Kilmingųjų herbai auksakalystėje

Įvadas

Herbas – iš vokiečių kalbos žodžio “erbe” – paveldėtojas, įpėdinis, palikimas – asmens, šeimos, giminės, organizacijos, valstybės pastovus ženklas. Svarbiausias herbo atributas – herbo skydas su heroldiniu ženklu.
Pirmosios herbų tradicijų užuomazgos siekia XII-XIII a. Kryžiaus žygių epochą. Į Lenkiją, o iš ten po 1413m. Horodlės unijos į Lietuvą, herbų tradicija atėjo iš Vakarų Europos, dažniausiai iš Čekijos ir Vengrijos. Manoma, kad tokio pavidalo Vyčio herbas buvo atneštas iš Vengrijos. 1434m. Lenkijos karalius Jogaila pirmąkart suteikė šį herbą Lelovo vaitui Mikalojui. Vėliau jis paplito (buvo suteikiamas karalių ar Seeimo, perkamas iš kitų bajorų ir pan.) ir visoje Lietuvos – Lenkijos valstybėje.
LDK įsigalėjus auksakalystei herbai buvo kaldinami tiek monetuose, tiek ant skydų, tiek ant sakrališkų taurių ir t.t. Auksakaliai pirmiausia turėjo labai gerai pažinti tauriųjų metalų savybes: kiek ir kokių priemaišų pridėti prie aukso ar sidabro lydinio, kokiais įrankais lituoti, kalti, graviruoti bei poliruoti. Nuo techninio lygio priklausė dirbinių pobūdis, vertė bei meniškumas.
Daugybę išlikusių auksakalystės vertybių buvo sukurta tiek Vilniuje dirbusių auksakalių, tiek atvykusių iš Krokuvos, Karaliaučiaus, Niurnbergo, Liubeko, Italijos miiestų. Atvykusių auksakalių dėka Vilnius nuolatos palaikė glaudžius ryšius su Vakarų Europos auksakalystės centrais, neatsiliko nuo mados naujovių, greitai reagavo į stilių kaitą, ko pasekoje įsivyravo europinis etiketas bei reprezentacinės tradicijos.
Dirbinių donatorius padeda išsiaiškinti pagal įspaustus ar dar kaip kitaip paliktus he

erbus.
Šiame referate „Kilmingųjų herbai auksakalystėje“ apžvelgiau Vilniaus katedros lobyno vertybes, kuriose pagal herbus galima atsekti LDK didikų gimines, o taip pat aptariau ir auksakalystės technikos procesus.

Katedros lobynas

Vilniaus katedros lobynas pradėtas kaupti iš karto po 1387 metų Lietuvos krikšto bei Vilniaus katedros įsteigimo (1388). Pirmiausia į jį pateko Gediminaičių Jogailos ir Vytauto bei jų žmonų dovanoti liturginiai reikmenys, iš svetur atsiųstos dovanos Lietuvos krikšto proga.
Ilgainiui Vilniaus katedros lobynas sukaupė gausią aukščiausio meninio lygio monstracijų, bažnytinių taurių, relikvijų ir kitų daiktų, dažniausiai pagamintų iš sidabro bei paauksuotų ir puoštų brangakmeniais, kurią nuolat papildydavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų (Kazimiero, Aleksandro, Elžbietos Habsburgaitės, Bonos Sforos ir kt.), garsiausių didikų giminių atstovų (Goštautų, Tiškevičių, Pacų, Sapiegų), Vilniaus vyskupų (Radvilų, Vainų) ir kitų aukštų Lietuvos Katalikų Bažnyčios dignitorių (pvz., Viilniaus katedros prelatų kanauninikų) dovanos.

Gediminaičiai

Pirmosios Vytauto donacijos Vilniaus katedrai žinomas jau 1388 metais, paskutinės – prieš pat mirtį 1430 m. Didesnę vertingų dovanų dalį galėjo sunaikinti XVI a. pradžios Katedros gaistrai, todėl 1598 metų Katedros vertybių sąraše minimas vos vienas daiktas. Remiantis heraldinių ženklų apibūdinimu, būtų galima sieti su Vytauto vardu. Tai sidabrinis auksuotas kryžius, papuoštas aštuoniais brangakmeniais su krištoline centrine kryžiaus formos dalimi, papuošta keturiais safyrais. Manoma, kad ant kryžiaus pėdos buvo du herbai – Vyčio ir Vytauto (lenk. Witultow), greičiausiai tai buvo Gediminaičių st

tulpai, tapę Kęstučių heraldiniu ženklu. Gediminaičių stulpų herbu bei „senoviniu įrašu“ buvo papuošta ir viena sidabrinė auksuota taurė, paminėta 1598 m. sąraše. Gediminaičių, atskirai valdžiusių Lietuvą (Vytauto, Švitrigailos, Žygimanto Kęstutaičio, Kazimiero iki 1447 metų, Aleksandro iki 1501 metų, Žygimanto Senojo 1506 metų, Žygimanto augusto iki 1548 metų.) arba jų žmonų, dovanos taip pat buvo žymimos Gediminaičių stulpais ir Vyčio herbu.
Kazimietro, Aleksandro, Žygimanto senojo dovanotus sidabrinius paauksuotus kryžius, išdabintus brangakmeniais, kalnų krikštolu, reljefinėmis ar raižytomis kompozicijomis, filigrano technika, taip pat puošnias žvakides žymėjo jau ne vien tik Lietuvos herbas Vytis, bet ir Lenkijos Erelis.
Elžbietos Habsburgaitės Vilniaus katedrai dovanoti liturginiai indai bei kitos vertybės buvo puošiamos ne tik Lietuvos ir Lenkijos herbais, bet ir Habsburgų heraldiniu ženklu – horizantalia balta juosta raudono lauko skyde. Ši žymė leidžia teigti, kad iki 1598 m. Vilniaus katedros lobyne dar buvo išlikusios šešios LDK kunigaikštienės dovanos – sidabrinė auksuota šv. Stanislovo plaketė, trys mišių taurės ir porą ampulių.
Katedroje buvo saugomas ir popiežiaus Aleksandro VI valdovui dovanotas didelis sidabrinis auksuotas relikvijorius, puoštas popiežiaus herbais, o taip pat ir popiežiaus atsiųstos bei karaliaus Aleksandro funduotos šv. Baltramiejaus rankos relikvijos relikvijorius, puoštas tiek valdovo, tiek vyskupo herbais.
Bona Sforca, Milano kunigaikščio Jono Galeaco Sforcos duktė bei Žygimanto Senojo žmona Vilniaus katedrai dovanojo dvi sidabrines auksuotas taures, pauoštas Sforcų gi
iminės herbu – susirangiusiu žalčiu, ryjančiu vaiką. Kadangi taurės neturi nei Lietuvos, nei Lenkijos herbų, galima būtų manyti, kad jas Bona Sforca 1518 m. atsivežė iš Italijos. Todėl šios dvi taurės bei popiežiaus Aleksandro VI atiųstas relikvijorius galėjo būti pirmieji renesansiniai Vilniaus katedros lobyno daiktai.
1598 m. sąraše minimos ir Žygimanto Augusto žmonos Elžbietos Habsburgaitės dovanota sidabrinė mišių taurė, kurią puošė Habsburgų herbas – balta horizantali juosta raudoname herbo skydo lauke bei Gediminaičių stulpai. Heraldiniai taurės ženklai liudija, kad tai Elžbietos Habsburgaitės, kaip LDK kunikaištienės, dovana Vilniaus katedrai.
Su Žygimanto Senojo arba su Žygimanto Augusto fundacija sietina 1548 m. pagaminta sidabrinė komuninė su dangteliu papuošta valdovo ir Vilniaus katedros kapitulos herbais.

Goštautai

LDK didžiojo kunigaikščio Kazimiero valdymo metais, Goštautai tapo turtingiausia ir įtakingiausia Lietuvos didikų gimine. Aleksandro Goštauto testamente įvardijama gryno aukso taurė, kuri Katedros lobyne dar buvo 1598 m. Ši gotikinė taurė su kraitele buvo papuošta filigrano technika, šešiuose noduso gurgučiuose pakaitomis įdėti trys brangkmeniai ir trys perlai. Kupoje virš kraitelės buvęs įrašas, jog taurę dovanojo Trakų vaivada Goštautas (Hic est calix Domini Palatini Trocen). Įrašas taurėje liudija, kad ji nežinomo, greičiausiai vietinio auksakalio turėjo būti sukurta tarp 1519 – 1522 m., kai Goštautas buvo Trakų vaivada.

(1 Pav. Didžiosios, arba Goštautų, monstracijos fragmentas. Goštautų herbas ir sukūrimo metų įrašas.)

Apskritai nereta auksakalystės vertybė turi ne

e tik miesto, bet ir konkretaus auksakalio įspaustą vardinį ženklą, donacinį įrašą, išklatą ar įrėžta donatoriaus herbą, inicialus, užrašus apie vėlesnes daikto restauracijas, jų užsakovus ir meistrus. Tačiau daug tiek su Vilniumi, tiek su Trakais susijusių auksakalystės kūrinių yra anoniminiai, nes meistrai, nepalikdavo savo įspaudų.

Kiti didikai

Vilniaus katedros lobynui brangenybes dovanojo ir kiti žymūs ano meto Lietuvos valstybininkai bei Bažnyčios hierarchai, tokie kaip Manvydai, Kęsgailos.
Iki šių dienų Vilniaus katedros lobyne yra išsaugotas sidabrinis varpelis, papuoštas Valerjono Protasevičiaus herbu bei inicialais.
Pati katedros kapitula laikui bėgant tapo liturginių indų ir kitų reikmenų užsakovė. Tai liudija 1598 m. inventoriuje minima taurė ir ąsotėlis, kuriuos puošė kapitulos herbas.
Tačiau daug to meto Vilniaus katedros lobyno vertybių buvo dovanota ir nežinomų LDK didikų, bajorų giminių atstovų, vyskupų bei kitų aukštų dvasininkų.
1605 m. Minsko vaivada ir Kauno maršalka Aleksandras Masalskis, Kauno bernardinų vienuolyno fundatorius dovanojo sidabrinę auksuotą taurę su patena, pauoštą donatoriaus herbais ir inicialais.
XVI – XVII a. sandūroje į Vilniasu katedros lobyną pateko 1594 m. mirusio Vilniaus sufragano ir kapitulos kanauninko dominikono Kirprijono testamentu palikta auksinė pektoralo gandinė ir vyskupo žiedas. Tuo pat metu lobyną papildė ir kitos vyskupų insignijos – trys žiedai su turkio ir topazų akimis, auksinis kryžius su sena sidabrine auksuota grandine, kurių donatoriai ar ankstesnieji šeimininkai nėra žinomi.

Vazos

XVII a. pr Vilniaus katedrą pradėjus rekonstruoti baroko stiliumi, lobyną papildė naujos valdančios Vazų dinastijos atstovų fundacijos ir donacijos.
Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos valdovas Žygimantas Vaza, padedamas rūmų auksakalių pats bandęs įvaldęs auksakalystės amato subtilybes, dar 1603 m. Vilniaus katedros Švč. Trejybės koplyčiai dovanojo sidabrinę auksuotą taurę, o senajai koplyčiai sidabrinę paauksuota taurę.
Be auksakalystės dirbinių yra išlikęs ir vienas Zigimanto Vazos auksakalio J. Jakelio signuotas vario raižinys, kuriame pavaizduotas jungtinis Lenkijos, Lietuvos ir Vazų giminės herbas. (2 pav.)

Tiškevičiai

Apie J. Tiškevičiaus donuotas itin brangias dovanas Vilniaus katedrai duomenų pateikia vėlesni dolumentai, pirmiausia susiję su vertybių išpirkimo istorija 1660 – 1661 m. Minima, kad vyskupas dovanojo keturis gryno aukso daiktus: tradicinę ordinaro ingreso taurę, kryžių, smilkytuvą ir monstraciją. J. Tiškevičiaus dovanota auksinė monstracija yra išsaugota iki šiol. Ji laikoma viena vertingiausių ne tik meniniu, istoriniu, bet ir materialiu požiūriu Vilniaus katedros lobyno puošmenų. Monstracijos donatorių primena pėdoje esantis herbas ir inicialai. Tikėtina, kad šios monstracijos viršūnei papuošti panaudotas deimantinis kryželis buvo Vilniaus vyskupo E. Valavičiaus pektoralas.
Taigi, Vilniaus katedros lobynas tuo metu buvo pats turtingiausias bažnytinis lobynas visoje LDK.
Radvilos

Lietuvių kilmės didikų giminė, iškilusi XVI a. pr., savo įtaka pakeisdama Goštautus. Ji Lietuvos didikų gyvenime dominavo iki XVII a. pirmos pusės. Radvilų įtaka politiniam ir kultūriniam Lietuvos ir Lenkijos gyvenime buvo didžiulė, todėl nenuostabau, kad jų įtaka jaučiama ir auksakalystėje.
Yra išlikusi vieno B. Radvilos dvare dirbusio auksakalio Z. Šneiderio krikštykla, pagaminta 1655 m. Krikštykla yra sidabrinė paauksuota, lieta bei kalta, H – 20, Ø – 47 cm. Pagaminta Zabludove Jonušo Radvilos užsakymu Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčiai. Su Radvilų herbu, data ir auksakalio inicialais. (Pav. 3) Indo pakraštyje išgraviruotas fundacinis įrašas, žiedo apačioje citata iš Evangelijos pagal Matą. Šis krikšto indas, Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčią uždarius, perduotas Vilniaus evangelikų reformatų sinodui. Karo ir pokario metais saugotas Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje. Nuo 1972 m. – Istorijos ir etnografijos muziejuje Vilniuje.
Yra išlikęs ir kito auksakalio I. Pruso sidabrinis ąsotis vynui, pagamintas apie 1633 – 1640 m. H – 30 cm. Nesignuotas, su Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos herbu. (3 pav.) Anot I. Laucevičiaus, I. Prusas buvo kunigaikščio Kristupo Radvilos (1633 – 1640 m. Vilniaus vaivados) dvaro auksakalys, gaminęs apeiginius indus Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioms.

Auksakalystės technika

Pačios auksakalystės technika bei technologiniai procesai visą laiką keitėsi, vystėsi ir tobulėjo. Ilgą laiką auksakalystės technika visuose pasaulio kraštuose buvo vienoda, buvo laikomasi tų pačių principų. Ir tik naujaisiais amžiais, atsiradusi mechanizuota pramonė, davė pradą naujiems techniniams metodams ir galimybėms.
Vienas pirminių technologinių procesų auksakalystėje buvo metalų lydymas: šlapias (moliniuose induose) ir sausas (grafinuotuose induose). Gryną auksą auksakalys gauna refinuodamas arba aukso dulkių, arba beformių gabalėlių pavidalu.
Kai dvi metalo dalys jungiamos tarpusavyje su kitu metalu, toks technologinis procesas vadinamas litavimu. Lydmetaliai skirstomi į kietuosius ir minkštuosius, tačiau „praktikoje auksaklaiai naudojo vidutinio kietumo lydmetalį, susidedantį iš 2 dalių sidabro ir 1 dalies vario.“ 1
Labai sena metalų apdirbimo technika – metalų kalimas. Auksakalystėje kalimas taikomas korpusiniams dirbiniams, pavyzdžiui, lėkštėms, taurėms. „Ši technika remiasi tuo, kad taurieji metalai turi savybę plėstis, gniuždytis netrupėdami ir nelūždami nuo smūgių bei didelio spaudimo.“2 Auksą galima kalti tik tada, kai jis yra atšalęs, tuo tarpu sidabrą – ir karšą, ir šaltą. Norint atpažinti ar dirbinys buvo iškaltas, reikia atkreipti dėmėsį į tai, jog išklatas aukso ar sidabro dirbinio paviršius nėra visiškai lygus, būna nevienodai žėrintis.
Valcavimas yra metalų išplojimas plaktuka ant specialaus priekalo. Nuo kalimo skiriasi tuo, kad valcuojama visą metalo lakštą.
Dirbinių liejimui buvo naudojami molio, vaško, medžio ar kitų lengvai formuojamų medžiagų modeliai.
Seniausia auksakalystės technika laikomas toks metalų apdirbimas, kai metale išmušami arba įspaudžiamo tam tikri reljefiniai ženkali, raidės, ornamentai ar herbai. Ši technika vadinama kalstymu. Vėliau šią techniką išstūmė mechanizuota mušimo – spaudimo specialiomis staklėmis bei štampavimo technika.
Auksakalystei priskiriamos tokios technikos kaip šlifavimas, poliravimas, graviravimas, juodinimas, paviršiaus dekoravimas filigranu, kai tauriųjų metalų dalelės prilituojamos prie dirbinio paviršiaus. „Daugelis tyrinėtojų filigraninę techniką kildina iš senovės Rytų, kadangi Egipte, Mikėnuose, Trojoje, Sirijoje ir kituose Rytų kraštuose ji buvo žinoma jau II tūkst. pr. Kr. Apie VI a. pr. Kr. Filigraninę techniką plačiai naudojo graikai bei etruskai, o kiek vėliau ji išplito kituose gretimuose Rytų bei Vidurio Europos kraštuose.“3 Nors Lietuvoje tokios technikos dirbinių aptinkama jau IV – V a., tačiau plačiai ji paplito nuo XIII a. Filigrininis emalis Lietuvoje ir Lenkijoe įgavo vengriškojo arba Septynpilio emalio vardą.
Apskritai nuo XVI a. pr. auksakaliai jau turėjo tam tikrų jiems suteiktų privilegijų (1495 m. pirmoji kunigaikščio Aleksandro privilegija auksakaliams), jungėsi į cechus, o tai įrodo faktą, kad šių amatininkų profesinis lygis buvo gana aukštas ir konkurencingas.

Išvados

1. Vienas iš LDK auksakalystės rezervų yra Vilniaus katedros lobynas, kuriame išlikę dirbiniai turi ne tik miesto, konkretaus auksakalio įspaudą, vardinį ženklą, donacinį įrašą, bet ir donatoriaus išklatą ar įrėžtą herbą.
2. LDK bei jos sostinė Vilnius – vienas iš stambiausių Lietuvos auksakalystės centrų – palaikė glaudžius ryšius su visos Europos kultūriniais centrais, todėl visai natūralu, kad tarp išlikusių Vilniaus katedros lobyno vertybių yra ne tik vietinių, bet ir kitų šalių auksakalių dirbinių.
3. Auksakalių palikti antspaudai, inicialai ar donatorių herbai leidžia tiksliau datuoti dirbinio pagaminimo laiką bei išsiaiškinti kieno užsakymu viena ar kita vertybė buvo sukurta.
4. Bendradarbiavimas su Europos kultūriniais centrais, atvėrė plačias galimybes tobulinti auksakalystės technikos procesus, ko pasekoje, buvo pasiektas aukštas konkurencingas lygis.

Išnąšos

1 Laucevičius E. Vitkauskienė B. R. Lietuvos auksakalystė XV – XIX a. Baltos lankos. Vilnius. 2004. P.19
2 Laucevičius E. Vitkauskienė B. R. Lietuvos auksakalystė XV – XIX a. Baltos lankos. Vilnius. 2004. P.19
3 Laucevičius E. Vitkauskienė B. R. Lietuvos auksakalystė XV – XIX a. Baltos lankos. Vilnius. 2004. P.25

Paveikslai

1. ldmuziejus.mch.mii.lt/ Naujausiosparodos/auksakalyste

2. Laucevičius E. Vitkauskienė B. R. Lietuvos auksakalystė XV – XIX a. Baltos lankos. Vilnius. 2004. P. 219

3. Laucevičius E. Vitkauskienė B. R. Lietuvos auksakalystė XV – XIX a. Baltos lankos. Vilnius. 2004. P.280

Literatūra

1. Laucevičius E. Vitkauskienė B. R. Lietuvos auksakalystė XV – XIX a. Baltos lankos. Vilnius. 2004
2. Vilniaus katedros lobynas. Sudarė Budrys R. Dolinskas V. Vilnius. 2002
3. ldmuziejus.mch.mii.lt/ Naujausiosparodos/auksakalyste

Leave a Comment