Ispanija

ISPANIJA

PLOTAS 504 750 km2

GYVENTOJAI 39 622 000 (78 žm./km2)

VALDYMO FORMA Konstitucinė karalystė

KALBA Ispanų

TIKYBA Katalikų

PINIGINIS VIENETAS Peseta

SOSTINĖ Madridas (4,0 mln. gyv.)

KITI MIESTAI Barselona, Valensija, Sevilija, Saragosa

GYVENTOJŲ ŪKINĖ VEIKLA

Žemės ūkis 5%

Pramonė 39%

Aptarnavimo sfera 56%

Tai labai savitas ir įdomus kraštas, užimantis 5/6 Pirėnų pusiasalio. Kaip ir Portugalija, Ispanija įsikūrusi toliausiai vakaruose esančioje Europos žemyno dalyje. Šiaurės rytuose ši šalis Pirėnų kalnagūbriais ribojasi su Prancūzija ir Andora, pietuose – su Gibraltaru, o vakaruose – su Portugalija. Šiaurėje ir pietuose Ispaniją skalauja Atlanto vandenynas, o pietryčiuose – Viduržemio jūra. Ispanijai priklauso Balearų ir Pitiusų salynai Viduržemio jūūroje ir Kanarų salos Atlante.Iš vakarų į rytus Ispanija nutįsusi apie 1000 km, o iš šiaurės į pietus – maždaug 840 km.

KRAŠTO ISTORIJA. Senovės graikai tą kraštą vadino Vakarų Žvaigždės šalimi – Hesperia, o Romos imperijos laikais visas Pirėnų pusiasalis buvo vadinamas Hispania. Iš to kildinamas Ispanijos (Espana) pavadinimas.Pirmieji duomenys apie Pirėnų pusiasalio gyventojus pateikiami antikos autorių, kurie mini 1 tūkst. pr. Kr. ten gyvenusias iberų gentis. Vėliau į pusiasalį atsikėlė keltai, o dar vėliau jį buvo užkariavę kartaginiečiai, romėnai, vestgotai. Jau VI a. krikščionybė virto valstybine religija. VIIII a. pradžioje visą Pirėnų pusiasalį užkariavo arabai ir berberai, vietinių gyventojų praminti maurais. Beveik aštuonis amžius jie valdė Pirėnus. Tik 1492 m. ispanams pavyko išsivaduoti ir sujungti visas žemes. Tada prasidėjęs laikotarpis materialinės ir dvasinės kultūros laimėjimais įėjo į Europos ir vi

isos civilizacijos istoriją.Didžiausios Ispanijos etninės grupės tais laikais buvo andalūzai, aragonai, astūrai, kastilai. Salies siaurėje susiformavo tautos, turinčios savo kalbą,- katalonai, galisai, baskai.Baskų vaidmenį krašto istorijai galima būtų palyginti su žemaičiu reikšme Lietuvos istorijai. Baskai ir šiandien didžiuojasi, kad kažkada nepasidavė romėnu, o vėliau ir arabų, įtakai, sugebėjo issaugoti nepriklausomybę, savitą kalbą ir kultūrą. Galisai savo kilme ir kultūra artimesni portugalams. Katalonai labai trumpai buvo arabų įtakoje, glaudesnius ir ilgesnius ryšius jie palaikė su frankais.Susijungusi Ispanija XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje trosko užkariauti naujųžemių. Genujietis Kolumbas, vadovaujantis ispanų laivams, atrado Ameriką. Ispanai užkariavo Meksiką, Centrinę Ameriką, dalį Pietų Amerikos žemiu ir Afriką. Ispanija pasidarė galingiausia pasaulio valstybė. Tačiau XVI a. pabaigoje jos galia ėmė silpti, ir ji po trruputį prarado dalį savo kolonijų. Pagaliau 1808 m. Ispaniją užgrobė Napoleonas. Dramatiškasis XIX a.- penkiu Ispanijos revoliucijų simtmetis. Pirmajame pasauliniame kare Ispanija nedalyvavo, o Antrajame pasauliniame kare buvo Vokietijos pusėje. Nuo 1936 iki 1975 m. šalyje viespatavo Franko diktatūra. 1936 -1939 m. pilietiniame kare su diktatūra internacionalinių brigadų gretose kovėsi ir lietuvių. Po Franko mirties prasidėjo demokratiniai procesai ir spartus ekonominis krašto kilimas. Andalūzijai, Aragonui, Baskijai, Estremadūrai, Galisijai, Katalonijai, Valensijai, Balearų ir Kanarų saloms suteikta autonomija.

Ispanijos GAMTA iš dalies panaši į kitų Viduržemio pajūrio šalių gamtą; sa

avitumus sąlygoja Afrikos žemyno artumas.Kraštovaizdžio įvairovę ir ypatumus lemia reljefas. Nedaug kas žino, kad Ispanija – aukščiausia virš jūros lygio esanti Europos šalis, po Šveicarijos. Plokščiakalniams ir kalnams tenka apie 90% jos ploto. Beveik pusę paviršiaus užima didžiausias Europoje Mesetos (lietuviškai – stalas) plokščiakalnis, kurio aukštis siekia 800-1000 m. Jį sudaro kristalinis granitų ir gneisų pamatas.Mesetą Centrinių Kordiljerų kalnagūbriai dalija į dvi dalis: į šiaurę nuo jų – Senoji Kastilija, o į pietus – Naujoji Kastilija. Ploksčiakalnį supa alpinės kalnodaros raukšliniai kalnai: šiaurėje – Kantabrijos, šiaurės rytuose – Iberijos, pietuose – Siera Morenos. Prancūzijos pasieniu tęsiasi sunkiai pereinami Pirėnų kalnai. Į pietus nuo jų yra Aragono žemuma. Ispanijos pietvakariuose plyti didžiausia krašte Andalūzijos žemuma, o Viduržemio jūros pakrantėje yra mažų lygumų. Visos lygumos sudaro tik apie 11% krasto ploto. Krašto pietuose Siera Nevados kalnų viršūnė – Mulasenas (3478 m)- yra aukščiausias Ispanijos taškas.Ispanijos žemės gelmės nėra labai turtingos, bet kai kurių žaliavų telkiniai gana dideli. Piritų atsargos Siera Morenoje yra vienos didžiausių pasaulyje. Ten pat yra švino ir cinko. Almadene yra 1/3 pasaulio gyvsidabrio atsargų. Kantabrijos kalnuose gausu akmens anglių ir geležies rūdos.

Ispanijos KLIMATUI įtakos turi “drėgnas” Atlantas ir “sausa” Afrika, be to, kalnų grandinių išsidėstymas. Ispanijos šiaurės ir šiaurės vakarų rajonuose iškrinta bene daugiausia kritulių (iki 2000-3000 mm) Europoje, o pietryčių ir centriniai rajonai yra vieni sausiausių vi

isame žemyne (mažiau kaip 300 mm). Drėgnuose plotuose visus metus kritulių iškrinta beveik tolygiai, gal kiek mažėliau vasarą, o sausringose vietose didžiuma kritulių tenka pavasariui ir rudeniui.”Drėgnajai” Ispanijai būdingas šiltas vidutinių platumų jūrinis klimatas. Vidutinė sausio temperatūra 7-10°, o liepos – 18-20°. “Sausojoje” krašto dalyje klimatas žemyninis. Čia plokščiakalnyje vidutinė sausio temperatūra vos 1-5°, o liepos – 24-29°. Pietinei pakrantei būdingas švelnus Viduržemio pajūrio klimatas (žiemą – 8-12°), o plokščiakalnyje 200 dienų per metus temperatūra nenukrinta žemiau kaip 25°. Dėl didelio gau saus garavimo maždaug 60% krašto ploto trūksta drėgmės, ir jį reikia drėkinti.

Dauguma Ispanijos UPIŲ nėra vandeningos, vasarą labai nusenka, todėl laivybai netinka. Tik Gvadalkivyro upe plaukioja laivai. Upių vandeningumas ne visur vienodas. Krašto šiaurėje tekančioms upėms tenka apie 75%, o visoms kitoms – 25% šalies vandens nuotėkio. Vadinasi, krasto viduryje ir pietuose labai trūksta vandens, ir laukus reikia drėkinti. Todėl ant upiu įrengta daug užtvankų ir hidroelektrinių. Upes maitina lietūs, bet didžiosios dalį vandens gauna ir iš kalnuose tirpstančio sniego. Didžiausi potvyniai būna šaltuoju metų laiku, ypač žiemą. Ilgiausios ir vandeningiausios Ispanijos upės: Ebras (928 km), Tachas (910 km), Gvadiana (820 km). Kalnuose yra nedidelių ežerų.

Dėl klimato įvairovės ir paviršiaus kontrastų susidarė labai įvairūs DIRVOŽEMIAI. “Drėgnojoje” šiaurėje vyrauja mažai derlingi jauriniai dirvožemiai. Plokščiakalniams būdingi pilkai rudi akmeningi dirvožemiai. Derlingiausi Ispanijoje dirvožemiai – tamsiaspalviai aliuviniai – paplitę žemumose ir up

pių slėniuose. Dėl netolygaus kritulių pasiskirstymo per metus dirvose plito erozija, ypač suintensyvėjusi iškirtus kalnų šlaitų miškus. Aragone, La Mančoje ir šalies pietuose dideliuose plotuose derlingas dirvožemis nuplautas.

Ispanijoje daug AUGALŲ rūšių. Čia sumisai auga Europos ir Afrikos augalai. Niekur kitur nėra taip toli į pietus prasiskverbusių vidutinių platumų augalų, kaip Ispanijoje. Šis kraštas botaniniu atžvilgiu turtingiausias Europoje. Auga labai daug prieskoninių ir vaistinių augalų. Tačiau miškai užima tik apie 14% Ispanijos ploto.”Drėgnojoje” Ispanijoje paplitę plačialapių miškai, turintys pomiškį. Juose auga ąžuolai, kaštonai, klevai, bukai, topoliai, įsimaišo visžalių akmeninių ąžuolų. Kalnams būdingas vertikalusis zoniškumas. Aukščiau auga pajūrinės pušys, eglės, maumedžiai, o virš jų žaliuoja labai vešlios alpinės pievos.”Sausajai” krašto daliai būdinga Viduržemio pajūrio sausamėgė augalija, joje mažiau miškų. Tai – kvapnių makijos ir spygliuotų garigos visžalių krūmų bendrijos. Miškai auga upių slėniuose ir vakariniuose kalnų šlaituose. Juose auga bukai, topoliai, oleandrai, ievos. Mesetos plokščiakalnyje didelius plotus užima sausosios stepės, o jo pietinėje dalyje – La Mančoje – net pusdykumiu augalai – druskės, alfa, gariga bei vėduoklinės nykštukinės palmės – palmitai. Jie vieninteliai iš palminių natūraliai auga Europoje.

Ispanija turtinga laukinių GYVŪNŲ. Šiaurėje paplitę Vidurio Europos, o kitur -Viduržemio pajūrio tipo gyvūnai. Iš stambiųjų žinduolių minėtinos stirnos, elniai, kalnų ožiai, taurieji elniai, šernai. Iš smulkiųjų gausu graužikų, ispaniškujų kiškių, Alžyro ežių, triušių. Kai kur dar išlikę plėšrūnų: lūšių, vilkų, lapių. Vis rečiau pasitaiko rudųjų lokių.Paukščių rūšių skaičiumi (apie 400) Ispanija viena turtingiausių Europoje. (Lietuvoje yra apie 300 rūšių.) Tipiški Ispanijos paukščiai – mėlynoji šarka ir raudonoji kurapka. Paplitusios įvairių rūšių gegutės, geniai, ereliai. Iš kitų Europos vietų (ir iš Lietuvos) atskrenda žiemoti gervių, baltųjų gandrų, ančių ir žąsų. Prie vandens telkinių yra flamingų.Ispanijoje paplitę nemažai rūšių roplių ir kitokių nelabai malonių gyvūnų. Tai chameleonai, ispaniškosios ir Viduržemio pajūrio gyvatės, skorpionai ir tarantulai. Priekrantės vandenyse, daugiausia Atlante, žvejojamos menkės, strimelės, sardinės, tunai. Skanėstais laikomi čia sugaunami langustai, vėžiai, įvairūs krabai ir moliuskai.Ispanijoje nuo seno gerai tvarkoma gamtos apsauga. Yra nacionaliniu parku (Kovan-dongos, Ordesos), daugiausia kalnuose, rezervatu, draustiniu.

GYVENTOJAI. Ispanija yra daugiatautė šalis. Joje gyvena: ispanai (apie 28 mln.), katalonai (per 6 mln.), galisai (maždaug 3 mln.) ir baskai (beiveik 1 mln.). Apie 80% krašto gyventojų yra ispanai. Be to, gyvena portugalų, taip pat apie 40 000 čigonų, kurių didžiuma įsikūrusi Andalūzijoje. Minėtos keturios tautos turi autonomiją, jos išlaikiusios savo kalbą, papročius, senąją kultūrą. Valstybinė kalba – ispanų. Ji priklauso indoeuropiečių šeimos romanu kalbų grupei. Viduramžiu keliautojai ir užkariautojai išplatino ispanų kalbą visame pasaulyje, ir dabar ją vartoja apie 250 mln. žmonių, daugiausia Pietų ir Centrinėje Amerikoje.Katalonai gyvena šiaurinėse provincijose prie Viduržemio jūros, galisai – Galisijoje -šiaurės vakaruose, o baskai – keliose provincijose prie Prancūzijos – Baskijoje. Per pasku tinį šimtmetį gyventojų skaičius padvigubėjo. Dabar 2/3 jų gyvena miestuose.Ispanijos miestai turi senas tradicijas, juose daugybė architektūros, kultūros paminklų -bažnyčių, vienuolynų, pilių. Seniausi statiniai išlikę nuo romėnų laikų: amfiteatrai (pavyzdžiui, Madrido, 6000 žiūrovų), tiltai, akvedukai (vienas jų – 118 arkų, 26 m aukščio ir 728 m ilgio – Segovijoje). Pasaulinio garso paminklų liko ir iš arabų valdymo laikų: Didžioji mečetė Kordoboje (VIII a.), Alhambros tvirtovė ir rūmai netoli Granados (XIII-XV a.) ir kt. Iš gausybės romaninės architektūros paminklų minėtina Santjago de Kompostelos katedra (XI-XII a.)Sunku suminėti pasaulyje garsius ispanų menininkus, bet dailininku El Greko, F. Gojos, P. Pikaso, rašytojo M. Servanteso, poeto F. Garsija Lorkos pavardės žinomos visiems.Ispanija – muzikos, šokių ir dainų kraštas. Populiariausi muzikos instrumentai yra gitara, kastanjetės, fleita, medinė traškynė karaka, būgnai. Ispanų šokiai flamenkas, bolero, habanera paplitę daugelyje šalių.Labai ryškūs Ispanijos tautinės kultūros elementai yra drabužiai, maistas, sodybos.Ispanų kaimo viduryje įrengta aikštė, šalia – turgus ir bažnyčia. Dauguma namų pastatyti iš akmenų ar nedegtų plytų. Daugelyje vietų tokie namai tinkuojami ir baltinami.Ispanų tautinių drabužių savitumas ryškiausias Andalūzijoje. Tenykštės moterys dėvi ilgas sukneles, ryši skareles, avi juodus arba raudonus batelius. Vyrų drabužiai – ilgos aptemptos kelnės, balti marškiniai, raudonajuosta ir plačiakraštė skrybėlė. Visoje Ispanijoje kaimo moterys dėvi ilgus, plačius, klostuotus sijonus, palaidinukes, skareles, avi medines kurpes ar pintus batelius, vyrai – aptemptas kelnes sulig keliais, ilgas kojines, marškinius ir liemenę. Ant galvos jie dedasi skrybėlę, beretę arba ryši skarelę. Visų drabužių spalvos – juoda, balta, raudona. Vakarais ispanai linkę pasivaikščioti kaimo gatvėmis, užsukti į taverną ir prie puodelio kavos ar stiklelio vyno pasiginčyti, pažiūrėti televizorių.Nuo seniausių laikų ispanai valgo vynuoges ir alyvmedžių uogas bei vartoja jų produktus – vyną ir aliejų. Arabaijuos išmokė vartoti maistui prieskonines žoles, apelsinus ir citrinas. Provincijų patiekalai skiriasi. Gyvenantieji pajūryje valgo daug žuvų, krabų, vėžių, moliuskų. Kalniečiai mėgsta troškintą avieną, arba ragu, astūrai – su pupom troškintas dešreles, rytų ispanai – plovą. Viskas valgoma su visokiais astriais ir aromatingais padažais, kurių yra šimtai receptų. Beje, mums žinomas majonezas yra kilęs iš Maljorkos salos. Pačioje Ispanijoje ir už jos ribų paplitę chereso, malagos ir kiti natūralūs vynai.Ispanų uoliausiai švenčiamos Šv. Kalėdos ir Visi Šventieji. Sunku įsivaizduoti tą šalį be koridos – jai įrengta apie 350 amfiteatrų. Niekur kitur Europoje korida nėra tokia populiari. Neprilygstama sporto šaka – profesionalų futbolas. Tuos du reginius ispanai žiūri itin temperamentingai.Ispanijoje privalomas vidurinis mokslas (nuo 1964 m.). Krašte yra daugiau kaip 20 valstybinių ir bažnytinių universitetų. Seniausi Salamankos (1218 m.) ir Valensijos (1245 m.) universitetai.Madridas sostine tapo tik XVI a. Tai krašto geometriniame centre esanti viena “aukščiausių” (655 m virš jūros lygio) ir viena gražiausių Europos sostinių. Madridas yra pasaulio turizmo ir kultūros centras. Mieste gausybė teatrų, per 100 muziejų, daug architektūros paminklų.Apie 160 km į šiaurę nuo Madrido yra didelis provincijos centras Valjadolidas (liet. “alyvmedžių slėnis”), kuriame gyveno ir žaidė mūsų krepšininkas A. Sabonis.

ŪKIS. Ispanija, buvęs žemės ūkio kraštas, 1960-1975 m. ūkio augimo tempais pasaulyje nusileido tik Japonijai, todėl greitai virto pramonine agrarine šalimi, pagal gamybos mastą užimančia penktą vietą Europoje. Atsirado naujos pramonės šakos: elektrotechnika, elektronika, naftos chemija, aviacija ir kt. Daugiausia pramonės sutelkta pajūryje -šiaurėje ir rytuose: Astūrijoje, Baskijoje, Katalonijoje. Pastaraisiais metais sparčiai auga Madrido ir Valjadolido pramonės rajonai. Senas tradicijas turinti metalurgijos pramonė daugiausia plėtojama šiaurėje – geležies rūdos ir akmens angliu gavybos vietose – Baskijoje ir Astūrijoje. Ispanija gamina sau aliuminį, cinką, varį, šviną. Išplėtota laivų statyba ir automobilių gamyba. Pastatytų laivų kiekiu Ispanija 90-aisiais metais turėjo trečią vietą pasaulyje, po Japonijos ir Vokietijos. Daugiau kaip 1 mln. automobilių per metus pagamina “Citroėn”, FIAT, “Renault”, “Volkswagen” ir kitų firmų filialai, veikiantys Madride, Valjadolide, Barselonoje. Stakles ispanai eksportuoja į daugiau kaip 100 šalių, kartu su japonais pirmauja pasaulyje pagal cemento gamybą.Europoje vertinama ispanų tekstilė, trikotažas, ypač avalynė. Iš maisto pramonės šakų kraštui reikšminga vyno, alyvmedžių aliejaus gamyba, vaisių perdirbimas. Didelė dalis šių šakų produkcijos eksportuojama. Pagal alyvmedžių aliejaus gamybos mastą Ispanijai tenka pirma vieta pasaulyje. Alyvmedžių vaisiuose yra iki 80% aliejaus, daug vitaminu ir mikroelementų. Jų aliejus naudojamas maistui, kosmetikos pramonėje.Labai svarbi ir pelninga ūkio šaka yra turizmas. Nemažai valiutos palieka 50 mln. turistų, kasmet atvykstančių į Ispaniją.

ŽEMĖS ŪKIS šiais laikais sudaro šiek tiek daugiau kaip 1/5 krašto ekonomikos. Žemdirbystei tenka 53%, o gyvulininkystei – 41% gamybos apimties. Tik visai neseniai žemės ūkį pradėta labiau mechanizuoti, pačius ūkius -didinti, tad jis vis dar daugiašakis, nelabai specializuotas.Apie 60% krašto ploto žemių reikia drėkinti. Dirbamose žemėse auginami javai, vynuogės, alyvmedžiai. Miežiai, kviečiai iravižos sėjamos daugiausia Mesetos plokščiakalnyje, o šiaurės ir šiaurės vakarų drėgnesnėse žemėse – kukurūzai. Drėkinamose žemėse ispanai gauna iki 60 cnt/ha ryžių. Soduose auginami citrusai, migdolai, vynuogės, abrikosai, persikai, obuoliai, vyšnios ir kt. Ispanija viena pirmųjų pasaulyje pagal citrusų auginimą. Pietuose yra vienintelis Europos rajonas, kuriame auga datulės.Gyvulininkystė išplėtota menkai, ir dalį mėsos tenka įsivežti. Galvijai auginami šiaurėje, o plokščiakalnyje ir kalnų šlaituose – avys. Ispanijai tenka antra vieta pasaulyje pagal kamštinės žievės paruošas.

RYŠIAI SU LIETUVA. 1922 m. birželio 27 d. Ispanija pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Iki Antrojo pasaulinio karo toje šalyje gyveno apie 30 lietuvių. Pilietinio karo metais į Ispaniją iš daugelio vietų buvo nuvykę apie 100 lietuvių ginti respublikos. Vos ne pusė jų žuvo ar dingo be žinios. Tarpukario metais į lietuvių kalbą išversti pirmieji ispanų literatūros kūriniai. Iki 1991 m. Lietuvoje išleista beveik pusšimtis ispanų knygų, keletas lietuviškų – Ispanijoje. Pastaraisiais metais šalys keičiasi orkestrantais ir solistais. Barselonos olimpinės žaidynės buvo pirmosios, kuriose po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dalyvavo mūsų šalies delegacija.

Leave a Comment