Jonas Šliūpas
(1861 – 1944)
Jono Šliūpo gyvenimo ir kūrybos kelias buvo ilgas ir itin sudėtingas, pažymėtas tiek ryškiais laimėjimais, tiek ir sunkiai slegiančiomis nesėkmėmis. Šliūpas dalyvavo beveik visuose svarbiausiuose Lietuvos visuomenės įvykiuose, pradedant Aušros įkūrimu (1883). Jis – vienas iškiliausių dvasinių lietuvių tautos vadovų XIX a. pabaigoje, bet jo vardas yra labai glaudžiai susijęs ir su beveik 60-ies metų Lietuvos ir 35-erių metų JAV lietuvių išeivijos istorija. Tai buvo labai įspūdinga, didelės erudicijos, plačių interesų, nepaprastai veikli, titaniško darbingumo, stiprios valios asmenybė.
Biografija. Jonas Šliūpas gimė 1861 m. vasario 23 (kovo 7) dieną Rakandžiuose (Šiaulių raj.), pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1873 – 1880 m. mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava) gimnazijoje, visą laiką buvo pirmuoju mokiniu. Baigęs gimnaziją, išvažiavo į Maskvos universitetą studijuoti filologijos, bet po metų perėjo į Teisės fakultetą, o 1882 m. įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Studijų metais Šliūpas pradėjo aktyvią visuomeninę veiklą. Su kitais lietuviais studentais Maskvoje įkūrė Lituanistikos draugiją (Šliūpas tapo tos draugijos spiritus movens), ėmė leisti hektografuotą laikraštėlį Aušra, kuriame skelbė savo pirmuosius straipsnelius.
Dėl dalyvavimo 1882 m. anticarinėje studentų demonstracijoje Šliūpas iš universiteto buvo pašalintas be teisės stoti į bet kurią kitą Rusijos aukštąją mokyklą, todėl turėjo grįžti į tėviškę. Tada ir parašė savo pirmąją knygelę Vargai, jų kiltis ir vaistas nuo jų (1883).
Nepavykus įstoti į Ženevos universitetą (1883), Šliūpas tapo pirmojo nelegalaus lietuvių žurnalo Aušra, pradėto leisti Mažojoje Lietuvoje, redaktoriumi (1883 – 1884). Jis labai daug prisidėjo prie šio leidinio steigimo.
Aušros vaidmuo buvo didžiulis – ji skatino visą tolesnę tautinę veiklą. Šliūpo redaktoriavimas sukėlė nemaža šurmulio, ginčų, nes tuometinės redaktoriaus idėjinės nuostatos pasižymėjo kritiškumu, radikalumu. Jis stengėsi pamažu išsivaduoti iš Basanavičiaus įtakos, siekė žurnalą labiau supasaulietinti, jo nuosaikią liberalinę orientaciją (pasak Basanavičiaus) sugriežtinti (o tai buvo neįprasta to meto lietuvių visuomenėje).
Dėl Prūsijos valdžios persekiojimų Šliūpas turėjo atsisakyti Aušros redaktoriaus pareigų ir palikti Mažąją Lietuvą. 1884 m. jis emigravo į JAV. 1889 – 1891 m. studijavo mediciną Merilendo universitete, 1901 m. tapo medicinos daktaru ir iki 1917 m. vertėsi gydytojo praktika.
Šliūpo gyvenimą JAV, ko gero, galima laikyti vaisingiausiu veiklos ir kūrybos tarpsniu. Jis nenutraukė ryšių su gimtuoju kraštu, su ne mažesniu, gal net su didesniu užsidegimu tęsė pradėtą darbą: stengėsi įvairiais būdais toliau remti tautinį sąjūdį Lietuvoje. Kita vertus, itin daug nuveikė lietuvių išeivijos labui: nemažai prisidėjo prie lietuvių tautinio apsisprendimo, socialinio aktyvumo ugdymo, tautinės kultūros kūrimo.
Šliūpas įsteigė bei redagavo lietuviškus laikraščius ir žurnalus: Unija, Lietuviškasis balsas, Apšvieta, Nauja gadynė, Laisvoji mintis. Gyvendamas JAV, ėmė garsėti ir savo paskaitomis, nes turėjo puikų oratoriaus talentą, kalbėjo gyvai, vaizdingai, įtaigiai. Išgarsėjo ir kaip daugelio draugijų (Lietuvos mylėtojų draugystė, Susivienijimas visų lietuvių Amerikoje, Lietuvių mokslo draugija, Lietuvių laisvamanių susivienijimas Amerikoje, Lietuvių laisvamanių sąjunga, Lietuvių laisvamanių federacija) iniciatorius ar kūrėjas. 1905 m. prisidėjo prie Lietuvių socialistų partijos įkūrimo (nors, beje, jos gretose buvo neilgai). Nuo 1914 m. – JAV lietuvių tautininkų partijos (kiek vėliau pasivadinusios Amerikos lietuvių tautine sandara) vienas žymiausių ideologų ir vadovų.
1918 m. Šliūpas tapo pirmuoju diplomatu, atstovavusiu nepriklausomai Lietuvai Vašingtone, Londone. Tais pačiais metais jis, savo vardu parašęs atsišaukimą dėl Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės pripažinimo, įteikė jį Amerikos senatui.
Praleidęs svetur trisdešimt penkerius metus, 1919 m. Šliūpas grįžo į Lietuvą.
Nepaprastai daug jėgų atidavęs savo tautos laisvės įtvirtinimui, Šliūpas susikūrusios Lietuvos valstybės gyvenime netapo ryškia politine figūra. Valdančiųjų sluoksnių jis nebuvo mėgstamas pirmiausia, matyt, dėl savo radikalaus kritiškumo. Apsigyvenęs nepriklausomoje Lietuvoje, galima sakyti, visą laiką buvo opozicijoje valdžios atžvilgiu: kritikavo ir parlamentinį, ir autoritarinį valdymą (pastarąjį – ypač). Nors buvo paskirtas Lietuvos atstovu Latvijoje ir Estijoje, tačiau jo diplomatinė tarnyba truko neilgai. Turbūt dėl konfliktų su užsienio reikalų ministru A.Voldemaru 1920 m. jis atsisakė diplomato pareigų.
Tačiau Šliūpo nuopelnai tautai nebuvo užmiršti. Jam buvo įteikti keli aukšti apdovanojimai, rodoma pelnyta pagarba. 1928 ir 1936 m. Šliūpas buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino I ir II laipsnio ordinais, 1933 m. iš Latvijos gavo Trijų Žvaigždžių ordiną, 1933 m. buvo išleistas pašto ženklas su jo atvaizdu (aušrininkų serijoje). Įvertindamas jo indėlį į mokslą ir kultūrą, Lietuvos universitetas (kuriame nuo 1924 iki 1930 m. Šliūpas dėstė medicinos istoriją) suteikė jam medicinos (1923), humanitarinių (1925) ir teisės (1929) mokslų garbės daktaro laipsnius.
1921 – 1923 m. Šliūpas mokytojavo Šiaulių ir Biržų gimnazijose, dėstė lietuvių kalbą, pasaulinę literatūrą, higieną.
1930 m. jis persikėlė gyventi į Palangą, 1933 – 1940 m. buvo to miesto burmistru.
Gyvendamas Lietuvoje, Šliūpas itin plačiai skleidė laisvamaniškas idėjas (kaip minėta, pradėjęs tai nuo 1900 m. Amerikoje). 1924 m. Šiauliuose įkūrė Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugiją, prisidėjo prie laisvamanių laikraščių Šiaulių naujienos (1923 – 1927), Laisvoji mintis (1933 – 1940) leidimo.
1944 m. spalio mėnesį Šliūpas, nors ir labai nenorėdamas, dėl šeimos saugumo ryžosi pasitraukti iš Lietuvos – išvyko į Vieną, kiek vėliau apsistojo Bregence. Mirė Berlyne 1944 m. lapkričio 6 dieną nuo širdies smūgio. Urna su pelenais buvo pervežta į Ameriką, į Lietuvių tautines kapines Čikagoje.
Darbai. Šliūpas buvo labai produktyvus kūrėjas – paliko daugiau kaip 70 knygų, vertimų, sekimų, nepaprastai daug publicistikos. Jis rašė istorijos, literatūros istorijos, literatūros kritikos, filosofijos, sociologijos, etikos, estetikos, politikos ir kitais klausimais, vertė, svariai prisidėjo kuriant lietuvišką filosofijos terminiją. Reikšmingesni Šliūpo raštai yra Išganymas vargdienio (1886), Tikyba ar mokslas? (1895), Koks privalo būti vaikų auginimas ir auklėjimas (1908), Lietuvių-latvių respublika ir Šiaurės Tautų Sąjunga (1918), Valstybė ir jos uždaviniai (1929). Daugelį savo raštų ir straipsnių Šliūpas pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais bei kriptonimais: Aržuolaitis, Baisusis Barzdočius, Kuokštis, Lietuvos Mylėtojas, Asz, J.Sz., K., Šlp. ir kt. arba iš viso nepasirašinėjo.
Šliūpo pasaulėžiūra nevientisa, permaininga (galbūt pirmiausia todėl, kad joje susipynusios įvairiausios nelygiavertės idėjos), su radikalaus kritiškumo apraiškomis. Daugiausia kūrybinių impulsų jis įgijo iš vadinamojo populiariojo, t.y. biuchneriškojo, materializmo, pozityvizmo, krikščioniškojo socializmo, vadinamojo „katedros socializmo”, neokantizmo. Jaunystėje jį traukė kai kurios marksizmo idėjos (tuo laiku domėtis marksizmu buvo tiesiog madinga, taip pat tapo įprasta derinti liberalizmo ir marksizmo idėjas). Šliūpo filosofiniai svarstymai buvo glaustai suformuluota tam tikra idėjinė programa, kurią jis stengėsi realizuoti visokeriopa savo veikla.
Šliūpas ryškiausiai atstovauja materialistinei filosofijos krypčiai, kuri pradėjo formuotis Lietuvoje XIX a. pabaigoje. Jo ir panašaus lygio J.Adomaičio darbai itin reljefiškai atskleidžia to meto materializmo turinį. Šliūpas, kaip materialistas, pasižymėjo ir tarpukario Lietuvoje, rūpindamasis laisvamaniškos pasaulėžiūros pagrindimu. Stipriausias akstinas šitokios pasaulėžiūros nuostatoms skleisti buvo noras teikti mokslo žinias apie pasaulį, gamtą, žmogų ir tokiu būdu skatinti tautiečius lavintis, sąmonėti, ieškoti, jo žodžiais tariant, patikimų, naujoviškų, moderniojo mokslo duomenimis paremtų, pasaulėžiūrinių principų. Filosofiniu žvilgsniu jis siekė aprėpti daugiau materialiąją nei dvasinę būtį. Šliūpas iš esmės brandino monistinę materialistinę pasaulio sampratą kaip gamtos mokslų refleksiją ir kaip teistinio pasaulėvaizdžio alternatyvą.
Šliūpo socialinės pažiūros labai margos, ryškiausiai atskleidžiančios jo idėjines metamorfozes. Savo socialines idėjas jis sugebėjo daugiau įtaigiai propaguoti, negu detaliai nušviesti ir argumentuotai pagrįsti. Brandindamas savo požiūrį į visuomenę, Šliūpas, atrodo, daugiausia gilinosi į Vakarų Europos ir lenkų pozityvistų veikalus. Jo visuomenės sampratoje išskirtinos dvi – visuomenės raidos pažangos link ir ateities visuomenės – temos. Jos tarsi sujungia daugelį įvairiuose raštuose išmėtytų socialinių problemų. Šliūpo ateities visuomenės modelis, ilgai formuotas, aiškesnį, labiau detalizuotą, konceptualesnę išraišką įgijo tik paskutiniaisiais kūrybos metais. Savo pamatiniais teoriniais postulatais tas modelis buvo giminingas liaudininkų propaguotai visuomenės sampratai, sudarė laisvamanių socialinių pažiūrų branduolį.
Ypatinga vieta Šliūpo kūryboje skiriama tautos problemai. XIX a. pabaigoje lietuvių tautos būklė buvo kritiška. Tuo metu nedaug kas tikėjo tautos atgimimu, jos geresne ateitimi. Tik nedidelis pasišventėlių būrelis, tarp kurių buvo ir Šliūpas, suprato, kad, siekiant išsaugoti tautos gyvybę, reikia imtis neatidėliotino darbo. Sykiu imta vis intensyviau ir karščiau svarstyti, kas gi galėtų skatinti tautos sustiprėjimą, Šliūpas vienas pirmųjų pagrindė tuo laiku lietuviams labai svarbią idėją, kad tauta gali tapti istoriškai reikšminga individualia kultūra. Vėlesniuose Šliūpo rašiniuose tolydžio buvo ryškinama mintis, kad tautos gyvybei ir kultūrai išsaugoti būtina laisvė. Tiek Šliūpas, tiek jo bendraminčiai individualios tautinės kultūros idėją ėmė vis glaudžiau sieti su laisvės principu, su tautinės valstybės idėja, o pastarąją – su demokratine valstybės samprata. Tokiu būdu buvo formuojamas modernus tautos supratimas ir skatinamas jos laisvės siekimas. Šliūpas bene pirmasis XIX a. pabaigoje aiškiai iškėlė Lietuvos politinės nepriklausomybės idėją.
Laikydamas tautą aukščiausia dvasine vertybe, nuolat jausdamas kilnų pašaukimą žadinti lietuvius naujam prasmingam gyvenimui, Šliūpas rašė: „Laisvė ir gerovė tautos, visuomeniškoji nauda man labiau mintyje buvo, negu mano paties ir šeimynos turtas ar laimė.”
Šliūpas daug reikšmės teikė tautos istorijai. Jis parašė keletą stambių istorinių veikalų: Lietuvių protėviai Mažojoje Azijoje (1899), Latvių tauta kitąkart ir šiądien (1900), Lietuvių tauta senovėje ir šiądien (t. l – 1904, t. 2 – 1905), Gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje 1569 – 1795 (1909). Šliūpo tvirtinimu, tik pažinusi savo praeitį, tauta pamažu tampa sąmoninga. Istorija esanti labai svarbi grandis tarp praeities ir ateities. Istoriją Šliūpas neretai vertino utilitariškai, net rašydamas apie dabartį mėgdavo ją naudingai susieti su praeitimi. Jo paties prisipažinimu, savo darbuose siekęs ne tiek atskleisti istoriją politiniu aspektu, kiek parodyti „išsiplėtojimą dvasės, kultūros mūsų tautos”. Jis sutinka su tuo, kad iš istorijos reikia mokytis, tačiau esą labiausiai pamokančios padarytos klaidos, o aklas praeities garbinimas tegalįs duoti abejotinus rezultatus. Šliūpas tyrinėjo ir lietuvių tautos kilmę: remdamasis daugiausia J.L.Kraszewskiu, T.Narbutu, J.Basanavičiumi, stengėsi įrodyti lietuvių kilmės iš trakų-frygų hipotezę.
Šliūpas (šalia P.Leono, P.Avižonio, J.Adomaičio) yra vienas pasaulietinės etikos Lietuvoje pradininkų. Jis visą gyvenimą plėtojo laisvamanišką „prigimtinės moralybės” koncepciją. Šioje srityje bene labiausiai pasireiškė jo, kaip mąstytojo, savarankiškumas ir originalumas. Veikiamas įspūdingų XIX a. mokslo laimėjimų, pozityvistinių idėjų, jaunasis Šliūpas pretendavo sukurti naują etiką, grindžiamą mokslu, atitinkančią laiko dvasią ir pajėgią pakeisti, laisvamanybės požiūriu, tradicinę – krikščioniškąją – etiką. Jo etikos pamatu laikytinas teisių ir pareigų (priedermių) vienybės principas, sukonstruotas naudojantis analogiška krikščioniškojo socializmo atstovo F.Lamennais teisių ir pareigų vienybės samprata. Su šiuo principu vienaip ar kitaip susieti visi kiti svarbūs etinės koncepcijos elementai – moralės kilmės ir laimės problemos, protingo egoizmo principas, dorovinio auklėjimo tema. Tuo laiku naujas evoliucionistines, utilitaristines tendencijas jo etikoje akivaizdžiai rodė natūralistinis moralės kilmės ir evoliucijos aiškinimas, moralės tiesioginės priklausomybės nuo mokslo lygio teigimas, gėrio, laimės, naudos sąvokų tapatinimas, naudingumo pripažinimas dorovinio elgesio kriterijumi.
Literatūros istorija ir kritika. Šliūpas buvo vienas kūrybingiausių XIX a. pabaigos lietuvių literatų, aktyviausiai reiškęsis 1883 – 1893 m. Pirmą didesnį straipsnį iš lietuvių literatūros istorijos – „Simonas Daukantas, Lietuvos raštininkas” – jis paskelbė Aušroje (1883). Straipsnyje supažindinama „su mūsų giliai mokintu, nuomoningu, labai darbščiu Simonu Daukantu”, pateikiama S.Daukanto ir M.Valančiaus laiškų ištraukų, atidedant ateičiai „apgarsinimą itin plataus rašto apie jo gyveną ir veikalus”. Vėliau, išvykęs į JAV, Lietuviškajame balse Šliūpas spausdino trumpas lietuvių literatūros apžvalgas nuo pirmųjų lietuviškų knygų pasirodymo iki jo gyvenamojo meto. Paskui tas apžvalgas jis papildė naujais rašiniais ir 1890 m. Tilžėje išleido knygą Lietuviškieji raštai ir raštininkai. Tai buvo pirmoji ištisinė lietuvių literatūros istorija, parašyta lietuvių kalba.
Periodiniuose leidiniuose Aušra, Lietuviškasis balsas, Apšvieta ir kituose Šliūpas išspausdino apie 30 straipsnių iš lietuvių literatūros ir per 20 lietuviškų knygų recenzijų. Juose pateikė vertingų žinių apie rašytojų gyvenimą ir veiklą, išryškino demokratinius ir patriotinius jų kūrybos bruožus. Pasirodžius J.Kriščiukaičio-Aišbės apsakymų rinkiniui Kas teisybė – tai ne melas (1892), Šliūpas savo redaguojamoje Apšvietoje tais pačiais metais (Nr. 1) išspausdino trumpą recenziją, kurioje rašė: „Skaitant šitą knygelę, gali žmogaus širdis pasidžiaugti ir pasiraminti. Iš visų pusių ji yra gera. Medega dėl apysakų tapė pasemta iš gyvenimo lietuvių, ir netrūksta niekur geros pamėklės ir gerų pasargų dėl mūsų kaimiečių.” Recenzentas neabejoja, „kad rašytojas tų apysakų turi tinkamą gabumą ir kad gerai prisižiūrėjęs gyvenimo žmonių”, linki, „kad tokia knygelė atsirastų namuose kožno lietuvio”.
Šliūpui rūpėjo ir lietuvių dramaturgija bei lietuviškasis teatras. Pasirodžius A.Fromo-Gužučio dramai Ponas ir mužikai (1893), tais pačiais metais Apšvietoje (Nr. 13) Šliūpas ją recenzavo. Pažymėjęs, kad „originališkų dramatistų mes mažai turime”, jis labai džiaugiasi pristatydamas „mūsų garsųjį novelistą bei dramaturgą Aleksandrą Gužutį, kuris labai daug dramų yra surašęs iš gyvenimo lietuvių”. Dramą Ponas ir mužikai Šliūpas pagiria už tai, kad joje „pobūdžiai perstatomų žmogystų [vaizduojamų žmonių paveikslai] yra gana aiškiai ir gerai nupiešti”, kartu nurodo, jog kai kurie veikėjai yra kiek idealizuoti, nepakankamai tikroviški. Tačiau dramos „efektas ant scenos galėtų būti didelis”, ir recenzentas nuoširdžiai linki, „idant lietuviai skubinai tą dramą ant scenos pastatytų ir tokiu pastatymu drūčiaus pamatą padėtų dėl lietuviškojo teatro”. Taip pat Šliūpas recenzavo J.Griniaus pjesę Kova po Griunvaldu (Apšvieta, 1892, Nr. 2), A. Lingio – A.Veliuoniškio išverstą L.Tolstojaus komediją Pirmutinis degtinės varytojas, paskelbtą 1892 m. Ūkininke (Apšvieta, 1893, Nr. 7-8). Pastaroji knygutė neduodanti žmogui „jokio sveiko ir naudingo dvasiško peno apart suplėkusių ir supelijusių kunigiškų svajonių”, ir neverta buvę ją versti į lietuvių kalbą. Žmonių nereikią „masinti prie tūnojimo varguose, ale skudrinti į pagerinimą būvio, kame juk mokslas yra geriausiu keliavedžiu”.
Šliūpas palankiai įvertino vengrų rašytojo Moriso Jokai’aus apysaką Pajudinkime, vyrai, žemę!, kurią „trumpai perpasakojo lietuviškai” A.Kriščiukaitis-Aišbė ir išleido Tilžėje 1892 m. (Apšvieta, 1892, Nr. 6). Recenzentas įžvelgia apysakoje daug analogijų tarp vengrų ir lietuvių tautų ir mano, jog „svetimų genčių ir tautų pagyvenimą ir pritikimus galime ir mes, lietuviai, ne vienur imti ant apmąstymo”. Mūsų literatūra esanti „labai biedna apysakomis, ne tik originališkomis, bet ir iš kitų kalbų guldytomis. Užtai tikras džiaugsmas paima mus, kada laikas nuo laiko patenka į mūsų rankas apysakos Gi de Mopasano, Saltykovo, o dabar Jokajaus. Išguldytojas pats yra nepeiktinu raštininku, užtai ir jo išguldymas, nors „sukaltas”, sutrumpintas, limpa labai prie širdies skaitytojui, tuomi labiaus, kad mintys, apysakoje pajudintos, ypačiai mums, lietuviams, gali pataikyti tuomi tarpu į jautriąją vietelę.”
Panašiai pasidžiaugia Šliūpas ir B.Matusevičiaus bei K.Griniaus parengtu leidiniu Genių dėdė – lenkų publicisto Szymono Dieksteino Tėvo Simono sekimu, išleistu Vilniuje 1892 m. (Apšvieta, 1893, Nr. 7-8). Recenziją Šliūpas užbaigia latvių priežodžiu: „Kas mak, tam nak” („Kas moka, tam sekasi”). Knygelė suteikianti žmogui „gerą lekciją iš politiškos ekonomijos”, ir tai recenzentą džiugina: „Darbininkus ant šito kelio mes nuoširdžiai sveikiname! Tik daugiaus Lietuvai neškite tokių dovanų, tai nereiks jai jokių raganiškų gydyklų dėl atgijimo: nei anų dievo bausmių, nei velniais perrūgusių sapnų – tik ant sveiko pamato budavojant, galima dar Lietuvą subudavoti; tokį gi sveiką ir išmintingą vainiką padėjęs yra „Genių dėdė”.”
Šliupas kritiškai vertino A.Burbos poemą Senkaus Jurgis, išleistą Ragainėje 1889 m. (Apšvieta, 1893, Nr. 9), ir su kai kuriomis išlygomis – S.Gimžausko rinkinį Lietuvos Bičiulis, išleistą 1881 m. (Aušra, 1883, Nr. 3, 4).
Šliūpo, kaip praktinės orientacijos mąstytojo, įvairaus pobūdžio rašiniai pirmiausia svarbūs dėl savo poveikio lietuvių tautinei sąmonei (ypač XIX a. pabaigoje), savito įnašo į daugelį lietuvių dvasinės kultūros sričių. Jo atliktų darbų gausa byloja, kiek nepaprastai daug savo tautai gali padaryti vienas žmogus. Ne veltui lietuvių išeivijos filosofas ir sociologas Vytautas Kavolis straipsnyje „Pradžios ir pabaigos”, išspausdintame 1980 m. Metmenyse, apibūdindamas Lietuvos iškiliąsias asmenybes, Šliūpą drauge su Basanavičiumi yra pavadinęs XIX a. milžinais. Anot Kavolio, Šliūpas – tai radikalioji, reformatoriškoji lietuvių tautinio atgimimo žmogaus versija.
Žvelgiant iš laiko nuotolio į šios išskirtinės asmenybės nuveiktų darbų ir kūrybos visumą, atsiskleidžia jų įspūdingumas, o įvairaus lygio trūkumai bei neigiamybės akivaizdžiai nublanksta. Galbūt tik nedaugelis amžininkų galėjo matyti Šliūpo dvasinį kilnumą, taurų aukojimąsi savo tautai, bet jo skelbtos idėjos ilgą laiką skatino lietuvius aktyviai tautinei, dorovinei, kultūrinei veiklai.