Kalinių buitis sovietiniuose konclageriuose

ĮVADAS

Jokie teisingi tikslai ir ketinimai negali pateisinti nedorovingų priemonių, kurios yra ne tik moralinis blogis dėl savo pobūdžio, bet ir socialinis dėl savo padarinių. Juk Leninas tvirtai tikėjo, kad „mūsų idealas nesuderinamas su prievarta prieš žmones“, kaip tik ją liūdnais ir tragiškais mūsų istorijos metais plačiai taikė Stalinas. Stalino laikais buvo sukurta didžiausia kada nors pasaulyje busvusi konclagerių sistema, ji buvo išsiplėtusi per visą Sovietų Sąjungą, lageriuose, buvo įkalinti dešimtys milijonų žmonių, kurie ten turėjo dirbti ir kažkaip bandyti išgyventi, diidelė jų dalis ten ir žuvo. Žuvo nuo bado, išsekimo, įvairiausių ligų ir kitokių nelaimių.

Ši tema mums yra aktuali tuo, kad lageriuose žuvo didžioji dalis sveikai mąstančių politikų bei jų šalininkų ir būtent dėl to susiklostė tokia prasta politinė padėtis ne tik sovietmečiu bet ir mūsų dienomis, kai mes turime laukti, kada gi į valdžia ateis karta, kuri nebuvo paliesta sovietinio socializmo ar komunizmo, kuri turėtų būti sveikesnė už dabar valdžioje esančią kartą. Be to beveik kiekvieno Lietuvos gyventojo šeimą daugiau arr mažiau palietė stalinizmo represijos, šimtai tūkstančių lietuvių 1940 – 1953 metais buvo kalinami sovietiniuose konslageriuose, dauguma jų iš ten taip ir negrįžo, arba grįžo invalidais. Todėl, manau, kad mūsų pareiga yra atsiminti tai, ką mūsų tauta ir daugelis kitų tautų iškentėjo tais ba

aisiais diktatūros laikais, kaip žmonės gyveno lageriuose, kokia buvo jų buitis. O tai reikia atsiminti ir priminti kitiems tam, kad daugiau tokie dalykai negalėtų pasikartoti ateityje. Apie tai reikia kalbėti tam, kad neliktų žmonių, kurie kalba, kad sovietiniais laikais gyventi buvo žymiai geriau nei dabar. Reiktų nepamiršti, kad labai daug geležinkelių, kelių, įvairių fabrikų ir gamyklų bei miestų esančių Rusijos šiauriniuose regijonuose yra įkurti buvusių kalinių, kurie patys iki ten turėjo ateiti, apsitverti spygliuotos vielos tvora, pasistatyti ten lagerius ir pradėti kasti kanalus, tiesti kelius ir statyti miestus. Be to reiktų atkreipti dėmėsį į tai, kad Rusija, kuri yra Sovietų Sąjungos teisių paveldėtoja, vėl pradeda priešišką politiką vakarų tautų atžvilgiu, nepripažįstant akivaizdžių istorinių faktų. Tai galima būtų paaiškinti tuo, kad Rusijos prrezideto postą užimantis žmogus pats dirbo KGB struktūros viršininku. O būtent KGB kaip ir NKVD sovietiniais laikais ir vygdė tuos nusikaltimus prieš žmoniją. Todėl mūsų kaimyną reikia akylai sekti, kad nepasikartotų tragedija. Belieka tikėtis, kad lietuvių – rusų istorikų knyga kuri turėtų būti išleista rudenį atspindės kuo objektyvesnę nuomonę ir istorija nebus perrašinėjama.

Mano darbo tikslas yra atskleisti sovietinių konclagerių sistemos ir buities ypatybes, uždaviniai : nušviesti kada ir kaip susikūrė lagerynai, ką, kaip ir kur dirbo politiniai kaliniai, ką valgė, kuo sirgo, ka
aip gydėsi, kokiomis sąlygomis ir kokioje aplinkoje jie gyveno, kas jiem padėdavo išlikti ir kokie jų buvo tarpusavio santykiai. Darbo tikslui įvygdyti daugiausia naudosiu aprašomąjį metodą. Savo darbe aš nenagrinėsiu kokia padėtis buvo atskiruose lageriuose, bet nagrinėsiu daugiau bendrus aspektus, kurie yra būdingi daugumai lagerių buvusių Sovietų Sąjungos teritorijoje.

Reikšmingesnių istorinių darbų nagrinėjančių sovietinių konclagerius ir kalinių buitį praktiškai nėra, todėl man tai yra dar vienas argumentas, kodėl aš pasirinkau būtent šią temą. Šaltiniuose ir literatūroje daugiau apšviesti bendri kalinio gyvenančio lageryje buities ypatumai, lagerių administracijos veiklos principai, metodai, to meto teisėsaugos sistema ir jos veikla.

Rašydamas darbą naudosiuos Aleksandro Solženycino knygomis „Archepelag GULAG“, kuriose jis daugiau rašė apie lagerių ir valdžios sistemą, jos veiklą, metodus bei padarinius. K. Bielinis bene pirmasis išleido knygą kuri nušviečia, kokia padėtis buvo lageriuose, kokie kankinimo metodai buvo naudojami sovietinės valdžios norint iš nekalto žmogaus išgauti prisipažinimą apie neįvygdytą nusikaltimą, ši knyga vadinasi „Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija“ ir buvo išleista net 1963m. New York‘e. Taip pat remsiuos Rimvydo Racėno publicistinio žanro knyga „Komių žemėje“, kurioje aprašomi Vorkutos, Intos, Pečioros ir kitų šiaurinių rajonų lagerynų darbai. Nemažai apie kalinių buitį ir gyvenimą lageryje savo memuaristinėse knygose yra parašę mūsų tautiečiai, kurie buvo politiniais kaliniais, da
auguma jų buvo inteligentai : mokytojai, gydytojai, kultūros veikėjai ir politikai apkaltinti antitarybine veikla pagal 58str. : Bronius Antanaitis, Stasys Ankevičius, Valentinas Gustainis, Vytautas Mockevičius, Algirdas Jėčys. Plačiau apie lagerio mediciną bei ligas savo knygoje „Pragaro turguje“ yra parašęs Vladas Šarka, kuris lageryje dirbo gydytoju – dietologu.
Perskaičius politinių kalinių : Stasio Ankevičiaus, Valentino Gustainio, Vlado Šarkos, Broniaus Antanaičio memuarus susidaro įspūdis, kad jie kalėjo tame pačiame lageryje ir tame pačiame barake, nors tai ir nėra tiesa. Tai parodo, kokia standartizuota buvo lagerių sistema, šie žmonės beveik vienodai aprašo savo kasdienybę, gyvenimo, darbo ir buities sąlygas. Visų šių autorių aprošomų ligų sąrašas, jų priežastys, simptomai sutampa. Daugiausiai šios ligos kildavo nuo bado, šalčio ir vitaminų trūkumo, nors šios ligos normaliomis sąlygomis yra gana lengvai pagydomos, ten jos buvo mirtinos. Kaliniam buvo sudaromos sąlygos ne gyventi, o išmirti. Visi šie autoriai buvo susidūrę su tomis pačiomis problemomis, todėl aš manau, kad klaidinga būtų manyti, kad dauguma jų aprašyti faktai yra išgalvoti ar falsifikuoti, be to ir patys autoriai yra inteligentiški žmonės, pavyzdžiui V. Šarka buvo diplomuotu gyditoju, V. Gustainis – filosofas ir žurnalistas, S. Ankevičius ir B. Antanaitis – mokytojai. Šie žmonės išreiškia savo pasibjaurėjimą sovietų valdžia, jos taikomais metodais ir apgailestauja, kad Lietuva buvo netekusi nepriklausomybės, il
lgesingai atsimena tarpukario nepriklausomos Lietuvos gyvenimą ir sielvartauja dėl išsiskyrimo su artimaisiais kurie liko namie arba buvo ištremti į atšiaurius Sovietų sąjungos kraštus.
Truputį dokumentų ir ikonografinės medžiagos yra sukaupę užsienio internetiniai tinklapiai, kuriais aš taip pat žadu naudotis. Dauguma šaltinių ir literatūros yra gana tendencinga, tačiau tai galima suprasti, kadangi žmonės parašę šiuos veikalus daugiausia yra buvę tų lagerių kaliniai, kurie buvo priversti ten badauti ir kentėti. Atsižvelgiant į tai galima daryti prielaidą, kad kai kur spalvos gali būti šiek tiek sutirštintos.

Taigi remdamasis anksčiau apžvelgtais šaltiniais ir literatūra aš ir mėginsiu atskleisti tas kalinių buities ypatybes, kurios buvo būdingos daugumai lagerių, kurių tankiausias tinklas buvo įsikūręs iki tol beveik neapgyvendintose ir atšiauriose Sovietų Sąjungos teritorijose.

I. Lagerių sistemos susikūrimas

Atsiminimų, aprašančių kas dėjosi lageriuose iki II Pasaulinio karo beveik nėra, tą greičiausiai nulėmė tai, kad didelė kalinių dalis buvo mažaraščiai arba beraščiai, be to praktiškai absoliuti dauguma jų iki mūsų dienų nedagyveno ir papasakoti ar aprašyti nėra kam. Todėl remtis teks dokumentais ir A. Solženycino knyga Archipelag GULAG, kurioje jis taip pat yra sukaupęs ir panagrinėjęs kelis dokumentus.
Centrinis baudžiamasis skyrius buvo sukurtas 1918m. gegužės mėnesį ir jau tų pačių metų liepos 23d. Išleido „laisvės atėmimo laikinąją instrukciją“. Galima teigti, kad būtent po šios instrukcijos ir pradėjo kurtis lageriai ir pati lagerių sistema. O tuoj po šios instrukcijos išleidimo, VIII-ajame sąjunginiame tarybų suvažiavime buvo nuspręsta, kad kaliniai turi išpirkinėti savo kaltę sunkiu fiziniu darbu, ir būtent fizinio išnaudojimo pagrindu turėjo būti kuriami konclageriai.
Pgal 1918m. liepos 23d. Instrukciją buvo numatyta, kad kaliniai turi dirbti po 8 valandas per dieną, o už jų darbą numatyta mokėti 100% darbo atlyginimo pagal tuometinius profsąjungų kaštus. O šiaip šioje instrukcijoje tikslesnių nurodymų susijusių su režimu nebuvo, kiekviename lageryje buvo skirtingai.
1919m. gegužės 17d. Komunistų partijos buvo priimtas įstatymas pagal kurį nedelsiant, kiekvienoje Sovietų Rusijos gubernijoje turėjo būti įkurti darbo konclageriai, o juose turėtų kalėti ne mažiau kaip 300 žmonių, (kad atsipirktų jų išlaikymas) ir šie lageriai turi būti kontroliuojami gubernijų baudžiamaisiais skyriais.
Pirmieji lageriai daugiausia buvo organizuojami buvusiuose vienuolynuose, tai greičiausiai salygojo tai, kad vienuolynai turėjo tvirtas sienas, pastatus ir be to jie buvo tušti ir niekam nereikalingi, kadangi bet kokia religija buvo persekiojama. Taip ir buvo įkurtas konclagerių „krikštatėvis“ Solovkai.
1920m. gegužės mėnesį Sovietų Rusijoj jau veikė 84 lageriai išsidėstę skirtingose gubernijose, juose kalėjo 25 336 buitiniai ir politiniai kaliniai, bei 24400 pilietinio karo belaisviai.
Tolimesnius duomenis apie lagerių būklę, kokia ji buvo 1922m. teikia visų Sovietų Rusijos įkalinimo įstaigų viršininko E. Širvindto ataskaita, skirta X-ajam sąjunginiam tarybų suvažiavimui. Šioje ataskaitoje rašoma, kad didelė dalis lagerių pastatų yra labai susidėvėję, neatitinka elementarių sanitarinių reikalavimų, dalį korpusų ar net pataisos namų teko uždaryti. Nuo 1922m. dėl perėjimo nuo valstybinio biudžeto prie vietinių lagerių biudžetų, materialinė padėtis įkalinimo įstaigų tapo beveik katastrofiška. 195 tūkstančiam kalinių buvo skirta lėšų tik 100 tūkstančių kalinių išlaikyti, kai kurie maisto produktai buvo visai neišduoti, ¾ kalinių gavo mažiau nei 1500 kalorijų per dieną. O kai kurie lageriai visiškai neturintys bendro biudžeto su valstybe tiesiog badavo. Kuro trūkumas buvo jaučiamas beveik visuose lageriuose, o kalinių mirtingumas pasiekė 10proc. Per trimestrą.

Tokia situacija turėjo didelių neigiamų pasekmių ne tik kaliniam bet ir lagerių apsaugai : dauguma prižiūrėtojų tiesiog bėgo iš tarnybos, o kai kurie pradėjo spekuliuoti ir sudarinėti sandorius su nuteistaisiais, daug prižiūrėtojų perėjo į geriau apmokamus darbus. Atsirado ir tokių lagerių, kuriuose liko tik lagerio viršininkas ir vienas prižiūrėtojas, ir teko prižiūrėtojų pareigoms pritraukti pačius kalinius, iš pavyzdinių grupės.

Iš šios krizės buvo išeita 1923m. ir tuoj po to kalinių skaičius ėmė smarkai augti. Ir kalinių skaičius augo greičiau nei buvo spėjama statyti naujų lagerių. A.Solženycinas remdamasis A. Gercenzono 1928m. ataskaita pavadinimu „kova su nusikalstamumu“ pateikia tokią statistiką – 100-ui numatytų kalinių vietų teko : 1925m.– 120 kalinių ; 1926m. – 132kalinių ; 1927m. – 177 kalinių. Galima tik įsivaizduoti kokiomis sąlygomis teko gyventi kaliniams, kai į vieną vietą buvo sugrūsta 1,8 žmogaus.

1928m. kovo 26d. Komunistų partija peržiūrėjo šalies baudžiamąją politiką ir laisvės atėmimo įstaigų būklę. Tą dieną buvo nutarta : „ klasės priešams ir klasei svetimiems elementams taikyti griežtas represijas, be to organizuoti priverstinį darbą taip, kad kaliniai nieko neuždirbtų, o valstybei jie būtų ūkiškai ir ekonomiškai naudingi. Padidinti darbo kolonijų tūrį“. Šie nutarimai turėjo milžiniškos reikšmės kalinių gyvenimui ir jų buičiai.

Ir reiktų pripažint, kad tūris išties padidėjo : jei 1923m. Solovkuose buvo ne daugiau nei 3 tūkstančiai kalinių, tai 1930m. – jau apie 50 tūkstančių. Nuo 1928m. netoli Solovkų ėmė rastis vis nauji lageriai ir jau 1930m. išaugo didieji Solovkų regiono lageriai : Kotlagas, Svirlagas ir Belbaltlagas. O rusų sociologas V. Zemskovas teigia kad 1936m. visuose GULAG‘o lageriuose kalėjo jau 1296494 žmonių, t.y – kalinių skaičius jau buvo ženkliai perkopęs milijoną. 1930m. visi lageriai jau buvo centralizuoti ir juos valdė tais pačiai metais sukurta Vyriausioji stovyklų valdyba (Glavnoje upravlenije lagerei), kuri sutrumpintai buvo vadinama GULAG. Svarbiausias gulago uždavinys buvo rūpintis sutelktos į prievartos darbo milžiniškos darbo jėgos įdarbinimu bei darbų koordinavimų viso krašto plote ir visų stovyklų apimtyje. O svarbiausias GULAG‘o tikslas buvo su stovyklų administracijos ir NKVD pagalba išspausti iš vergų kuo daugiau produkcijos, vygdavo nuolatinis spaudimas, kad nustatytieji planai su darbų normomis būtų įvygdyti. Sovietų diktatoriams ir kompartijos viršininkams nauda iš kalinių buvo dviguba : režimas tariamai buvo išlaisvintas nuo vadinamųjų priešų, be to visokeriopai sovietų valstybės ūkiui vergų darbas buvo labai naudingas – pusvelčiui vygdė didžiules įmonių ir susisiekimo statybas.1930m. pabaigoje sovietų valdžia pirmą kartą išbandė masinį kalinių darbą didelėse statybose – kasant Baltijos–Baltosios jūrų kanalą. Statybose dirbo dešimtys tūkstančių įvairių tautybių kalinių, vyrų ir moterų. Dauguma jų amžinai pasiliko kanalo pylimuose. Sąlygos buvo nežmoniškai sunkios: atšiaurus klimatas, prastas maistas, darbo diena neribota, jokios darbo technikos. Likę gyvi kaliniai toliau tęsė Maskvos–Volgos kanalo, prieškarinės Baikalo–Amūro magistralės statybas.

1937m. buvo lūžio momentu, lagerių ir kalinių skaičius ėmė nenumaldomai augti, o skaičiai padidėjo ne dėl to, kad 1937m. buvo žymiai išaugęs areštų skaičius, bet dėl to, kad daug tremtinių kaimelių, kur gyveno daugiausiai išbuožinti ūkininkai, buvo aptverti spygliuota viela ir tapo lageriais, tokiu būdu gulaguose žymiai padaugėjo ūkininkų luomo kalinių. Maža to ir taip griežtas lagerių režimas buvo dar labiau sugriežtintas : uždarytos lagerių savivaldos, uždrausti pasymatymai, nutraukti profesiniai apmokymai, kaliniam nustota mokėtį bet kokį atlyginimą. Be to buvo sustiprinta ir lagerių apsauga : padidėjo prižiūrėtojų skaičius, pagerėjo jų ginkluotė ir parengimas, pravesta elektra ir pastatyti elektriniai prožektoriai, kurie pakeitė iki tol buvusius žibalinius, kiekviename lageryje atsirado kinologai su dresuotais vilkšuniais. Būtent 1937m. lageriai įgavo tokią išvaizdą, kokią mes ir įpratę juos įsivaizduoti. Tais metais lageriuose ėmus siausti šiltinei mirė 15000 kalinių.

Padėtį susiklosčiusią 1938-1939m. Kolymos „Dolstroij“ lageryne suteikia A. Šebanovo 1938 rugsėjo 9d. laiškas Stalinui. Laiške kaltinama „Dolstroj“ lagerių valdžia, kuri savo ypatingai prastu vadovavimu, trokšdama padidinti darbo produkcijos kiekį atvedė lagerius į krizę: žmonės ir arkliai nuimti nuo pagalbinių ir aptarnaujančių darbų buvo nusiųsti į pagrindinius darbus – auksokasybą, to pasekoje sutriko maisto, kuro bei vandens tiekimas, barakuose pasidarė šalta, suprastėjo maisto kokybė. Kaliniai ėmė dažniau sirgti, smarkai išaugo mirtingumas, darbo našumas sumažėjo 30proc., kaliniai smarkai apsiutelėjo, 1937m. planas įvygdytas nebuvo ir panašu, kad ir 1938 bei 1939m. planai nebus įvygdyti taip pat. Toliau laiške įrodinėjama, kokia yra nevykusi lagerio vadyba ir kad šią susiklosčiusią padėtį reikia spręsti nedelsiant.

Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, lageriuose sumažėjo maisto porcijos. Su kiekvienais metais padėtis blogėjo, blogėjo ir pačio maisto kokybė. Tačiau lageriuose, kur vyko svarbi gamyba, pamačius, kad pablogėjus maitinimui keleriopai smuko ir darbo našumo lygis, tuos lagerius imta vėl normaliai maitinti, o kai kurie lageriai gaudavo maisto iš Amerikos siuntų. Bet žinoma, tokių lagerių buvo mažuma, daugeliui kalinių karas reiškė – daugiau darbo, mažiau maisto, prastesni drabužiai ir griežtesnės bausmės.

Pasibaigus karui buvo paskelbta amnestija, kuri turėjo išlaisvinti didžiąją dalį buitinių kalinių ir politinius, nubaustus pagal 58 str., kuriems buvo skirta iki 3m. laisvės atėmimo, tačiau tokių beveik nebuvo. Tokiu būdu lageriuose liko beveik vien politiniai kaliniai.

II. Buitiniai lagerių sistemos aspektai

1) Darbas ir jo sąlygos lageriuose

Kalinių gyvenimas susideda iš darbo, bado, šalčio ir gudrybių. Lagerininkų darbų nesuskaityti : plytų gaminimas, jų nešiojimas, kasti iš karjerų anglį, molį, smėlį, žvyrą; šachtose kasti anglį, įvairių metelų rudą, tiesti kelius, geležinkelius, ūkį prižiūrėt ir pan. O seniausias ir neišsenkantis darbas yra medkirtystė, šio darbo visiems lagerininkams užtektų. Uchtos lageryne buvo išgaunama nafta, Vorkutos ir Intos – anglis, Pečioros lageryne – mediena, daugiausia skirta šachtų atramoms ir t.t. Be to kaliniams patiems dar reikėdavo ir įkurti tuos miestus, lagerius, fabrikus.

Įprastai darbo diena truko 13 val. per dieną, neįskaitant ėjimo į darbovietę ir atgal, o darbovietės kartais buvo nutolusios 5 km. ir daugiau. Maža to, darbininkams buvo nustatytos darbo normos ir jas neįvygdžius keisdavosi tik konvojus, o žmonės ir toliau turėjo dirbti, kol ji bus įvygdyta. Darbo vietoje nebuvo jokių patalpų, kur po kelių sunkaus darbo valandų kalinys galėtų nors dešimtį minučių pailsėti, pasišildyti arba pačiulpti užantyje slepiamos duonos gabalėlį. Daugelyje lagerių neštis į darbą maisto buvo uždrausta (kalinys turintis kuo pasistiprinti gali pamėginti pasprukti.), prieš išeinant į darbą kalinių kišenes patikrindavo kareiviai. Kai termometro stulpelis nukrisdavo žemiau -50o administra kartais rašydavo, kad kaliniai tą dieną dirbti nėjo, bet ištikrųjų, jie dirbo, ir per tas dienas nuveiktas darbas buvo padalinamas ant kitų dienų ir taip „ant popieriaus“ buvo didinamas darbo našumas per dieną. Darbininkai turintys prastą ir neapsukrų brigadininką turėdavo ir dirbti daugiau, ir valgyti mažiau. Pagal darbo išdirbį buvo skirstomas maistas – „katilų“ sistema (ji bus detaliau aprašyta sekančiame skyriuje). Apsukrus brigadininkas sugebėdavo oficialiai ne tik įvygdyti darbo normą, bet ir ją viršyti, už tai visa brigada gaudavo daugiau maisto – brigadininkas dažniausiai užrašydavo atliktą darbą, kurio nebuvo, pvz. užrašydavo, kad prieš pradedant darbą reikėjo nukasti 30m3 sniego, arba užrašo, kad žvyrą karučiu reikėjo vežioti 200m. o ne 30 ir pan. Taigi žmonės dirbantys su geru brigadininku turėjo daugiau šansų išgyventi, nes jie dirbdavo mažiau, o valgydavo daugiau. Buvo ir atskira kalinių kategorija, kuri visiškai nedirba, o valgo daug – tai „vagys“. Už juos darbą turėdavo atlikti kiti kaliniai, tokiu būdu jie apsunkindavo kitų kalinių gyvenimą. Kaliniai užimantys geresnius darbo postus ( virtuvėje, ligoninėje, sandelyje ar pan.), buvo vadinami „pridurkais“, mažiau ir lengviau dirbdami jie galėdavo padėti ir kitiems gauti geresnį darbą.
Lagerių viršininkai taip pat turėdavo atsiskaityti aukščiau stovintiems – įvygdyti darbo produkcijos normas. Jie kaip įmanydami stengdavosi įvygdyti darbo normas, norint padidinti darbo našumą, jie imdavosi visokių metodų : žiemą atimdavo iš kalinių šiltus drabužius, dalindavo dienos maisto davinį ne į dvi, o į tris dalis ir pan. Bronius Antanaitis savo knygoje aprašo kaip lagerio viršininkas vakare sukviesdavo visus brigadininkus į valgyklą, kur jie turėdavo pranešti, kas kaip ir kur buvo dirbama, kas trukdė darbo našumui. Išklausęs pranešimus, patardavo ir nurodydavo, kaip reikia dirbti.
Tarp brigadų buvo įvedinėjamos soclenktynės. Didesniuose lageriuose kaliniai einantys į darbą nešdavo ant lazdų ištemptus kaspinus, kur būdavo įrašyti darbą skatinantieji šūkiai ir skambūs pasižadėjimai. Daugiausiai darbo atlikusi brigada vakare visų kalinių akivaizdoje buvo sodinama prie stalo, kur virėjas atnešdavo papildomą maisto davinį. Soclenktynės būdavo skelbiamos ne tik tarp brigadų, bet ir tarp lagerių. Dažnai koks lageris „iškviesdavo“ lenktyniauti kitą lagerį arba visą lageryną. Tokioms lenktynėms skatinti pavasarį ir rudenį būdavo daromi rekordininkų sąskrydžiai, kuriuose viršininkai juos girdavo, žadėdavo visokių lengvatų ir malonių. (žr. priedas Nr.4)

2) Maistas Lageryje

Kai tokie sunkūs darbai dirbami atšiauraus klimato zonoje kasdien po dešimt ar trylika valandų per dieną, organizmui būtinos atitinkamos sąlygos, o visų pirma geras ir kaloringas maistas. Deja, viso to nebuvo. Lagerio gydytojo ¬– dijetologo Vlado Šarkos paskaičiavimais 1947m. sunkiausius darbus dirbančių kalinių absoliučios daugumos maisto kalorinė vertė buvo ne didesnė kaip 2500–3000 didžiųjų kalorijų, tuo tarpu norint, kad žmogaus organizmas normaliai funkcionuotų tokiomis sąlygomis reikia 4000–7000 didžiųjų kalorijų (priklausomai nuo oro temperatūros, drabužių ir apavo kokybės, nuotolio iki darbo vietos, poilsio ir t.t.) . Reiktų nepamiršti, kad dalis šio maisto dar buvo nuvagiama.

„Blantiesiems“ ir „pridurkams“ virėjai visą laik duodavo daugiau ir geresnio maisto, nei kitiems kaliniams. Didžiulė dalis kokybiškesnių maisto produktų iš sandėlio iki paprasto kalinio taip ir neateidavo. Kuo maisto produktai prastesni, tuo daugiau jų tenka „zekam“. Mėsos praktiškai nebūdavo, nebent kritusio gyvulio – ją sukramtyti buvo labai sunku. Žmogaus, dirbančio po 13val. per dieną, pamaitinti GULAG‘o normom neįmanoma, ir pasidaro visiškai neįmanoma, kai ta norma dar ir apvagiama. Tam ir buvo sugalvota „katilų“ sistema – pamaitinti vienus kalinius kitų sąskaita. Karcerinis katilas : 300g. duonos ir dubenėlis balandos per dieną; baudžiamasis : 400g. duonos ir du dubenėliai balandos; darbininko : 500-600g. duonos ir tris dubenėliai balandos, toliau eina padidintieji : 700-900g. duonos, papildoma košė ir dar kas nors (kiekviename lageryje skirtingai). Šis vandeningas maistas negalėdavo padengti kūno išnaudotos energijos, kurios reikalavo darbas, žmonės kurie stengdavosi daugiau išdirbti, kad gautų didesnę porciją žymiai greičiau mirdavo, negu tie kurie atsisakydavo dirbti ir gaudavo minimalią porciją, bet tai galėjo suprasti jau patyrę lagerininkai. Solženicinas savo knygoje lygina GULAG‘o maisto norma, su ikirevoliucine katorgininkų norma: iki revoliucijos Sachaline dirbantis katorgininkas per dieną gaudavo 1600g. duonos, 400g. mėsos ir 250g. kruopų.

Lageryje kai kada duodavo ir žuvies, bet ši žuvis dažniausiai būdavo sūdyta žemėje, one statinėse – taigi žemėta, žvynuota ir labai sūri. Kaliniai maisto kokybę „pasigerindavo“ pušų žievelėmis, vasarą žolių lapiene, bulvių lupenomis, grybais. Kaliniai kurie dirbdavo laukuose bei pievose valgydavo ir širšių korius, pasikepę juos ant ugnies. Kai kurie kaliniai sugebėdavo pasigaminti patiekalų iš nudobtų gyvačių ar žiurkių. Tremtinių memuaruose ypač dažnai aprašomi bulviniai paplotėliai, kurie yra gaminami iš bulvių lupenų, kurios iš pradžių yra verdamos, vėliau trinamos, iš sutrintų lupenų daromi paplotėliai, kurie galiausiai iškepę ant ugnies yra valgomi

Kipras Bielinis savo knygoje pateikia tokius skaičius – ypatingai sunkių darbų įvygdžiusieji šimtą procentų normas gaudavo:

Metais

1930 1935 1941
Ruginės duonos gramų dienai 1300 1000 800
Kruopų paprastų gramų dienai 250 120 80
Dietinių produktų gramų dienai 100 40 20
Mėsos gramų dienai 100 80 60
Žuvies gramų dienai 200 160 120
Daržovių gramų dienai 1000 600 400
Gyvulinių riebalų gramų dienai 10 10 6
Augalinių riebalų gramų dienai 30 15 10
Cukraus gramų mėnesiui 1500 500 300

Taigi iš šios pateiktos lentelės matyti, kad maistas kalinių maitinimas nuo 1930m. iki 1941m. smarkai prastėjo, kai kurių produktų kiekis sumažėjo net iki 5 kartų, kalinių racione vyravo daržovės, kurių maistinė energinė vertė yra pati mažiausia.

1941 – 1943 metai buvo sunkiausi ir mirtingumas tais metais buvo didžiausias. Tada iš bado net mirusiųjų žmogiena buvo slapta valgoma. Valstybės skirtas maistas lageriui būdavo išvagiamas ir suvartojamas badaujančios administracijos ir kareivių. Nuo 1951m. o ypač po Stalino mirties maitinimas lageriuose labai pagerėjo, nuo to žymiai sumažėjo ligonių skaičius, mirtingumas, mažiau žmonių sušaldavo.

3) Apranga

Iš laisvės atsivežti rūbai nėra amžini, jie dirbant greit susidėvi, o lyjant lietui dar greičiau, avalynė suplyšta per keles savaites ir tenka administracijai „zekus“ kažkaip aprengti. Drabužiai lageryje turėjo labai didelę reikšmę, ypač žiemos metu. Jau rugsėjo pabaigoje iškrisdavo pirmas sniegas ( amžino įšalo zonoje,). Trumpėjant dienai mažėja ir oro temperatūra, žiemą jos vidurkis būna nuo -25 iki -350C, tačiau neretai būna dienų, kai ji nukrenta iki -500C ir daugiau. Disesnių šalčių metu vėjas kiek aprimsta. Vėjas išgarina ir šiltai, nauja vatine šimtasiūle ar ilgais kailinuiasd apsirengusio žmogaus šilumą. O ką jau kalbėti apie „zekus“ kurių dauguma vilki keletą metų išnešiotą vatinę šimtasiūlę su pavasario ar rudens lietaus išmirkyta vata, kurie dažniausiai net miega jos nenusivilkę (kad nepavogtų), tada šimtasiūlė būna supresuota, dažnai skylėta, pradeginta. Per tokį drabužį vėjas eina kaip per rėtį, su savimi išsinešdamas sunykusio ir išvargusio kūno skleidžiamus šilumos likučius. Tokių žmonių kūnas visuomet šaltas, pamėlynavusios rankos ir veidas, jie greit nušąla atviras ar blogai uždengtas kūno vietas (nosį, skruostus, rankų ir kojų pirštus, ausis), greičiau suserga plaučių, sąnarių ir kitomis ligomis. Blogos brezentinės pirštinės ir tokioms gyvenimo sąlygoms nepritaikytas apavas padidina kūno nušalimo galimybes. Esant tokioms sąlygoms, nemaža sunaudojamo maisto dalis tenka kūno šilumai gaminti, t.y. savęs apšildymui. Bronius Antanaitis savo memuaristinėje knygoje „Žodžiai iš pragaro“ rašo, kad kartais lagerio viršininkai norėdami padidinti darbo našumą žiemą, prieš einant kaliniams į darbą liepdavo jiems nusivilkt viršutines šimtasiūles ar kailinius (neva šaltai apsirengę kaliniai bus priversti visą laiką krutėti). Tačiau tokie darbo skatinimo metodai nepasiteisindavo – labai stipriai išaugdavo žmonių mirtingumas, didelė dalis kalinių po tokios darbo dienos susirgdavo. Žinoma, ne visi kaliniai turėjo šaltus drabužius ir prastą avalynę – lagerio „blatnieji“ ir „pridurkai“ turėdavo beveik naujus drabužius ir gerą apavą, vieni pasivogdavo, kiti išsimainydavo į maisto produktus ar tabaką.
Pagrindiniai žiemos rūbai buvo vatinės kelnės, šimtasiūlė, brezentinės pirštinės ir vatinė kepurė su ausinėm. Šilti batai ar veltiniai buvo labai branginami, juos dažnai vogdavo, todėl kaliniai nakį juos pasidėdavo po galvą. Pasibaigus karui, į lagerius atvežė daug nurašytų bei trofėjinių kareiviškų rūbų bei kerzinių batų. Vasaros sezonui kaliniai nešiodavo apavą panašų į vyžas, tik jis buvo guminiais padais. Rūbų sandelyje buvo vedama griežta apskaita, buvo nustatytas terminas kas kiek laiko kalinys gali prašyti, kad jam pakeistų drabužius, tam reikalui buvo vedama kartoteka. Drabužių lagerių administracija praktiškai neišmesdavo. Net ir mirusiųjų kalinių lavonus iki 1948m. užkasdavo visai nuogus ir be jokių karstų, dažnai nebuvo ir normalių kapų – lavonus tiesiog sumesdavo į duobę ir apipildavo žemėm, nei kryžiaus, nei lentelės su vardu nebūdavo, tik vėliau imta virš kapo ant lentelės rašyti eilės numerį. 1948m. GULAG‘as išleido įsakymą mirusius laidoti karstuose ir apvilktus apatiniais. Apskritai nuo 1948m. kalinių aprūpinimas drabužiais bei avalyne stipriai pagerėjo. Ir nepalyginamai pagerėjo po Stalino mirties.

4) Lagerių architektūra

Nors Sovietų Sąjungoje lagerių buvo nesuskaitoma galybė ir jie visi būdavo skirtingi, tačiau jie visi buvo statomi pagal vieną instrukciją, šabloniškai. Žinoma, buvo ir išimčių, pavyzdžiui Solovkų lageris buvo įkurtas labai gražioje vietoje, Solovkų vienuolyne (žr. priedas Nr.1). Mažesni lageriukai dažniausiai būdavo statomi iš medienos, jų barakai, ligoninės, administraciniai pastatai, būdavo dviaukščiai arba vienaauščiai, lageryje taip pat privalėjo būti pirtis, tvora ir bokšteliai. Būdavo ir lagerių kurių visi pastatai būdavo palapinės arba žieminės, tačiau tokių buvo mažuma ir jie būdavo laikini, nes jų vietoj išdygdavo mediniai arba mūriniai pastatai. 1950m. didesni lageriai buvo visi labai panašūs : gyvenamieji mūriniai arba mediniai barakai sustatyti dviem eilėm. Per vidurį plati kaip gatvė aikštė. Viename aikštės gale valgykla ir virtuvė, kitame – keletas mažesnių pastatų. Ten sandėliai, buhalterija, ligoninė, sanitarinė dalis, pirtis ir kiti administraciniai pastatai. Atokiau, už pastatų, lagerio kampe – izoliatorius. Izoliatoriaus langai grotuoti, dažnai izoliatorius būdavo atitvertas spygliuota viela.

Aplink lagerį trijų metrų aukščio, dviejų eilių spygliuotų vielų tvora. Jos viduryje gniužulais priraizgytas ir įvairiais zigzagais supintas vielos raizgelynas. Iš abiejų tvoros pusių po dešimt metrų platumo išvarpytos ir išpurentos, grėbliais sulygintos žemės juostos. Tai draudžiamosios zonos. Į jas įėjus sargybinis šauna be įspėjimo. Sargybai keičiantis, ji stropiai apžiūrima, ar nėra kur įmintų žmogaus pėdų. Išorinėje draudžiamosios zonos pusėje pagal patį patvorį – takas sargybiniams praeiti, o ties bokšteliais įtaisytos šunų budos. Aplink visą lagerį pagal tvorą pratempta stora viela šunims pririšti. Šunys gali bėgioti nuo bokštelio iki bokštelio.

Kaliniai gyvendavo mediniuose barakuose, bet neretai ir palapinėse, kurios budavo apibertos žemėmis, kad būtų šilčiau. Dažnai barakuose ir elektros nebuvo, tuomet kaliniai pasišviesdavo žibaline lempa ar net balana. Miegodavo ant gultų vadinamų „narais“, jie būdavo ir dviejų, ir trijų aukštų, dažnai ir matrasų neduodavo, tik „blatnieji“ visada turėjo matrasą bei pagalvę. Kaliniai kurie turėjo tik vieną rūbų komplektą, negalėjo jų išdžiovinti „prožarkoje“ ( nuogas juk ant lentų nemiegosi), taip ir džiovindavo jie rūbus – ant savęs. Nuo to barake būdavo begalinė smarvė. Vidury barako – statinė nuo benzino, kurios viršuje pramušta skylė ir išvestas kaminas, tokia krosnelė kūrenama šlapiom malkom pritvindydavo dūmais visą gyvenamąją patalpą. Neretai barakai buvo užkrėsti įvairiausiais parazitais, tuomet užmigti juose būdavo tikra kančia. Visi lagerio pastatai buvo pastatyti išbadėjusių kalinių rankomis, todėl jie buvo prastos išvaizdos, turėjo daug blogų savybių : buvo šalti, durys ir sienos nesandarios ir pan.

5) Medicina

Nuo šalčio, maisto, vitaminų ir higienos stokos žmonės lageryje dažnai susirgdavo. Dažniausiai lageryje sutinkamos ligos yra : cinga (mediciniškai skorbutas), pelagra, tinimas, distrofija, išsekimas. Cinga – pradžioj kraujuoja dantenos, vėliau krenta dantys pradeda pūliuoti dantenos, atsiranda žaizdos ant kojų, žmogus pradeda pūti ir baisiai smirdėti, bet jei laiku pradėsi gydyma, tai pasveikti nesunku. Šią ligą gydė cinguotine – truputis smulkiai supjaustytų žalių bulvių, žalių burokėlių, taip pat žalių kopūstų šaukštas ir šaukštas aliejaus. Tokio mišinio ligoniai gaudavo vieną kartą per dieną. O mažai sergančius, kad liga neįsigalėtų gydė spygline (kedrų ar pušų ūglelius pašutina ir duoda gerti). Pelagra – žmogaus oda patamsėja, kaip nuo įdegio, pradeda lupinėtis, žmogus viduriuoja ir silspsta. Šia liga susergama dėl maisto stokos ir kokybės – tai bado liga. Nusilpusius ir leisgyvius žmones lageryje vadina „dochodiagom“, jie laikosi atokiau nuo visų, valgo visokias šiukšles. A. Solženicinas pastebi, kad dažniausiai dochodiagomis tampa inteligentai. Kita dažna liga buvo sutinimas, juo dažniausiai buvo susergama nuo kalinių pasigaminamos prastos sriubos iš duonos, kuri organizmo nepasotindavo, o tik apsunkindavo inkstų veiklą. Dažnai valgantiems tokį skiedinį prasideda tinimas nuo kojų. Tinsta žmogus iki juosmens ir miršta. Vėliau tokius ligonius imta gydyti taip : paguldo aukštielninkus, kai tik pradeda tint, iškelia kojas aukštyn ir kiek palaikius išsiskiria šlapimas. Daug kalinių mirdavo, kai išbadęję gaudavo siuntinį ir prisikimšdavo pilną skrandį, organizmas atpratęs nuo kaloringo maisto nesugeba jo apdoroti, visiškai sutrinka inkstų ir kepenų funkcionavimas. Didžiausias kalinių mirtingumas buvo žiemos ir pavasario laikotarpiu. Būdavo didesnių mirtingumo protrūkių ir vasarą – nuo dizenterijos.

Ligoninės būdavo labai mažos, todėl į jas patekt būdavo gana sunku, be to jos beveik neturėdavo medikamentų. Ligoninės palatose buvo įrengti dviejų aukštų gultai – po dvi viena greta kitos vietas. Šildoma ji paverstos geležinės statinės formos krosnimi, stipresnių ligonių kurstoma. Barako priekyje – atitvertos gydytojo ir medicinos seserų darbo patalpos. Kitame barako gale – prausykla, tualetai. Kanalizacijos, vandentiekio, geros ventiliacijos nebuvo. Vladas Šarka, kuris Abezės lageryje dirbo gydytoju – dijetologu, savo knygoje teigia, kad gydytojams darbo sąlygos lagerių ligoninėse buvo labai prastos. Barakų patalpos dėl jose esančių ligonių skaičiaus neatitiko jokių sanitarijos normų. Chirurgijos skyriuose dėl blogų santarinių sąlygų būdavo nemaža pooperacinių komplikacijų. Ligonių ištyrimas ir pooperacinės jų būklės stebėjimas buvo nepakankamas : ligoninėse retai kur būdavo rentgeno kabinetas, nebuvo klinikinės diagnostinės, serologinės, bakteriologinės laboratorijų. Viduriniojo medicinos personalo kvalifikacija buvo žema. Tinkamai ligonių gydyti nebuvo galimybių, nes labai trūko vaistų, o ypač karo metais. Tai buvo antibiotikų eros pradžia, ir SSSR jų dar negamino. Tuo laiku įvairioms infekcijoms gydyti buvo naudojami sulfanilamidai (streptocidas bei prontozolis) ir kiti, kurių lagerio ligoninės arba visai negaudavo, arba gaudavo labai ribotą ir nepakankamą kiekį. Vienintelis privalumas patekusiam į ligoninę buvo maisto produktai, skirti kaliniams ligoniams maitinti ir kartu gydyti – jie buvo geresnės kokybės, įvairesni ir jiems būdavo skiriama didesnė norma : įvairesnės kruopos, makaronai, džiovintos bulvės, elnių ar arklių mėsa, vaisių kompotai.
Žmonės dažnai patys žalodavosi, kad patektų į ligoninę ar gautų invalidumą ir būtų atleisti nuo sunkaus darbo : kapodavo sau pirštus, rankas, laužydavo kojas, pasidarydavo negyjančias žaizdas, deja dažnai jie taip ir numirdavo nuo savo sukeltų ligų. Labai svarbų vaidmenį lageryje turėjo pirtis. Svarbiausia jos funkcija – drabužių dizenfekcija bei dezinsekcija. Kalėjimuose, o ypač lageriuose, tai būdavo svarbiausia higienos priemonė saugojusi ne tik nuo įkyrių parazitų, bet ir nuo dėmėtosios šiltinės pavojaus. Kaliniai maudydavosi pirtyje brigadomis pagal grafiką – kas 10-15 dieną.

Viena iš pagrindinių gydytojų užduočių buvo suskirstyti kalinius į darbingumo kategorijas kurios buvo keturios : kaliniai priklausantys I ir II kategorijoms buvo laikomi visiškai darbingais, priklausantys III buvo laikomi iš dalies darbingais, o IV kategorijos kaliniai buvo laikomi nedarbingais. Šis skirstymas buvo reikalingas todėl, kad didieji lageriai būdavo suinteresuoti gauti, tik sveikų „zekų“ kontingentą, nes čia reikėjo vygdyti sąjunginės reikšmės uždavinius.

Invalidus NKVD skirdavo prie „papildomosios gamybos“ darbų: grybavimo, uogavimo, vyžų pynimo, aprangos lopymo, ir kitus panašius darbus, saugodavo sandėlius. Į ligonines priimdavo tik tuos, kuriuos galima per 2 savaites kiek apgydyti. Visiškai išsekusius ir nedarbingus talpindavo į sanitarines stovyklas, kuriose jie dažniausiai ir numirdavo.

6) Režimas

Lageriai buvo skirstomi į tris kategorijas į 1-osios kategorijos lagerius buvo tremiama: kriminalinių ir tarnybinių 60proc., politinių 40proc. su bausmėmis nuo 3 iki 5 metų.Čia bausmės atliekamos švelnesniame klimate; pasimatymus leidžia stovyklos viršininkas savo nuožiūra.

2-osios kategorijos stovyklų sudėtis : politinių 60proc., kriminalinių-tarnybinių 40proc. Pasmerktieji laikomi europinės Rusijos šiaurėje ir Sibire palei geležinkelius. Bausmės nuo 3 iki 25 metų. Buitinės sąlygos sunkios : patalpos ankštos, parazitai, maitinimas nereguliarus. Pasimatymai su NKVD leidimais.

3-osios kategorijos stovyklų sudėtis : politinių 80proc., kriminalinių – 20proc., laikomi Sibiro šiaurėje ar Tolimuosiuose Rytuose, vietovėse siekiančiose Barenso jūrą. Bausmės nuo 5 iki 25 metų. Darbo ir buities sąlygos nežmogiškos. Dirbama amžinos žiemos ir šalčių sąlygomis. Susirašinėjimas ir siuntiniai draudžiami.
Nors lageryje teisybės ir nebuvo, bet ten vyravo labai griežtas ir žiaurus režimas. Kaliniai gyvenantys pagal bendrajį režimą, buvo skaičiuojami kelis kartus per dieną, nuolat buvo atliekamos kratos. Konvojus lydėdavo kalinius į darbą ir iš jo, už zonos ribų esančias darbovietes apsitverdavo patys kaliniai, už kurių jie išeiti negalėjo. Žingsnis į kairę ar į dešinę buvo laikomas, kaip mėginimas pabėgti, tuomet konvojus turėjo visišką teisę nušauti prasikaltusįjį. Už smulkiausią prasižengimą galima buvo patekti į BUR‘us ( barakai sugriežtinto režimo), RUR‘us (rota susgriežtinto režimo), ZUR‘us ( zona sugriežtinto režimo) ar į ŠI‘zo ( bausmės izoliatorius).

Pagal įstatus ŠIZ‘o žmogaus negalima buvo laikyti daugiau kaip 15 parų, tačiau to dažnai nepaisydavo ir žmogus pratupėdavo ten kartais net metus. ŠI‘zo patalpos turėjo būti šaltos, tamsios ir drėgnos, langai ten būdavo neįstiklinti arba jų išvis nebūdavo. Kaliniam per dieną priklausė 300g. duonos ir kas trečią dieną balandos.

Į BUR‘us sodindavo ilgesniam laikui – mėnesiui, dviem, o kartais ir keliem metam. Dažniausiai tai būdavo paprasti barakai aptverti spygliuota viela. Žmones iš ten kas rytą vesdavo į pačius sunkiausius ir nemaloniausius darbus.

ZUR‘e ,visų pirma, buvo bene blogiausias maitinimas, ten kartais net mėnesiais žmonės negaudavo karšto maisto. Žmonės turėję dirbti nepakeliamus darbus ten masiškai mirdavo. ZUR‘uose buvo labai daug kriminalinių kalinių bei „blatnųjų“. 1950m. Stalinui įsakius išnaikinti „Vagis“ į ZUR‘us sugrūsdavo kalinius, kurių rangas buvo ne žemesnis nei „Vagis“( Вор в законе ). Savaime suprantama, kad sugriovus hierarchinę piramidę „Vagys“ ėmė pjauti vieni kitus, nes niekas nenorėjo nusileisti kitam ir prarasti savo titulą. Po 1950m. buvo statomi nauji kalėjimai „Vagiams“ naikinti, vienas iš labiausiai pagarsėjusių ir apdainuotųjų yra „Baltosios gulbės“. Bet ne tik ten buvo naikinami „Vagys“, administracija sukurdavo taip vadinamas „preschatas“ ir paprastam lageryje, dažnai „Vagis“ pasodindavo į kameras kuriose sėdėdavo kaliniai nuteisti 25 metams ar iki gyvos galvos, tie kaliniai nebuvo paklusnūs vagių įstatymams, jie jau neturėjo ko prarasti, todėl jie laužydavo „Vagis“ , juos pjaudavo.

Taigi, akivaizdu, kad maistas, darbas ir kalinio būklė labai priklausė nuo režimo tipo, nuo jo priklausė ir išgyvenimo tikimybė. Todėl kaliniai stengdavosi kaip įmanydami išlikti bendrojo režimo lageryje, ten išgyventi buvo didesni šansai.

IX. Lagerių kontingentas

1) Kriminaliniai kaliniai

Rusijoj kaip ir kitose valstybėse visuomet buvo nesąžiningų žmonių, žmogžudžių, plėšikų ir vagių, tačiau jų neapsakomai pagausėjo po 1917m. revoliucijos, kai visoje šalyje karaliavo chaosas. Pasibaigus pilietiniam karui atsirado daugybė našlaičių, kurie liko be jokios priežiūros, jiems paaugus jie ir papildė kriminalinį pasaulį. Smarkiai plečiantis kriminalizacijai, vagys įgydavo savo siaurą specializaciją, susiburdavo į vagių brigadas ir, žinoma, anksčiau ar vėliau patektavo į lagerius, kur ir sukūrė savo „vagių“ kodeksą. Lageris jiems tapo gimtaisiais namais, pagal jų įstatymus „vagis“ laisvėje turi užtrukti ne ilgiau kaip metus. Pas juos zonoje atsirado savos taisyklės, savi įstatymai savi teismai ir netgi savo kalba, kuri buvo vadinama „fenia“, kriminalinio pasaulio lyderiais bei vadais tapo „teisėtieji vagys“, kurie buvo vadinami „urkomis“, „urkaganais“ arba tiesiog „vagimis“. Jie gyveno savo atskirą gyvenimą, pagal visiškai kitokias normas, nei eiliniai žmonės.Į „vagių“ kastą buvo gana sunku patekti, o išeiti iš jos buvo neįmanoma. „Vagim“ negalėjo tapti žmogus tarnavęs kariuomenėje, turintis žmoną ar kada nors dirbęs.
Tačiau prasidėjus antrajam pasauliniam karui, lageryje gyventi pasidarė labai sunku – po lagerius plito badas, ligos, nustojo į lagerius eiti siuntiniai, tas mažas porcijas kurias skyrė valstybė, išvogdavo išbadėjusi administracija bei kareiviai, tuomet nemažai „vagių“ genami bado stojo savanoriais į bausmės bataljonus, nors tai ir prieštaravo jų įstatymams. Karui pasibaigus jie vėl pradėjo užsiimdinėti savo verslu ir vėl važiuoti į lagerius. „Vagys“ išdavę savo kodeksą, nenorėjo pripažinti to, kad jie yra iždavikai ir negali toliau save tituluoti „vagimi“. Lageriuose prasidėjo skerdynės tarp „kalių“ ( vagys nusižengę savo kodeksui) ir tikrųjų „vagių“, pasipylė kraujo upeliai. Šias kovas aprašo ir politiniai kaliniai : Valentinas Gustainis, Bronius Antanaitis ir, žinoma, Aleksandras Solženicinas.Valdžia norėdama supriešinti kriminalinius kalinius, palaikė „kales“ ir leido jiems užimti aukštesnius postus, bei geresnius darbus. 1950m. Stalinas liepė visiškai išnaikinti kriminalinį pasaulį, „vagys“ būdavo sodinami kartu su „kalėmis“, buvo statomi lageriai skirti vien tituluotiems „vagims“, kur jie praradę savo hierarchinės piramidės pagrindą pjovė viens kitą, vienas iš tokių lagerių yra liūdnai pagarsėjęs „Baltosios gulbės“ lageris. Šių tarpusavio karų rezultatai buvo siaubingi – jei 1940m. „vagių“ buvo keli šimtai tūkstančių, tai 1953 jų liko vos keli tūkstančiai. Taip jau susiklostė Sovietų Sąjungoje, kad potinių kalinių lageriuose buvo kur kas daugiau nei kriminalinių. Savaime suprantama, kad kriminaliniai save laikė tikraisiais lagerio šeimininkais, jie į politinius kalinius žiūrėdavo su panieka ir vadindavo juos „fašistais“, politiniai kaliniai, buvo kaip melžiamos karvės : iš jų buvo atimama dalis siuntinių, gautų iš giminaičių ar draugų, jie turėdavo darbe atlikti ne tik savo normą, bet ir „ vagių“, kurie pagal savo nerašytus įstatymus neturėjo teisės dirbti jokio darbo.
Politinių kalinių memuaruose „blatnieji“ vaizduojami kaip žiaurūs ir antisocialiniai asmenys, iš to galima daryti išvadą, kad jie buvo priešiški vieni kitų atžvilgiu. Dauguma politinių kalinių visiškai buvo paklusnūs „blatniesiems“. Tačiau kai kurie rusijos istorikai tokie kaip M. Diominas, teigia, kad politiniai kaliniai, kurie papuolė į lagerį iškart po pilietinio karo darė didžiulę įtaką kriminaliniam pasauliui, turėjo savo lyderius vadinamus „žyganais“. Tai buvo opozicinė jėga, kuri buvo priešiškai nusiteikusi prieš esamą valdžią, tai atspindi ir beveik tuo pat laiku atsiradę nerašyti vagių įstatymai, pagal kuriuos „vagims“ negalima buvo tarnauti kariuomenėje, dirbti ar dalyvauti visuomeninėje veikloje, bendradarbiauti su valdžia, klausyti jos įsakymų. Taigi iš šių įstatymų aiškai matyti, kad kriminalinis pasaulis, įtakojamas politinių kalinių, buvo priešiškai nusiteikęs prieš valdžią bei kalėjimo administraciją. Tačiau ilgainiui administracijai pavyko supriešinti politinius kalinius su kriminaliniais, o vėliau ir pačius kriminalinius tarpusavyje. Tam tikslui, 1940m. buvo išleistas įsakymas „vagis“ skirti į darbų vygdytojų, pamainos viršininkų ir kitus aukštus postus, nors tai ir prieštaravo „vagių“ kodeksui, nemažai blatnųjų ėmė tokiu būdu bendradarbiauti su administracija. Politiniai kaliniai buvo pasipiktinę, kad iš jų buvo atimti vertingi postai, lageryje dėl šios priežasties bei dėl bado kilo chaosas, kuris truko iki pat lagerių išnykimo, įsivyravo kriminalinių kalinių viršenybė prieš politinius, įsigalėjo laukinis įstatymas : „kas stipresnis – tas teisesnis“.

Apie padėtį susiklosčiusią iki antro pasaulinio karo duomenų išlikę yra labai mažai, kalinių memuaruose daugiausiai aprašoma karo meto ar pokarinė lagerio situacija. Tai yra savaime suprantama, nes kaip tik tuo metu ir prasidėjo masinės represijos nukreiptos prieš savo piliečius, į lagerius pateko didžiulė masė inteligentijos, kuri ir galėjo parašyti apie lagerio gyvenimą. Taigi galima teigti, kad Stalino laikų lageriuose kriminaliai kaliniai buvo engėjai, o politiniai engiamieji, nepaisant to, kad politinių kalinių buvo nepalyginamai daugiau nei kriminalinių.
Dar Lenino laikais buvo išvesta teorija, kad vagys visuomenei yra socialiai artimi žmonės, kadangi jie kaip ir komunistai, neva yra nusiteikę prieš privačią nuosavybę ir savo nusiteikimą išreiškia vogdami svetimą turtą, ęsą jie yra normalūs piliečiai, tik juos reikiatruputį perauklėti. Tačiau perauklėti nepavyko – paprasti vagys susibūrė į galingus nusikalstamus susivienyjimus ir tapo „teisėtais vagimis“ (вор в законе), jie sukūrė savo nerašytus įstatymus ir net savotišką kalbą, kurią sunku suvokti paprastam Rusijos piliečiui, o užsieniečiui jos suvokti ir visai neįmanoma. O dauguma tų nusikaltėlių buvo kilę iš našlaičių benamių vaikų, kurių tėvai buvo žuvę pilietiniame ar pasauliniame kare, o valstybė jais rūpintis neturėjo nei noro, nei laiko, nei lėšų, dėl to jie ir pradėjo vogdi ir plėšti – kad, galėtų išgyventi.

Vagys net ir oficialioje GULAG‘o terminologijoje buvo vadinami „socialiai artimais“, jie buvo skatinami pasitaisyt, administracija vis bandydavo su jais rasti bendrą kalbą, bendradarbiauti, tačiau vagys kurie pradėjo bendradarbiauti su lagerio valdžia buvo pavadinti „kalėmis“ ir juos pradėta pjaut, ypač didelės skerdynės vyko 1945m.

2) Lagerio privilegijuotieji ir skurdžiai

Lageriuose geriau ir patogiau gyvenantys asmenys, dirbantys ne darbininkišką darbą buvo vadinami „pridurkais“. Lageriuose „pridurkų“ buvo apie 20proc. t.y 1/6 visų lagerio kalinių, tačiau, jei paskaičiuotume kokį procentą jie sudaro lageriuose išgyvenusiųjų tarpe, tai gautume apie 90proc. Jie buvo skirstomi į dvi kategorijas – „zoninius pridurkus“ ir „gamybinius pridurkus“.
„Gamybinių pridurkų“ padėtis buvo prastesnė už „zoninių“, nes jie turėjo dirbti už zonos ribų ir pats jų darbas buvo šaltesnis ir sunkesnis, bet visgi ne toks sunkus ir šaltas kaip paprastų darbininkų, be to darbininkų atžvilgiu jie turėjo šiokių tokių privilegijų. „Gamybiniai pridurkai“ tai : inžinieriai, technikai, darbų vygdytojai, dešimtininkai, cechų meistrai, normininkai bei mašinistai.

„Zoniniai pridurkai“ – tie kurie dienos metu neišeidavo iš lagerio teritorijos, o dirbdavo pačioje zonoje, jiems nereikėdavo taip anksti keltis kaip darbininkams ar „gamybiniams pridurkams“, nereikėjo laukt ir drebėt šaltyje kol juos suskaičiuos, toli eiti iki savo darbovietės, be to ir jų darbo diena buvo keliom valandom trumpesnė, o tai sutaupydavo daug sveikatos ir energijos. Tačiau „zoninių pridurkų“ luomas buvo taip pat nevienalytis :
• skalbėjai, sanitarai, indų plovėjai, barako dieniniai – žemesnės klasės „pridurkai“;
• batsiuviai, kirpėjai, siuvėjai – vidutinės klasės „pridurkai“ (jie gali užsidirbti vygdydamai privačius užsakymus);
• virėjai, duonos pjaustytojai, sandėlininkai, gydytojai, feldčeriai, kepyklų vedėjai, pirčių vedėjai, barakų vyresnieji, komendantai, buhalteriai, raštininkai, zonos inžinieriai – tai „pridurkai“ pačios aukščiausios klasės. Ši klasė ne tik soti, gerai aprengta, bet dar ir turi valdžią kitų kalinių atžvilgiu, kalinių-darbininkų likimai dažnai priklausydavo nuo šių žmonių. Jie dažniausiai ir gyvendavo atskirai, ir valgydavo, ir rūbus gaudavo kita tvarka.

Įpatingą vietą lageryje užimdavo brigadininkai – jie „pridurkais“ nesiskaitė, tačiau darbininkais jų irgi vadinti negalima. Tai buvo darbininkų vyresnieji, kurie kartu su jais dirbdavo, valgydavo ir miegodavo, tik turėjo įvairių privilegijų, jų žodis turėjo nemažą svorį.

Tačiau didžiausią lagerių masę – apie 80proc. sudarė paprastą, nekvalifikuotą darbą dirbantys kaliniai-darbininkai, kurie kirto mišką, kasė anglis, rausė kanalus, tiesė kelius bei geležinkelius, kasė spalvotąjį ar taurųjį metalą, gamino plytas ir t.t ir t.t. Šie darbininkai neturėjo jokių privilegijų ir dažniausiai buvo kilę iš valstiečių ar inteligentijos luomo, jų našta buvo pati sunkaiusia.

Iki 1934 metų 90proc. politinių kalinių sudarė ūkininkai ir darbininkai. Bet pradėjus žygį prieš sovietų inteligentiją, padėtis lageriuose griežtai pasikeitė. Jei anksčiau lageryje nesurasdavo sąskaitininko, tai po didžiūjų valymų privežė inžinierių, ekonomistų ir profesorių. Nedaug kas iš jų galėjo dirbti stovyklos kontorose ir raštinėse. Didelė jų dauguma užsidirbdavo sau duoną kirviu, pjūklu ar kastuvu; šie visi greit sunyko, slinkdami į „dachodiagų“ – nusmukėlių kategoriją. „Dachodiagų“ lageriuose buvo labai daug. Žmogus nustojęs fizinio pajėgumo ir moralinės atsparos, vis slinkęs ir slinkęs žemyn, netekdavo įprastų žmogaus savybių. Tokie kaliniai nustoja praustis, gula nenusivilkęs rūbų, nekreipia dėmėsio į savo išvaizdą ir negirdi, ką apie jį šneką kaimynai. „Dachodiagos“ prašinėja duonos, ieško maisto liekanų, rausiasi šiukšlių duobėse, nerodo atsparos. Tai pati žemiausia ir mažiausiai apsaugota kalinių kategorija, į kurią nesunku patekt, tačiau iš jos išsikapstyt – beveik neįmanoma.

3) Politinių kalinių pasiskyrstimas

Viena iš akivaizdžiausių sovietinių konslagerių ypatybių yra ta, kad lagerio gyventojų daugumą sudarė politiniai kaliniai, tai buvo įvairių tautybių, išsilavinimo ir profesijų žmonės, kurių dauguma buvo nuteisti neteisėtai, pagal straipsnį, kuris juos įvardijo kaip liaudies priešus, tai 58str. Ypač daug į lagerius pateko inteligentijos, karininkų ir aukštus postus kadaise užėmusių žmonių, žinoma, buvo ir paprastų darbininkų, valstiečių ir net mokinių. Sunkiaiusia našta krito ant inteligentijos pečių, kurie nemokėjo jokių amatų, todėl jie dažniausiai būdavo varomi į sunkiausius darbus. Apsukresni kaliniai, turintys paklausesnę lageryje specialybę, nesunkiai įsidarbindavo pagal savo profesiją, ypač daug žmonių norėjo dirbti virtuvėje, ambulatorijoje, sandelyje ir panašiose darbovietėse. Žmonės turintys fiziškai lengvesnį darbą turėjo žymiai daugiau galimybių išgyventi, nei tie kurie kirto mišką ar dirbo kasyklose, tokie kaliniai buvo vadinami „pridurkais“. „Pridurkai“ galėdadavo sau pasirūpinti geresnį maistą, rūbų, be to jie galėdavo ir kitam kaliniui parūpinti geresnį darbą, už tai jiems, žinoma, būdavo atlyginama. Politiniai kaliniai dažnai būdavo susiskirstę grupelėmis tautiniu pagrindu, taip jie jausdavosi saugiau, galėdavo padėti vienas kitam. Jei vienas kalinys gaudavo geresnes pareigas, tai jis stengdavosi ir savo tautiečius įtaisyti arčiau savęs, draugiški santykiai ypač jaučiami tautinių mažumų stovyklose, jie ne tik stengdavosi viens kitam parūpinti geresnį darbą, bet dažnai ir dalindavosi savo gautų siuntinių turiniu, ar net įsteigdavo „obščiaką“, į kurį būdavo dedami visi gautieji siuntiniai, o iš ten imami produktai buvo naudojami visai grupei. Tokios grupės dažnai sudarydavo ir visą baraką, „obščiako“ produktai buvo naudojami ir kaip kyšiai, „reikalingiems asmenims“ patepti, be to dažnai reikėdavo ir „vagims“ duoklę mokėti.
Valentinas Gustainis savo memuaristinio pobūdžio knygoje aprašo kaip kai kurie politiniai Pesčenlago kaliniai 1950m. susibūrė į dvi priešiškas grupuotes – vakariečių grupuotę, kurių daugumą sudarė ukrainiečiai, lietuviai, latviai, estai bei kiti tautinių mažumų atstovai, ir rytiečių grupuotę, kurių daugumą sudarė rusijos tautybės žmonės. Šios grupuotės konkuravo užimant „strategines“ darbo vietas valgyklose bei kitose įstaigose, lageryje buvo juntama pastovi įtampa, kuri galiausiai komplikavosi į konfliktą, o jo pasekoje ir į kraujo praliejimą. Skaitant kai kurių Lietuvos politinių kalinių bei tremtinių memuarus taip pat yra juntama neapykanta rusų tautai bei jų kultūrai.

IŠVADOS

1) Darant išvadas visų pirmą reiktų pasakyti, kad kalinių buitinės sąlygos nebuvo visur tokios pačios, be to jos nuolat keitėsi. Kaip kritinius taškus galima būtų išskirti 1937 metus, 1941-1947 metų ir 1953-1955 metų laikotarpius. Pirmuoju laiku buitinės sąlygos buvo blogiausios, todėl ir mirtingumas buvo didžiausias, o 1953 – 1955 metų laikotarpiu sąlygos buvo nuolat gerinamos, todėl ir mirtingumas buvo atitinkamai mažesnis.

2) Iš kalinių buvo stengiamasi išspausti kuo daugiau naudos, sunaudojant minimalias lėšas, todėl kaliniam nebuvo suteiktos net palankios darbo sąlygos, jau nekalbant apie kitas. Kaliniai į darbą buvo varomi penkis ar daugiau kilometrų, darbovietėse nebuvo patalpų kur jie galėtų šiltai pailsėti. Lagerių viršininkai buvo suinteresuoti, kad kaliniai įvygdytų nustatytą darbo normą, todėl juos skatinio įvairiais racionaliais, neracionaliais, o kartais net trumparegiškais metodais.

3) Mityba lageryje buvo nepilnavertė – trūko įvairių vitaminų bei mineralų, be to ir pačio maisto norma buvo nepakankama, ypač karo laikotarpiu. Maistas lageryje buvo skirstomas „katilų“ sistema – pagal išdirbį. Maistas negalėdavo padengti kūno išnaudotos energijos, kurios reikalavo darbas. Žmonės kurie stengdavosi daugiau išdirbti, kad gautų didesnę porciją žymiai greičiau mirdavo, negu tie kurie atsisakydavo dirbti ir gaudavo minimalią porciją. Kalinių mityba pagerėdavo, kai jie gaudavo siuntinių. Po Stalino mirties kalinių aprūpinimas maisto produktais ženkliai pagerėjo.

4) Lageriuose trūko šiltų drabužių bei avalynės, juos keisdavo retai. Kriminaliniai kaliniai bei kaliniai užimantis „privilegijuotas“ darbo vietas būdavo geriau apsirengę, be to jie gaudavo ir geresnį maistą. Žiemą vyravo vatiniai drabužiai. Pokaryje kaliniai būdavo dažnai rengiami trofėjiniais arba „nurašytais“ kariškais rūbais. Drabužiai lageryje turėjo labai didelę reikšmę, ypač žiemos metu, jie dažnai būdavo mainų objektu.

5) Lagerius statydavo patys kaliniai, jų pastatai būdavo prastos kokybės, jie buvo statomi gana šabloniškai, vyravo dviaukščiai pastatai. Privalomi lagerio statiniai : tvora, sargybos bokšteliai, barakai, pirtis, sandelys ir patalpa administracijai.

6) Dauguma ligų lageryje kildavo nuo maisto trūkumo, jo kokybės ir higienos stokos. Dažniausiai lageryje sutinkamos ligos : tinimas, skorbutas, išsekimas, distrofija ir dizinterija. Joms gydyti lagerio ligoninė neturėjo pakankamai vaistų, antibiotikų nebuvo. Gydytojais lageryje dažniausiai būdavo politiniai kaliniai, viduriniosios grandies medicinos personalas buvo žemos kvalifikacijos. Pagrindinis gydimo metodas buvo – kokybiškesnis maistas.

7) Režimas lageryje būdavo gana žiaurus, net už smulkius nusikaltimus galima būdavo kaliniui režimą pakeisti sunkesniu, tam egzistavo karceriai, bausmės izoliatoriai ir bausmės barakai. Juose kalinia būdavo blogiau maitinami ir gyveno žymiai prastesnėmis sąlygomis nei bendrojo režimo kaliniai.
8) Kiekviename lageryje gyveno daugybė kalinių, kurie skyrėsi savo pasaulėžiūra, tautybe, bausmės trukme bei savo statusu lageryje, tačiau kokie jie skirtingi bebūtų, jie vis tiek turėjo bendrauti vieni su kitais. Lagerio gyventojus galima skirstyti į darbininkus, „blatnuosius“ , „pridurkus“ ir „dachodiagas“. Darbininkų lageryje buvo absoliuti dauguma : tai daugiausia politiniai kaliniai, kurie turėjo dirbti sunkiausius darbus, jie lyginant su „pridurkais“ (kaliniai turintys privilegijuotą darbą) ar „blatnaisiais“ (kriminaliniai kaliniai) gaudavo mažiau maisto, be to jis buvo ir prastesnės kokybės.. Tarp šių luomų vyko trintis, kuri kartais baigdavosi ir kraujo praliejimais. Priešiškumas buvo juntamas, ne tik tarp luomų, bet ir jų viduje, ypač kriminalinių kalinių kategorijoje – ten nuo 1945m nuolat vyko kruvini susirėmimai.

Darbe naudotų šaltinių ir literatūros sąrašai

Šaltinių sąrašas :

1) Algirdas Jėčys. Sutryptos viltys., Vilnius., 2000.
2) Aldona Žemaitytė. Amžino įšalo žemėje., Vilnius 1989.
3) Bronius Antanaitis. Žodžiai iš pragaro., Vilnius., 1991.
4) Valentinas Gustainis. Be kaltės., Vilnius.,1989.
5) Vytautas Mockevičius. Mirties arterija., Vilnius., 1994.
6) Vladas Šarka. Pragaro turguje., Vilnius., 1992.
7) Stasys Ankevičius. Už Uralo, žemės galo.,Vilnius.,1989.
8) http://www.osa.ceu.hu
9) http://www.gulag.ru/main.htm
10) http://hronos.km.ru/organ/gulag.html
11) http://hronos.km.ru/statii/2001/zemskov.html
12) http://www.gulag.ru/main.htm

Literatūros sąrašas :

1) Dmitrijus Volkoganovas. Triumfas ir tragedija., Vilnius., 1991.
2) Kipras Bielinis.Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija., New Yorkas., 1963.,
3) Ona Zutkienė. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1941-1953 metais., Vilnius., 2000.
4) Rimvydas Racėnas. Komių žemėje.,Kaunas.,1995.
5) Александр Солженицын. Расказы., Москва., 1991.
6) Александр Солженицын. Архипелаг ГУЛАГ.-т I, Mocквa.,1990.
7) Александр Солженицын. Архипелаг ГУЛАГ.-т II, Mocквa.,1990.
8) www.zona.com.ru/z11/index.shtm

Leave a Comment