ISTORINIAI POSAKIAI, KILĘ

TROJOS ARKLYS

Gavęs netikėtą dovaną, niekada nežinai, kas jos viduje.
O kartais ji gali būti netgi pavojinga.

Pasak graikų legendos, karas tarp graikų ir trojiečių buvo ilgas ir žiaurus, jis kilo dėl Elenos, gražiausios graikų moters, ir Trojos karalaičio Pario meilės.
Paris buvo Trojos karaliaus ir karalienės sūnus. Kai jis gimė, jo motina susap-navo, kad pagimdė ne sūnų, o liepsnojantį deglą. Išsigandęs, jog tai blogas ženklas, karalius Priamas įsakė vaiką palikti ant kalvos šlaito, kad jis numirtų.
Parį ant tos kalvos rado piemenys ir iššaugino. Taip Paris ir gyveno atsiskyręs, mažai ką žinodamas ir nuo nieko nepriklausomas, todėl pas jį buvo atvestos deivės Hera, Atėnė ir Afroditė, kad jis pasakytų kuri iš jų gražiausia.
Kiekviena deivė bandė Parį papirkti. Hera žadėjo padaryti jį galingu valdovu, Atėnė – neįveikiamu kariūnu. Bet Paris neatsispyrė Afroditės pažadui. Ji pasakė, kad jeigu Paris išrinks ją gražiausia, laimės nuostabiausios pasaulio moters, graikų Ele-nos, meilę. Taigi Paris gražiausia deive paskelbė Afroditę, o kitos dvi tapo jo priešė-mis.
Paris nuvyko į Spartą, neabejodamas, kad Elena jįį pamils, pagrobė nuo vyro ir parsigabeno į Troją.
Narsūs graikų karžygiai sėdo į laivus ir atplaukė į Troją, pasiryžę susigrąžinti Eleną. Kai gražumu nelaimėjo, tai apgulė miestą.
Po ilgo devynerius metus trukusio karo kažkas iš graikų vadų sumanė planą – pastatė didžiulį tuščiavidurį medinį arklį ir

r jam prie kojų pritaisė ratus. Kai kas sako, kad tai buvo Odisėjo idėja. Kiti – kad meistro Epėjo.
Vieną rytą sargybiniai pabudę anapus Trojos vartų pamatė keistą arklį. Paskui pastebėjo, kad graikų kariai atsitraukė. Ši žinia tučtuojau buvo perduota į Troją. Grai-kų laivai išplaukė, Karas baigėsi!
Vienas nelaisvėn paimtas graikų karys prisiekė, jog arklys pastatytas kaip dovana deivei Atėnei, kad ši į jų bures pūstų vėją.
Elena, kaip buvo išpranašavusi Afroditė, dabar visa širdimi mylėjo Parį. Jai medinis arklys pasirodė įtartinas, tačiau trojiečiai Elenos neklausė. Jie norėjo Atėnei skirtą dovaną kuo greičiau įsivežti pro miesto vartus.
Tą naktį, kai miestas miegojo, graikų laivai vėl tyliai priplaukė prie kranto ir išsilaipinę kariai patraukė Trojos sienų link. Medinis arklys jau stovėjo mieste, ir dabar jame pasigirdo šurmulys. Pasirodo, joo viduje visą laiką lindėjo pasislėpę graikų kariai!
Jie atidarė slaptas dureles arklio pilve, nuleido virvines kopėčias ir visi išlipo dengiami nakties tamsos. Susidoroję su sargybiniais, graikų kariai atidarė vartus ir įleido kitus graikus.
Kraupūs dalykai tą naktį dėjosi Trojoje, miestas buvo sudegintas iki pamatų. Pa-rio motinos sapnas, kad ji pagimdė liepsnojantį deglą, iš tiesų buvo pragaištingas ženklas.

Žodžai Trojos arklys virto vaizdingu posakiu, reiškiančiu pavojų, kuriam suklaidintieji patys atveria savo namų duris.

ARIADNĖS SIŪLAS

Ariadnė buvo Kretos karaliaus Mino duktė. Ji įsimylėjoTesėją ir pa

adovanojo jam siūlų kamuoliuką, kuris ir padėjo Tesėjui nepaklydus ištrūkti iš Minotauro labirinto.

Ariadnės siūlu kartais pavadinama pagalbinė priemonė, padedanti susiorentuoti pakliuvus į sunkią padėtį.

PROMETĖJO ŽARIJA

Pasak kai kurių mitų, dievas Prometėjas sukūręs žmogų.
Todėl jis ir norėjo, kad žmonės gyventų gerai.

Vieną dieną kilus ginčui, kurią gyvulio dalį aukoti dievams, o kurią pasilikti žmonėms, Dzeusas pašaukė Prometėja, kad šis ginčą išspręstų. Žinodamas, jog Dzeu-sas visada mano ,,kuo daugiau, tuo geriau”, Prometėjas išmėsinėjo jautį ir visą mėsą sudėjo į vieną ryšulį, o kaulus ir taukus į kitą – daug didesnį. Tada abu ryšulėlius nu-nešė Dzeusui.
– Imk kurį nori, – pasakė Prometėjas dievų karaliui ir, kaip tikėjosi Dzeusas paė-mė didesnįjį. Štai kodėl žmonės valgo mėsą, o prastesnė dalis – taukai ir kaulai – aukojami dievams.
Dzeusas suprato esąs apgautas ir labai užsirūstino.
– Tegul žmonės turi mėsos, – sugriaudėjo jis, – bet aš neduosiu jiems ugnies, tegul valgo ją žalią.
Prometėjui tai atrodė labai neteisinga. Jis slapta nuėjo į Olimpo kalną ir užsidegė deglą nuo ugninio saulės dievo Helijo vežimo. Paskui vieną kibirkštį nuo deglo greitai įdėjo į augalo, vadinamo pankoliu, stiebą. Tada tyliai pargrįžo į žemę. Čia savo paslaptį atskleidė mūsų protėviams.
Kai Dzeusas sužinojo apie pavogtą ugnį, liepė Prometėją nuogą prirakinti prie uolos Kaukazo kalnuose, ir čia kasdien nuo ryto iki vakaro alkanas erelis kapojo jam kepenis, kol visas su

ulesdavo. Per naktį kepenys vėl ataugdavo, ir kitą rytą kančia prasidėdavo iš naujo.

Dabar žodžiai Prometėjo žarija reiškia pagalbą kitiems prieš kai kurių žmonių valią, negailint savęs, net rizikuojant savo gyvybe.

PROKRUSTO LOVA

Sena graikų patarlė pasakoja, jog Prokrustas buvo toks plėšikas, kuris visas aukas guldydavęs į savo lovą. Jei auka būdavo trumpesnė už lovą, Prokrustas ,,pailgindavo” auką tempdamas, jei ilgesnė, ,,sutrumpindavo” ją kirviu. Iš čia ir kilo posakis Prokrusto lova, vartojamas pažymint kokią neišvengiamą prievolę ar schemą.

SIZIFO DARBAS

Sizifas, tariamas Korinto, senovėje vadinto Efiro miesto įkūrėjas. Buvo toks gudrus, kad net dievus ir mirtį pergudravo. Už bausmę jis turėjo požemio pasaulyje risti į kalną sunkų marmuro luitą. Bet jis negalėjo to darbo pabaigti, nes kiekvieną kartą, pasiekus viršūnę, ,,akmuo jam rieda pakalnėn, iš rankų išsprūdęs, atgal šokinėdamas” (Homero ,,Odisėja” XI 598). Iš to atsirado posakis Sizifo darbas t.y. amžinas, beprasmis darbas, vargas. Visi trys didieji graikų tragikai yra pavaizdavę Sizifo likimą. Jis tapo ir naujųjų laikų filosofijos simboline figūra.

ACHILO KULNAS

Silpniausia, pažeidžiama vieta. Frazeologizmas atsirado iš mitinio pasakojimo apie Achilo motiną Tetidę, norėjusią padaryti sūnų nesužeidžiamą ir dar kūdikį jį panardinusi į požemio upę Stiksą. Kadangi Tetidė vaiką laikė už kulno, jis liko sužeidžiamas. Pasak kito mito varianto, norėdama suteikti nemirtingumą, Tetidė įkišo vaiką į šventąją ugnį, bet Pelėjas, ne

esuprasdamas, ką ji daro, išsigandęs ištraukė kūdikį. Todėl liepsnos nepaliestas Achilo kulnas liko sužeidžiamas. Abu variantai yra labai vėlyvi, galbūt atsiradę I a. po Kr. Nei Homeras, nei klasikinė graikų literatūra apie Achilo nesužeidžiamumą nieko nežinojo.
Dievas Apolonas, pasivertęs Pariu, sužeidė Achilą strėle, pataikęs į kulną, ir Achilas mirė. Todėl silpnoji, lengviausiai pažeidžiama vieta vadinama Achilo kulnu. Kartais šis posakis vartojamas ir perkeltine prasme.

PENELOPĖS DARBAS

Penelopė buvusi Odisėjo žmona ir laukusi jo grįžtant 20 metų. Per tą laiką jai piršdavosi daugybė jaunikių, bet ji sakydavusi, jog tekės tik tada, kai pabaigs austi. Tačiau naktimis Penelopė išardydavo visą savo audinį, o kitą dieną viską pradėdavo iš naujo. Penelopės vardas jau senovėje buvo taurios sutuoktinių ištikimybės simbolis. Dar ir šiandien sakoma – ,,ištikima, kaip Penelopė”.

DAMOKLO KARDAS

Šį posakį pirmasis pavartojo garsusis romėnų valstybės veikėjas bei rašytojas Ciceronas veikale ,,Pokalbiai Tuskuloje”. Dionizas vyresnysis, Sirako tironas, sumanė pamokyti savo pavydų draugą Damoklą, kuris tironą pavadino pačiu laimingiausiu mirtinguoju. Damoklui pietaujant prie garsaus karališko stalo, tironas įsakė virš Damoklo ant ašuto pakabinti aštrų kalaviją, simbolizuojantį laimės nepastovumą, kuris nuolatos jam primintų gresiantį pavojų. Nuo to laiko Posakis Damoklo kardas vartojamas kaip neišvengiamo pavojaus simbolis.

MEDŪZOS ŽVILGSNIS

Pagal senovės graikų mitus Medūza (gr. Medusa – valdovė) – pabaisa ir vai-duokliška būtybė, visi pamatę jos veidą pavirsdavo akmeninėmis statulomis. Ji bu-vusi viena iš trijų gorgonių. Medūza mirė nuo Persėjo rankos, kai šis nukirto jai galvą.

Medūzos žvilgsnis – tai labai rūstus žmogaus žvilgsnis, kurį pamatę visi tarsi ,,suakmenėja”, nutyla, jo išsigąsta.

NESANTAIKOS OBUOLYS

Ginčo deivė Eridė, Arėjo sesuo. Per Pelėjo ir Tetidės vestuves ji pokylio metu svečiams metė obuolį su užrašu ,,gražiausiajai”. Dėl obuolio susiginčijo deivės Hera, Atėnė ir Afroditė. Teisėju, kuris ir nusprendė kuri yra gražiausioji buvo paskirtas Paris. Jis ir nuprendė, jog gražiausioji yra Afroditė.

Šiais laikais posakis nesantaikos obuolys vartojamas, kalbant apie nesantaiką sukėlusį dalyką.

MARATONO DISTANCIJA

Maratonas – nedidelė Atikos pakrantės lyguma priešais Euboją, kur 490 pr. Kr. rugsėjo 12 d. atėniečiai vadovaujami Miltiado, sumušė Datido ir Artaferno vadovaujamus persus. Kautynių eigą aprašo Herodotas, kuriuo dabar (nepaisant anks-tesnių abejonių) vėl tikima, nors sunkiai ginkluotų atėniečių puolimas po to, kai jie buvo nubėgę 1.5 km, yra fiziškai neįmanomas. Vienas bėgikas atnešė atėniečiams žinią apie pergalę. Jis nubėgo 42 km (maratono distanciją), bet, pasiekęs tikslą krito negyvas.

TANTALO KANČIOS

Tantalas buvo Spilo miesto (M. Azija) karalius, dievų bičiulis.Kartą norėdamas patikrinti ar dievai visažiniai, užmušė savo sūnų Pelopą ir pavaišino dievus jo mėsa. Dievai atgaivino nelaimingąjį Pelopą. Tantalas turėjęs Hado karalystėje amžinai kęsti alkį ir troškulį. Jis stovėdavęs iki smakro vandenyje, o virš jo galvos koboję puikiausi vaisiai. Tačiau vaisiai toldavę nuo Tantalo tiesiamų rankų, o vanduo slūgdavęs nuo jo burnos.

Posakis ,,kenčia kaip Tantalas” vartojamas kai kas nors nori įsiteikti kitam darant bloga savo artimui. Tačiau tokie žmonės paskui kenčia visą gyvenimą.

Naudota literatūra:

1. Antikos žodynas. 551 p. Vilnius. 1998.
2. Dž. Eliot, K. Kingas. Mano pirmoji enciklopedija. 128 p. Vilnius. 1994.
3. P. Ardagh. Senovės graikų mitai ir legendos. 48 p. Vilnius. 1998
4. N. Kunas. Senovės Graikijos legendos ir mitai. 389 p. Kaunas. 1984.

Leave a Comment