoliuciją, sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie visam pasauliui parodė savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika. Be to, Seimas, iš savo pusės, iškilmingai patvirtino Steigiamojo Seimo rezoliuciją, kurioje buvo deklaruoti principai būsimiems Lietuvos Respublikos bei krašto savitarpei nustatyti ir pavedė vyriausybei imtis visų priemonių šiai rezoliucijai įgyvendinti.

Ambasadorių konferencija pasiuntė į Klaipėdą ypatingąją komisiją, vadovaujamą Prancūzijos diplomato Žoržo Klinšano, ir nutarė iki jos pranešimo nedaryti jokių sprendimų. Lietuvos vyriausybės ypatinguoju atstovu prie šios komisijos 1923 m. sausio 24 d. buvo paskirtas A. Smetona. Po poros dienų, t. y. sausio 26 d., į Klaipėdą atvikusi komisija įteikė Lietuvos atstovui notą, kurioje atsisakė pripažinti iki tol padarytus pakeitimus ir pareikalavo atstatyti senąją tvarką. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas griežtai atsisakė vykdyti komisijos reikalavimus ir pareiškė, kad Klaipėdos interesus gins kariuomenė.

Ypatingoji Ž. Klinšanso komisija, būdama Klaipėdoje, kiekvieną dieną informavo Ambasadorių konferenciją apie padėtį krašte. 1923 m. kovo 3 d. į Paryžių pasiųstame pranešime Ž. Klinšasas pažymėjo, kad 1923 m. sausio 10 d. pradėtas Lietuvos sukilėlių žygis esąs sumanytas ir paruoštas Kauno vyriausybės, o įvykdytas reguliariosios kariuomenės, jį finansavæ Amerikos lietuviai.

1923 m. vasario 2 d. Anglijos, Prancūzijos ir Italijos atstovai Kaune Lietuvos vyriausybei įteukė ultymatyvią notą, kurioje ji buvo kaltinama Klaipėdos įvykių organizavimu, t. y. vyriausybė pinigais ir ginklais rėmusi savanorius ir pasiuntusi reguliariosios kariuomenės dalinius. Nota reikalavo per septynias dienas išvesti ginkluotąsias pajėgas iš Klaipėdos krašto, išsklaidyti savanorius, paleisti E. Simonaičio sukilėlių direktoriją ir Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą, sudaryti naują direktoriją iš vietinių gyventojų-lietuvių ir vokiečių. Buvo grasinama, jei Lietuvos vyriausybė laiku neįvykdysianti visų reikalavimų, šis klausimas būsiąs perduotas Tautų Sajungos Tarybai ar net būsią nutraukti diplomatiniai santykiai.

Lietuvos vyriausybė sutiko įvykdyti visus Antantės reikalavimus ir veikti sutartinai su Klaipėdos esančia ypatingąją komisija. Tuo norėta apraminti įžeistas Antantės valstybių ambicijos.

Ambasadorių konferencija 1923 m. vasario 16 d. sprendimu perdavė Lietuvai suvereno teises į Klaipėdos kraštą, kartu nurodė sąlygas, kuriomis tos teisės perduodamos. Klaipėdos krašte numatyta įvesti autonominį valdymą su vietos gyventojų renkama valdžia, pripažinti lietuvių ir vokiečių kalbas lygiomis ir oficialiomis, suteikti Lenkijai laisvą tranzitą Nemunu ir laisvą zoną uoste, Klaipėdos uoste įvesti tarptautinį režimą, į jo administravimą įtraukti Lenkijos atstovą. Visas krašto turtas, iki karo priklausæs Vokietijai, turėjo būti perduotas Lietuvai arba autonominiam Klaipėdos kraštui. Nutarime pažymėta, kad Lietuvai nurodytomis sąlygomis priėmus Klaipėdos krašto suverenitetą, Ambasadorių konferencija drauge su Lietuvos ir krašto atstovais rengs Klaipėdos krašto konvenciją ir statutą, bet, kol nepasirašyta konvencja, suverenitetas priklauso Antantei. Daugelis nutarimo punktų Lietuvai buvo nepriimtini. Lietuvos vyriausybė pareiškė, kad ji sutinkanti su visais Ambasadorių konferencijos reikalavimais ir nusprendė, pasinaudodama gilėjančiais Prancūzijos ir Anglijos prieštaravimais, išsikovoti palankesnes sąlygas, o tuo tarpu ėmėsi vykdyti pažadus.

Sudaryta V. Gailiaus diirektorija iš keturių narių: dviejų lietuvių-E. Borcherto ir J. Briškaus ir dviejų vokiečių-V. Falko ir G. Panaro. Klaipėdos krašto kariuomenė reorganizuota. Savanoriai šauliai, valdininkai, studentai buvo paleidžiami. Suformuota savanorių policijos 1500 asmenų rinktinė, daugiausia iš klaipėdiškių, vadais paskirti V. Bajoras ir A. Gailius.

1923 m. vasario 16 d. Klaipėdoje buvo surengta šventė. Teatro aikštėje vyko kariuomenės paradas, vakare koncertas. Jame dalyvavo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nariai, ypatigosios komisijos atstovai, anglų ir prancūzų karininkai. Prieš koncertą buvo perskaitytas pranešimas apie Ambasadorių konferencijos nutarimą Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos. Ši žinia sukėlė didelį lietuvių entuziazmą, vieni kitus sveikino, glėbesčiavosi.

Prancūzijos okupacinė kariuomenė su G. Petisnė išvyko iš Klaipėdos 1923 m. vasario 19 d. Antantės laivai išplaukė iš Klaipėdos uosto. Prancūzijos okupacija Klaipėdos krašte pasibaigė. J. Budrys, vadovavæs ginkluotosioms pajėgoms, tą pačią dieną, t. y. 19 d., pasiskelbė perimąs vyriausiojo komisaro pareigas.

Nors ir labai sunkiomis aplinkybėmis ir nagaudama visų teisių, Lietuva tapo Klaipėdos krašto suverenu, išsipildė svajonė: atgavo dalį istorinių lietuvių žemių ir uostą-vartus į platųjį pasaulį. Šiuo svarbiu įvykiu džiaugėsi visa Lietuva. Kaune buvo pagerbti savanoriai. Dar 1923 m. vasario 19 d. Prancūzijos įgulos išvykimo proga Klaipėdoje buvo iškelta Lietuvos valstybinė vėliava.

1923 m. vasario 20 d. Lietuvos seimo posėdyje buvo pasidžiaugta Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos, apsvarstyti svarbiausi ateities klausimai.

Einančiam vyriausiojo komisaro pareigas J. Budriui pareikalavus, 1923 m. vasario 20 d. buvo uždarytas Lenkijos konsulatas, atstovas turėjo išvykti iš Klaipėdos. Tą pačią dieną aukštuoju Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Klaipėdos kraštui buvo paskirtas A. Smetona, o jo pavaduotoju J. Budrys. Steigėsi Vokietijos, Latvijos ir kitų valstybių konsulatai.

Išvados

Manau šio, kad šio sukilimo reikšmė yra begalo didelė tiek Lietuvai , tiek Klaipėdos kraštui. Lietuvai svarbus tuo, kad tai vienintelis Lietuvos prekybinis jūrų uostas, Klaipėdos manyčiau sukilimas svarbus kultūriniu atžvilgiu, nes galbūt dauguma šio krašto gyventojų būtų neišlaikę lietuvių kalbos. Kai kurių istorikų nuomone jei ne sukilimas, Klaipėda dabar vadintųsi gal Krasnojarsku, Krasnooktiabrskoje, o gal ir Leninsku. Kas žino. Kiti istorikai teigia, kad Klaipėdos kraštas ir neįvykus sukilimui būtų atitekęs Lietuvai, tačiau aš manau, kad atsakymo niekas nežino

Leave a Comment