KAIP ŽLUGO ROMA? Imperijos negalima nukariauti, jei ji nesugriūva pati. Roma pradėjo griūti iš vidaus didžiausios savo galybės laikais, III amžiuje. Prasidėjo nuo patriotizmo stokos. Valdančioji politikierių bei milijonierių viršūnė vis mažiau paisė tautos gerovės, valstybės interesų. Imperija jiems atrodė tokia galinga, jog paskiro asmens veiksmas, kad ir kažin kaip netikęs, regis, negalėjo jos netik pažeisti, bet ir palikti pastebimos žymės. Mastodontas nebijo uodo, siurbiančio kraujo lašeIį. Bet tų uodų priviso per daug, – milijonai. Valstybės aparatas pamažu, bet nepataisomai virto kyšininkų, sukčių, kombinatorių mafija. Procesas truko ilgai, per šimtą metų, bet jo pasėkos buvo baisios. Nežymiai, diena iš dienos, mikroskopiniais gabalėliais termitų graužiamas, milžiniškas pastatas staiga pradėjo svyruoti. Pirmiausia žlugo finansai. Jau keliasdešimt metų smarkėjanti infliacija, pradžioje mažinant auksą monetose, kol sidabro pasidarė 98%, po to sidabrą atskiedžiant variu, kol beliko gryni variokai, pagaliau dauginant tuos, kol jų niekas nebenorėjo rankon imti,- privedė prie visiško valiutos bankroto. Prisireikė grįžti į mainus natūra. Valstybės stuburkaulio, ekonomikos lūžis iššaukė dvi pasėkas: Pirma, suiro kariuomenė. Civis Romanus (Romos pilietis) jau anksčiau griežtai atsisakė eiti ginti tėvynės, tad ir mobilizacijos teko atsisakyti, nes revoliucinių nuotaikų šaukiamieji, davus jiems į rankas ginklą, darėsi pavojingesni už priešus. Beliko paskutinė išeitis,- samdomieji svetimšalių legijonai, Sarmatijos gyventojų pertekliaus raitelių pulkai. Bet, kai iždas išseko, tie samdiniai pasijuto padėties šeimininkais: Žemutinės Imperijos cezariai, iškilę iš paraitorių (pretoriani) gvardijos generolų, visi turi mūsų vardus, – Kaulys – Gaulas (Caligula), Viešpačionis (Vespasianus), Taučius (Titus), Aukštuolis (Augustulus) ir t.t. Antra, suiro ir pati romėnų tauta. Gyventojų masės, valstybės aparato supuvimo sudemoralizuotos, pergyveno pasaulėžiūros lūžį. Susiejant visus negalavimus su senųjų dievų tikyba, (mat, imperatorius buvo kartu ir pusdievis (divus) ir vyriausias šventikas), liaudis griebėsi naujo išganymo mokslo – krikščionybės. Modernios tikybos pranašai skelbė meilę ir taiką. Gavę per vieną, jie atkišdavo kitą skruostą. Nuolatinių tolimų pasienio karų (kurių reikšmės jį nesuprato) išerzinta ir nuvarginta tauta metėsi kiton priešingybėn, – “susitaikymo” bet kuria kaina.
Matydami autoriteto nustojusių administratorių neryžtingumą, bailumą ir jų naivias pastangas atsipirkti dar nors mėnesį, nors valandą, saugumo “panem et circenses ” programa (valgyk ir linksminkis cirke nemokamai, valstybės sąskaiton), vergų milijonai, vis aukščiau keldami galvas ir garsiau kalbėdami, išėjo gatvėn. Miestai ir ištisos provincijos tapo nuolatinių riaušių arenomis. Cezariai retai mirdavo lovoje; vis kas nors jiems pasitarnaudavo durklu ar nuodais. Vienas po kito griuvo trys organizuotos valstybės ramsčiai: finansai, kariuomenė, tikyba. Paliko tik nuolat besiplečiąs parazitinis biurokratijos vėžys. Romos imperija laukė užkariautojo… .