Klaipėdos kraštas Lietuvai gyvybiškai svarbus ne tik kaip sena etnografinė lietuvių žemė, bet ir kaip vartai į Baltijos jūrą. Todėl Lietuvos vyriausybė, gindama tautos interesus, pasinaudojo 1919m. atsiradusia galimybe atgauti šią Mažosios Lietuvos dalį.Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, Versalio taikos sutartimi 1919 m. birželio mėn. 28 d. Mažosios Lietuvos dalis- dešinysis Nemuno krantas, t.y. Klaipėdos kraštas,- buvo atskirtas nuo Vokietijos ir 1923 m. autonominėmis teisėmis prijungtas prie Lietuvos; Lietuvos valstybei jis priklausė 16 metų, nuo 1923 iki 1939 m. 1919 m. sausio pradžioje prasidėjusioje Paryžiaus konferencijoje buvo svarstomi pokario Europos reikalai. Šioje konferencijoje iškilo ir Mažosios Lietuvos susijungimo su besikuriančia Lietuvos valstybe idėja. Į konferenciją 1919 m. vasario 16 d. buvo nusiųsta Lietuvos delegacija, kuri kėlė Mažosios Lietuvos klausimą, rūpinosi, kad istorinės lietuvių žemės būtų atskirtos nuo Vokietijos ir prijungtos prie besikuriančios Lietuvos valstybės. Lenkų delegacija savo ruožtu reikalavo atkurti Lenkiją 1793 m. sienomis, taip siekdama sudaryti federaciją. Taigi Klaipėdos uostas turėjo atitekti netiesiogiai per susitarimą su Lietuva. Ypač smarkiai susidūrė Lenkijos ir Vokietijos interesai- Klaipėdos klausimas tapo svarbus visa Rytų Europos politikos raidai.1919m. birželio 28 d. pasirašyta Versalio taikos sutartimi Antantės šalys nugalėtojos privertė Vokietiją grąžinti užgrobtas žemes. Klaipėdos kraštas Versalio taikos sutarties 28 ir 29 straipsniais buvo atkirtos ir likinai perduotos Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos žiniai. Pasirašydama Versalio taikos sutartį, Vokietija atsisakė visų teisių į atimtas teritorijas, tarp jų ir į Klaipėdos kraštą. Atsisakymas tuoj pat perduoti Klaipėdos kraštą Lietuvai buvo grindžiamas tuo, kad Lietuvos valstybė dar nebuvo pripažinta juridiška, neaiškus jos likimas. Lietuvos kova dėl Klaipėdos krašto sutapo su jos kova dėl nepriklausomybės.
192-1922 m. Klaipėdos kraštą valdė Prancūzijos okupacinis režimas, sužlugdęs Vokietijos planus įkurti Klaipėdos respubliką (taip Vokietija tikėjosi sutrukdyti krašto prijungimą prie Lietuvos). Savo pozicijas Klaipėdos krašte stiprino ir Lenkija.Lietuva nutarė improvizuoti Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą ir, remiantis jų pareikšta valia, prijungti Klaipėdą prie Lietuvos. Imta rinkti gyventojų parašus už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Sujudo visas kraštas. Klaipėdiškiai telkėsi į savanorių būrius. 1923m. sausio 10d. prasidėjo sukilėlių žygis į Klaipėdą. Sausio 15- oji- Klaipėdos išvadavimo, t.p. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos diena. Vėliau buvo paskelbta valstybine Klaipėdos krašto švente.1923m. vasario16d. Ambasadorių konferencija perdavė Lietuvai suvereno teises į Klaipėdos kraštą, kartu nurodė, sąlygas, kuriomis tos teisės perduodamos. Klaipėdos krašte numatyta įvesti autonominį valdymą su vietos gyventojų renkama valdžia, pripažinti lietuvių ir vokiečių kalbas lygiomis ir oficialiomis, suteikti Lenkijai laisvą tranzitą Nemunu ir laisvą zoną uoste, Klaipėdos uoste įvesti tarptautinį režimą, į jo administravimą įtraukti Lenkijos atstovą. Visas Klaipėdos krašto turtas iki karo priklausę Vokietijai, turėjo būti perduotas Lietuvai arba autonominiam Klaipėdos kraštui. Nutarime pažymėta, kad Lietuvai nurodytomis sąlygomis priėmus Klaipėdos krašto suverenitetą, Ambasadorių konferencija drauge su Lietuvos ir krašto atstovais rengs Klaipėdos krašto konvenciją ir statutą.1924m. gegužės 8d. Paryžiuje buvo pasirašyta Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos vyriausybių atstovų Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvencija. Konvenciją sudarė keturios dalys- pati konvencija ir trys priedėliai: statutas, uostas ir tranzitas. Konvencija- tai tarptautinis teisinis Klaipėdos krašto į Lietuvos valstybę įsijungimo aktas. Statutas apėmė tuos nuostatus, kurie sudarė pagrindinius autonominio Klaipėdos krašto įstatymus, prilygstančius konstitucijai. Kiti priedėliai, t.y. dėl uosto ir tranzito, nustatė uosto internacionalinį režimą ir tranzitą jūros, vidaus vandens keliais bei geležinkeliais.Konvencijos pirmasis straipsnis skelbė, kad didžiosios valstybės: Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija perduoda Lietuvai Klaipėdos krašto suverenumo teises. Šis kraštas kaip autonominis vienetas įtraukiamas į Lietuvos valstybę ir naudojasi autonomija savo įstatymdavystei, administracijai, finansams tvarkyti. Be signatarinių valstybių (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos) sutikimo Lietuva negalėjo niekam perleisti suvereno teisių į Klaipėdos kraštą. Visas Vokietijos turtas, iki 1920m. sausio 10d. buvęs krašte, buvo perleidžiamas Lietuvai. Šį turtą, išskyrus plačiuosius geležinkelius, plentus, paštą, telegrafą, telefoną, muitinės pastatus, uostą, jo įrenginius, Lietuvos valdžia turėjo perduoti krašto autonominiams valdžios organams. Statutu buvo garantuojama privati nuosavybė, nekilnojamojo turto ar žemės nusavinimas leidžiamas tik visuomenės reikalams už atlyginimą pagal įstatymus. Klaipėdos konvencijos 8 straipsnis nustatė, kad buvę Vokietijos piliečiai, gyvenę Klaipėdos krašte iki 1920m. sausio 10d. ir kuriems, ratifikavus konvenciją sukanka 18m., automatiškai įgyja Lietuvos pilietybę, kartu įgydami ir Klaipėdos krašto gyventojo požymį- pasą (susidarė dviguba Lietuvos ir Klaipėdos pilietybė). Neturintieji vietos gyventojo požymio, negavo teisė rinkti vietos savivaldybių organus, negavo ir teisės į socialinį aprūpinimą, jiems neleista naudotis kitomis autonominėmis teisėmis. Lietuvos pilietybę galėjo optuoti ir asmenys, apsigyvenę krašte ne vėliau kaip 1922m. sausio 1d. ir iš Antantės administracinių organų gavę teisę čia gyventi nuolat. Šis straipsnis padėjo Vokietijos revanšistams išsaugoti krašte daug savo šalininkų. Konvencija ir statutas suteikė užsienio valstybių bendrovėms ar asmenims Klaipėdos krašte tas pačias teises kaip ir vietos gyventojams, Lietuvos piliečiams bei bendrovėms. Buvo sudarytos palankiausios sąlygos užsienio valstybių kapitalui skverbtis į krašto ekonomiką. Statutu autonominiam kraštui suteikta teisė turėti savo valdžios organus: įstatymų leidžiamąją valdžią- seimelį, krašto gyventojų renkamą trejiems metams visuotiniu, tiesioginiu bei slaptuoju balsavimu ir vykdomąją valdžią- direktoriją. Lietuvos valstybės atstovas buvo gubernatorius. Krašto autonominės valdžios kompetencijai priklausė krašto savivaldybinių įstaigų administravimas, valdininkija, finansų tvarkymas, teismai, švietimas, bažnyčia, autonominė policija, sveikatos apsauga, socialinis aprūpinimas.Lietuvos valdžios kompetencijai priklausė santykiai su užsieniu, kašto apsauga, valstybės saugumas, pašto, telegrafo įstaigos, valstybinės reikšmės susisiekimas, uostas, muitai, akcizai, monopolių teisė, spaudos, susirinkimų tvarka. Autonominei valdžiai pavesta pačiai tvarkyti savo finansų ūkį, stiprinti krašto ekonomiką, rūpintis tais turtais, kurie jai buvo perduoti ir sudarė krašto nuosavybę. Lietuvos centro valdžios atstovas, prezidento skiriamas gubernatorius, turėjo prižūrėti autonomijos vykdymą, reguliuoti centro ir autonominė valdžios tarpusavio santykius, skelbti seimelio priimtus įstatymus, kartu turėjo teisę juos vetuoti, t. p. jis galėjo paleisti seimelį, skirti naujus rinkimus. Statutas pavedė seimeliui išleisti naują, pasikeitusioms sąlygoms pritaikytą teismų santvarkos bei kompetencijos įstatymą, krašto oficialiųjų kalbų vartojimo autonominėse įstaigose garantijos taisykles, krašto piliečio paso gavimo nuostatus.Sudėtingomis sąlygomis Klaipėdos kraštas tarptautiniais teisiniais aktais buvo pripažintas Lietuvai, atskirtas nuo Vokietijos, ir prijungtas prie Lietuvos kaip autonominis vienetas. Aukštesnio ekonominio lygio kraštas jungėsi prie ekonomiškai silpnos Lietuvos Respublikos. Šie abiejų Lietuvos dalių ekonominio, politinio, visuomeninio gyvenimo skirtumai suformavo skirtingą gyventojų psichologiją, pažiūras, gyvenimo būdą, papročius, kultūrą ir labai trukdė tarpusavio supratimui. Klaipėdos konvencijos ir statuto nuostatai buvo neaiškūs, neapėmė visų gyvenimo sričių, buvo įvairiai interpretuojami ir krašto valdymą darė dar painesnį, trukdė įtraukti jį į bendrą Lietuvos valstybės kūrimo darbą. Be to, Klaipėdos krašto vokiečiai sudarė aukštesnius socialinius gyventojų sluoksnius, buvo turtingesni, labiau išsilavinę. Jų rankose liko visa krašto ekonominė bazė, administracinis aparatas, kartu ir didesnis vaidmuo krašto politiniame gyvenime; jie klusniai vykdė Vokietijos diktuojamą revanšistinę politiką, nesiskaitė su vietinių gyventojų ekonominiais ir nacionaliniais interesais bei Lietuvos valstybingumu. Konvencija ir priedėliai buvo parengti netobulai Ypač neapibrėžta Lietuvos centro ir autonominių valdžios organų kompetencija plėtojant ekonominę ir kultūrinę veiklą dvikalbiame krašte. Klaipėdos krašto autonomija iš esmės buvo labai artima „laisvosios valstybės“ statusui. Statuto straipsniuose glūdėjo rimtas pavojus visos Lietuvos valstybingumui. Jis sudarė palankią dirvą Vokietijos agentams veikti ne tik nelegaliai, bet ir per legalius autonominius valdžios organus. Kadangi krašte liko vokiečių administracinis aparatas, teismas, gausios ekonominės, kultūrinės organizacijos, Vokietija laisvai galėjo vykdyti savo politiką. Svarbiausia buvo nevykęs tautinio klausimo sprendimas. Kadangi vokiečiai turėjo socialinę ir kultūrinę persvarą, todėl lygių teisių abiems tautybėms suteikimas buvo labai naudingas vokiečiams- visas autonominis kraštas įgavo vokiškumo atspalvį.1926m. rudenį į tautų Sąjungą priimta Vokietija pradėjo kištis į Klaipėdos krašto vidaus reikalus, kelti Klaipėdos krašto klausią tarptautinėse instancijose, kartu klaipėdiškiams skiepyti mintį, kad jų krašto valstybinė padėtis nepastovi. Iš tikrųjų lietuvių dauguma atsidūrė mažumos padėtyje ir buvo priversta ginti savo teises. Nors Vokietijos vyriausybė oficialiai laikėsi neutraliteto, tačiau slapta pritarė revanšistinių organizacijų veiksmams. Po 1923m. sausio sukilimo, Lietuvos atstovams perimant Klaipėdos kraštą, dauguma jo gyventojų dar simpatizavo lietuviams. Tačiau heimatbundininkai ėmėsi plačios antilietuviškos akcijos. Vokiečių spauda puolė ir užgauliojo lietuvius. Pasitikėjimas Lietuvos valdžia krito. Heimatbundininkams pavyko suorganizuoti didelius darbininkų ir valdininkų streikus pasinaudojant tuo metu sunkia ekonomine krašto padėtimi (nedarbas, spekuliacija, maisto trūkumas, markės infliacija). Prisijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, Vokietijos revanšistai neatsisakė susigrąžinti jį ir sukūrė visą sistemą priemonių, kaip prarastų teritorijų gyventojus išlaikyti savo įtakoje ir tas žemes susigrąžinti. Viena svarbiausių priemonių savo tikslams įgyvendinti buvo vokiečių politinių partijų steigimas. Tiesiogiai prieš Lietuvą veikė Berlyne įsteigta revanšistinė sąjunga Memelandbundas su skyriais Karaliaučiuje ir Tilžėje. Sąjungos vadovai leido ir slapta platinamą laikraštį ,,Das Memelland”. Pats aktyviausias Memelandbundo skurius buvo Lietuvos ir Vokietijos pasienyje- Tilžėje. Čia veikė daug sukarintų oraganizacijų: Jaunimo apsaugos (Jugendwehr), Vilkolakio (Wehrwolf), Plieninio šalmo (Stahlhelm), Atsargos karininkų (Offizierverein) ir kt. Jos siekė palaikyti ir plėsti ryšius su Klaipėdos krašto vokiečių organizacijomis ir asmenimis. Vokietijoje buvo įkurtos ir tam tikros kredito bendrovės bei fondai, kurie finansavo Klaipėdos krašto vokiečių revanšistinių partijų ir organizacijų antilietuvišką veiklą: Vokiečių fondas (Deutsche Stiftung), Rytų pagalbos (Osthilfe), Vokiečių pagalbos (Deutsche Hilfe), Vokiečių savigynos (Deutsche Schutzbund), Rytprūsių mokyklų draugijos (Ostpreusische Schulverband), Konkordijos (Concordia), bendrovė spaudai remti ir kt. Gauti pinigai buvo skirti rinkiminėms kompanijoms, vokiečių organizacijoms, valdinikams, mokykloms, karo veteranams, jų našlėms, bažnyčioms remti, stipendijoms Vokietijoje studijuojantiems klaipėdiškiams remti. 1933m. sausio 30d. atėjus į valdžią Hitleriui, nacistai jau atvirai skelbė pasaulinio viešpatavimo idėją, ėmė ruoštis žygiui ,,į Rytus”, buvo pasiryžę sunaikinti komunizmą. Lietuvai iškilo tiesioginė hitlerinės Vokietijos grėsmė, nes Klaipėdos kraštas turėjo būti placdarmas grobiamiesiems žygiams į Rytus. Vokietija į Klaipėdos kraštą žiūrėjo kaip į laikinai nuo jos atskirtą teritoriją ir Lietuvai ne tik neužleido pozicijų, bet dar labiau jas stiprino gana negarbingais metodais. Dangstydamasi Klaipėdos krašto autonomijos gynimu, Vokietija per krašto autonominius valdžios organus organizavo antilietuvišką ir antivalstybinį judėjimą. Jos veiklos metodai buvo tokie: propagavo Vokietiją kaip ekonomiškai stiprią valstybę, tendencingai aiškino Klaipėdos konvencijos ir statuto nuostatus, įvairiais kaltinimais terorizavo Lietuvos vyriausybę, kurstė klaipėdiškius kovoti už gryną autonomiją, nuolat kreipėsi į Tautų Sąjungą dėl tariamo Lietuvos vyriausybės statuto laužymo; stengdamasi formuoti viešąją gyventojų nuomonę sau pageidaujama linkme ir patraukti klaipėdiškius lietuvius į savo pusę, Vokietija terorizavo prie jos politikos neprisidedančius gyventojus, papirkinėjo valdininkus, organizacijų atstovus, per mokyklas, bažnyčias, teismus, administraciją, savivaldybės organus skleidė antilietuvišką propagandą. Su Vokietijos pagalba vykusios rinkiminės kampanijos į seimelius, direktorijos krizės, politinis ir ekonominis sabotažas, nuolatiniai nuolaidų reikalavimai, Lietuvos vyriausybės izoliavimas nuo Klaipėdos reikalų trukdė autonominio Klaipėdos krašto ekonominį, visuomeninį bei kultūrinį gyvenimą derinti su Lietuvos Respublikos gyvenimu, spartino klaipėdiškių lietuvių germanizaciją. Vokietija teikiamais slaptais kreditais papirkinėjo autonominių įstaigų valdininkiją, pramonininkus, dvarininkus ir valstiečius, vykdė ne tik politinį, bet ir ekonominį sabotažą. Hitlerininkai, naudodamiesi žeminimo, niekinimo, grasinimų, smurto ir teroro priemones, skatino tautinę neapykantą, supriešino lietuvius su lietuviais, atvykusiais iš kitų Lietuvos vietų. Dauguma klaipėdiškių lietuvių, siekdami materialinės gerovės, nepanoro pasinaudoti istorine galimybe ir kartu su visa lietuvių tauta kurti Lietuvos Respubliką, o nuėjo su vokiečiais. Tačiau tai, kad 16 metų Klaipėdos kraštas priklausė Lietuvai, išgelbėjo dalį klaipėdiškių nuo galutinio suvokietinimo. Lietuvos ir Vokietijos kova buvo nelygi. Be to, Lietuvą menkai rėmė didžiosios valstybės, Klaipėdos konvencijos garantės: kilus konfliktui su Vokietija, Lietuvos nepalaikė, vykdė tik sau naudingą politiką. Demagogiški ir nepagrįsti Vokietijos propagandinių sluoksnių kaltinimai Lietuvos vyriausybei ir gubernatoriui nuolatiniais statuto pažeidimais, antilietuvinimo politika žemino jų autoritetą tarp gyventojų, greitino vokietinimo procesą krašte. Vokietija sugebėjo įvairiomis negarbingomis priemonėmis izoliuoti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos ir 1939m. kovo 22d. įvykdyti išankstinę okupaciją dar nesant pasirašytai Lietuvos-Vokietijos sutarčiai dėl Klaipėdos krašto perleidimo Vokietijai.Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos buvo Vokietijos agresijos aktas. Vokietija, okupuodama Klaipėdos kraštą, pažeidė Versalio taikos sutartį (1919), Ambasadorių konferencijos nutarimą (1923), Klaipėdos konvenciją (1924) ir Lietuvos-Vokietijos sienų nustatymo sutartį (1928). Klaipėdos krašto okupacija buvo skaudus moralinis smūgis Lietuvai, jos ekonomikai. Be kitų didelių nuostolių, ji neteko vienintelio uosto, vartų į pasaulį. Tapęs Vokietijos dalimi, Klaipėdos kraštas tuoj pat buvo įveltas į Antrąjį pasaulinį karą, neteko daugelio gyventojų. 1944m., artinantis Raudonajai armijai, krašto gyventojai gavo įsakymą evakuotis į Vokietiją. Manoma, kad iš 154 tūkst. Gyventojų į Vakarus pasitraukė apie 114 tūkst., arba 74%. Buvęs Klaipėdos kraštas ištuštėjo.Evakuoti klaipėdiškiai pateko tarsi tarp dviejų girnų. Jų, kaip Vokietijos piliečių, neįsileido tarptautinių organizacijų įsteigtos persikėlėlių ir pabėgėlių stovyklos, todėl patys turėjo ieškotis pastogės, duonos, darbo karo sugriautoje Vokietijoje. Kai kurie persikėlė į JAV, Kanadą bei kitas valstybes. Tie klaipėdiškiai, kurie buvo apsistoję Rytprūsiuose, artinantis Raudonajai armijai, persikėlė per Nemuną, grįžo į savo sodybas. Tačiau dauguma jų jau buvo užimtos naujų šeimininkų, nes pagal Maskvos planus, ištuštėjęs kraštas buvo apgyvendinamas. Vietinė sovietų valdžia ir naujieji gyventojai nepalankiai žiūrėjo į repatriantus. Dauguma klaipėdiškių kaip nepatikimi sovietų valdžiai, t.y. ,,liaudies priešai”, buvo ištremti į Sibirą. Manoma, kad dabar klaipėdiškių lietuvių, likusių savo gimtojoje protėvių žemėje yra tik apie du tūkstančius.NAUDOTA LITERATŪRA
P.Žostautaitė ,,Klaipėda-Lietuvos uostas (1923-1939m.)” (Vilnius, 1990m.)A.Turauskas ,,Lietuvos nepriklausomybės netenkant” (Kaunas, 1990m.)P.Žostautaitė ,,Hitlerininkų kėslai užgrobti Klaipėdos kraštą” (Vilnius, 1982m,)R.Valsonokas ,,Klaipėdos problema” (Vilnius, 1989m.)P.Žostautaitė ,,Klaipėdos kraštas (1923-1939m.)” (Vilnius, 1989m.)