Kajetonas Aleknavičius

Aleknavičius gimė 1804 m. Terpeikių km. (Kupiškio raj.) valstiečių šeimoje, vidurinį mokslą išėjo Troškūnuose. 1832 m. baigęs Vilniaus vyriausiąją kunigų seminariją, kunigavo Obeliuose, Panemunėlyje, Kėdainiuose, Semeliškėse. Ilgą laiką jis gyveno Merkinėje. Aleknavičius, rūpindamasis lietuvių liaudies švietimu, 1846 m. išleido elementorių, kurio pabaigoje pridėjo dialogo forma pamokymus, pavadintus „Kalbesiais” apie mokslo naudingumą ir gražų elgesį. Tai savotiški beletrizuoti skaitymai. Paskutinius šešerius savo gyvenimo metus Aleknavičius praleido Baltarusijoje, Asave, mirė 1874 m. gruodžio 2 d. Reikšmingiausias jo darbas — poezijos knyga „Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės”, išleista 1861 m.

„Pasakos, prritikimai, veselios ir giesmės”. Aleknavičiaus poezijos savitumą sudaro tai, kad jis aktualias temas, svarbiausias problemas sprendžia humoristine forma. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Skruzdės ir Petras girtas” girtuoklis, teisindamasis jį kaltinančiai skruzdei, išvardija visas didžiausias baudžiauninko bėdas: lažą, skurdą, rekrūtus, kareivių išlaikymą.

Su juoku pro ašaras kalbama ir apie tragišką rekrūto dalią eilėraštyje „Motka ir sūnus saldotas”. Atitarnavęs 29 metus, sūnus grįžta į namus, užmiršęs savo gimtąją kalbą ir taip pasenęs, kad jo nebepažįsta net motina.

Aleknavičiaus knygoje vyrauja moralistinės temos. Smerkiamas tinginiavimas, prietarai, tikėjimas visokiais apgavikais, neesaikingas ir nevalyvas gyvenimas. Poetas bara, moko, smerkia šviesaus ir linksmo valstiečio lūpomis. Eilėraštyje „Kūma su kūmu ir smertis berno jaujoj” protingas „kūmas” moko prietaringą „gaspadinę”, kuri, mirus jaujoje bernui nuo smalkių, kaltina velnią. O eilėraštyje „Kūma, susiėdė ir karvės be

e pieno” protinga valstietė moko kaimynę, kuri važiuoja pas žiniuonę, kad karvės duotų daugiau pieno. Pamokymas toks:

— Niekas pieno nenutraukė.

Bet pas tave — tamsi žvakė.

Neišmanai — toliaus sakė: —

Dabar karvės zyliojasi,

Sau su veršiais uliojasi,

Ir, nuvargę kokią dieną,

Nusitraukia karvės pieną.

Palik namie ir duok šieno —

Karvės tavo duos tau pieno.

Aleknavičiaus poezija turi aiškią švietėjišką kryptį. Smerkdamas ydas, poetas žadina meilę knygai, mokslui, poetizuoja gražius papročius, ugdo meilę gamtai. Visa tai diegiama šmaikščiu pasakojimu, gyva detale, dialogu ar lengva sentencinio pobūdžio pastaba, pvz.:

Kaip ir trobos kokios sienos

Mokslas glaudžia visus vienas.

Arba štai kaip gražiai eil. „Motka, vaikas ir vaiko nauda” primenama vaikui apie jo pareigą mokytis:

— Mokykis, vaike, pirksiu arkliuką,—

Tais žodžiais maldė motka berniuką.—

Užšveisim rykšte, kai nebėgs greito,

Klius ir berniukui, kodėl neskaito.

— Kai nusipirksim mūsų arkliukas,

Kam plakti turiam?— klausė beerniukas.—

Ar kad nebėga, ar kad nevengia?

Ar kad neklauso ir bėgti tingia?

— Įspėjai, vaike, vieną ir kitą,—

Motka atsakė,— mes darom šitą

Ir kad neklauso, ir kad nevengia,

Ir nesimokia, mokytis tingia.

Per visą Aleknavičiaus knygutę eina laisvės, nevaržomo gyvenimo idėja, kuri ypač akcentuojama eilėraštyje „Vaikai ir paukštė pagauta”. Motina, ragindama vaikus paleisti pagautą paukštę, sako:

Nevalnykų buitis kieta.

Laiksvėj gimę, laiksvėn traukia.

Kita labai svarbi Aleknavičiaus eilėraščių idėja yra humanizmas. Humaniški jausmai žadinami vaizduojant žmogaus santykį su gamta. Eilėraštyje „Vaikai ir vaikai paukštės” kalbama apie vaikus, išdraskiusius paukštės li

izdą:

— Dabok — radom mes už tako

Paukštės vaikus. Mažutėliai,

Tik da žymė, kad paukšteliai.

Akytėmis nepražiūria

Ir plunksnelių dar neturia.

Paukštė buvo kiek raudona,

Matyt, motka yra žmona.

Kai mes pr’ėjom, pasibaidė,

Labai rėkė, aplink skraidė.

Mes jai gūžtą pagadinom.

Ravan vaikus susodinom.

Aleknavičius parodo žmogaus širdies kietumą, žiaurumą ir verčia galvoti apie padarytą skriaudą.

Pats poetas savo kūrinius vadino pasakomis, „pritikimais” bei „veseliomis” ir giesmėmis. Patikslinant šį apibūdinimą, galėtume pasakyti, kad rinkinį sudaro eilėraščiai („Giesmė „Kikilis”), pasakėčios („Motka, vaikas ir vaiko nauda”, „Motka, vaikas ir vilkas”), pasakojimai, savotiški eiliuoti feljetonai („Sekminės ir šaltanosiai”, „Bernas ir juka”, „Gaspadorius ir davatka”), vestuvinės ar talalinės dainos („Skripka vakaro”), idilės („Giesmė nuobaigose rugių”), eilėraščiai vaikams. Kūrinėliai skiriasi savo apimtimi, pobūdžiu, literatūrine verte. Didžiausią populiarumą turėjo eilėraščiai, idilės, kūriniai vaikams. „Senis, vaikai ir pupos” tapo klasikiniu lietuvių vaikų poezijos eilėraščiu. Aleknavičiaus kūrinių stilius turi daug liaudies šnekamosios kalbos ir tautosakos bruožų. Jis „žodžius ir posakius dažnai ėmė iš paties žemiausio, grubiausio kaimo žmonių šnektos sluoksnio”. Poeto frazė gyva ir natūrali. Jo stiliui vaizdingumo teikia gerai atkurtos liaudies buities detalės.

Aleknavičius eiliuoja silabine eilėdara. Bet jis sumaniai kaitalioja metrą. Vieni jo eilėraščiai parašyti 10 – 12 skiemenų metru, kiti — aštuoniaskiemenėmis eilutėmis. Tame pačiame eilėraštyje yra skirtingo ilgumo eilučių. Be to, didžioji jo eilėraščių dalis pasižymi aiškiu polinkiu į chorėjinį metrą. Aleknavičius praturtino lietuvių poeziją li

iaudies šnekamosios, pasakojamosios kalbos intonacijomis.

Savo poezijos ryšius su tautosaka pažymėjo pats poetas rinkinio pratarmėje. Jis sakė, kad sudėtos eilės priklausančios jam, o jų turinys ir kalba — lietuvių liaudžiai. Ryšiai su tautosaka reiškiasi įvairiai: naudojami liaudies pasakų, apeiginių dainų motyvai, intonacijos, ritmai, poetinės priemonės. Labiausiai su tautosaka yra susiję populiarieji eilėraščiai „Giesmė „Kikilis”, „Giesmė „Bitinėlis”.

Liaudiškas yra ir Aleknavičiaus humoras. Viena iš labiausiai jo mėgstamų juoko formų yra anekdotiška situacija. Pvz., eilėraštyje „Broliai ir dalyvos” vaidingi broliai mušasi, nepasidalija aguonos grūdo, pieno iš trispenės karvės. Komiškai atrodo ir girtuoklis, įvirtęs į skruzdėlyną ir, baltligės kankinamas, mokantis skruzdėles:

— Mažutėlės, menkamocis,

Užu ką jumis šito procis.

Kad aš būčia jūsų vietoj,

Kai tas ponas sau karietoj

Sėdėčiosi įsirėmęs

Ir kūryčia liuiką ėmęs.

Aleknavičius nevengia natūralistinių aprašymų. Pvz., persirijusio berno bėdos išjuokiamos taip:

Sopa pilvas, viduriuose,

Vargiai lovos aš turiuosi.

Nedaboja, kaip man gelia,

Prisiguliau, ir tuoj kelia.

O iš šios ištraukėlės matyti, kaip poetas piešia humoristinį portretą:

Jam krūtinė žiponuota,

Galva buvo aptaukuota.

Apsirėdęs pono rūbais,

Nosia traukė, kraipė zūbais.

Pasipūtęs po žipono.

Humoristinei nuotaikai reikšti randamas komiškas žodis ar palyginimas: „Ausys lapso kai dvi grybės”, „Kraipė, traukė savo žandus, kai svogūno atsikandus”, „O merga už suolo nematė ir kuolo”.

Aleknavičius yra laikomas eiliuoto feljetono pradininku lietuvių literatūroje. Jo poezija buvo labai populiari, ji prisidėjo prie buitinės valstiečių kultūros kėlimo, žadino meilę knygai, mokslui. Al

leknavičiaus poezija, parašyta aukštaičių tarme, prisidėjo prie lietuvių bendrinės kalbos formavimo.

Literatūrinės kalbos klausimus poetas iškėlė ir rinkinio pratarmėje. Jis jautė literatūrinės kalbos reikalingumą, suvokė jos vystymosi kryptį ir jai pritarė. Propaguodamas aukštaičių tarmę ir vadindamas ją lietuvių kalba, jis teigė, kad ta tarmė „savo prigimtimi iš seno turi truputį daugiau nei žemaičių gramatikos; truputį daugiau poezijos, daugiau tikslių išsireiškimų, elizijos nevaržomų, o tatai verčia tikėti, kad visi, šiandien liežuviu tekritikuojantys, prastai ir netaisyklingai rašantys, pereis kada į lietuvių pusę”.

Leave a Comment