Turinys
1. Įvadas 22. Archeologinių kultūrų Lietuvoje bruožai 3a.) Nemuno kultūra 3b.) Kundos ,Narvos kultūra 4c.) Pamarių kultūra 63. Išvados 84. Literatūros sąrašas 9
ĮvadasSavo darbe norėčiau panagrinėti šių archeologinių kultūrų bruožus: Nemuno kultūros, Narvos kultūros ir Pamarių kultūros. Šios kultūros buvo tas substratas ant kurio susiformavo lietuvių kultūra. Todėl norėdami giliau pažinti lietuviškąją kultūrą, suvokti iš kur atsiranda lietuviškas savitumas, turime pažinti ir jos prieš istoriją , nes netgi šiais laikais matome išlikusių senosios kultūros reliktu mūsų gyvenime. Šias kultūras turime galimybe patyrinėti remdamiesi archeologu, kalbininkų atradimais. Rašytinių šaltinių apie šias kultūras nėra išlikę. Archeologu tyrinėjimai suteikia mums žinių apie materialine bei šiek tiek apie dvasine to laikotarpio (VII tūkst. pr. m. e.- II tūkst. pr. m. e.) kultūra. Tai buvo laikai kai Lietuvos teritorijoje atsiranda pirmieji pastovesni gyventojai. „Šie periodai susekami tik iš archeologinių palaikų. Iš jų tegalime nustatyti, kaip žmonės gyveno, kuo vertėsi, kokių turėjo ištaigų, o iš lavonų laidojimo būdo galime susekti pažiūras į pomirtinį gyvenimą; bet, kas jie tokie buvo, kurios tautos buvo, gana sunku pasakyti“ (Šapoka A., Lietuvos istorija, Vilnius „Mokslas“ 1989m.)Apie to laikmečio kultūros bruožus sprendžiame iš archeologu atrandamu daiktiniu liudininku medžioklės, žvejybos įrankių; namų apyvokos daiktų, keramikos; papuošalų; laidojimo ypatybių.
Archeologinių kultūrų Lietuvoje bruožai
Baltų susidarymo pradžią archeologai sieja su virvelinės keramikos kultūros paplitimu Pabaltyje. Per kelis tūkstantmečius nuo pirmųjų gyventojų pasirodymo Pabaltijyje persirito bent kelios kultūrinės bangos, kol apie mezolito vidurį ( VII-V tūkstantmetis pr. m. e. ) susidarė du pastovus ilgalaikiai kultūriniai junginiai: pietuose – mezolitinė Nemuno kultūra, vėliau virtusi neolitine, šiaurėje- mezolitinė Kundos kultūra, vėliau peraugusi į neolitinę Narvos kultūrą. Nemuno kultūra buvo paplitusi pietų Lietuvoje.( Rimantienė R., Lietuvių etnogenezė, II sk. B2, psl. 52)
a.) Nemuno kultūraPagrindininiai mezolitinės Nemuno kultūros dirbinių tipai yra episvidriniai bei epimadleniniai strėlių antgaliai (paleolito palikimas), lancetinio tipo strėlių antgaliai ir ovaliniai kirveliai ( Maglemosės kultūros įnašas), įvairus mikrolitai, t. y. įstatomieji ietigalių ašmenėliai, trapecijos ir kt., būdingi iš pietų plaukiančioms įvairioms kultūroms. Nemuno baseine esančių stovyklų tyrimai rodo, šios kultūros pastovumą ir labai mažus pasikeitimus laikui bėgant. (Rimantienė R., Lietuvių etnogenezė, II sk. B2, psl. 53) IV tūkstantmetyje pr. m. e. ji palaipsniui pereina į neolitinę Nemuno kultūrą. Tuo meto žmonės tampa sėslesni, gyveno kaimuose, statė antžeminius stulpinius namus ir turėjo keramika. Pagrindinis verslas buvo žvejyba, medžioklė o ne žemdirbystė. ( Gimbutienė M., Baltai priešistoriniais laikais, psl.28) Gyventojai ėmė gamintis pirmuosius puodus, bet titnago gaminiai beveik nepakito tik dirbinių formos greitai suprastėjo. Pirmieji šios kultūros puodai lipdyti iš molio juostų su gausiomis augalinėmis priemaišomis. Tai puodynės storu smailiu dugnu ir beveik stačiomis sienelėmis, kaklelis kiek įgaubtas arba atloštas, aukštis didesnis už plotį, puošyba primityvi (įspaudėlies pagaliuku primenančios žvėrių pėdeles, duobutės, trikampėlei) Kiek vėliau viduriniame neolite išliko tuos pačios tradicijos tik puodu puošyba tapo sudėtingesnė (ant puodų kaklelių atsiranda gumburėliai išspausti iš vidaus).( Rimantienė R., Lietuvių etnogenezė, II sk. B2, psl. 54)„Neolitiniuose Senuosios Europos kapuose žmonės buvo laidojami paguldyti ant šono, suriestomis ir prie krūtinės pritrauktomis kojomis. Tokia mirusių padėtis neretai įvardijama kaip palaidojimas embriono pozoje, esą bylojantis apie tikėjimą atgimimu naujam gyvenimui. Raudona ochra, kuria būdavo gausiai apibarstomi mirusiųjų palaikai, tyrinėtoju laikoma gyvybės šaltinio-kraujo simboliu. Įkapės liudija buvus egalitarinę kultūrą, kurioje vyro ir moters padėtis buvo daugmaž vienoda, išskyrus religijos sfera, kurioje persvėrė moters vaidmuo. ( Vaicekauskas A. Senovės lietuvių pasaulėžiūra II sk., K. 2001-psl.25)
b.) Kundos , Narvos kultūros. Šiaurės Lietuvoje, mezolito viduryje , susidarė savitas kultūros židinys vadinamas Kundos kultūra. Jai būdingi kaulo ir rago dirbiniai, titnago inventorius negausus ir neįvairus (Rimantienė R., Lietuvių etnogenezė, II sk. B2, psl. 54)Ši kultūra pereina į neolitinę Narvos kultūrą. Jai, kaip ir neolitinei Nemuno kultūrai, budingi puodai storais smailiais dugnais, tik pagrindines molio priemaišas sudaro grustos sraigės ir puodu aukštis beveik lygus pločiui. Narvos kultūra skirstoma į šiaurine, vakarine, rytine ir pietine. Lietuvos vakaruose ir greičiausiai Nemuno deltoje buvo paplitęs vakarinis variantas . Šios kultūros budingiausi paminklai tirti Šventojoje.( Rimantienė R., Lietuvių etnogenezė, II sk. B2, psl. 55) Čia „ gyventa ant ežero , paskui virtusio pelkę, o ne ant jūros kranto. Kultūrinis inventorius atsidūrė ežero dugne ir vėliau jį uždengė storas dumblo sluoksnis. Dėl to Šventojoje aptikta tokių daiktų, kokių kitur paprastai neišlieka: medinių žvejybos įrankių, tinklų, pasvarų akmenėlių, pušies žievės plūdžių, bučių, irklų, skobtinių valčių liekanų, geldų, šaukštų, verpsčių, medžio skulptūrėlių, audinių iš liepų karnuų plaušų ir kt. Nepaprasti radiniai – dailaus darbo apeiginės raginės lazdos su briedžių galvomis. Briedės galva išdrožta labai realistiškai. Kitas išskirtinis radinis – 2 m. aukščio juodalksnio stulpas su išskaptuota žmogaus galva.“ ( Gimbutienė M., Baltai priešistoriniais laikais, psl.31) Pietinis variantas – šiaurės rytų Lietuvoje. Čia randama daug titnago dirbinių, nors jis ir įvežtinis .( Rimantienė R., Lietuvių etnogenezė, II sk. B2, psl. 55)III tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje prasidėjo tikra mainų prekyba: finai susidomėjo gintaro papuošalais , o mūsų gyventojai-žaliojo skalūno dirbiniais. Tai rodo tuo metu atsiradusiuos gintaro dirbtuvės. Mainams gamindavo paprastus papuošalus – apskritas sagutes , trapecinius kabučius. Šios gaminius išgabendavo net į Suomija bei Kalinino sritį. „Sagučių, vamzdelinių karolių, trapecijos formos kabučių, disko ir grandžių pavidalo medalių aptikta Lenkijoje, kur gyveno rutulinių amforų kultūros žmonės. Tie radiniai labai panašus į Juodkrantės, Šventosios dirbinius“. Ryšiai su Vidurio Europa greičiausiai buvo palaikomi Vyslos upe. (Gimbutienė M.Baltai priešistoriniais laikais psl.32) Prasidėjus mainams plito ir šukinė puodų ornamentika, bet puodai vis viena liko senųjų, Narvos ar Nemuno kultūros tipų.( Rimantienė R., Lietuvių etnogenezė, II sk. B2, psl. 58)
Iš Narvos laikotarpio likę nemažai medžio rago ir gintaro skulptūrėlių jos mums byloja apie tuo metu žmonių tikėjimus ir dvasinę kultūrą. Šiuose skulptūrėlėse labai realistiškai vaizduojami „vandens paukščiai, gyvatės, žalčiai, meškos, antropomorfinės figūros.“ (Gimbutienė M., Baltai priešistoriniais laikais, psl.33) Šių įvaizdžių simbolika gana aiški, kadangi atitinka tuo meto Senosios Europos įvaizdžius. Be to ir šiais laikais išlikę nemažai tuo meto simbolių tautosakoje. Pvz. „Vandens paukštis pasirodė vėlyvojo paleolito mene ir per visus priešistorinius laikus kaip mitinis neprarado savo simbolinės reikšmės. Jis visa duodančios deivės, suteikiančios gyvybę, maistą, vandenį, lietų, šventasis paukštis ar jos įsikūnijimas paukščio pavidalu. Lietuvos tautosakoje išlikusi Laima-Dalia ir jos antelė ar trys gulbės, pasiverčiančios moterimis, galėtų būti tolimas priešistorinės deivės aidas. Gyvatės, žalčiai irgi seni simboliai gyvi lietuvių liaudies tikėjimuose. Tai gyvybės energijos ir jos atsinaujinimo ženklai, esminiai moteriškoje chtoninėje (žemės) ir lunarinėje (mėnulio ciklo) simbolių sistemoje. Briedės ir meškos simboliai galėjo būti susiję su Gimimo (ar Gimdymo) deivės zoomorfiniais aspektais: jose slypėjo naujos gyvybės pradai.“(Gimbutienė M., Baltai priešistoriniais laikais, psl.33) Antropomorfinių būtybių būta gerokai abstraktesnių. Žmogaus kūno dalys mažai paryškintos, dažnai atskiriama vien tik galva, išryškinti tik antakiai sujungti su nosimi . Gimbutienės manymu tokie veidai sudaro scheminius pelėdos veido bruožus ir vaizduoja deive paukšte nekrotiniu aspektu. Tai patvirtina ir tai, kad iki šių dienu pelėdos dažnai asocijuojasi su mirtimi , kapais, išlikęs šio paukščio kaip mirties pranašo įvaizdis.Šiaurės rytų Lietuvoje bendravimas vystėsi kitaip. Čia matyt buvo įsikūrusios nedidelės finougriškos kilmės bendruomenės (tai rodo finougriškų upėvardžių paplitimas). Ir tai sudarė sąlygas vietinių gyventojų maišymuisi su atvykėliais.( Rimantienė R., Lietuvių etnogenezė, II sk. B2, psl. 59)Tuo metu rytinė Nemuno kultūros dalis , būdama nuošaly nuo spėjamo finougrų trakto, liko beveik nepaliesta. Čia svetimu gaminių itin maža ir aplamai viduriniame neolite gražiausia buvo laikoma vietinė ornamentika.( Rimantienė R., Lietuvių etnogenezė, II sk. B2, psl. 59)Tuo pačiu laikotarpių į pietvakarius nuo Lietuvos susidarė savitas rutulinių amforų kultūros židinys. Šios kultūros tyrinėtojai laiko ją tolesne rytinės piltuvėlinės keramikos kultūros tąsa. Arčiausiai prie Lietuvos ši kultūra priėjo buvusiuose Rytprūsiuose. Tos kultūros gyventojai palaikė ryšius su mūsų pajūrio Narvos kultūros gyventojais. Ir taip susidarė sąlygos naujos kultūros laimėjimu plitimui ir leido greit įsigalėti virvelinės keramikos kultūrai. Atsiranda naujos ginklų formos: trikampei strėlių antgaliai, ietigaliai. Tai buvo gamybinio ūkio pradžia. Pradėta auginti kanapės, soros, dvieiliai kviečiai. Atsiranda pirmieji naminiai gyvuliai bei mediniai arklai. Šie laimėjimai sudaro prielaidas atsirasti naujai pasaulio sampratai ir tai atsispindi gintariniuose diskuose su kryžma-pasaulio, o vėliau saulės simboliai. Bet didesnės reikšmės rutulinių amforų kultūra neturėjo. Ji sutirpo virvelinės keramikos kultūros sraute, jai dar nepasiekus Lietuvos.( Rimantienė R., Lietuvių etnogenezė, II sk. B2, psl. 59)c.) Pamarių kultūra.Vėlyvajame neolite (III-II tūkstantmečio pr. m. e.) įsigali virvelinės keramikos kultūra. Jos pėdsakai itin paslaptingi. Tuo metu į Lietuvos teritoriją matyt atėjo visai nauji žmonės (staiga atsirado ankstyvojo tipo laivinių kovos kirvių, bei ankstyvosios virvelinės keramikos šukių. Vėliau matyt būta ir antros šios kultūros bangos kuri susiliejo su vietine kultūra.( Rimantienė R., Lietuvių etnogenezė, II sk. B2, psl. 60)Baltų paplitimo srityje žinomos tris virvelinės keramikos kultūros: Pamarių, Dniepro, Fatjanovo. Pamarių kultūra yra pati artimiausia bendrajam virvelinės keramikos kultūros horizontui, kaip ir lietuvių kalba itin artima indoeuropiečių prokalbei. Svarbiausi jos paminklai Lietuvoje rasti Kuršių marių pakrantėse. Ankstyviausiose paminkluose, Šventosios 1 A gyvenvietėje, rasti visi svarbiausieji bendrojo horizonto dirbinių tipai: rutulinės amforos su dviem puošniom ąselėm, taurelės papuoštos žuvų ašakų įraižom arba virveliniais įspaudais, taurių pavidalo puodynių, ankstyvų laivinių kovos kirvių ir kitų dirbinių. Be to čia gausų buities inventoriaus: medinių bei kaulinių medžioklės ir žūklės įrankių, gintaro papuošalų, kurie kituose virvelinės keramikos kultūrose išlieka itin retai. Ir šie radiniai pasako apie glaudų ryšį Pamarių kultūros su seniausiomis vietinėmis kultūromis. „ Pamarių kultūra įtvirtino žemdirbystę baltų kraštuose. Pvz. Nidos Pamarių kultūros gyvenvietėje rasta net 77 akmeniniai kapliai, trinamųjų girnelių nuolaužų, trintuvėlių, pjautuvų akmenėlių, druskos garinimo pėdsakų. Tai rodo, kad pagrindinis verslas jau turėjęs būti žemdirbystė.“(Rimantienė R., Žemdirbystės pradžia baltų žemėse, psl.22) Vėlyvąjį pamarių kultūros laikotarpį geriausiai atspindi Nidos gyvenvietės radiniai. Bet pasisavinamasis ūkis čia tėra pagalbinis. Narvos kultūros belikę vien pėdsakai: Didžiulės smailiadugnės puodynės, pailgi dubenėliai, gintaro papuošalai, figūrėlės, tokių dirbinių nerasta kituose virvelinės keramikos kultūrose.( Rimantienė R., Lietuvių etnogenezė, II sk. B2, psl. 60-62)
„Svarbiausia vietą Pamarių kultūros žmonių gyvenime užėmė ruonių ir vandens paukščių medžioklė. Gyventojai augino galvijus, kiaules, avis, ožkas, arklius ir šunis. Iš to matyti, kad indoeuropiečių kultūra Pietryčių Pabaltijyje kūrėsi asimiliuodamasi su vietinę, Narvos, kultūra. Nemuno kultūros srityje vyko panašus kryžiavimosi procesai.“(Gimbutienė M., Baltai priešistoriniais laikais, psl.50) Atlikus radiokarboninius tyrimus paaiškėjo, kad Pamarių kultūra egzistavo nuo III tūkstantmečio pr. m. e. paskutiniojo ketvirčio iki II tūkstantmečio pirmojo ir antrojo ketvirčio ribos. Šios kultūros ir jos įtakos zona padeda nustatyti masiniai radiniai- gludinto akmens dirbiniai: kirveliai su skyle kotui keturkampe pentimi, baltiško tipo laiviniai kovos kirviai, gyvatgalviai kapliai. Visi šie tipai susidarė vietoje, jie paplito apie 2000 m. pr. m. e., kai Pamarių kultūra pasklido didžiosiomis upėmis į rytus.( Rimantienė R., Lietuvių etnogenezė, II sk. B2, psl. 62)Nors būta įvairių teorijų, paskutiniuoju metu atlikus ankstyvojo neolito paminklų tyrimą aiškėja , kad senosios Narvos ir Nemuno kultūros nebuvo užgožtos naujosios kultūros – jos susiliejo, kaip giminiškos kultūros. Ir tai galime matyti iš to, kad atėjūnai perėmė visas nuo seno žinomas žvejybos bei medžioklės priemones, papuošalus, meną amuletus, net didžiosios plačiangės puodynės ir dubenėliai šviestuvai buvo perimti iš vietinių kultūrų. ( Rimantienė R., Lietuvių etnogenezė, II sk. B2, psl. 63)Toliau nuo pajūrio tirti paminklai parodė, kad kiekvienos tyrinėjamos vietovės paminklai yra skirtingi pvz.: Šarnelėje, Plungės rajone keramika yra virvelinė, o kaulo ir rago inventorius- ryškus Narvos kultūros pavyzdys. O toje pačioje Žemaičių aukštumoje kasinėtose Daktariškėse, Telšių raj. puodų tipuose, ir molio masėje, ir ornamentikoje šalia virvelinei keramikai būdingų formų išlikę daug Narvos kultūros požymių, taip pat nemažai titnago dirbinių. Netoliese esančios Duonkalnio gyvenvetės kapinynų laiduosenoje susipynė senieji ir naujieji papročiai (kai kurie mirusieji ištiesti, apibarstyti ochra, papuošti amuletais; kiti palaiduoti palenktais keliais). ( Rimantienė R., Lietuvių etnogenezė, II sk. B2, psl. 63) Tai parodo, kad skirtingų tipų kultūrinei kompleksai egzistavo reliatyviai vienu metu. Ir toks kelis šimtus metų trukęs maišymosi procesas baigėsi kultūrų susiliejimu, kol pasibaigus vėlyvajam neolitui, budinga virvelinė ornamentika visai išnyko.Apie vakarų Lietuvos ankstyvojo žalvario amžiaus kultūra žinoma mažai . Čia, kaip ir visoje Lietuvoje, susidomėjus žalvarių, suprastėjo keramikos formos, beveik išnyko ornamentika.Visai kitaip vystėsi rytų Lietuvos vėlyvojo neolito kultūra. Visose tirtuose gyvenvietėse kaulo ir rago dirbiniai yra aiškiai išlaikė Narvos kultūros elementus, taip pat ir keramikoje. Naujos, virvelinės keramikos ornamentika, pasireiškia menkai. Čia radiniai rodo ryškesnius ryšius su šiaures rytų , šukinės duobelinės keramikos gentimis (jie, greičiausiai, tiekė titnagą). Tuo tarpu ryšiai su Nemuno kultūros sritimi išblėsę. Visa tai rodo , kad šią sritį Pamarių kultūros banga pasekė gerokai nusilpusi. Rytų Lietuvoje turime tirtų žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus piliakalnių, kurių kaulo ir rago dirbiniai yra tiesioginė tąsą Narvos kultūros dirbinių. Čia Narvos kultūra buvo gajesnė negu virvelinės keramikos kultūra.(Rimantienė R., Lietuvių etnogenezė, II sk. B2, psl. 64)Nemuno kultūra taip pat kaip ir Narvos kultūra keitėsi nevienodai ir jos santykis su virvelinės keramikos kultūra buvo kitoks. Čia randame gyvenviečių kuriuose titnago inventorius perimtas iš senosios Nemuno kultūros, o keramika turi abiejų kultūrų ornamentikos bruožų . Bet yra ir tokių kuriuose titnago inventorius būdingas virvelinės keramikos kultūrai (trikampiai, širdiniai strėlių antgaliai, durklai, gludinti keturkampio pjūvio kirveliai), nors ir čia kartais laikomasi senųjų tradicijų. Tai parodo rasti episvidriniai, trapeciniai, lancetiniai, antgaliai, ovaliniai kirveliai. Tuo tarpu keramikoje nerasta jokių virvelinei keramikai budingu papuošimu. Visai tai rodo , kad ir čia kultūrų raida nebuvo vienalytė ir kiekvienos gyvenvietės kultūrinis kompleksas kitoks. Ir tuo pat metu šalia egzistavo grynos virvelinės keramikos gyvenviečių, nors jos ir buvo labai menkos Nemuno kultūra Pamario kultūrai davė visą svarbiausia titnago inventorių. Tik trikampiai ir širdiniai strėlių antgaliai pasiekė Lietuvą per rutulinių amforų kultūrą. O episvidriniai, trapeciniai strėlių antgaliai, ovaliniai kirveliai, riestukai, kaltelių akmenėliai atkeliavo iš Nemuno kultūros. Ir tuo Pamarių kultūros titnaginiai dirbiniai skyrėsi nuo kitų virvelinės keramikos kultūrų dirbinių. Tokio pobūdžio gaminius virvelinės keramikos kultūra atgabeno iš Nemuno kultūros į pajūrį (buvusia Narvos kultūros sritį).( Rimantienė R., Lietuvių etnogenezė, II sk. B2, psl. 64)Taigi apibendrinant aiškėja , kad virvelinės keramikos kultūra nors ir įsigalėjusi Narvos ir Nemuno kultūros srityse ir tapusi Pamario kultūra, nesugebėjo užgožti senųjų, vietinių kultūrų.Ankstyvajame žalvario amžiuje Nemuno kultūros srityje dar vis naudojami tokie pat titnago dirbiniai, keramika jau beveik netekusi virvelinio ornamento.Išvados
Mokslininku tyrinėjimai parodo, kad mes esame palikuonis tu žmonių kurie Lietuvos teritorijoje gyveno jau nuo mezolito laiku ir kultūros gyvavusios prieš istoriniais laikais, dėl Lietuvos geografinės padėties ir dėl čia gyvenančių žmonių sėslumo, niekada nebuvo visiškai pakeistos o tik patirdavo atvykėlių įtaką ir pačios jos įtakodavo. Visų nagrinėtų kultūrų atvejais pastebimas kultūrinių bruožų susiliejimas, kas matyt ir sąlygoja mūsų kultūros savitumą.
Literatūros sąrašas1. Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais, Vilnius, 1985 2. Rimantienė R. Lietuvių etnogenezė , II sk. B 2, Vilnius, Mokslas, 19873. Rimantienė R., Žemdirbystės pradžia baltų žemėse// Vakarų baltai, Vilnius, Lietuvos istorijos institutas, 19974. Šapoka A. Lietuvos istorija, Kaunas, 1936 5. Vaicekauskas A. Senovės lietuvių pasaulėžiūra, II sk., Kaunas 2001