Keturių antikinių santvarkų tipai pagal Plotoną

Įvadas

Klausimas kokia turėtu būti valstybės santvarka žmonija kamuoja nuo seno. Istorijoje matome išbandytus įvairiausius variantus. Labiausiai priimtina šiais laikais, be abejo, yra demokratija. Bet ir dabar matome įvairiausias valdymo formas. Ko gi jos skiriasi, kaip įtakoje ten gyvenančius žmonės, kaip žmones įtakoje valstybę? Kaip žinia tikrosios tiesos yra amžinos. Taigi nenuostabu, kad norėdami gėriau suvokti valstybinių santvarkų ir ten gyvenančių žmonių tipus, nuosavos valstybės privalumus ir trukumus, turime pasidomėti kas šiuo klausimu pasakyta senųjų išminčių, šio atveju Platono, gyvenusio šalyje, kuurioje susikūrė ir buvo išbandyti ir šiais laikais naudojami valstybinių santvarkų tipai, jo veikale „Valstybė“ išdėstytom mintim apie keturis antikinių santvarkų tipus, kurios jis, beje, laikė ydingais. Jis pats geriausia, iš tuo metu buvusių, laikė aristokratija. O savo požiūrį į tai kokia turėtu būti valstybinė santvarka išreiškė sukurdamas idealios valstybės modelį.

Antikinių santvarkų tipai
„Platoną galima laikyti pirmuoju idealių visuomeninių organizacijų kūrėju. Kai kurie jo valstybės tvarkymo principai kartosis daugelyje vėlesnių idealių valstybės modelių. Pirma, žmogaus pajungimas valstybei ir požiūris, kad žmogus įggauna vertę tik per valstybę ir nėra vertingas savaime; antra, įsitikinimas, kad blogį lemia ne laisvo žmogaus apsisprendimas, o politinės santvarkos nesklandumai, todėl kova už gėrį yra ne asmeninė, o visuomeninė; trečia, reikalavimas, kad valstybė visiškai kontroliuotų žmogaus gyvenimą ir ve

eiklą (totalitarinės valstybės principas). Pastarasis reikalavimas gali būti įgyvendintas tik panaikinus privačią nuosavybę, kaip žmogaus autonomiškumo prielaidą. Pasak Platono, nuosavybė yra blogis, dėl kurio išsigimstą valstybė ir žmogus, o šeima trukdo valstybei įgyvendinti teisingumą.“( Plėšnys Albinas. Filosofijos įvadas.V.: Taura, 1996. – P. 160). „Platonas suabsoliutina bendrybę, tarsi užmiršdamas individą, jo teises, jo nepakartojamumą ir tai, kad atskirybių raida lemią bendrybę“ (Rinkevičiūtė Kristina. Platono filosofijos bruožai). Šiais laikais su tokiu valstybės modeliu vargiai ar galėtų kas sutikti, nes, manau, kiekvienas mąstantis žmogus suvokia, kad žmogaus, kaip individo, prigimtis ir veikla pasireiškia taip įvairialypiai, kad negali atsirasti išminčiaus, kuris visa tai reglamentuotų ir sugebėtų numatyti kaip ir kam reikėtų gyventi. Bet Platono laikais viešpataujant vergovinei santvarkai, matyt tai atrodė įmanoma, nes būti asmenybe galėjo tik iššrinktieji, o visa kita žmonių dalis turėjo būti griežtai valdoma, kaip nesugebanti pati sureguliuoti savo gyvenimo. Taigi kokius valstybių tipus sukūrė graikai ir kaip jų atsiradimą ir bruožus aprašo Platonas savo veikale „Valstybė“.

Platonas savo veikale įvardija keturis antikinių santvarkų tipus:

1. Kretietiškoji arba Lakedemonietiškoji,

2. Oligarchija,

3. Demokratija,

4. Tironija (Platonas, Valstybė, 544 d).
Platono manymu valstybės santvarkos tipas priklauso nuo ten gyvenančių piliečių būdo, papročių, todėl kiek yra santvarkų tipų, tiek yra ir žmonių būdo tipų. Todėl,- „ Jeigu yra penkios valstybių rūšis, tai ir paskirų žmonių sielos sandarų taip pa
at turi būti penkios rūšys“ (Platonas, Valstybė, 544e). Pagal Platoną aristokratas – geras ir teisingas (1-544 e). Taigi jo manymu priimtiniausia santvarkos rūšis aristokratija. Aptariant kitus valstybių tipus jo norėta nustatyti kurie teisingi, kurie ne ir kiek tai įtaigoja jose gyvenančio žmogaus laimingumą.
Pirmas jo aptartas santvarkos tipas yra Lakedemoniečių tipas, kurie apibudinami kaip nuolat besivaržantis tarpusavyje, ir yra garbėtroškos (1-545 b). Tokia valstybė grindžiama garbės troškimu (1-545 c). Platonas iškėlę labai svarbu klausimą. Kodėl keičiasi valstybės santvarka? Kokie veiksniai įtakoje ši vyksmą. Jo manymu taip atsitinka, kai valdžios viduje kyla nesutarimų (1-545 d). Be to teigia, kad nieko nėra amžino – kas atsiranda, tas ir žūsta. Ir tai, jo manymu, įvyksta tokių būdu. Gyvų būtybių sielos ir kūnai, patiria vaisingumo ir nevaisingumo ciklus; jų kaita sudaro uždarą ratą kiekvienai rūšiai skirtingą (1-546 b). Kad ir kiek būtų tobuli valdovai jie ne visada „sugebės pojūčiais pagrįstu samprotavimu nustatyti jūsų giminės vaisingumo ir nevaisingumo periodus ir kartais gimdys vaikus netikusiu laiku“(1-546 b). Suklydus, palikuonys bus negabūs, iš prigimties nelaimingi, nevertins menų ir bus menkiau išsilavinę. Iš jų išeis prasti valdovai ir sargybiniai, kurie savo ruožtu nesugebės skirti ir išsaugoti ateinančių kartų.(1-546 e). Platonas kartas prilygina auksui, sidabrui, variui, geležiai. Jas kaip ir metalus netinkamai sumaišius gaunasi nukrypimai, kas sukelia va
aidus ir neapykantą. Taip išeina dėl to, kad geležinė ir varinė giminė traukia žmones į pasipelnymą ir turtų įsigijimą, o auksinė ir sidabrinė, nepatyrusi nepriteklių, galvos vien apie sielos dorybes bei senovinę santvarką. Besivaidijant prieinama susitarimo, kad žemė ir namai turi tapti nuosavybę, o tie piliečiai, kurie seniau buvo saugoti kaip laisvi draugai ir maitintojai, patampa vergais ir tarnais, žemės darbininkais. O patys ir toliau užsiims karu ir eis sargybą(1-547 b, c). Ši santvarka tarpinė tarp aristokratijos ir oligarchijos, bet ji turi turėt ir savitų bruožų. Jos bruožai kuriais ji primins aristokratiškąją, būtų šie: valdovai bus gerbiami, šalies gyventojai susilaikys nuo žemės darbų, amatų ir kitų pelningų užsiėmimų, bendrai maitinsis, darys gimnastikos pratimus, rengs karines varžybas (1-547d). Saviti jos bruožai: šios santvarkos valdovai bus smarkūs ir paprasti, mėgs karus, bus linkę į klastą ir apgaulę. Nemėgs išties išmintingų žmonių, jiems nebus patikėta valdžia. Ten nebus nuoširdžių ir tiesių žmonių. Tokia valstybė turėtu nuolat kariauti (1-548 e). Oligarchija ji primins tokiais bruožais: jiems bus būdingas godumas turtams, jie garbins auksą ir sidabrą, įrengs jiems saugyklas, apsups savo namus įtvirtinimais. Bus šykštus, mėgs gyventi iš kito kišenės. Stengsis pabėgti nuo įstatymu, nes būdami vaikais, buvo auklėjami prievarta. Nepaisys dialektikos ir filosofijos, labiau vertins gimnastiką, nei da
ailiuosius menus (1-548 b, c). Būdingiausias bruožas – garbės troškimas ir jos vaikymasis, atsiradęs dėl to, kad ten viešpatauja aistros. Ir tai apsprendžia, kas tokioje santvarkoje bus teisinga kas neteisingas (1-548 d).
Žmogus gyvenantis tokioje santvarkoje yra smarkus, mažai išprusęs, pats menkai kalbantis daugiau klausosi kitų. Savo vergam kietas, bet jų neniekina. Su laisvais žmonėmis mandagus, paklusnus valdovui. Toks žmogus mano, kad valdžios pagrindas yra kariniai nuopelnai ir žygiai. Toks žmogus jaunystėje niekins turtus, o senatvėje virs gobšuoliu. Nes tik dorybė gali žmogų apsaugoti. Toks žmogus patampa kai tėvo įtaka ugdo ir stiprina protingąjį jo sielos pradą, o aplinka- geidžiantieji ir aistringąjį. Ir jis priverstas prisiimti tarpini variantą – garbės troškimą ir aršumą (1-549, 550 b).

Kita santvarka – oligarchija. Oligarchija, anot Platono, tokia santvarka, kurioje valdo turtingieji, o skurdžiai nuo valdymo nušalinti. Valdžios perėjimas prie oligarchijos įvyksta tada, kai turtas susitelkęs atskirų žmonių rankose. Turtingieji ieškodami kaip pasinaudoti savo turtais laisvai
keičią įstatymus savo naudai. Kai žiūrima vien turtinio pranašumo žmonės supanašėja. Dorybė nebėra gerbiama. Žmogus susirūpinęs turtais nebeįstengę rūpintis dorybėmis. Tokia santvarka įvedama arba ginklu arba įbauginimais (1-550 d, 551b). Pagrindinė šios santvarkos yda yra ta, kad skiriant valdyti tik pagal turtą, neatsižvelgiama į gabumus ir protą. Ir tokia valstybė bus pasmerkta. Kita yda, kad ji bus tarsi suskaldyta į turtingus ir vargšus ir pastarieji nuolat bandys vieni kitiem pakenkti. Be to, jie negalės kariauti, nes turtingieji iš baimės ir šykštumo nenorės apginkluoti vargšų. Be to, esant tokiai santvarkai, nebūna darbų pasiskirstymo ir tai filosofų manymu nėra teisinga. Ir dar viena blogybė – atsiranda galimybė vienam parduoti savo turtą, kitam ji pirkti. Taigi pardavę savo turtą gali tapti nepriklausomi jokiam luomui ir patapti skurdžiais. Be to turtais aptekęs žmogus linkęs savo turtus švaistyti, bet tokiu gyvenimu valstybei jis naudos neatneša. Toks žmogus užsiima tik tuo kad eikvoja savo turtus ir realiai valdžioje nedalyvauja. Tokia santvarka sudaro prielaidą atsirasti nusikaltėliam. Nes ten, kur skurdas, visada gyvuoja ir nusikaltimai, ir prireikia jėgos, kuri tos nusikaltimus stabdytu (1, 551 c- 552 e). Anot Platono, žmogus gyvenantis tokioje valstybėje būtų toks. Timokrato sūnus eina savo tėvo pėdom, bet sužlugus tėvui, nukentėjęs ir praradęs turtą, atmetęs garbės troškimą ir išdidumą, imasi pelningo užsiėmimo. Kraudamas turtus tampa godus ir šykštus. Protingumas ir aršumas dabar vergais tarnauja goduliui. Jo prioritetai susitelkę tik ties goduliu. Ir taip jis tampa oligarchinės santvarkos žmogumi. Toks žmogus visa kuo panašus į oligarchinę valstybę, nes labiausiai vertina turtą. Nekreipia dėmėsi į savo išsilavinimą, savo nedarbinius troškimus numalšina, kaip tuščius. Toks žmogus sutramdo savo nedorus poelgius tik iš baimės likti be turto. Tokiam žmogui tikroji dorybė, kurią sudaro sielos harmonija ir santarvė, yra svetima, nes ji nuolat drasko vidiniai prieštaravimai (1,553 c- 554 e).

Demokratija. Koks yra kelias pereinant nuo oligarchijos prie demokratijos? Platonas ji apibudina šitaip. Kai turtų vaikymasis pasidaro perdėtas. Turto švaistymas taip pat peržengia bet kokias ribas. Žmonės nėra pajėgūs kartu ir turtą garbinti, ir būti nuosaikūs. Tai dalis buvusių turtuolių nuskursta. Ir atsiranda priešprieša tarp nuskurdusių ir jų turtus valdančiųjų. Atsiranda trokštančių perversmo. Ir jų daugėja, nes nėra įstatymo draudžiančio švaistyti savo turtą. Toks įstatymas būtų nepalankus abiem pusėm. Tokioje santvarkoje –„Jų pačių ir jų aplinkos vaikai yra išlepinti; jie leidžia laiką be darbo, pasiduoda kūno ir sielos suglėbimui, yra vangūs, nesugeba susitvardyti nei sielvartuose, nei malonumuose“ (1- 556c). Tokiomis aplinkybėmis, vargšam matant turtuolių sugedimą, natūraliai kyla mintis, kad tai skurdžiai pranašesni už niekingus turtuolius. Taigi atsiranda sąlygos vidiniam karui. Po kurio įsigali demokratija. Nes priešai būna išžudyti, ar ištremti, piliečių teisės valdyti valstybę išlygintos. Valdžia nuo šiol renkama burtų keliu (1- 557). Kaip pasikeičia žmogus įvedus demokratiją? „ .kai bus laisvi žmonės, valstybėje įsigalės visiška laisvė ir atvirumas ir kiekvienas galės daryti ką nori“ (1-557 b). Laisvė sudaro prielaidas atsirasti itin įvairių tipų žmonėm. Ir kadangi visi gali daryti ką nori, tai ir santvarka tokioje valstybėje gali
laisvai keistis. Šią valstybą valdys tam nepasirengę asmenys ir labiausiai bus gerbiamos ne žmogaus dorybės ar išsilavinimas, o jo gebėjimas pataikauti miniai. Tokioje santvarkoje karaliaus lygybė tarp įvairiausių dalykų (1-558 c). Kodėl žmogus tampa demokratu? Kaip vyksta tokie pasikeitimai? Platono teigimu, jaunas,visko pertekęs, oligarcho išaugintas sūnus, yra linkęs į turto švaistymus, būna įtrauktas į tam tikrą ydingą aplinką, kuri jam siūlo begales būdų pinigams švaistyti. Kadangi toks žmogus savo esmėje, dėl išsilavinimo stokos neturi tinkamu žinių, gerų įpročių, gerų kalbų, jis nepajėgus atsispirti neigiamoms įtakoms. Joks tikrosios išminties balsas jo nebepasieks. Taigi, toks žmogus patampa ižūliu ir ištvirkusiu. Visi troškimai – teigiami ir neigiami – jam taps vienodi. Tokio žmogaus gyvenimas neturi „ jokios tvarkos, jo nevaldo būtinybė; tokį gyvenimą jis vadina maloniu, laisvu ir laimingu ir taip gyvena visa laiką“ (1- 561 e).
Tai kaip gi valstybė nuo tokios laisvamaniškos santvarkos kaip demokratija, pereina prie tironijos? Anot Platono, tironija atsiranda iš demokratijos ir tai vyksta tada, kai vienas troškimas užgožia kitus, demokratijos atveju, beribės laisvės siekimas, ir tai sąlygoja santvarkos iškrypimus, ir atsiranda sąlygos tironijai. Nes esant per didelei laisvei, valdžia pataikauja žmonėm pastarieji visiškai nebegerbia valdžios, „mokytojas bijosi mokinių ir pataikauja jiems, mokiniai nekreipia dėmesio į mokytoją ir auklėtoją“ (1-563 b). Šiais laikais tos vyksmas labai gražiai matomas mūsų mokyklose. Vaikai įgavę daug laisvių nemoka su ją elgtis. Mokytojai dažniausiai nesugeba tinkamai mokyti tokiu pernelyg laisvų žmonių ir, arba turi pereiti prie griežtos tironiškos valdžios, arba turi susitaikyti su tuo, kad vaikai su jais visiškai nesiskaito. Mokytojas norėdamas ugdyti laisvą žmogų turėtu būti itin stipri asmenybė, bet tokių, deja, vienetai. Visiška laisvė pasireiškia netgi tuo, kad gyvuliai esti visiškai laisvi. Esant tokiai visuotinai laisvei žmonės pasidaro be galo jautrūs, bet kokiai, nors ir menkai prievartai. Nustoja paisyti bet kokiu įstatymų, nes nebegali pakęst jokios valdžios. O kiekvienas kraštutinumas sukelia pasikeitimus į priešinga pusę. „Pernelyg didelė laisvė – ir paskiro žmogaus, ir valstybės, matyt virsta pernelyg didele vergija“ (1-564). Ir tokiomis sąlygomis „liaudis, paprastai, išsirenka kurį nors vieną žmogų, jį puoselėja ir išaukština“ (1-565 c). „Tironas visada išauga iš šios šaknies, kaip liaudies statytinis“ (1-565d). Toks valdovas, „turėdamas savo rankose pernelyg paklusnią minią, jis neįstengia susilaikyti nuo savo gentainių kraujo. Priešingai, jis kaip paprastai būna, pradės traukti žmones į teismą, remdamasis neteisingais kaltinimais, ir, atimdamas iš žmogaus gyvybę, suterš savo sąžinę žmogžudyste: savo nešvaria burna ir liežuviu jis ragaus nužudytųjų tautiečių kraują. Bausdamas tremtimi ir mirtimi, jis siūlys panaikinti skolas ir iš naujo perdalyti žemę“ (1-566). Toks asmuo kels daugelio pasipiktinimą ir nuolat rizikuos būti nužudytas. Todėl, „ kai tik jie įgiją tokią valdžią, liepia liaudžiai paskirti jiems asmens sargybinius, kad liaudies užtarėjas būtų sveikas ir gyvas“ (1-566 b). Toks valdovas pradžioje, išžudęs jam prieštaraujančius, bus su visais labai malonus, dalins žemes, naikins skolas. Po to įtraukia savo valstybių į karą, kad pateisintų savo griežtą valdymą ir būtų reikalingas liaudžiai (1-566 e). Karas juos dar labiau nuskurdins ir pastarieji besirūpindami kaip jiems išgyventi neturės laiko regzti prieš valdovą pinklių. Be to jis turės nuolat atsikratyti visais jam prieštaraujančiais, kad išsilaikytu valdžioje. Ir galu gale, šalia jo neliks, bent kiek vertingo žmogaus. „Jis yra supančiotas palaimingos būtinybės – arba gyventi kartu su gauja niekšų, ir dar jo nekenčiančių, arba visai negyventi“ (1-567 d). Tironui ištikimai tarnaus buvę vergai (nes jis juos išlaisvins) ir savo pakalikus jis išlaikys iš šventyklų turtų, kol jų turės, o jos išeikvojąs užkraus šitą sunkią naštą jį išaukštinusiai liaudžiai, ir kels visuotiną pasipiktinimą (1,568 d-569 c). Apibudindamas tironiškos prigimties žmones Platonas rašo, kad tokie „per visą gyvenimą neturi draugų – jie arba viešpatauja, arba vergauja; tikrosios draugystės ir laisvės tironiška prigimtis niekada neparagauja“ (1-576). Ir „ tikras tironas, iš tikrųjų yra vergas, žemiausias tarnas, pataikaujantis nedoriausiems žmonėms; jis negali patenkinti savo troškimų, jam labai trūksta daugelio dalykų – tai tikras skurdžius, jei kas sugeba pažvelgti į jų sielą. Jis visą gyvenimą visko baiminasi, jį nuolat kankina skausmai ir traukuliai, jei iš tikrųjų jis yra panašus į valstybę, kurią valdo“ (1-579 e ). Taigi, jis ir pats nelaimingas ir visi jo artimieji taip pat. Taip apibudinęs valstybių tipus Platonas prieina išvados, kad „ geriausias ir teisingiausias žmogus yra laimingiausiais – tai yra karališkiausias žmogus, valdantis pats save, o blogiausias ir neteisingiausias žmogus yra nelaimingiausiais – toks yra tironiškiausias pats sau ir valstybei, kurią valdo.“

Išvados

Platono veikale itin taikliai apibūdinami valstybių ir ten gyvenančių žmonių tipai, tie veiksniai, kurie sąlygoja pasikeitimus iššaukiančius ir valstybinių santvarkų kaitą. Nors šiuolaikinėmis sąlygomis neesant vergijai, gyvendami šalyje kuri, bent jau kurį laiką, gyvuoją remdamasi į demokratinės valstybės diktuojamas vertybes, galime gana aiškiai išskirti Platono aprašytus vyksmus visose mūsų gyvenimo sferose, pradedant nuo smulkiausios valstybės ląstelės – šeimos, įvairiausių įstaigų ir organizacijų, baigiant pačia valstybe. Matome, kaip labai šeimos, įstaigos ar pačios valstybės būsena priklauso nuo joje gyvenančiu ir struktūrai vadovauti pasirįžusių žmonių asmenybės, charakterio, esminiu vertybių. Taigi turėdami toki gerą pavyzdį prieš akis, pasistengę, galėtume išvengti daugelio klaidų ir mokytis ne vien iš savų paklydimų, bet ir remtis tūkstantmečiais išbandyta patirtimi. Jeigu kiekvienas žmogus asmeniškai rūpintūsi savo ir savo vaikų dvasiniu ugdymu per menus, bent jau suvoktų tokio ugdymo būtinybę. Jei valstybė savo ruožtu skirtu daugiau dėmesio švietimui ir kultūrai, o ne savo reprezentacinias poreikias, gal mes su laiku išsiugdytume daugiau šviesių asmenybių ir mūsų visų gyvenimas pasikeistų į gerąją pusę.

Literatūros sąrašas

1. Platonas, Valstybė. Vilnius, 2000.

2. Plėšnys Al., Filosofijos įvadas. Vilnius, 1996.

3. Rinkevičiūtė Kr. Platono filosofijos bruožai// Platon. Valstybė. Vilnius, 2000.

Leave a Comment