Dualizmas ir mirtis Hermano Hesės kūryboje

Turinys

Įžanga..............................2
Amžinasis būties dualizmas H. Hesės kūryboje......................3
Mirties problema H. Hesės kūryboje.............................6
Literatūros sąrašas..............................8Įžanga
Visų pirma noriu pasakyti, kad nesu filosofiją studijuojantis žmogus, rimtai užsiiminėjantis ja ir rimtai besigilinantis į jos apraiškas literatūroje, todėl panagrinėsiu tik vieno rašytojo kūryboje pasireiškiančius filosofinius apmąstymus ir ieškojimus.

Filosofija atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti paprastų mitologinių atsakymų į jį kamuojančius klausimus. Ji vystėsi po truputį ir antikos laikais įgavo mokslo statusą ir pavadinimą „filosofija“. Manoma, kad šį pavadinimą sugalvojo Pitagoras. Antikos laikais daug filosofų nagrinėjo labai įvairias problemas: būtis, daiktų pradai, siela ir r t.t. Nors įvairios filosofų mokyklos nagrinėjo skirtingus klausimus, arba į tuos pačius klausimus žiūrėjo skirtingai, buvo padėtas tvirtas pagrindas visai filosofijai ir netgi kitiems mokslams. Taip galima teigti, nes visos antikoje iškeltos idėjos gyvuoja ir dabar. Kai kurios truputį patobulintos, kitos visai nepakitę, o vėlesnių filosofų darbai yra tik prierašai prie pradinio darbo. Šios pagrindinės idėjos davė peno mąstymui vėlesniems filosofams, jomis remiantis arba joms prieštaraujant buvo sukurta daugybė teorijų, iškelta begalė naujų klausimų.

Idėjų ir daiktų pasaulio teorija atsirado 42 28/427-347 m. Pr. Kr., t.y. su Platono idėjomis. Platonas toliau rutuliojo Sokrato pradėtas mintis, kad reikia ieškoti žinių esmės. Platonas sukūrė idealistinės filosofijos kryptį teigdamas, kad egzistuoja du pasauliai, idėjų ir materialus. Idėja, tai daikto esmė, sąlygojanti jo rūšinę priklausomybę (dabar es

smę suprantame kaip daikto rūšinių požymių visumą). Idėja yra nenykstanti, tobula, o žmogus mato tik jos atspindžius, šešėlius. Šie atspindžiai ir yra pasaulis, kurį mes jaučiame, kurį matome ir kurį suvokiame. Realus pasaulis gali būti visai kitoks.

Platono mokinys, Aristotelis, kritikavo savo mokytojo mokymą ir teigė, kad daikto idėja slypi pačiame daikte, kad egzistuoja medžiagos ir formos dualizmas. Medžiaga (tai, kas neapibrėžiama) ir forma (bendros, rūšinės daiktų savybės) reiškiasi kartu.

Žmogų taip pat galima nagrinėti per šią prizmę. Žmogus yra sudarytas iš kūno ir sielos. Abu, Platonas ir Aristotelis, sutinka, kad kūnas yra vienu laipteliu žemiau sielos, kad tai forma, kiautas, kuriame yra įkalinta žmogaus siela. Platono dvasia veikia materialųjį kūną, vadinasi egzistuoja daiktų ir idėjų pasaulis, dualizmas. Dėl gamtoje ky ylančių taisyklingų, tikslingų reiškinių, Platonas teigė, kad viską sukūrė Dievas, tobulybė, naudodamas jau esančią materiją. Aristotelio siela nėra aukščiausias būties hierarchijos laipsnis, nes aukščiau stovi forma, kurios realizacijai nereikia materijos (Dievas).

Vėlesni mąstytojai nekūrė naujų teorijų apie daiktų esmę, o palaikė ir papildė Aristotelio arba Platono pusę. Filosofai daugiau mąstė ne apie pačių daiktų, o apie sielos prigimtį: ar ji amžina, ar ji miršta kartu su kūnu ir t.t. Krikščioniškoji filosofija palaikė Platono idėjų pasaulio teoriją iki V amžiaus (Šv. Au
ugustinas), o vėliau autoritetu pradėtas laikyti Aristotelis (T. Akvinietis), aišku šių antikos filosofų idėjas pritaikant Šv. Raštui. Dekartesas, buvo dualizmo šalininkas, o monizmo (kūnas reiškiasi kartu su idėja) šalininkai buvo Hobsas, Berklis, Dž. Lokas, Spinoza, Hegelis. Atsirado ir pliuralizmo šalininkų, pavyzdžiui Leibnicas, kuris teigė, kad viskas kas egzistuoja yra sudaryta iš begalinio skaičiaus substancijų, monadų.

Visi šie filosofai padarė didelę įtaką ne tik pačios filosofijos raidai, bet ir visom gyvenimo sritim, ypač kultūrinei.
Amžinasis būties dualizmas Hermano Hesės kūryboje

Ne vienas yra skaitęs ar girdėjęs apie garsaus vokiečių rašytojo Hermano Hesės kūrinius. Jo kūryba giliai veikė tuometinės visuomenės sąmonę, ji svarbi ir dabar. Tačiau dažnai, dėl filosofinio išsilavinimo trūkumo, žmogus į šio puikaus rašytojo kūrybą gali pažvelgti tik vienapusiškai. Po filosofijos kurso aš pakeičiau savo požiūrį ir pradėjau suprasti, kas iš tiesų neramino, ko ieškojo, ką norėjo pasakyti skaitytojams šis rašytojas. Šio rašytojo kū.rybą galima skirstyti į tris etapus: pirmasis yra duoklė jaunatviškam sentimentalizmui, antrasis, tai hesiškasis etapas, kur jaučiamas maištas, savęs ieškojimas, suvokimas apie priešingus egzistencijos polius. Trečiasis etapas prasideda vėlai, tai brandžiausias etapas, kai rašytojas bando išreikšti tą dvilypumą, kurį jis jaučia, bando savo kūryba suvienyti, sulipdyti tuos skirtingus polius, kuriuos jaučia savo sieloje.
Hermanas Hesė buvo labai apsišvietęs žmogus, kurį ypač domino ir

r veikė Kinijos ir Indijos kultūra ir filosofija, Getės estetinės pažiūros, Nyčės, Dostojevskio, Froido, Jungo veikalai. Jo dualistinį gyvenimo suvokimą sąlygojo rytų filosofija, rašytojo kūryboje labai anksti ėmė kartotis formulės: „amžinasis gyvenimo dualizmas“, „amžinai galiojanti antitezė“. Rašytoją visada domino idėjų, o ne daiktų pasaulis, dvasios, o ne materijos sfera. Todėl epochos problemos jo kūryboje pateikiamos apibendrinamai, sudaro nežymų foną, o H. Hesė gilinasi į žmogaus vidines problemas ir kančias.
Ankstyvojo periodo H. Hesės kūriniuose gyvenimo dualizmas atsiskleidžia per konkrečius prieštaravimus tarp miestiečio ir menininko, tarp civilizacijos ir gamtos. Tolimesnis kūrybos kelias veda prie vis gilesnio ir dramatiškesnio būties poliariškumo suvokimo. Iš antrame etape parašytų kūrinių man didesnį įspūdį paliko romanas „Demianas“ ir apysaka „paskutinė Klingzoro vasara“.
Romane „Demianas“ H. Hesė tarsi atkartoja savo paties nuopolius ir pakilimus. „Demianą“ ir turėtume suvokti kaip vienos sielos biografiją, nes šis romanas – ir kaip asmens tapsmo asmenybe procesas. Romano pamatas: K. G. Jungo psichoanalizės metodai, tačiau pats H. Hesė paaiškina: „psichoanalizė – ne tikėjimas ir ne filosofija, o išgyvenimas“. Psichoanalizėje siekiama harmonijos tarp personažų, mokyklos ir smuklės, dangaus, karo griausmo ir vargonų muzikos, nerūpestingumo ir atsakomybės. Panagrinėjus H. Hesės autobiografiją galime matyti, kad jis pats sau taikė psichoanalizę, siekė sulipdyti savo sudužusią širdį, grąžinti į tikrąjį kelią sa
avo gyvenimą. Šį jo kūrinį galima traktuoti kaip tam tikrą išpažintį sau, tarsi terapiją. Šioje knygoje ypač būdinga introversija – susikoncentruojama ties vieno personažo išgyvenimais (kas kartojasi vėlesniuose rašytojo kūriniuose), rašytojas pradeda gilintis į žmogaus sielą, galutinai suvokia konfliktą tarp kūno ir dvasios („aš visada buvau didelis svajoklis ir godose gyvenau daugiau nei tikrovėje – švaisčiau miražams jėgas ir gyvenimą“). Rašytojas labai jausmingai aprašo dualizmą: „mūsų matomi daiktai,- tarė Pistorijus tyliai,- Tai tie patys daiktai, kurie yra mumyse. Nėra kitos tikrumos be tos, kurią turime savyje. Dauguma ž-monių gyvena taip netikroviškai todėl, kad tikrove laiko išorės vaizdus ir neleidžia pasireikšti savo vidiniam pasauliui. Šitaip galima gyventi laimingai. O kai atsiskleidžia kitkas, nebelieka pasirinkimo, ar eiti daugumos keliu, ar savo. Daugumos kelias, Sinkleri, lengvas, mūsų – sunkus. Na, bet eime!“ Autorius bando rasti prasmę, kuri gimsta tarp dviejų priešybių. Šiuo atveju herojus tiki meile ir visų vienybe, kuri atsiranda karo, t.y. neapykantos ir nesutarimo, akivaizdoje. Su kokia aistra ir ilgesiu H. Hesė rašo šias eilutes: „Pirmąkart išorinis ir mano vidinis pasauliai suskambo tobula derme – tuomet sielai šventė, tuomet žinai, kad gyventi verta. Nė vienas namas, nė viena vitrina, nė vienas veidas gatvėje netrukdė man,- viskas buvo savo vietoje, kaip ir turėjo būti, tačiau be tuščios nuobodžio ir kasdienybės išraiškos: viskas virto lūkestinga gamta, pasirengusia su didžiausia pagarba pasitikti likimą“. Herojus rado laimę žmonių vienybėje atėjus karui, o H. Hesei reikėjo vidinės vienybės, kad būtų laimingas. Aišku, ko trūko autoriui, kas vertė jį rašyti toliau ir ieškoti atsakymų savo eilutėse, pastraipose ir romanuose.
Apysakoje „paskutinė Klingzoro vasara“ autorius toliau vysto dualizmo idėją: „Menas, kurį mes abu kuriame, vis dar per glaudžiai, kaip pasakytų koks profesorius, susijęs su obj.ektu <.>. Mes vis dar tapome „tikrovės“ daiktus – žmones, medžius, muges, geležinkelius, peizažus,- nors ir laisvesniu stiliumi, bet tai pakankamai jaudina miesčionį. Šia prasme mes taikomės prie tradicijos. Juk „tikrove“ biurgeris vadina daiktus, kuriuos visi arba bent jau dauguma panašiai suvokia ir aprašo“. Čia H. Hesė pagrindinio veikėjo lūpomis teigia, kad daiktų pasaulis netikras (tą jis pabrėžia įdėdamas žodį „tikrovė“ į kabutes), kad menininkas neturėtų būti jo įsikibęs dėl visuomenės užgaidos, o turėtų kurti taip, kaip jaučia pasaulį. Apysakos pabaigoje pagrindinis herojus lyg ir išsilaisvina iš daiktiškumo per savo paveikslus: „Kiti jame mato paskutinį drąsų, žūtbūtinį mėginimą išsivaduoti iš daiktiškumo: jo veidas nutapytas lyg peizažas, plaukai panašūs į lapus ir medžių žievę, akiduobės tarsi uolų plyšiai“. Tačiau nepaisant stengimosi nudaiktinti save, pagrindinis herojus lieka pririštas prie žemės, prie jusminio pasaulio. Nors savo veidą tapė nepanašų į žmogaus, bet vis tiek liko panašumas į medžius, lapus, uolas, vadinasi tapytojas nepajėgė atsiriboti nuo daiktiškojo pasaulio ir likti tik su idėjomis. Tai matyt ir lėmė tragišką herojaus žūtį: savižudybę, ir paskatino rašytoją toliau ieškoti atsakymo.
Stepių vilkas. Nors H. Hesė Nobelio premiją gavo už kitą savo kūrinį, bet šis yra žinomas bene visiems. Neaišku, ar ši knyga visiems jį perskaičiusiems daro tokį stiprų įspūdį, kaip jie teigia, bet ji tikrai savotiška ir išskirtina. „Stepių vilke“ taip pat taikomas analitinės psichologijos metodas, žvelgiama į žmogaus vidinio gyvenimo chaosą, atveriami pasąmonės klodai. Čia pasaulio dvylipumo idėja, nulemianti ir asmenybės susidvejinimą, ypač ryški: „nors mūsų Stepių Vilkas jautėsi ir gyveno čia tarsi vilkas, čia tarsi žmogus, kaip ir visi mišrūs padarai, tačiau, kai jis būdavo vilkas, jame nuolat budėdavo žmogus, stebėdamas, spręsdamas ir smerkdamas – o tuo metu, kai jis būdavo žmogus, lygiai taip pat elgėsi vilkas“. Autorius supriešina dvasią ir materiją, pastato juos taip toli viena nuo kito, kad pagrindinis herojus kankinasi, neranda savo vietos pasaulyje, jis nesugeba, kaip kiti žmonės, rasti harmoniją. Vėliau autorius tarsi randa išeitį: polizmą, kurį geriausia paaiškinti knygos žodžiais: „ Padalijimas į vilką ir į žmogų, į instinktą ir į dvasią, kurio Haris griebiasi, stengdamasis savo likimą padaryti suprantamesnį, – tai labai grubus supaprastinimas, tai tikrovės išprievartavimas, mėginant įtikinamai, bet klaidingai paaiškinti prieštaravimus, kurių šis žmogus atranda savyje ir kurie, jam atrodo, yra jo nemenkų kančių šaltinis. Haris randa savyje „žmogų“, tai yra minčių, jausmų, kultūros, sutramdytos ir rafinuotos prigimties pasaulį, šalia to jis savyje taip pat randa ir „vilką“, tai yra tamsų instinktų, atšiaurumo, žiaurumo, nerafinuotumo, grubios prigimties pasaulį. Nors iš pažiūros jo esybė buvo aiškiai padalyta į dvi viena kitai priešiškas sferas, jis nuolat pastebėdavo, kad vilkas ir žmogus kažkiek laiko, kažkokią laimingą akimirką sugyvena vienas su kitu. Jei Haris pamėgintų nustatyti kiek dalyvauja žmogus ir kiek dalyvauja vilkas kiekvienu jo gyvenimo momentu, kiekviename jo poelgyje, kiekviename jo pojūty, jis iš karto patektų į aklavietę, ir visa jo žavi vilko teorija nueitų vėjais. Juk nė vienas žmogus, net primityvus negras, net idiotas, nėra taip maloniai paprastas, jog galima būtų paaiškinti, kad jo prigimtis sudaryti tik iš dviejų ar trijų pagrindinių elementų sumos; o jau paaiškinti tokį diferencijuotą žmogų, kaip Haris, naiviai jį dalijant į vilką ir žmogų, yra visai beviltiškai vaikiškas bandymas. Haris sudarytas ne iš dviejų būtybių, o iš šimtų, iš tūkstančių. Jo gyvenimas (kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenimas) vyksta ne tik tarp dviejų polių, maždaug tokių, kaip instinktas ir dvasia arba šventasis ir ištvirkėlis, jis vyksta tarp tūkstančių, tarp galybės porų polių.“. Rašytojas dar paveda skaitytoją keliu, kuriuo eina herojus, supažindina su jo pastangom tapti žaidėju gyvenime, nes su ta.is tūkstančiais Harių reikia mokėti elgtis, reikia žaisti gyvenimą tarsi šachmatais, ir palieka Stepių Vilką vienišą savo ieškojimo kelyje su pažadu lūpose išmokti šypsotis, išmokti gyventi. Palieka dėl to, nes supranta, kad tai dar neatsakymas. Jis nenužudo šio herojaus, kaip kad Klingzorą ar Demianą, bet palieka jį tęsti savo kelio. Polizmas yra nepriimtinas H. Hesei, nors juo remiantis būtų lengviau rasti pusiausvyrą, tačiau tai būtų lengviausia išeitis, juolab, kad rašytojas jaučia tik du pasaulius: dvasios ir materijos, kurie persidengia ir yra vienas kitame, kartu būdami visiškos priešybės.
Pats brandžiausias H. Hesės kūrinys yra „Stiklo karoliukų žaidimas“, už kurį rašytojas gavo Nobelio premiją. Rašytojas, atkakliai ieškodamas kelių, galinčių atvesti asmenybę prie harmonijos su pačiu savimi ir aplinkiniu pasauliu, jaučia, kad šio uždavinio nepajėgs atlikti, nes prisilietė prie amžinųjų problemų, kurios niekad negali būti išspręstos: „Tai mano dilema, mano problema. Galima daug apie ją kalbėti, bet neįmanoma jos išspręsti. Suartinti abu gyvenimo polius, perteikti gyvenimo melodijos dvibalsiškumą man niekada nepavyks. Tačiau, paklusdamas instinktyviam vidiniam balsui, aš vėl ir vėl mėginsiu tatai daryti.“ Šį savo pasiryžimą H. Hesė ir įgyvendina kūrybinės brandos periodu.
Brandžiausiame H. Hesės romane veiksmas perkeliamas į tolimą ateitį, todėl autorius gali susikoncentruoti ties idėjų pasauliu, ignoruojant konkrečią buitį. Romane varijuoja dvasinio prado, t.y. pagrindinio veikėjo, prototipas, kuris pavaizduotas jam itin palankiose sąlygose, kur ugdomos visos dvasinės potencijos, kartais šmėkšteli ir jo priešingybė, pasaulietiško pasaulio atstovas. Šie priešininkai ir bičiuliai dažnai ginčijasi, kur Knechtas, t.y. pagrindinis herojus, gina dvasinio pasaulio idėją, o jo priešininkas Plinijus yra naivaus, natūralaus gyvenimiškojo prado gynėjas. Atrodytų ginče turi gimti harmonija, tačiau taip nėra, kadangi egzistuoja gilesnis būties poliariškumas, kurį ir įžvelgia rašytojas.
Plinijus vaizduojamas kaip šviesus, linksmas, komunikabilus jaunuolis. Jis pasirenka pasaulietiškąjį gyvenimą, į kurį linko visa širdimi. Tačiau po daugelio metų išvystame nelaimingą ir sugniuždytą žmogų. Taip atsitinka, nes jis nesugebėjo sutaikyti savyje dvasinio ir pasaulietiškojo pasaulio, nesugebėjimo tapti harmoninga asmenybe.
Knechto paveikslas taip pat nestokoja prieštaringumo. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jam svetima būties poliariškumo samprata, jokie saitai nesieja jo su išoriniu pasauliu, jis pasiekia ko nori. Vis dėl to išorinis pasaulis įsiveržia i Knechto sferą, be to, prigimtis vertė slapta trokšti pasaulietiško gyvenimo. Vis dažniau kylančios abejonės savo darbo prasmingumu, vien tik dvasios ugdymo tikslumu po truputį griauna Knechto vidinį vientisumą. Bet jis tą išbandymą atlaiko teigdamas, kad „tam naiviam ir primityviam pasauliui, nuo kurio Kastalija iš tikrųjų priklauso, trūksta dvasingumo, jis perdėm pragmatiškas.“ Todėl Knechtas laiko savo uždaviniu palikti Kastaliją ir nešti jos dvasią į pasaulį. Jo prigimtyje nugali aktyvusis pradas, jis pasijunta ne tik dvasingumo nešėjas, bet ir žmogus. Deja, jis žūsta neišlaikęs pirmojo išmėginimo, bet jo žūtis kartu yra ir auka, kadangi lieka viltis, kad mokytojo mirtis pažadins gabaus, bet vienapusiško jaunuolio Tito asmenybę vidiniam tobulėjimui. Aukštų siekių ir žemiškosios misijos išsipildymas H. Hesės kūryboje dažnai siejamas su mokiniu, kuris turi pratęsti mokytojo pradėtą darbą.
H. Hesės pasaulio idealas – tai harmonija, kurią reikia suprasti kaip dviejų priešybių sintezę. Hesės kūryboje yra tokių herojų, kurie nežino prieštaravimų ir yra priartėję prie idealo, tokie herojai yra visada pakylėti aukščiau kitų herojų, vaidina dvasinių vadovų vaidmenį, bet mes nesužinome, kokiu keliu pasiekta vidinė jų pusiausvyra. Jie jau iš pradžių reprezentuoja harmoningos egzistencijos idėją.
H. Hesės pasaulio samprata remiasi amžino būties dualizmo idėja, kuri atsirado ja.u antikos laikais, kaip Platono filosofija, ir kurios idealas – harmonija. Kūrybiniame procese rašytojas bandė atrasti tą vidinės harmonijos receptą, kurio ieškojo ir dualizme, ir polizme, bet liko ištikimas dualizmui, nes jautė tik du pasaulius, jautė, kad vidinę harmoniją gali atnešti dvasingumo skleidimas pasaulyje, pasiaukojantis dvasinio vadovo darbas stengiantis sudvasinti materiją.Mirties problema H. Hesės kūryboje
H. Hesės gyvenimas nebuvo iš lengvųjų: jis gyveno neramiu epochos laikotarpiu, jo tėvų religija buvo pietizmas, tai protestantizmo srovė, orientuota į religinių išgyvenimų gilinimą, asketizmą, filosofinę mistiką, o drauge pabrėžianti praktinių persitvarkymų svarbą. Taigi H. Hesės vaikystė siejasi su griežtu religiniu auklėjimu. Jo paauglystė – tai ankstyvo depresiškumo laikotarpis, kurį lydėjo nuolatinis pakilumas ir įvairūs kraštutinumai (bandymai pabėgti, nusižudyti). Būsimasis rašytojas įtikėjo savo nepilnavertiškumu ir išskirtinumu. Iš paauglystės į H.Hesės kūrybą atklydo įkyrūs savižudybės vaizdiniai, kuriuos dar labiau paryškino biblijiniai motyvai. Ne visuose rašytojo kūriniuose kalbama apie savižudybę ar žudymą, Šie motyvai ryškiausi „Demiane“ ir „Stepių vilke“.
„Demiane“ mažai rašoma apie savižudybę, bet vienareikšmiai pripažįstama, kad tai blogis, kad tai silpnumo išraiška. „Mieloji frau, mieloji mama, aš tuolaik dažnai manydavau, jog turiu atimti sau gyvybę. Nejau kelias visiems toks sunkus?“,- šiais žodžiais herojus pripažįsta, kad savižudybė, tai nesubrendimo ir silpnumo išraiška.
„Demiane“ daugiau rašoma apie žudymą, kuris dažnai susijęs su biblija, su skaudžiais išgyvenimais: tai brolžudystė, tėvažudystė („Pats siaubingiausias šių sapnų, iš kurio atsipeikėjau kone paklaikęs, buvo apie tėvažudystę.“), kuri gali būti tik blogio išraiška. Į žmogaus nužudymą žvelgiama kiek kitaip:
„-bet juk ne viską darysi, kas šauna į galvą! Juk nežudysi žmogaus dėl to, kad jis tau šlykštus.
Jis prisislinko arčiau.
– Tam tikromis aplinkybėmis galima ir tai. Tik dažniausiai tai klaida. Aš ir nesakau, kad lyg niekur nieko darytumėte visa, kas ateina į galvą. <.> Nekęsdamas kokio nors žmogaus, jame nekenčiame to, kas tūno mumyse pačiuose. Tai, ko nėra mumyse, mūsų nejaudina“
Žmogžudystė nepateisinama savanaudiškais tikslais, bet žudyti dėl tėvynės, dėl idėjos galima.
„Stepių vilke“ šios mintys yra įkyresnės, labiau išplėtotos. Savižudžiais rašytojas vadina žmones, kurie nesižudo, bet nuolat galvoja apie tai, kurie tiki, kad savižudybė yra vienintelis kelias pasitraukti iš gyvenimo, tačiau tokie žmonės yra per daug tikintys savižudybės nuodėmingumu, todėl niekada nepasitraukia iš gyvenimo savo valia. Šie žmonės yra savižudžiai, nes tiki, kad jų išganymas, jų kančių pabaiga yra mirtyje. Tokie žmonės savižudybę laiko atsarginiu išėjimu, kuriuo galima pasinaudoti, kai kančia taps nepakeliama, o kadangi jie visada turi viltį greitai pasiekti savąjį palengvėjimą, todėl kančios būna lengvesnės. O žmonės, kurie iš tikro nusižudo, dažniausiai tai padaro netyčia, pastumti impulso ar kokios ekstremalios situacijos, o būdami blaivaus proto, jie niekada apie savižudybę negalvoja, o jei ir galvoja, tai ne kaip atsarginį variantą, o kaip apie vienintelę išeitį.
H. Hesė taip pat mąstė apie mirtį, apie jos reikšmę, apie jos egzistavimą. Štai keletas jo įsimintinesnių minčių: „Prieš mirtį man nereikia ginklo, nes mirties nėra. Bet yra viena – mirties baimė. O šia galima išgydyti“. Ši mintis man labai patiko, kadangi ji labai daug pasako apie tai, ką reikia mąstyti žmogui, atsidūrusiam nebūties akivaizdoje. Pavyzdžiui, kaip reikia nukreipti mirštančio ligonio mintis, kad jis nesijaustų vienišas, nesijaustų bejėgis. O iš tikro, juk mirštame mes kasdieną. „Juk miršti taip velniškai lėtai ir dalimis: kiekvienas dantis, raumuo ir kaulas atsisveikina atskirai, tarsi su juo būtum ypač gerai sutaręs“. Mirtis H. Hesei yra tarsi vartai, nes „mirti – vadinasi įžengti į kolektyvinę pasąmonę, pasinerti į ją, kad pavirstum forma, gryna forma“. Ši jo mintis yra labai panaši į Platono mąstymą, kuris tikėjo, kad mirus patenki pas dievus ir tampi visa žinančiu.
Dėl griežto religinio auklėjimo ir dėl pačio rašytojo humanistinių pažiūrų, savižudybė H. Hesei atrodo nuodėmė. Jis tai vadina bėgimu pro atsargines duris. O Platonas vis dėl to pateisina savižudybę, nes taip žmogus siekia žinių. Žmogžudystę rašytojas teisina, jei ji padaryta dėl aukštesnių tiksl.ų. Apskritai į mirtį rašytojas žiūri ramiai, jis tiki, kad ji neišvengiama, tad nereikia jos bijoti (tuo jo filosofija panaši į Stoikų mokyklos filosofiją), mirtis – tai durys į žinojimą, į idėją (tuo jo filosofija panaši į Platono).

Santrauka 5 minučių pristatymui

Visų pirma noriu pasakyti, kad nesu filosofiją studijuojantis žmogus, rimtai užsiiminėjantis ja ir rimtai besigilinantis į jos apraiškas literatūroje, todėl panagrinėsiu tik vieno rašytojo kūryboje pasireiškiančius filosofinius apmąstymus ir ieškojimus.
Ne vienas yra skaitęs ar girdėjęs apie garsaus vokiečių rašytojo Hermano Hesės kūrinius. Jo kūryba giliai veikė tuometinės visuomenės sąmonę, ji svarbi ir dabar. Tačiau dažnai, dėl filosofinio išsilavinimo trūkumo, žmogus į šio puikaus rašytojo kūrybą gali pažvelgti tik vienapusiškai. Po filosofijos kurso aš pakeičiau savo požiūrį ir pradėjau suprasti, kas iš tiesų neramino, ko ieškojo, ką norėjo pasakyti skaitytojams šis rašytojas. Aš nagrinėjau nedidelę jo kūrybos dalelę: „Stepių vilką“, „Demianas“, „Stiklo karoliukų žaidimas“, paėmiau keletą minčių iš „skaitymų minutėms“.
Rašytoją visada domino idėjų, o ne daiktų pasaulis, dvasios, o ne materijos sfera. Ankstyvojo periodo H. Hesės kūriniuose gyvenimo dualizmas atsiskleidžia per konkrečius prieštaravimus tarp miestiečio ir menininko, tarp civilizacijos ir gamtos. Tolimesnis kūrybos kelias veda prie vis gilesnio ir dramatiškesnio būties poliariškumo suvokimo.
Savo kūryboje autorius ieško būdo, kaip sujungti žmogaus sieloje esantį būties dvipoliškumą, kaip gyventi, kad kūnas ir siela būtų harmonijoje. Iš pradžių rašytojas bando rasti atsakymą kraštutinumuose: gal vidinė vienybė atsiras suradus vienybę su visuomene? („Demianas“), o gal visiškai atsiribojus nuo daiktiškojo pasaulio? („Paskutinė Klingzoro vasara“). O gal, vis dėl to, atsakymas ne dualizme, o polizme? („Stepių vilkas“). Ir vis dėl to rašytojas jaučia du pasaulius: dvasios ir materijos, ieško kelių, galinčių atvesti asmenybę prie harmonijos su savimi ir pasauliu ir tų paieškų rezultatas „Stiklo karoliukų žaidimas“. Iš šio kūrinio skaitytojas gali suprasti, kad H. Hesės pasaulio idealas – tai harmonija, kurią reikia suprasti kaip dviejų priešybių sintezę. Hesės kūryboje yra tokių herojų, kurie nežino prieštaravimų ir yra priartėję prie idealo, tokie herojai yra visada pakylėti aukščiau kitų herojų, vaidina dvasinių vadovų vaidmenį, bet mes nesužinome, kokiu keliu pasiekta vidinė jų pusiausvyra. Jie jau iš pradžių reprezentuoja harmoningos egzistencijos idėją.
H. Hesės pasaulio samprata remiasi amžino būties dualizmo idėja, kuri atsirado jau antikos laikais, kaip Platono filosofija, ir kurios idealas – harmonija. Kūrybiniame procese rašytojas bandė atrasti tą vidinės harmonijos receptą, kurio ieškojo ir dualizme, ir polizme, bet liko ištikimas dualizmui, nes jautė tik du pasaulius, jautė, kad vidinę harmoniją gali atnešti dvasingumo skleidimas pasaulyje, pasiaukojantis dvasinio vadovo darbas stengiantis sudvasinti materiją.
Apie mirtį H. Hesė tiesiogiai nerašė, bet ji palikusi ryškų pėdsaką visuose jo kūriniuose. Iš keleto jo herojų minčių, iš citatų, rastų „Skaitymuose minutėms“, iš pačio rašytojo gyvenimo galime matyti, kad dėl griežto religinio auklėjimo ir dėl pačio rašytojo humanistinių pažiūrų, savižudybė H. Hesei – nuodėmė. Jis tai vadina bėgimu pro atsargines duris. O Platonas vis dėl to pateisina savižudybę, nes taip žmogus siekia žinių. Žmogžudystę Hermanas Hesė teisina, jei ji padaryta dėl aukštesnių tikslų. Apskritai į mirtį rašytojas žiūri ramiai, jis tiki, kad ji neišvengiama, tad nereikia jos bijoti (tuo jo filosofija panaši į Stoikų mokyklos filosofiją), mirtis – tai durys į žinojimą, į idėją (tuo jo filosofija panaši į Platono)..Literatūros sąrašas
1. Evaldas Nekrašas „Filosofijos įvadas“ 22-32 p. Vilnius, 1993
2. Hermanas Hesė „Stepių vilkas • Paskutinė Klingzoro vasara“ Vilnius, 1992
3. Hermanas Hesė „Demianas“ Kaunas, 1998
4. Hermanas Hesė „Skaitymai minutėms“ Kaunas, 2001
5. Hermanas Hesė „Stiklo karoliukų žaidimas“ Vilnius, 1984

Leave a Comment