Kaunas

Kauno tvirtovės istorija

Nuo senų senovės Kauną ir jo apylinkes supo piliakalnių grandinės su medinėmis, vėliau mūrinėmis pilimis, apsauginės gynybinės sienos ir kiti fortifikaciniai įtvirtinimai. Miestą valdė ir įtvirtinimus statė lietuviai, vokiečiai, švedai, prancūzai, rusai. 1873 metais caro Aleksandro II sprendimu buvo nutarta stiprinant vakarinę Rusijos sieną, Kauną paversti strateginės reikšmės I klasės tvirtove. Nemunas, atsižvelgiant į tuometinį karinės technikos lygį, sudarė patogią gamtinę gynybinę liniją: raižytas reljefas su upių ir upelių slėniais, giliomis griovomis, tarp jų esančiomis aukštumomis, iš kurių plačiai matomos applinkinės teritorijos. Potvarkis statyti Kauno tvirtovę buvo pasirašytas 1879 VII 7 d. Pagal patvirtintą projektą Kaunas buvo apjuostas centrinių, žvaigždine linija išdėstytų, gynybinių įtvirtinimų, 7 fortų (maždaug 2-2,5 km atstumu) ir 9 baterijų žiedu. Netrukus pradėti statyti kariniai miesteliai, laboratorijos, karinės dirbtuvės, karinė geležinkelio stotis, sandėliai ginklams laikyti, prie pagrindinių kelių į miestą statomi metaliniai vartai, įvairūs įtvirtinimai. 1889 metais sparčiai pradedamas statyti pirminiame tvirtovės projekte nenumatytas visiškai naujos konstrukcijos Linkuvos (VIII) fortas. 1891 metais Kauno tvirtovės komendanto pranešimu inžinieriniu gynybiniu požiūriu visi fortai ir artilerijos baterijos buvo baaigti, išskyrus vėliau pradėtą
Linkuvos įtvirtinimą (VIII fortą). Per nepilną 10 metų laikotarpį tvirtovės statybos reikalams išleista 11mln. rublių, tvirtovės teritorijoje buvo pastatyti 195 mūriniai ir 253 mediniai karinės paskirties pastatai. 1888-1891 miesto centre (Naujamiestyje) dabartinėse Gedimino, Kęstučio, K. Donelaičio gatvėse iškyla ištisas kompleksas administracinių tv

virtovės pastatų. 1891-95 metais buvo pastatytas Kauno Įgulos soboras, tapęs idėjiniu Kauno tvirtovės akcentu. Kauno Naujamiestyje įsikūrus svarbiausioms tvirtovės įstaigoms ir pastačius soborą, faktiškai buvo užbaigtas formuoti naujas Kauno, kaip karinės tvirtovės miesto, centras.
Kauno priemiesčiuose ypač išsiplėtė kareivinių, sandėlių ir kitų karinio ūkio objektų statyba. 1886-1896 metais išaugo Šančių karinis miestelis, pastatyta speciali kariuomenės cerkvė, Aukštuosiuose
Šančiuose įkurtos karių kapinės. Fredos priemiestyje Godlevskio dvaro (Fredos dvaro) rūmuose ir kituose pastatuose įsikūrė tvirtovės artilerijos valdybos ir kitos karinės įstaigos, įrengti dideli artilerijos sandėliai, stambios karinės inžinerijos dirbtuvės, specialiai įgulai pastatyta nauja stačiatikių cerkvė, pastatytas kareivinių kompleksas. 1895-1899 metais tvirtovės nusavintame Panemunės priemiestyje išaugo dar vienas karinis
miestelis. Nemažai kareivinių ir įvairių karinių sandėlių buvo pastatyta Žaliakalnyje ir Vilijampolėje.
XIX a. pabaigoje, pagal modernius projektus, Kaaunas turėjo tapti viena naujausių ir didžiausių pirmos klasės Carinės Rusijos tvirtovių (1896m. iš 25 Rusijos imperijos teritorijoje pastatytų karinių tvirtovių, pirmos klasės tvirtovėms priklausė tik Vašuvos, Novogeorgijevsko (ties Bugo intaku į Vyslą), Bresto (Brest-Litovsko) ir moderniausia Kauno tvirtovė). Tačiau statybos tempai neprilygo karinės technikos tobulėjimo tempams, “seno greičiau nei buvo statoma”. Vos tik baigus tvirtovės statybos darbus, buvo nuspręsta tvirtovę žymiai patobulinti, iš dalies rekonstruoti seniau pastatytus fortus bei įtvirtinimus. Tarp Nemuno ir Neries upių statomas gynybinis įtvirtinimas (1893-1905m.). Aplink visą ce
entrinio gynybinio pylimo žiedą pastatyta trijų eilių metalinė tvora (1889-1904).
1911 metais buvo paruoštas, o 1912 metais patvirtintas naujas grandiozinis detalus tvirtovės išplėtimo ir perstatymo planas, pagal kurį buvo numatyta pastatyti dar 12 naujų fortų, 9 atramos punktus, naujus įtvirtinimo pylimus, sandėlius, dar 12 naujų fortų, 9 atramos punktus, naujus įtvirtinimo pylimus, sandėlius, slėptuves. Naujasis gynybinis žiedas turėjo apjuosti visą miestą su
senaisiais gynybiniais įtvirtinimais. Šioje statyboje turėjo būti panaudojami visi naujausi Rusijos inžinieriniai ir kariniai išradimai.Dalis gynybinių įtvirtinimų tuoj po plano patvirtinimo buvo pradėti sparčiai statyti. Buvo pradėti darbai beveik visuose naujai suplanuotuose fortuose. Nepaisant didelių pastangų, naujas įtvirtinimų žiedas, išskyrus IX fortą, taip ir liko neužbaigtas. Daugiau nei trečdalį amžiaus statyta Kauno tvirtovė, nežiūrint visų į Kauno tvirtovę sudėtų vilčių ir milžiniškų išlaidų, savo funkcijos imperijos gynyboje neįvykdė ir buvo užimta per 11 dienų.
Po I Pasaulinio karo netekę strateginės reikšmės fortai ilgą laiką stovėjo tušti, vėliau tarnavo atsikuriančiai Lietuvos Respublikos kariuomenei, naudojami įvairiems visuomeniniams tikslams: įrengti butai varguomenei, įsteigtos dirbtuvės, įkurtas valstybinis archyvas, kalėjimas. II Pasaulinio karo metais dalis fortų tapo kalėjimais ir mirties stovyklomis. Sovietmečiu daugelyje fortų buvo įsteigtos karinės bazės. Buvusiuose Kauno tvirtovės kariniuose miesteliuose (Panemunėje, Fredoje, Šančiuose) įsikūrė Sovietų armijos kariniai miesteliai. Senieji karinės tvirtovės pastatai nebuvo saugojami, buvo perstatinėjami, griaunami, jų vietose statomi di
idžiuliai menkaverčiai pastatai. Išsikrausčius tarybinei armijai visos karinės bazės fortuose buvo panaikintos (išskyrus IV, VII fortą), dauguma tvirtovės statinių atiteko miesto savivaldai. Dabar apie apgailėtiną tvirtovės
objektų situaciją kalba tiek architektūros specialistai, paveldo atstovai, miestovaldžia tiek miesto gyventojai ir svečiai. Deja ne visuomet užtenka vien kalbų.

KAUNO MIESTO ISTORIJA

Dabartinėje Kauno senamiesčio vietoje, Nemuno ir Neries santakoje, žmonių gyventa dar žiloje senovėje. Gyvenvietė, iš kurios išaugo Kauno miestas, metraštininkų pirmą kartą paminėta 1361 m. Kryžiuočių antpuoliams atremti XIII a. pabaigoje buvo pastatyta mūro pilis, tapusi svarbia miesto gynybos sistemos dalimi. Daug mūšių mena jos apgriuvusios sienos. 1408 m. Vytautas suteikė Kauno miestui Magdeburgo teises. Nuo tada Kaunas pradėjo sparčiai augti, didėjo jo kaip prekybos su Vakarų Europa centro bei uosto svarba. 1441 m. pasirašius Hanzos sutartį, Hanzos miestų pirkliai atidarė kontorą, veikusią iki 1532 m. Jau XVI a. pastatyta pirmoji mokykla, viešoji ligoninė, vaistinė ir amžiaus pabaigoje Kaunas tapo vienas iš geriausiai suformuotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų.

XVII-XVIII amžiai miestui buvo labai nepalankūs. Tai pasireiškė įvairiomis negandomis: 1665 m. rusų kariuomenės antpuoliai, 1701 m. švedų žygis į Rusiją, kurio metu buvo siaubiama Lietuvos žemė, 1657 m. ir 1708 m. maro epidemijos, 1731m. ir 1732m. gaisrai.

XVIII a. pabaigoje Kauno ekonomika kiek pagyvėjo, tačiau greitai užklupo 1812 m. karas, kurio metu Napoleono armija ties Kaunu kė

ėlėsi per Nemuną.Karo metu miestas buvo nuniokotas net du kartus. XVIII a. pabaigoje iškastas Nemuną su Dnepru jungęs Oginskio kanalas, 1862 m. nutiestas geležinkelis, siejęs Rusijos imperiją su Vokietija, 1898 m. pradėjo veikti pirmoji elektrinė – visa tai padėjo vystytis miesto pramonei ir prekybai. Tačiau buvo vienas miesto augimą ribojęs faktorius – Kauno tvirtovės fortų statyba, trukusi nuo 1882 iki 1915 metų. Tolesnę Kauno plėtrą sustabdė Pirmasis pasaulinis karas. Iki 1919 metų Kaune šeimininkavo įvairių tautų ir valdžių (Lietuvos komunistų, pilsudskinės Lenkijos, Vokietijos) atstovai.

1919 m. rusams užėmus Vilnių, Kaune įsikūrė Valstybės taryba ir Ministrų kabinetas, kitos įstaigos. 1920 m. Vilnių okupavus klastingai, Suvalkų sutartį sulaužiusiai Lenkijai, Kaunas tapo laikinąja sostine ir svarbiausiu Lietuvos miestu. 1920 metais Kaune susirinko Steigiamasis seimas, padėjęs atkurtos valstybės teisinius pagrindus. Nepriklausomybės metais Kaunas stipriai išsiplėtė, padaugėjo gyventojų, suklestėjo pramonė, buvo vystoma daugelis svarbiausių Lietuvos pramonės šakų. Klestėjo statyba, daugelis pastatų buvo pertvarkyta, pastatyta visai naujų labai reikšmingų architektūros paminklų, Aleksotą ir Vilijampolę su Centru jungė tiltai per Nemuną bei Nerį. 1924 m. pradėjo kursuoti autobusai, 1928 m. įrengtas miesto vandentiekis. Tačiau šį miesto klestėjimo laikotarpį nutraukė daugiausia žalos padariusi sovietinė okupacija.

Po karo Vilniui grąžinus sostinės vardą, Kaunas tapo antruoju pagal dydį ir gyventojų skaičių Lietuvos miestu. Sparčiai imtasi atstatinėti karo nuniokotą miestą, bet dar sparčiau sovietiniai okupantai ėmėsi griauti ir naikinti viską, kas priminė nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Įvairiomis priemonėmis buvo kovojama su kitaminčiais. Vienas garsiau nuskambėjusių viešų protestų prieš sovietinę valdžią buvo R.Kalantos susideginimas 1972 m. Kauno miesto sodelyje priešais Muzikinį teatrą.

1988 m. kilus didžiuliam išsilaisvinimo sąjūdžiui, buvo imtasi gaivinti daugelį vertybių: sugrąžinti gatvių, aikščių, muziejų pavadinimai, atstatyta daugelis nepriklausomybės laikų paminklų. 1991 m. sovietų kariuomenei pasikėsinus į jaunos Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Kaune prie Sitkūnų radijo ir televizijos siųstuvų budėjo žmonės, pasiryžę paaukoti už ją savo gyvybes. Vėliau, išvedus sovietinę kariuomenę iš Lietuvos, Kaunui atsivėrė visokeriopos plėtros ir bendradarbiavimo su užsienio valstybių miestais galimybės. Kauniečiai niekada nepamirš popiežiaus vizito Kaune. Šiuo metu Kaunas – antras pagal dydį Lietuvos miestas, apskrities centras.

KAUNO MIESTO HERBAS

Kaunas – vienintelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas, kurio heraldikos ištakos siekia XV a. pradžią, Vytauto valdymo laikus. Seniausieji miesto antspaudai – vieninteliai ikonografijos šaltiniai, leidžiantys spręsti apie herbą.

Pirmasis antspaudas, simbolizuojantis ir Kauno miesto savivaldos atsiradimą, buvo sukurtas apie 1400 metus.

Seniausiąjį miesto anspaudą pakeitė herbinis anspaudas. Šio anspaudo centrinę vietą užima vėlyvosios gotikos herbinis skydas suapvalinta apačia. Jame vaizduojamas išilgai skydo į dešinę pusę žeme einantis tauras. Tai ne klaida ir ne koks nors atsitiktinumas. XV a. mažuose antspauduose toks herbo komponavimas pasitaiko dažnai, nes taip lengviau buvo pavaizduoti gulsčias figūras, kad jos užimtų kiek įmanoma didesnį skydo lauko plotą ir būtų aiškesnės. Miesto herbą prie antspaudo krašto juosia gotikinėmis mažosiomis raidėmis įrašyta lotyniška legenda “Senojo Kauno miesto anspaudas”. Ji įdomi tuo, kad joje pirmą ir vienintelį kartą miesto sfragistikoje buvo užfiksuotas Senojo Kauno vietovardis. Juo norėta atskirti Senąjį Kauną nuo Naujojo Kauno. Šiuo vardu buvo pavadinta Nemuno ir Nevėžio santakoje dar XIV a. antroje pusėje Trakų kunigaikščio Kęstučio pastatyta pilis, kurią 1368 m. Vokiečių ordinas sugriovė ir jos vietoje pastatė naują Gotesverderio pilį.

Miestų raštinės keisdavo spaudą tada, kai senasis susidėvėdavo arba dingdavo karo, gaisro metu, kai keisdavosi miesto herbas, kartais tai buvo daroma pažymint savivaldos teisių patvirtinimą arba naujų privilegijų gavimą. 1492 m. rugpjūčio 18 dieną Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras patvirtino 1463 m. Kazimiero
Kauno miestui suteiktą privilegiją ir dar suteikė naujų privilegijų bei laisvių. Ir nors privilegijoje, kaip tada buvo įprasta, apie miesto herbą ar anspaudą nėra pasakyta nei žodžio, greičiausiai buvo gautas bent žodinis valdovo pritarimas dėl senosios
simbolikos papildymo lygių galų kryžiumi (dar vadinamas riteriškuoju).

Po ilgų Kauno magistrato ginčų su miesto vaitu 1540 m. liepos 17 d. Žygimantas Senasis privilegijos forma išdavė sprendimą dėl tolimesnio miesto valdymo. XVI a. Kauno istorijoje – tai bene svarbiausias Lietuvos valdovo patvirtintas juridinis aktas, kuriuo buvo reglamentuota teismų tvarka, aptarti administravimo ir kiti miesto reikalai. Kadangi tuoj po šio sprendimo atsirado šis anspaudas, netenka abejoti, kad jo idėjiniai motyvai buvo aptarti ir sankcionuoti aukščiausios valdžios. Kai Kauno tauras karalienės Bonos iniciatyva buvo sukilnintas lotynišku šv. Huberto kryžiumi, jis pasidarė ypač retas, o galbūt net vienintelis tokio pobūdžio simbolis europietiškoje miestų haraldikoje.

1665 m. prasidėjusi Rusijos invazija į Lietuvą užsitęsė iki 1661 m. Politinę krašto suirutę lydėjo maras ir badas. Kaune buvo apgriauta rotušė, apiplėštos bažnyčios ir vienuolynai, jų turtas išvežtas į Rusiją. Kadangi senojo anspaudo neišliko, tai jis buvo kuriamas naujai, naudojantis mažaisiais anspaudais.

1777 m. magistratas nusprendė, kad bus pagamintas naujas spaudas, daug didesnis ir daug puošnesnis. Pradėtas naudoti 1779 m. Jame įkomponuotas apvalus herbinis skydas, aprėmintas rokokiniu kartušu, o tauro pakelta priekinė koja rodo, kad vėl buvo sugrįžta prie gotikos laikais suformuoto judesio.

1801 m. magistrato ir dūmos anspauduose atsirado naujas, iki tol Kauno miesto sfragistikai nežinomas elementas – Rusijos Imperijos dvigalvis erelis. Jis anspauduose užėmė svarbiausią viršutinę vietą, nustumdamas į apačią kelis šimtus metų naudotą miesto herbą. Pakeitimų motyvai aiškūs. Dvigalvis erelis turėjo rodyti, kad Kaunas priklauso Rusijos valstybei.

1843 metais Kauno herbe vienvaldiškai ėmė dominuoti rusiška atributika. Šis herbas buvo suteiktas ne Kauno miestui, bet gubernijai. Miestas galėjo jį tik naudoti. Nuo tada Kauno heraldikoje galutinai įsigalėjo rusiškoji herbo samprata, kuri žemės ir miesto herbų neskyrė. Tai vienas iš specifinių Rusijos heraldikos ypatumų, būdingas tik šiai valstybei. Šio herbo prototipu buvo tikras paminklas, 1843 metais Peterburge iš špižiaus nulietas, svėręs 20 tūkstančių pūdų ir pastatytas Kauno rotušės aikštėje.

1935 m. gegužės 2 d. Kauno miesto taryba priėmė naują, dailininko J.Burbos sukurtą, herbo etaloną. Tai stačiakampis, suapvalinta apačia herbinis skydas, kurio viršutiniame purpuriniame lauke vaizduojamas stovintis baltas tauras su auksiniu kryžiumi tarp ragų. Apatinis laukas arba skydo papėdė auksinė, tokie pat tauro ragai ir nagai. Šis herbas buvo plačiai naudojamas įvairiose Savivaldybės ir miesto gyvenimo srityse.

1969 m. buvo patvirtintas dailininko V.Banio sukurtas herbas. Trikampiame ankstyvosios gotikos herbiniame skyde, kurio didesnis viršutinis laukas nuspalvintas raudona spalva, vaizduojamas ant baltos juostelės stovintis ir į žiūrovą atsigrežęs baltas stumbras. Kauniečiai palankiai sutiko istorinio herbo atkūrimą. Juo buvo papuošti miesto riboženkliai, transportas, pradėti gaminti herbiniai ženkleliai, miesto herbu imta žymėti Kaune pagamintą produkciją, informacinius ir turistinius leidinius. Taigi, herbas labai greitai prigijo ir tapo svarbia didmiesčio kultūrinio gyvenimo dalimi.

1993 m. birželio 30 d. specialiu Prezidento dekretu istorinis Kauno miesto herbas buvo patvirtintas kaip etalonas: raudoname skyde baltas tauras su auksiniu kryžiumi tarp ragų. Jis buvo ilgo Lietuvos heraldikos komisijos darbo rezultatas, kurį galutiniame razultate realizavo dailininkas R.Miknevičius. Taip senasis Kauno miesto simbolis tauras, sukilnintas lotynišku kryžiumi, atgijo naujam gyvenimui.

KAUNO MIESTO VĖLIAVA

Apie senasias Kauno miesto vėliavas žinoma labai mažai. Truputį daugiau duomenų išliko iš XX a. pirmosios pusės, t.y. iš to laikotarpio, kai Kaunas buvo laikinoji Lietuvos Respublikos sostinė. Laimingo atsitiktinumo ir muziejininkų pasišventimo dėka Kauno M.K.Čiurlionio dailės muziejuje buvo išsaugota 1930 m. miesto vėliava.

Tai raudono šilko 175 cm ilgio ir 148 cm pločio audeklas, kurio trys kraštai apsiūti tautine juostele, o vėliavos dešinysis laisvasis galas papuoštas šilkinių siūlų pozumentu. Pagrindinėje vėliavos pusėje, į dešinę nuo koto, išsiuvinėtas Kauno miesto herbas. Herbiniame skyde iš šonų papuoštame geltonais lelijų žiedais vaizduojamas ant žalios vejos stovintis baltas tauras su geltonu kryžiumi tarp ragų. Virš herbo įrašyta: “Kauno miesto savivaldybė”, o po herbu: “Valio nepriklausomoji ir nedalomoji Lietuva !”

Kitoje vėliavos pusėje tokiame pat skyde išsiuvinėtas Lietuvos Respublikos herbas: šarvuotas raitelis ant balto žirgo, laikantis virš galvos iškeltą kalaviją. Raitelio geltoname skyde raudonas dvigubas kryžius. Žirgo gūnia, kamanos ir kiti diržai geltoni. Virš herbo įrašyta: “Laisvas būdamas laisvės neišsižadėsi”, po herbu: “Kauno miesto savivaldybė”.

1993 m. gruodžio 23 d. Kauno miesto taryba patvirtino Kauno miesto savivaldybės vėliavos, naudotos iki 1940 m. tęstinumą. 1999 m. balandžio 19 d. buvo patvirtinta dailininko A.Lapienio sukurta naujoji Kauno miesto vėliava.

Kauno miesto vėliava yra puošnioji (reprezentacinė) saugoma Kauno miesto mero kabinete ir paprastoji (lauko), kuri naudojama švenčių, iškilmių metu, iškeliama virš Savivaldybės, miesto Rotušės, prie gyvenamųjų namų ir t.t.

PUOŠNIOJI VĖLIAVA

Ją sudaro 120 x 144 cm raudonas audeklas, kurio viršutinėje ir apatinėje dalyse, išilgai vėliavos, yra auksinės juostos. Vėliavos centre – sidabro siūlais siuvinėtas Kauno simbolis – Tauras. Kitoje pusėje – vėliavos centre siuvinėti sidabro siūlais miesto globėjo Švento Mikalojaus simboliai – vyskupo mitra, raidė “M” ir apačioje – trys rutuliai. Iš vienos ir kitos simbolių pusės žodžiai siuvinėti auksu – : Mylėkime teisumą. Vėliava aprėminta aukso ir raudonais siūlais pinta virvele. Vėliavos koto viršūnė – bronzinė. Joje pavaizduota Tauro galva su kryžiumi. Prie viršūnės pritvirtintos dvi aukso ir raudonais siūlais pintos virvelės.

PAPRASTOJI VĖLIAVA

Ją sudaro 102 x 155 cm raudonas audeklas, kurio viršutinėje ir apatinėje dalyse geltonos juostos. Abiejose vėliavos pusėse – Kauno simbolis Tauras.

Vėliavos naudojimo tvarka nėra griežtai reglamentuota. Jos tikslas populiarinti miestą bei jo simbolius visų kauniečių ir miesto svečių tarpe.

Kauno miesto šventė – gegužės 20-oji pasirinkta todėl, kad 1463 metais Kazimieras Jogailaitis atnaujino ir praplėtė miesto teises. Seniausios išlikusios Kauno privilegijos originalas – Sankt Peterburgo archyvuose, o kopija – Kauno Rotušėje.

Pagrindiniai šventės renginiai vyksta senamiesčio gatvėse ir aikštėse gegužės 18, 19 ir 20 dienomis.

Miesto dienai kasmet sukuriama tai, kas turi istorinę išliekamąją vertę: eilėraščių apie Kauną antologija, šventės simbolis Kaunutis, Tauro moneta.

Kiekvienais metais miestas pavasariškai atgyja, miestelėnai ir svečiai suguža į tautodailininkų muges, koncertus, kurie atskleidžia tiek profesionalių, tiek masinių mėgėjiško meno atstovų pasiekimus ir reprezentuoja Kauno meninį gyvenimą.

Leave a Comment