Klaipėdos kraštas – Mažosios Lietuvos provincija
( iki 1923 m.)
Autorius
1999
Turinys
- 1252. Metais įkurtas Klaipėdos miestas – pilis beveik 700 metų buvo vokiškos kultūros ir vokiškos dvasios kupinas miestas. Tuo tarpu Klaipėdos apylinkėse gyveno daugiausia lietuviai
- 1. Vokietijos delegacijų protestų, kurie teigė, jog Klaipėdos miestas grynai vokiškas, lietuviai beveik neturi gyventojų persvaros krašte ir tik “nedidelė lietuvių politikų grupė, neturinti jokios atramos” nori susijungti su katalikiškais Rusijos lietuviais
- 2. Dėl to, kad Lietuva, turinti teritorinių ginčų su Lenkija, dar nebuvo pripažinta de jure iš Antantės valstybių pusės
- 3. Dėl Lenkijos delegacijos Versalio Taikos kon-ferencijoje reikalavimų. Ji siekė gauti kuo daugiau teisių į Klaipėdos kraštą, kurios uostas buvo labai svarbus lenkų medienos eksportui. Be to, ir aktyvi Lenkijos rėmėja – Prancūzija – buvo labiau suinteresuota Klaipėdą atiduoti ne Lietuvai, bet bendrai Lietuvos – Lenkijos valstybei
- 1919. – 1923 metais krašto padėtis buvo panaši į laisvojo Dancingo miesto su savivalda ir administracija ir į plebiscitinių kraštų (kaip Saro žemė) padėtį. 1920 metais vasario 15 dieną Vokietijos komisaras grafas V. Lambsdorfas perdavė krašto valdymą Prancūzijos generolui D. Odri( Odry ), atvykusiam į kraštą su nedideliu Alpių šaulių batalionu. Po poros dienų D. Odri Klaipėdos kraštui valdyti paskyrė “Arbeitsauschuss’o” ( Darbo talkos ) prezidiumą ir pavadino jį krašto Direktorija. Šios Direktorijos pirmininku tapo Klaipėdos miesto burmistras D. Alterbergas( Alterberg ), palankus lenkų – lietuvių uni-jos idėjai, tačiau neturintis pasitikėjimo nei vietos vokiečių, nei lietuvių tarpe. Odri rėmėsi dar prie vokiečių išrinktu priešpar-lamenčiu, kurį sudarė apie 100 narių iš įvairių krašto gyventojų sluoksnių
- 1920. Metų vasarą gubernatorius D. Odri perdavė krašto admi-nistracijos kontrolę civiliniam komisarui G. Petisnei( Petisne ), kuris po D. Odri išvykimo 1921 05 01 tapo vyriausiuoju komisaru
- 1920. – 1921 metais lietuvių aktyvumas Klaipėdos klausimu ap-siribojo ekonominiu spaudimu. Lietuvos politikai tikėjosi, kad Antantės šalys sugrąžins Vilnių, užgrobtą Lenkijos, ir todėl nenorėjo iššaukti Ambasadorių konferencijos priešiškumo. Sujungti Klaipėdos ir Vilniaus klausimus būtų buvus taktinė klaida
- 1921. M. lapkričio 11 d. Steigiamasis seimas pasisakė už Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos autonominėmis teisėmis: krašto ūkio, admi-nistracijos, mokesčių, darbo, socialinės apsaugos, teismų, švietimo, kultūros ir tikybos reikalai turėjo būti tvarkomi savarankiškai
- 1923. M. sukilimas
- 1923. M. sausio 3 – 5 d. Kaune įvyko slaptos konsultacijos – tarėsi E. Galvanauskas, Lietuvos atstovas Klaipėdoje J. Žilius, vyriausiasis savanorių kariuomenės vadas J. Budrys ir E. Simonaitis. Šiame pasitarime buvo galutinai parengtas Klaipėdos krašto užėmimo planas
- 1. Kiekvienas savanoris turėjo raštu pasižadėti ištikimai tarnauti pulke 6 mėnesius;
- 2. Turėti vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto ir lietuvių organizacijos liudijimą apie patikimumą;
- 3. Turėti pasą ar kitą asmens liudijimą;
- 4. Savanoriui nustatytas 2 lt. atlyginimas per dieną;
- 5. Nelaimės atveju savanorio šeimai suteikiama vienkartinė pašalpa;
- 6. Invalidams garantuojamas aprūpinimas;
- 7. Už maistą atskaitoma iš gaunamos 2 lt. algos;
- 8. Kariuomenės vadui suteikta teisė nusižengusį savanorį pašalinti iš pulko
- 1922. M. gruodžio pabaigoje vyko paskutiniai pasirengimai užimti Klaipėdą. Parengtas detalus sukilimo planas. Lietuvos karinė vadovybė, bijodama rizikuoti vien savanorių jėgomis, griebėsi tam tikros apgaulės. Labai slapta nutarta pasiųsti geležinkeliu kelis reguliariosios kariuomenės dalinius su ginklais prie sienos. Kariai vagonuose buvo perrengti civiliais rūbais, oficialiai paskelbta, kad geležinkeliu siunčiamas naujokų ešalonas į pasienio pulką atlikti privalomosios karinės tarnybos. Kita dalis kareivių, pėsčiomis atvykę prie sienos, irgi buvo perrengti civiliais drabužiais. 1923 m. sausio 10 d. kariuomenės daliniai perėjo Klaipėdos krašto sieną. Lietuvos vyriausybė labai rizikavo mesdama kariuomenę į Antantės valstybių užimtą kraštą
- 1923. M. sausio 19 d. Šilutėje įvykęs Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių ir draugijų atstovų suvažiavimas, pasivadinęs Šilutės seimu, kuriame dalyvavo apie 120 žmonių, priėmė svarbią deklaraciją, skelbiančią Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos autonomijos teisėmis. Suvažiavimas pasiskelbė aukščiausią-ja krašto atstovybe. Deklaraciją pasirašė komiteto nariai: M. Jankus, V. Šaulinskis, J. Vanagaitis, J. Brūvelaitis, J. Lėbartas ir 71 įvairių organizacijų bei parapijų atstovas. Atstovai įgaliojo komitetą rūpintis, kad Antantė kuo greičiau pripažintų Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Lietuvos seimas 1923 m. sausio 24 d. posėdyje įvertino ministro pirmininko E. Galvanausko diplomatinę veiklą ir patvirtino ankstesnę, 1921 m. lapkričio 11 d., rezoliuciją – de facto Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos
- 1865. Metais, klebono kun. Švarko rūpesčiu, Simano Dacho gatvėje pastatyta Švč. Trejybės vardo mūrinė bažnyčia, tais pačiais metais vyskupo Franzelio konsekruota. Parapija priklausė Varmės vyskupijai. Kuriant Lietuvos bažnytinę provinciją, Klaipėdos katalikai nebebuvo palikti Varmės vyskupo žinioje; įkurtas atskiras dekanatas, prelatūros teisėmis priklausęs Telšių vyskupijai
- 1901. M. įkurta mokytojų seminarija; po 1923 m. pertvarkyta, pakviečiant ir lietuvių dėstytojus
- Literatūra:
V. Vareikis “Klaipėda XX a.” Kl. 1993 m.
Šilas V., Sambora H. “Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai” V. 1990 m.
Kviklys B. “Mūsų Lietuva”, IV tomas. V., 1992 m.