Jono Basanavičiaus istorija

JONAS BASANAVIČIUS Lietuvos istorijoje pramintas „tautos patriarchu”, numatęs jos ateitį ir kelius Nepriklausomybei pasiekti. Jo gyvenimo kredo gali atspindėti citata: „nepriklausomos savarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisę”, nes lietuvių tauta turi tvirtus istorinius pagrindus, gali ir turi būti laisva.
BIOGRAFIJA
Jonas Basanavičius – žymiausia XIXa. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo figūra, įgijusi tautos patriarcho vardą. Grožinės literatūros kūrinių J.Basanavičius nesukūrė, bet jo idėjos, jo patriotinė veikla, jo tautosakos rinkiniai ir tyrinėjimai paliko gilų atspindį to meto poezijoje ir kituose raštuose.

J.Basanavičius gimė 1851m. lapkričio 23d. Ožžkabalių kaime Vilkaviškio apskrityje(Sodybos pastatai sudegė II pasaulinio karo metais, o sovietiniais laikais išlikę griuvėsiai buvo nugriauti). Basanavičiai buvo pasiturintys ūkininkai, todėl mažasis Jonas augo be vargo-gerai tėvų prižiūrimas ir mylimas, kaip vienintėlis sūnus. Gražiose Ožkabalių apylinkėse buvo daugybė piliakalnių, kur mažasis Jonas mėgdavo vienas arba su vaikais bėgioti;įdomūs psakojimai apie garbingus Lietuvos laikus, kuriuos girdėdavo iš savo tėvų ir kitų senesnių žmonių – ugdė jame tautiškumo bei tėvynės meiles jausmą. Tėvai Joną leido į Lukšių pradinę mokyklą.Pasimokęs pirmą pusmetį, jis buvo nuuvežtas į Marijampolės miesto mokyklą, bet kadangi neišlaikė egzaminų, turėjo vėl grįžti į Lukšius, kur dar vienus metus mokėsi. Ir tik 1886 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą.1866-1873m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1873m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1874m. perėjo į Medicinos fa

akultetą. Greta studijavo Lietuvos istoriją ir archeologiją, rinko lietuvių tautosaką., rūpinosi pralaužti spaudos draudimą, leisdamas populiarias knygeles. 1879m. gavo gydytojo diplomą, trumpai dirbo Ožkabaliuose, Vilkaviškyje, Aleksote. 1880m. gavo gydytojo ir ligoninės vedėjo darbą Bulgarijoje, Lom Palankos mieste. Rūpinosi lietuvybės reikalais, ieškojo galimybių leisti užsienyje lietuvišką laikraštį Lietuvai. 1883m. pradėjo eiti laikraštis “Aušra”, kurio redaktoriumi ir leidėju buvo J.Basanavičius. 1882m. J.Basanavičius iš Bulgarijos išvyko ir iki 1884m. dirbo ir gilino medicinos studijas Prahoje, Vienoje.
J.Basanavičius išplėtė lietuvių tautos sampratą, jos nariais laikydamas ne tik bajoriją, bet ir visus svetimtaučius, gyvenančius Lietuvoje. Keldamas tautos vienybės idėją, skatino žmones sutelkti jėgas prieš engėją. Subūręs apie save bendraminčių, 1883 m. pradėjo leisti „Aušrą” (kurios svarbiausias tikslas ir buvo ugdyti tautiškumą); gyvendamas Prahoje ją redagavo. Šio laikraščio piirmojo numerio pratarmėje rašė: „Juk ir mes esame tokie pat žmonės kaip ir mūsų kaimynai ir norime visomis teisėmis, priklausančiomis visai žmonijai, lygiai su mūsų kaimynais naudotis”. Vėliau bendradarbiavo „Garse”, „Varpe”, „Tėvynėje”, „Tėvynės sarge” ir kituose Mažojoje Lietuvoje leistuose leidiniuose.
1884m. grįžo į Bulgariją, dirbo Elenos mieste, 1885m. persikėlė į Lom Palanką. Nuo 1892 Varnos miesto ligoninės vidaus ligų skyriaus vyr. gydytojas. 1899-1903m. Bulgarų demokratų partijos atstovas Varnos miesto taryboje, atstovavo Varnos demokratų partiją kongresuose: 1903m. (Sofijoje) ir 1905m. (Adrianopolyje ir Konstantinopolyje). 1905m. grįžo į
Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. J.Basanavičiaus iniciatyva sušauktas lietuvių seimas Vilniuje, įsteigta tautinė demokratinė lietuvių partija. ieškoti galimybių leisti užsienyje lietuvišką laikraštį Lietuvai. Vokiečių okupacijos metais dalyvavo bendrame lietuvių darbe, rinko medžiagą okupacijos istorijai. 1906 m. parengė dokumentą, kuriuo įrodinėjama, kad yra būtina prie Lietuvos prijungti Suvalkų guberniją, gynė lietuvių kalbos teises bažnyčiose. Nuo 1907 m. rūpinosi mokslo organizavimu – įsteigė jau minėtą Lietuvių mokslo draugiją, būrė studentų būrelius į vieningą organizaciją, steigė mokyklas. Kauno universitetas, pagerbdamas daktaro mokslinę veiklą, skyrė jį Garbės nariu ir profesoriumi. Pirmuosius laisvės vilties spindulius J.Basanavičius pradėjo skleisti dar užsienyje (Bulgarijoje, Austrijos imperijoje), kur likimo nublokštas išgyveno dvidešimt penkerius metus. Savo jėgas, sveikatą ir laimę išdalijo svetimose šalyse, tačiau degančią meile sielą iki pat savo mirties išsaugojo lietuvių tautai. Daugelis jo mokslo darbų ir tyrinėjimų skatino tautinę savimonę, žadino tėvynės meilę. J.Basanavičius aukštino Lietuvos praeitį, domėjosi lietuvių kalbos ištakomis, rinko lietuvių tautosaką ir skatino kitus ją rinkti, sukūrė savitą lietuvių kilmės teoriją. Susidomėjęs Lietuvos istorija, ragino tautiečius kurti etnografinę draugiją, bet šią idėją realizavo tik Vilniuje, 1907 m. įsteigęs Lietuvių mokslo draugiją, kuriai paskyrė keliolika savo gyvenimo metų. 1913 m. J.Basanavičius kartu su Valstybės tarybos nariu M.Yču išvyko į Ameriką rinkti aukų Lietuvių mokslo draugijos ir Dailės draugijos namams statyti. 1917m. lietuvių konferencijoje J.Basanavičius bu
uvo išrinktas Lietuvių Tarybos nariu. Jo laikinai pirmininkaujama Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.. 1919m. Lietuvos Tarybos posėdžio, paskelbusio Nepriklausomybės aktą, pirmininkas, Istorijos ir etnografijos muziejaus Vilniuje direktorius.
Mirė 1927m. lapkričio 16d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Parengtas J.Basanavičiaus kapo rekonstrukcijos projektas, pagal kurį betoninis paminklo pjedestalas ir kapo apvadas turi būti pakeistas juodu poliruotu granitu. Projektas įgyvendintas 1999 metais. Jį finansavo Vilniaus miesto savivaldybė.

JONAS BASANAVIČIUS IR “AUŠRA”
Mūsų skaitančiajai visuomenei gydytojo Jono Basanavičiaus vardas neatskiriamas nuo svarbiausių lietuvių tautos atgimimo etapų, būtent – nuo “Aušros”, 1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo ir 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto. Manau, kad jis nusipelnė kur kas didesnio mūsų kultūros, istorijos tyrinėtojų dėmesio ir jo biografijos pažinimo sklaidos visuomenėje. Mat dabar, kaip man susidaro įspūdis, žmonės jį daugiausia suvokia kaip laiko miglose skendinčią gerbtiną statulą, bet nežino jo konkrečios istorinės veiklos. Manau, kad dabar minimas J.Basanavičiaus jubiliejus suteikia progą plačiau pažvelgti ne tik į jo – “Aušros” organizatoriaus, bet ir “Aušros” ideologinės krypties kūrėjo vaidmenį.

Lietuvių kalbos vaidmeniui visuomenėje J.Basanavičius skyrė didelį dėmesį. Kai “Aušros” prakalboje rašė, jog laikraštis bus tik pasaulietinio pobūdžio, jis atsiliepė į tuos visuomenės sekuliarizacijos procesus, kurie tuomet vyko Europos moderniųjų tautų gyvenime. Visą katalikų Bažnyčią vienijo lotynų kalba, bet ją mokėjo tik dvasininkai ir išsimokslinę žmonės, ta

ačiau ganytojiškam darbui reikėjo pasirinkti vietinę kalbą. Suprantama, kad Lietuvoje prioritetinę reikšmę įgijo bajoriškos lietuvių tautos vartojama lenkų kalba. Po Lietuvos prisijungimo multietninė Rusijos imperija siekė primesti valstybinę rusų kalbą. J.Basanavičius ir apskritai “Aušra” iškėlė liaudinę lietuvių kalbą, kaip svarbiausią naujosios – demokratinės tautos jungtį. Tad šis “Aušros” žadinamas lietuvių tautiškumas neišvengiamai konfrontavo su lenkišku vietinio luominio elito ir rusų imperiniu tautiškumu. Anot J.Basanavičiaus, “mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis teisybėmis, prigulinčiomis visai žmogystei, lygiai su mūsų kaimynais naudotis”. Lietuviai neleisią savo kalbai pražūti ir patys nenorį tapti vokiečiais, lenkais ir gudais. J.Basanavičius rašė: “Saugokit savo kalbą lietuvišką, nes ji yra jums nuog dievo duota, kaipo prigimta kalba, ji yra seniausia, puikiausia iš visų kalbų”. Šitai jis nepasitikintiems savimi lietuviams siekė įrodyti, remdamasis garsiais Europos filologais, lyginamojo istorinio kalbotyros metodo autoritetais ir tuo faktu, kad lietuvių kalba mokslo reikalais buvo dėstoma universitetuose. Keldamas užguitos lietuvių kalbos prestižą, griovė iš viduramžių einančią sampratą, kad vienos kalbos yra sakralinės (pvz., lotynų), kitos civilizacinės (prancūzų, anglų, netgi lenkų ir rusų), o trečios – necivilizuotos vietos kalbos, kurios privalo nusileisti pirmųjų viešpatavimui. Lietuvių kalbai skirdamas naują aukštą visuomeninį statusą, J.Basanavičius “Aušroje” kėlė reikalą ją tobulinti, apvalyti nuo barbarizmų, užsienio atgimstančių tautų pavyzdžiu suburti mokslo vyrus, savo kalbos ir tėvynės mylėtojus. Ypač iškėlė lietuvių žodynų, gramatikos vertę, nes šie leidiniai kėlė kalbos kokybę. Be to, J.Basanavičius, matyt, gerai suprato dvikalbių žodynų vertę, kadangi juose skirtingą politinį visuomeninį statusą turinčios kalbos buvo traktuojamos kaip lygiavertės, vienodai turtingos. J.Basanavičius, kaip ir S.Daukantas, M.Valančius, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) laikė savo valstybe ir siekė perimti kuo didesnį naudingąjį elitinės politinės ir apskritai kultūros paveldą. Tačiau J.Basanavičius su šiuo paveldu norėjo sulydyti liaudies dvasinę kūrybą – tautosaką, etnografinius papročius. Iš šios nuostatos kilo vertingi jo tautosakos rinkiniai, kuriuos jau ėmė publikuoti “Aušroje”.

Leave a Comment