Istorinės asmenybės nuo 1795-1918

Rusijos okupacijos laikų (iki 1918 m.)

Teodoras Narbutas (1784 m. lapkričio 8 d. Šiauruose (Gardino sr.) – 1864 m. lapkričio 27 d. Vilniuje). Pirmasis paskelbė išsamiausią Lietuvos metraščio variantą “Bychovco kroniką” (1846), “Kyburgo dienoraštį” (1856), rinko istorinius šaltinius, vienas pirmųjų ėmė juos skelbti. Iš sukaupto Lietuvos istorijos aktų nuorašų rinkinio parengė Lietuvos istorijos paminklų indeksą, XVII a. pab.–XVIII a. pab. – LDK šaltinių rinkinį. Rinko ir istoriniuose veikaluose panaudojo tautosaką. Nuo 1813 m. atliko archeologinius kasinėjimus. Vilniaus archeologijos komisijos narys. Pradėjo tirti architektūros paminklus. Plėtojo numizmatikos, istorinės geografijos, kultūros istorijos tyrimus. Daarbai darė poveikį lietuvių tautiniam sąjūdžiui. Svarbiausias veikalas – “Lietuvių tautos istorija” (1835–1841, devyni tomai). Tai apimtimi didžiausia ir pirmoji atskira nuo Lenkijos Lietuvos istorija (iki 1572 m.).

Joachimas Lelevelis (Lelewel) (1786 m. kovo 22 d. Varšuvoje – 1861 m. gegužės 29 d. Paryžiuje). Vilniaus universiteto profesorius, raginęs lietuvius studentus (tarp jų ir Simoną Daukantą) studijuoti savo kalbą ir istoriją, buvo istorinių tyrimų Vilniaus universitete iniciatorius. Svarbiausi jo darbai iš Lietuvos istorijos: “Žvilgsnis į lietuvių tautų senovę ir jų ryšius su herulais” (1808); “Lietuvos ir Rusios istorija” (1839). Sukauptą biblioteką ir gaausią žemėlapių kolekciją testamentu paliko Vilniaus universitetui.

Simonas Daukantas (1793 m. spalio 28 d. Kalviuose – 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje). Pirmasis istorikas, rašęs apie Lietuvos istoriją lietuvių kalba, lietuvių tautinio sąjūdžio ideologas. Svarbiausi veikalai: “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”, “Istorija žemaitiška”; “Būdas senovės li

ietuvių, kalnėnų ir žemaičių”; “Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje”. Savo veikaluose aprašė Lietuvos praeitį nuo seniausių laikų iki Liublino unijos. Aprašė senosios Lietuvos gamtą, gyventojų verslus, religiją, politinę santvarką, papročius, liaudies žmonių būdo bruožus. Be to, studijavo Lietuvos metriką ir kitus archyvinius dokumentus, parengė lietuvių–lotynų ir lenkų–lietuvių žodynus, vadovėlių, praktinių knygelių valstiečiams.

Adomas Mickevičius (Mickiewicz) (1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje (netoli Naugarduko) – 1855 m. lapkričio 26 d. Konstantinopolyje (Turkija). Kilme, gyvenimu ir kūryba su Lietuva susijęs žymiausias lenkų literatūros romantikas. 1822–1823 m. Vilniuje išleistas eilėraščių rinkinys “Poezija” davė pradžią lenkų romantizmui. Istorinėse poemose “Gražina”, “Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais, jų valingumą, patriotizmą. Jose, kaip ir žymiausioje poemoje “Ponas Tadas”, poetizuojama Lietuvos gamta, sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Liietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą, turėjo įtakos lietuvių literatūrai. 1815–1819 m. studijavo Vilniaus universitete. 1817 m. su kitais bendraminčiais įkūrė Filomatų draugiją.

Motiejus Valančius (1801 m. vasario 28 d. Nasrėnuose – 1875 m. gegužės 29 d. Kaune). Lietuvių tautinio atgimimo pradininkas. Varnių kunigų seminarijos rektorius (1845–1850), Žemaičių vyskupas (1850). Steigė parapines mokyklas, kuriose mokyta lietuvių kalba. Ragino kunigus dirbti šviečiamąjį darbą, rašyti knygas, rinkti tautosaką. Organizavo Blaivybės sąjūdį. Uždraudus lietuvišką spaudą rūpinosi lietuviškų raštų leidimu Prūsijoje ir jų pl

latinimu Lietuvoje. Įkūrė spaudos rėmėjų ir knygnešių organizaciją. Parašė apie 70 šviečiamojo pobūdžio pasakojimų ir apsakymų. Juose pateikta XIX a. vidurio Žemaitijos ir Aukštaitijos kaimo buities, materialinės ir dvasinės kultūros faktų, Lietuvos istorijos ir geografijos žinių. Kūriniai žadino tautinį ir pilietinį sąmoningumą. Istorinis veikalas “Žemaičių vyskupystė” (1848) buvo pirmas mokslo veikalas lietuvių kalba. Jame apibūdinama XV–XVI a. vyskupijos raida. 1840–1842 m. Vilniaus, 1842–1845 m. Peterburgo dvasinės akademijos profesorius.

Laurynas Ivinskis (apie 1811 m. Bambaluose – 1881 m. liepos 17 d. Milvyduose). Pirmųjų lietuviškų kalendorių rengėjas. Jo kalendoriuose buvo populiarinamos mokslo žinios, teikiami praktiniai patarimai valstiečiams, skelbiama grožinė literatūra, vertimai ir tautosaka. Išvertė D. Defo “Robinzono Kruzo” santrauką, Dž. Miltono poemos “Prarastas rojus” 4 giesmes ir kt. Aprašė Lietuvos augalus, kūrė lietuviškąjį augalų vardyną, sudarinėjo herbariumus, parengė grybų atlasą, darbų iš liaudies medicinos, gamtosaugos.

Juzefas Ignacas Kraševskis (Kraszewski) (1812 m. liepos 28 d. Varšuvoje – 1887 m. kovo 19 d. Ženevoje). Rašytojas, leidėjas, istorikas. Jo kūriniuose aprašoma Lietuvos istorinė praeitis, yra lietuvių mitologijos ir tautosakos motyvų (poema “Anafielas”, romanai “Vilniaus šv. Mykolo bažnyčia”, “Kunigas”, “Karalių motina”, “Paskutinioji Slucko kunigaikštystė”). Keturių tomų monografijoje aprašė Vilniaus miesto istoriją iki 1750 m. Istoriniame ir kraštotyriniame veikale “Senovės Lietuva” (du tomai) paskelbė apie 400 lietuviškų patarlių bei priežodžių ir savo studiją apie lietuvių dainas. Poemai “Vitolio rauda” (1881–1882 m. A. Vištelio-Višteliausko išversta iš

š lenkų į lietuvių kalbą) būdingi lietuvių tautinio epo bruožai, ji žadino lietuvių istorinę ir tautinę sąmonę.

Eustachijus Tiškevičius (Tyszkiewicz) (1814 m. balandžio 18 d. Logoiske – 1873 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje). Archeologas, muziejininkas. Pirmasis Lietuvos ir Lenkijos istorijos laikotarpį iki rašto paminklų atsiradimo suskirstė į akmens, žalvario ir geležies amžių. 1855 m. įsteigė Archeologijos komisiją ir prie jos Senienų muziejų. Jie tapo to meto Lietuvos mokslinio ir kultūrinio gyvenimo centrais. Paskelbė darbų apie Lietuvos archeologijos paminklus.

Antanas Juška (1819 m. birželio 16 d. Daujotuose – 1880 m. lapkričio 1 d. Kazanėje). Tautosakininkas, etnografas. Sukaupęs apie 30 tūkst. šnekamosios lietuvių liaudies kalbos žodžių, parengė aiškinamojo žodyno elementų turintį lenkų–lietuvių kalbų žodyną. Tai buvo naujo pobūdžio lietuvių leksikografijos darbas, davęs pradžią aiškinamiesiems lietuvių kalbos žodynams. Pirmasis surinko tiek daug lietuvių liaudies dainų, įtvirtino naują apeiginės tautosakos užrašymo ir skelbimo metodą. Lietuvių etnografijai vertingi jo sudaryti lietuviškų vestuvių aprašai.

Antanas Mackevičius (1828 m. birželio 26 d. netoli Tytuvėnų – 1863 m. gruodžio 28 d. Kaune). Kunigas. Vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. 1863 m. pradžioje suorganizavo apie 250 sukilėlių būrį; kovo 8 d. Paberžės bažnyčioje perskaitė sukilimo manifestą, paskelbė atvirą kovą vienvaldystei. Su savo būriu Krekenavos miškuose vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo sukilimą.

Antanas Baranauskas (1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose – 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose). Pirmasis atskleidė lietuvių kalbos grožį ir galimybes. Svarbiausius poezijos kūrinius parašė 1857–1863 m. Re

eikšmingiausias kūrinys – romantinė poema “Anykščių šilelis”, kuriame apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas jo laikotarpio realijoms atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautinį lietuvių liaudies engimą. Daug nusipelnė lietuvių dialektologijai: sudarė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją (“Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną”), sukaupė tarminės medžiagos, išvertė į lietuvių kalbą Augusto Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką ir jos pagrindu parašė gramatiką “Kalbamokslis lietuviškos kalbos”, sukūrė kalbos terminų ir originalią rašybą, paremtą kalbos garsų kilmės principu. Vyskupas. 1866–1884 m. Kauno kunigų seminarijos profesorius, nuo 1885 m. – Žemaičių pavyskupis, nuo 1897 m. – Seinų vyskupas.

Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė) (1845 m. birželio 4 d. Bukantėje –1921 m. gruodžio 7 d. Marijampolėje). Pirmoji žymi moteris rašytoja, realizmo srovės lietuvių literatūroje pradininkė. Parašė apie 150 apsakymų, apysakų, apybraižų. Reikšmingiausi kūriniai: “Marti”, “Petras Kurmelis”, “Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės”ir kt.

Jurgis Bielinis (1846 m. kovo 16 d. Purviškiuose – 1918 m. sausio 18 d. Purviškiuose). Sukūrė lietuvių nelegalios spaudos platinimo tinklą, apėmusį daugiausia Vidurio ir Rytų Lietuvą bei Latviją. Slaptąsias lietuviškas mokyklas aprūpindavo vadovėliais. Bendradarbiavo “Aušroje” ir “Varpe”. 1897–1912 m. leido valstiečiams skirtą neperiodinį laikraštį “Baltasis erelis” (išėjo 3 numeriai), kuriame kritikavo Rusijos politiką Lietuvoje. Buvo valdžios persekiojamas.

Petras Vileišis (1851 m. sausio 25 d. Mediniuose – 1926 m. rugpjūčio 12 d. Palangoje). Finansavo draudžiamos lietuvių spaudos leidimą, organizavo jos platinimą. 1904 m. Vilniuje įsteigė spaustuvę ir lietuviškų leidinių knygyną. Rusijos valdžios pareigūnams adresuotomis peticijomis siekė lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis grąžinimo. 1904–1907 m. buvo pirmojo legalaus lietuviško dienraščio “Vilniaus žinios” leidėjas ir oficialus redaktorius. 1875–1876 m. nelegaliai leido rankraštinį laikraštį lietuvių kalba “Kalvis melagis”. 1877–1878 m. Peterburge legaliai išspausdino keletą lietuviškų knygų.

Jonas Basanavičius (1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabaliuose – 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje). Lietuvių tautinio sąjūdžio ideologas, pirmojo nelegalaus tautinio atgimimo laikraščio “Aušra” (1883 m.) įkūrėjas ir redaktorius. Buvo vienas iš 1905 m. vykusio Lietuvių suvažiavimo – Vilniaus Didžiojo Seimo – iniciatorių, vadovavo jo organizaciniam komitetui. 1907 m. Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorius, jos pirmininkas. Redagavo draugijos tęstinį leidinį “Lietuvių tauta”. 1917–1918 m. dalyvavo Lietuvos Tarybos (Valstybės tarybos) darbe, pirmininkavo posėdžiui, kuriame buvo pasirašytas Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas, deklaravęs Lietuvos nepriklausomybę. Tyrinėjo Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, rinko tautosaką. Parašė apie 40 darbų iš istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros, medicinos.

Tadas Vrublevskis (Wróblewski) (1858 m. lapkričio 8 d. Vilniuje – 1925 m. liepos 3 d. Vilniuje). Rūpinosi buvusios LDK žemių likimu, stengėsi surasti sprendimus gresiantiems tose žemėse tautiniams konfliktams išvengti. Propaguodamas lietuvių, lenkų, baltarusių sugyvenimą Vilniaus krašte tokių sprendimų ieškojo iki pat mirties. Buvo Lietuvių mokslo bei Vilniaus mokslo bičiulių draugijų narys. Išgarsėjo kaip advokatas, teismuose gindamas 1905–1907 m. Rusijos demokratinės revoliucijos dalyvius (šarvuočio “Potiomkinas”, Sevastopolio sukilimų). Buvo vienas iš kraštiečių-krajovcų ideologijos kūrėjų 1905–1917 m. Parašė darbų teisės, statistikos, Vilniaus istorijos, bibliotekininkystės ir bibliografijos temomis. 1925 m. padovanojo Vilniui iš tėvų paveldėtą ir paties papildytą biblioteką. Jos rinkiniai sudaro reikšmingą Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos fondo dalį.

Vincas Kudirka (1858 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose – 1899 m. lapkričio 16 d. Naumiestyje). Vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų, Lietuvos himno (Tautiškos giesmės) autorius. 1889–1905 m. suorganizavo “Varpo”, nelegalaus laikraščio lietuvių kalba, leidimą. Buvo laikraščio idėjinis vadovas, su pertraukomis jį redagavo. Vienas iš lietuvių realistinės satyros, pilietinės ir tautinės poezijos pradininkų. Parašė prozos, poezijos kūrinių, publicistikos ir kritikos straipsnių, vertė, rinko tautosaką, komponavo muziką. Darbuose vyrauja pilietinės tautinės temos, kritikuojama to meto caro rusifikacinė politika, propaguojami demokratijos idealai, smerkiamas politinis despotizmas, žadinamas lietuvių tautinis susipratimas. Be to, buvo vienas žymiausių XIX a. pabaigos lietuvių vertėjų (išvertė Dž. G. Bairono “Kainą”, F. Šilerio “Orleano mergelę”, “Vilių Telį”, J. Slovackio “Mindaugą”, A. Mickevičiaus “Vėlines”).

Jonas Jablonskis (1860 m. gruodžio 30 d. Kubilėnuose – 1930 m. vasario 23 d. Kaune). Lietuvių bendrinės kalbos normintojas ir ugdytojas. 1901 m. Tilžėje Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išspausdinta jo parengta “Lietuviškos kalbos gramatika”, kurioje buvo išdėstyta lietuvių kalbos norminimo programa. Remtasi vakarų aukštaičių tarme. 1919 m. Vilniuje pirmą kartą išleista “Lietuvių kalbos gramatika” aukštesniosioms mokslo įstaigoms ir lietuvių kalbos mokytojams tebėra vienas geriausių ir išsamiausių lietuvių kalbos vadovėlių. Parašė reikšmingų lietuvių kalbos mokslui ir praktikai sintaksės darbų (“Lietuvių kalbos sintaksė”, “Linksniai ir prielinksniai”). “Varpe”, kituose periodiniuose leidiniuose paskelbė per 150 straipsnių kalbos kultūros klausimais. Redagavo Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės, J. Biliūno ir kitų lietuvių rašytojų kūrinius.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje – 1911 m. balandžio 10 d. Pustelnike, netoli Varšuvos). Įžymus dailininkas, kompozitorius. Kūriniai susiję su XIX a. pab.–XX a. pr. Europos, lietuvių liaudies menu, turi simbolizmo, romantizmo, moderno bruožų. Tai originalūs, didelės fantazijos, gilios minties dailės ir muzikos kūriniai, pelnę pasaulio pripažinimą. Jo kūryba turėjo didelės įtakos tolesnei lietuvių profesionaliojo meno raidai.
Svarbiausi kūriniai: paveikslai ir jų ciklai “Laidotuvių simfonija”, “Tvanas”, “Para”, “Tiesa”, “Žiema”, “Vasara”, “Zodiakas”; simfoninės poemos “Miške”, “Jūra”.

Leave a Comment