Keturi antikinių santvarkų tipai pagal Platoną

TURINYS
Įvadas..............................1-2
Pirmoji santvarka..............................3
Antroji santvarka..............................4
Trečioji santvarka..............................4-5
Ketvirtoji santvarka..............................5
Išvados..............................5
Naudota literatūra..............................6

Keturi antikinių santvarkų tipai pagal Platoną
„Valstybė“ – vienas iš stambiausių ir reikšmingiausių Platono kūrinių. Pagrindinė jo tema – teisingumas, tačiau analizuodamas šią sąvoką Platonas paliečia beveik visas svarbiausias filosofines problemas. Tai – daiktų, būties, tikrųjų priežaščių – idėjų ir aukščiausios iš jų – gėrio idėjos problema, žmogaus prigimties, valstybės ir jos piliečių luomų kilmės klausimai, pagaliau – kokia gi turi būti ideali valstybė, kas ir kaip ją turi valdyti, kokia tinkamiausia jos piliečių mokymo ir auklėjimo sistema.
Platono idėja – tai savarankiška, nuo da aiktų nepriklausoma būtis. Jis ją vadina „tikrąją būtimi“.
Pasak jo, idėjos pažįstamos ne juslėmis, bet protu.
Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Platonas kūrė labai griežtą, asketišką etiką, tapindamas dorovę su žinojimu.
Platono valstybė – politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui. Svarbiausia, ji sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kurybai. O, kad galėtų tai padaryti ji turi būti organizuota ir turėti priemonių jai apginti nuo vidaus ir išorės priešų. Platonas ieškojo panašumų tarp valstybės ir žmogaus organizmo, kurio dalys – individai ir jų grupės – paklūsta visumai. Piliečiai ir jų gyvenimas pajungiamas valstybės idėjos įgyvendinimui.
Numatomas valstybės valdymo principas – teisingumas. Platonas genialiai įžvelgė darbo pasidalijimo būtinybę. Todėl Platonas reikalavo, kad valstybė diferencijuotų žmones, kiekvieniems priskirdamas sritį kuria turėtų rūpintis. Tačiau veikiamas vergovinės sa

antvarkos darbo pasidalijimo klausimą sprendė vien iš vartotojo pozicijų, neatsižvelgdamas į gamintoją. Pagal atliekamą darbą idealios valstybės gyventojus skirsto į tris luomus: valdovų filosofų, sargybinių ir gamintojų.
Priklausymą luomui lemia ne individo kilmė, bet jo dvasinės ir moralinės savybės.
Platonas, taip pat išskyrė keturias antikos santvarkos rūšis:
1. Kretiškoji arba lakedaimoniškoji.
2. Oligarchinė.
3. Demokratinė.
4. Tironija.
Platono veikale Valstybė apie valstybės santvarkas šnekasi Sokratas ir Glaukonas. Jie aptaria visas šias santvarkas ir šių santvarkų žmones.
Pasak jų kiekviena santvarka pasikeičia tik dėl valdančios grupuotės, kai tarp valdančiųjų kyla nesutarimai ir vaidai.
Pirmoji santvarka
Kretiškoji arba lakedaimoniškoji, taip pat vadinama timokratija ( teisė valyti suteikiama ne pagal kilmę, o pagal turtą). Kadangi ši santvarka išsivystė iš aristokratijos ji yra tarsi tarpinė santvarka tarp aistokratinės ir oligarchinės santvarkų. Todėl turi abiejų santvarkų bruožų.
Pasak Sokrato ši santvarka iširo, todėl, ka ad sargybiniai nežinodami vaisingumo ir nevaisingumo peiodų dėsnių nelaiku poruodavo jaunikius su nuotakomis, tuomet gimdavo negabūs iš prigimties nelaimingi vaikai. Ankstesnieji sargybiniai geriausius iš tų vaikų padarydavo valstybės vadovais, bet jie būdami neverti, perėmę iš savo tėvų valdžią nesirūpino valstybe ir žmonėmis. Jie mažiau vertino mūzų meną, o vėliau ir gimnastiką. Todėl jaunoji karta būdavo mažiau išsilavinusi. Iš jų išėjo nekokie valdovai, nelabai tinkami būti sargybiniais, nemokantys skirti Hesiodo kartų ( auksinės, sidabrinės, varinės, geležinės), todėl joms susimaišius (geležis-sidabras, auksas-varis) atsirado ne
eatitikimų ir nukrypimų, o kur tik jie atsiranda, ten sukelia neapykanta bei karus.
„Kilus nesantaikai dvi giminės – geležinė ir varinė – ėmė traukti žmones į pasipelnymą, žemės, namų, auksinių ir isidabrinių daiktų įsigijimą, kitos dvi giminės – auksinė ir sidabrinė- nepatyrusios skurdo, bet iš prigimties turėdamos turtingas sielas, stengiasi vesti į dorybę ir senovinę santvarką. Abiem pusėm kovojant tarpusavyje ir tempiant kiekvienai į save, pagaliau buvo susitarta žemę ir namus pasidalyti ir padaryti privačia nuosavybe, o tuos piliečius, kuriuos iki tol jie saugojo kaip savo laisvus draugus ir maitintojus, paversti vergais, padaryti juos perioikais ir tarnais, patys jie nusprendė ir toliau užsiimti karu ir saugoti kitus.“(Platonas „Valstybė“, Vilnius „pradai“,, 2000, p.308)
„Būdami gynėjai jie gerbs valdovus, susilaikys nuo pelningų užsiėmimų (amatų, žemės darbų), įsteigs bendrą visų maitinimą, gimnastikos ir karinės pratybos – šiais bruožais naujoji santvarka primins ankstesniaja“( Platonas „Valstybė“, Vilnius „pradai“,, 2000, p.308)

Tačiau jie bijos išmintingiems žmonėms patikėti valdžios vietas, nes ten jau nebebus nuoširdžių ir tvirtų žmonių jie mėgs tik smarkius ir paprastesnio būdo žmones, iš prigimties daugiau tinkamus karui, o ne taikai. Garbingais dalykais laikys klastą ir apgaulę ir visą laiką kariaus. štai tokie naujosios santvarkos saviti bruožai

Antroji santvarka
Oligarchinė santvarka – tai santvarka paremta turto cenzu – valdo turtingieji, o skurdžiai nedalyvauja valdyme.
Kaip žinome nauja santvarka išsivystė iš ankstesnės, to

odėl savaime suprantama, kad oligarchinė santvarka išsivysto iš timarchijos.
Oligarchijos vystymasis: kai kiekvienas susikrauna turtus – pražudo santvarką. Pirmiausiai susiranda progų išlaidauti, tada tuo tikslu pakeičia įstatymus ir nebeklauso jų, nei jie patys,nei jų žmonos. Paskui žiūrėdami į kitus ir stengdamiesi su jais susilyginti, visus piliečius padaro panašius į save. Tuomet kuo labiau turtėjo, tuo mažiau gerbia dorybę. Jei valstybėje gerbiamas turtas ir turtingieji, tada joje negerbiami gerieji ir pati dorybė. Kas grbiama tuo užsiimama, o kas negerbiama, tuo nesirūpinama. Šitaip ambicingieji ir garbėtroškos tampa godūs, trokšta turtų, jie gina turtingąjį, juo žavisi, sodina į valdžios vietas, o vargšą niekina.
„Tuomet išleidžiamas įstatymas, kuris numato, kad turto cenzas yra oligarchinės santvarkos norma: kuo santvarka labiau oligarchinė, tuo cenzas didesnis, kuo mažiau oligarchinė – tuo mažesnis. Tiems kurie neturi nustatyto turto, neleidžiama dalyvauti valdžioje“. (Platonas „Valstybė“, Vilnius „pradai“,, 2000, p.313)
Tokia santvarka vedama arba ginklu, arba iš anksto įbauginus piliečius.
Pagrindinė šios santvarkos yda, kad visiškai neatsižvelgiama į sugebėjimus, o tik į turto cenzą.
Dar viena tokios santvarkos yda, kad tokioje valstybėje būtų tarsi dvi vakstybės – turtingųjų ir vargšų, gyvenančių toje pačioje vietoje ir nuolat rezgančų vieni kitiems pinkles.
Dar viena yda kurią pirmoji turi oligarchija – tai laisvė parduoti visą savo nuosavybę įsigyti ir pardavus gyventi valstybėje nepriklausant jokiam piliečių luomui, ir būti tais, kuriuos va
adina skurdžiais ir vargšais.
Trečioji santvarka
Demokratija be abejo išsivystė iš oligrchijos.
Demokratija įsigali tada, kai vargšai, nugalėję savo priešus, vienus iš jų išžudo, kitus ištremia, o su visais kitais dalijasi valstybės reikalus ir valdžios vietas – valdžios vietos demokratijoje dažniausiai skirstomos burtais.
Demokratija pirmiausia tai yra lasvi žmonės, valstybėje įsigali visiška laisvė ir kiekvenam piličiui leidžiama daryti, ką tik jis nori. Kur yra laisvė, ten kiekvienas gali susikurti tokį privatų gyvenimą, koks jam patinka.
„Demokratinėje valstybėje glūdi visų santvarkų rūšys. Tačiau šioje santvarkoje niekas neverčia būti valdovu, nors ir būtum tinkamas tam darbui, neverčia paklusti jei nenori, arba kariauti, kai kiti kariauja, arba gyventi taikoje jei taikos nenori. Tačiau jei įstatymas draudžia valdyti arba teisti, vis tiek galima valdyti ir teisti, jei tik šaus į galvą tokia mintis“.( Platonas „Valstybė“, Vilnius „pradai“,, 2000, p.323)
Demokratija pasižymi atlaidumu nuteistiesiems. Tokioje santvarkoje žmonės, nuteisti mirti arba ištremti, vis tiek pasilieka valstybėje, ir sukinėjasi tarp žmoni, vaikščioja tarsi herojai – niekam jie nerūpi, niekas jų nemato.
Demokratija, pamynusi visus dėsnius, išdidžiai nesirūpina, kokiais užsėmimais žmogus pasiruošė eiti į politinį gyvenimą, bet jei kas pasisako esąs palankus liaudžiai, tuoj jį pagerbia.
Demokratija tam tikrą lygybę lygiai teikia ir lygiem, ir nelygiem.
Ketvirtoji santvarka
Tironija atsiranda iš demokratijos, kai demokratiškoje santvarkoje duodama begalinė laisvė iš jos išsivysto žiauriausia tironija, vergija.
Demokratija sudaro puikias galimybes į valdžią ateiti tironams, ko neleidžia oligarchija. Demokratijoje tironija tvirtai įleidžia šaknis ir plačiai išsikeroja prisidengdama liaudimi..
Išvados
Pagal Platono kūrinį galima spręsti, kad idealiausia santvarka jis laikė tironiją, o tai visiškai prieštarauja dabartiniams laikams. Dabar turbūt nerastume nė vieno žmogaus kuris norėtų gyventi tironiškoje valstybėje. Dabar dauguma pasaulio šalių yra demokratinės ir nebeysivaizduojama, kad galėtų būti kitaip.
Nors negalima paneigti, kad mūsiškė demokratiškoji valstybė yra ideali joje yra begalė trūkumų, vienas iš jų – žmonių, luomų nesusisluoksniavimas aiškiausiai tai matoma rinkimų metu (vargšai renka – turtuolius),
Tikriausiai praeis dar ne vieneri metai kol galiausiai bus sukurta idealiausia santvarka valstybės valdymui, kurioje menkus trūkumus nusvertų dagybė privalumų.

Naudota literatūra:
1. Platonas „Valstybė“ Vilnius „pradai“

Leave a Comment