Istorijos sąvokos, t.y. žodynas

A

a… [gr.], priešdėlis, reiškiantis pamatiniu žodžiu nusakytos savybės, daikto, reiškinio neigimą arba nebuvimą; prieš balsį virsta an…

abaka [isp. abaca < tagalų k.], labai tvirtas pluoštas, gaminamas iš pluoštinio banano (Muša texti-lls) lapamakščių.

abakas [gr. abax (kilm. abakos)]: 1. skaičiavimo lenta, skaitytuvų prototipas; vartotas šen. Egipte, Graikijoje, Romoje, vėliau V. Europoje (iki XVIII a.); 2. viršutinė kapitelio dalis (dažn. keturkampės plokštės pavidalo); 3. asmeninių kompiuterių taikomųjų programų paketas raštvedybos, buhalterijos, ekonomikos ir kt. uždaviniams spręsti.

abalienacija [lot. abalienatio], turto nusavinimas arba perleidimas.

abandonas [pranc. abandon – palikimas, atsisakymas], savininko teisių į apdraustąjį turtą, pvz., laivą arba jo krovinį, perleidimas draudimo įstaigai su sąlyga, kad ji sumokėtų jam visą draudimo sumą.

abatas [lot. abbas (kilm. abbatis) < aram. abba -tėvas]: 1. kai kurių senesniųjų katalikų vienuolių ordinų (benediktinų, cistersų ir kt.)

vienuolyno (abatijos) viršininkas; 2. Prancūzijos, Italijos katalikų bažnyčios kunigas.

abatija, abato valdomas katalikų vienuolynas su jam priklausančiomis valdomis.

a battuta [it.], muz. pagal taktą, ritmingai, tiksliai, pirminiu tempu, kuris trumpai buvo pakeistas.

abazas [pagal Persijos šacho Abaso I (valdė 1587-1629) vardą], senovinė

Persijos ir kitų Rytų šalių smulki sidabrinė moneta.

abazija [ a… + gr. basis – ėjimas], nepaėjimas, atsirandantis dažniausiai dėl nervų sistemos ligų.

abažūras [prwc. abat-jour] nik., lempos gaubtas.

abderietis, abderltas [gr. abderitės]: 1. senovės Trakijos miesto Abderos gyventojas, graikų laiky tas tamsumo, kvailumo, atsilikimo įsikūnijimu; 2*.

kvailys, nemokša, prasčiokas.

abdikacija [lot. abdicatio], valdžios, pareigų arba laipsnio atsisakymas.

abdominalinis [lot. abdomen (kilm. abdominis) -pilvas], anat. pilvinis, pvz., A kvėpavimas.

abdūkcija [lot. abductio – atitraukimas], anat. galūnės atitraukimas nuo kūno vid. plokštumos.

abdūktorius [lot. abductor- atitraukėjas], anat. atitraukiamasis raumuo.

abecedarijus [lot. abecedarius – abėcėliškas], eiliuotas kūrinys, kurio paeiliui einančių žodžių, eilučių arba strofų pirmosios raidės rikiuojamos abėcėlės tvarka.

abelltas [pagal anglų išradėjo F. Abelio (Abel) pavardę], sprogstamoji medžiaga, susidedanti iš amonio nitrato, dinitrobenzeno ir natrio chlorido.

aberacija [lot. aberratio – nukrypimas]: 1. fiz.optiniais prietaisais gaunamų atvaizdų netobulumai ir ydos (atvaizdai neryškūs, iškreipti, spalvotų kontūrų); 2. astr. šviesos spindulio iškreivėjimas dėl šviesos šaltinio, pvz., žvaigždės, ir imtuvo, esančio Žemėje, judėjimo vienas kito atžvilgiu; 3. biol individualus organizmo sandaros ir funkcijos nukrypimas nuo tipinio atvejo; 4. biol. chromosomų struktūros pakitimai, atsiradę trūkus visai chromosomai (chromosominė a) arba tik chromatidei (chromatidinė A); 5. med. nukrypimas, netaisyklingumas.

aberdynai, mėsinių galvijų veislė, išvesta Škotijoje, Aberdino ir Anguso

(Aberdeen and Angus) grafystėje.

abesyvas [lot. abesse -būti ne čia; nebūti], kai kurių kalbų, pvz., finougrų, linksnis, reiškiantis ko nors neturėjimą, nebuvimą (kas nors yra ne čia, ko nors nėra).

ab hinc [sk. ab hink; lot.], nuo čia, nuo šios vietos.

ab hodierno [sk. ab hodijerno; lot.], nuo šios dienos.

ab incunabulis [sk. ab inkunabulis; lot.], nuo lopšio, nuo vystyklų, nuo vaikystės, t. y. nuo pat pradžios.

ab initio [sk. ab inicijo; lot.], nuo pradžios.

ab intestato [lot.], be testamento, pagal įstatymą (paveldėti turtą); be paskutinės valios pareiškimo.

abiogenezė [ a… + biogenezė]: 1. savaiminis gyvybės atsiradimas iš neorg. medžiagos; 2. org. medžiagų susidarymas nedalyvaujant fermentams.

abiotin//is [ a… + biotinis], negyvas – priklausantis negyvajai medžiagai, pvz., ~iai faktoriai; negyvenamas, pvz., ~ė sfera.

abiozė [… + …biozė], maisto produktų konservavimo būdas –

mikroorganizmai naikinami karščiu, el srove, jonizuojančiąja spinduliuote, ultragarsu, tik mikroorganizmams nuodingomis medžiagomis, steriliai filtruojami iš produkto.

abišalė [gr. abyssos – bedugnė], vandenynų didžiausių gylių (daugiau kaip

2000 m) zona, kurios vanduo beveik nejuda, yra žemos temperatūros, pastovaus druskingumo ir tankio; abisalinė zona. abisinaipsn. <* etiopai

(2).

abitas [lot. habitus – išorė; apdaras, drabužis], ilgas vienuolių drabužis.

abitūra [lot. abitura < abeo – išeinu], vid. mokyklos baigiamieji egzaminai.

abiturientas [lot. abituriens (kilm. abiturientis) -kas rengiasi išeiti], baigiantis ar neseniai baigęs vid. mokyklą.

abjudikadja [lot.abjudicatio],psn. ko nors atėmimas teismo sprendimu.

abjuracija [lot. abjuratio – prisiektinis atsižadėjimas, neigimas],psn.

viešas tikėjimo arba savo Įsitikinimų išsižadėjimas.

ablaktiriioti ^ ablaktuoti.

ablaktuoti [lot. ablactatio – nujunkymas]: 1. nujunkyti; 2. užtrūkti, nebeduoti pieno; 3. skiepyti suglaudimu – suauginti dviejų gretimų augalu šakas (skiepyti ūglius), neatskirtus nuo savojo augalo kamieno.

abliacija [lot. ablatio – nunešimas, atskyrimas]: 1. ledyno ar sniego dangos mažėjimas dėl tirpimo, garavimo, mech. irimo; 2. kietojo kūno, pvz., me-teoroido, skriejančio dujų sraute, paviršiaus staigus irimas dėl lydymosi ir garavimo ar sublimacijos; 3. raketos, kosm. aparato šarvinio paviršiaus irimas, lydymasis, sublimacija dujų sraute (atmosferoje); saugo paviršių nuo tolesnio irimo; 4. med. atsiskyrimas, atšokimas; 5. med. ?

amputacija.

abliatyv//as [lot. (casiis) ablativus < ablatus – nuneštas, atskirtas], kai kurių kalbų, pvz., lotynų, linksnis, reiškiantis pradinį tašką, atsiskyrimą, nutolimą; lietuvių kalboje ~o reikšmes atitinka kai kurios kilmininko (su prielinksniais ir be jų), įnagininko, vietininko, dalyvinių, pusdalyvinių konstrukcijų reikšmės.

abl(i)autas [vok.Ab/aut], kalbat, morfologiškai sąlygota balsių kaita (šaknies balsinės fonemos kitimas) vienašakniuose žodžiuose, pvz., liet.

nešti, našta, arba įvairiose vieno žodžio formose, pvz., vok. binden, band, gebunden.

abliūcija [lot. ablutio – apiplovimas], rel. apeiga -tikras arba simboliškas kūno, jo dalių, liturg. indų plovimas.

abolicija [lot. abolitio – panaikinimas], jot/;, įstatymo, sprendimo panaikinimas; bylos nutraukimas malonės aktu.

abolicionizmas [angl. abolitionism < lot. abolitio -panaikinimas]: 1.

visuomenės judėjimas, siekiantis panaikinti kurį nors įstatymą; 2.

D.Britanijos, JAV XVIII-XIX a. judėjimas už vergovės panaikinimą; 3. D.

Britanijoje XIX a. prasidėjęs judėjimas prieš prostituciją.

abonementas [pranc. abonnement], teisė tam tikrą laiką kuo nors naudotis (biblioteka, telefonu, elek-tron. paštu, kompiuterių tinklu, vieta teatre);

dokumentas, patvirtinantis tą teisę.

abonentas [vok.Abonnent < pranc. abonner – užsisakyti], asmuo, įmonė, organizacija, turinti abonementą.

aboralinis [lot. ab – nuo, iš + oš (kilm. oris) – burna], ufiat. einantis, esantis į priešingą nuo burnos pusę.

abordažas [pranc. abordage < aborder-priplaukti, prisišlieti], taktinis irklinių ir burinių laivų kautynių būdas: laivai sukibdavo bortais, o kariai grumdavosi.

aborigenai [lot. aborigines < ab origine – nuo pradžios]: 1. pirmykščiai, senieji vietiniai gyventojai; čiabuviai; 2. /” autochtonai.

abortas [lot. abortus < aborior-nunykstu, apmirštu: 1.persileidimas, priešlaikinis nėštumo nutrūkimas per pirmąsias 28 nėštumo savaites; 2.

dirbtinis nėštumo nutraukimas.

abortuoti(s) [ abortas], visiškai sunykti, redukuotis, neišsivystyti kai kuriems organams per evoliuciją.

ab ovo [lot.], nuo kiaušinio, t. y. nuo pradžios.

abrachija [ a… + gr. brachion – ranka], beran-kystė (apsigimimas), įgimtas rankų nebuvimas.

abraduoti [lot. abrado – nugrandau],geo/. vandens telkinio bangoms ardyti krantą arba srovėms -dugną; irti nuo bangų arba srovių.

abrakadabra [lot. abracadabra]: 1. beprasmis žodis, kuriam vid. amžiais buvo priskiriama magiška galia ir kuris buvo rašomas amuletuose; 2.

beprasmybė, nesuprantami žodžiai.

Abraomas, Biblijos personažas, šen. žydų patriarchas, garbinamas judėjų, krikščionių ir musulmonų. abras [gr. abros – dailus, vertingas], pupiniu šeimos nuodingas dekor. augalas Abrus, kilęs iš atogrąžų Afrikos.

abrazija [lot. abrasio – nugrandymas]: l.geol. jūros, ežero, tvenkinio krantų ir priekrantės irimas nuo bangu, dugno irimas nuo vandens srovių; 2.

med.kūno ertmės arba audinių išgrandymas, pvz., gimdos ertmės A, ragenos A.

abrazyvai [pranc. abrasifs < lot. abrasio -nugrandymas], kietos kristalinės smulkiagrūdės arba miltelių pavidalo medžiagos, vari. metalams, mineralams, medienai ir kt. medžiagoms mechaniškai apdirbti, daugiausia paviršiui dailinti.

abrazyvin//is, padarytas iš abrazyvų, pvz., ~iai jrankiai.

ab re [lot.], nuo esmės, nuo dalyko.

abreviatūr//a [it. abbreviatura < lot. brevis – trumpas]: 1. santrumpa, sudaryta iš sudėtinio pavadinimo žodžiu pirmųjų raidžių, pvz., UAB

-uždaroji akcinė bendrovė; 2. muz. ženklas, kuriuo trumpiau užrašomos nalos.

abrikosas [pranc. abricotier, abricot]: 1. erškėtinių šeimos vaisinis šiltųjų kraštų medis Anneniaca; 2. to medžio vaisius.

abrikotinas [pranc. abricotine], abrikosų likeris.

abrisas [vok. Abri& – brėžinys, planas]: 1. vietovės planas, padarytas toje vietoje pagal horizontalių ge-od. matavimų duomenis; 2. daikto kontūrinis vaizdas ant permatomos medžiagos (kalkės, pliuro).

abrogacija [lot. abrogatio], įstatymo, sutarties panaikinimas, atšaukimas.

abscesas [lot. abscessus], pūlinys; skaudulys, votis.

abscisė [lot. abscissus – atplėštas, atskirtas], viena dekartinių koordinačių.

absentas [pranc. absinthe], alkohol. gėrimas – karčiųjų kiečių (metėlių, arba pelynų) trauktinė.

absenteizmas [lot. absens (kilm. absentis) – nesantis, nedalyvaujantis]: 1.

vengimas dalyvauti valstybės valdžios organų rinkimuose; 2. žemėvaldos forma, kai žemės ir į ją įdėto kapitalo savininkas gamyboje nedalyvauja.

absenteris, gamyboje nedalyvaujantis žemės ir į ją įdėto kapitalo savininkas.

absentizmas •* absenteizmas.

absintizmas [ absentas], lėtinis apsinuodijimas karčiaisiais kiečiais (metėlėmis), ilgai vartojant šią vaistažolę arba absenlą.

absoliucija [lot. absolutio- atleidimas]: 1./w«. teismo nutarimas, atleidžiantis teisiamąjį nuo bausmės; 2. re/, nuodėmių atleidimas (per išpažintį); bažn. bausmės panaikinimas.

absoliut//as [lot. absolutus – besąlygis, neapibrėžtas]: 1. idealisl.

filosofijoje – amžinas, nekintamas pasaulio pagrindas (~tinė dvasia, —line idėja, —tinis Aš, Dievas); 2. kas savaiminga, ne-santykiška, ko niekas nesąlygoja.

absoliutinis /* absoliutus.

absoliutinti, traktuoti ką nors kaip absoliutų.

absoliutizmas [pranc. absoluliyne < lot. absolutus- besąlygis, neapibrėžtas]: 1. valstybės valdymo forma: visa aukščiausioji valdžia priklauso monarchui (imperatoriui, karaliui, carui); 2. filos. pažiūra, kad tiesa, gėris ir grožis yra objektyvūs, nekintami, absoliutūs, nepriklauso nuo pažinimo subjekto nė nuo pažinimo sąlygų.

absoliutizuoti – absoliutinti.

absoliutus [lot. absolulus]: 1. besąlygis, nevaržomas, neribotas, nesantykinis, nepriklausomas; 2. visiškas, tobulas, pilnas, užbaigtas.

absolventas [lot. absolvens (kilm. absolventis)-baigiantis], asmuo, baigęs aukštesniąją arba aukštąją mokyklą ir gavęs atitinkamą diplomą.

absorbatas, absorbento sugerta medžiaga (dujos).

absorbcija [lot. absorptio – sugėrimas]: 1. chem. sugertis, medžiagos sugėrimas iš dujų arba skysčių visu absorbento tūriu; 2.fiz. bangų energijos mažėjimas, kai jos sklisdamos sąveikauja su medžiaga, pvz., šviesos A, garso A; 3. kai kuriu augalų audinių funkcija – vandens ir jame ištirpusių maisto medžiagų sugėrimas.

absorbentas [lot. absorbens (kilm. absorbentis) -sugeriantis], skystis, sugeriantis (absorbuojantis) kitą medžiagą.

absorberis, įrenginys, kuriame sugėrimo (absorbcijos) būdu valomi, perskiriami dujų mišiniai, įsodrinami skysčiai.

absorbtyvas, absorbuojamos dujos.

absorbuoti [lot. absorbere], sugerti, susiurbti. abstinencija [lol.abstinentia -susilaikymas]: 1. susilaikymas, ppr. nuo alkohol. gėrimų;

2. lytinis susilaikymas.

abstinentas [lot. abstinens (kilm. abstinentis) -susilaikantis], žmogus, visiškai negeriantis alkohol. gėrimų; blaivininkas.

abstrahuoti [lot. abstrahere – atitraukti], mintimis išskirti ir apibendrinti esmines objektų savybes ir santykius; sudaryti abstrakcijas.

abstrahuotis, mintimis atitrūkti, atsyti nuo daiktų kai kurių savybių ir santykių norint išskirti esmines.

abstrakcija [ot.abstractio -atitraukimas]: 1. bendroji sąvoka, dėsnis, modelis, teorinis apibendrinimas kaip abstrahavimo rezultatas; 2. dailės kūrinys, sukomponuotas pagal abstrakcionizmo principus.

abstrakcionizmas [ abstrakcija], XX a. moder-nist. dailės kryptis; būdinga nedaikliškumas, meninės formos elementų (linijos, dėmės, spalvos)

suabsoliutinimas.

abstraktas: 1. daiktavardis, reiškiantis abstrakčią sąvoką, veiksmą arba ypatybę, atitrauktą nuo veikėjo arba ypatybės turėtojo, pvz., bėgimas, linksmybė, esmė, blizgesys; 2. abstrakcija.

abstraktus [lot. abstractus – atitrauktas]: 1. at-sietinis, atitrauktinis, nekonkretūs; 2. gautas abstrahavimu; 3. nesusijęs su tikrove, nesiremiantis patyrimu.

absurdas [lot. absurdus – nemaloniai skambantis, netikęs], beprasmybė, prieštaringas ar visai prasmės neturintis teiginys, reiškinys; nesąmonė, niekai.

absurdiškas, beprasmiškas, kvailas.

abu nkt. [arab. tėvas], musulmonų šalyse – sudėtinė asmenvardžio dalis, reiškianti „tėvas” (prieš sūnaus vardą); valdytojas, savybės turėtojas.

abulija [gr. abulia- neryžtingumas], psichol bevališkumas, liguistas valios susilpnėjimas ar jos netekimas; reiškiasi nesugebėjimu ką nors nuspręsti, imtis kokios nors veiklos.

abveras [vok. Abwehr], fašistinės Vokietijos kar. žvalgybos ir kontržvalgybos organas.

abzacas [vok. Absatz] ntk.: 1. įtrauka (atitraukimas) pirmojoje pastraipos eilutėje; 2. pastraipa -teksto dalis nuo vienos iki kitos atitrauktos teksto eilutės.

a capite [sk. a kapite; lot.], nuo skyriaus, skirsnio, pastraipos pradžios;

nuo pradžios.

a cappella [sk. a kapela; it. kaip koplyčioje], dainavimas be muz.

instrumentų pritarimo.

a capriccio [sk. a kapričo; it.], muz. laisvai, savo nuožiūra.

accelerando [sk. ačelerando; it.], muz. greitinant tempą.

acefalija [… + …cefalija], begalvystė- įgimtas galvos nebuvimas.

acena [gr. akaina – dyglys, smaigas], erškėtinių šeimos dekor. puskrūmis

Acaena, kilęs iš Pietų pusrutulio.

acet… [lot. acetum – actas], chem. terminų dalis, rodanti įvardijamų junginių ryšį su acto rūgštimi, pvz., acetamidas (acto rūgšties amidas).

acetabuliarija, vienaląstis žaiadumbKAcetabn!a-ria, paplitęs tropinės ir subtropinės juostų jūrose.

acetaldehidas [ acet… + aldehidai], org. junginys CH3CHO, acto rūgšties aldehidas; bespalvis skystis.

acetaliai, chem. nestabilių dihidroksilių alkoholių eteriai;

plastifikatoriai, tirpikliai.

acetamidas [ acet… + amidai], org. junginys CHLCONH2, acto rūgšties amidas; bespalviai kristalai.

acetanilidas, org. junginys CJHi.NHCOCH,; pirmasis pasaulyje sintetinis vaistas (1886), žinomas antifebrino pavadinimu.

acetatai, acto rūgšties druskos ir esteriai.

acetilas, chem. radikalas CH3CO-; acto rūgšties liekana.

acetilceliuliozė, celiuliozės ir acto rūgšties esteris; balti dribsniai, arba plaušeliai.

acetilcholinas [ acetilas + cholinas], biologiškai aktyvi medžiaga (mediatorius), kurią išskiria parasimpatinių ir judinamųjų nervų galūnės;

padeda perduoti jaudinimą (nervinius impulsus) nervų sistemoje.

acetilcisteinas, vaistas nuo kosulio.

acetilenas [ acet… + gr. hylė- medžiaga], org. junginys C,H2; bespalvės, nuodingos, sprogios dujos; etinas.

acetilinimas, org. junginių vandenilio atomo pakeitimas acetilu.

acetilsalicilo rūgštis, vaistas, salicilo rūgšties darinys; mažina karščiavimą, malšina skausmą; aspirinas.

acetonas [lot. acetum – actas], org. junginys CH3COCH3; bespalvis, degus, lakus savito kvapo skystis.

acetonemija [ acetonas + gr. haima – kraujas], acetoninių kūnų padaugėjimas kraujuje.

acetonūrija [acetonas + gr. uron- šlapimas], acetoninių kūnų padaugėjimas šlapime.

achaj//ai [gr. Achaioi], viena svarbiausių senovės graikų genčių; Homeras

~ais vadino visus graikus.

Achašveras / Ahasveras.

Acherontas (gr. Acheron, kilm. Acherontos): init. 1. šen. graikų deivės

Gėjos sūnus, tiekęs vandenį su Dzeusu kovojantiems titanams; už tai paverstas požemine upe; 2. liūdesio upė Hade.

Achilas (gr. Achil(l)eus), Trojos karo graikų karžygys, Homero „Iliados”

personažas; jo kūne buvusi tik viena sužeidžiama vieta – kulnas.

achilija [… + gr. chylos – sultys], fiziol. sulčių neišskyrimas, pvz., skrandžio A, kasos A.

Achilo kulnas [ Achilas], žmogaus silpnybė, sužeidžiamoji vieta.

achimenė [a… + gi.cheimon – žiema], gesneri-jinių šeimos daugiametis dekor. augalas Achime-nes, kilęs iš Vidurio Amerikos.

achirališkumas [ a… + p chirališkumas], objekto gebėjimas sutapti su savo veidrodiniu atspindžiu.

achirija, acheirija [… + gr. cheir- ranka], be-plaštakystė – įgimtas plaštakos arba abiejų plaštakų nebuvimas.

acholija [ a… + gr. chole- tulžis], tulžies kiekio sumažėjimas arba visiškas jos nebuvimas.

achondritas [a… + <” chondritas], akmeninis meteoritas be chondru.

gšties druskos ir esteriai.

achromatas [gr. achromatos – bespalvis), optinė sistema be chromat.

aberacijos, kuri dažn. panaikinama specialia glaudžiamojo ir sklaidomojo lęšių sistema.

achromatinas [ a…+ chromatinas],biol. ne-sidažanti (priešingai chromatinui) ląstelės branduolio medžiaga; lininas.

achromatinis [gr. achromatos -bespalvis], bespalvis; neskaidantis baltos šviesos į spalvines sudedamąsias dalis, neturintis (nesudarantis)

chromatinės (spalvinės) aberacijos ydų.

achromatizmas [ achromatinis}: 1. bespalvišku-mas, bespalvystė; 2. optinės sistemos savybė neskaidyti laužiamo balto spindulio (sudarytas vaizdas-

bespalvis).

achromatopsija [gi.achromatos -bespalvis + op-sis – regėjimas], spalvinis aklumas – spalvų jutimo sutrikimas; nesugebėjimas skirti spalvų.

achromija [ a… + gr. chromą – spalva], bespalvystė – pigmento nebuvimas, pvz., odos A.

achterštėvenis [oi. achtersteven], jūr. laivagalio (achterio) števenis.

acidantera [gr. akis (kilm. akidos) – smaigalys + anthera – dulkinę], vilkdalginių šeimos daugiametė žolė Acidanthera; dekor. augalas, kilęs iš

Afrikos.

acidimetrija [lot. atidus – rūgštus + P …metri-ja], chem. titrimetriniai kiekyb. analizės metodai, pagrįsti rūgščių neutralizacija.

acidofilai [atidus + …filas]: 1. organizmai, gyvenantys tik rūgščioje aplinkoje, pvz., acto rūgšties bakterijos, kiminai, lubinai; 2. P

eozonofilai.

acidofilija [atidus + …filija],biochem. ląstelių gebėjimas nusidažyti rūgštiniais dažikliais.

acidofilinas, dietinis pienas, raugintas acidofili-nės lazdelės, pieno rūgšties streptokokų (Strep-tococcus lactis) ir kefyro grybų raugais.

acidofitai [atidus + …fitas] ^ acidofilai.

acidofobai [atidus + …fobas], organizmai, ne-pakenčiantys rūgščios aplinkos, gyvuojantys tik neutralios arba šarminės reakcijos aplinkoje.

acidogenai [atidus + …genas], chem. nemeta-lai (išskyrus inert. dujas), pvz., siera, azotas; jų oksidai reaguodami su vandeniu sudaro rūgštis.

acidolizė [atidus + …ližė], chem. junginio skaidymas rūgštimi.

acidozė [lot. atidus – rūgštus], rūgščių pagausėjimas kraujuje ir organizmo audiniuose.

aciklinis [a… + ciklinis] p alifatinis.

acilas [lot. atidus – rūgštus]org. rūgšties liekana R-CO-, pvz., formilas –

skruzdžių rūgšties liekana.

a conto [sk. a konto; it.] / a konto.

a contrario [sk. a kontrarijo; lot.], log. (įrodinėti) nuo priešingo dalyko.

actas [lot. acetum], vandeninis acto rūgšties tirpalas.

actekai, Meksikos indėnų tauta, XV a. sukūrusi valstybę, XVI a. užkariauta ispanų.

Ada [pagal Dž. G. Bairono dukters Ados Lavleis (Lovelace), pirmosios Č.

Babidžo skaitmeninės skaičiavimo mašinos programuotojos, vardą], komp.

universali programavimo kalba lygiagretiems ir realaus laiko mastelio procesams aprašyti.

ad absurdum /” reductio adabsurdum.

ad acta [sk. ad akta; lot.], į bylą (t. y. darbas atliktas, klausimas išspręstas).

adadžo /” adagio.

adagio [sk. adadžo; it. lėtai, ramiai]: 1. lėtas muz. tempas; 2. šio tempo muz. kūrinys ar jo dalis; 3. klasikinio šokio forma; daugiausia lyrinis duetas (šokėjas padeda balerinai atlikti sudėtingus, virtuoziškus sukinius).

adaguliacija [lot. ad – pas, prie + ^ (ko)aguliaci-ja], chem. dviejų sumaišytų suspensijų tarpusavio koaguliacija.

adaksas, arklinė antilopė Addax nasomaculatus, gyvenanti Sacharos dykumoje.

adaktilija [ a… + gr. daktylos – pirštas], bepirš-tystė, įgimtas pirštų nebuvimas.

adamantanas [gr. adomas (kilm. adamantos) -deimantas], chem. org. junginys, kurio molekulės anglies skeletas panašus į deimanto gardelę; naud.

plastikams, tepalu tirštikliams, vaistams gaminti.

adamitai [pagal biblinio Adomo vardą]: 1. gnosti-kų sekta II-III a. Š.

Afrikoje, propagavusi pirmapradį žmogaus tyrumą; 2. XIII-XVI a. katalikų sektos, per husitų karus priklausiusios kairiajam taboritų sparnui; kovojo už turto bendrumą.

adamizmas [pagal biblinio Adomo vardą], rusų poezijos srovė, kitaip T1

akmeizmas.

adamsija, duobagyvis Adamsiapalliata, vėžių vienuolių simbiontas.

adamsitas [pagal amerikiečių atradėjo R. Adam-so (Adams) pavardę], dirginančioji kovinė nuodingoji medžiaga; geltoni milteliai.

adaptacija [lot. adaptatio – pritaikymas, priderinimas]: 1. žmogaus prisitaikymas prie kintančių ar naujų gyvenimo sąlygų; organizmų prisitaikymas prie aplinkos; 2. organizmų (jų organų formos, sandaros, funkcijų) prisitaikymas prie kintančių gyvenimo sąlygų; 3. akies prisitaikymas prie įv. stiprumo šviesos; 4. klausos prisitaikymas prie garso stiprumo: lokio pat stiprumo ilgai trunkantis garsas girdimas silpnesnis; 5. kūrinio teksto supaprastinimas, pritaikymas pradedantiems mokytis užsienio kalbos, moksleiviams, vaikams; 6. komp. pro-gram. įrangos pritaikymas tam tikrai kalbinei, kultūrinei ir kt. terpei; 7. prozos ar poezijos kūrinio pritaikymas scenai; 8. kibernet. sistemos prisilaikymas prie aplinkos – susiderinimas, susiorgani-zavimas.

adapteris [angį. adapter < lot. adapto – pritaikau, priderinu]: 1.

prietaisas mech. virpesiams keisti elektriniais, atgaminant garso mech.

įrašą; 2. įmo-va ar žiedas skirtingos konstrukcijos objektyvui prie fotografijos aparato priderinti; 3. fotografijos aparato kasetė, leidžianti naudoti ne jam skirtų matmenų ar tipų filmus; 4. kompiuterio ir išor.

įrenginio sąsajos įtaisas; sietuvas.

adaptyvus, prisitaikantis, gebantis prisitaikyti.

adaptomėtras [lot.adapto-pritaikau + …metras], prietaisas, kuriuo matuojamas akies jautrumas šviesai; hemeralopijos (vištakumo) matuoklis.

adaptuoti [lot. adaptare- pritaikyti], pritaikyti, pvz., kūrinį;

palengvinti, pvz., tekstą (pritaikyti nepakankamai pramokusiam skaitytojui).

adaptuotis, prisitaikyti prie pakitusių sąlygų, naujos aplinkos.

ad astrą [lot.], iki žvaigždžių, į žvaigždes, aukštyn.

adatas [arab. ‘adat -paprotys], musulmonu paprotinė teisė, reguliuojanti tuos santykius, kurių neapima rel. teisė – šariatas.

a dato [it.], nuo pasirašymo (surašymo) datos.

adatomas [lot. ad – pas, prie + atomas], chern. atomas, adsorbuotas kūno paviršiuje ir galintis juo judėti.

ad Calendas Graecas [sk. ad kalendas grekas; lot.] ad Kalendas Graecas.

ad depositum [sk. ad depozitum; lot.], (bylą, dokumentą atiduoti) saugoti, laikyti.

adefagija [lot. adde – pridėk + p …fagija], med. rajumas – liguistai gausus valgymas.

adekvatūs [lot. adaeąuatus – prilygintas, prilygęs], tolygus, tapatus, visiškai atitinkantis; neperdėtas.

adelfanas, vaistas, mažinantis kraujospūdį.

adeifogamija [gr. adelphos – brolis + …gami-ja], augalo žiedo apdulkinimas los pačios rūšies greta augančio augalo žiedadulkėmis.

adendas[lot. addenda -kaspridėtina]: 1. P ligan-das; 2. priedas prie sutarties, pakeičiantis ar papildantis kai kurias jos sąlygas.

adefidumas [lot. addendum – kas pridėtina] t* adendas.

adenin//as, org. junginys C5H,N.; heterociklinė purino bazė; nukleorūgščių komponentas; ~o yra mėsoje, piene, kiaušiniuose, mielėse, daugelio augalų lapuose ir žieduose; vitaminas B4.

adenitas [gr. aden – liauka], liaukos arba limfmaz-gio uždegimas.

adenofibroma [aden + fibroma], liaukinio audinio nepiktybinis navikas su labai išvešėjusiu jungiamuoju audiniu.

adenoidai [aden + gr. eidos -pavidalas]: 1. ryklės migdolu (tonzilių)

adenoidinės išvašos; 2. ryklės migdolai – tonzilės.

adenoidinis [ adenoidai], liaukos pavidalo, liau-kiškas.

adenokarcinoma [aden + karcinoma], piktybinis liaukinio epitelio navikas.

adenoma [gr. aden – liauka], nepiktybinis liaukinio epitelio navikas.

adenomioma [aden + mioma], nepiktybinis navikas, susidedantis iš lygiųjų raumenų ir liaukinių ląstelių.

adenostilis [aden + stylis -liemenėlis], astrinių šeimos daugiametė žolėAdenostyles; iš P. Europos kalnų kilęs dekor. augalas.

adenovlrus//ai [aden + virusai], virusu grupė; latentinės būsenos ~ų randama tonzilėse ir virškinamajame trakte; sukelia žmogaus ir daugelio stuburinių gyvūnų ligas.

adenozinas, org. junginys C]riHL,N,O4; ribonukle-ozidas; susideda iš D-

ribozės ir adenino.

adentija p a… + lot. dens (kilm. dentis)- dantis], bedantystė – keliu arba visų dantų nebuvimas.

adeptas [lot.adeptus -pasiekęs]: 1. asmuo, žinantis sektos, religijos arba kitas paslaptis; 2*. idėjos, doktrinos, religijos sekėjas arba šalininkas.

aderrninas [ a… + gr. denna – oda] ntk., ?piridoksinas.

adesyvas [lot. ad – pas, prie + esse – būti], pašalio esamasis vietininkas, reiškiantis, kad veikėjas ar veiksmas yra prie pat to daikto, kuris pasakomas šiuo linksniu, pvz., sėdi kojosemp – sėdi prie kojų; dab. liet.

kalboje išnykęs.

ad exemplum [sk. ad egzemplium; lot.], pagal pavyzdį.

ad extremum [sk. ad ekstremum; lot.], pagaliau, galų gale; iki galo.

ad finem [lot.], iki galo.

adhezija [lot. adhaesio -sukibimas]: 1.priekiba -kietu kūnu, kieto kūno ar skysčio, nesimaišančių skysčių susiliečiančių paviršiu sukibimas dėl kūnų dalelių sąveikos; 2. med. suaugimas, sąauga.

ad hoc [sk. ad hok; lot.], šiuo atveju; iškart, tuojau, šiam atvejui; šiuo tikslu.

ad hominem [lot.], taikant žmogui.

ad honores [lot.], dėl garbės, dovanai.

adiabatė, kreivė, vaizduojanti adiabalinį reiškinį.

adiabatinis [gr. adiabatos – nepereinamas], vykstantis be šilumos mainu su aplinka.

adiafora [gr. adiaphora – neutralūs dalykai], tai, kas morališkai yra neutralu (nei gera, nei bloga).

adiantas [gr. adianton], šertvūnų skyriaus adian-tiniu šeimos daugiametis žolinis augaasAdiantum; dekor. kambarinis augalas.

adicin//is [lot. additio – pridėjimas], susijęs su sudėtimi, pvz., ~ė skaičių teorija (tiria natūrinių skaičių užrašymą tam tikro pavidalo dėmenų sumomis).

a die [lot.], nuo šios dienos.

adygėjai, tauta, kalbanti viena abchazų-adygų kalbų; gyvena Adygėjoje (S.

Kaukazas, Rusija).

adinamija [gr. adynamid],bejėgystė -viso organizmo arba kurio nors organo nusilpimas.

ad infinitum [lot.], iki begalybės, be galo.

adipozė [lot. adeps (kilrn. adipis) – riebalai, taukai], med. nutukimas.

adipsija [ a… + gr. dipsa – troškulys], med.: 1. troškulio nebuvimas; 2.

liguistas vengimas gerti.

adyrai [tiurku k. adyr – kalvota vietovė], erozijos suraižyti Vid. Azijos dykumų ir pusdykumių priekalniai; bedlendo atmaina.

Aditė, šen. indų deivė, įkūnijusi visatą; dievų motina.

adityvinis – adityvus.

adityvus [lot. additivus – pridėtinis, gaunamas sudėties būdu]: 1. paremtas sudėtimi, susijęs su sudėtimi, pridėjimu; 2. atspindintis sumos (visumos)

ir dėmenų (dalių) santykius; remiamas, paaiškinamas tais santykiais.

aditonas [gr.adyton], šen. graikų šventovės (šventyklos, giraitės, grotos)

vieta, kur buvo laikomos šventenybės ir kur galėjo įeiti tik žyniai arba išrinktieji.

adjektyvizacija [lot. (nomen) adjectivum -būdvardis], kalbat, būdvardėjimas.

adjudikacija [lot. adiudicatio – priteisimas], teis.: 1. nekilnojamojo turto priteisimas asmeniui, pasiūliusiam už tą turtą didžiausią kainą per teismo sprendimu surengtas varžytynes; 2. nuosavybės teisės pripažinimas teismo sprendimu.

adjunktas [lot. adjunctus – prijungtas]: 1. pareigūno pavaduotojas; 2.

mokslo įstaigų jaunesnysis mokslinis darbuotojas, papr. vyresniojo (profesoriaus, akademiko) padėjėjas; 3. buv. SSRS karininkas, kuris adjunktūroje rengiasi pedagoginiam ar moksl. darbui aukštojoje karo mokykloje ar mokslo įstaigoje; 4. diplomuoto moksl. dokumentacijos ir informacijos, bibliotekininkystės darbuotojo titulas; 5. mat. determinanto arba kvadrat. matricos elemento tam tikro ženklo minoras – algebrinis papildinys.

adjunktūra [^ adjunktas]: 1. adjunkto pareigos, darbas, titulas; 2. buv.

SSRS aukštųjų karo mokyklų dėstytojų ir karinių mokslo įstaigų darbuotojų rengimo forma.

adjutantas [lot. adjutans – padedantis], karininkas, paskirtas vado tarnybiniams pavedimams atlikti; štabo karininkas, tvarkantis raštvedybą ir atliekantis kitus tarnybinius pavedimus.

ad Kalendas Graecas [sk. ad kalendas grekas; lot.], per graikų kalendas, t.

y. niekada (graikai kalendų neturėjo).

ad leones [lot.], liūtams sudraskyti (Romos cirko žiūrovų šūksnis, reikalaujantis atiduoti plėšriesiems žvėrims sudraskyti nugalėtus gladiatorius, myriop nuteistus nusikaltėlius arba krikščionis, neatsisakiusius savo tikėjimo).

adlerizmas [pagal austrų psichologo A. Adlerio (Adler; 1870-1937) pavardę], individualioji psichologija – psichoanalizės kryptis, kuri svarbiausiu nesąmoningu veiklos motyvu laiko valdžios siekimą.

ad libitum [lot.], pasirinktinai, pagal pageidavimą; muz. kūrinio arba jo fragmento atlikimo nuoroda, leidžianti laisviau pasirinkti tempą, vieną iš kelių nurodytų instrumentų ir pan.

ad literam [lot.], paraidžiui, pažodžiui, t. y. tikrąja žodžio reikšme.

ad maiorem Dei gloriarn [sk. ad majorcm deji gliorijam; lot.], didesnei

Dievo garbei; jėzuitų ordino kūrėjo šv. Ignaco Lojolos (Ignacio Loyola,

1491-1556) šūkis.

administracija Lot administratio – tvarkymas, vadovavimas]: 1. valst.

valdymo organų sistema; 2. organizacijos, įmonės, įstaigos vadovaujantysis personalas; 3. atsakingieji rengėjai, tvarkytojai.

administracinis [administracija]: 1. susijęs su administracija, jai priklausantis; 2. ek. pagristas nurodymais, potvarkiais ir pan., o ne rinkos dėsniais. administratorius [lot. administrator], atsakingas tvarkytojas, valdytojas; savivaldybės administracijos vadovas.

administruoti [lot. administrare -valdyti, tvarkyti]: 1. valdyti, tvarkyti;

2*. valdyti, tvarkyti nesigilinant į dalyko esmę, biurokratiškai.

admiralitetas [^ admirolas}, aukščiausiasis karinių jūrų pajėgų valdymo organas.

admirolas [ol.admiraal < arab.amir ai bahr-jūros valdovas]: 1. karinio jūrų laivyno aukščiausiųjų vadų kar. laipsnis; 2. dieninis drugys Pyrameis atalanta.

admitansas [angį. admittance < lot. admitto – pri-leidžiu], ei. grandinės tariamasis laidumas kinta-majai ei. srovei.

ad modum [lot.], panašiai kaip, pagal pavyzdi.

admonicija [lot. admonitio – priminimas, paraginimas], pamokymas, graudenimas prieš išpažintį ar priesaiką; įspėjimas.

ad multos annos [lot.], ilgiausių metu!

adneksitas [lot. adnexa – priklausiniai], gimdos priklausinių (kiaušintakio ir kiaušidės) uždegimas.

adnominalinis [lot. ad nomen – prie daiktavardžio], kalbot. vartojamas su daiktavardžiu.

ad notam [lot.], prisiminti, žiniai.

ad notanda [lot.], reikia pažymėti, pažymėtina.

ad notata [lot.], pastaba, pastabos.

ad oculos [sk. ad okulios; lot.], prieš akis, akivaizdžiai.

adolescencija [lot. adolescentia – paauglystė]: 1. jaunystė; 2. žmogaus lytinio brendimo laikotarpis (nuo pirmųjų brendimo reiškinių iki visiško subrendimo).

adoleskarija [lot. adolesco – augu, bręstu 4-p (cer)karija], zool. kai kurių digeninių siurbikių lerva, gyvenanti vandens baseinuose ant augalų, povandeninių daiktų, dugno.

Adomas, Biblijos personažas, pirmasis Dievo sukurtas žmogus, už nepaklusnumą drauge su Ieva išvarytas iš rojaus.

Adonajas [he.br.Adonai -mano Viešpats], Dievo vardas Senajame Testamente, vart. vietoj vardo Jahvė, kurį ištarti draudžia judėjų tikėjimas. Adonis (gr. Adonis), finikiečių augalijos ir derlingumo dievas, vėliau garbintas ir graikų; mirštančios ir atgyjančios gamtos simbolis.

Adonis [ Adonis]: l.vėdryninių šeimos vienametė arba daugiametė žolė

Adonis, paplitęs Europoje ir V. Azijoje; dekoratyvinis, nuodingas, vaistinis augalas; 2. gražuolis, moterų numylėtinis.

adopcija [lot. adoptio] * adaptacija.

adoptacija [lot. adoptatio], įvaikinimas (įsūnijimas, įdukrinimas).

adoptuoti [lot. adoptare], įvaikinti (įsūnyti, įdukrinti).

adoracija [lot. adoratio], garbinimas, dievinimas; rel. Dievo arba rel.

kulto objektų garbinimas, ppr. tam tikra forma.

adorantas [lot. adorans (kilm. adorantis) – garbinantis, dievinantis], tapyboje ir skulptūroje – figūra maldai sudėtomis rankomis, klūpanti prie

Kristaus arba Marijos kojų.

adoratorius [lot. adorator], garbintojas, dievintojas.

adoruoti [lot. adorare], garbinti, dievinti; rel. garbinti Dievą arba rel.

kulto objektą.

ad patres [lot.], pas protėvius (nukeliauti), t. y. numirti.

ad rem [lot.], iš esmės, tuo klausimu, reikalu, konkrečia tema; į temą, prie temos.

adrenalinas [lot. ad – prie + renalis – inkstų], antinksčių šerdinės dalies hormonas arba dirbtinis jo analogas; stimuliuoja medžiagų apykaitą, širdies darbą, didina kraujospūdį, cukraus kieki kraujuje, lėtina žarnyno peristaltiką.

adrenalin//is [ adrenalinas], antinkstinis, pvz., ~ė sistema – adrenaliną ir noradrenaliną gaminančių organizmo ląstelių (susikaupusių daugiausia antinksčių šerdinėje dalyje, simpatiniuose mazguose ir rezginiuose) visuma.

adrenergin//is [ adren(alinas) + gr. ergon – poveikis], biol. jautrus adrenalinui, jo sužadinamas, pvz., ~ė sinapsė (jos mediatorius yra adrenalinas). adrenoblokatoriai [ adreno(mimetikai) + angį. block –

sulaikyti], vaistai, laikinai sustabdantys ad-renomimetikų veikimą.

adrenokortikotropinis [lot. ad- prie + renes-inkstai + cortex (kilm.

corticis) – žievė + gr. tro-pos – kryptis], veikiantis antinksčių žievę, pvz., A hormonas (hipofizės priekinės dalies hormonas, skatinantis antinksčių žievės veiklą).

adrenomimetikai [ adren(alinas) + gr. mimeti-kos – pamėgdžiojantis], adrenalinas, noradrenalinas ir panašiai į juos veikiantys vaistai; stiprina širdies susitraukimus, plečia bronchus.

adresantas [vok. Adressant], siuntėjas- asmuo, siunčiantis pašto siuntą ar telegramą.

adresas [pranc. adresse]: 1. asmens, įmonės, organizacijos buvimo vietos nurodymas; 2. iškilmingas raštiškas sveikinimas, kreipimasis į kurį nors asmenį, organizaciją, įstaigą; 3. komp. duomenų vietos kompiuteryje arba kompiuterių tinkle nurodymas.

adresatas [vok. Adressat]: gavėjas – asmuo, kuriam adresuota pašto siunta ar telegrama; 2. asmuo, į kurį kreipiamasi, kuriam kas nors (pvz., straipsnis, lit. kūrinys) skiriama.

adresografas [ adresas + …grafas], mašina dažnai pasikartojantiems ant siuntų tekstams, ypač adresams, spausdinti.

adresuoti: 1. rašyti adresą ant siunčiamo laiško ar siuntinio; 2. pasakyti, parašyti kam, kieno adresu; 3. komp. paskirti duomeniui adresą.

adsorbatas, adsorbento įgerta medžiaga.

adsorbcija [lot. ad – pas, prie + sorbeo – sugeriu, siurbiu], įgertis, paviršinis sugėrimas – kokios nors medžiagos kaupimasis skysto ar kieto kūno paviršiuje iš duju arba tirpalu.

adsorbentas [ad + lot. sorbens (kilm. sorbentis) -sugeriantis, siurbiantis], didelio specifinio paviršiaus kieta medžiaga, kurios paviršiuje vyksta adsorbcija.

adsorberis, įrenginys, kuriuo adsorbcijos (sugėrimo) būdu valoma skysčiai ir dujos.

adsorbtyvas, adsorbuojamoji medžiaga.

adstratas [ad + lot. stratum – patiesalas; čia: pagrindas], kalba, padariusi įtaką kitai, gretimos tautos arba toje pačioje teritorijoje vartojamai kalbai ar jos tarmėms.

adūkcija [lot. adductio – pritraukimas], anat. galūnės pritraukimas prie kūno vidurinės plokštumos.

aduktas, chem. junginys, kuris susidaro, laisvai susijungus dviem molekulėms, ir lengvai skyla į tas pačias molekules.

adūktorius [lot. adductor -pritraukėjas], anat. pritraukiamasis raumuo.

ad unguem [sk. ad ungvem; lot.], iki nago, t. y. labai gerai, labai kruopščiai, iš panagiu.

ad unum (omnes) [lot.], (visi) iki vieno, be išimties.

ad ijsum [sk. ad ūzum; lot.], vartoti, vartojimui.

ad usum Delphini [sk. ad ūzum delfyni; lot.]: 1. naudotis dofinui (lot.

delphinus) – taip vadindavo specialiai cenzūruotus lotyniškus klasikų leidinius, skirtus Liudviko XIV sūnui; 2*. leidiniai, skirti tam tikrai skaitytojų grupei, ypač jaunimui.

advaliorinis [lot. ad valorem – pagal verte] ntk., vertybinis, nustatomas pagal prekės kainą, pvz., A muitas.

ad valorem [sk. ad valiorem; lot.], pagal verte, pagal kainą.

advėkcija [lot.advectio -atgabenimas],meteor. oro masių pernaša horizontalia kryptimi.

adventas [lot. adventus – atėjimas], pagal katalikų liturg. kalendorių –

keturios paskutinės savaitės prieš Kalėdas.

adventicija [lot. adventitia – išorinė], anat. išorinis dangalas, vienas iš

3 dangalų, kurie sudaro vamzdinių organų, kraujagyslių ir limfagyslių sieną; išorinė.

adventistai [ adventas], protestantų sekta pranašaujanti greitą antrąjį Jėzaus Kristaus atėjimą į žemę; atsirado 1831

JAV.

adventyvinis [lot. adventitius – atėjęs iš kitur, [sve-timas], kilęs iš kitur, atsiradęs ne čia; pridėtinis, atsiradęs vėliau, pvz., A augalas

-žmogaus ar gyvūnų atneštas (perkeltas) iš kt. kraštų, išskyrus introdukuotus; A organas – pridėtinis augalo organas, išaugęs neįprastoje vietoje (šaknys ant stiebo).

adverbalinis [lot. ad verbum – prie veiksmažodžio], vartojamas su veiksmažodžiu.

adverbialinis [lot. adverbialis], prieveiksminis, turintis prieveiksmio savybių arba jo reikšmę.

adverbializacija [lot. adverbium – prieveiksmis], prieveiksmėjimas, pvz., tuomet < tuo metu.

advocatus Dei [sk. advokatus deji; lot.], Dievo advokatas, t. y.

dvasininkas, kuris per beatifikaciją ar kanonizaciją iškelia argumentus už asmens pripažinimą šventuoju.

advocatus diaboli [sk. advokatus dijaboli; lot.]: 1. velnio advokatas, t.

y. dvasininkas, kuris per beatifikaciją ar kanonizaciją iškelia argumentus prieš asmens pripažinimą šventuoju; 2*. blogio gynėjas.

ad vocem [lot.], to žodžio proga, ta proga (kas ateina į galvą).

advokatas [lot. advocatus]: 1. asmuo, turintis teisę teikti juridinę pagalbą asmenims, organizacijoms; 2*. užtarėjas, žodžiu ar raštu ką užtariantis. advokatauti: 1. būti advokatu, dirbti advokato darbą; 2.

patarti, užtarti, ginti ką, imtis tvarkyti kieno reikalus.

advokatūra [ advokatas]: 1. advokatų visuma, turinti tam tikrą organizacinę struktūrą; 2. advokato profesija, veikla.

aequo animo [sk. ekvo animo; lot.] ramiai, abejingai.

aeracija [pranc.aėration < gr. aer-oras]: 1. vėdinimas; prisotinimas oro;

2. dirvožemio oro apykaita su atmosferos oru; ją reguliuoja žemės dirbimas ir melioracija; 3. med. ^ arterizacija.

aerariumas [gr. aer – oras], nuo saulės ir vėjo apsaugota oro vonių aikštelė.

aeratorius [pranc. aerateur- vėdintuvas], mašina birioms medžiagoms purenti, vėdinti; purentuvas.

aerenchima [aer + gr. enchyma -audinys], purus augalų audinys, kurio ląstelės plonasienės, tarpu-ląsčiai dideli, prisipildę oro; būdinga vandens ir pelkių augalams.

aero… [gr. aer-oras], pirmoji sudurt. žodžių dalis, rodanti jų sąsają su oru, dujomis, aviacija.

aerobai [ aero… + gr. bios – gyvybė), organizmai gyvenantys tik laisvo deguonies turinčioje aplinkoje aerobika [angl. aerobic], intensyvios mankštos, atliekamos pagal estradinės muzikos taktą, kompleksas; paplito JAV, V. Europoje XX a. 8-9 dešimtmetyje (daugiausia kultivuojamas moterų). .

aerobinis [ aerobai], reikalaujantis deguonies gyvybei palaikyti, pvz., A

organizmas (aerobas).

aerobiontai [ aero… + biontas] ^ aerobai. aerobiozėĮ^aero… + -71

…biozė], gyvavimas tik tada, kai yra laisvo deguonies.

aerobusas [ aero… + (auto)busas], didelis (keliu šimtu vietų) keleivinis lėktuvas.

aerodinamika [ aero… + dinamika], mokslas, tiriantis oro (dujų) judėjimą ir jėgas, veikiančias dujose judančius kietus kūnus.

aerodinamin//is [ aerodinamika]: 1. aptakus, aptakios formos, pvz., A

kūnas; 2. sukeltas dujų poveikio, pvz., —ė jėga (jėga, kuria dujos veikia jose judančio kietojo kūno paviršiaus elementą); 3. susijęs su aerodinamikos tyrimais, jos dėsnių veikimu, panaudojimu.

aerodoksas, beliepsnio sprogdinimo būdas; naud. suslėgtų dujų energija.

aerodromas [ aero… + …dramas], žemės plotas, pritaikytas lėktuvams kilti, tūpti, stovėti ir aptarnauti.

aeroembolizmas [ aero… + gr. embole- užsikimšimas], kraujagyslių užsikimšimas, dėl aukšto atmosferos slėgio susidarius jose azoto burbuliukams.

aerofagija [ aero… + …fagija], oro rijimas sergant virškinamojo trakto ligomis, isterija.

aeroflitras [- aero… + filtras], biofiltras su intensyvia dirbtine aeracija, suaktyvinančia vandenį valančių mikroorganizmų veiklą.

aerofltai [aero… + …fitas], augalai, visas maisto medžiagas gaunantys iš atmosferos, pvz., kai kurios samanos, kai kurie bromelijinių šeimos augalai (tilandsijos).

aerofobija [ aero… + …fobija], įkyri oro judėjimo (vėjo, skersvėjo, atvirų langų) baimė.

aerofonai [ aero… + …/o/ias1], pučiamieji muz. instrumentai (klarnetai, saksofonai, birbynės, fleitos, skudučiai, trimitai, valtornos, trombonai).

aeroforas [ aero… + gr. phoros – nešantis]: 1. techn. Įrenginys, kuriuo narui po vandeniu tiekiamas oras; 2. muz. pučiamojo instrumento įtaisas (kojomis minamos dumplelės ir vamzdelis), tiekiantis orą be pertraukų (net ir griežikui įkvepiant).

aerofotografija [ aero… + fotografija], Žemės paviršiaus fotografavimas iš skraidymo aparato.

aerofotogrametrija [ aero… + fotogrametrija], vietovės planų sudarymas remiantis iš skraidymo aparato padarytomis nuotraukomis.

aerofototopografija [ aero… + foto… + topografija], žemėlapių sudarymas pagal nuotraukas, padarytas iš skraidymo aparato (ppr. lėktuvo).

aerogenin//is [ aero… + …geninis],med. plintantis oru, pvz., ~ė infekcija.

aerogeodezija [ aero… + ^ geodezija] aerofototopografija.

aerografas [ aero… + …grafas], prietaisas dažams purkšti suslėgtu oru ant marginamo popieriaus, audinio, kitų paviršių.

aerografija, spalvinimas, marginimas aerografu.

aerojonoterapija [ aero… + jonoterapija], gydymas jonizuotu oru.

aerokasko [ aero… + kasko], oro transporto priemonių draudimas.

aeroklimatologija [aero… + klimatologija], laisvosios atmosferos (troposferos aukščiau kaip 1,5 km nuo Žemės paviršiaus) ir apatinio stratosferos sluoksnio (iki 20-25 km) klimatologija.

aeroklubas [ aero… + klubas]: 1. sporto lakūnų, parašiutininkų, sklandytojų draugija; 2. aviacijos sportininkų rengimo organizacija.

aerolltas[ aero… + …litas], akmeninis meteoritas.

aerolocija [ aero… + locija], oro linijų, aerodromu, tūpimo aikštelių aprašas.

aerologija [ aero… + …logija], mokslas, tiriantis laisvosios atmosferos fiz. procesus ir reiškinius.

aeromechanika [ aero… + mechanika], mokslas, tiriantis dujų ir jose esančių kūnų pusiausvyrą irjudėjimą.

aeromėtras [ aero… + …metras], prietaisas dujų masei ir tankiui matuoti.

aeromobllis [ aero… + lot. mobilis – judamas], propelerio varomas automobilis.

aeronas1 [gr. aer- oras], stiprus lengvas aliuminio lydinys su variu, siliciu, kartais ir su ličio priemaiša; vart. lėktuvams, dirižabliams gaminti.

aeronas2, vaistas, slopinantis vėmimą; vart. jūrų ir skridimo ligos profilaktikai.

aeronautas [ aero… + gr.nautes -jūreivis], oreivis; žmogus, skraidantis aerostatais.

aeronautika [ aero… + gr. nautike- laivyba], žmonių skraidymas atmosferoje; aviacija, oreivystė.

aeronavigacija [ aero… + navigacija], skraidymo aparatu valdymo mokslas, priemonės ir veiksmai; orientavimasis, kelio radimas skrendant. aeronomija [aero… + gr.nomoš -dėsnis], mokslas, tiriantis aukštųjų atmosferos sluoksnių (me-zosferos ir egzosferos) fizik. ir chem. procesus.

aeroplanas [pranc. aeroplane < aero… + pla-ner – sklandyti], pasenęs lėktuvo pavadinimas.

aeroplanktonas [ aero… + planktonas], oro srovių nešiojami smulkūs gyvi organizmai (bakterijos), sėklos, sporos, žiedadulkės.

aeroponika [aero… + gr. ponos – darbas], augalų auginimas drėgname ore, be dirvos: šaknys purškiamos mitybiniu tirpalu.

aeroportas [ aero… + pranc. port – uostas] ntk., oro uostas – aerodromas su visais įrenginiais ir specialiomis tarnybomis.

aerosilas, smulkūs, labai lengvi silicio dioksido milteliai.

aerostatas [ aero… + gr.statos -stovintis], skraidymo aparatas, kurio keliamąją jėgą sudaro specialiame apvalkale esančios lengvesnės už orą dujos (vandenilis, helis).

aerostatika [ aero… + statika], mokslas apie duju pusiausvyrą ir nejudančiu dujų mech. poveikį jose esantiems kūnams.

aerostilas [ aero… + gr. stylos – kolona], šen. graikų šventykla su kolonomis, kurių interkolum-niumas 6V2 modulio.

aerotaksis [ aero… + taksis1], mikroorganizmų, pavienių ląstelių (pvz., lytinių ląstelių) arba ląstelių dalių (pvz., plastidžių) aktyvus judėjimas link arba nuo deguonies šaltinio.

aerotankas [ aero… + angi. tank-rezervuaras], aeruojamas nutekamojo vandens biol. valymo įrenginys.

aeroterapija [ aero… + terapija], gydymas oru (oro vonios, buvimas gryname ore).

aerotorija [aero… + (ten)fonya], oro erdvė virš aerodromo ir apie 50 km aplink jį lėktuvams leistis ir kilti.

aerozolis [ aero… + zolis], dispersinė sistema, susidedanti iš dujų ir jose plūduriuojančių kietų arba skystų dalelių.

afabulmis [ a… + < fabula], neturintis fabulos, pvz., A lit. kūrinys.

afagija [ a… + …fagija],nenurijimas, negalėjimas nuryti maisto.

afakija [ a… + gr.phakos – lęšis], med. lęšiuko nebuvimas akyje.

afalina, delfinas Tursiops truncatus, paplitęs jūrų seklumose; auginamas okeanariumuose.

afarai, tauta, kalbanti viena kušitų kalbų; gyvena Etiopijoje, Eritrėjoje,

Džibutyje; danakiliai.

afazija [gr. aphasia < a… +phasis-kalbėjimas], negalėjimas kalbėti, atsirandantis dėl galvos smegenų pažeidimo.

afektacija [lot. affectatio], perdėtas, dirbtinis jausmingumo rodymas;

kalbos, elgesio įmantrumas.

afektas [lot. affectus -susijaudinimas, aistra], stiprus, trumpas susijaudinimas, smarki emocinė reakcija, jausmų protrūkis (ypač pykčio).

afektuotas [afektacija], nenatūralus, perdėtas (apie elgesį, jausmą).

afelis [gr. aphėlios < apo – toli nuo + helios – saulė], aplink Saule skriejančio kūno orbitos taškas, labiausiai nutolęs nuo Saulės.

afera [pranc. ajfaire], didelė apgavystė; nesąžininga, apgavikiška veika.

aferentin//is [lot.afferens (kilm.afferentis) -atnešantis]: 1. atnešantis, atvedantis (Į kokį nors organą), pvz. ~ės nervinės skaidulos (skaidulos, kuriomis jaudinimas sklinda į centrinę nervų sistemą); 2. med. įcentrinis.

af erezė [gr. aphairesis], kalbat, žodžio pradžios garso arba kelių garsų išnykimas, pvz., angį. I’m < / am, vok. raus < lieraus.

aferistas, sukčius, žmogus, kuris daro aferas.

affettuoso [sk. afetuozo; it.], muz. jautriai, švelniai, aistringai.

afganai, tauta, kalbanti viena iranėnų kalbų (puš-tūnų k.); gyvena

Afganistane, Pakistane;puštūnai.

afganas: 1. vietinis pietvakarių vėjas, pučiantis 40-70 dienų per metus

Amudarjos aukštupyje; 2. rankomis rištas rusvai raudonų atspalvių, geom. ir augai, motyvų rašto kilimas, gaminamas daugiausia Afganistane; 3. afganų kurtas, šunų ilgais ir švelniais plaukais veislė, kilusi iš Afganistano.

afganis, Afganistano piniginis vienetas.

af leidai [lot. aphis – amaras + caedo – žudau], insekticidai amarams naikinti.

afiksacija, žodžių darybos būdas – afiksų dėjimas prie šaknies arba kamieno.

afiksas [lot. affūcus – pritvirtintas], kalbat, kiekviena reikšminė žodžio dalis (morfema), išskyrus šaknį (pvz., priešdėlis, priesaga, intarpas, galūnė).

afiksoidas [ afiksas + gr. eidos -pavidalas],kal-bot. šakninė morfema, atliekanti afikso funkcijas.

afllija [ a… + gr. phyllon – lapas], augalo lapų nebuvimas dėl jų redukcijos.

afinavimas [pranc. affiner – valyti]: 1. valymas, gryninimas, grynos medžiagos gavimas; 2. rafina-vimui skirto smulkaus cukraus parengiamasis valymas; 3. metalurgijos procesas labai gryniems tauriesiems metalams (auksui, platinai, sidabrui) gauti.

afinažas [pranc. affinage – valymas] ^ afinavimas (3).

afinūs, afininis [lot. affinis], artimas, gretimas, giminingas, pvz., matematikoje A atvaizdis -abipus vienareikšmės plokštumos (erdvės)

atvaizdis į plokštumą (erdvę), kai tiesė pereina į tiese.

afirmacija [lot. affinnatio], patvirtinimas.

afiša [pranc. affiche], kultūros, sporto pramogų renginio, parodos reklaminis skelbimas.

afišuoti [ afiša], reklamuoti, atkreipti dėmesį. aflėksin//is [s a… +

fleksinis], kalbat, neturintis fleksijos; ~ės kalbos – kalbos, kurioms nebūdinga fleksija, ypač galūnių kailyba.

afonija [gr. aphonia – nebylystė], balso netekimas, balso nebuvimas dėl gerklų ar nervu sistemos pažeidimu.

aforistin//is [^ aforizmas], trumpasakis, panašus i aforizmą, pvz., ~

mintis.

aforizmas [gr. aphorismos < aphorizo – apibrėžiu], trumpas, įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai originalią, netikėtą mintį, pvz.: „Yra priekaištu, kurie giria, ir pagyrimu, kurie šmeižia”. – F. de

Larošfuko (de La Roche-foucauld).

a fortiori [sk. a forcijori; lot.], juo labiau.

atrakta [gr. apkreikta -laivai be denio], šen. Graikijos irklinis laivas, panašus į galerą.

afrazin//is, bendras Afrikai ir Azijai; ~ės kalbos -semitų-chamitų kalbos, paplitusios S. Afrikoje ir P. v. Azijoje.

afrikaneriai, tauta, kalbanti viena germanu kalbu – afrikanso kalba; gyvena

Pietų Afrikos Respublikoje, Zimbabvėje, Namibijoje; būrai.

afrikaneris [ol.Afrikaaner – afrikietis; olandas, gyvenantis Afrikoje]: 1.

bendruomenės, kildinančios save iš olandu kolonistų P. Afrikoje, narys;

būras; 2. Afrikos, ypač P. Afrikos Respublikos, baltosios rasės gyventojas.

afrikanistika, mokslo žinių apie Afrikos tautas, jų kalbas, literatūrą, meną visuma.

afrikanizacija: 1. Afrikos šalių siekimas parengti visų veiklos sričių savus kadrus, atgaivinti ir išplėtoti nacionaline kultūrą; 2. suteikimas kam nors Afrikai, jos tautų kultūrai būdingų bruožų.

af rikansas [oi. afrikaans], būrų kalba – viena iš P. Afrikos Respublikos valst. kalbų, susidariusi olandų k. pagrindu.

afrikat//a [lot. affricata – pritrinta], kalbat, priebalsis, susidedantis iš glaudžiai sutapusių sprogstamojo (uždarumos) ir pučiamojo (ankštumos)

elementų, pvz., liet. kalbos liežuvio priešakinės ~os c, č, dz, dž, vok.

kalbos lūpinė A pf.

afro [angį], sušiauštų plaukų šukuosena, mėgdžiojanti paplitusią kai kur

Afrikoje.

afrodisijos [gr. aphrodisia], šen. graiku šventė deivės Afroditės garbei.

Afroditė (gr. Aphrodile), šen. graiku grožio ir meilės deivė; ją atitinka romėnų Venera; moters grožio idealas.

afroditė, nereidinių būrio daugiašerė žieduotoji kirmėlė Aphrodite aculeala; apie 20 cm ilgio; gyvena jūrų dugne.

afrodiziakas [gr. aplirodisiakos – lytinis, seksualinis], nied. priemonė, sukelianti arba didinanti lytini potraukį.

afrodizija, ined. padidėjęs lytinis potraukis.

afrontas [pranc. affront -viešas įžeidimas, užgaulė, nuoskauda], ižejdimas, akibrokštas.

afrontūoti [ afrontas], įžeisti, išsišokti, padaryti akibrokštą, nemalonumą, griežtai atsikirsti.

afta [gr. aphthai (dgs.)], med. opelė burnos, kartais makšties gleivinėje.

aga1 [turkų k. ponas]: 1. sultonų Turkijos karo vadų, janyčarų vado, rūmų tarnų viršininko titulas; nuo 1826 (likvidavus janyčarus) turkų kariuomenės jaunesnysis ar vidurinis karininkas; 2. dab. Turkijoje – kreipimosi į pasiturinčius žemvaldžius žodis, kartais vardo sudėtinė dalis.

aga2, didžiulė rupūžė Bufo marinus; paplitusi P. ir Centr. Amerikoje,

Australijoje.

agalaktija [ a… + gr.gala (kilm. galaktos) -pienas], bepienystė – pieno nebuvimas (gimdyvėms).

agalmatolitas [gr. agalma (kilm. agalmatos) -puošmena + …litas], minkštas, sunkus, pilkas, žalsvas arba gelsvas mineralas arba uoliena, iš kurios Kinijoje daromos skulptūrėlės, miniatiūr. pagodos; pagoditas.

agamija [gr. agamia -nesituokimas]: 1. viengungystė; 2. biol. belytiškumas, lyties organų neturėjimas.

agamin//is [gr. agamos -nesimokęs], nelytinis, ne-lytinio dauginimosi;

pvz., ~iai organizmai – žemesnieji gyvūnai arba augalai, kurie dauginasi be apvaisinimo (nelyt. būdu).

agamogonija [agamos + …gonija], organizmo nelytinis dauginimasis, pvz., dalijimasis, pumpura-vimas.

agamos, driežaiAgama; paplitę Afrikoje, P. r. Europoje, Vid., Centr. ir P.

Azijoje, Australijoje, kai kuriose Ramiojo vandenyno salose.

agapantas [gr. agape- meilė + anthos – žiedas], česnakinių šeimos svogūninis augaiasAgapanthus; dekoratyvinis, kilęs iš P. Afrikos.

agapė [gr. agape]: 1. neoplatonikų filosofijoje -krikščioniška artimo (ypač vargšų, silpnųjų, nusidėjėlių, net priešu) meilė, Dievo meilė; 2. pirmųjų krikščionių liturginė puota Paskutinei vakarienei atminti (per ją būdavo pavalgydinami ir vargšai).

agaragaras P agaras2.

agar//as vienametis agarinių šeimos vandens augalas Trapą; išplitęs

Europos, Azijos ir Afrikos vidutinio ir paatogrąžių klimato juostose;

vaisiai (~o riešutai) valgomi; Lietuvoje išnykęs.

agaras2 [ malaj.], angliavandenis, gaunamas iš raudondumbliu ir rudadumblių

(Ahnfeltia, Geli-dium); bespalvis arba gelsvas; brinkdamas vandenyje virsta drebučiais.

agatas [pranc. agate < gr. achates], mineralas, Įvairiaspalvis sluoksniuotas arba koncentriškai juostuotas chalcedonas; juvelyr. akmuo;

vart. ir techn. dirbiniams.

agatis [gr. agathis – siūlu kamuolys; į jį panašūs kankorėžiai] nik., agatmedis – araukarijinių šeimos visžalis spygliuotis medis Agathis; iš medienos daromi baldai, drožiniai, gaunama derva (kopalas, kaūris), vartojama technikoje, medicinoje.

agav//a [gr. agauos – nuostabus, žavus], agavinių šeimos daugiametis monokarpinis augalas sukulentas Agave, kilęs iš Meksikos; ~os – dekor., pluoštiniai augalai; iš žiedynstiebių saldžių sulčių gaminama tekila.

agavai, tauta, kalbanti viena kušitų kalbu; gyvena Etiopijoje, Eritrėjoje.

agenda [lot. agendum (dgs. agenda’) – kas padarytina]: 1. šen. liturg.

knyga, kurioje surašytos krikščioniu bažnyt. apeigos jų atlikimo tvarka; 2.

atliktinų reikalų užrašai (bloknote, kalendoriuje).

agenėzė [ a… + ^genezė], organo arba jo dalies neišsivystymas.

agentas1 [lot. agens (kilm. agentis) – veikiantis]: 1. asmuo, veikiantis kieno nors pavedimu, atstovas, patikėtinis, įgaliotinis; 2. slaptųjų tarnybų tarnautojas; 3. šnipas, diversantas.

agentas2:1. veiksnys – reiškinio, vykstančio gyvojoje ar negyvojoje gamtoje, priežastis; 2. chem. arba fizik. procesą sukelianti medžiaga.

agentūra [agentas}: 1. organizacija, atliekanti kieno nors pavedimus; 2.

įstaiga, per savo korespondentus renkanti žinias ir teikianti informaciją žiniasklaidai, pvz., spaudos A; 3. kurios nors įstaigos, įmonės arba organizacijos atstovybė, skyrius, filialas; 4. agentai, agentų visuma; 5.

agentų tinklas, organizuojamas slaptoms žinioms rinkti, ardomajam darbui dirbti, pvz., žvalgybos A.

agėuzija [ a… + gr. geusis – skonis], med. skonio netekimas, nejutimas.

aggio [sk. adžo; it.] ^ ažio.

aggiornamento [sk. adžornamento; it. modernizacija], Katalikų bažnyčios politika, kuria stengiamasi suaktualinti, sumoderninti, liberalizuoti ir patobulinti Bažnyčios doktrinas ir institucijas.

agirija [… + gr. gyros – ratas, vingis], bevingys-tė – Įgimtas galvos smegenų didžiųjų pusrutuliu žievės vingių nebuvimas.

agitacija [lot. agitatio – raginimas, jaudinimas]: 1. aktyvus politinių, socialinių idėjų propagavimas, aiškinimas; 2. įtikinėjimas, siekimas palenkti.

agitato [sk. adžitato; it.], inuz. neramiai, triukšmingai.

agitatorius, žmogus, varantis agitaciją.

agliutinacija [oi.agglutino -prilipdau, priklijuoju]: ‘.kalbot. žodžių ir žodžių formų darybos būdas: prie šaknies, einančios ir savarankišku žodžiu, dedami afiksai, nesusiliejantys nei tarpusavyje, nei su šaknimi ir turintys vieną pastovią gram. reikšmę, pvz., totorių „kul” -ranka, „kul-da” –

rankoje, „kulym” – mano ranka, „kulym-da” – mano rankoje; 2. med.

bakterijų, kraujo kūnelių ir kai kurių medžiagų dalelių sukibimas ir nusėdimas dėl antikūnų ir antigenų sąveikos; 3. chem. /” agregacija.

agliutinacin//is [^ agliutinacija], turintis agliutinacijos požymių; —ės kalbos – kalbos, kurių gramat. kategorijų ir ryšių reiškimo pagr. priemonė yra agliutinacija (1), pvz., Altajaus, finougrų kalbos.

agliutininai, medžiagos (antikūnai), susidarančios žmogaus ir gyvūnų organizme veikiant organizmui svetimoms medžiagoms (antigenams) ir sukeliančios ? agliutinaciją (2).

aglomeracija [lot. agglomero- prijungiu, sukaupiu], kaupimasis, supuolimas, sukibimas, sukepi-mas: 1. biol. skystyje skendinčių mikroorganizmų susikaupimas į krūveles; 2. met. sukepimas – terminis procesas, per kurį smulkios medžiagos (rūda, jos koncentratai, atliekos) sukepinamos į didelius luitus, kad būtų patogiau apdirbti; 3. grupė susijungusių gyvenviečių (ppr. prie didžiųjų miestų), turinčių glaudžius ūkio, darbo, kultūros ir buities ryšius.

aglomeratas: .met. smulkios rūdos, koncentratų, atliekų luitas, gautas aglomeracijos (2) būdu; 2. geol. uolienų ir mineralų neapzulintų nuolaužų biri sankaupa.

agloporltas, dirbtinė poringa biri termoizoliaci-nė medžiaga iš sukepinto molio ir akmens anglių mišinio; vart. lengvajam betonui gaminti ir termoizoliacijai.

aglosija [ a… + gr. gldssa – liežuvis], beliežuvystė – įgimtas liežuvio nebuvimas.

agnatai1 [lot. agnatus -giminaitis iš tėvo pusės]: 1. romėnų teisėje -visi tėvo valdžioje esantys laisvi žmonės (ne vergai), kilę iš vieno protėvio arba patekę į šeimą įsūnijimu ar santuoka; 2. germanų teisėje -vyro linijos kraujo giminaičiai vyrai.

agnatai2 [ a… + gr. gnathos – žandikaulis], be-žandžiai – seniausieji iškastiniai stuburiniai gyvū-naiAgnatha, iš kurių dabar gyvena tik nėgės ir mik-sinos; neturi tikrųjų žandų.

Agnis, šen. indų ugnies dievas, žmonių draugas ir globėjas.

agnosticizmas [gr.agnostos -nepažinus],filos. pažinimo teorijos kryptis, neigianti galimybę pažinti objektyvią tikrovę.

agnostikas, agnosticizmo šalininkas.

agnozija [ a… + gr.gndsis-pažinimas]: .med. daiktu ir reiškiniu atpažinimo sutrikimas, dažn. dėl galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės pažeidimo; 2. filos. nežinojimas.

Agnus Dei [sk. agnus deji; lot.], re/. Dievo Avinėlis (Kristus); maldos, kalbamos per mišias, pradžia.

agogika [gr. agoge- nuvedimas], muz. atlikimo ypatybė: nedideli ritmo ir tempo pakeitimai, susiję su kūrinio ar jo dalies interpretacija; ypač būdinga romantiniam atlikimo stiliui.

agonas [gr. agdn]: 1. šen. graiku sporto, meno, minties varžybos; 2. šen.

graikų polinkis varžytis, rungtyniauti.

agonija [gr. agonia – kova, vidinė kančia], merdėjimas – būsena prieš mirtį.

agonistika [gr. agonistikė(techne) -varžymosi menas], šen. Graikijoje

-varžybos, mokėjimas varžytis, siekimas rungtyniauti, pirmauti.

agora1 [gr.]: 1. šen. Graikijos polių tautos susirinkimas ir vieta, kur jis vykdavo; 2. svarbiausioji šen. Graikijos miestų aikštė su šventyklomis, turgaviete, valst. įstaigomis.

agora2, Izraelio pinig. vieneto svaro (1948-80) ir šekelio (nuo 1980)

šimtoji dalis.

agorafobija [ agora1 + p …fobija], liguista didelės erdvės, pvz., aikštės, plačios gatvės, baimė.

agrafas [pranc. agrafe]: 1. puošni sąsaga, segė; 2. archit. dekoratyvinė įv. pavidalo (akanto lapo, kriauklės, maskarono) sankaba konstrukcinių elementų sandūroje.

agrafija [a… + …grafija], sugebėjimo rašyti sutrikimas dėl galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės pažeidimo.

agramantas [pranc. agrėments – puošmenos], virvinė pynė drabužiams, užuolaidoms, minkštiems baldams apdailinti.

agramatizmas [gr. agrammatos – neraštingas, nemokytas žmogus], med., psichol. nesugebėjimas taisyklingai jungti žodžius ir sudaryti sakinius.

agranulocitai [a… + granulocitai],fiziol. leukocitai, neturintys citoplazmoje grūdelių (granulių); būna 2 rūšių: limfocitai ir monocitai.

agranulocitozė [agranulocitai], kraujo liga -grūdėtųjų leukocitų (granulocitų) sumažėjimas krau-juje.

agrar//as [ agrarinis]: 1. stambus žemvaldys, ūkininkas; 2. stambiųjų žemvaldžių interesams atstovaujančios partijos (~ų partijos) narys.

agrarinis [lot. agrarius}: 1. žemės, susijęs su žemėvalda, žemės naudojimu;

2. toks, kuriam būdingas ž. ū. gamybos vyravimas, pvz., A kraštas.

agrarizmas [ agrarinis], XIX a. II pusėje Vokietijoje susiformavusi visuom.

doktrina ir ja paremtas visuom. polit. judėjimas, skelbiantis, kad ūkio pagrindas yra žemdirbystė, o svarbiausias visuomenės sluoksnis

-valstiečiai. agravacija [lot. aggravo – sunkinu, bloginu]: 1. ligos pablogėjimas; 2. ligos reiškinių perdėjimas.

agregacija [lot. aggregatio – (pri)jungimas], stambių molekulių ar koloidinių dalelių sukibimas, jų sankaupa.

agregatas [lot. aggregatus -prijungtas]: 1. techn. mašinų, prietaisų arba aparatų junginys bendram darbui atlikti, pvz., arimo A susideda iš traktoriaus, plūgų ir akėčių; 2. techn. sudėtingos mašinos savarankiškas mazgas, atliekantis tam tikrą funkciją, pvz., automobilio variklis, pavarų dėžė, įv. mašinų siurbliai, reduktoriai; 3. geol. uolieną arba jos dalį sudarančių įv. formos ir struktūros mineralų visuma.

agregatinis [ agregatas]: .fiz. susijęs su medžiagos atomų, jonų, molekulių ar koloidinių dalelių būsena, pvz., kieta (kristaline), skysta, dujine ar plazmine; 2. susijęs su agregatu.

agregūoti: 1. jungti į vieną agregatą (1);2. stambinti (pvz., statistikos rodiklius).

agremanas [pranc. agrėment – pritarimas], valstybės sutikimas priimti kitos valstybės siūlomą kandidatą į dipl. atstovybės vadovus.

agresija [lot. aggressio -užpuolimas]: 1. tarpt, teisei prieštaraujantis valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kt. valstybės suverenitetą, terit. neliečiamybę ir polit. nepriklausomybę; 2. psichol. priešiškas kitam individui ar jų grupei puolamasis elgesys, pasireiškiantis žodžiu ar veiksmais; puolimas turint tikslą ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai paveikti.

agresinai p agresija], med. patogen. mikrobų gaminamos medžiagos, kurios didina tų mikrobų vi-rulentiškumą, padeda jiems įsiskverbti į organizmą, daugintis ir plisti.

agresyvūs [ agresija], puolus, karingas.

agresorius, vykdantis < agresiją (]).

agrežė [pranc. agrege], mokslo laipsnis Prancūzijoje, leidžiantis dėstyti licėjuose, universitetų gamtos mokslų ir humanitar. fakultetuose.

agrikultūra [ot.agricultura -laukininkystė,žemdirbystė], žemdirbystės kultūros kėlimo priemonių visuma.

agriofitai [gr. agrios – laukinis + phyton – augalas] – svetimžemiai naturalizavęsi augalai, prisitaikę prie nauju sąlygų ir augantys natūraliose buveinėse, pvz., ajerai, elodėjos.

agro… Įgr. agros – laukas, dirva], pirmoji sudurt. žodžiu dalis, rodanti jų sąsają su dirbamąja žeme, žemdirbyste arba agronomija, pvz., agrochemija, agrotechnika.

agrobiologija [ agro… + biologija], ž. ū. biologija.

agrocenologija / agrofitocenologija.

agrocenozė [ agro… + gr. kainos -bendras], organizmų (gyvūnų ir augalu)

visuma, susidariusi dirbamos žemės plote dėl žmogaus ūk. veiklos.

agrochemija [ agro… + chemija], agronomi-nė chemija – mokslas, tiriantis chem. ir biochem. procesus, vykstančius dirvožemyje ir augaluose, augalų mitybą, trąšų ir kt. ęhemikalų naudojimą dirvožemio derlingumui didinti.

agroekologija [ agro… + ekologija], ekologijos skyrius; tiria kultivuojamu augalų biocenozės ryšius ir išor. sąlygų poveikį tų ryšių susidarymui. agrofltai [gr. agros – laukas + phyton – augalas] psn., ariamose dirvose augantys augalai, segetali-niai augalai.

agrofitocenologija [ agro… + fito… + gr. koi-nos -bendras +

…logija], mokslas, tiriantis dirbamų laukų augalų bendrijas, kurias sudaro kultūr. augalai ir piktžolės.

agroflzika [ agro… + fiz/Tra], agronominė fizika – ž. ū. mokslas, tiriantis augalų gyvybinės veiklos fizik. procesus, augalų gyvenimo išor.

sąlygas ir būdus joms paveikti.

agrogeologija [ agro… + geologija], geologijos skyrius, tiriantis dirvožemio tipus ir jų susidarymą, t. p. dirbamos žemės apsaugą.

agroklimatologija [agro… +^klimatologija], klimatologijos skyrius, tiriantis klimato sąlygų poveikį auginamiems augalams.

agromelioracija [agro… +^melioracija], pagrindinių dirvožemio savybių gerinimas agrotechn. priemonėmis.

agrometeorologija [ agro… +^ meteorologija], mokslas, tiriantis meteor.

ir hidrolog. sąlygų įtaką ž. ū. gamybos objektams ir procesams.

agronomas, agronomijos specialistas.

agronomija [ agro… + gr. nomos – dėsnis, taisyklė], žemdirbystės teorija;

ž. ū. augalų auginimo mokslas.

agrostologija [gr. agrostis- labuko žolė + …logija], mokslas, tiriantis miglinių (varpinių) šeimos augalus.

agrotechnika [ agro… + technika], žemdirbystės technologija; ž. ū.

augalų auginimo priemonių sistema.

agūtis [isp. aguti < tupių-gvaranių k.], graužikas Dasyprocta agiiti;

paplitęs P. ir Centr. Amerikos tropinėse srityse.

Ahasferas p Ahasveras.

Ahasvėras: 1. vid. amžių legendos Amžinasis žydas klajūnas, pasmerktas iki pasaulio pabaigos klajoti už tai, kad neleido prie savo namų pailsėti į

Golgotą vedamam Jėzui Kristui; 2*. nuolat klajojantis, vietos, prieglobsčio nerandantis žmogus.

ahimsa, ahlnsa [skr. ahimsa – neskriaudimas], indų religijų principas, reikalaujantis nekenkti gyvoms būtybėms.

Ahūra Mazda, senovės iranėnų vyriausiasis dievas.

Aidas (gr. Aidės) Hadas.

aide-memoire [sk. edmemuar; pranc. atminties pagalbininkas], dipl. trumpas memorandumas, kuriame trumpai surašoma, kas jau sutarta derybose, kad paskui nekiltų nesusipratimų.

AIDS [iš acngl.AcquiredImmuneDeficiency Syndro-me – įgytasis imuniteto stokos sindromas], liga — atsparumo praradimas, imuninės sistemos nusilpimas dėl to, kad žmogus užsikrėtęs žmogaus imunodeficito virusu

(ŽIV).

aikido [jap.], Rytų savigynos rūšis.

ailantas [maa).ailanto -aukšti dangaus medžiai], simarubinių šeimos medis

Ailanthus, kilęs iš Kinijos; dekoratyvinis, vaistinis; iš medienos gaminamas popierius.

ailas [ tiurkų k.]: 1. kirgizų ir altajiečių klajoklių ar pusiau klajoklių (dažn. giminaičių) senoji gyvenvietė; 2. mongolų tautų klajoklių šeimų grupė; 3. Kirgizijos mažiausias adm. terit. vienetas.

aimakas [< mong.]: 1. Mongolijos didžiausias adm. terit. vienetas; 2.

Buriatijos, Kalnų Altajaus rajonas; 3. mandžiūrų, mongolų, turkų, tungūzų tautų pirmykštis gimininis vienetas.

aimarai, P. Amerikos indėnų tauta, kalbanti aima-rų kalba; gyvena

Bolivijoje.

ainai, Azijos tauta; gyvena Japonijoje, Hokaido saloje (autochtonai).

airanas [< tiurkų k.], rūgštus, į kefyrą panašus pieno produktas; vart.

Kazachijoje, Vid. Azijoje, Kaukaze, Sibire.

airėnas [< arm.], armėnų poezijos forma, kitaip 7* hairenas.

airiai, tauta, kalbanti viena keltų kalbų; gyvena Airijoje, D. Britanijoje,

JAV, Kanadoje, kt.

airšyrai, pieninių galvijų veislė, išvesta Škotijoje, Eršyro (Airshire)

grafystėje.

aisbergas [angį. iceberg, šved.isberg, o.ijsbergntk., ledkalnis – nuo pakrančių ledyno atskilęs didžiulis luistas.

aisorai p asirai.

aiva [< tiurku k.] ntk.: 1. ^ cidonija; 2. svarainis (Chaenomeles kai kurios rūšys, pvz., C. japonica — japoninis svarainis).

aivanas [< persu k.]: 1. Vid. Azijos statinio (gyv. namo, mečetės) terasa su plokščia perdanga, paremta kolonomis ar kt. atramomis; 2. atvira smailiaarkė musulmonų kulto pastato patalpa, dengta skliautu.

ajatola [arab. ajat- stebuklas + Allah – Dievas], musulmonu šiitų veikėjas, turintis teisę laisvai aiškinti islamo doktriną ir šariato normas.

Ajolas [gr.Aiolos] -71 Eolas.

aka, mirtinių šeimos visžalis medis arba krūmas Acca; kilęs iš P. Amerikos;

amerikinė A (A. sello-wiana) yra vaismedis.

akacija [lot. acacia < gr. akakia]: 1. mimozinių šeimos ankštinis medis arba krūmas Acacia; daugelio rūšių akacijos – rauginiai, dažiniai, eterinio aliejaus, pašariniai augalai; auga šiltuose kraštuose, daugiausia Afrikoje;

2. ntk. -71 robinija; 3. ntk. ? ka-ragana.

akademija [gr.Akademia]: 1. filos. mokykla, įkurta Platono (apie 387 m. pr.

m. e.) netoli Atėnų, soduose, pavadintuose pagal mitinio didvyrio Akademo vardą; egzistavo iki 529 m. e. m.; gr. filosofijos centras; 2. aukščiausių mokslo ir meno įstaigų, draugijų, aukštųjų mokyklų pavadinimas, pvz.,

Lietuvos mokslų A, Vilniaus dailės A.

akademikas: 1. tikrasis mokslų akademijos narys; 2. filosofas idealistas, ^

akademijos (1) atstovas.

akadėmin//is: 1. susijęs su /•” akademija (2); 2. mokymo, mokomasis, mokslo (ppr. aukštojo), pvz., ~ė valanda, A jaunimas; 3. griežtai laikąsis tradicijų, kanonų, būdingas akademizmui, pvz., ~ė tapyba; 4. pavyzdinis, pvz., A teatras; 5. grynai teorinis, neturintis praktinės reikšmės, pvz., A

ginčas. akademiškas, griežtas, tikslus, labiausiai paisantis taisyklių, kanonų, būdingas akademizmui.

akademizmas [pranc. academisme]: 1. moksl. ir ped. veiklos atitrūkimas nuo praktikos, aktualių gyvenimo problemų; 2. XVI-XIX a. Europos dailės kryptis, kuriai būdinga antikos ir renesanso meno principų kanonizavimas, tikrovės idealizavimas.

akalkūlija [> a… + lot. calculo – skaičiuoju], nesugebėjimas skaičiuoti dėl galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės pažeidimo.

akantas [gr. akanthos]: 1. daugiametė akantinių šeimos žolė arba krūmokšnis

A canthus; savaime auga Azijos, Afrikos ir Europos šilto klimato srityse;

kai Kur auginamas gėlynuose; 2. stilizuotų akanto lapų ir žiedų pavidalo dekoratyvinis archit. elementas, puošiantis kolonų kapitelius, frizus, gembes.

akantocefalai [gr. akantha – dyglys + kephale-galva], dygiastraubliai –

apvaliųjų kirmėlių tipo kla-sėsAcantliocephala kirmėlės, parazituojančios stuburinių gyvūnu žarnyne.

akantocefaliozė, gyvulių helmintozė; sukelia dygiastraubliai (akantocefalai), parazituojantys stuburinių gyvūnų žarnyne.

akantodai [gr. akanthddes – dygliuotas], paleozo-jinės eros iškastinės žuvys Acanthodei, kurių pelekai (išskyrus uodegos) buvo su dygliais.

akantolimonas [gr. akantha – dyglys + leimon -pieva], pliumbaginių šeimos žemaūgis, pagalvėles sudarantis krūmokšnis Acantholimon; iš Azijos kilęs dekor. augalas.

akapitas [lot. a capite – nuo skirsnio, pastraipos], rankraščio ar spaudos leidinio naujo skirsnio, pastraipos I eilutė, ppr. labiau atitraukta nuo krašto negu kt. eilutės arba prasidedanti didesnėmis, ornamentuotomis raidėmis (inicialais).

akardija [ a… + gr. kardia – širdis], beširdystė -įgimtas širdies nebuvimas.

akariazė [gr. akari- erkė]: 1. med. erkinė liga; 2. bot. kultūrinių augalų liga, sukeliama erkių; pasireiškia gausiomis rausvomis pūslelėmis ir išaugomis ant augalų lapų ir pumpurų.

akaricidai [akari + lot. caedo -žudau], chemikalai erkėms naikinti.

akarinozė [akari + gr. nosos – liga] -71 akariazė.

akariozė ? akariazė.

akarologija [akari + p …logija], mokslas, tiriantis erkes.

akarozė [gr. akari – erkė], lėtinė invazinė gyvulių odos liga; sukelia niežinės erkės.

akatalerpsija [gr. akatalepsia – nesuvokiamumas], filos. skepticizme

-pasaulio nesuvokiamumas, tiesos kriterijaus nebuvimas.

akceleracija [lot. acceleratio – (pa)greitinimas], greitinimas, greitėjimas: 1. reiškinių, procesų ir 1.1. trukmės sutrumpėjimas, jų vyksmo pagreitėjimas; 2. ped. vaikų ir jaunuolių augimo, lytinio, psichologinio brendimo pagreitėjimas, palyginti su ankstesnėmis kartomis; 3. antrop.

žmonių vystymosi greitėjimas; 4. biol. kurio nors organo greitesnis formavimasis gemalo raidos procese.

akcelerantas, akceleracijos veikiamas arba paveiktas vaikas, žmogus.

akceleratorius [lot. accelero – greitinu]: 1. transporto priemonių greičio keitimo įtaisas; 2. kompiuterio veiksmu greitintuvas; 3. ek. koeficientas, išreiškiantis investicijų padidėjimo santyki su tą padidėjimą sukėlusių pajamų, vartotojų paklausos arba produkcijos padidėjimu; 4. brand. fizikos tiriamasis įrenginys, kuriame elektringosios dalelės labai įgreitinamos;gra’ri/tfMvas.

akcelerografas [accelero + -71 …grafas], savirašis akcelerometras.

akcelerometras [accelero + <” …metras], prietaisas lėktuvo, raketos, erdvėlaivio pagreičiui matuoti.

akcentas [lot. accentus -kirtis]: 1. žodžio arba sakinio kirtis; grafinis kirčio ženklas (akūtas, gravis, cirkumfleksas); 2. negimtąja kalba ar tarmiškai kalbančio žmogaus tarties savotiškumas, atsiradęs dėl gimtosios kalbos arba tarmės įtakos, pvz., lenkavi-mas, dzūkavimas; 3. muz. kūrinio kurio nors garso arba akordo pabrėžimas (sustiprinimas, pailginimas, tembro paryškinimas); žymimas ženklais >, a arba santrumpomis sf, fz, sfz; 4.

išskiriantis, paryškinantis elementas.

akcentologija [akcentas + …logija], kirčio mokslas; tiria kurios nors kalbos arba kalbų grupės kirčiavimo sistemą.

akcentuacija [ akcentas]: 1. kurios nors kalbos kirčių sistema; 2. kirčių žymėjimas; 3. balso pakėlimas tariant žodį arba frazę.

akcentuoti [ akcentas]: 1. ryškiai, kirčiuojamai, pabrėžiamai tarti; 2*.

kalboje ar parašytame tekste pabrėžti, išskirti svarb. mintį, žodį.

akceptantas [ akceptas], asmuo, įsipareigojęs apmokėti pateiktą sąskaitą ar vekselį.

akceptas [lot. acceptus – prisiimtas]: 1. sutikimas su kitos pusės pasiūlymu sudaryti sutartį; 2. įrašas sąskaitoje, vekselyje, liudijantis, kad padaręs įrašą asmuo sutinka dokumentą apmokėti laiku.

akceptorius [lot. acceptor- priėmėjas]: 1./žz. puslaidininkio kristal.

gardelės defektas, pvz., savasis atomas tarpmazgyje arba priemaiša, galinti prisijungti elektroną iš valentinės juostos ar donoro; 2. chem. dalelė, prisijungianti elektronus, protonus, molekules, jonus ar laisvuosius radikalus.

akceptuoti [lot. accipere – priimti, sutikti]: 1. priimti sąskaitą, vekseli apmokėti; 2. pritarti, sutikti.

akcesas [lot. accessio – prisiartinimas, prisidėjimas], prisijungimas prie kitų sudarytos daugiašalės sutarties.

akcesin//is [ akcėsas], susijęs su prisidėjimu prie ko nors, pvz., ~ė sutartis (ja valstybė prisideda prie anksčiau kt» valstybių sudarytos sutarties).

akcesorinis [< lot.], papildomas, pridėtinis, antrinis, šalutinis, ne toks svarbus.

akcidencija [lol. accidentia -atsitiktinumas]: 1. laikina, kintanti, neesminė daikto savybė; 2. nedideli spaustuvės darbai: blankai, skelbimai.

akcidentinis [^ akcidencija], neesminis, atsitiktinis, šalutinis.

akcija1 [oi. aktie],trtyb. popierius, suteikiantis jos turėtojui teisę gauti tam tikrą akc. bendrovės pelno dalį (dividendą).

akcija2 [lot. actio -veikimas], kurių nors tikslu siekianti visuom., polit., dipl., ūkinė veikla.

akcininkas, /” akcijų1 turėtojas; vienas akc. bendrovės savininku.

akcinis, pagrįstas -71 akcijomis1.

akcizas [pranc.accise < lot.accido -įpjaunu (rent-lazdę)], netiesioginis mokestis, kuriuo apdedamos plataus vartojimo prekės.

akėbija [jap. akebi], lardizbalinių šeimos ManaAke-bia; kilusi iš Kinijos,

Japonijos; dekor. augalas.

akinakas [gr. akinakes], trumpas skitų kalavijas.

akynas, kazachų, kirgizu ir kai kurių kitų Vid. Azijos tautų liaudies kūrybos atlikėjas, poetas ir muzikantas improvizatorius.

akinezija [gr. akinėsią – nejudamumas], tned. nejudrumas, nesugebėjimas judėti dėl paralyžiaus, sąnarių ir kt. ligų.

aklamacija [lot. acclamatio – šauksmas, šūkavimas], pasiūlymo priėmimas arba atmetimas, apie kurį sprendžiama iš susirinkimo ar posėdžio dalyviu reakcijos (šauksmų, replikų).

aklimatizacija [lot. ad – prie, pas + -71 klimatas], iš kitų kraštu kilusiu organizmų prisitaikymas prie neįprastų jiems klimato arba aplinkos sąlygų.

aklimatizūoti(s) [ aklimatizacija], pri(si)taikyti, priprasti (pripratinti)

prie naujų, neįprastų (daugiausia klimato) sąlygų.

akmė [gr. akine —viršūnė]: 1. žmogaus gyvenimo metas (apie 40 m.), šen.

graikų laikytas jo visiško protinio subrendimo momentu; 2. ligos (karščiavimo) viršūnė.

akmeizmas [ akmė], XX a. 2 dešimtmečio rusų poezijos srovė, kuriai būdinga opozicija simbolizmui, misticizmui, materialiojo pasaulio daiktų, natūraliu jausmų poetizacija, eilėraščių formos tobulinimo, estetizavimo tendencijos.

akmigranas, plokštelių pavidalo garsą sugerianti medžiaga iš mineralinės vatos granulių arba kuokštelių, kurie sutvirtinami antibiotinių priedų turinčiu krakmolu.

akminitas <* akmigranas.

akmitas /* egirinas.

aknė, spuogai, iškylantys dėl odos riebalu liaukų ir plaukų maišelių uždegimo.

akoladė [pranc. accolade – apkabinimas, pabučiavimas]: 1. ist. priėmimo į riteriu ordiną ceremonija; 2. muz. dviejų ar daugiau penklinių jungimo skliaustas (apkaba); A būna figūrinė { ir tiesioji [.

akomodacija [lot. accomodatio – pritaikymas, prisitaikymas]: 1.

fiziologijoje, optikoje – akies gebėjimas, keičiant optinės sistemos laužiamąją gebą, aiškiai matyti įvairiai nutolusius daiktus; 2.

neurofiziologijoje – nervų arba receptorių prisitaikymas prie lėtai stiprėjančio dirgiklio, pvz., nejuntamas lėtai šylančio daikto temperatūros kitimas; 3. kalbot. gretimų garsų (balsio ir priebalsio) dalinė asimiliacija.

akomodūoti(s) [-71 akomodacija], pri(si)taikyti, pri(si)derinti, adaptuoti(s).

akompaniatorius [it. accompagnatore], akompanimento atlikėjas.

akompanimentas [pranc. accompagnement- lydėjimas], muz. kūrinio dalis, skirta pritarti pagr. balsui (solistui, ansambliui); akompanuojama dažn.

fortepijonu (pianinu), kai kada kt. muz. instrumentais, jų ansambliais.

akompanuoti [pranc. accompagner- lydėti, pritarti], pritarti solistui (dainininkui, instrumentinin-kui) instrumentu (dažn. fortepijonu).

a konto [it. a conto – sąskaiton], ek. išankstinis importininko mokėjimas pagal eksportininko sąskaitas.

akordas1 [it. accordo – sąskambis]: 1. kelių (mažiausiai 3) tam tikro intervalinio santykio muz. garsų sąskambis; 2. muz. instrumento (smuiko, kanklių) stygų komplektas.

akordas2 [pranc. accord – sutartis], užmokestis pagal susitarimą už visą tam tikro darbo atlikimą.

akordeonas [pranc. accordeon], dumplinis armonikos tipo muz. instrumentas;

klaviatūra kaip fortepijono; sukonstruotas 1850 Vienoje.

akordika [s* akordas1], muz.: 1. akordu visuma; 2. kompozitoriaus kūrinio akordų sistema; 3. harmonijos dalis – mokslas apie akordus, jų sandarą, tipus, jungimo būdus.

akordinis [/” akordas2], mokamas už visą pagal susitarimą padarytą darbą, pvz., A užmokestis.

akorija [<* a… + gr. koros – sotumas], med. beso-tystė – sotumo nejutimas pavalgius.

akranija [^ a… + gr. kranion – kaukolė]: 1. apsigimimas, kitaip *

acefalija; 2. bekaukolystė – Įgimtas kaukolės skliauto nebuvimas.

akras [angį. acre], nesisteminis žemės ploto vienetas; D. Britanijoje ir

JAV lygus 4046,86 m-.

akratoforas [gr. akratophoros – indas švariam vynui], įrenginys putojančiam vynui (šampanui) rauginti – didelis plieninis iš vidaus emaliuotas rezervuaras su dvigubomis sienelėmis, tarp kurių cirkuliuoja aušalas rūgimui reguliuoti.

akrecija [lot. accretio – padidėjimas, priaugimas], astr. kosm. kūno, pvz., žvaigždės, masės didėjimas nuo pritrauktos aplinkinės medžiagos.

akredityvas [pranc. accrėditif < lot. accredo – pasitikiu]: 1. banko sąskaita, atidaroma tiekėjui užsakovo ar pirkėjo pavedimu tiekėją aptarnaujančiame banke; 2. kredito įstaigos išduodamas indėlininkui vardinis vertybinis popierius, suteikiantis teisę gauti indėli ar jo dalį kitoje kredito įstaigoje; 3. dokumentas, tvirtinantis akredituojamo dipl.

atstovo įgaliojimus.

akredituoti [pranc. accrėditer < lot. accredere -pasitikėti]: 1. įgalioti diplomatą būti atstovu užsienio valstybėje, tarpt, organizacijoje; 2.

įgalioti žurnalistą būti atstovu užsienio valstybėje, tarpt, organizacijoje, konferencijoje ir pan.

akridin//as [< lot. acer (kilm. acris) – aštrus, gailus], chem.

heterociklinis org. junginys C13H9N; gelsvi kristalai; tirpiklis, ~o dariniai -vaistai, pvz., rivanolis, atebrinas.

akrilaldehidas [ akrilas + aldehidas], org. junginys CH,(CH)2O; aštraus kvapo nuodingas skystis, sukeliantis ašarojimą;

akroleinas, propenalis.

akrilanas [angį. acrilan], poliakrilnitrilinio pluošto, gaminamo JAV ir

Kanadoje, pavadinimas.

akrilas [lot. acer (kilm. acris) – aštrus]: 1. polivi-nilacetatiniai dažai;

2. tapybos technika (tapoma akrilo dažais); 3. akrilinis pluoštas –

pluoštas iš po-liakrilnitrilo.

akrilatai, org. junginiai – akrilo rūgšties druskos ir esteriai.

akrobatas [gr. akrobateo – vaikštau ant pirštų galų]: 1. cirko artistas ar sportininkas, kultivuojantis akrobatiką; 2*. vikrus, savo vikrumą rodantis žmogus.

akrobatika [ akrobatas], cirko ir gimnastikos šaka, grindžiama kūno jėga, lankstumu, vikrumu, pusiausvyros išlaikymu.

akrobatin//is, susijęs su akrobatika, pvz., ~ė mankšta, A šuolis.

akrobatiškas, daromas vikriai, mikliai; būdingas akrobatui, akrobatikai.

akrobolistai [gr. akrobolistoi < akrobolis — aštri lengva ietis], šen.

Graikijos lengvosios kavalerijos raiteliai, ginkluoti trumpakotėmis ietimis arba lankais ir kalavijais.

akrocefalija [gr. akros – smailus + ? …cefalija], smailiagalvystė –

įgimta bokšto formos kaukolė.

akrocianozė [gr. akros – kraštinis, galinis + /” čianozė], periferiniu kūno daliu, pvz., ranku, nosies, pamėlynavimas.

akrodermatitas [gr. akron – galūnė + ? dermatitas], galūnių odos uždegimas.

akrofobija [gr. akron – viršūnė + <* …fobija], liguista aukštumų baimė.

akroleinas [lot. acer (kilm. a cm) – aštrus 4-oleuin -aliejus] P

akrilaldehidas.

akrolitas [gr. akrolithos – iš viršaus akmeninis], šen. graiku skulptūra (dažn. žmogaus figūra) iš kelių medžiagų (matomosios kūno dalys iš marmuro, uždengtosios iš medžio).

akromegalija [gr. akron – galūnė + megas (kilm. megahi) – didelis], med.

didgalūnystė – galūnių ir atsikišusiu veido dalių padidėjimas dėl hipofizės priekinės dalies per gausiai gaminamo hormono.

akrometras [gr. akros- kraštinis + ? …metras], alyvos tankio matuoklis.

akromikrija [gr. akron – galūnė + mikros — mažas], mažagalūnystė – įgimtas galūnių mažumas.

akromonograma [gr. akros – kraštinis + ? monograma], eiliuotas kūrinys, kurio kiekviena eilutė prasideda tokia raide, kokia baigiasi ankstesnioji eilutė.

akronimas [gr. akros – kraštinis + onyma – vardas], santrumpos rūšis – iš pavadinimo žodžių pirmųjų raidžių sudarytas naujas žodis, pvz., Vlikas (<

Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas).

akropetalinis [gr. akron -viršūnė + lol.peto -siekiu, artinuosi], atsirandantis, esantis, einantis prie viršūnės, pvz., augalo A augimas (augimas viršūne), augalo organu A išsidėstymas, A šakojimasis.

akropolis [gr. akros – aukštutinis + polis – miestas], šen. graikų miesto įtvirtintas centras (dažn. ant kalvos), vėliau svarbiausioji kulto vieta.

akrostichas [gr. akros – kraštinis + stichos – eilutė], eiliuotas kūrinys, kurio eilučių pradinės (viena arba kelios pirmosios) raidės, skaitant nuo viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį; tokiu būdu į eiliuotą kūrinį įkomponuotas žodis ar posakis.

akroterijas [gr. akroterion – viršus], archit. skulptūrinis dekor.

elementas (dažnai palmetės ar statulos pavidalo) ant frontono kraigo arba kampų. aksakalas [tiurkų k.]: 1. tiurkų gimininės santvarkos giminės vadas;

2. Vid. Azijoje – gerbiamas išmintingas senas žmogus.

akselbantai [vok. Achselband < Achsel – petys + Band – juosta, kaspinas], kar. uniformos (dažn. karininku) perpetiniai raiščiai (pynelės) su metai, antgaliais, prisegami prie dešiniojo peties.

akseleratorius ^ akceleratorius.

akselerografas /* akcelerografas.

akselerometras /” akcelerometras.

aksesuar//as [pranc. accessoire – šalutinis, antraeilis],/?/?/: dgsk.: 1.

pagalb. daiktas ar reikmuo, pvz., apdaro —ai (pirštinės, šalikas, kaklaraištis, papuošalai); 2. smulkūs daiktai (tikri ar netikri), vartojami teatro spektaklyje; 3. pagalbinės vaizdo, kompozicijos detalės.

aksialinis [lot. axis – ašis], ašinis, ašies.

aksiologija [gr. axia – vertybė + p …logija],filos. vertybių teorija

-mokslas, tiriantis vertybių prigimtį, vertinimo pagrindus ir kriterijus.

aksioma [gr. axioma]: 1. log., mat. dedukcinės sistemos pradinis teiginys, priimamas be įrodymo ir sudarantis kitų teiginių įrodymo pagrindą; 2*.

savaime suprantama tiesa, įrodymų nereikalingas teiginys.

aksiomatika [^ aksioma], dedukcinės sistemos aksiomų teorija; tos sistemos aksiomų visuma.

aksiomatizacija f/71 aksioma], dedukcinės sistemos kūrimas.

aksiomatizūoti, kurti aksiomų sistemą.

aksiometras [lot.am -ašis + p …metras]: 1.ge-od. ir kt. instrumentų prietaisas jų ašies nuokrypiui nuo pradinės plokštumos matuoti; 2.jūr.

vairavimo įrenginio prietaisas, rodantis vairo pasukimo kampą.

aksis, elnias Cerviis axis; paplitęs Indijoje ir Šri Lankoje.

aksolotlis [pranc. axolotle < actekų k.], kai kurių varliagyvių lerva, gebanti veistis; naud. eksperimentams.

aksomas [gr. hexamiton – šešiasiūlis], audinys iš šilkinių arba chem. siūlų su tankiais, trumpais (1-2 mm) pūkeliais.

aksominis [-71 aksomas]: 1. padarytas, pasiūtas iš aksomo; 2*. švelnus, minkštas.

aksonas [gr. axon – ašis], anat. nervinės ląstelės (neurono) ilgoji atauga.

aksonomėtrija [axon + ^ …metrija], mat. kūnų vaizdavimo plokštumoje metodas, kuriuo į vaizdo plokštumą projektuojamas kūnas ir su juo susijusios stačiakampės koordinačių sistemos ašys.

aksopodijos [axdn + gr. pus (kilm. podos) – koja], zoo/. plonos, spinduliškai išsidėsčiusios, pastovios formos spinduliuočių ir saulėgyvių pseudopodijos.

aktas [lot. actus]: 1. dokumentas, fiksuojantis privačių asmenų ir valstybės, valstybių ek. ir polit. sutartis, sandėrius; įrašas, protokolas;

2. sąmoningas, valingas veiksmas, poelgis; 3. veiksmas – dramos kūrinio ir jo sceninio pastatymo dalis, sudaranti tam tikrą kompozicinę vienovę;

4.psn. iškilmingas mokyklos susirinkimas, per kuri Įteikiami apdovanojimai, mokslo baigimo pažymėjimai, diplomai; 5. dailės kūrinys, vaizduojantis nuogo žmogaus figūrą; 6. aristotelizmo ir tomizmo filosofijoje – realizuota būtis (potencialios būties priešybė); 7. tapsmas, vyksmas.

aktinas [gr. aktis (kilm. aklinos) – spindulys], bio-chem. raumeninės skaidulos baltymas; aktomiozi-no komponentas, svarbus raumenų susitraukimui.

aktinidai p aktinoidai.

aktinldija [aktis (kilm. aktinos) + gr. eidos – pavidalas]: 1.

aktinidijinių šeimos vijoklinis uogakrūmis Actinidia, kilęs iš R. Azijos;

2. to augalo vaisius.

aktinijos [gr. aktis (kilm. aktinos)], zool jūriniai duobagyviai

Actiniaria; cilindriškos; viršut. gale apie burną spinduliškai išsidėstę čiuptuvai.

aktinis [aktis (kilm. aktinos)], radioaktyvus chem. elementas Ac, atom. sk.

89; metalas.

aktino… [gr. aktis (kilm. aktinos) – spindulys], pirmoji sudurt. žodžiu dalis, rodanti sąsają su spinduliais, spinduliavimu; iš centro į šonus einančių spinduliu pavidalo, pvz., aktinolitas, aktinometras.

aktinografas [ aktino… + …grafas], prietaisas Saulės spinduliuotės stiprumui fiksuoti.

aktinoidai [ aktinis + gr. eidos – pavidalas], radioaktyvūs chem.

elementai, periodinėje elementu sistemoje esantys už aktinio (atom. sk. 90-

103). aktinolitas [ aktino… + …litas], žalios spalvos amfibolų grupės mineralas, dažn. sudarantis spindulinius agregatus.

aktinologija [ aktino… + …logija], mokslas, tiriantis elektromagn.

spinduliuotės sukeltus chem. reiškinius.

aktinometras [ aktino… + …metras], prietaisas Saulės ar kitų šilumos šaltinių spinduliavimo stipriui matuoti.

aktinometrija [ aktino + …metrija], mokslas, tiriantis Saulės spinduliuote atmosferoje ir Žemės paviršiaus bei pačios atmosferos spinduliuote. aktinomicėtai [ aktino… + gr. mykęs (kilm. myketos) –

grybas], laibagrybiai -mikroorganizmai Actinomycetes, turintys bakterijų ir žemesniųjų grybų savybių.

aktinomikozė, lėtinė infekcinė gyvulių (rečiau žmonių) ir augalų liga;

sukelia laibagrybiai (aktinomicėtai).

aktinomorfinis [ aktino… + gr. morphė-forma], spinduliškos formos, taisyklingas, pvz., A žiedas (augalų).

aktinonas [ aktino…], chem. elemento radono izo-topas; aktinio radioaktyviojo skilimo produktas.

aktinoterapija [ aktino… + ? terapija], spindulinis gydymas, švitinimas.

aktinulė [gr. aktis (kilm. aktinos) – spindulys], zool. duobagyvių, neturinčių polipų kartos, laisvai plaukiojanti blakstienota lerva.

aktyvacija [/* aktyvus]: 1. medžiagos žadinimas (jos kaitinimas, švitinimas, apdorojimas kt. medžiagomis), kad lengviau, sparčiau ir stipriau vyktų jos cheminis ar fizikinis kitimas (virsmas), pvz., kad vyktų chem. reakcija, branduolio skilimas; 2. chem. molekulių sužadinimas; tokios molekulės lengviau reaguoja; 3. korytų medžiagų, pvz., medžio anglių, apdorojimas, kad padidėtų tų medžiagų sorbcinė (sugėrimo) geba; 4. fiz.

dirbtinių radioaktyvių izo-topų gavimas, pastovius atomų branduolius apšaudant neutronais, protonais, deuteronais, kt. branduoliais arba švitinant gama kvantais.

aktyvas1 [^ aktyvus], veikliausi organizacijos (partijos, sąjungos, draugijos) nariai.

aktyvas2 [/” aktyvus]: 1. buh. balanso dalis, kurioje parodomos įmonės, organizacijos ar Įstaigos ūkinės lėšos, jų sudėtis ir išdėstymas tam tikrą dieną; 2. skirtumas, kuriuo gautos iš užsienio pajamos viršija išlaidas užsieniui; 3. turtiniu teisių (turto), priklausančių fiz. ar jurid.

asmeniui, visuma.

aktyv//as3 [lot. (genus) activum], kalbot. veikiamoji veiksmažodžio rūšis;

~o formos rodo, kad veiksnys atitinka loginį veiksmo subjektą, pvz., „Tėvas moko sūnų”.

aktyvatorius, aktyviklis, chem. medžiaga, aktyvinanti reagentą arba procesą.

aktyvavimas [-71 aktyvus] fiz., chem.: 1. medžiagos pavertimas aktyvesne;

2. radioaktyvumo sužadinimas švitinimu; 3. dekapiiavimas, paviršiaus pasyvumo šalinimas.

aktyvinti [^ aktyvus], didinti, skatinti, žadinti veiklą, veikimą.

aktyvistas, priklausantis prie /” aktyvo’, veiklus organizacijos narys.

aktyvizacija p aktyvas], veiklos, veikimo stiprinimas, skatinimas.

aktyvūs [lot. activus – veiklus, veiksmingas]: 1. veiklus, energingas; 2.

chem. lengvai reaguojantis; 3. darantis poveiki, veikiantis kitus, sukeliantis tam tikrus reiškinius; 4. priklausantis nuo veikėjo veiksmu, pasireiškiantis jais; 5. vartojamas, esantis apyvartoje; 6. ek. teigiamas, rodantis, kad eksportas, Įplaukos viršija importą, mokėjimus, pvz., užsienio prekybos balanso saldo.

aktomiozin//as [^ aktinas + <* miozinas],biochem. raumeninės skaidulos kompleksinis baltymas; dėl —o sąveikos su adenozintrifatu raumcninė skaidula susitraukia.

aktorius [lot. actor], vaidmenų atlikėjas teatro spektakliuose, kino ir televizijos filmuose; artistas.

aktualija, kalbamuoju momentu svarbus, aktualus dalykas.

aktualinti, daryti svarbu, aktualu dabarčiai.

aktualizacija [lot. actitalis – tikras, realus]:

1. pa(si)darymas dabarčiai svarbiu, aktualiu; 2. fi-los. perėjimas iš potencialios būties į realią, iš sub-sistencijos į egzistenciją.

aktualizmas1 [actualis]: 1. filos. teorijos, daiktu pasaulį, substanciją kildinančios iš akto, tapsmo;

2. XIX a. psichol. kryptis, psichol. uždaviniu laikanti tik psichiniu aktų aprašymą ir aiškinimą.

aktualizmas2 [lot. actualis -dabartinis], lyginamasis metodas praeities geol. epochoms pažinti remiantis dab. geol. procesu tyrimais.

aktualizuoti ^ aktualinti.

aktualizūotis [/” aktualizacija], pereiti j realybe.

aktual//ūs [lot. actualis – faktiškas, tikras; dabar esantis]: 1.

kalbamuoju metu svarbus, reikšmingas, opus, pvz., A straipsnis; 2. kalbot.

—ioji sakinio skaidą – prasminis ir intonacinis sakinio skaidymas į komentuojamąją dalį (vad. temą) ir komentuojančią dalį (vad. rėmą).

aktuarijus [angį. actuaiy < lot. actuarius – raštininkas]: 1. draudimo technikos specialistas, skaičiuojantis draudimo Įmokas (premijas), išmokas ir 1.1.; 2.psn. protokolininkas, registratorius.

akultūracija [angį. acculturation < lot. ad – prie + ? kultūra}, kultūros mainai (kultūrų supanašėjimas, perėmimas), vykstantys tarp skirtingos kultūros grupių ar pavienių asmenų ir grupių.

akumetrija [gi. aku d- girdžiu + -71 …metrija] audiometrija.

akumuliacija [lot. acciimulatio – surinkimas]:

1. kaupimas(is), telkimas(is), pvz., energijos a;

2. geol. miner. ar org. medžiagų kaupimasis Žemės paviršiuje; formuoja vulkanines ir nuosėdines uolienas, reljefą; 3. kalbot. žodžio ar posakio vartosenos padažnėjimas dėl kitos kalbos įtakos, pvz., „nėra problemos”

(plg. angį. noproblein).

akumuliatorius [lot. accumulator – surinkėjas], ką nors kaupiantis įtaisas:

1. įtaisas, kaupiantis energiją, kurią vėliau galima panaudoti, pvz., elektros A, hidraulinis A, šilumos A; 2. garo katilas, kaupiantis šilumą vandenyje ir ją vėliau atiduodantis vartotojams; 3. komp. kaupiamasis registras, sumatorius.

akumuliuoti [lot. accunnilare], kaupti, rinkti.

akupresūra [lot. acus – adata + pressura – spaudimas], Rytų medicinos gydymo metodas – tam tikrų kūno taškų dirginimas spaudimu.

akupunktūra [acus + ol.punctura -(i)durimas], gydymo metodas – tam tikrų odos taškų dirginimas spec. adatomis arba ei. srove.

akuratus [lot. accuratus] ntk., tvarkingas, kruopštus, tikslus, teisingas, kruopščiai atliktas.

akustika [gr. akustikos- klausos, girdėjimo]: 1. mokslas, tiriantis garso sukėlimą, sklidimą, sąveiką su medžiaga; 2. kurios nors patalpos garso sklidimo, skambėjimo sąlygos.

akustoelektronika [^ akustika + ^ elektronika], mokslas, tiriantis ultragarso ir hipergarso sąveiką su pjezoelektrikais ir kt. kietaisiais kūnais. akustooptika [^ akustika + p optika], mokslas, tiriantis elektromagn. bangų ir garso bangų, sklindančių kietajame kūne ir skystyje, sąveiką.

akušerė [pranc. accouclieuse], med. darbuotoja, turinti specialųjį vid.

arba aukštąjį išsilavinimą teikti pagalbą nėščioms moterims ir gimdyvėms.

akušerija [pranc. accoucher- padėti gimdant], mokslas apie pagalbos teikimą nėščioms moterims ir gimdyvėms.

akušeris [pranc. accoucher], gydytojas, akušerijos specialistas.

akutas [lot. acutus – aštrus]: 1. tvirtapradė priegaidė kai kuriose indoeuropiečių kalbose, pvz., lietuvių; 2. ją žymintis dešininis kirčio ženklas (‘). akuzatyvas [lot. (casus) accusativus < accuso -skundžių], galininko linksnis.

akva… [lot. aąua – vanduo], pirmoji sudurt. žodžių dalis, rodanti jų sąsają su vandeniu, pvz., akvalangas, akvarelė.

akvacija /” akvatacija.

akvadagas [aqua], grafito ir vandens suspensija, kuria padengus elektroninio vamzdžio vidinį paviršių sudaromas elektrai laidus sluoksnis.

akvaforta [it. acąuaforte – azoto rūgštis], grafikos technika, kitaip ^

ofortas.

akvakomplėksas [aąua + lot. complexus – ryšys, derinys], chem. kompleksinis junginys, kurio ligan-das -viena arba kelios vandens molekulės. akvalangas [aąua 4- angį. lung- plautis], aparatas žmogui kvėpuoti po vandeniu.

akvamamlė [lot. aąuamanile], metalinis gyvūno ar žmogaus pavidalo indas vandeniui pilti ant rankų.

akvamarinas [lot. aąua marina -jūros vanduo], mineralas, skaidri, žalsvai žydra (jūros vandens spalvos) arba tamsiai mėlyna berilo atmaina; juvelyr.

akmuo.

akvametrija aqua + ^ …metrija], vandens kiekio nustatymas medžiagose.

akvanautas [aąua + gr. nautes – jūrininkas] /* hidronautas.

akvanautika [aąua + gr. nautike- laivyba], tiriamieji ir pramoniniai darbai po vandeniu.

akvaplanas [aąua + lol.planum -plokštuma], laivas su povandeniniais sparnais; jų plokštumas veikianti hidrodinaminė jėga iškelia laivą virš vandens. akvarel//ė [it. acąuarello < lot. aąua – vanduo]: 1. skaidrūs vandeniniai dažai; 2. tapybos technika (tapoma vandeniniais dažais); 3. ~ės technika sukurtas dailės kūrinys.

akvaristika [-* akvariumas], gyvūnų ir augalų auginimo akvariume mokslas.

akvariumas [lot. (vas) aąuarium – vandens indas], indas arba Įrenginys (dažn. stiklinis) vandens gyvūnams ir augalams laikyti, veisti, tirti ir demonstruoti.

akvatacija [lot. aąua – vanduo], chem. vandens molekulių įsiterpimas į vidinę komplekso sferą.

akvatint//a [it.acąuatinta -dažytasvanduo]: 1.grafikos technika: klišė daroma iš metalo plokštės, kuri apibarstoma kanifolija ir ėsdinama azoto rūgštimi; 2. ~os technika sukurtas grafikos kūrinys.

akvatipija [lot. aąua -vanduo + /” …tipija], grafikos technika: raižinio klišė daroma iš medžio, atspaudas daromas vandeniniais dažais, būna panašus į akvarelę.

akvatorija [aąua + ^ (teri)torija], tam tikras natūralaus arba dirbtinio vandens baseino plotas, pvz., uosto A, įlankos A.

akvedukas [pranc. aąueduc < lot. aąuaeductiis -vandentiekis], vandentakio (vamzdyno, drėkinimo arba energetinio kanalo) dalis, nutiesta ant atramų (virš kliūties), ppr. per tarpekli, kelią, upę, slėnį.

Akvilonas (lot. Aąuilo, kilm. Aąuilonis), šen. romėnų dievas, įkūnijantis šiaurės vėją; atitinka graikų Borėją.

akvilonas [lot. aąuilo, kilm. aguilonis], šuoringas š. ir š. r. vėjas.

akvizitorius [lot. acąuisitor- įgijėjas], transporto arba draudimo įmonės (įstaigos) darbuotojas, agentas, priimantis krovinius arba draudimą. a la [sk. a lia; pranc.], kaip, panašiai kaip.

Alachas, musulmonų dievas. a la lettre [sk. a lia letr; pranc.], pažodžiui, žodiškai, raidiškai.

alalija [? a… + gr. lalia -kalba], negalėjimas kalbėti dėl galvos smegenų didžiųjų pusrutuliu neiš-sivystymo arba jų pažeidimo. alanmas, chem.

alifatinė aminorūgštis; visų baltymų ir kai kurių biologiškai aktyviu junginių komponentas.

alantojis [gr. allantoeides – dešros pavidalo], roplių, paukščiu, žinduolių vienas gemalo dangalų; atlieka šalinimo, kvėpavimo, mitybos funkcijas.

alba1 [provans. aušra], trubadūrų ryto daina, kurios pagr. motyvas –

atsisveikinimas su mylimąja auštant.

alba2 [lot. balta], kataliku kunigo baltas liturg. drabuži*, panašus į ilgus ir plačius marškinius.

albanai, tauta, kalbanti viena indoeuropiečių kalbų; gyvena Albanijoje,

Serbijoje, Makedonijoje.

albatrosas [pranc. albatros], didelis jūros paukštis Diomedea exulans;

paplitęs Ramiojo, Atlanto ir Indijos vandenynų tropinio ir subtropinio klimato juostų jūrose.

albėdas [lot. albedo – baltis], dydis, rodantis, kokia dalis elektromagn.

spindulių ar dalelių srauto, krintančio į kūno paviršių, atsispindi.

albedomėtras p albėdas + ^ …metras], prietaisas kūnų albedui matuoti.

albertizmas, vid. amžių filosofijos kryptis, paremta Alberto Didžiojo (XII-

XIII a.) koncepcija; tyrė gamtos mokslo problemas ir plėtojo Augustino filosofijos elementus.

albertoliai, dirbtiniai kopalai, gaminami iš modifikuotų fenolformaldehidinių dervų.

albicij//a [pagal XVIII a. it. gamtininko F. dėl Al-bicio (F. dėl Albizi)

pavardę], ankštinis medis arba krūmas Albizia; kai kurios ~os rūšys –

rauginiai, dekoratyviniai augalai, pvz., lenkoraninė A.

albidumas [lot. albidus – balzganas], minkštųjų kviečių atmaina.

albigiečiai [pagal Prancūzijos Albi (lot. Albiga) miesto pavadinimą], eretikų judėjimo XII a. P. Prancūzijoje dalyviai.

albinizmas \o..albus -baltas], įgimtas baltumas-organizmams (augalams, gyvūnams, žmogui) būdingos pigmentacijos stoka.

albinos//ai [isp. albinos], organizmai, kuriems būdingas albinizmas; ~ų žmonių ir gyvūnų oda, plaukai, plunksnos būna balti, akies rainelė –

rausva, augalų lapai šviesiai žali, neturi kitu pigmentų, tik chlorofilo;

jų žiedai balti.

Albionas (lot. Albion), seniausias (tikriausiai keltiškas) D. Britanijos salos pavadinimas, kurį vartojo graikai ir romėnai; dabar – poetiškas

Anglijos, D. Britanijos pavadinimas.

albitas [lot. albus – baltas], baltos spalvos mineralas, natrio aliumosilikatas Na[AlSi,O8j; natrioput-nagas.

alborada [isp. ryto daina], ispanų piemenų daina tekančiai saulei; dažn.

atliekama fleita, dūdmaišiu, pritariant mušamaisiais instrumentais.

albumas \ot.album -balta lenta]: 1. Įrišti švaraus popieriaus lapai piešti, eilėraščiams rašyti, kolekcijoms (nuotraukoms, pašto ženklams, atvirukams) laikyti; 2. leidinys su paveikslų, piešinių, nuotraukų reprodukcijomis ir trumpu aiškinamuoju tekstu; 3. rnuz. kompakt. diskas, kuriame įrašyta keletas vieno atlikėjo arba vienos grupės atliekamu kūriniu (ypač pramog. muzikos).

albuminai [lot. albumen (kilm. albuminis} – baltymas], paprastieji baltymai; tirpsta vandenyje; jų yra augalų ir gyvūnų audiniuose, ypač daug kraujuje, kiaušiniuose, piene, augalų sėklose.

albuminūrija [^ albuminai + gr. uron -šlapimas], albuminu išsiskyrimas su šlapimu, kitaip T1 proteinurija.

Alcheimerio liga [sk. alc| |heimerio Yiga],priešse-natvinė silpnaprotystė, vokiečių neurologo A. Alcheimerio (Alzheimer) 1906 pirmą kartą nustatyta smegenų degenerac. liga, pasireiškianti progresuojančiu abejingumu aplinkai, atminties praradimu, menkėjančiu gebėjimu protauti ir orientacijos sutrikimu.

alchemija [lot. alchemia], medžiagų kitimo tyrimai, kuriais iki XVI a. buvo mėginta paprastus metalus paversti tauriaisiais (auksu, sidabru)

pasinaudojant gamtoje nesama medžiaga – „filosofiniu akmeniu”.

alchemikas, žmogus, užsiimantis alchemija.

aidai ^ aklinai.

aldehidai, org. junginiai, turintys molekulėje aldehido grupe O = CH~.

aldlnai, Aldo Manucijaus (lot. Aldus Manutius, 1449-1515), Venecijos leidėjo, ir jo įpėdinių knygos, daugiausia gr. ir lot. klasikų leidiniai, nedidelio patogaus formato, meniškos graf. išvaizdos. aldinas [/” aklinai}, apvalių kontūrų pusjuodis šriftas.

aldolazė, biochem. liazių grupės fermentas, kata-lizuojantis anglies atomų jungimąsi ir skaidantis ryšius tarp jų.

aldosteronas, biochem. antinksčių žievės gaminamas steroidinis hormonas.

aldozės [<* aldehidai], chem. monosacharidai su laisva aldehido grupe.

aleatorika [lot. aleatorius – susijęs su lošimu kauleliais], muzikos kūrimo ir atlikimo būdas: kompozitorius nurodo tik kai kuriuos muz. kūrinio elementus; kūrinio faktūrą, kai kada ir struktūrą galutinai baigia atlikėjai.

aleatorin//is [lot. aleator – lošėjas], rizikingas, pvz., ~ė sutartis (priklausoma nuo atsitiktinių veiksnių, rizikinga).

alebarda [pranc. hallebarde], šen. kertamasis ir duriamasis ginklas su ašmenimis ir ietigaliu ant medinio koto.

alebardininkas, šen. karys, ginkluotas alebarda.

alebastras [gr. alabastros]: 1. smulkiagrudė gipso atmaina, mineralas CaSO4

• 2H,O; 2. statybinis gipsas -greitai kietėjanti rišamoji medžiaga iš sumalto ir 120-180 °C temperatūroje išdegto gamtinio gipso.

alebastronas [gr. alabastron], alebastrinis, molinis arba stiklinis kvepalų indelis, apvalus arba pailgas, apskritu pagrindu, vartotas šen. Graikijoje ir šen. Egipte.

alefas [semit. jautis]: 1. pirmoji finikiečių abėcėlės raidė; 2. mat.

(pagal hebrajų abėcėlės pirmąją raidę K) begalinių visiškai sutvarkytų aibių kardinalusis skaičius.

alegorija [gr. allegoria – kitoks nusakymas]: 1. Ht. netiesioginės, paslėptos reikšmės vaizdas, pasakojimas (dažnai konkretybėmis reiškiamos abstrakčios sąvokos, mintys); 2. dailėje – abstrakti sąvoka, išreikšta konkrečiu vaizdu, pvz., teisingumą vaizduoja moteris užrištomis akimis ir su svarstyklėmis rankose.

alegor//inis, -iškas, sudarantis alegoriją, alegorijos pobūdžio, turintis perkeltinę reikšmę, alegorizuoti, vartoti alegorijas, reikšti ką vaizdais, turinčiais paslėptą, perkeltinę reikšmę.

alegri [it. allegri – (būkite) linksmi; tai būdavo rašoma tuščiame loterijos biliete], loterija, kurioje lošiama tuoj pat, nusipirkus bilietą;

momentinė loterija.

alėja [pranc. aUėe < aller- eiti]: 1. takas, kelias arba gatvė, iš abiejų pusių apsodinta medžių, krūmų eilėmis; 2. reprezentacinė gatvė; 3. kelias, takas, apstatytas skulptūromis, paminklais.

aleksandridai, vid. amžių fantastiniai pasakojimai, pagrįsti Aleksandro

Makedoniečio žygių motyvais.

aleksandrinas [pranc. alexandrin], 12 arba 13 skiemenų poezijos eilutė su cezūra po šešto arba septinto skiemens (metriniai kirčiai šeštajame ir dvyliktajame skiemenyje); pirmąkart pavartota XII a. pranc. poemoje apie

Aleksandrą Makedonietį; labiausiai paplito pranc. poezijoje.

aleksandritas [pagal Rusijos caro Aleksandro II vardą], mineralas, chrizoberilo atmaina; juvelyr. akmuo; saulės šviesoje smaragdo žalumo, dirbtinėje šviesoje – raudonas su violet. atspalviu.

aleksija [^ a… + gr./em – žodis], med. sugebėjimo skaityti ar suprasti skaitomus žodžius sutrikimas.

aleksikalizmas [/* a… + gr. lexikon – žodynas], med. afazijos rūšis –

nesugebėjimas daiktu pavadinti jų tikraisiais vardais.

alekslnai [gr. alekso – atremiu, ginu], med. kraujo serume savaime susidarančios apsauginės medžiagos, naikinančios bakterijas; komplementai.

aleliai [gr. allelon -vienas kitą, savitarpiškai], biol. aleliniaigenai –

skirtingos to paties geno formos, lemiančios alternatyvias to paties požymio išraiškas. aleliuja [hebr. hallelu Jah – šlovinkite Jahvę]: 1.

garbinamasis sušukimas, Dievo liaupsinimas per krikščioniu ir judėju pamaldas; 2*. kam nors giedoti A – perdėtai aukštinti, liaupsinti, meilikauti.

alelizmas, biol. alternatyvių organizmo požymių poriškumas; kiekvieno požymio priešingą išraišką lemia skirtingos to paties geno formos –

aleliai. alelomorfai [s* aleliai + ^ …morfas], genai, kitaip p aleliai.

alelomorfizmas [<* alelomorfai] <* alelizmas.

alelopatija [gr. allelon – savitarpiškai -l- putlios -poveikis, kentėjimas], vienų augalu poveikis kitiems, kurį daro jų išskiriamos medžiagos.

alelotropija [allelon + gr. trope – pasikeitimas], dinaminė izomerija —

chem. junginio gebėjimas pereiti iš vienos formos į kitą.

alemanda [pranc. allemande – vokiška], pramog. šokis; lėto tempo, šokama poromis ratu.

alergenas [^ alergija + p …genas]: 1. medžiaga, sukelianti alerginę organizmo reakciją; 2. preparatas alerginėms ligoms diagnozuoti ir gydyti.

alergija [gr. alios- kitas + ergeia- veikimas]: 1. organizmo pakitusio (padidėjusio, sumažėjusio arba išnykusio) jautrumo alergenui būklė; 2.

padidėjęs organizmo jautrumas alergenui; 3*. nepakantumas, priešiškas nusistatymas.

alergikas [^ alergija], žmogus, kurio jautrumas alergenams yra pakitęs (dažn. padidėjęs).

alergiškas [/* alergija]: 1. jautrus alergenams; 2*. nepakantus, ko nors labai suerzinamas.

alergologija [? alergija + <* …logija], mokslas, tiriantis alerginių reakcijų priežastis, mechanizmą, eigą ir padarinius, alerginių ligų diagnozavimą, gydymą ir profilaktiką.

alergomėtrija [<” alergija + p …metrija], organizmo jautrumo alergenams tyrimas.

aleukija [/” a… + gr. leukos – baltas]: 1. ? leukopenija; 2. kraujodaros organu liga; leukocitų kiekio sumažėjimas arba visiškas jų išnykimas.

aleuritas [gr. aleuron – miltai], geol. puri mineralu smulkių dalelių sankaupa (dulkės, dumblas, lio-sas, liosiškos uolienos).

aleurofitas p aleuritas + ^ …litas], geol. nuosėdinė uoliena, susidedanti iš susicementavusio ir su-tankėjusio aleurito.

aleurometras [aleuron + /* …metras], prietaisas miltu brinkstamumui nustatyti.

aleuron//as [gr. aleuron – miltai], augalų sėklų atsarginis baltymas, susitelkęs bespalviais grūdeliais (~o grūdeliais) arba ištirpęs vakuolių skystyje; dygstančio gemalo maisto medžiaga aleūtai, tauta, kalbanti viena eskimų ir aleutų kalbu; gyvena Aleutų salose ir Aliaskos pusiasalyje (JAV), Komandoro salose (Rusija).

alfa [gr. alpha]: 1. pirmoji graiku abėcėlės raidė -A a; 2*. pradžia.

alfabetas [pagal graiku abėcėlės pirmųjų raidžių alpha ir beta pavadinimus]: 1. tam tikroje sistemoje vartojamų ženklu rinkinys; 2.

abėcėlė, raidynas -visos raidės, vartojamos kurios nors kalbos rašto sistemoje, išdėstytos tam tikra tvarka.

alfabet//inis, -iškas [s* alfabetas], abėcėlinis, sudėliotas, sutvarkytas pagal abėcėlę; —inis raštas -raštas, kurio rašmenys žymi garsinius žodžių komponentus.

alfa ir omega, graiku abėcėlės pirmoji ir paskutinė raidės; pradžia ir pabaiga, viskas; neginčijamas autoritetas.

alfametras f;71 alfa + ^ …metras], prietaisas, kuriuo matuojamas į katilo kūryklą ar vidaus degimo variklio cilindrą tiekiamo degiojo mišinio oro pertekliaus koeficientas a.

alfenolas, minkštamagnetis aliuminio (16%) ir geležies (84%) lydinys; vart.

silpnųjų srovių technikoje.

alfėras [<* al(iuminis) + lot. femim – geležis], minkštamagnetis geležies ir aliuminio lydinys.

ai fine [it.], muz. iki galo (kūrinį nuo natose pažymėtos vietos reikia atlikti iki galo).

alfonsas, moters išlaikomas meilužis; pagal pranc. rašytojo A. Diuma

(Dūmas) sūnaus (1824-95) komedijos „Mesjė Alfonsas” herojaus vardą.

ai fresco [sk. ai fresko; it. ant šviežio], sienų tapybos ant drėgno tinko technika.

algebra [lot. < arab. fl/r/idbr-suprastinimas; pataisymas] mat.: 1.

mokslas, tiriantis veiksmų su įv. dydžiais bendrąsias savybes, nepriklausomas nuo tų dydžių kilmės; 2. tiesinė erdvė su papildomai apibrėžta sandauga, tenkinanti tam tikras sąlygas; biperkompleksinė sistema.

algebrin//is, mat. susijęs su /” algebra (1); pvz., ~ė lygtis (lygtis, siejanti daugianarius), A reiškinys (reiškinys, sudarytas iš raidžių ir skaičių, sujungtų sudėties, atimties, daugybos, dalybos, kėlimo sveikuoju laipsniu ir šaknies traukimo veiksmų ženklais), ~iai skaičiai (~ių lygčių su sveikaisiais koeficientais sprendiniai).

algezimetras [gr. algesis – skausmas + * …metras}: 1. med. prietaisas skausmo jutimui matuoti; 2. psichai prietaisas skausmą sukeliančio dirgiklio stiprumui matuoti algezimetrija [algesis + p …metrija], skausmo jutimo matavimas.

algicidai [lot. alga -dumblis + caedo -žudau], pesticidai dumblių veisimuisi stabdyti.

alginas [alga], lipnūs drebučiai, gaminami iš dumblių; vart. tekstilės pramonėje.

algolagnija [gr. algos – skausmas + lagneia – gašlumas], lytinis iškrypimas

<* mazochizmas, ? sadizmas (1).

Algolas [a.ng. Algol < algo(rithmic) l(anguage) -algoritminė kalba], komp.

formalių kalbų, skirtų skaičiavimo algoritmams užrašyti, šeima. algoliai, kubinių dažiklių prek. pavadinimas.

algologija [loi.alga -dumblis + /” …logija], mokslas, tiriantis dumblius.

algomenorėja [gr. algos -skausmas + mėn -mėnuo + rheo – teku], skausmingos mėnesinės.

algonkin//ai: 1. Š. Amerikos indėnų tautų grupė, kalbanti ~ų kalbomis;

gyvena JAV, Kanadoje; 2. viena šios grupės tautų.

algoritmas [pagal Vid. Azijos matematiko ai Cho-rezmio vardo lot. formą

Algorithmi], pagal griežtas taisykles atliekamų operacijų (skaičiavimų)

eilė matematikos ar logikos kurios nors klasės uždaviniams spręsti.

algoritmavimas, skaičiavimo, valdymo, reguliavimo ar kitokių procesu aprašymas algoritmais.

algoritmūoti, sudaryti algoritmą.

aliarmas [it. all’arme -prie ginklų]: 1. pavojaus signalas, staigus šaukimas atremti pavojų, būti pasirengus; įspėjimas; 2. pavojaus sąjūdis, triukšmas. aliarmuoti: 1. skelbti, kelti aliarmą; 2*. skleisti nerimą keliančias žinias.

alias [sk. alijas; lot.], kitaip (tariant), vadinamas dar… (kitu vardu).

aliatyvas [lot. allatus – atneštas], kalbot. pašalio einamasis vietininkas, reiškiantis, kad veikėjas artėja prie to daikto, kuris pasakomas šiuo linksniu, pvz., eitižmoniump, važiavo daktarop; dab. liet. kalboje A

išnykęs, pasitaiko tik suprieveiksmėjusių jo formų, pvz., galop, rudeniop.

alibi [lot. kur nors kitur], aplinkybė, Įrodanti, kad kaltinamasis negalėjo padaryti nusikaltimo, nes tuo metu buvo kitur.

alidadė [arab. ai „idad – skaičius], astr. ir geod. prietaisu kampų atskaitos liniuotė su nonijais ar mikroskopais galuose; sukasi apie ašį, einančią per limbo centrą.

alienacija [lot. alienatio < alienus – svetimas]: 1. susvetimėjimas; 2. ek.

kapitalo savininko pasikeitimas; 3. teis. psn. nuosavybės perleidimas kitam asmeniui alifatinis [gr. aleiphar (kilm. aleiphatos) – riebalai], chem. aciklinis, neturintis ciklo (žiedo), turintis atvirą (tiesinę arba šakotą) anglies atomų grandinę.

aligatorius [angį. alligator < isp. d lagarto – driežas], krokodilas A

lligator; paplitęs Š. Amerikos p. r. dalyje ir P. r. Azijoje; gyvena upėse, ežeruose, pelkėse.

aligninas [^ ligninas] p ligninas (2).

alikvotas [lot. aliąuot – keletas] /” obertonas.

alimentacija [^ alimentai]. 1. šen. Romos valst. pašalpų neturtingųjų vaikams ir našlaičiams sistema; 2. prievolė mokėti, teikti alimentus.

alimentai [lot. alimentum – maistas; išlaikymas], išlaikymo lėšos, kurias pagal įstatymą vieni asmenys dėl jų santuokos ar šeimos santykių privalo teikti paramos reikalingiems kitiems asmenims.

alimentarinis [lot. alimentarius] ^ alimentinis (2).

alimentin//is: 1. susijęs su alimentais; 2. susijęs su maistu, mityba, pvz., ~ė distrofija, ~ė aleukija.

a linea [sk. a lynea; lot.], nuo eilutės pradžios; iš naujos eilutės, naujos pastraipos.

alkas [vok.Alit], cemento klinkerio mineralas -tri-kalcio silikatas 3CaO •

SiO,.

aliteracija [lot. a d – prie, link + littera – raidė], vienodo skambesio priebalsių (ppr. žodžiu pradžios) kartojimasis poezijos kūrinio eilutėje, frazėje, strofoje, pvz.: „rymo ramunėlė rudenio arimuos”. -S. Nėris.

alituoti [vok. alitieren], techn. Įsotinti plieninių ir ketiniu gaminių paviršiaus sluoksnį aliuminiu, kad tie gaminiai būtų atsparesni kaitrai.

aliumėlis, nikelio lydinys su aliuminiu (1,8-2,5%), manganu (1,8-2,2%), siliciu (0,85-2%), kobaltu (0,6-1%); sunkiai lydosi; vart. kompensacijos var-žams, chromelio-aliumelio termoporų katodams.

aliuminatas, aliuminato rūgšties druska MA1O, arba M,AlOr aliuminis [lot. alumen (kilm. aluminis) – alūnas], chem. elementas Al, atom. sk. 13; lengvas sidabro baltumo metalas.

aliuminotermija [ aliuminis + gr. thennė – šiluma], kai kurių metalu (mangano, chromo, vanadžio) gavimo būdas -jų oksidų redukavimas aliuminiu.

aliuminozė, profesinė lėtinė plaučiu liga, kuri prasideda susikaupus plaučiuose aliuminio dulkėms.

aliumnas – alumnas.

aliumnatas / alumnatas.

aliumogėlis [^aliuminis + ^ gelis], chem. džiovintas aliuminio hidroksidas;

katalizatorius ir katalizatoriaus nešiklis.

aliumosilikatai [/ aliuminis + ^ silikatai], mineralai, kuriu kristalinėje gardelėje aliuminis ir silicis pakeičia vienas kitą.

aliuras [pranc. al/itrc -eigastis, bėgsena]: 1. arklio judėjimo (jojimo sporte, cirke) rūšis (žinginė, risčia, eidinė, šuoliavimas, šuolis, dresuotas žingsnis); 2. kar.psn. sutartinis žymėjimas pranešime kryžiukais, rodantis to pranešimo pristatymo skubumą.

aliūvin//is [? aliuvis], samplovinis, sąnašinis; ~ė teisė – teisė paversti savo nuosavybe pakrantės ruožą, susidariusį iš upės sąnašų (aliuvio).

aliuvis [lot. aliuvio – sąnašos], upių sąnašos, dengiančios ir formuojančios upių šalpas, terasas, deltas.

aliuzija [pranc.allusion < lot.alludo -darauužuominą]: 1. užuomina; 2.

stilistinė priemonė -posakis, primenantis kokį nors žinomą faktą (ppr.

istorinį, mitologinį, lit. veikėją, įvykį, vaizdini) ir susiejantis kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio, kito pobūdžio reiškiniais.

a livre ouvert [sk. a livr uvėr; pranc.], iš atverstos knygos, t. y.

nepasirengus (skaityti, versti), iš natų lapo nepasirengus (dainuoti, skambinti). alizarinas [pranc. alizarine < arab. al’usar – išspaustos sultys], sintetinis raudonas, violetinis, rausvas antrachinoninis dažiklis.

aljansas [pranc. alliance — sąjunga, susivienijimas], valstybių, tarpt, organizacijų susivienijimas, sąjunga.

alkajin//is [pagal šen. gr. poeto Alkajo (Alkaios) vardą], lit.: ~ė strofa

– eilučių strofa, sudaryta iš dviejų 11 skiemenų eilučių, vienos 9 skiemenų ir vienos 10 skiemenų eilutės; būdinga daugiausia an-tik. poezijai.

alkaldas [isp. alcalde < arab. ai ąadi- teisėjas], Ispanijoje, Lot.

Amerikos šalyse – bendruomenės seniūnas, teisėjas.

alkalimetras, chem. aparatas karbonatams nustatyti.

alkalimetrija [arab. ai cjilj – šarmas + p …melri-ja], chem.

titrimetriniai kiekybinės analizės metodai, pagristi šarmų neutralizacija.

alkaloidai [ai qūj + gr. eidos – pavidalas], painios sandaros azoto turintys biologiškai aktyvūs org. junginiai; randami kai kuriuose augaluose.

alkalozė [ai qilj], šarmų pagausėjimas kraujuje ir organizmo audiniuose.

alkana [arab.alhinna -chna (tokie dažai)]: 1. daugiametė agurklinių šeimos žolėAlkan/ia, paplitusi Viduržemio pajūrio srityse; iš dažinės ~os (A. tu-

berculata) šaknų gaminami dažai; 2. natūralių dažu, gaminamu iš agurklinių

(Boraginuceae) šeimos augalų, mišinys.

alkanai, chem. sotieji angliavandeniliai, pvz., metanas, etanas.

alkazaras [isp. alcdzar < arab. aląasr – tvirtovė], įtvirtinta arabu (maurų) pilis arba rūmai Ispanijoje.

alkenai, etileniniai angliavandeniliai, chem. alifa-tiniai angliavandeniliai, turintys vieną dvigubąji ryšį, pvz., etenas (etilenas), propenas (propilenas). alkidai, chem. polimerai; polikarboksirūgščiu ir po-

lihidroksilinių alkoholiu esteriai.

alkilas, vienvalentis chem. radikalas, pvz., metilas, etilas.

alkilinti, įjungti alkilą į org. junginio molekulę.

alkinai, acetileniniai angliavandeniliai, chem. ali-fatiniai angliavandeniliai, turintys trigubąji ryšį, pvz., etinas (acetilenas), propinas.

alkledas [ang.alclad < al(iiminium) + clad -pla-kiruotas], aliuminio lydinių pusfabrikatis (lakštas, vamzdis), iš abiejų pusių plakiruotas techniškai grynu aliuminiu arba jo lydiniu.

alkogelis [/” alko(holis) + ^ gelis], chem. gelis, kurio dispers. terpė yra alkoholis.

alkoholata, alkoksidai, org. junginių klasė; gaunami, alkoholiu hidroksilo vandenili pakeitus metalu.

alkoholikas, turintis polinki į alkoholį; girtuoklis.

alkoholinis, turintis alkoholio arba susijęs su alkoholio susidarymu, pvz.,

A rūgimas.

alkoholis [arab. ai kuhl- stibio milteliai]: 1. org. junginys, turintis molekulėje vieną arba kelias hidroksilo grupes (OH), prijungtas prie tetraedriniu anglies atomų; 2. šnek. spiritas, etanolis (etilo alkoholis)

C,H5OH.

alkoholizacija, etanolio (etilo alkoholio) Įmaišymas i vynuogių vyną.

alkoholizė [^ alkoholis + ^ …ližė], chem. reakcija, kuria esteriai gaunami, alkoholiais veikiant rūgščiu darinius; skaidymas alkoholiu.

alkoholizmas, dažno alkoholiniu gėrimų vartojimo sukelta liga, kuri reiškiasi liguistu potraukiu alkoholiui ir lėtine intoksikacija.

alkoholizūoti, įmaišyti etanolio (etilo alkoholio) i vynuogių vyną, kad būtų stipresnis; spirituoti.

alkoholometras [^ alkoholis + ? …metras], prietaisas matuoti etanolio (etilo alkoholio) koncentracijai jo vandeniniame tirpale.

alkoksidai /* alkoholiniai.

alkos [< skand.], jūros paukščiai Alcidae, paplitę daugiausia S. pusrutulio šalto klimato juostoje; veisiasi sausumoje kolonijomis.

alkotesteris Į/71 alko(holis) + ^ testeris], prietaisas girtumui (alkoholio santykiniam kiekiui organizme) matuoti.

alkova [pranc.alcove < arab.alqubba -skliautas, palapinė], nišos pavidalo kambarėlis (dažu. miegamasis).

alkozolis f/1 alko(holis) + ^ zolis], chem. zolis, kurio dispers. terpė yra alkoholis.

Allah akbar [arab.], Dievas yra visagalis.

alla prjma [sk. alia prima; it. iš karto], tapybos technika; tapoma ant neišdžiūvusio dažų sluoksnio.

allegretto [it.]. 1. vidutinis muz. tempas; 2. vidutinio tempo muz. kūrinys ar jo dalis.

allegro [it. linksmai]: 1. greitas muz. tempas; 2. greito tempo muz.

kūrinys ar jo dalis.

allegro assai [it.], muz. labai greitai.

allegro con brjo [sk. alegro kon brijo, it.], muz. greitai, gyvai.

allegro con moto [sk. alegro kon moto; it.], muz. greičiau negu allegro.

allegro maestoso [sk. alegro maestozo; it.], muz. greitai, iškilmingai.

allegro, ma non troppo [it.], muz. greitai, bet ne per daug.

allegro moderato [it.], muz. greitokai.

allonge [sk. alionžė; pranc. pailgintas], klasikinio šokio poza (arabesko rūšis): rankos per alkūnes ištiestos, o riešai pakreipti žemyn arba j išore.

all rįght [sk. oi rait; angį.], viskas gerai, sutinku.

alma mater [lot. motina maitintoja], pagarbus arba maloninis universiteto pavadinimas.

almanachas [lot. almanachus – pranašysčių rinkinys]: 1. gyvenamojo meto įv.

autorių literatūros kūriniu rinkinys; 2. šen. egiptiečių, graikų, romėnų, kinų ir vid. amžių Europos šalių kalendorius, kuriame pateikta jv. sričių žinių, astrologinių spėjimų.

almandinas [pagal Alabandos miesto M. Azijoje pavadinimą], granatų grupės mineralas; juvelyr. akmuo, vartojamas ir kaip abrazyvas.

almaviva, senovinis vyriškas apsiaustas be rankovių; pelerina; pagal pranc.

rašytojo P. O. Bomaršė (P. A. Beaumarchais; 1732-99) komedijos „Sevilijos kirpėjas” herojaus (Almaviva) vardą.

almėja [arab. almah – išmokytas (šokio, muzikos)]: 1. šen. Egipto šventyklų šokėja; 2. Turkijos šokėja ir šokiu mokytoja, pantomimos judesiais vaizduojanti meilės paslaptis.

almenda [vok.Allmende alo… + P …metrija], biol. kurio nors organo lėtesnis arba greitesnis augimas, palyginti su visu kūnu, ilgainiui pakeičiantis genties arba individo kūno proporcijas.

alomorfaspa/o… + ^morfas],kalbot. morfemos variantas, pvz., liet.

priesagos -ei- ir -ėl- žodžiuose „vaikelis” ir „katinėlis”.

alomorfozė [•* alo… + gr. morphosis – pavidalas, išvaizda] p idioadaptacija.

alonimas [^ alo… + gr. onyma – vardas], kieno nors tikras vardas, kito asmens panaudotas kaip slapyvardis.

alonžas [pranc. allonge – priedas]: 1. chem. kūginis vamzdis, kuriuo distiliuojamasis skystis iš šaldytuvo nuteka į rinktuvą; 2. techn. įtaisas nesusi-kondensavusiems metalu (ypač cinko ir kadmio) garams surinkti; 3.

vekselio pridėtinis lapas perdavimo įrašams (indosamentams), jeigu jie nebeišsitenka vekselyje; 4.poligr. sulankstomas žemėlapis, lentelė, brėžinys, įdėtas į knygą; 5. didžiausias atstumas, iš kurio boksininkas gali suduoti smūgį.

alopatija [s* alo… + gr.putlios – liga], nehomeo-patinis, įprastinis gydymas (veikiant organizmą priešingai negu liga; plg. homeopatija).

alopecija [gr. alopekia < alopex (kilm. aldpekos) -lapė], plaukų slinkimas;

plikimas.

aloplastika [>0/0… + s> plastika], plastinės chirurgijos metodas –

organams ir audiniams atkurti naudojamos nebiol. kilmės medžiagos.

alopoliploidija [/ alo… + ? poliploidija], biol. chromosomų rinkimo kartotinis padaugėjimas hibriduose, susikryžminus skirtingu rūšių arba genčių individams.

alopurinolis, vaistas nuo podagros; malšina skausmą.

alosomos [^ alo… + T1 soma1], biol. lytinės chromosomos, nevienodos skirtingu lyčių organizmu ląstelėse.

alotigeninis [gr.allote -kitu laiku + ? …gcninis], geol. susidaręs kitu metu, pvz., uolienos A mineralas (susidaręs anksčiau už tą uoliena ir kitur).

alotropija [/* alo… 4- gr.trope-pasikeitimas], kai kuriu chem. elementu savybė priklausomai nuo slėgio ir temperatūros būti keliu būsenų ar formų, pvz., sieros kristalai gali būti monoklininės ir rombinės sistemos. t

alozauras [gr. alios – kitas + sauros – driežas], iš kastinis roplys, gyvenęs juros periode.

alozos, silkinių žuvų gentis Alosa; paplitusios Atlanto pakrantėse, t. p.

Viduržemio, Juodojoje ir Kaspijos jūrose; kai kurios rūšys turi verslinės reikšmės.

alpak//a1 [isp. alpaca < kečujų k.]: 1. naminė lama, auginama Peru ir

Bolivijos Anduose dėl ilgu vilnų; 2. ~os vilnos; 3. lengvas audinys, gamina

mas iš ~os vilnų.

alpaka2 -71 argen tanas.

alparis [it. alpari – lygiomis],/žn, vertybiniu popierių arba valiutų kursas, atitinkantis jų nominalą.

alpenštokas [vok.Alpenstock a… + gr. mastas – krūtis], bekrūtys-tė – įgimtas vienos arba abiejų pieno liaukų nebuvimas.

amatolas, sprogstamoji medžiaga; susideda iš amonio nitrato ir trinitrotolueno (trinitrotoluolo).

amaurozė [gr. amaurosis – užlemdymas], visiškas vienos arba abiejų akių aklumas, kurį sukelia centrinės nervų sistemos pažeidimas.

amazonė1 [^ amazonės]: 1. jojikė, moteris raitelė; 2. tam tikro kirpimo ilga moteriška jojamoji suknelė; 3*. vyriška, valdinga, valdinga moteris.

amazonė2 [pagal Amazonės upės pavadinimą], vidutinio dydžio žalia papūga

Anmzona; gyvena P. Amerikoje ir Antilų salose.

amazonės [gr.Amazones < -*a… + mažos—krūtis], šen. graikų mit. karingos moterys, gyvenusios Juodosios jūros pakrantėse; jos turėdavusios išsideginti dešinę krūtį, kad būtų patogiau šaudyti iš lanko.

amazonitas [pagal Amazonės upės pavadinimą], mineralas, žalia mikroklino atmaina; apdailos akmuo.

amazūlai /” zulai.

ambalažas [pranc. emballage -pakavimas, pakuotė]: 1. prekės pakuotė, ppr.

apmokama pirkėjo; 2. pakavimo išlaidos.

ambasada [pranc. ambassade}: 1. aukščiausioji dipl. atstovybė; 2. tos atstovybės pastatas.

ambasadorius [pranc. ambassadeur], aukščiausias dipl. atstovo rangas.

ambi… [lot.amb(i)…], sudurt. žodžių dėmuo, reiškiantis buvimą, judėjimą aplinkui, iš 2 pusių; dve-jopuma.

ambicija [pranc. ambition < lot. ambitio – garbės troškimas]: 1. savo vertės jautimas, išdidumas; 2. savimeilė, puikybė, garbės, pripažinimo siekimas.

ambicingas, turintis didelę ambiciją.

ambidekstras [^ ambidekstrija], žmogus, galintis vienodai gerai dirbti kaire ir dešine ranka.

ambidekstrija [-71 ambi… + lot. dexter-dešinysis], vienodas abiejų rankų lavumas.

ambidentatinis junginys p ambi… + lot.denta-tus – dantytas], chem.

junginys, turintis du reaguoti galinčius centrus.

ambiofonija ? ambi… + gr.phone -garsas], erdvinio (tūrinio) garso ir akustinių efektų sukūrimas (koncertu salėse, teatruose, studijose)

elektroakustiniais prietaisais (mikrofonais, stiprintuvais, rever-

beratoriais, garsiakalbiais).

ambistomos, uodegotieji varliagyviaiArnbystoma; gyvena Š. ir Centr.

Amerikoje; lervoms būdinga neotenija.

ambitas [lot. ambitus – apėjimas, apylanka], kitaip p deambulatorijus.

ambitus [lot. apimtis], melodijos tonų apimtis -atstumas tarp aukščiausiojo ir žemiausiojo garso.

ambivalencija [^ ambi… + lot. valentia – jėga], jausmo dvilypumas, išgyvenimas prieštaringų emocinių būsenų, pvz., meilės ir neapykantos.

ambivalentiškas Į/1 ambivalencija], dvilypis, turintis prieštaringų elementų.

ambivertas [^ ambi… + lot. verto -suku, kreipiu], asmenybės tipas, kuriam būdinga ir ekstraverto, ir intraverto bruožai; tarpinis, dažniausiai pasitaikantis tipas.

ambliafija [gr. amblys -nusilpęs + haphe-lytėjimas], med. lietimo jutimo susilpnėjimas.

ambliopija [gr. amblyopia – silpnaregystė], med. regėjimo nusilpimas dėl funkcinių regėjimo analizatoriaus sutrikimų, kai akyje nėra objektyvių pakitimų.

amblioskopas [gr. amblys- nusilpęs + ^ …sko-pas], prietaisas normaliam regėjimui abiem akimis ugdyti gydant ambliopija ir žvairumą.

ambona [gr. ainbon – pakyla] psn., sakykla – paaukštinta vieta bažnyčioje netoli altoriaus, iš kurios sakomi pamokslai.

ambra [pranc. anibre < arab. ‘anbar]: 1. vaškinė, labai kvapi medžiaga, susidaranti kašaloto žarnyne; vart. parfumerijoje; 2*. kvepalai; aromatas, malonus kvapas.

ambrazūra [pranc. embrasure – anga], stebėjimo ar šaudymo anga gynybinio pastato sienoje, karo laivo ar tanko šarve.

ambrozija [gr.ambmsia]: ‘.mit. šen. graiku dievu kvapus maistas, teikės jiems amžiną jaunystę ir nemirtingumą; 2. šen. graiku malonaus kvapo kūno tepalas; 3. vienametė arba daugiametė astrinių šeimos žolė Ambrosia; kilusi iš Amerikos; piktžolė; jos žiedadulkės kai kam sukelia alergiją; 4. aukš-

liagrybiu grybienos apnašos kinivarpų išgraužtuose medienos takuose ir kai kuriuose galuose; 5*. nepaprastai skanus valgis.

ambulatorija [lol. ambulatorini -judamas], gydymo įstaiga, teikianti pagalbą ateinantiems ir namie esantiems ligoniams; tos Įstaigos patalpos.

ambušiūras fpranc. embouchure < bouche -burna]: 1. nik., pūstukas –

pučiamojo muz. instrumento dalis, kurią pūtikas prideda prie lūpų arba apžioja; 2. lūpų ir liežuvio padėtis grojant pučiamaisiais muz.

instrumentais, kuriu pūstukus atlikėjas liečia lūpomis.

amebiazė, užkrečiamoji žarnyno liga, kurią sukelia ameba Enlamoeba histolytica.

amebocitai [/* amebos + gr. kytos – indas, ląstelė], bestuburiu gyvūnu judrios, nepastovios formos ląstelės ir bespalviai kraujo elementai.

amebos [gt.amoibe- keitimasis], pirmuonys/lmo-ebida, gyvenantys gėluose vandenyse; kūnas – plika, nepastovios formos ląstelė.

ameliankis [pranc.] medlieva, erškėtiniu šeimos krūmas ar nedidelis medis

Amelanchier; vaisiai valgomi.

amelija [-71 a… + gr. melos – kūno dalis], begalūnystė – įgimtas vienos arba visu galūnių nebuvimas.

amen [hebr. teisingai, iš tikrųjų]: 1. judėjų ir krikščionių maldos, pamokslo baigiamasis žodis; 2*. galas, pabaiga, baigta.

amerkija [lot. amentia – beprotystė], laikinas sąmonės sutrikimas, pasireiškiantis erdvės ir laiko orientacijos praradimu, nerišliu mąstymu.

amenorėja [s1 a… + gr. meti – mėnuo + rheo-teku], med. mėnesiniu nebuvimas.

amensalizmas [^ a… + lot. rnensa – valgymas], dviejų populiacijų, rūšių tarpusavio santykių tipas: viena rūšis engia kitą, bet pati antrosios nėra veikiama; būdingas daugiausia mikroorganizmams.

americis [pagal Amerikos (JAV), kur dirbtinai buvo gautas, pavadinimą], radioaktyvus transurani-nis chem. elementas Am, atom. sk. 95.

amerikanistika [angį. american – amerikietiškas, amerikinis], mokslas, tiriantis Ameriką, ypač jos kultūrą, istoriją, kalbas, literatūrą.

amerikamzacija, Amerikos gyvensenos, papročių, amerikiečio būdo bruožų perdavimas, primetimas arba perėmimas.

amerikanizmas: 1. žodis, posakis, gramatinė forma ar tarties ypatybė, būdinga Š. Amerikoje vartojamai anglų kalbai; 2. skolinys iš Š. Amerikoje vartojamos anglų kalbos; 3. JAV gyvenimo būdo perėmimas, mėgdžiojimas; jo apraiškos kurioje kitoje šalyje.

ametistas [gr. ametliystos], mineralas, skaidri violetinė arba žydrai violetinė kvarco atmaina; juve-lyr. akmuo.

ametropija [gr. ametros – neatitinkantis + dps (kilm. opos ) – regėjimas], akies refrakcijos yda -akies optinės ašies ilgis neatitinka akies refrakcinės gebos (spinduliai nesusikerta tinklainėje).

amfetaminas [angį. amphetamine < a(lpha) + m(ethyl) + ph(enyl) + et(hyl) +

amine],farm. medžiaga, stipriai tonizuojanti nervų sistemą; narkotikas, dopingas.

amfi… [gr. amphi – abipus, aplink, apie], priešdėlis, reiškiantis buvimą iš abiejų pusių, aplink; dve-jopumą, abejopumą.

amfibija [gr. amphibios – dvejaip gyvenantis, t. y. vandenyje ir sausumoje]: 1. varliagyvių klasės gyvūnas; 2. nik., būdmainis – augalas, kuris gali augti ir vandenyje, ir sausumoje; 3. transporto ar kovos mašina, galinti plaukti vandeniu ir važiuoti sausuma; 4. hidroplanas – lėktuvas, kuris gali kilti ir leistis sausumoje ir vandenyje.

amfibolai [gr. amphibolos – dviprasmis, apgaulingas; taip pavadinti dėl raginukės panašumo į tur-maliną], grupė mineralų -magnio, kalcio, geležies, aliuminio, natrio sudėtingųjų silikatų (svarbiausieji – tremolitas, raginukė, aktinolitas), sudarančių daugelį magminių ir melamorfiniu uolienų.

amfibolija [gr. amphibolia -dvilypumas, dviprasmiškumas], dviprasmybė, log.

klaida, kurią sukelia dėl greito tarimo susiliejantys žodžiai, pvz., „palauk aštuonias-dešimt minučių” ir „palauk aštuoniasdešimt minučių”, arba žodžių tvarka sakinyje, pvz., „vyresnioji sesuo – mano mokytoja” ir „vyresnioji sesuo mano – mokytoja”.

amfibolitas Į-71 amfibo(lai) + ^ …//ta.s-],metamor-finė žalia, juoda uoliena, susidariusi daugiausia iš amfibolų ir plagioklazu; vart. apdailai, paminklams. amfibrachis [gr. amphibrachys < amphi – abipus + brachys –

trumpas]: 1. antikinės eilėdaros triskiemenė pėda, kurios vid. skiemuo ilgas, kraštiniai trumpi (u – u); 2. silabotoninės eilėdaros eilutė, kuri prasideda nekirčiuotu skiemeniu ir kurioje toliau tarp kirčiuotų skiemenų yra po du nekirčiuotus, pvz., „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, / Ten mūsų tėvynė, graži Lietuva”. -Maironis.

amfidiploidas [<” amfi… + p diploidas}. biol. tarp-rūšinis hibridas, kurio somatinių (kūno) ląstelių branduoliuose yra diploidinis (dvigubas)

chromosomų rinkinys.

amfigonija [^ a;n/ž… + ^ …gonija], organizmų lytinis dauginimasis.

amfiktdnja [gr.amphiktionia < amphi – aplink + ktizč- apgyvendinu], šen.

Graikijos genčių ar poliu rel. ir polit. sąjunga, turinti bendrą iždą, šventyklą ir jos gynimą, politinę kryptį.

amfimiksė [-7’am/?… + gr.»iaw-su(si)maišymas], augalų ir gyvūnų lytinis procesas, kurio metu susilieja vyriškųjų ir moteriškųjų lytinių ląstelių (ga-metų) branduoliai.

amfipodai [-* amfi… + gi.pus (kilm.podos) -koja], vėžiagyviai šoniplaukos

Amphipoda; gyvena daugiausia jūrose.

amfiprostilas [P amfi… + gr. prostylos – turintis kolonas priekyje], šen.

graikų šventykla su kolonų portikais galuose.

amfisbenos [gr. amphisbainai < amphis-iš abiejų pusių + baind-einu], driežai Amphisbaenidae; gyvena daugiausia Amerikos ir Afrikos tropinio klimato juostose; juda požeminiais urvais į prieki ir atbulos.

amfiteatras [gr. amphitheatron < amphi – aplink + theatron – reginys]: 1.

šen. graikų teatro žiūrovų vietos, išdėstytos pusračiu kalvų šlaituose; 2.

romėnų pastatas viešiems vaidinimams, gladiatorių kovoms; 3. kėdžių eilės, esančios už parterio, dab. teatre, cirke, koncertų salėje.

amfitrionas [pagal mitinio Tėbų karaliaus Am-fitriono (gr. Amphitryon)

vardą], vaišingas šeimininkas.

Amfitritė (gr. Amphitrite), šen. graikų jūrų deivė, Poseidono žmona.

amfiūmos, varliagyviai Amphiumidae; gyvena Centr. Amerikos p. r. dalyje;

kūno ilgis apie l m, galūnės mažos, turi po 2-3 neišsivysčiusius pirštus.

amfo… [gr. amphd- abu], priešdėlis, reiškiantis dvejopumą.

amfodontozė [-* amfo… + gr. odus (kilm. odon-tos ) – dantis], priedančio nykimas, kitaip ? parodontozė.

amfolitas [•* amfo… + gr. lytos – tirpus], chem.: 1. chem. junginys, turintis ir rūgščiu, ir bazių savybių; 2. amfoterinis jonitas.

amfora1 [lot. amphora < gr. amphoreus < amphi – iš abiejų pusių + phoreus –

nešikas], pailgas molinis arba metalinis šen. graiku ir romėnų indas su 2

vertikaliomis ąsomis skysčiams (aliejui, vynui) laikyti.

amfora2, valtelinių šeimos vienaląstis gėlųjų vandenų titnagdumblis^wip/zora.

amfoter//inis, -iškas [gr.amphoteros-abu], chem. galintis (disocijuodamas vandeniniame tirpale) atpalaiduoti liek vandenilio H+, tiek hidroksilo OH~

jonus.

amharai, tauta, kalbanti viena semitu kalbų; gyvena Etiopijoje.

amiantas [gr. amiantos – švarus, nesuteptas], ak-tinolito asbestas, mineralas, pluoštinė aktinolito atmaina.

amidai [/” am(oniakas) + gr. sielos- pavidalas], chem.: 1. org. rūgščių dariniai, kuriuose karboksi-lo grupės hidroksilas pakeistas aminogrupe, pvz., karbamidas CO(NH2),; 2. junginiai, gaunami amoniako molekulėje vieną vandenilio atomą pakeitus metalu, pvz., natrio amidas NaNH2. amidazės, fermentai, nutraukiantys ryšį tarp anglies ir azoto atomų org. rūgščių amiduose.

amido…, chem. termino dalis, rodanti, kad molekulėje yra amidogrupė -NH2.

amidolis [s1 amido… + ^ (alkoh)olis], aromat. aminas C6H2(NH2)2OH; fot.

ryškalas.

amidopirinas [s* amido… + gr.pyr- ugnis, karštis], vaistas, malšinantis skausmą, slopinantis uždegimą, mažinantis karščiavimą. amidostomozė, invazinė vandens paukščių (dažn. žąsų) liga; sukelia apvaliosios kirmėlės amidosto-mos, parazituojančios skrandžio gleivinėje.

amiėlija [^ a… + gr.mye/os – nugaros smegenys], įgimtas nugaros smegenų nebuvimas.

amigdalinas [gr. amvgdalos – migdolas], org. junginys, esantis karčiųjų migdolų, persikų, vyšnių, slyvų kauliukuose.

amija, vienintelė dabar gyvenanti dumblažuvė Amia calva, randama S.

Amerikoje.

amilazė [gr. amylon – krakmolas], fermentas, ka-talizuojantis krakmolo, glikogeno ir jiems giminingų polisacharidų hidrolizę.

amiloidas [amylon + gr. eidos – pavidalas]: 1. augaluose esantis angliavandenis, kurio struktūra tokia pat kaip hemiceliuliozės; 2. gyvūnų ir žmogaus organizmo baltyminė medžiaga, panaši į globuliną. amiloidozė, biochem. baltymų apykaitos sutrikimas – ^ amiloido (2) kaupimasis audiniuose.

amilopektinas [amylon + ^pektinai], chem. polisacharidas; krakmolo komponentas; šaltame vandenyje beveik netirpsta, karštame sudaro kleisterį.

amiloplastai {amylon + gi. plūstos – nulipdytas], augalu sandėlinių audiniu ląstelių bespalvės plas-tidės (leukoplastai), kuriose kaupiasi krakmolas.

amiloz//ė [amylon],chem. polisacharidas; krakmolo komponentas; įodas nudažo

~ę mėlynai.

amimija [/” «… + gr.mimos – mėgdžiojimas], mimikos nebuvimas dėl veido nervu paralyžiaus, parkinsonizmo.

aminai [< gr.],c/iem. org. junginiai, amoniako dariniai, pvz., etilaminas

C,HSNH,.

aminofenolis [? amino… + ^ fenolis],chem. aromatinis org. junginys

C„H4(NH2)OH; dažiklių žaliava, fot. ryškalas; jo dariniai – plaukų dažų komponentai.

aminofilinas, vaistas, kitaip •” eufilinas.

aminoplastas aminoplastikas.

aminoplastikas [ amino… + gr.plastikos -plastiškas, lankstus], plastikas, gaminamas iš karbamid-formaldehidinės, melaminformaldehidinės arba anilinformaldehidinės dervos.

amiodaronas, vaistas, kitaip <” kordaronas.

amiotrofija [/” a… + gr. mys (kilm. myos) – raumuo + trophe- mityba], raumenų atrofija – raumenų mitybos sutrikimas.

amis [gr. ammi – augalo vardas], salierinių šeimos vienametė arba daugiametė žolė Amini; vaistinis augalas, piktžolė.

amitozėĮ'” a… + ^ mitozė],biol tiesioginis ląstelės branduolio dalijimasis: neišryškėja chromosomos ir nesusidaro mitozei būdingų achromatinių struktūrų, branduolys persismaugia ir pasidalija, o ląstelė dažniausiai nesidalija, tampa daugiabran-duolė.

amitriptilinas, psichoterapinis vaistas; juo gydomos depresinės psichozės.

amnestija [gr. amnestia -užmiršimas, atleidimas], visiškas ar dalinis atleidimas nuo bausmės arba jos pakeitimas lengvesne, t. p. teistumo panaikinimas; daroma valstybės vadovo arba parlamento aktu tam tikrai grupei asmenų.

amnestuoti [? amnestija], atleisti nuo bausmės, sumažinti bausmę amnestijos aktu.

amnezija [? «… + gr. mnčsis – atmintis], atminties susilpnėjimas arba netekimas.

amnionas [gr. amnion], vandenmaišis, ropliu, paukščių, žinduoliu, kai kuriu bestuburiu gyvūnu, pvz., vabzdžių, vienas gemalo dangalų, kurio ertmėje kaupiasi skystis, saugantis gemalą nuo mech. pažeidimu.

amnioskopas [^ amnio(nas) + T1 … skopus], med. instrumentas vaisiaus vandenims apžiūrėti pro gimdos kaklelio kanalą.

amnioskopija [-71 amnio(nas) + -71 …skopija],vaisiaus vandenų apžiūrėjimas ammoskopu pro gimdos kaklelio kanalą.

amniotai, aukštesnieji stuburiniai gyvūnai (ropliai, paukščiai, žinduoliai), prisitaikę gyventi sausumoje; jų gemalai turi dangalus –

amnioną ir alantojį.

amofosas [/* amo(nis) + ^ fos (foras)], sudėtinė miner. trąša, turinti azoto ir fosforo.

amokas [malaj. amok – pasiutęs], aptemusios sąmonės būsena, kuriai būdinga staigus ligonio susijaudinimas; dažn. reiškiasi nesulaikomu bėgimu ir agresyviais veiksmais.

amonalas [^ amon(is) + ^ al(iuminis)], sprogstamasis mišinys, susidedantis iš amonio nitrato (salietros), aliuminio milteliu ir trinitrotolueno (trinitrotoluolo).

Amonas, vienas vyriausių šen. Egipto dievų; iš pradžių – vietinis Tėbų, vėliau valstybės dievas, sutapatintas su Saulės dievu Ra; vaizduojamas kaip raguotas avinas arba kaip žmogus su avino galva.

amoniakas [gr. (hals) ammdniakos – amonio (druska); taip vadinosi junginys, randamas Libijos dykumos Amono oazėje], azoto ir vandenilio junginys NH3;

bespalvės aštraus kvapo, troškios dujos.

amoniakatai, chem. kompleksiniai junginiai; amoniako reakcijų su įv.

druskomis produktai.

amoniakatas, chem.: 1. koncentruotas karbamido ir amonio nitrato tirpalas, t. p. jų tirpalas amo-niakiniame vandenyje; 2. aminokompleksas-junginys, kurio ligandas yra NH3 arba aminas.

amonifikacija [^ amoniakas + lot./ado -darau], biochem. mikroorganizmų sukeltas azotinių org. junginių skilimas ir amoniako išsiskyrimas.

amonis [lot. ammoniuni], teigiamasis jonas NH4; amonio druskų sudėtinė dalis; azanis.

amonitai [pagal ^ Amono atvaizdą su avino ragais], galvakojai moliuskai

Ammonoidea, gyvenę jūrose nuo devono iki kreidos periodo.

amonitas [^ amo(nis) + ^ nit(m)…], sprogstamoji medžiaga, susidedanti iš amonio nitrato (salietros), nitrojunginio ir degiosios medžiagos.

amonizacija: 1. veikimas amoniaku (pvz., gaminant amonizuotą superfosfatą);

2. azoto gausinimas pašaruose amoniakiniu vandeniu.

amorallzmas [/* amoralus], etinė pažiūra, neigianti moralės normas, atmetanti galimybe vertinti visuomenės elgėsi, nes moralumo kriterijai esą nepagrįsti.

amoralūs [s1 a… + lot. morali s – dorovinis], nedorovingas, nepripažįstantis moraliniu principų, nepadorus.

amorejai ^ amoniai.

amoretas [< lot. Ainor- Amūras], amūriukas, kitaip /* putus.

amorfa [^ a… + gr. morphe- forma, pavidalas], pupinių (ankštiniu) šeimos krūmas Amorpha, kilęs iš S. Amerikos; dekor., dažinis augalas.

amorfin//is [gr.amorphus -beformis]: 1. beformis; 2. minei: neturintis kristalinės sandaros, nekrista-linis; 3. kalbot. neturintis, neparodantis gram. formų, pvz., ~ės kalbos (dabar vadinamos izoliacinėmis kalbomis); 4.

gen. nereiškiantis, neperduodantis savybės arba požymio (apie geną).

amorfizmas [amorphos]: beformiškumas; medžiagos amorfinė būsena.

amorfofalas[… + gr.morphe-forma +phal-lus – falas, vyriškas lyties organas], aroninių šeimos daugiametis žolinis augalas Ainorphophallus, išauginantis valgoma gumbą; žiedynas stambus, iki 2-3 m aukščio; žiedai labai dvokia.

amoritai, šen. semitų gentys, išeiviai iš Arabijos; f894 pr. m. e. sukūrė

Babilonijos valstybe; asimiliavosi su Mesopotamijos gyventojais; amorėjai, amūru. amoroso [sk. amorozo; it. meiliai, švelniai] <* con amore.

amortifikacija [lot. amonificatio < mors (kilm. morlis) -mirtis + facio

-darau], oficialus paskelbimas, kad anuliuojamos prarastos teisės arba dokumentai.

amortizacija1 [lot. amortisatio – padengimas]: 1. nusidėvėjimas, pagr.

kapitalo (pastatu, įrenginių, mechanizmų) vertės sumažėjimas per jo naudojimo laiką; 2. skolos grąžinimas period. mokėjimais arba obligacijų išpirkimu; 3. apmokestinto turto kainos sumažėjimas kapitalizuoto mokesčio suma; 4. prarasto skolinio pasižadėjimo pripažinimas negaliojančiu.

amortizacija2 [pranc. amortir-silpninti, minkštinti], techn. smūgio poveikio sumažinimas.

amortizatorius [/” amortizacija2}: 1. mašinos arba statinio įtaisas smūgio poveikiui mažinti, pvz., automobilio lingės; 2. ištempiamas daugiagyslis guminis lynas, kuriuo išvelkamas į orą startuojantis sklandytuvas.

amortizuoti1 [^amortizacija1]: 1. grąžinti skolą period. mokėjimais; 2.

pripažinti negaliojančiu prarastą skolinį pasižadėjimą.

amortizuoti2 [? amortizacija2], techn. sumažinti smūgio poveikį.

amortizūotis f-71 amortizacija’}: 1. nusidėvėti, darbo priemonių vertei pereiti i jų pagamintą produktą; 2. mažėti apmokestinto turto kainai.

ampelografija [gr.ampelos -vynmedis + -71 …gra-fija], mokslas, tiriantis vynmedžių rūšis ir veisles.

ampeloterapija ampdos + <* terapija}, gydymas vynuogėmis.

amperas [pagal pranc. mokslininko A. M. Ampero (Ampere) pavardę]: 1.

pagrindinis tarptautinės vienetų sistemos cl. srovės stiprio vienetas; 2.

tarptautinės vienetu sistemos magnetovaros jėgos vienetas, anksčiau vadintas ampervija.

ampermetras [f amperas + P …metras], prietaisas ei. srovės stipriui matuoti.

ampersekundė [> amper(as) + -71 sekundė], ei. kiekio vienetas, kitaip /*

kulonas1 (1).

ampersendas [angį. umpersand], ženklas & (liet. ir).

ampicilinas, penicilinų grupės plataus veikimo spektro antibiotikas.

ampyras [pranc. etnpire – imperija], XIX a. I pusės Europos architektūros ir dailės (daugiausia taikomosios) stilius; vėlyvojo klasicizmo atmaina.

amplid’inas [lot. ampH(fico) – didinu, stiprinu + gr.dyna(niis) -jėga], elektromašininisstiprintuvas silpnai ei. srovei ir galiai stiprinti.

amplifikacija [lot. amplificatio – išplėtimas]: 1. spaudai rengiamo teksto papildymas- trūkstamų frazės dalių ar ištisų frazių įrašymas remiantis rankraščiu, kita kopija, kitu leidimu; 2. stilistinė figūra – pabrėžtinai išplėtotas, detalizuotas reiškinio, daikto apibūdinimas, dažniausiai kelių vienarūšių epitetu, metaforų, palyginimų pavartojimas pagrečiui emocionalumui sustiprinti; 3. kai kurių ek. sistemos parametrų gerinimas veiksmingomis, bet daug sąnaudų nereikalaujančiomis priemonėmis.

amplitronas [lot. ampli(fico) – didinu, stiprinu + -71 (elek)tmnas], platinotronas, veikiantis stiprinimo režimu; vart. superaukštųjų dažniu virpesiams stiprinti.

amplitudė [lot. amplitudo – erdvumas, platumas]: 1. fiz. didžiausias periodiškai kintančio dydžio nuokrypis nuo pusiausvyros padėties; 2. mat.

plokščias kampas, kurį sudaro polinė ašis ir nagrinėjamo taško spindulys vektorius polinėse koordinatėse; 3. užmojis, plotis; kitimo, įvairovės apimtis, ribos.

amplua [pranc.emploi -pritaikymas]: 1. vaidmens pobūdis, labiausiai atitinkantis aktoriaus sceninius duomenis: vyrų – amantas, herojus, komikas, fa-tas; moterų – grandama, travesti, inženiu, subre-lė; 2*.

užsiėmimas, verslas, sugebėjimų sritis, apimtis.

ampulė [lot. ampulla]: 1. romėnų molinis arba stiklinis indas su siauru kakleliu skysčiui laikyti; 2. Katalikų bažnyčios liturginis stiklinis indas, su kuriuo per mišias paduodamas kunigui vynas ir vanduo; 3. med.

stiklinis indelis su ištęstu užlydytu galu steriliems vaistams laikyti; 4.

med. tuščiavidurio organo išsipūtusi dalis, pvz., ašarų kanalėlio A; 5.

teeini, mažas, ppr. stiklinis, sandarus indelis be palrono chemikalams, sprogmenims laikyti ar kt. tikslams.

amputacija [lot. amputatio – nupjovimas], kokios nors kūno dalies (dažn.

galūnės) pašalinimo operacija.

amputuoti [lot. amputare – nupjauti], padaryti amputaciją.

amrita, induizmo mitologijoje – dievų gėrimas, teikiantis nemirtingumą, gyvybės eliksyras.

amuletas [lot. amuletum < arab. himalat – kas nešiojama ant savęs], nedidelis prie kūno laikomas (dažniausiai ant kaklo kabinamas) daiktas, tariamai turintis magiškos galios, saugantis nuo nelaimių ir kt. blogio.

amunicija [lenk. amunicja < lot. admunitio – sutvirtinimas], kario, žirgo apranga ir reikmenys, platesne reikšme – dar ir ginkluotė. amūr//ai, karpinės žuvys, paplitusios Amūro upės baseine; baltasis ~as

Ctenopharyngodon idella išauga iki l m ilgio ir 15 kg svorio;

aklimatizuotas Europoje kaip verslinė žuvis.

Amūras (lot. Amor), šen. romėnų meilės dievas, atitinkantis graikų Erotą.

amūras [^ Amūras], dailės kūriniuose (tapyba, skulptūra) vaizduojamas nuogas sparnuotas berniukas su lanku, meilės simbolis. amūru -71 amoritai.

amūzija [-71 a… + gr. muša – muzika], med. sugebėjimo suvokti ar atlikti muziką netekimas. an… s a…

ana, Indijos (iki 1657) ir Pakistano (iki 1961) piniginio vieneto rupijos šešioliktoji dalis.

anabaptistai [gr. anabaptizo – vėl panardinu, krikštiju], protestantų sekta, atsiradusi XVI a. pr. Vokietijoje ir paplitusi Centr. ir V Europoje;

pripažino sąmoningo amžiaus žmonių krikštą, neigė bažnytinę hierarchiją.

anabazinas, alkaloidas, gaunamas iš augalo ežiuo-čio (Anabasis);

insekticidas.

anabiozė [gr. anabiosis – atgijimas]: 1. laikina organizmo (augalo, gyvūno)

būsena, kai beveik nutrūksta medžiagų apykaita ir nematyti gyvybės požymių;

būdinga daugiausia bestuburiams (yra jų prisitaikymas išgyventi nepalankiomis aplinkos sąlygomis); 2. maisto produktų konservavimo būdas –

mikroorganizmu ir fermentų veiklos susilpni-nimas šaldymu, laikymu anglies dioksido atmosferoje, druska, cukrumi ir kt. chem. medžiagomis.

anabolija [gr. anab<įe- (pa)kilimas], paveldimo organų pakitimo atsiradimas vėlyvose organizmu embrioninės raidos stadijose.

anabolin//is [^ anabolija], skatinantis anabolizmą (asimiliaciją), pvz.,

~iai steroidai (vaistai).

anabolizmas Į/1 anabolija] ^ asimiliacija (1). anachoretas [gr.

anachoretes], atsiskyrėlis. anachromatasp an… + gr.achrdmatos

-bespalvis], objektyvas, kuriame neišvengta chromatinės aberacijos;

atvaizdas yra ryškus tik monochromatinėje šviesoje.

anachroniškas [^anachronizmas]: 1. klaidingai datuotas, klaidingai priskirtas kuriam nors laikotarpiui; 2. pasenęs, nederantis prie dabarties.

anachronizmas [gr. ana… (priešdėlis, reiškiantis kryptį atgal) + chronos

– laikas]: 1. chronologijos klaida; 2. priskyrimas kam nors savybių, neatitinkančių epochos; 3. atgyvena, pasenusi pažiūra ar paprotys, nebederantys prie dabarties.

anadiplozė [gr. anadiplosis – sudvejinimas, pakartojimas], stilistinė figūra – frazės arba poezijos eilutės pabaigoje pavartotu žodžių pakartojimas gretimos frazės arba eilutės pradžioje, pvz.: „Išeisiu, sau tariau, ant lygaus kelio: / Ant lygaus kelio tai valia valužė.” -V.

Mykolaitis-Putinas.

anadromin//is [gr. ana – prieš + dramos- bėgimas], judėjimas prieš srovę, pvz., ~ės migracijos -žuvų neršto kelionės iš jūrų į upes.

anaerobai Į/1 an… + gr. aer – oras + bios – gyvybė], organizmai, gyvenantys laisvo deguonies neturinčioje aplinkoje, pvz., dauguma bakterijų, infuzorijų, kai kurios kirmėlės.

anaerobinis [s1 anaerobai], nereikalaujantis deguonies, pvz., A organizmas.

anaerobiontai ^ anaerobai. anaerobiozė [^ anaerobai], gyvavimas be laisvo deguonies.

anafalis [gr. augalo vardas], astrinių šeimos daugiametis dekor. žolinis augalas Anaphalis, kilęs iš Š. Amerikos.

anafazė [gr. ana – prieš + ^ fazė], mitozinio ląstelių dalijimosi III

stadija, kurios metu chromosomos išsiskiria, slenka į priešingus ląstelės polius. anafilaksija [gr. ana… (priešdėlis, reiškiantis sustiprinimą) +

phylaxis – apsauga], padidėjusi organizmo alergija -staigi alerginė reakcija, kuri atsiranda suleidus į organizmą alergeno.

anafora [gr. anaphora – iškėlimas], stilistinė figūra – to paties arba panašiai skambančio žodžio ar kelių žodžių akcentuotas kartojimas gretimu sakinių, žodžių grupių ar poezijos eilučių pradžioje, pvz.: „Dengia sniegas gatves, / Dengia sniegas namus, / Dengia sniegas našlaičio galvelę”. – S.

Nėris.

anaforezė [gr. anaphora – perkėlimas], neigiamų elektringųjų koloidinių dalelių arba polimero molekulių judėjimas tirpale link anodo.

anafrodiziakas s* anafrodizija],farm. preparatas, slopinantis lytini potrauki: afrodiziako priešingybė.

anafrodizija [ an… + aphrodisia -meilėspomėgiai], lytinio potraukio sumažėjimas arba visiškas nebuvimas.

anafrontas [gr. ana… (priešdėlis, reiškiantis judėjimą aukštyn) + ?

frontas], atmosferos frontas, kuriame šiltas oras kyla (slysta) mažu kampu aukštyn. anagalistas [< gr.], asmuo, Įgaliotas prekiauti kito vardu.

anagenezė [gr. ana – iš naujo + genesis – atsiradimas], biol. lėti gyvu organizmų morfologiniai ir fiziologiniai pokyčiai prisitaikant prie aplinkos evoliucijos procese, jei dėl to atsiranda naujų rūšių.

anaglifija [gr. anaglyphos – reljefiškas], spaustu-vinis erdvinio atvaizdo gavimo būdas; erdviškumas matyti tik pro stereoskopinius akinius.

anagrama [gr. ana – per + gramma – raidė], raidžių sukeitimas vietomis žodyje kitam žodžiui sudaryti, pvz., „kalnas – klanas”, „opus – supo”.

anakardis [gr. ana – ant, virš + kardia – širdis], anakardinių šeimos medis

Anacardium; sėklos -anakardžio riešutai -valgomos.

anakolutas [gr. anakoluthos – nenuoseklus], stilistinė figūra –

sintaksiškai ar logiškai ne visai taisyklingas žodžių derinimas sakinyje (sakinio pabaigos nesuderinimas su pradžia), sukeliantis šnekamosios kalbos įspūdį, pvz.: „Ar girdi, ar, jaunyste, girdi / Mano šauksmą- palauki! – iš tolo?” – E. Mieželaitis.

anakonda [isp. anaconda], smauglių šeimos gyvatė Eunectes murinus;

paplitusi P. Amerikos tropinio klimato juostos upių, ežerų pakrantėse, pelkėse; kūno ilgis 6-7, kartais iki 9 m.

anakreontikas, giedros nuotaikos meilės arba linksmos nerūpestingos buities motyvu kūrinys, parašytas graikų poeto Anakreonto (Anakreon, VI a. pr. m.

e.) poezijos stiliumi.

anakreontin//is, apdainuojantis meilę, linksmą nerūpestingą gyvenimą, pvz.,

A eilėraštis, ~ė poezija.

anakrūzė [gr. anakrusis – atsistūmimas], trumpi arba nekirčiuoti skiemenys poezijos eilutės pradžioje prieš pirmąjį ritminį kirlį (jambo ir amfibrachio eilutėje – pirmasis skiemuo, anapesto – pirmieji 2 skiemenys);

nemetriniai, „atliekami” nekirčiuoti skiemenys eilutės pradžioje.

analai [lot.annales < annalis —metinis], pamečiui suregistruotų istorinių įvykių aprašas, metraštis, kronika.

analcimas ^ an… + gr. alkimos – stiprus], šviesus mineralas, natrio aliumosilikatohidratas.

analėktai [gr. analekta – kas surinkta]: 1. vieno ar kelių rašytojų rinktiniai raštai, skirti mokslo ir mokymo reikalui; 2. iv. rašytojų kūrinių arba ist. do-kume’ntų fragmentų publikacijos, skirtos mokslo ir mokymo reikalui.

analėptikai [gr. analėpsis -atstatymas], vaistai, stimuliuojantys centrinės nervų sistemos veiklą; gilina kvėpavimą, didina kraujospūdį.

analfabetas [? an… + ^ alfabetas]: 1. neraštingas žmogus; 2*. visiškas kurios nors srities nemokša.

analfabetizmas p analfabetas]: 1. neraštingumas, nemokėjimas nei skaityti, nei rašyti; 2*. nemokšiškumas kurioje nors srityje.

analgetikai [gr. analgetos – beskausmis], vaistai, malšinantys skausmą.

analgėzija [gr. analgėsia], skausmo nejautimas, atsirandantis dėl nervų sistemos ligų arba sukeliamas dirbtinai.

analgija [gr. analges – nejaučiantis skausmo] /* analgėzija.

analginas [ an… + gr. algos -skausmas], vaistas, malšinantis skausmą ir mažinantis karščiavimą.

analinis [lot. anits – išangė], susijęs su išange -žarnyno išeinamąja anga, esantis greta jos, pvz., A pelekas.

analistas [ analai], metraštininkas.

analistika [ analistas], istorijos disciplina, kurios objektas – istorijos kronikos ir metraščiai, jų perrašinėjimas ir lyginimas.

analitika [gr.Analytika], Aristotelio logikos dalis -įrodymo mokslas; I.

Kanto transcendentinėje filosofijoje – intelektinio pažinimo gnoseologinė analizė.

analitikas [gr. analytikos – susijęs su analize], žmogus, mokantis,,gebantis, linkęs analizuoti, naudotis analize.

analitin//is [analytikos]: 1. susijęs su analize, naudojantis analizę, kuris remiasi analize, skaidymu, sudedamųjų dalių tyrimu; 2. ek.

detalizuotas, parodantis sudedamąsias dalis, pvz., ~ė apskaita; 3. kalbat, sudaromas iš pagalbinių ir savarankiškos leksinės reikšmės žodžių, reiškiamas jais, o ne paties žodžio formomis, pvz., pranc. „de la table”

-„stalo” yra ~ė gram. forma; ~ės kalbos – kalbos, kuriose žodžių gram.

reikšmės ir sintaksiniai santykiai daugiausia reiškiami ~ėmis formomis, pvz., anglų, prancūzų, bulgarų kalbos.

analizatoriai [< gr.], fiziol. žmogaus ir gyvūnų funkcinės sistemos, pvz., jutimų organai, priimančios ir analizuojančios organizmo vidaus ir išorės dirginimus.

analizatorius [< gr.], ko nors analizavimo, sudedamųjų dalių nustatymo, tyrimo prietaisas.

analizė [gr. analysis – skaidymas]: 1. moksl. metodas, pagristas mintiniu ar faktiniu visumos skaidymu j dalis; 2. operacijos, padedančios nustatyti medžiagos sudėti ar kitas savybes; 3. mat. mokslas, tiriantis kintamuosius dydžius ir jų sąryšius; 4. pirmas mašininio vertimo (kompiuterio programos transliavimo) etapas, per kuri nustatoma gramatinė ir leksinė informacija, esanti verčiamajame tekste; 5. kalbos garsu atpažinimas (atpažįsta žmogus arba automatas), kai akustinių signalu seka paverčiama kalbos vienetu seka;

6. smulkus, išsamus, atidus ko nors nagrinėjimas, studijavimas.

analizin//is [gr. analytikos], susijęs su analize, būdingas jai, analizuojantis, pvz., ~ė geometrija (tiria geom. objektų savybes matematinės analizės priemonėmis], —ė funkcija (išreikšta laipsnine eilute), ~ė chemija (chem. ir fizik. metodais tiria medžiagų kiekybinę ir kokybinę sudėtį ir sandarą). analizuoti, daryti analize, skaidyti į dalis, nagrinėti, tirti.

analogas [gr. analogas – proporcingas, atitinkamas], atitikmuo, panašybė;

panašiu savybių, funkcijų daiktas, reiškinys.

analogija [gr. analogia – atitikimas]: 1. skirtingų daiktu, reiškinių, sąvokų panašumas; 2. log. samprotavimas, kuriame iš objektu panašumo vienais požymiais daroma išvada, kad tie objektai panašūs ir kitais požymiais; 3. biol. įv. sistematinių grupių organizmų, gyvenančių panašiomis sąlygomis, arba jų organų, kurie yra skirtingos kilmės ir sandaros, bet atlieka tą pačią funkciją, išorinis panašumas; 4. kalbat, skirtingos kilmės kalbos formų suvienodėjimas dėl dalinio jų panašumo, pvz., formos „esame”, „esate” pagal „sukame”, „sukate” pasidarė iš „esme”, „este”.

analoginis [^ analogija], atitinkantis kitą daiktą, reiškinį, sąvoką;

paremtas analogija, panašumu, turintis analogijos; A procesas – netrūkus (tolydinis) procesas.

analogiškas [P analogija], panašus, toks pat, atitinkantis ką nors.

analogizmas, analogija paremtas išprotavimas. anamnezė [gT.aiiamnėsis

-pri(si)minimas]: 1. ligonio ir jo artimųjų gydytojui suteiktos žinios apie ligoni ir jo ligą; 2.filos. platonizme -prisiminimas lo, kas buvo pažinta idėjų pasaulyje.

anamnijai [<” an… – gr. amniaii – gemalo dangalas], žemesnieji stuburiniai gyvūnai (apskritažio-meniai, žuvys, varliagyviai), kurių kiaušiniai ir lervos vystosi vandenyje; gemalai neturi amniono ar alantojo.-

anamorfinis [s1 anamorfuoti], fiz. iškreiptas, pakitęs, pvz., A vaizdas (objekto vaizdas, gautas specialiomis optinėmis sistemomis arba pakreipus objekto ir ekrano, kuriame susidaro vaizdas, plokštumas).

anamorfozė [gr. anamorphdsis — formos iškreipimas], daikto atvaizdo iškreipimas (iškrypimas), kurį tam tikromis priemonėmis, pvz., Įgaubtu ar iškilu veidrodžiu, galima ištaisyti.

anamorfozinis [s anamorfozė], iškreipiantis, pvz., A objektyvas (iškreipia atvaizdą horizontaliai arba vertikaliai).

anamorfuoti [gr. anamorphoo – iškreipiu formą], iškreipti (susiaurinti arba išplėsti) objekto atvaizdą optiniu būdu.

ananasas [isp.ananas< tupių-gvaraniu k.]: l.bro-melijiniu šeimos žolinis atogrąžų augalas Ananas; 2. to augalo vaisius.

ananimas [gr. ana… (priešdėlis, reiškiantis kryptį atgal) + onyma

-vardas], slapyvardis, sudarytas iš atvirkščia tvarka išdėstytų autoriaus pavardės ar vardo raidžių.

anapestas [gr. anapaistos – atloštas], antikinės eilėdaros triskiemenė pėda, kurios pirmieji 2 skiemenys trumpi, trečias ilgas (u u -);

silabotoninės eilėdaros eilutė, kuri prasideda 2 nekirčiuotais skiemenimis ir kurioje toliau tarp kirčiuotu skiemenų yra po 2 nekirčiuotus, pvz.:

„Suplasnojo kaip paukštė širdis, /Ir prasiskleidė toliai žvaigždėti”. V.

Mykolaitis-Putinas.

anaplazmozė [gr. anaplasma – pertvarkymas, pakeitimas], infekcinė gyvulių liga; suktli-aAnaplas-ma genties riketsijos, gyvenančios eritrocituose.

anapsidai [? an… + gr. apsis (kilm. apsidos) -vingis], ropliai Anapsida, kuriems priskiriami kotilo-zaurai ir vėžliai.

anaptiksė [gr. anaptyxis – atidarymas, praskleidimas], balsių įspraudimas tarp priebalsių, pvz., lot. „saeculum < saeclum”, liet. tarmėse „paletas, pali-las < paltas”.

anarchija [gr. anarclua – bevaldystė]: 1. valdžios nebuvimas, bevaldystė;

2*. palaidumas, netvarka, suirutė, chaosas.

anarchizmas [^ anarchija]: 1. požiūris, politinė teorija, neigianti autoritetus, bet kokią vaisi, valdžia, laikanti ją priespaudos šaltiniu, visuomenės gyvenimą raginanti tvarkyti teisingumo, lygybės, brolybės principais; 2*. autoriteto, tvarkos, drausmės nepripažinimas.

anarchosindikalizmas [^ anarchija + ^ sindika-lizmas], -” anarchizmo (1)

ideologijos ir politikos veikiama sindikalizmo atmaina, jungianti anarchizmo ir socializmo principus, propaguojanti revoliuciniu profsąjungų tvarkomą visuomene.

anartrija [s1 an… + gr. arlhrod – aiškiai kalbu], negalėjimas aiškiai kalbėti.

anaspidai [s1 an… + gr.aspis (kilm.aspidos) -skydas], iškastiniai beskydžiai stuburiniai gyvūnai Anaspida, gyvenę vėlyvajame silūre ir devone. anastigmatas [^ an… + p astigmat(izmas)], fotografijos aparato objektyvas, kuriame nebūna as-tigmatizmo ar kt. aberacijos.

anastomozė [gr. anastomosis – sujungimas], anat. jungtis tarp vamzdiniu organu, kraujagyslių, lim-fagyslių, venų, raumeninių skaidulų.

anastrofa [gr. anastrophe], /it.: 1. žodžių pakartojimas atvirkštine tvarka, pvz., „gūdžią naktį – naktį gūdžią”; 2. sakinio arba eilutės pradėjimas žodžiu, kuriuo baigėsi prieš lai esantis sakinys arba eilutė; 3.

atvirkštinė žodžių tvarka sakinyje.

anatema [gr. anathema – atskyrimas, pašalinimas], atskyrimas nuo bažnyčios, prakeikimas.

anatocizmas [gr. anatokismos], palūkanų ėmimas ne tik nuo pradinės sumos, bet ir nuo nesumokėtų palūkanų.

anatoksinas [gr.ana -panašiaikaip + T1 toksinai], imunogeninė medžiaga, gaunama panaikinus arba labai susilpninus kai kuriu biol. kilmės nuodų kenksmingumą; vart. žmonėms skiepyti, antitok-siniams serumams gauti (jais imunizuojami arkliai).

anatomija [lot. anatomia < gr. anatome-skrodimas]: 1. gyvo organizmo arba jo dalies sandara; 2. mokslas, tiriantis organizmu forma ir sandarą, pvz., žmogaus A, gyvūnų A, augalų A.

anatomikumas [gr.anatome-skrodimas], mokslo ar mokymo Įstaigos patalpa, kur preparuojami arba skrodžiami lavonai.

anatozauras, paukščiadubenis dvikojis dinozauras Anatosaurus, gyvenęs vėlyvosios kreidos laikotarpiu.

anchitėris [gr. anclii – arti + therion – žvėris], iškastinis arklysAnchitlieriiini, gyvenęs neogeno periode Eurazijos miškuose.

ančiar//as [< malaj.], medis arba krūmasAnliaris; paplitęs Afrikoje,

Azijoje, Madagaskare; nuodingojo ~o sultyse yra nuodų.

ančiūvis [angį. anchovies (dgs.) < isp.], verslinė žuvis Engraitlis cncrasitiiolus; paplitusi Viduržemio, Siaurės, Azovo, Juodojoje, rečiau

Baltijos jūrose.

andaluzitas [pagal Ispanijos ist. srities Andalūzijos (Andalucia)

pavadinimą], mineralas, aliuminio silikatas Al,O [SiOJ; atsparus kaitrai, rūgštims ir šarmams.

andante [it. einant, žingsniuojant]: 1. lėtas muz. tempas; 2. lėto tempo muz. kūrinys ar jo dalis.

andantįno [-71 andante- mažybinė forma], muz. tempas, šiek tiek greitesnis už andante.

andergraundas s* undergroundas.

andezinas [pagal Andų (Andes) kalnų pavadinimą], mineralas plagioklazas, natrio ir kalcio aliu-mosilikatas, izomorfinis albito ir anortito mišinys.

andezitas [pagal Andų (Andes) kalnų pavadinimą], vulkaninė įv. atspalvių pilka, kartais ruda, juoda uoliena; statybinė ir rūgštims atspari medžiaga.

andraditas [pagal brazilų mineralogo Ž. B. An-drados e Silvos (Andrada e

Silva) pavardę], granatu grupės mineralas Ca3Fe2(Sio,)„ būdingas me-

tamorfizuotoms klintingoms nuosėdoms, skar-noms; skaidri žalia atmaina (demantoidas) -juvelyrinis akmuo.

andragogika [ andro… + (ped)agogika], pedagogikos sritis, tirianti suaugusiu žmonių lavinimo ir lavinimosi problemas; suaugusių žmonių pedagogika.

andro… [gr. aner (kilm. andros) – vyras, žmogus], pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su vyru, vyriškąja lytimi, kartais apskritai su žmogumi.

androcėjus [ andro… + gr. oikos – namas] ntk., kuokelynas – augalo vieno žiedo kuokeliu visuma.

androdioikija [ andro… + gr. dis – du kartus + oikos – namas], bot.

vyriškasis dvinamiškumas -vieni kurios nors augalu rūšies individai turi dvilyčius žiedus, kiti – tik vyriškuosius.

androfagas [gr. androphagos < andro… + gr. phagos – ėdikas], žmogėdra.

androfobija [ andro… + fobija], kai kurioms moterims būdinga liguista vyrų baimė.

androgamonai [ andro… + gamonai], spermatozoidu gaminami gamonai.

androgenai [ andro… + …genas], žmogaus ir stuburinių gyvūnų vyriškieji hormonai, pvz., testosteronas; stimuliuoja vyriškųjų lyties organų, antriniu lytiniu požymiu vystymąsi.

androgenezė [ andro… + ^ genezė], savita par-tenogenezė: vyriškoji lytinė ląstelė patenka i kiaušialąste ir sukelia jos vystymąsi, bet moteriškieji ir vyriškieji branduoliai nesusilieja: kiaušialąstei vystantis, dalijasi tik vyriškasis branduolys.

androginija [gr. androgynos – dvilytis], biol. reiškinys – vienos lyties individas turi kitos lyties požymiu (daugiausia antriniu lytiniu);

kraštutinis androginijos atvejis – hermafroditizmas.

androidas p undro… + gr. eidos – pavidalas], robotas, judantis kaip žmogus.

androkefafizmas (/” andro… + gr. kephale-ga]-va], žvėries su žmogaus galva, pvz., sfinkso, kentauro, vaizdavimas.

andrologija [^ andro… + 7* …logija], vyrų lyties ir šlapimo organu fiziologijos ir patologijos mokslas.

andromanija [/’anc/ro… + t> …manija], liguistas stiprus moters lytinis potraukis (gašlumas), kitaip ? niinfoinanija.

Andromed//a (gr. Andromede), mit. šen. graiku karaliaus Cefėjo duktė, paaukota jūrų slibinui ir prikalta prie uolos; ~ą išvadavo Persėjas.

andromeda, nik., balžuva – erikiniu šeimos visžalis puskrūmis Andromeda;

auga aukštapelkėse; nuodinga.

anekdotas [gr. anekdotas – nepaskelbtas, neišleistas], trumpas, žaismingas pasakojimas su sąmojinga, netikėta pabaiga.

anekdotiškas Į/1 anekdotas], juokingas, komiškas, netikėtas, būdingas anekdotui.

aneksija [lot. annexio – prijungimas], neteisėtas svetimos valstybės teritorijos prijungimas prie savosios jėga.

aneksionizmas [pranc. annexionisme], užkariavimu politika.

aneksuoti p aneksija], neteisėtai jėga prijungti svetimos valstybės teritoriją prie savosios.

anelidės [lot. annellus – žiedelis + gr. eidos – pavidalas], žieduotosios kirmėlės Annelides; kūnas segmentuotas, yra antrinė kūno ertmė; gyvena jūrose, dirvožemyje ir gėluose vandenyse.

anemija [/” an… + gr.haima – kraujas], mažakraujystė – kraujo liga, kuriai būdingas eritrocitu sumažėjimas kraujo tūrio vienete arba hemoglobino sumažėjimas kiekviename eritrocite.

anemikas, sergantis anemija; mažakraujis. anemiškas ? anemija]: 1.

silpnas, ištižęs; 2*. neryškus, neraiškus, blyškus.

anemo… (gr. anemos – vėjas], pirmoji sudurtiniu žodžiu dalis, rodanti jų sąsają su vėju.

anemochorija [? anemo… + gr. clioreo – einu, plintu], augalu vaisiu ir sporų plitimas oru.

anemofilija [^ anemo… + ? …j’ilija], augalu žiedu prisitaikymas kryžmiškai apsidulkinti vėjo nešiojamomis žiedadulkėmis.

anemogamija [-71 anemo… + p …gamija],bol. augalų apsidulkinimas anemochorijos būdu.

anemograf//as [-71 anemo… + * …grafas], meleor. prietaisas, automatiškai užrašantis vėjo greitį (kai kurie —ai užrašo ir vėjo kryptį).

anemometras [/> anemo… + P …metras], prietaisas vėjo ir duju srauto greičiui matuoti.

anemometrija [s1 anemo… + /* …metrija], vėjo ir dujų srauto greičio matavimas.

anemonė, anemona ntk. plukė.

anemoplanktonas [•* anemo… + ^ planktonas] 7~ aeroplanktonas.

anemoskopas [s1 anemo… + -71 …skopas], prietaisas vėjo krypčiai nustatyti.

anergija [^ an… + gr. ergon – darbas, veiksmas], med.: 1. organizmo reaktyvumo nebuvimas, visiškas nejautrumas dirgikliams; 2. organizmo energijos nebuvimas.

aneroidas [^ an… + gr. aer – oras + eidos – pavidalas], barometras, kuriuo atmosferos slėgis matuojamas pagal membraninės dėžutės deformaciją.

anestetikai [gr. anaisthetos — nejautrus], juntamųjų nervų galūnes paralyžiuojantys ir nerviniu impulsu sklidimą tų nervu skaidulomis sutrikdantys vaistai; vart. per operacijas skausmui malšinti.

anestezija [gr. anaisthesia – nejautimas], nejautra – dalinis arba visiškas jutimo netekimas.

anesteziologija [^ anestezija + /” …logija}, skausmo slopinimo mokslas.

anestezuoti [ anestezija], dirbtinai panaikinti jautrumą.

aneuploidija [gr. aneu – be + haploos – pavienis, vienas + eidos

-pavidalas] ^ he/erophidija.

aneurinas [… + gi.ncuron -nervas] p tiaminas.

aneurizma [gr. aneurysma – išsiplėtimas], arterijos spindžio išsiplėtimas dėl jos sienos vystymosi anomalijų ar patologiniu pakitimų.

anfas [pranc. enface], iš priekio, veidu i žiūrintjjj.

anfelcija, daugiametis raudondumblis Alinfeltia; paplitęs Š. pusrutulio jūrose; iš kai kurių A rūšių gaminamas agaras.

anfilada [pranc. enftlade], eilė pereinamų patalpų arba aikščių, išdėstytų pagal vieną ašį.

anfleražas [pranc. enfleiirage], kvapiųjų medžiagų ištraukimas iš gėlių, naudojant riebalus.

angaras [pranc. hangar]: 1. patalpa lėktuvams, sraigtasparniams laikyti, aptarnauti, remontuoti; 2. erdvus lengvu konstrukcijų pastatas (pvz., prekėms, kroviniams laikinai laikyti).

angarija [gr. angareia]: 1. kai kuriose senovės ir vid. amžių valstybėse –

pastočių ir valstybiniu viešųjų darbų prievolė; 2. kariaujančių valstybių praktika uosiuose esančias neutralių šalių transporto priemones panaudoti savo tikslams.

angažementas |pranc. cngagemenl], sutartis, sudaryta su artistu ar trupe tam tikram spektaklių (koncertu) skaičiui ar tam tikram laikui.

angažuoti(s) [pranc. engager]: 1. sudaryti anga-žementą; 2. į(si)traukti, i(si)velti, i(si)painioti; 3. kviesti.

angelas [gr. angelas – pasiuntinys], judaizme, krikščionybėje, islame ir kai kuriose kt. religijose – Dievo pasiuntinys, tarpininkas tarp Dievo ir žmonių.

angelnai, pieniniu galvijų veislė, išvesta Vokietijoje, Angelno (Angeln)

pusiasalyje.

angelologija [/> angelas + •* …logija]: 1. teologijos šaka, aiškinanti angelu esme ir reikšmę; 2. demonologijos (2) šaka, nagrinėjanti gerąsias dvasias.

angina [lot. ango -smaugiu]: 1. ūminis infekcinis ryklės tonzilių (migdolu)

uždegimas; 2. krūtinės A, kitaip /” stenokardija.

angio… [gr. angeion – indas], pirmoji sudurtiniu žodžiu dalis, rodanti jų sąsają su gyslomis, kraujagyslėmis, limfagyslėmis, tulžies latakais.

angiochirūrgija [ angio… + chirurgija], kraujagyslių ir limfagysliu chirurgija.

angiografija [ angio… + …grafija], kraujagyslių ir limfagysliu rentgenografinis tyrimas suleidus į jas rentgenokontrastinės medžiagos.

angiologija [ angio… + …logija], širdies, kraujagyslių, limfagysliu mokslas.

angioma [gr. angeion – indas], nepiktybinis kraujagyslių (hemangioma) arba limfagysliu (limfan-gioma) navikas.

angioneurozė [ angio… + – neurozė], gyslų neurozė – funkcinis kraujagyslių inervacijos sutrikimas, kuriam būdinga staigus odos paraudimas arba išblyškimas, prakaitavimas, tirpimas.

angiosarkoma [ angio… + sarkoma], piktybinis kraujagyslių arba limfagysliu navikas.

angiospazmas[^fl/!g;o… + s1 spazmas], smulkiųjų arterijų mėšlungis.

angiostomija [-71 angio… + gr. stoma – anga], fi-ziol. kaniulės (auginimas i kraujagysle, kad būtų galima ilgai trunkančio bandymo metu periodiškai paimti tyrimui kraujo.

anglai, tauta, kalbanti viena v. germanu kalbu; gyvena Anglijoje, Kanadoje,

Australijoje, JAV.

angleriai [vok. Ang/er] ^ angelnai.

anglezai [pranc. anglais – angliškas, anglų], grakščiu, ištvermingu arkliu veislė, išvesta Anglijoje.

anglezas [pranc. anglais – angliškas], konlradan-so tipo įv. metro pramoginis šokis.

anglezitas [pranc. anglaisite; pagal D. Britanijos Anglesio (Anglesey)

salos pavadinimą], mineralas, švino sulfatas Pb ĮSOJ; švino rūda.

anglicizmas [pranc. anglicisme <o(.Anglicus – angliškas], žodis arba posakis, paimtas iš anglu k.. pvz., kompiuteris; posakis, sudarytas pagal anglų k. pavyzdi.

anglikonas [lot. Anglicanus], žmogus, kuris išpažįsta anglikonybę.

anglikonybė [? anglikonas], protestantizmo kryptis, D. Britanijos valst.

religija.

anglistas, anglų k. ir lit. specialistas. *

anglistika, mokslas, tiriantis anglų k., literatūrą ir tautosaką; anglų filologija.

anglofilas [lot.Anglus – anglas + s1 …filas], žmogus, mėgstantis viską, simpatizuojantis viskam, kas angliška.

anglofobas [lot. Anglus- anglas + -” ..Jobas], žmogus, priešiškas, nepalankus viskam, kas angliška.

anglomanas, visko, kas angliška, garbintojas.

anglomanija [lot.Anglus-anglas + -71 …manija], linkimas į viską, kas angliška.

anglosaksai: 1. germanų genčių (anglų, saksų, jutų, fryzų), V-VI a.

užkariavusių Britaniją, mišinys su ten gyvenusiais keltais, vėliau su danais, norvegais, normandais; anglų tautos užuomazga; 2. grynakraujai anglai; 3. JAV – išeiviai iš Anglijos arba tų išeivių palikuonys.

angobas [pranc. engobe], plonas balto ar spalvoto molio, porceliano sluoksnis, kuriuo dengiamas neišdegto keramikos dirbinio paviršius.

angolaras, Angolos (iki 1977) piniginis vienetas.

angora [pagal Turkijos vietovardį Angora, dab. Ankara], švelni, paprastai balta, ilgaplaukiu ožkų, triušių ir kačių vilna.

Angra Mainjus, šen. iranėnų religijose – vyriausioji blogio dievybė, Ahūros

Mazdos priešininkė.

angrekas [malaj. anugrek – augalo vardas], gegužraibinių šeimos daugiametis žolinis dekor. iš atogrąžų kilęs augalasAngraecum.

angstremas [pagal švedų fiziko A. Angstremo (Angstrom) pavarde], A, nesisteminis ilgio vienetas; l A = fCT10 m.

anhemitonika [-” an… + gr. hemitonion – pustonis], anhemitoninė dermė

-muz. garsu sistema be pustoniu.

anhidridas^ an… + gr.hydor – vanduo], oksidas, kurio junginys su vandeniu yra rūgštis.

anhidritas [^ an… + hvdor]: 1. šviesus rausvai melsvas mineralas, bevandenis kalcio sulfatas CaSO4; drėkdamas virsta gipsu; 2. nuosėdinė uoliena, susidariusi iš anhidrito mineralo; apdailos ir statybinis akmuo.

anhidronas [/” an… + liyddr], neorg. junginys, magnio perchloralas

Mg(CIO4),. anldas [rus. anid], poliamidinio pluošto rūšis.

anihiliacija [ol.annihilatio -išnykimas],fiz. dalelės, pvz., elektrono, ir antidalelės, pvz., pozitrono, virtimas fizikinio, pvz., elektromagnetinio, lauko kvantais; išmediiagėjim aš.

anijonas [gr.anion -einantis aukštyn], neigiamojo krūvio jonas, elektrolitų tirpaluose judantis link anodo.

anijonltas [gr. ana -aukštyn + ^ jonitas],jomlas, gebantis savo anijonus keisti tirpalo anijonais.

anilinas [arab. an-nil – indigas], org. junginys, vartojamas dažikliams, sprogstamosioms medžiagoms gaminti.

anilizmas, apsinuodijimas anilino dažais.

anima [lot. dvasia, siela], psicho!. Jungo teorijoje – autonomiškas archetipas, glūdintis kolektyvinėje žmogaus pasąmonėje ir simbolizuojantis moteriškąjį jo pradą.

animacija [lot. animatio – gaivinimas]: 1. atgaivinimas; 2. kine

-piešiniuose pavaizduotų figūrų, lėlių ir 1.1. judesio fazių fiksavimas filmo kadruose, kurie, rodomi ekrane, sukuria judėjimo įspūdį;

3. komp. judančių paveikslų kūrimas kompiuteriu;

4. lėlių judesių vaizdavimas lėlių teatre.

animalinis [lot. anima/ – gyvūnas], gyvūninis, būdingas gyvūnui.

animalistas [lot. animal- gyvūnas], menininkas, dažn. dailininkas, savo kūriniuose vaizduojantis gyvūnus.

animalistika [-* animalistas}, gyvūnų vaizdavimas dailėje.

animalistinis [lot. animal – gyvūnas], vaizduojantis gyvūnus, pvz., A

žanras.

animalkulistai [lot. animalculum – gyvūnėlis], XVII a. biologai preformistai, teigė, kad suaugęs organizmas (miniatiūrinis) susidaro vyriškoje lytinėje ląstelėje (spermijuje).

animatlzmas [lot. animatiis – įdvasintas], stichiškas, vaikiškas daiktų, reiškinių laikymas gyvais ne-priskiriant jiems sielos.

animato [it. gyvai, jausmingai], muz. veržliai, judriai.

animatorius [pranc. an»«flta/r-įkvėpėjas]: 1. piešinių serijos animac.

filmui gamintojas, animac. filmo kūrėjas; 2. aktorius, judinantis lėles lėlių teatre.

animizacija [lot. animo – paverčiu gyva būtybe] -71 personifikacija.

animizmas [lot. anima – siela, dvasia], pirmykštis tikėjimas, kad gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai turi sielą, galinčią daryti poveiki aplinkai;

tikėjimas dvasiomis.

animizūoti [lot.anima -siela, dvasia],///, suteikti negyviems daiktams, gamtos reiškiniams, abstrakčioms sąvokoms gyvos būtybės ypatybių;

personifikuoti.

anisanta [gr. anisos – nelygus + anlhos – žiedas], migliniu (varpinių)

šeimos smėlynų ir dirbamų laukų vienametė žoė Anisantha.

anizokorija [gr. anisos – nelygus + korė-vyzdys], nevienodas akių vyzdžių dydis.

anizotropija [gr. anisos – nelygus + tropos – kryptis; savybė]: „.fiz.

vienalyčių medžiagų, daugiausia kristalu, fiz. savybių (mechaninių, šiluminių, elektrinių, magnetinių, optinių) nevienodumas skirtingomis kryptimis, pvz., žėručio plokštelė skyla į plonus lapelius tik išilgai tam tikros plokštumos; 2. nevienodas įvairiu augalo organų padėties pakitimas dėl to paties aplinkos faktoriaus poveikio; 3. ląstelės sienelių, krakmolo grūdelių ir kai kurių chloro-plastų savybė dvigubai laužti šviesos spindulius.

ankeritas [pagal austrų mineralogo M. Ankerio (Anker) pavarde], karbonatų klasės mineralas Ca(Mg, Fe)[COJ2, baltas, gelsvas, rausvas, pilkas, mėlynas.

anketa [pranc. enąuete – tyrimas], klausimų lapas duomenims rinkti.

anketuoti, atlikti tyrimus anketomis.

ankilostoma [gr. ankylos – kreivas + stoma -burna, anga], apvalioji kirmėlė

Ancylostoma duode-nale, parazituojanti žmogaus ir kitų žinduolių plonosiose žarnose; sukelia ankilostomozę.

ankilostomidozės, žmogaus ir kai kurių žinduolių gyvūnų helmintozės, kurias sukelia apvaliųjų kirmėlių ankilostomidžių parazitavimas organizme.

ankilostomozę, helmintozė (viena ankilostomido-zių), kurią sukelia kirmėlės

Ankylostoma duode-nale parazitavimas plonojoje žarnoje.

ankilozaurai [gr. ankylos – kreivas, išlenktas + sau-ros – driežas], iškastiniai ropliai Ankylosauria, gyvenę kreidos periode visuose žemynuose (išskyrus Australiją ir Antarktidą).

ankilozė [gr. ankylosis -susirietimas, sulinkimas], sąnario nejudrumas.

anklavas [pranc. enclave], valstybės teritorija arba jos dalis, iš visų pusių apsupta kt. valstybės ir neturinti jūros kranto.

anni currentis [sk. ani kūrentis; lot.], sutr. a. c., šių metų, šiais metais.

anno domini [sk. ano domini; lot.], Viešpaties metais, t. y. mūsų eros metais, po Kristaus gimimo; rašoma (ppr. sutr. AD) prieš metus.

anoa nik., nykštukinis buivolas Anoa depressicor-nis, gyvenantis Sulavesio salos miškuose.

anodas (gr. anodas – kelias aukštyn), elektrodas, ant kurio vyksta anodinės (elektronų atidavimo) reakcijos: 1. elektroninio arba joninio (galvaninės vonios) įrenginio teigiamasis elektrodas; 2. ei. srovės šaltinio

-galvaninio elemento, akumuliatoriaus (jį iškraunant) – neigiamasis polius.

anodavimas [-71 anodas], anodinis oksidavimas -elektrolitinis oksido plėvelės sudarymas metalu (daugiausia aliuminio) arba jų lydinių paviršiuje, kad sumažėtų elektrinis ir šilumos laidumas, padidėtu atsparumas korozijai ir dilimui.

anodija gr.andclynos -skausmąraminantis],šnek. eterio spiritas (eterio ir etanolio mišinys).

anoftalmija [-71 an… + gr. ophthulinos – akis], be-akystė -vienos arba abiejų akiu obuoliu nebuvimas.

anoksemija [-71 an… + lot. oxy(genium) -deguonis + grhaima -kraujas], deguonies stoka kraujuje.

aneksija |> an… + lot. oxy(genium) – deguonis], deguonies stoka organuose, audiniuose ir visame organizme.

anomalija [gr. anomalia — nelygumas], nukrypimas, netaisyklingumas, nenormalumas; išimtis, ne-reguliarumas.

anomalūs [gr.andmalos -nelygus], netaisyklingas, neįprastas, nukrypstantis nuo normos, vidurkio, tikrosios vertės.

anomija [gr. anomia – įstatymu nepaisymas], visuomenės integracijos, socialiniu santykiu sutrikimas dėl dorovinių, teisiniu normų nesilaikymo didelių sočiai., polit., ek. krizių laikotarpiais; asmenybės susvetimėjimo, nusikalstamumo didėjimas tokiose situacijose.

anona1 [lot. aimana < annus – metai], šen. Romoje – metinis derlius ir javų atsarga; grūdų rinkos kaina, priklausiusi nuo tų metų derliaus.

anona2 [annon – vietinis augalo vardas Haityje]: 1. anoniniu šeimos atogrąžų ir paatogrąžių srityse augantis medis arba krūmas/^me>;;a, vedantis valgomus vaisius; 2. to medžio vaisius.

anonimas [gr.anonymos —bevardis]: 1. nežinomas arba nuslėpęs savo pavardę lit. kūrinio arba laiško autorius; 2. lit. kūrinys arba laiškas, kurio autorius nežinomas.

anonimin//is [-71 anonimas], bevardis, nepasirašytas, be autoriaus ar kaltininko pavardės nurodymo, pvz., A kūrinys, A laiškas, ~ė bendrovė (bendrovė su nevardinėmis akcijomis).

anonsas [pranc. aiinonce- skelbimas]: 1. trumpas išankstinis skelbimas, pranešimas apie būsimus spektaklius, koncertus, gastroles, paskaitas ir pan.; 2. įdomiausių filmo fragmentu, televizijos arba radijo laidos rodymas (transliavimas) reklamos tikslais.

anonsuoti [pranc. annoncer], duoti išankstinį skelbimą, anonsą.

anorakas [Grenlandijos eskimu k. anoraą], kailinis, odinis arba drobinis eskimų apdaras su gobtuvu, apsivelkamas per galvą.

anorchidija -71 anarchija.

anorchija [/” an… + gr. orchis – sėklidė], įgimtas vyro sėklidžių nebuvimas.

anorchizmas -71 anorchija.

anoreksija [^an… + gr. orexis – apetitas], med. apetito nebuvimas;

nevalgumas.

anortitas [gr. anorthos – kreivas], feldšpatų grupės mineralas

Ca[Al,Si2O„], bespalvis, baltas, pilkas, rausvas.

anortozitas [pranc. anorthose -plagioklazas], leu-kokralinė uoliena, susidariusi beveik vien iš pla-gioklazo; dekoratyvus apdailos ir statybinis akmuo.

anosmija [<” an… + gr. osme- kvapas], med. negalėjimas justi kvapų;

uoslės nebuvimas.

anostomai, karpiažuvių gentis Anostomus; gyvena stovinčiuose ir lėtai tekančiuose gėluose Amerikos vandenyse; paprastai laikosi vertikaliai žemyn galva; smulkios ir spalvingos rūšys auginamos akvariumuose.

anotacija [lot. annotatio – pastaba], knygos ar publikacijos periodiniame leidinyje apibūdinimas, skelbiamas spaudoje, pateikiamas bibliotekų kataloguose.

anotuoti [lot. annotare – daryti pastabą], spaudoje ar bibliotekų kataloge labai trumpai apibūdinti publikacijos (knygos, straipsnio) ar kalbos, pranešimo turinį.

ansamblis [pranc. ensemb/e -kartu]: 1. harmoninga visuma; 2. scenos, estrados ar kt. kūrinio atlikimo meninė darna, stiliaus vientisumas; 3.

kelių dainininku dainavimas vienu metu operoje, kantatoje, oratorijoje; 4.

vokalinis arba instrumentinis muz. kūrinys nedideliam atlikėjų skaičiui; 5.

scenos kūrinių atlikėjų kolektyvas; instrumentininkų, dainininkų grupė; 6.

vientisos archit. kompozicijos ir stiliaus statinių bei įrenginių kompleksas; 7. visuma aprangos dalių ir elementu (drabužių, apavo, galvos apdangalo, papuošalu), kurie gražiai tarp savęs dera ir vienas kitą papildo.

anšlagas [vok.Anschlag]: 1. skelbimas, informuojantis, kad visi spektaklio ar koncerto bilietai parduoti; 2. didelis antplūdis, perpildyta salė, nepaprastas susidomėjimas koncertu, spektakliu.

anšliusas [ok.AnschIuss -prijungimas], Vokietijos politika, siekusi prijungti Austriją prie Vokietijos; pats Austrijos prijungimas prie

Vokietijos. antablementas [pranc. entablement], pastato perdanga (dažn.

virš kolonų), susidedanti iš architra-vo, frizo ir karnizo.

antacidai [lot. antacida < auti -prieš + aciduin -rūgštis], vaistai, neutralizuojantys skrandžio sulčių rūgštis.

antagonistai [gr. priešininkai, varžovai]: 1. biol. mikroorganizmai, gaminantys medžiagas, slopinančias kt. mikroorganizmu augimą, dauginimąsi ar net žudantys juos; 2. anat. raumenys, veikiantys priešinga kryptimi kitu raumenų atžvilgiu, pvz., lenkiamasis ir tiesiamasis raumenys yra A.

antagonistas [gr. antagonistes]: 1. nesutaikomas priešininkas, varžovas; 2.

šen. graikų teatro aktorius.

antagonistinis [? antagonizmas], nesutaikomai priešiškas.

antagonizmas [gr. anlagdnisma – ginčas, kova]:

1. nesutaikomas prieštaravimas, priešiškumas;

2. med. vaistu nesuderinamumo atvejis – vienas vaistas silpnina ar net naikina kito veikimą.

antai [lot. antae], pastato fasade išsikišę išilginių sienų galai;

šventyklos su antais būdingos šen. graikų architektūrai.

antalgikai [^ auti… + gr. algos – skausmas], vaistai, kitaip <•”

analgetikai.

Antantė [pranc. entente tarpusavio supratimas]: 1. 1904-07 susidaręs D.

Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos kar. polit. blokas; 2. per I pasaul.

karą -29 valstybių koalicija prieš Vokietiją ir Austrija-Vengriją.

Antarktis [ anti… + gr. arklas – šiaurė], pietinė poliarinė Žemės rutulio sritis, apimanti Antarktidos žemyną ir jį supančių Ramiojo, Indijos ir

Atlanto vandenynų dalis su salomis.

ante… anti…

antecedentas [lot. antecedens (kilm. antecedentis) -pirmiau einąs, pirmesnis]: 1. pagrindas, priežastis, prielaida; 2. log. pirmasis implikacijos narys.

ante Christum [lot.], ppr. sutr. AC, prieš Kristaus gimimą, t. y. prieš mūsų era.

antefiksas [lot. antefuats – iš priekio pritvirtintas], akmeninis arba keraminis stogo atbrailos dekota-tyvinis elementas (dažn. palmetės, gyvūno ar žmogaus galvos pavidalo); vartotas dažn. orderinėje architektūroje.

antegmitas [ rus.], vieno grafito plastiku prek. pavadinimas.

Antėj//as, Antajas (gr. Antaios, lot. Antaeus). mit. šen. graiku herojus, jūrų dievo Poseidono ir žemės deivės Gėjos sūnus, nenugalimas tol, kol liečia žeme, savo motiną; Heraklis ~ą nugalėjo, atplėšęs ji nuo žemės.

anteklizė [lot. ante- prieš + gr. klišis- palinkimas], plati, lėkšta Žemės plutos sluoksnių pakiluma platformoje.

antema [ an… + gr. thenm – svarbiausioji mintis], chorinės muzikos žanras, artimas motetui; buvo paplitęs XVI-XVIII a. Anglijoje.

ante meridiem [sk. ante meridijem; lot.], sutr. a. m., prieš pusiaudienį.

antemionas [gr. anthemion – gėlytė], augalinių motyvų (stilizuotu lapų, gėlių, palmečių, išdėstytų eilėmis) ornamentas.

antena [lot. antenna – laivo stiebo skersinis], įtaisas radijo bangoms spinduliuoti (siunčiamoji a) arba priimti (priimamoji a); vart. radijo, televizijos transliacijoms, ryšiams.

antenatalinis [lot. ante – iki, prieš + natalis – gimimo], vykstantis iki kūdikio gimimo, to laikotarpio, susijęs su tuo laikotarpiu.

antenos: 1. daugiašerių žieduotųjų kirmėlių galvos skiautės čiuptuvai –

lytėjimo organai; 2. vėžiagyvių antroji galvos galūnių pora, atliekanti lytėjimo funkciją; 3. šimtakojų ir vabzdžių pora na-riuotų galvos ūselių, atliekančių lytėjimo ir uoslės funkciją.

antenulės [lot. antenna maž. forma], vėžiagyvių pirmoji galvos galūnių pora, atliekanti lytėjimo ir uoslės funkcijas.

antepediumas [lot. antepedium], dekoratyvinis altoriaus priekinės dalies aptaisas iš medžio, metalo ar audinio.

anteridis [gr. antheros – žydintis], samanų, sporinių induočių, daugelio grybų ir dumblių vyriškasis lyties organas, kuriame susidaro spermatozoidai (anterozoidai) arba bežiužės gametos – sperma-ciai.

anterozoidas [gr. antheros – žydintis + zoon -gyvūnas + ūdos- pavidalas], judri vyriškoji lytinė ląstelė (spermatozoidas), susidaranti kai kurių augalų anteridžiuose.

Antesterijos [gr. Anthesteria – (pavasario) gėlių šventė], viena Atikos dionisijų, švenčiamų vasario pab.-kovo pr. kaip vyno pilstymo apeigų dalis.

anti… [gr.], priešdėlis, reiškiantis priešingybę, priešiškumą kam nors (atitinka iel.pries), buvimą priešais ką nors (atitinka icl.prieš, priešais).

antiapeksas P anti… + ^ apeksas], dangaus sferos taškas, priešingas apeksui.

antibiotikai [s anti… + gr. biotikos – gyvybinis]: 1. biol.

mikroorganizmu, augalų ir gyvūnų audinių gyvybinės veiklos produktai, slopinantys kitų aplinkinių mikrobų augimą ir dauginimąsi arba juos naikinantys; 2. farm. iš mikroorganizmų (grybu, ak-tinomicetų, bakterijų)

medžiagų apykaitos produktų pagaminti arba susintetinti vaisiai infekcinėms ligoms gydyti.

anticiklonas [ anti… + ciklonas], aukštesnio už aplinkinį (to paties horizontalaus lygio) atmosferos slėgio sritis su maksimumu centre.

anticipacija [lot. anticipalio – iš anksto susidarytas vaizdinys]: 1. kokio nors reiškinio įvykimas anksčiau nustatyto laiko, pvz., mokesčiu ar rinkliavų ėmimas prieš terminą, skolos sumokėjimas pirma laiko, naudojimasis dar nepatvirtinta teise; 2. teorinis numatymas to, kas dar nėra žinoma iš patirties; 3. išankstinė pažiūra, nepaisanti faktu; 4.

niiiz. paskuba – vieno ar kelių akordo garsų paankstintas perėjimas į kitą akordą.

antidempingas, ek. Kova su dempingu, pvz., padidinant mokestį už importuojamas prekes, jei jų kainos nepagrįstai mažos.

antidepresantai [•” anti… + •” depresija1], vaistai, aktyvinantys psichinę veiklą; vart. depresijoms gydyti.

antidetonatorius [/” anti… + -71 detonatorius], chem. junginys, kurio dedama į degalus, kad sumažėtų karbiuratorinių vidaus degimo variklių detonacija, pvz., tetraetilšvinas.

antidiskriminacija [/” anti… + -* diskriminacija], JAV paplitęs reiškinys, atvirkščias diskriminacijai: į darbą priimamos moterys (arba juodaodžiai, homoseksualai, indėnai), kurių profes. kvalifikacija daug žemesnė negu to paties posto siekiančių vyrų (arba baltųjų); afirmacijos akcija.

antidiuretinis antidiurezinis.

antidiurezinis [ anti… + gr. diuretikas -šlapimą varantis], sulaikantis šlapimo išsiskyrimą, pvz., A hormonas (vazopresinas).

antidotas [gr. antidoton], priešnuodis, vaistas apsinuodijimui gydyti (neutralizuoja nuodus).

antidrama [ anti… + drama], XX a. drama, kurioje nepaisoma tradic.

konvencionalumų, – dažnai simbolinė, satyrinė, su grotesko elementais, operuojanti aliuzijomis, paradoksaliomis situacijomis.

antielektronas [ anti… + elektronas], elektrono antidalelė, kitaip

^pozitronas.

antifašistas, kovojantis su fašizmu ir jo ideologija.

antifašistinis [ anti… + fašizmas], priešiškas fašizmui, kovojantis su juo.

antifašizmas [ anti… + fašizmas], fašizmui priešiškas judėjimas, jo idėjos.

antifermentai [ anti… + ^fermentai], medžiagos, slopinančios fermentų veikimą; sintelinasi organuose ir audiniuose, kai kurie sintetinami.

antifidingas, chemikalas (repelentas) augalų kenkėjams atbaidyti.

antifilmas [/” anti… + filmas], XX a. psichol. filmas, kuriame nesilaikoma tradicinių kino meno schemų ir konvencijų.

antifona [gr. antiphonos -atsiliepiantis]: 1. vokalinio kūrinio atlikimo būdas – 2 chorai arba solistas ir choras dainuoja pakaitomis vienas kitam atsakydami; 2. trumpi tekstai, giedami prieš psalmes ir po jų.

antifonai [ anti… + gr.phone- garsas], klausos organų apsaugos nuo triukšmo priemonės; riebalais arba vašku sumirkyta vata, kempinė (vidiniai antifonai) ir ausinės (išoriniai antifonai).

antifrazė [gr. antiphmsis -prieštaravimas, priešingybė], stilistinė figūra

– posakis, kurio reikšmę ironija paverčia priešinga, pvz., „koks protingas patarimas!” vietoj „koks kvailas patarimas!”, arba savybės nusakymas, paneigiant antonimą, pvz., „negražus” vietoj „bjaurus”.

antifrikcinis [ anti… + lot.friclio – trintis, trynimas], mažinantis trintį.

antifrizas [ anti… + smgl.freeze- šalti]: 1. medžiaga, pažeminanti skysčio užšalimo temperatūrą; 2. aušalas, vartojamas žemesnėje negu O °C

temperatūroje.

antifunginas [anti… + lot. jungus -grybas], chemikalas medienai apsaugoti nuo puvimo.

antigenai [gr. anti(somata) – antikūnai + …genas], biol. kilmės medžiagos, pvz., baltymai, jų dariniai, kai kurie polisacharidai, bakterijos, kurios patekusios į organizmą sukelia antikūnų susidarymą.

antigonė, gervė Grūs antigone, paplitusi Azijoje nuo Š. Indijos iki

Filipinų; kūno aukštis siekia 1,6 m.

antigradacija [anti… + gradacija], stilistinė figūra, antitezės rūšis –

opozicinis 2 gradacijų (vienos – keliančios stiprėjimo ir antros –

silpnėjimo įspūdį) sugretinimas, pvz.: „Kol”krūtinėje oro nestinga, / Aš su saule pakilt išdrįsau. / Bet dabar jau širdis abejinga: / Pailsau, pailsau, pailsau”. – V. Mykolaitis-Putinas.

antihelmintikai [ anti… + gr.helmins (kilm. helmintas) – kirmėlė], vaistai nuo kirmėlių.

antiherojus [ anti… + herojus], XX a. vidurio antiromano arantidramos herojus, kuriam būdinga praradusio idealus žmogaus išgyvenimai, neveiklumas, autorefleksija.

antihigieninis [ anti… + higieninis], neatitinkantis higienos reikalavimų, labai nehigieniškas.

antihiperonas [anft… + hiperonas], hiperono antidalelė; nuo pastarojo skiriasi elektrinio (jei A elektringas) ir barioninio krūvio bei keistumo ženklu.

antihistaminin//is [( anti… + gr. – histaminas(], slopinantis histamino veikimą, pvz., ~iai vaistai.

antihormonai [ anti… + hormonai], apsauginės organizmo medžiagos, reguliuojančios paties organizmo hormonų arba slopinančios hormoninių vaistu veikimą.

antiinfliacinis [ anti… + infliacija], turintis tikslą sumažinti arba panaikinti infliaciją, užkertantis kelią infliacijai.

antiintelektualizmas [ anti… + intelektualizmas], filos. doktrina, menkinanti proto svarbą žmogaus veiklai.

antika [pranc. antiąue < lot. antiąuus – senovinis], graikų ir romėnų senovė nuo Mikėnų kultūros laikų (apie 1250 pr. m. e.) iki Vakarų Romos imperijos žlugimo (476 m. e.).

antikadehcija [ anti… + kadencija], kylančioji poezijos eilutės, strofos, frazės intonacijos dalis, pvz.: „Imkit porą tvirtų, imkit porą šakotų /Mano rankų, jos jums priklauso…” -E. Mieželaitis.

antikatodas [ anti… + katodas], rentgeno vamzdžio elektrodas, esantis priešais katodą.

antikinis [ antika], senovinis; susijęs su šen. graikų arba romėnų visuomenine santvarka, kultūra.

antiklerikalizmas [ anti… + klerikalizmas], priešiškumas klerui, kova su klerikalizmu.

antiklimaksas [ anti… + klitnaksas] /” antigra-dacija.

antiklina [gr. antiklino – lenkiu iš priešingos pusės], į viršų išlenkta

Žemės plutos sluoksnių raukšlė.

antiklinorijus [gr. antiklino – lenkiu iš priešingos pusės + oros –

kalnas], didelė ir sudėtinga išgaubta Žemės plutos raukšlėta struktūra.

antikoaguliantai [ anti… +lot.coagulaus (kilm. coagulantis) –

stingdantis]: 1. kraujo krešėjimą stabdantys vaistai; 2. koloidinių tirpalu išsisluoks-niavimą stabdančios medžiagos.

antikodonas [ anti… + kodonas], transportinės ribonukleorūgšties trinukleotidas, kuriuo ji baltymų sintezės metu prisijungia prie informacinės ribonukleorūgšties kodono.

antikolonializmas [anti… + kolonializmas], ideologija ir politika, priešiška kolonializmui.

antikomunizmas [ anti… + komunizmas], komunizmui priešiškų polit.

ekonomijos, istorijos, filosofijos teorijų, politikos priemonių visuma.

antikonstitucinis [ anti… + konstitucija], prieštaraujantis konstitucijai, neatitinkantis jos, nesiderinantis su konstitucinėmis normomis.

antikorozinis [anti… + korozija], saugantis nuo korozijos.

Antikristas [gr. Antichristos], Jėzaus Kristaus priešininkas, kuris pasirodysiąs prieš pasaulio pabaigą ir būsiąs Kristaus nugalėtas.

antikristas, šnek. piktoji dvasia, velnias; blogas žmogus, netikėlis.

antikritika [anti… + kritika], kritikos kritika.

antikva [lot. antiąua – senovinė], lotyniškasis apvalių kontūrų spaustuvinis šriftas.

antikvaras [lot. antiąuarius- senienų mėgėjas], senu daiktų, paveikslų, knygų prekiautojas; seniau -antikvarinių daiktų mėgėjas.

antikvariatas [ antikvaras], senienų parduotuvė. antikvarin//is [

antikvaras], senas, vertingas, senovinis, pvz., —iai baldai.

antiliteratūra [ anti… + literatūra], XX a. II pusės grožinės literatūros kryptis, kuriai būdinga akcentuotas priešingumas tradiciniams kūrinių struktūros, poetikos principams.

antilogarltmas [ anti… + logaritmas], skaičius, atitinkantis turimą logaritmo reikšmę.

antilogija [ anti… + gr. logos – kalba, apibrėžimas, santykis], ^

oksimoronas.

antilopės [pranc. antilope < lot. anthalopus -toks pasakų gyvūnas], dykaragiai žinduoliai, paplitę daugiausia Afrikoje, P. ir Centr. Azijoje;

nuo kiškio iki karvės dydžio; daugelio A rūšių raguoti tik patinai.

antimetabolitai [ anti… + metabolitai], gamtiniai ir sintetiniai biologiškai aktyvūs junginiai, kurie pakeičia normalius metabolitus biochem. reakcijose, trikdo medžiagų apykaitą ląstelėse ir audiniuose, blokuoja receptorius.

antimilitarizmas [ anti… + militarizmas], visuomeninis judėjimas prieš militarizmą, karus.

antimonidai [lot. antimonium – stibis + gr. eidos -pavidalas], stibidai, stibio junginiai su metalais.

antimonitas [lot. antimonium – stibis], stibnitas, mineralas, stibio trisulfidas Sb2S3; pilki prizmiški arba adatiški kristalai; svarbiausia stibio rūda. antineutrinas [ anti… + neutrinas], neutrali elementarioji dalelė; neutrino antidalelė (nuo neutrino skiriasi tik magn. momento ir leptoninio krūvio ženklais).

antineutronas [ anti… + neutronas], neutrali elementarioji dalelė;

neutrono antidalelė (nuo neutrono skiriasi magn. momento ir barioninio krūvio ženklais).

antinomija [gr. antinomia – įstatymo prieštaravimas]: 1. tariamai teisingas, bet sukeliantis prieštaravimų teiginys; 2. prieštaravimas tarp dviejų logiškai pagristų teiginių; antikinėje filosofijoje vadinama aporija.

antinominis [ antinomija], logiškai nesuderinamas, prieštaringas antioksidatorius, antioksidantas [ atii… + oksidacija], chemikalas, lėtinantis org. medžiagų oksidaciją.

antiozonantai [ anti… + ozonas], medžiagos, saugančios gumą, polimerus nuo kenksmingo ozono poveikio.

antipasatas [ anti… + pasatas], vakaru krypties oro srautai aukštutinėje troposferoje tropinėse srityse virš pasatu.

antipatija [gr. anlipatheia], nepalankumas, bjaurėjimasis.

antipatiškas, keliantis antipatiją, nemalonus.

antiperistaltika [ anti… + peristaltika], tuščiavidurių organų, pvz., žarnų, šlapimtakių, kirmėliški atbuliniai judesiai.

antipirenas [ anti… + gi.pyr- ugnis], chemikalas, didinantis audinių, medienos, plastikų ir kt. medžiagų atsparumą degimui.

antipiretikai [ anti… + gr.pyretos -karštis,karštinė], vaistai nuo karščiavimo.

antipirinas [ anti… + gr. pyr- karštis], karščiavimą mažinantis ir skausmą malšinantis vaistas.

antipirogenas [ anti… + gr. pyr-ugnis + genas], chemikalas, saugantis anglis ir rūdas nuo savaiminio užsidegimo.

antipodai [ anti… + gr.pus (kilm. podos) – koja]: 1. diametraliai priešingi Žemės rutulio taškai ir juose esantys žmonės; 2*. priešingų pažiūrų ar būdo bruožų žmonės.

antipodės [ antipodai], augalo gemalo maišelio ląstelės, esančios maišelio apatiniame gale. aniip6dinis[s> antipodai], visiškai skirtingas, priešingas.

antiprotonas [anti… + protonas], protono an-tidalelė (nuo protono skiriasi elektrinio ir bario-ninio krūvio bei magn. momento ženklais).

antipsichiatrija [ anti… + psichiatrija], teorija, teigianti, kad psichikos liga galinti būti pateisinamas ir net išganingas būdas pabėgti nuo nepakeliamo visuomenės spaudimo, nuo būties netikrumo ir pripažinimo stokos.

antiradaras [ anti… + radaras], clektron. Įrenginys, trukdantis veikti priešo arba keliu policijos radarui.

antiradas [anti… + rad(iacija)], polimeru stabilizatorių rūšis.

antiraketa [ anti… + raketa], valdomoji raketa atakuojančioms priešo raketoms naikinti; prieš-raketinė raketa.

antiromanas [anti… + romanas], XX a. romano rūšis – pabrėžtinai netradicinės formos romanas, kuriam būdinga buities detaliu, žmogaus sąmonės proceso laisvas, kompoziciškai neorganizuotas vaizdavimas be intrigos, siužeto, veikėjų charakterių, autoriaus komentarų, auklėjamųjų tendencijų, daugiausia pabrėžiant gyvenimo situacijų alogizmą, žmogaus būties beprasmybe; labiausiai būdingas pranc. prozai.

antisanitarin//is [ anti… + sanitarija], neatitinkantis sanitarijos reikalavimų, pvz., ~ės sąlygos.

antisemitizmas [anti… + semitai- čia: žydai], neapykanta, priešiškumas žydams.

antiseptika [antiseptikai], priemonių, naikinančiu mikrobus, grybus, bakterijas, visuma.

antiseptikai [ anti… + gr.septikas -puvimo, pūdantis], chem. medžiagos, naikinančios mikrobus, grybus, bakterijas arba stabdančios jų dauginimąsi, gyvybinę veiklą.

antiseptinis [ antiseptikai], naikinantis mikrobus.

antisionistinis [ anti… + sionizmas], priešiškas sionizmui.

antisocialinis [ anti… + socialinis], kenkiantis visuomenei, trukdantis jos gyvenimui.

antisovietizmas [ anti… + rus.sovety -tarybos], priešiškumas sovietinei (tarybinei) santvarkai ir ideologijai.

antistatikas { anti… + statika], chemikalas, mažinantis polimerinių dirbinių statinį ei. krūvį.

antistrofa [gr. antistrophe], šen. graikų chorinės lyrikos arba tragedijos choro porinių strofų II strofa, metriniu atžvilgiu atitinkanti pirmąją ir atsakanti i ją.

antiteatras [ anti… + – teatras], XX a. II pusės dramaturgijos ir teatro kryptis, kuriai būdinga tradicinių kūrinių struktūros, režisūros principu nepaisymas, priešiškumas jiems.

antitezė [gr. antithesis – priešprieša]: 1. stilistinė figūra – priešingų, bet prasme susijusių minčių, vaizdų sugretinimas loginiam ar emociniam įspūdžiui sustiprinti, pvz.: „Priešas kirto kumštim geležinėm, / O jisai kalbos gimtosios gražumu”. -S. Nėris; 2. teiginys, priešingas tezei;

3.fi/os. G. W. F. Hėgelio filosofijoje – antroji triados stadija, kurioje pirminės sąvokos, teiginiai (tezės) virsta savo priešybe.

antitoksinas [ anti… + toksinai], antikūnas, nculralizuojantisbiol.

kilmės nuodus; susidaro organizme patekus į jį nuodams, sergant infekcinėmis ligomis arba nuo jų paskiepijus.

antitrinitarizmas [anti… + lot. trinitas- trejy-bė], rel. doktrina, atmetanti krikščionių Švenčiausiosios Trejybės dogmą.

antitrinhoriai [ anti… + lot. trinitas- trejybė], krikščionybės sekta, neigianti trejybės (Dievo trijuose asmenyse) dogmą.

antiutopija [ auti… + utopija], lit. žanras, utopijos parodija –

kūrinys, satyriškai, kritiškai vaizduojantis gyvenamo meto neigiamas visuomenės raidos tendencijas, parodantis pavojingus blogybių plėtotės padarinius arba išjuokiantis nepagrįstas, utopines geresnės ateities svajones.

antivitaminai [ auti… + vitaminai], vitaminams priešingo veikimo junginiai; chem. sandara panašūs j vitaminus, bet neatlieka jų funkcijų, trikdo medžiagų apykaitos reakcijas; vart. vitaminu veikimui tirti ir kai kurioms ligoms gydyti.

antochloras [gr. anthos -gėlė, spalva + chloras -žalias, gelsvas], geltonas augalu pigmentas, esantis augalų vainiklapiuose, vaisiuose, stiebuose ir lapuose.

antocianai antocianinai.

antocianinai [anthos + gr. kyaneos – tamsiai mėlynas], augalų ląstelių flavonoidu grupės pigmentai, kurie rūgščioje terpėje būna raudoni, neutralioje – violetiniai, šarminėje – mėlyni; nudažo augalu žiedus ir vaisius.

antofeinas [anthos + gr. faios – tamsus], kai kurių augalų ląstelių tamsiai rudas pigmentas.

antolizė [anthos + …ližė], augalo žiedo išsigimimas – žiedo ašis pailgėjusi, o kt. dalys virtusios žaliais lapeliais.

antologija [gr. anthologia – gėlių rinkinys], įv. autorių (ppr. to paties regiono, laikotarpio) rinktinių (dažn. poezijos) kūrinių rinkinys.

antologinis: 1. antologijos pobūdžio, susijęs su antologija, rinktinis; 2.

parašytas gr. lyrinės poezijos pavyzdžiu.

antonimai [ anti… + gr. onyma -vardas], priešingos reikšmės žodžiai, pvz., kietas – minkštas, aukštai – žemai, draugas – priešas.

antonomazija [gr. antonomusia], stilistinė figūra — tikrinio vardo pavartojimas vietoj bendrinio arba atvirkščiai, pvz., „Krezas” vietoj „turtuolis”. antracenas [gr. unthrax (kilni, anllirakos) – anglis], org.

junginys CI4HI(I, fluorescuojanlys kristalai; yra akmens anglių degute.

antrachinonas [ anlm(cenas) + chinonai],org. junginys CI4H„O„ aromatinis ketonas; geltoni kristalai.

antracitas [gr. anthraa (kilni, antlirakos) – anglys], iškastinės, labiausiai metamorfizuolos akmens anglys; juodo, metalinio blizgesio;

geriausias kietasis kurp-i.

antraknozė [antlirax (kilm. antlirakos} + gr. nosos – liga], parazitinių grybų sukeliama kultūriniu augalu liga, pasireiškianti tamsiomis, kartais giliai įdu-busionis dėmėmis ant augalo lapu, vaisių,; tiebu.

antrakosilikozė, profesinė lėtinė plaučių liga, kurią sukelia plaučiuose susikaupusios silicio dioksido ir anglių dulkės.

antrakozė [gr. unthrajc (kilm. anthrakos) – anglys], profesinė lėtinė plaučių liga, kurią sukelia plaučiuose susikaupusios anglių dulkės.

antraktas [pranc. entracte < entre – tarp + acte -veiksmas]: 1. pertrauka tarp spektaklio veiksmų, koncerto daliu; 2. muz. pjesė, atliekama teatre tarp spektaklio veiksmų; 3. operos arba baleto kurio nors veiksmo (išskyrus pirmąjį) įžanga.

antrė [pranc. entrėe – įėjimas, įžanga]: 1. vid. amžiais kaukėtų puotos dalyvių įėjimas į salę; 2. XVII-XVIII a. baleto šokėju grupės išėjimas į sceną; kai kada savarankiška baleto dalis; 3. kai kurių klasikinio šokio formų (pas de deux) įžanginė dalis; 4. cirko klouno numeris.

antrekotas [pranc. entrecote < entre -tarp + cote -šonkaulis], jautienos (arba veršienos) išpjova prie šonkaulių ir nugarkaulio; kepsnys išjos.

antreprėneris [pranc. entrepreneur], teatro, cirko savininkas ar koncertų, gastrolių organizatorius.

antreprizė [pranc. entreprise < entreprendre – ko nors imtis], antreprenerio vadovaujama įstaiga.

antresolė [pranc. entresol]: 1. viršutinė balkono pavidalo patalpos dalis, pusaukštis; 2. žiūrovų salės dalis tarp parterio ir balkono; 3. palubės sandėliukas; 4. viršutinė pridedama spintos dalis.

antreša [pranc. entrechat < it. intrecciato -supintas], klasikinio šokio judesys; šokėjas, darydamas šuolį, kelis kartus sukryžiuoja kojas ir nusileidžia ant vienos arba abiejų kojų.

antropo… [gr.anthropos – žmogus], pirmoji sudurtinių žodžiu dalis, rodanti jų sąsają su žmogumi.

antropobiologija [ antropo… + biologija],žmogaus biologija –

antropologinių tyrimu kryptis, tirianti žmogaus paveldimumą, su tuo susijusius fiziologinius ir biocheminius augimo ir raidos veiksnius, ekologiniu veiksniu (mitybos, klimato, vandens, dirvos) įtaką organizmui.

antropocentrizmas [antropo… + lot. centnun -vidurys]: 1. požiūris, pagal kurį žmogus yra visatos centras ir tikslas; juo remiasi daugelis rel. ir filos. sistemų; 2. pasaulio aiškinimas vien tik žmogaus patyrimo požiūriu.

antropochorija [ antropo… + gr. clioreo- einu, plintu], augalų diasporų ir gyvūnų (pvz., parazitu) plitimas tik dėl žmonių veiklos (transporto, prekybos).

antropofagija [ antropo… + …fagija],žmogėdrystė, kanibalizmas.

antropofobija [ antropo… + …fobija], med. liguista žmonių baimė.

antropogenas [antropo. + …genas], Žemės geol. istorijos periodas, kitaip kvarteras.

antropogenezė [ antropo… + …genezė]: 1. žmogaus kilmė – žmogaus fizinio tipo evoliucijos, darbo, kalbos atsiradimo ir visuomenės susidarymo procesu visuma; 2. mokslas, tiriantis žmogaus kilmę.

antropogeninis [ antropo… + …geninis], žmonių sukurtas, dėl jų veiklos atsiradęs ar labai pakitęs.

antropogenizacija [ antropogeninis], aplinkoje ir organizmų populiacijose dėl žmogaus veiklos vykstantys procesai.

antropoidai [gr. anthrdpoeides – panašus į žmogų], žmoginės beždžionės;

plačiąja reikšme – apskritai beždžionės.

antropolatrija [ antropo… + gr. latreia – garbinimas], žmonių sudievinimas, pvz., valdovų kultas Art. Rytuose, Japonijoje, šen. Romoje.

antropologija [ antropo… + …logija]: 1. mokslas, tiriantis žmogų, jo kilmę, rases; 2. XX a. filos. koncepcija, siekianti pateikti vientisą žmogaus sampratą, remdamasi specialiųjų mokslų (biologijos, psichologijos, etnologijos, sociologijos ir kt.) duomenimis.

antropologizmas [ antropologija], filos. pažiūra, žmogaus raidą aiškinanti jo biol. savybėmis, o ne socialiniu determinuotumu.

antropometras [ antropo… + …metras], prietaisas žmogaus ūgiui ir kitiems kūno ir jo dalių dy-džiams matuoti.

antropometrija [ antropo… + …metrija],žmo-gaus kūno matavimas, vienas iš svarbiausių antropologijos metodų.

antropomorfinis [ antropomorfizmas], žmogaus pavidalo, panašus į žmogų.

antropomorfizacija [ antropomorfizmas], sužmoginimas.

antropomorfizmas [ antropo… + gr. morpliė-pavidalas, forma]: 1. žmogaus savybių (minčių, jausmų, valios) priskyrimas gamtos reiškiniams, gyvūnams, augalams; 2. dievybės sužmoginimas; dievo arba dievų vaizdavimas žmogaus pavidalu.

antroponlmas [ antropo… + gt.onyma -vardas], asmenvardis – žmogaus vardas, pavardė, tėvavar-dis, pravardė, slapyvardis, dievavardis, mitologinės antropomorfinės būtybės vardas.

antroponimija, antroponimų visuma.

antroponimika, mokslas, tiriantis antroponimus.

antroponomastika [ antropo… + gr. onomastikos — vardinis] antroponimika.

antroponozė [ antropo… + gr. nosos – liga], užkrečiamoji liga, kurios sukėlėjai natūraliomis sąlygomis parazituoja tik žmogaus organizme.

antropopatizmas [ antropo… + gr.pathos -aistra, išgyvenimas], antropomorfizmo atmaina: žmogaus psichikos bruožų priskyrimas gyvajai ir negy-vajai gamtai, Dievo vaizdiniui.

antroposfera [ antropo… + P (bio)sfera], Žemės rutulio paviršiaus (biosferos) dalis, kurioje gyvena žmonės.

antroposkopija [ antropo… + …skopija], antropologijos sritis, tirianti žmogaus kokyb. ypatybių aprašymo metodiką naudojantis pavyzdinėmis lentelėmis ir schem. piešiniais.

antroposociologija [ antropo… + sociologija], rasistinė teorija, visuomenės istoriją aiškinanti rasinių tipų konkurencija.

antroposofija [ antropo… + gr. sophia – išmintis], teosofijos atmaina, skelbianti, kad galima pažinti nematerialų dvasinį pasaulį aiškiaregyste, kuri pasiekiama susikaupimu, įv. pratimais.

antropotechnika [ antropo… + technika], mokslas, tiriantis mašinų, prietaisų, įrankių, darbo sąlygų pritaikymą natūralioms žmogaus galimybėms.

antropozoonozės [ antropo… + gr. zoon – gyvūnas + nosos – liga], infekcinių ir invazinių ligų, kurios yra bendros žmogui ir gyvūnams, grupė.

anturažas [pranc. entourage], aplinka; ką nors supantys daiktai, aplinkiniai žmonės.

anturis [gr. anthos – žiedas + uros -uodega], aro-ninių šeimos daugiametis žolinis augalas Anthu-rium; kilęs iš Amerikos atogrąžų ir paatogrąžių;

dekoratyvinis.

Anubis, sen. Egipto dievas, mirusiųjų, nekropolių ir balzamuotojų globėjas;

vaizduojamas vilku, šakalu arba žmogumi su šakalo galva.

anuitentas [ anuitetas], asmuo, gaunantis anui-tetą.

anuitetas [vok.Annuitat < lot. annuitas]: 1. metinė įmoka skolai ir palūkanoms dengti; 2. periodiniai mokėjimai, metinės išmokos – keletas vienodų išmokamų sumų nustatytais laiko tarpais nuo pradinės bendro investavimo sumos; gali būti gaunamos iš pensijų fondo ir gyvybės draudimo sutarčių.

anuliuoti [lot. anmilare – naikinti], panaikinti, atšaukti, paskelbti negaliojančiu.

anurija [an… + gr.uron – šlapimas], šlapimo neišsiskyrimas.

anžambemanas [pranc. enjambement < enjam-bcr- peržengti, peršokti], eilėdaros elementas-sintaksiškai susijusiu žodžiu metrinis atskyrimas, t.

y. nukėlimas į kitą poezijos eilute ar strofą.

aoidas [gr. aoidos], šen. graiku klajojantis dainius, dainuojantis ar rečituojantis poezijos kūrinius ir pats sau akompanuojantis.

aomdės [ot.Aonides], romėnų poetų vartotas mūzų, gyvenusių Aonijoje esančiame Helikono kalne, pavadinimas.

aor’istas [gr. aoristos – neapibrėžtas], veiksmažodžio laikas, reiškiantis praeityje vykusį baigtą veiksmą nepaisant, ar jo padariniai veikia ir dabar ar ne (graikų, šen. slavu ir kt. indoeuropiečių kalbose).

aorta [gr. aorte], žmogaus, stuburinių ir kai kurių bestuburiu gyvūnų pagr.

arterija; ja (ir jos šakomis) teka arterinis kraujas iš širdies į kt.

organus ir audinius.

aortitas, aortos uždegimas.

apačiai, indėnų atapaskų gentys, gyvenančios JAV pietvakariuose (Arizonos,

N. Meksikos valstijos ir gretimos sr.).

apanažas [pranc. apanage < lot. apanagium – aprūpinimas], Prancūzijoje (iki

1832) ir kai kuriose kt. šalyse – karaliaus valda arba išlaikymas, kurie buvo teikiami nekarūnuotiems karaliaus šeimos asmenims.

apandrija [gr. apo – šalin, nuo + aner (kilm. audros) – vyras], bjaurėjimasis vyrais.

apantropija [gr.apanthrdpia],med.: 1. bjaurėjimasis žmonėmis; 2.

bjaurėjimasis vyrais, kitaip ? apandrija.

aparatas [lot.apparatus -Įrenginys]: 1. prietaisas, įtaisas; 2. kurios nors valdymo ar ūkio srities įstaigų visuma; 3. organizacijos, įstaigos darbuotojų visuma; 4. biol vienos funkcijos organu visuma; 5. knygos informacinės priemonės – pastabos, komentarai rodyklės ir kita medžiaga, padedanti skaitytojui naudotis knyga.

aparatūra: 1. aparatų (prietaisu), laiduojančiu kokios nors technologinės, techninės ar kt. sistemos veikimą, visuma; 2. kompiuterio fizinė įranga.

aparelė [pranc. appareil – prietaisas, įtaisas]: 1. nuožulni iškasa kovos pabūklui, mašinai įvažiuoti i apkasą; 2. nuožulnus pylimas įvažiuoti į vagonus, laivus.

aparserija [isp. aparceria < lot. partiarius – nuomininkas, dalininkas], žemės nuomoįimas už dalį iš jos gaunamos produkcijos; paplitęs Ispanijoje ir

Lot. Amerikoje.

a part [sk. a par; pranc,] i šalį, pats sau (remarka,

dažn. pjesėje).

apartamentas [pranc, appartement – butas, patalpa], didelis prabangus butas arba viešbučio numeris.

apartheidas [afrikanso k. apartheid – atskiras gyvenimas], rasinės diskriminacijos ir segregacijos politika Pietų Afrikos Respublikoje.

apastras apoastras.

apašas [pranc. apache; (pagal indėnų genties apačių vardą)]: 1. Prancūzijos deklasuotas elementas, chuliganas, vagis; 2. vyriški marškiniai su atvira plačia apykakle.

apaštalas [gr. apostolos – pasiuntinys]: 1. keliaujantis pamokslininkas, vienas iš 12 Jėzaus Kristaus mokinių; 2*. uolus kokios nors idėjos, teorijos sekėjas, skleidėjas.

apaštalauti, būti apaštalu.

apatija [gr. apalheia -bejausmiškumas], abejingumas, nejautrumas, interesų stoka.

apatitas [gr. apate- apgaulė; taip pavadintas dėl to, kad iš pradžių buvo sunkiai skiriamas nuo kai kurių kitų mineralų], mineralas, kalcio fosfatas, turintis fluoro (fluorapatitas Ca,(PO4),F) arba chloro (chlorapatitas

Ca5(PO4)3Cl); fosforo trąšų, fosforo, fluoro žaliava.

apatozauras – brontozauras.

apatridas [ a… + gr.patris (kim. patridos) – tėvynė], asmuo be pilietybės.

apeironas [gr. apeirdn – begalybė], Anaksiman-dro filosofijoje –

neapibrėžtas, begalinis, beribis pradas.

apeksas [lot. apex – smaigalys, viršūnė], dangaus sferos taškas, kurio link juda kosm. kūnas, pvz., Saulė gretimų žvaigždžių atžvilgiu juda link taško

Heraklio žvaigždyne.

apela [gr. apel/a], šen. Spartos tautos susirinkimas, formalus aukščiausiasis valdžios organas.

apelentas [lot. appeUens – nukreipiantis], jaukas augalų kenkėjams privilioti, kad būtų galima juos sunaikinti, sterilizuoti.

apeliacija [lot. appcUatio – kreipimasis, skundas]: 1. vienas iš būdų civiliniame arba baudžiamajame procese apskųsti neįsiteisėjusį teismo sprendimą; 2*. skundas aukštesnei instancijai, kuri turi teisę iš esmės persvarstyti dalyką (bylą); 3*. kreipimasis, prašymas patarimo, šaukimasis paramos, pvz., A į viešąją nuomonę.

apeliantas, asmuo, paduodantis apeliaciją.

apeliuoti [lot. uppellare]: 1. apskusti nutarimą, paduoti apeliaciją; 2.

kreiptis į autoritetą, prašant patarimo, pritarimo; stengtis sužadinti norimą reakcija, atkreipti dėmesį.

apelsinas [oi. appelsien]: 1. apelsininis citrinmedis

(C.itrus sinensis) – rūtinių šeimos tropinių ir subtropiniu kraštų visžalis medis; 2. to medžio vaisius.

apendektomija [s apend(iksas) + gr. ektomė-iš-pjovimas], aklosios žarnos kirmėlinės ataugos (apendikso) pašalinimo operacija.

apendicitas, aklosios žarnos kirmėlinės ataugos (apendikso) uždegimas.

apendiksas [lot. appendix- priedėlis]: 1. aiiat. aklosios žarnos Idrmėlinė atauga; 2. anat. organo atauga; karulys; 3. techn. rankovės pavidalo atšaka, kuria apačioje baigiasi dirižablis arba aerostatas; naud.

apvalkalui pripildyti dujų arba jų pertekliui išleisti skridimo metu; 4.

knygos ar sutarties priedas. apendikuliarijos [lot. appendicula – mažas priedas, priedėlis], jūriniai gaubtagyviai gyvūnai Ap-pendicukiria; kūnas apgaubtas drebuliniu gaubtu, kuriame A juda.

apercepcija [lot.arf-į, link + T1 percepcija]: l.psi-chol. stebimo objekto esmės supratimas, remiantis patyrimu ir turimomis žiniomis; 2.filos.

savimonė, savo būsenos suvokimas.

aperityvas1 [pranc. aperitif]: 1. nestiprus apetitą žadinantis alkoholinis gėrimas; i jį dedama vaistinių organizmą tonizuojančių žolių ir šaknų trauktinių. aperityvas2 [lot. aperitivum]: 1. apetitą žadinantys vaistai;

2. švelnūs vidurių laisvinamieji vaistai.

apertūra [lot. apertus – atviras]: 1. optinės sistemos anga, ribojama lęšiu arba diafragmų matmenų; nuo A priklauso optinės sistemos skiriamoji geba, gaunamo vaizdo aiškumas; 2. kampas tarp jonizuojančiosios spinduliuotės kūginio pluošto, patenkančio į elektringųjų dalelių skaitiklį, kraštutiniu spinduliu.

apertūrizmas [isp. aperturisme < apertum – atidarymas], polit. gyvenimo demokratizacijos procesas, prasidėjęs Ispanijoje po jos vadovo generolo F.

Franko (Franco) mirties.

apetitas [lot. appetitus – troškimas, siekimas]: 1. noras valgyti ir malonumo jausmas valgant; 2*. noras, troškimas, siekimas ką nors įsigyti, turėti.

a piacere [sk. a pjačere; it. laisvai, savo nuožiūra], muz. pagal atlikėjo nuožiūrą, laisvai pasirenkant atlikimo ir ritmo niuansus.

apikalin//is [lot. apex (kilm. apicis) -viršūnė]: 1. kal-bot. tariamas liežuvio galiuku paliečiant viršutinius dantis arba alveoles, pvz., anglu k. „d”, „t” yra ~ai garsai; 2. anat. viršūninis, nukreiptas aukštyn.

apioidas [apex (kilm. apicis) + gr. eidos -pavidalas], astr. kriaušės pavidalo Žemės figūra, palyginti su geoidu, ištempta 20 m per Š. ašigali ir suplota 10 m per P. ašigali.

apiologija [lot. apis – bitė + ? …logija], mokslas, tiriantis bites.

apirėksija [<•” a… + gr./7yrera-karštligė, karštis], karščio nebuvimas sergant kuria nors ūmine užkrečiamąja liga, pvz., maliarija, grįžtamąja šiltine.

Apis, sen. Egipto šventasis jautis, dievo Ptaho įsikūnijimas.

apistogramos, ciklidų šeimos žuvų gentis Apisto-gramma; smulkios atogrąžų gėlųjų vandenų žuvys, dažnai auginamos akvariumuose.

aplacentiniai [-71 a… + ? placentiniai], kloakiniai ir sterbliniai žinduoliai, kurių gemalams vystantis nesusidaro placenta.

aplanatas [gr. aplanes – nenukrypstantis; nejudamas], fotografinis objektyvas, kuriame nepasireiškia jokios aberacijos, išskyrus astigmatizmą.

aplanatizmas [^ aplanatas], sferinės aberacijos nebuvimas.

aplanospora [gr. aplanes – nejudrus + •* spora], neturinti žiuželių (nejudri) dumblių spora.

aplazija [^ a… + gr.plasis – susidarymas, formavimasis], med.: 1. Įgimtas organo arba audinio nebuvimas; 2. nepakankamas organo arba audinio išsivystymas.

aplikacija [lot. applicatio – pridėjimas]: 1. taikomosios ir dekoratyvinės dailės technika: vaizdai arba raštai kuriami iš įv. medžiagos (odos, audinio, popieriaus) iškarpų, prisiūtų ar priklijuotų ant kitos medžiagos;

2. aplikacijos technika sukurtas taikomosios ir dekoratyvinės dailės dirbinys; 3. med. gydymas uždėjimu ant kūno (pvz., purvo a).

aplikatė [lot. applicatus – pridėtas, priglaustas], viena erdvinių Dekarto koordinačių.

aplikatorius [lot. applico -prišlieju, priglaudžiu], radioterapijos prietaisas – sandariai uždaryta metalinė dėžutė, kurioje yra radioaktyvusis preparatas, arba plokštelė, įsodrinta radioaktyviuoju izotopu; dedamas ant odos ar gleivinės pažeistos vielos.

aplikatūra [vok.Applikatur < lot. applico – pridedu, prispaudžiu], pirštuotė, pirštų parinkimas groti muz. instrumentais ir jų žymėjimas skaitmenimis virš natų; A luri įtakos muz. kūrinio inler-prelacijai.

aplikė [pranc. appliąuė- uždėtas]: 1. ant metalo dirbinio užlydytas sidabras; 2. metalo dirbinys, aptrauktas plonu sidabro sluoksniu; 3.

reljefinė ornamentinė kt. medžiagos puošmena, uždėta ant dirbinio paviršiaus; 4. ant sienos kabinamas veidrodėlis mediniais paauksuolais arba lapylais rėmais, madingas rokoko epochoje; 5. sieninis šviestuvas, vartotas

XVIII a. ir XIX a. pr.

aplikuoti, kurti aplikacijas.

aplitas [gr.haploos -paprastas], magminė gyslinė smulkiagrūdė balta, gelsva uoliena.

aplodismentai [pranc,applaiidissements], plojimai.

aplombas1 [pranc. aplomb], per didelis, pabrėžtas pasitikėjimas savimi, matomas iš kalbos, elgesio.

aplombas2 [pranc. aplomb – pusiausvyra]: 1. visų kūno daliu pusiausvyros išlaikymas; 2*. labai geras šokio atlikimas; 3. ilgas stovėjimas ant puantu.

apo… [gr.], tarptautiniu žodžiu priešdėlis, reiškiantis pašalinimą arba atskyrimą, užbaigimą, neigimą, kilmę iš ko nors, nutolimą.

apoapsis [? apo… + gr. apsis – lankas, skliautas], orbitos taškas, kitaip

? apocentras.

apocentras [ apo… + centras], elipsinės orbitos aplink kosm. kūną taškas, labiausiai nutolęs nuo to kūno, pvz., apogėjus, afelis.

apodija [… + gi.pus (kilm.podos) -koja], be-kojystė – [gimtas kojų nebuvimas.

apodiktinis, apodiktiškas [gr. apodeiktikos}, būtinas, nenuginčijamas.

apofermentas[ apo… + fermentai], fermentu baltyminė dalis.

apofitai [ apo… + …fitas], vietinės floros augalai, Įsikūrę žmogaus sukurtose (antropogeninėse) buveinėse.

apofizė [gr. apophysis]: 1. atauga, atšaka, pasto-rėjimas; 2. anat. kaulo atauga, išsikišimas; 3.geol. gyslinė atšaka į aplinkines uolienas nuo magminės uolienos arba rūdos telkinio (gyslos, štoko ir kt.).

apofonija [ apo… + gr.phčne-garsas]: 1. giminišku žodžių arba žodžiu formų šaknies balsio ar dvigarsio kitimas, pvz., liet. „sėsti” ir „suodžiai”; 2. tas pat, kas morfologinė alternacija.

apoftegma [gr. apophthegina], trumpas, sąmojingas ir pamokomas posakis arba pasakojimas; artimas aforizmui.

apogalaksis * apogalaktis.

apogalaktis [-71 apo… + galaktika], dvinarės galaktikos kiekvieno komponento orbitos taškas, labiausiai nutolęs nuo bendro jų inercijos centro.

apogamija [gr. -71 apo… + ^ …gamija], augalų gemalo susidarymas iš gemalo maišelio ar prodaigio ląstelių (be apvaisinimo).

apogėjus [gr. apogeios – nutolęs nuo žemės]: 1. Mėnulio ir dirbtinio Žemės palydovo orbitos taškas, labiausiai nutolęs nuo Žemės centro; 2*.

didžiausias pasiekimas, suklestėjimas.

Apokalipsė [gr. apokalypuis – apreiškimas], Apreiškimas Jonui – viena seniausiu Naujojo Testamento knygų, kurioje pranašaujama pasaulio pabaiga, antrasis Kristaus atėjimas, jo pergalė prieš antikristą, paskutinis teismas.

apokalipsė: 1. apsireiškimas, vizija (ypač-gąsdinanti); 2. meno kūrinys, kurio tema – pranašinga, papr. bauginanti ateities vizija.

apokarpija [? apo… + gr. karpos-vaisius], kiekvieno augalo žiedo piestelės susidarymas iš atskiro vaislapėlio.

apokopė [gr. apokope- nukirtimas, sutrumpinimas], vieno arba kelių garsų nukritimas žodžio gale, pvz., galvoj < galvoje.

apokrifas [gr. apokiyphos – paslėptas]: 1. judėjų ir ankstyvųjų krikščionių

Iii. veikalas, nesutampantis su oficialiu rel. mokymu ir dėl to neįtrauktas į kanonines Biblijos knygas; 2. abejotinos autorystės arba abejotino autentiškumo veikalas.

apokrinin//is [gr. apokrino- atskiriu], atskiriantis; —ės liaukos –

išorinės sekrecijos (egzokrininės) liaukos, pvz., stambiosios prakaito liaukos, kuriu sekretas atitrūksta kartu su liaukos ląstelių dalimi.

apolitinis, -iškas, visiškai abejingas politikai.

apolog//as [gr. apologos – pasakojimas], pasakėčios atmaina – alegorinis pamokomasis pasakojimas, kurio veikėjai yra žmonės (ne gyvūnai ar daiktai);

kartais ~o terminas vartojamas kaip pasakėčios sinonimas.

apologetai [gr. apologeomai – ginuosi], krikščionių rašytojai, II-III a.

skelbę krikščionybę ir gynę ją nuo judaizmo ir pagonybės.

apologetas [gr. apologeomai – ginuosi], kurios nors idėjos, mokslo gynėjas, garbintojas.

apologetika [gr. apologetikos – ginamasis]: 1. te-ol. šaka, ginanti krikščionybės dogmas; 2*. šališkas ko nors gynimas arba garbinimas, atmetant objektyvią analizę.

apologija [gr.apologia]: 1. gynimas, užtarimas, iš-garbinimas; 2. lit.

kūrinys, parašytas kaip ginamoji kalba teisme.

Apolonas (gr. Apollon): 1. šen. graiku šviesos, saulės, žemdirbystės, gydymo, pranašysčių dievas, meno globėjas, vartų sargas; 2*. vyro grožio idealas; gražuolis.

apolonas, dieninis drugys Parnassius apollo, paplitęs Europoje ir Azijoje

(P. Sibire).

apomlksė [-71 apo… + gr. mixis – sumaišymas, sujungimas], kai kurių augalų ir gyvūnu dauginimasis be gametu susiliejimo: gemalas vystosi iš neapvaisintos kiaušialąstės (partenogenezė), gemalo maišelio, sėklapradžio (apogamija) ar kitų sporo-l’ito vegetatyviniu ląstelių (aposporija).

apomorfinas [/* apo… + ? morfinas], vaistinė medžiaga, gaunama iš morfino; sukelia vėmimą, palengvina atsikosėjimą.

aponeurozė [-71 apo… + gr. neuron – sausgyslė], anai.: l.sausplėvė –

plati blizganti jungiamojo audinio plokštelė, kuria raumenys prisitvirtina prie kaulu; 2. standžios fascijos, esančios po žmogaus plaštakų, pėdų ir galvos plaukuotosios dalies oda.

apopleksija [gr. apoplexia – paralyžius], staigus kraujo išsiliejimas į kuri nors organą, dažn. i galvos smegenis.

aporija [gr. aparia – keblumas, išeities nebuvimas], sunkiai sprendžiama ar neišsprendžiama problema dėl atsirandančiu jos sprendimo būde prieštaravimų. aport! [pranc. apporte], liepimas dresuotam šuniui:

„atnešk”, „paduok”.

aportas [pranc. apport], turtas, įneštas į kooperatyvą kaip pajus.

aposelenis [gr. aposelenios – nutolęs nuo Selenės (Mėnulio)], Mėnulio dirbtinio palydovo orbitos taškas, labiausiai nutolęs nuo Mėnulio centro.

aposiopezė [gr. aposiopesis – nutilimas], stilistinė figūra –

psichologiškai motyvuotas, staigus frazės nutraukimas (frazės pabaigą galima atspėti), pvz.: „Kur laka, ten ir… Niekše, nenutilsi?” – B.

Sruoga.

aposporija [s1 apo… + gr. sporos – sėkla], augalu dauginimosi būdas:

gametofitas vystosi iš vegetatyvinių sporofito ląstelių be redukcinio dalijimosi ir sporų susidarymo.

apostatas [gr. apostates – maištininkas, atskilėlis], atsisakęs tikėjimo, įsitikinimų; atskilėlis, atskalūnas.

apostazė [gr. apostasis – atskilimas, atsimetimas], atskalūnybė, atskilimas; atsimetimas nuo bažnyčios, nuo religijos, atsisakymas nuo kunigystės arba vienuolio įžadų.

apostema [gr. apostema – votis, pūlinys] P abscesas.

a posteriori [lot. iš paskesnio]: 1. remiantis faktais; 2.filos. iš patirties, remiantis patirtimi.

aposteriorinis Į/1 a posteriori], paremtas patirtimi.

aposterioriškai [/” a posteriori], remiantis faktais, patirtimi.

aposteriorizmas [/ a posteriori], filos. pažiūra, pagal kurią pažinimas tiesiogiai ar netiesiogiai turi remtis patirtimi; metodologinis empirizmas.

apostilbas [gr. aposti/bo —žėriu, šviečiu], asb, nesisteminis skaisčio vienetas; l asb = ‘/ft cd/m2 = 0,3199 nt (nito).

apostrofa [gr. apostraphe < apostropho – atsigręžiu], retorinis kreipinys, stilistinė figūra – autoriaus kreipimasis į daiktą, abstrakciją, mirusį ar nesantį asmenį, su kuriais iš tikrųjų negalima kalbėlis, pvz., „O naktie šaltoji! / O naktie ledine! / Pasakyk, koks kelias / Veda i tėvynę?” – S.

Nėris.

apostrofas [gr. apostrophos < apostrepho -užlenkiu atgal], rašybos ženklas

– kablelis, rašomas viršutinėje eilutės dalyje^vietoj praleisto balsio, pvz., pranc. „!’ homme” vietoj „Ic homme”, po minkšto priebalsio fonetinėje transkripcijoje, prieš lietuviškas galūnes po autentišku tikrinių vardų, kurie baigiasi netariama balse arba priebalse, pvz., de Gaul-le’is.

apotecis [gr. apotheke – sandėlis], aukšliagrybiu ir kerpių atviras (dubenėlio, taurelės, disko pavidalo), netaisyklingas vaisiakūnis.

apotema gr.apothema -kasatidėta]:mat. Lstat-muo, nuleistas iš taisyklingojo daugiakampio centro į jo kraštine; 2. taisyklingosios piramidės šoninės sienos aukštinė.

apoteozė [gr. apotheosis – sudievinimas]: 1. asmens ar įvykio išaukštinimas; 2. iškilminga baigiamoji spektaklio ar šventinio koncerto dalis, kur kas nors šlovinama; 3. rel. oficialus pripažinimas žmogui dieviškų ypatybių; sudievinimas.

apozicija [lot. appositio – priedas]: 1. kalbat, priedėlis – pažyminys, išreikštas daiktavardžiu ir su pažymimuoju žodžiu derinamas linksniu, pvz., „mergelė lelijėlė”; 2. biol audinių ir ląstelių augimo būdas: nauji sluoksniai formuojasi ant anksčiau susidariusių.

appassionato [sk. apasjonato; it.], muz. aistringai, karštai, su polėkiu.

appoggiatura [sk. apodžatura; it.], melizmų rūšis – ilgasis foršlagas.

apraksija [gr. apraxia – neveiklumas], įgyto sugebėjimo atlikti tikslingus judesius netekimas dėl galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės pažeidimo.

apretas [pranc. apprit < appreter – apdailinti], apdailos medžiaga (krakmolas, muilas, riebalinės ir sintetinės medžiagos, celiuliozės esteriai), kuri užtepama ant audinio ar verpalų arba kuria jie per-mirkomi, kad įgytų reikiamų savybių (standumo, neglamžumo, elastingumo, blizgesio).

apretuoti: 1. apdoroti audinius apretais; 2. apdoroti minkštų odų paviršių arba avalynę apretūromis.

apretūra [vok.Appretur < pranc. appreter-apdailinti], odos ir avalynės apdailos medžiaga – tirpalas, sudarytas iš plėvėdario (kazeino, šelako, akrilinės dervos), skiediklio (vandens, spirito), tirpiklio (acetono, etilacetato), plastifikatorių, pigmentų.

a prima vista [it. iš pirmo žvilgsnio], muz. kūrinio atlikimas be pasirengimo, dar vadinamas dainavimu (grojimu) iš lapo.

a priori [lot. iš pat pradžių]: 1. iš anksto, nepažinus faktų; 2. filos.

žinios iki patirties ir nepriklausančios nuo jos apriorinis [ a priori], nepriklausantis nuo patirties.

aprioriškai [ a priori], iš anksto, nesusipažinus su faktais, nepriklausomai nuo patirties.

apriorizmas [a priori], filos. pažiūra, skelbianti, kad pažinimas nepriklauso nuo patirties, kad teiginius apie tikrovę galima pagrįsti be patirties.

aprobacija [lot. approbatio]: 1. pritarimas, sutikimas, patvirtinimas, leidimas; 2. pasėlių veislinių savybių nustatymas; 3. gyvulių veislės patvirtinimas. aprobuoti [lot. approbare], pritarti, patvirtinti, leisti.

aproksimacija [lot. approximo – artėju], vienų dydžiu (geom. objektų)

apytikslis reiškimas kitais, paprastesniais, pvz., iracionaliojo skaičiaus

A racionaliuoju, tolydžios funkcijos – algebriniu daugia-nariu, kreivės –

laužte.

aproksimūoti [lot. approximare – artėti], mat. apytiksliai reikšti, išreikšti vienus mat. objektus kitais.

a propos [sk. a propo; pranc.], beje.

apropriacija [lot. appropriatio], užvaldymas ko nors, pavertimas savo nuosavybe.

apselis [oi. aap-ze.il -beždžionės burė], įstrižoji burė tarp grotstiebio ir bizanstiebio.

apsidė [gr. apsis (kilm. apsidos) – lankas, skliautas]: 1. archit.

išsikišusi pusapvalė arba daugiakampė kulto pastato (ir jo vidaus) dalis, dengta puskupoliu arba pusskliaučiu; 2. astr. kosm. kūno, skriejančio aplink centr. kūną, orbitos taškai, mažiausiai ir labiausiai nutolę nuo centr. kūno, pvz., Mėnulio orbitos aplink Žemę apsidės yra pe-rigėjus ir apogėjus.

apsidolė, maža apsidė.

apterigotai [ a… + gr.pteryx (k]m. pterygos) -sparnas], pirminiai besparniai vabzdžiai Aptery-gota.

apterijos [ a… + gr.pteron -plunksna], neapaugusios plunksnomis paukščių kūno vietos.

aqua vitae [sk. akva vitė; lot.], gyvybės vanduo, t. y. degtinė.

arabai, grupė tautų, kalbančių viena semitų kalbų; gyvena V. Azijoje ir S.

Afrikoje.

arabeska [it. arabesco – arabiškas]: 1. sudėtingas stilizuotų augalinių ir geometrinių motyvų ornamentas; būdinga islamo menui; 2*. toks ornamentas, sudarytas iš įvairiaspalvių gėlių; 3. trumpa instrumentinė muz. pjesė;

dažn. grakščios formos, su įmantria, gausiai ornamentuota melodija.

arabeskas [pranc. arabesąue – arabiškas], klasikinio šokio poząįbalerina stovi ant vienos kojos, antroji horizontaliai ištiesta atgal, rankos ištiestos į priekį arba į šalis.

arabinas, augaliniai klijai; gumiarabiko sudedamoji dalis.

arabistas, arabų kalbos, literatūros, kultūros tyrinėtojas, žinovas.

arabistika, mokslas, tiriantis arabų k., literatūrą, tautosaką.

arabizmas: 1. žodis arba posakis, paimtas iš arabų kalbos arba sudarytas jos pavyzdžiu; 2. arabų kultūrai būdingas bruožas.

arachis [gr. arachos – ankštinio augalo vardas], pupinių (ankštinių) šeimos vienametis augalas Arachis hypogaea; ankštys nunoksta po žeme, sėklos aliejingos.

arachnoidltas [gr. arachnion- voratinklis + ei-dos – pavidalas], galvos arba nugaros smegenų voratinklinio dangalo uždegimas.

arachnologija [gr. arachne – voras + …logija], mokslas, tiriantis voragyvius.

arachnozė [gr. arachne – voras + nosos – liga], invazinė gyvulių liga, kurią sukelia nuodingi vorai, erkės.

aragomt//as [pagal Ispanijos ist. srities Aragono (Aragon) pavadinimą], mineralas, kalcio karbonatas CaCO3; ~o yra karštųjų miner. versmių nuosėdose, daugelio moliuskų kriauklių perlamutriniame sluoksnyje, perluose.

arakas [arab. ‘araq – degtinė], stiprus alkoholinis gėrimas, gaminamas P.

Azijoje iš ryžių arba palmių (kokospalmės, datulinio finiko) sulčių.

aralija [Kanados indėnu k.], aralijinių šeimos žolė, krūmas arba neaukštas medis Aralia; savaime auga R. Azijoje, S. Amerikoje, Australijoje;

dekoratyvinės, kai kurios rūšys – vaistinės.

arameistika, mokslas, tiriantis aramėjų k. ir literatūrą.

aramėjai, šen. semitų klajoklių gentys, išeiviai iš Arabijos; XIV-XI a. pr.

m. e. buvo paplitę P. v. Azijoje.

aramos, gerviniai paukščiai Aramidae; paplitę Cenlr. ir P. Amerikoje.

aranžuot//ė [pranc. arranger – pritaikyti], muz. kūrinio pertvarkymas kitokiam atlikimui, negu jis parašytas; labiausiai paplitusios simfoninių ir kamerinių kūrinių —ės fortepijonui.

aranžuoti [ aranžuotė], muz. kūrinį pritaikyti kitokiam atlikimui.

arapaima, silkiniu būrio žuvs Arapairna gigas; paplitusi Amazonės baseine;

kūno ilgis iki 4 m, verslo objektas.

ararauna, stambi spalvinga papūga Ara ararauna, gyvenanti P. Amerikos miškuose.

aras [pranc. are < lot. urea – plotas], a, metrinės vienetu sistemos ploto vienetas; l a = 100 m1, arasas, gobelenas, sukurtas Arasc (Prancūzija).

aratas [ mong.], Mongolijos, Tuvos valstietis gyvuliu augintojas.

araukanai, P. Amerikos indėnu tauta, kalbanti araukanu kalba; gyvena Čilėje ir V. Argentinoje.

araukarija [pagal Čilės Arauko (Arauco) provincijos pavadinimą], araukarijinių šeimos visžalis spygliuotis medis, A ra u c ari a; paplitęs

P. Amerikoje, Australijoje, Okeanijoje; daugelio rūšių sėklos valgomos, kai kurios rūšys – dekoratyvinės.

aravakai, P. Amerikos indėnų genčių grupė, kalbanti aravakų kalbomis;

gyvena Venesueloje, Kolumbijoje, Peru, Brazilijoje.

arba [turkų k. arabą]: 1. Turkijos, Artimųjų Rytu, Vid. Azijos Afganistano tautų dengtas medinis dviratis vežimas sunkiems kroviniams vežioti; 2.

keturratis vežimas javams vežti (Kaukaze ir P. Ukrainoje).

arbaletas [pranc. arbalete], kinkinis svaidomasis ginklas, šaudantis trumpomis sunkiomis strėlėmis su metaliniu antgaliu. Turi medini apsodą (dažn. su buože) ir templės temptuvą.

arbitralinis [lot. arbitrarius (iškr. arbitralis) – savavališkas, beatodairiškas]: 1. primetantis savo valią; 2. nemotyvuotas, sutartinis.

arbitras [pranc. arbitre < lot. arbiler – tarpininkas]: 1. tarpininkas, trečiųjų teismo teisėjas, renkamas šalių susitarimu arba skiriamas jstatymo nustatyta tvarka; 2. ? arbitražo (2) narys; 3. sporto varžybų teisėjas.

arbitražas [pranc, a rb i t rage]: 1. ginčų sprendimo būdas: šalys kreipiasi ne į teismą, o į trečiąjį asmenį – •” arbitrą (1); 2. spec.

organas turtiniams ginčams spręsti; 3. spekuliacinė biržos operacija

-perkant ir parduodant prekes arba vertybinius popierius, pasinaudojama jų kainu skirtumais (įv. biržose ar įv. laiku).

arbolitas [lot. arto;’-medis + •” …litas], lengvasis betonas iš org.

užpildu (susmulkintų medienos apdirbimo atliekų, nendrių), rišamosios medžiagos (dažn. portlandcemenčio) ir vandens; vart. sienoms.

arborėtumas [lot. arburetum < arbor – medis] <* dendrariumus.

arboricidas [lot. arbor – medis + caedo – žudau], chemikalas krūmams naikinti.

arbūtas [ol.arbntiis]: 1. erikiniu šeimos medis A r-butus; dckor., kai kuriu vaisiai valgomi; 2. valgomas žemuoginio arbuto vaisius.

archaika [gr. archaikos -senovinis]: 1. šen. graiku meno laikolarpis(VII-Vl a. pr. m. e.); 2. senovė; tai, kas archajiška.

archaizacija Į/1 archajiškas], sąmoningas sekimas senovinėmis meno formomis; archajiniu formų vartojimas.

archaizmas [/” archajiškas}: 1. pasenęs žodis, gram. forma arba sintaksinė konstrukcija, pvz., „byloti” -kalbėti, „esmi” – esu; 2. šen. liekana, senybė. archaizuoti, sąmoningai sekti senovinėmis meno formomis; senovinti.

archajiškas [gr. archaios], senovinis, pasenęs, archalaksėfgr.arc/ie-

pradžia + allaxis – pasikeitimas], paveldimo gyvūnu organų pakitimo atsiradimas ankstyvose embrioninės raidos stadijose; viena filembriogenezių.

archantropai [gr. archaios – pirmykštis + anthropos – žmogus], antrop.

seniausieji žmonės; terminas vartojamas pitekantropams, sinantro-pams, atlantropams ir kitoms jiems artimoms iškastinio žmogaus formoms apibrėžti.

archaras, eurazinis avinas Ovis anvnon polii; paplitęs Pamyre; ragų ilgis iki 190 cm, jų tarpugalis iki 150 cm.

archė [gr. arche- pradžia], antikos filosofijoje -pirmoji priežastis, pirminis pradas.

archegonė [gi. arche – pradžia + gone – gimimas, atsiradimas], samanų ir sporinių induočių moteriškasis lyties organas, kuriame susidaro kiaušialąstė.

archejus [gr. archaios – senovinis]: 1. Žemės geol. istorijos prekambro eono ankstyvoji era; 2. per tą laikotarpį susidariusių uolienų grupė.

archeo… [gr.archaios -senovinis], pirmoji sudurtiniu žodžiu dalis, rodanti jų sąsają su senove.

archeociatai [ archeo… + gr.kyathos -‘taurė], pavieniai ir kolonijiniai kambro periodo iškastiniai jūriniai bestuburiai gyvūnai A re-haeocyathi.

archeografija [ archeo… + …grafija]: 1. pagalbinė ist. disciplina, rengianti rašytinių ist. šaltinių aprašymo ir publikavimo principus bei metodus; 2. šen. raštijos paminklų aprašymas ir publikavimas.

archeologija [ archeo… + …logija -mokslas], mokslas, tiriantis iš materialinės kultūros liekanų žmonijos praeitį nuo pirmykščio žmogaus iki raštijos atsiradimo.

archeopteriksas [ archeo… + gr. pteryx – sparnas], iškastinis paukštis

Archaeopteryx lithographi-ca ; jo atspaudų rasta viršutinės juros periodo skalūnuose; nuo balandžio iki vištos dydžio; svarbus paukščių evoliucijos mokslui.

archeornis [^ archeo… + gr. ornis – paukštis], iškastinis juros periodo paukštis (vienas archeopte-riksų).

archeozojus [^ archeo… + gr. zoe – gyvybė] <* ar-chėjus.

archesporis [gr. arche – pradžia + –” spora}, samanų sporiniu, papartainių sporangiu, plikasėklių ir gaubtasėkliu dulkinių meristeminis audinys, iš kurio ląstelių (po jų redukcinio dalijimosi) susidaro sporos arba žiedadulkės.

archetipas [gr. archetypon < arche -pradžia + ty-pos – pavyzdys]: 1.

pirmavaizdis, prototipas; 2. K. Jungo psichologijoje -struktūriniai kolektyvinės pasąmonės elementai kaip visų psichinių procesų ir išgyvenimų potenciali galimybė; 3. pirmykščių tikėjimų (daugiausia mitologijos), tautosakos, apeigų, papročių vaizdinys, susidaręs tautos kolektyvinėje pasąmonėje’ ir konkretizuojamas meno kūriniuose, religijoje; 4. seniausias (pirminis leidinys, meno kūrinys skiriant nuo kopijų, nuorašų).

archi [sk. arki; it. strykai], styginių instrumentų grupė simfoniniame orkestre.

archi… [gr.], priešdėlis, reiškiantis šakniniu žodžiu nusakyto požymio didžiausią laipsnį, vyresnumą, pirmumą, svarbumą.

archifonem//a [ archi… + fonema], stambesnis už fonemą abstraktus fonologinis kalbos vienetas; įvedamas neutralizacijos atvejais, pvz., liet.

kalbos garsai b ir p sudaro ~ą /P/ – sprogstamąjį lūpinį priebalsį, indiferentišką skardumui ir duslumui.

…archija [gr. arche – pradžia, pirmenybė, vyrcs-numas], antroji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su valdžia, valdymo formomis, pvz., monarchija.

archijerėjus [gr. arcliiereus < archi… + hiereus — šventikas], aukščiausiųjų stačiatikių dvasininku (vyskupu, arkivyskupų, metropolitų, patriarchų) titulas.

archikarpas[arc/… + gr. karpos -vaisius], aukšliagrybių moteriškasis lyties organas, į kurį lytinio proceso metu patenka anleridžio turinys.

archimandritas [gt.archimandnles < ^ archi… + inandra -vienuolynas]: 1.

aukščiausias stačiatikiu vienuolių titulas; 2. didelio stačiatikiu vienuolyno ar keliu vienuolynų viršininko, dvasinės seminarijos rektoriaus, dvasinės misijos vadovo garbės titulas.

archimicetai p urchi… + gr. mykęs (kilm. mvketos) – grybas], progffbiai

– primityviausi vienaląsčiai grybai Archimycctes.

Archipelagas [ archi… + gr.palatos -ūru],salynas – daug salų arba jų grupių, esančių netoli viena kitos, paprastai turinčiu tą pačią kilmę, panašią geol. sandarą ir bendrą vardą.

archipresbiteris [•” archi… + gr.presbyteros – vyresnysis], Stačiatikių bažnyčios dvasininkas, atitinkantis Romos katalikų prelatą.

architektas [gr. architekton – statytojas]: 1. architektūros kūrėjas; 2*.

kūrėjas, organizatorius.

architektonika [gr. architektonika – statybos menas]: 1. meno kūrinių sandara, jų visumos ir dalių santykis; 2. architektūros, skulptūros, kai kurių taikomosios ir dekoratyvinės dailės šakų kūrinio kompozicinė dermė.

architektūra [lot. architektūra < gr. architektonike]: 1. meno šaka;

erdvinės žmogaus aplinkos formavimas, statinių ir jų kompleksų projektavimas bei statyba; 2. pastato kompozicija, meninis pobūdis; 3.

kompiuterinės sistemos log. sandaros visuma.

architektūrologija [/” architektūra + /” …logija], architektūros mokslas.

architravas [pranc. architrave < ^ archi… + lot. trabs -sija], apatinė perdangos (antablemento) dalis virš kolonos kapitelio.

archyvalijos [vok. Arcliivalien], archyve saugomi dokumentai, rašytiniai paminklai, archyviniai dalykai.

archyvaras [vok. Archivar], archyvo vedėjas, tarnautojas.

archyvas [lot. archivum < gr. archaios – senovinis]: 1. įstaiga, kaupianti, tvarkanti, registruojanti, moksliškai tirianti įv. organizacijų, asmenų veiklos dokumentus, senus raštijos paminklus; 2. įstaigos skyrius, kuriame saugomi ir tvarkomi jos veiklos dokumentai; 3. sukauptų dokumentų visuma, tų dokumentų saugykla; 4. komp. atsarginiai duomenys kompiuter. laikmenoje.

archyvinis, priklausantis archyvui.

archyvistika: 1. ist. disciplina, nagrinėjanti archyvų darbo teoriją, metodiką ir organizacija, archyvų istoriją; 2. veiklos sritis, apimanti archyvų darbo ir jų dokumentų tvarkymo politinius, mokslinius, teisinius ir praktinius klausimus.

archivoltas [it. arcliivolto], išorinis arkos lanko, portalo apvadas (dažnai profiliuotas).

archyvuoti [^ archyvas], parengti kompiuler. duomenis pasyviam saugojimui išor, laikmenoje.

archontai [gr. arcliontes < arch o – valdau], šen. Graikijos poliu aukštieji valdininkai.

archozaurai [gr. arelius – pradininkas + sauros -driežas], ropliai

Archosauria, kuriems priskiriami mczozojinėje eroje gyvenę tekodontai, dinozaurai, skraidantieji driežai ir dab. krokodilai.

arco [sk. arko; it. lankas]: 1. strykas; 2. nuoroda natose, žyminti, kad muz. kūrini ar jo dalj reikia griežti stryku.

ardėnai, raumeningu trumpakojų sunkiųjų arklių veislė, išvesta Belgijoje,

Ardėnuose (Ardennes).

ardente [it. karštai, aistringai], muz. pakiliai.

ardito [it.], muz. drąsiai, narsiai, išdidžiai.

ardometras [lot. ardor- kaitra + p …metras], ei. prietaisas aukštai temperatūrai matuoti, pvz., pramoninėse krosnyse.

arealas [lot. area (būdv. arealis) – aikštė, erdvė]: 1. kurio nors objekto, reiškinio, organizmu taksonominės grupės paplitimo plotas; 2. lingv.

reiškinių (fonetinių, leksinių, gramatinių) paplitimo plotas.

arefleksija [ a… + P refleksija], refleksų nebuvimas.

Arejas (gr. Arės), šen. graiku karo dievas; atitinka romėnų Marsą.

arek//a, palmė Areca; auga Azijos tropinio klimato juostoje; iš jos sėklų branduolių gaminamas kramtomasis narkotikas; sėklų alkaloidai vart.

medicinoje.

arena [lot. smėlis]: 1. cirko vaidinimu aikštelė, kitaip P maniežas; 2.

kovų, lenktynių aikštelė šen. Romos amfiteatre ar kitoje reginių vietoje;

3*. veiklos sritis.

areng//a, neaukštas arekinių (palminių) šeimos au-galasArenga; auga Azijoje ir gretimose salose; iš cukrinės ~os žiedynų sulčių gaminamas cukrus, vynas. arenotokija [gr. anhen – vyriškas + tokos – palikuonys], tik vyriškųjų palikuonių atsiradimas per partenogeneze; būdinga kai kuriems vabzdžiams. areo… [gr.Ares -graikų karo dievas; romėnų Marsas], pirmoji sudurtinių žodžiu dalis, rodanti jų sąsają su Marso planeta, pvz., areologija.

areografija [ areo… + …grafija], mokslas, tiriantis Marso planetos paviršių.

areologija [ arco… + …logija], mokslas, tiriantis Marso planetos vidinę sandarą, sudėtį, savybes.

areometras [gr. araios – silpnas, skystas + …metras], prietaisas skysčių ir kietųjų kūnų tankiui matuoti.

areopagas [gr.Areios pagos -Arėjo kalva; ant šios kalvos posėdžiaudavo aukščiausioji Atėnų taryba]: 1. šen. Atėnų aukščiausiasis teisminės ir politinės valdžios organas; 2*. autoritetingų žmonių grupė.

areopaghikai, 4 rel. filos. traktatai ir 10 laiškų, kuriuose išdėstytos susistemintos krikščionių bažnyčios doktrinos; buvo priskiriami pirmajam

Atėnų vyskupui Dionisijui Areopagitui (Dionysios Areopagita), gyvenusiam I

a.; [rodyta, kad A parašyti ne anksčiau kaip V a. II pusėje.

areštas [vok.Airest < lot. arrestum – teismo nutarimas]: 1. suėmimas, laisvės apribojimas, pvz., namų A (draudimas išeiti iš namų); 2. teismo draudimas iki bylos išsprendimo disponuoti turtu (kokiu nors materialiu objektu arba banko indėliu).

areštuoti [ areštas]: 1. suimti, atimti laisvę; 2. uždrausti naudotis kokiu nors turtu.

aretalogija [gr. arėta/ogia < arėte- šaunumas + logos – pasakojimas], helenizmo laikotarpio pasakojimai apie stebuklingus dievų ir nepaprastų didvyrių darbus.

aretyras [pranc. arreter- sustabdyti], įtaisas jautrių prietaisu, pvz., svarstyklių, judamosioms dalims laikyti nedarbinėje padėtyje.

arfa [. arpą, vok.Harfe], styginis muz. instrumentas, turintis 46 stygas, ištemptas ant trikampio rėmo su rezonatoriumi; skambinama abiejų rankų pirštais.

argalas [< mong.], sausas gyvulių mėšlas; bemiškėse Azijos vietose vart.

kurui.

argalis [< mong.], eurazinis avinas Ovis ammon ammon; paplitęs Altajuje ir

Mongolijoje; kūno ilgis apie 2 m, aukštis apie 120 cm, ragų masė iki 30 kg.

Argas (gr. Argos): 1. šen. graikų mitų daugiaakis milžinas; 2*. budrus, nemiegantis sargas.

argas: 1. vištinis paukšlisArgusianus argus; paplitęs Malakos pusiasalyje,

Sumatros ir Kalimanta-no salose; patino kūno ilgis su uodega 1,7-2 m; 2.

žuvis Scatophagus argus; paplitusi P. ir P. r. Azijos jūrų pakrantėse.

argentanas [lot. argentiim – sidabras], naujasidab-ris, sidabrainis –

sidabro spalvos vario lydinys su nikeliu ir cinku; alpaka.

argentarijus [lot. argentarius], šen. Romos pinigų keitėjas.

argentatas, chem. kompleksinis anijonas su centriniu sidabro (Ag) atomu.

argentitas [lot. argentum – sidabras], mineralas, sidabro sulfidas Ag,S;

žaliava sidabrui ir jo junginiams gauti.

argentomėtrija [argentum + …metrija], kiekybinės chem. analizės metodas:

titruojama sidabro nitrato tirpalu.

argilitas [gr. argillos – baltasis molis + …litas], kieta, tanki, netekusi plastiškumo ir netyžtanti vandenyje nuosėdinė uoliena, susidariusi iš molio mineralų.

argininas, diaminomonokarboksiaminorūgštis; beveik visų baltymų komponentas; tirpsta vandenyje.

argo [pranc. argot], socialinės ar profesinės žmoniu grupės žargonas, pvz., vagiu A (deklasuotųjų elementu socialinis dialektas).

Argo akis [ Argas], budrus, nemiegantis sargas.

argonas [gr. argos – neveiklus], chem. elementas Ar, atom. sk. 18;

bekvapės, bespalvės inertinės dujos.

argonautai [gr. Argo (laivo pavadinimas) + nautes – jūrininkai]: 1. šen.

graikų mitu herojai, plaukę iš Tesalijos j Kolchidę atimti iš tos šalies karaliaus Ajeto aukso vilnos; 2*. drąsūs jūrininkai; jūrų nuotykių ieškotojai.

argonautas, galvakojis moliuskas Argonautą; paplitęs Indijos, Ramiajame ir

Atlanto vandenyne; patelės daug didesnės už patinus.

argotizmas, grožinės literatūros žodis arba posakis, paimtas iš kurio nors argo.

argumentacija [lot. argumentatio], teiginių, teorijų teisingumo pagrindimas argumentais.

argumentas [lot. argumentum – įrodymo pagrindas]: 1. įrodomąją tezę pagrindžiantis teiginys; 2. mat. laisvai kintamas dydis – vad.

nepriklausomasis kintamasis, nuo kurio kitimo priklauso kito kintamojo dydžio (funkcijos) kitimas; pvz., kompleksinio skaičiaus A (kampas, kurį stačiakampėje koordinačių sistemoje sudaro šį skaičių vaizduojančio taško spindulys vektorius); 3. komp. pradinis duomuo, žinomas prieš vykdant algoritmą arba komandą.

argumentum ad crumenam [sk. argumentum ad krumenam; lot. argumentas į piniginę], įrodymas, pagrįstas įrodančiojo pinigine (kas turtingas, tas teisus).

argumentum ad hominem [lot.], argumentas, taikomas klausytojui.

argumentum ad personam [lot.], argumentas, taikomas asmeniui; negarbinga diskusijos priemonė -priešininko skelbiamos tezės sumenkinimas metant prieš jį asmeninius kaltinimus, nesusijusius su kalbamu dalyku.

argumentum baculįnum [sk. argumentum baku-linum; lot. lazdos argumentas], įrodymas lazda; gąsdinimas, grasinimas.

argumentum ex silentio [sk. argumentum eks si-lencijo; lot.], argumentas, pagrįstas (nu)tylėjimu.

argumentuoti, įrodinėti, grįsti, pateikti argumentų.

Ariadnė (gr. Ariadne), šen. graiku mitų herojė, Kretos valdovo Mino duktė, davusi Tesėjui siūlų kamuolį, kad šis, užmušęs Minotaurą, pagal siūlą galėtų jšeiti iš Labirinto.

Ariadnės siūlas, išeitis iš sunkios padėties; kilo iš gr. mito apie P

Ariadnę.

aribalas [gr. aryballos], nedidelis, apvalus, trumpu kakleliu šen. graiku indas.

aridinis [lot. aridus – sausas], sausas, pvz., A klimatas, kuriame nepakanka drėgmės augalų vegetacijai (dykumų, pusdykumių klimatas).

ariergardas [pranc. arriere – užpakalinė dalis + garde – apsauga], kariuomenės dalinys (žygio sauga), iš užpakalio saugantis nuo fronto į užnugarį žygiuojančias pagr. jėgas.

arierscena [pranc. arriere – užpakalinė dalis + scena], užscenis – scenos dalis, esanti už pagrindinės scenos aikštelės; joje dažnai statomos dekoracijos perspektyvos iliuzijai sudaryti.

arija [it. aria]: 1. vokalinės muzikos žanras; grindžiama daininga melodija; operos, oratorijos, kantatos dalis; 2. daininga instrumentinė pjesė.

arijai [skr. orį a – garbingas, kilmingas]: 1. šen. indoeuropiečių tautos,

XIV-V a. pr. m. e. gyvenusios Azijoje ir kalbėjusios indoiranėnų kalbomis;

2. rasistinėje rasių teorijoje (ypač Vokietijos nacionalsocialistų) – neva pranašesnė už kitas rasė, dar vadinama nordine arba germanų rase.

arijetė [it. arietta], nedidelė paprastos sandaros arija.

arijonizmas: 1. krikščionybės srovė, atsiradusi IV a. Romos imperijoje;

pradininkas -Aleksandrijos kunigas Arijus (lot. Arius; apie 256-336) neigė

Trejybės dogmą, Kristaus dieviškumą; 2. Lenkijos ir Lietuvos arijonu doktrina (nuo XVI a.).

arykas [< tiurkų k.], drėkinimo sistemos griovys Azijoje, Užkaukazėje.

arilas, aromatinių angliavandenilių radikalas.

Arimanas ^ Angra Mainjus.

ariozo [it. arioso – dainingai], muz. kūrinio teksto intonavimo būdas:

tarpinė padėtis tarp kantilenos ir rečitatyvo.

aristokratas, aristokratijos atstovas, didikas.

aristokratija [gr. aristokratia < aristos -geriausias + kratos – valdžia]:

1. valstybės valdymo forma: valdžia priklauso privilegijuotam kilmingųjų didikų sluoksniui; 2. kilmingųjų privilegijuotų didikų sluoksnis; 3*.

kurios nors socialinės grupės privilegijuota viršūnė.

aristotelizmas: 1. Aristotelio (gr. Aristoteles, 384— 322 pr. m. e.) filos.

doktrina; 2. filos. kryptis, kuriai pradžią davė Aristotelio filosofija.

aritmetika [gr.arithnietikė < arithmos -skaičius], mokslas, tiriantis skaičius, jų veiksmus ir veiksmu savybes; veiksmai su skaičiais.

aritmetizuoti [^ aritmetika], mat. uždaviniu skaitini sprendimą pritaikyti skaičiavimo mašinai.

aritmija [ a… + ritmas], širdies ritmo sutrikimas.

aritmografas [gr. arithmos- skaičius + …grafas], prietaisas, atliekantis aritmetikos veiksmus ir rezultatus užrašantis specialioje juostoje.

aritmomanija [arithmos + <” …manija], med. liguistas potraukis skaičiuoti.

aritmometras [arithmos + P …metras], stalinė mechaninė skaičiavimo mašina, atliekanti aritmetikos veiksmus.

ark… [lot. arcus – lankas], mat. priešdėlis, žymintis atvirkštines trigonometrines funkcijas, pvz., ark-sinusas, arkkosinusas, arktangentas.

arka [lot. arcus – lankas], statinio lanko pavidalo konstrukcija, galais atremta j stulpus, kolonas ar kt. atramas.

arkada [pranc. arcade], vienodų arkų, paremtų kolonomis arba stulpais, eilė.

arkadija [pagal Graikijos ist. srities Arkadijos (Ar-kadia) pavadinimą], civilizacijos nepaliesta visuotinės idilijos šalis.

arkadinis [> arkadija], idiliškas, giedros nuotaikos, susijęs su laimingų piemenų buitimi.

arkanas1 [< tiurku k.], virvė su paslankia kilpa gale laukiniams gyvuliams gaudyti; totorių ir kazokų vartotas belaisviams gaudyti. arkan//as2, huculų vyrų šen. šokis; muz. metras2/,; šokdami ~ą, šokėjai trepsi, sukasi pusračiu arba ratu, rankose laiko kalnų kirvelius.

arkangelas [gr. archangelos], aukštesnio rango angelas.

arkas [persu k. ark], Vid. Azijos šalių feodalinio miesto tvirtovė.

arkatūra [vok.Arkatur], nedidelių tarpusavyje sujungtų dekoratyvinių arkų eilė.

arkbutanas [pranc. arc-boutant < are – lankas, arka + bouter – paremti], išorinė atraminė pusarkė, perkelianti skliauto skėtinio jėgas į apatinius ramsčius (kontraforsus).

arkebuza [pranc. arąuebuse], šen. ginklas – dagtinis šautuvas, vienas pirmųjų (išrastas XIV a.) rankinių šaunamųjų ginklų.

arkebūzininkas, karys, ginkluotas arkebuza.

arkfūnkcija [ ark… + funkcija], atvirkštinė trigonometrinė funkcija:

arksinusas, arkkosinusas, arktangentas, arksekantas, arkkosekantas.

arki… /* archi…

arkidiakonas [gr. archidiakonos], vyresnysis diakonas, vyskupo padėjėjas.

arkikatedra [ arki… + katedra], arkivyskupo katedra; svarbiausia arkivyskupijos bažnyčia.

arkivyskupas [gr. archiepiskopos], vyresnysis vyskupas, vadovaujantis kelioms vyskupijoms.

arkivyskupija, kelios vyskupijos, pavaldžios vienam arkivyskupui.

arkosoliumas [lot. arens – arka + solium – karstas], arkos pavidalo karsto niša katakombos sienoje.

arkozė [pranc. arcose], uoliena, susidariusi iš kvarco, putnagų, žėručio ir cementuojančios medžiagos – granito ir gneiso irimo produktas; arkozinis smiltainis.

arktinis, susijęs su Arktimi, pvz., arktinis oras.

Arktis [gr. arktos – šiaurė], šiaurinė poliarinė Žemės rutulio sritis.

Arktogeja [gr. arktos – šiaurė + gė – žemė], zoo-geogr. erdvė, apimanti

Holarktinę, Indijos-Mala-jų ir Etiopine sritis.

arlekinad//a [it. arlecchinata]: 1. nedidelė scena (dažn. pantomimos) ar pjesė su dainomis ir šokiais; svarbiausias ~os veikėjas – Arlekinas; 2.

mugės teatro komedija; 3. juokdarystė, kvailiojimas.

Arlekinas [it. arlecchino]. 1. komedijos dėl arte personažas, vienas tarnų (dzanių); 2. XVIII-XIX a. pranc. mugės teatro komedijos (arlekinados)

personažas, gracingas meilužis.

armada [isp. iki XVIII a. pr. -ginkluotosios pajėgos, vėliau -karinis jūrų laivynas, pirmučiausia Pilypo II 1588 prieš Angliją nusiųstas laivynas

(Nenugalimoji armada)]: 1. didelis laivų junginys: 2. didelis lėktuvu, tankų junginys.

armagedonas [hebr. Har Megiddo(n) – Megido kalnas, gr. Hannagedon] -„

hannagedonas.

armatorius [lot. armator- apginkluotojas, išren-gėjas], laivo valdytojas arba naudotojas, kuris rengia laivą į kelione, aprūpina jį reikmenimis, samdo įgulą ir 1.1.

armatūr//a [lot. armatūra – apginklavimas]: 1. elementai, sustiprinantys betonines, medines arba kitokias statybines konstrukcijas; 2. kokio nors prie- • taiso, įrenginio pritvirtinimo mazgai, detalės, pvz., apšvietimo A, ei. perdavimo linijų a; 3. pagalbinės detalės ir įtaisai mašinoms, aparatams stebėti, valdyti ir reguliuoti, pvz., garo katilo ~ą sudaro manometrai, termometrai, vandens lygio rodomieji stiklai, inžektoriai.

armėnai, tauta, kalbanti viena indoeuropiečiu kalbų; gyvena Armėnijoje, kt.

armija [pranc. armėe < lot. armo – ginkluoju]: 1. kariuomenė – valstybės ginkluotųjų pajėgų visuma; 2. tam tikra kariuomenės dalis (veikiančioji A, ekspedicinė a); 3. sausumos kariuomenė; 4. operatyvinis kariuomenės junginys, sudarytas iš kelių korpusų arba divizijų; 5*. visuma žmonių, turinčių kokį nors bendrą požymį, pvz., bedarbių A.

armila [lol. arinilla – apyrankė], senovinis astronomijos instrumentas kampams dangaus sferoje matuoti.

arminijonai, remonstrantai, Olandijos nuosaikiųjų kalvinistų grupuotė, atmetanti kalvinistinę predestinacijos doktriną ir žmogaus išganymą siejanti su jo gerais darbais; pagrindėjas – teologas Jokūbas Arminijus

(1560-1609).

armiūras [pranc. annure], tekst. pynimas, suteikiantis audiniui smulku raštą; vart. drabužių audiniams, skarelėms, rankšluosčiams, staltiesėms austi. armocementas [ arma(tūra) + p cementas], statybinė medžiaga iš smulkiagrūdžio betono, tankiai armuoto plieniniais tinkleliais; vart.

plonasienėms konstrukcijoms.

armūoti [lot. annare – aprūpinti prietaisais, apginkluoti], techn. vieną medžiagą sutvirtinti, sustiprinti kita patvaresne medžiaga, pvz., betoną

-plieniniais strypais, siūlą apverpti arba apvyti viela, folija.

arnika: 1. astrinių šeimos daugiametė žolė/4mi-ca; paplitusi vidutinio klimato juostoje; kai kurios rūšys – vaistiniai augalai; „i.farm. tos žolės žiedų ir šaknų ekstraktas, vart. kaip vaistas nuo sumušimų ir peršalimo.

arnis, laukinis Indijos buivolas Bubalus arnee; paplitęs P. Azijoje; ragai ilgi, pjautuviški.

arnotas [lenk. ornat < lot. ornatus – papuoštas], viršutinis puošnus katalikų kunigo drabužis, dėvimas per mišias.

aroba [isp. arroba]: 1. Lot. Amerikos šalių masės vienetas, lygus 10-15 kg;

2. Lot. Amerikos šalių tūrio vienetas, lygus 12,6-40 litrų.

arogancija [lot. arrogantia], išdidumas, pasipūtimas, kitų niekinimas.

arogantas, išdidus, pasipūtęs, nemandagus, turintis daug arogancijos žmogus.

arogantiškas [ arogancija], išdidus, pasipūtęs, akiplėšiškas.

aromatas [gr. aroma (kilm. aromatas) – kvapios žolės ar šaknys], malonus kvapas; kvepėjimas.

aromatinis [ aromatas]: 1. kvapus, kvepiantis; 2. A junginys – chem.

junginys, turintis molekulėje šešis anglies atomus, susijungusius Į uždarą žiedą.

aromatizacija: 1. valgiu ir gėrimu skonio įvairini-mas natūraliomis arba sintetinėmis medžiagomis; 2. naftos perdirbimo būdas, kuriuo gaunami aromatiniai angliavandeniliai, pvz., benzenas, tolue-nas; 3. org. junginio virtimas aromatiniu.

aromatizuoti [ aromatas]: 1. kokiam nors gaminiui (daugiausia maisto produktams) suteikti norimą kvapą, kartais pašalinti natūralu tu gaminių kvapą; 2. chem. paprastus org. junginius paversti aromatiniais iv. chem.

reakcijomis (dažn. katalizine dehidrociklizacija).

aromorfozė [gr. airo — keliu + morphosis – pavidalo kitimas], gyvūnų evoliucijos kryptis -jų sandaros ir funkcijų tobulėjimas.

aronas [gr. aron – augalo vardas Teofrasto raštuose], aroninių šeimos daugiametė žolė/lrum; dekoratyvinis.

aronija, erškėtinių šeimos lapus metantis krūmas Aronia; kilęs iš Š.

Amerikos; juodavaisė A – vaiskrūmis (vaisiuose daug vitamino P).

aros [isp. arą (vns.) < tupių-gvaranių k.], ilgauodegės, ryškių spalvų papūgosylra; paplitusios nuo Meksikos iki Argentinos š. dalies.

arpeggio [sk. arpedžo, it. arfiškas], akordo garsų skambinimas greitai paeiliui, pradedant dažniausiai nuo žemiausiojo.

ars amandi [lot.], meilės menas.

arsanas, chem. arseno hidridas AsH3, labai nuodingos dujos.

ars antįqua [sk. ars antikva; lot. senasis menas], vid. amžių (XII-XIII a.)

polifoninės daugiabalsės muzikos kryptis; jos kūrėjai ir atlikėjai būrėsi daugiausia Paryžiaus katedroje.

arsenalas [pranc. arsenal< arab. dar assinaah -dirbtuvė]: 1. įmonė, kurioje gaminami, taisomi ir laikomi ginklai ir amunicija; ginklinė; 2*. didelis ko nors kiekis, didelė atsarga; visos turimos priemonės, sugebėjimai.

arsenas [lot. arsenicum < gr. arsenikon – auripig-mentas], chem. elementas

Aš, atom. sk. 33; trapus metalas.

arsenatai, arseno rūgšties druskos.

arsenitai, arsenito rūgšties druskos.

arsenopiritas [ arsenas + piritas], mineralas, geležies ir arseno sulfidas

FeAsS, kartais su aukso priemaiša; svarbiausia žaliava arsenui ir jo junginiams gauti.

arsinas, arseno ir vandenilio junginys; nuodingos dujos.

ars//is [gr. pakėlimas]: 1. antikinėje eilėdaroje-stiprioji pėdos dalis, t.

y. turintis dinaminį iktą skiemuo, pvz., chorėjo pirmasis skiemuo, anapesto

-trečiasis; šen. graikai ~io terminą vartojo priešinga (tezio) reikšme

-nekirčiuotiems pėdos skiemenims žymėti; 2. silpnoji muz. kūrinio takto dalis.

ars nova [lot. naujasis menas], XIV a. italų ir prancūzų pasaulietinės instrumentinės muzikos kryptis, paįvairinusi kompozicinę techniką; būdinga chromatizmas, tercinės sandaros akordai, Įvairesnė ritmika.

ars poetica [sk. ars poetika; lot.J, poezijos menas, poetika.

aršenikas [ arsenas], arseno trioksidas As.,O3-labai nuodingi balti milteliai arba stiklo pavidalo masė.

aršinas [< tiurk.], senovinis rusu ilgio matas (71,12-81,5 cm).

art brut [sk. ar briū; pranc. rūstusis menas], atskirtu nuo visuomenės žmonių (pvz., kaliniu, psichiatrijos ligoninės pacientu) neprofesionalioji kūryba.

art deco [sk. ar deko; iš pranc. art dėcoratif- dekoratyvinė dailė], XX a.

3-iojo ir 4-ojo dešimtmečiu Europos ir JAV dailės stilius; jam būdingos ge-

om. formos, dinamiška kompozicija, ryškios, lokalios spalvos.

artefaktas [lot. arte – dirbtinai + factus -padaryta]: 1. biol.

med.dirbtinis, manipuliacijų sukeltas reiškinys arba darinys; 2.psichai, netobulos eksperimento metodikos sukeltas reiškinys, pvz., duomenų įteigimas tiriamam asmeniui; 3. archeol. panašus į natūralų priešistorinių laiku radinys, kuriame galima įžvelgti žmogaus poveikį.

artelė [rus. artel], susivienijimas bendrai ūkinei veiklai pagal sutartį, nustatančią, kiek kam tenka pajamų.

Artemidė (gr. Artemis, kilni. Artemidės), šen. graikų miškų deivė, gyvulių ir medžioklės, vėliau nekaltybės ir gimdyvių globėja; kartais tapatinama su mėnulio deive Selene, Diana.

artemija, žiaunakojis vėžiagyvis Artemia salina; paplitęs viso pasaulio sūriuose (iki 300%o druskingu-mo) ir apysūriuose ežeruose, limanuose.

arte povera [it. skurdusis menas], mada daryti meno kūrinius (vad.

instaliacijas) iš nemeniškų medžiagų.

arteriitas T1 arteritas.

arterija [gr. arteria – kvėpavimo kanalas]: „.anat. kraujagyslė, kuria kraujas teka iš širdies; 2*. svarbus susisiekimo kelias (automobiliu kelias, geležinkelio linija, laivybinė upė). arterinis, susijęs su arterijomis, jose esantis, vykstantis, pvz., A kraujospūdis, A kraujas (iš širdies arterijomis tekantis kraujas).

arteriografija p arterija + * …grafija]: 1. arterijos pulso užrašymas; 2.

arterijos rentgenografinis tyrimas, suleidus į ją rentgenokontrastinės medžiagos. arteriolė [lot. arteriola], smulkiausia arterijos šaka.

arteriosklerozė [ arterija + sklerozė], įv. organų, pvz., inkstu ar smegenų, arterijų sienelių su-kietėjimas.

arteritas, arterijos uždegimas.

arterizacija [ arterija], veninio kraujo virtimas arteriniu.

artes liberales [sk. artės lyberales; lot.], laisvieji menai – vid. amžių universitetuose dėstyti l pasaulietiniai mokslai: gramatika, retorika, dialektika, aritmetika, geometrija, astronomija, muzika.

artesonadas [isp. artesonado], surenkamos medinės lubos su kesonais.

artezin//is [pranc. artėsien; pagal Prancūzijos provincijos Artua (lot.

Artesium) pavadinimą], geol. požeminis, gręžtinis, trykštantis; A vanduo –

požeminis vanduo, hidrauliškai suspaustas tarp dviejų nelaidžiu sluoksnių (vandensparų); A šulinys -gręžinys, siekiantis ~io vandens sluoksnį.

artificializmas [lot. artificialis – dirbtinis], ikimokyklinio amžiaus vaikų įsitikinimas, kad kai kurie gamtos reiškiniai (saulė, audra) yra kieno nors tam tikru tikslu padaryti.

artikelis [pranc. art/c/e < lot. articiihis], kalbat, skirtis, dalelytė, vartojama su daiktavardžiu ir parodanti giminės, skaičiaus, apibrėžtumo, neapibrėžtumo ir kt. gram. kategorijas, pvz., anglų „the pe-ople”, pranc.

„le peuple” – liaudis.

artikulas [lot. articulus -skyrius, straipsnis]: 1. Petro I (Rusija)

išleistas kar. statutas; 2.psn. įstatymo straipsnis; 3. gaminio, prekės lipas.

artikuliacija [lot. articulo – aiškiai tariu; skaidau]: 1. kalbos padargų (liežuvio, lūpų, minkštojo gomurio, balso stygų) padėtis ir judesiai, tariant kalbos garsus; 2. aiškus tarimas, skiemenavimas; 3. muz. garsų formavimo būdas dainuojant arba grojant, pvz., staccato, legato; 4. anat.

sąnarys; 5. viršutinio ir apatinio žandikaulio dantų tarpusavio padėtis ramybės būsenoje ir kramtant; 6. ar-chit. plokštumos dalijimas pagal architektonikos reikalavimus.

artikuliuoti [lot. articulare]: 1. kalbat, tarti garsą; 2. jungti arba skaidyti melodijos garsus, pvz., staccato, legato; 3. archit. dalyti plokštumą pagal architektonikos reikalavimus.

artilerij//a [pranc. artillerie]: 1. šaunamieji ginklai ir priemonės jiems naudoti; 2. sausumos kariuomenė, ginkluota ~os pabūklais, minosvaidžiais ir reaktyvinės ~os įrenginiais; 3. karo mokslas, tiriantis šaunamųjų ginklu sandarą, savybes ir panaudojimą.

artilerininkas, artilerijos specialistas, karys. artileristas, artilerijos karys.

artistas [pranc. artiste < lot. ars (kilm. artis) -menas], scenos meno kūrinių atlikėjas, pvz., operos, baleto, orkestro, choro, cirko artistai;

dramos ir televizijos teatro, kino artistai dažn. vadinami aktoriais.

artišokas [vok.Artischocke < it. articiocco], astri-nių šeimos daugiametis žolinis augalas Cynara; neišsiskleidę graižai vartojami maistui.

„art nouveau” [sk. ar nuvo; pranc.], XIX a. pab.-XX a. pr. architektūros, taikomosios dekoratyvinės dailės ir grafikos stilius; moderno atmaina

Prancūzijoje, Belgijoje, D. Britanijoje, JAV.

artralgija [gr. arthron – sąnarys + algos – skausmas], sąnario skausmas.

artritas [gr. arthron -sąnarys], sąnario uždegimas.

artro… [gr. arthron – sąnarys], sudurtinių žodžiu pirmoji dalis, reiškianti sąsają su sąnariais, pvz., ar-troplastika, artrologija.

artrodėzė [ artro… + gr. dėsis – surišimas], operacija, silpną sąnarį padaranti nejudru.

artrodirai [ artro… + gr. deire- kaklas], paleo-zojinės eros žuys.Artlirodira, kuriu šarvas tarp galvos ir liemens segmentu turėjo sunėrimą.

artrologija [ artro… + …logija], mokslas, tiriantis sąnarius ir jų ligas.

artropatija [ artro… + …pati/a-liga], sąnariu liga.

artroplastika [ artro… + plastika], plastinė sąnario funkcijos atkūrimo operacija.

artropodai [ artro… + gr.pus (Mm.podos) -koja], nariuotakojai gyvūnai

Arthropoda, turintys segmentuotą kūną ir galūnes; paplitę visame pasaulyje.

artroskopas [ artro… + …skopus], rned. prietaisas sąnario vidui apžiūrėti.

artroskopija [ artro… + …skopija],med. sąnario vidaus apžiūrėjimas artroskopu.

artrotomija [ artro… + …tomija], sąnario ertmės atvėrimo operacija.

artrozė [gr.arthron -sąnarys], lėtinė distrofinė sąnarių liga.

art trouvė [sk. ar truvė; pranc. surastasis menas], ne dailininko sukurtas kūrinys, rodomas tokiu pavidalu, kokiu buvo surastas.

Artūras, britų karalius, keltu legendų apie Apskritojo stalo riterius herojus (V-VI a.); kovojo su užkariautojais anglosaksais.

arundas [lot. (h)anuulo – nendrė, meldas], mig-liniu (varpiniu) šeimos daugiametė aukšta vandens telkiniu pakrantėse auganti žolėArundo; panašus į nendre; dekoratyvinis, iš stiebu gaminamas popierius.

aruz//as [arab. ‘arūcl], arabu, persu, tiurkų poezijos kv«ntitatyvinė eilėdara, pagrįsta trumpų ir ilgų skiemenų kaita; dažn. vartojama 19 ~o metrų (cha-džazas, ramalis, mutakaribas ir kt.).

arzamltas, polimerinis sandarinamasis mišinys.

asai, skandinavų mitologijoje – svarbiausių dievų grupė (Odinas, Toras,

Baldūras, Friga).

asamai, tauta, kalbanti viena indų kalbų; gyvena Asame (Indija), Butane ir kitur.

asamblėja [pranc. assemblee]: 1. kai kuriu valstybių įstatymu leidybos organas arba tarptautiniu organizacijų bendras, visuotinis susirinkimas; 2.

Petro I laikų diduomenės susirinkimai, per kuriuos būdavo aptariami reikalai, linksminamasi.

asambliažas [pranc. assemblage]: 1. sulčių, gautų iš tos pačios veislės vynuogių (kartais ir skirtingu veislių), bet išaugintų skirtingose vynuogyno vietose, maišymas; dažn. daromas prieš putojančių vynų kupažą; 2.

modernistinės dailės kūrinys, sukurtas iš atskirų daiktų arba jų detalių.

asas1 [pranc. aš], labai geras savo specialybės, darbo žinovas, mokovas, meistras (lakūnas, oro kautynių meistras, numušęs tam tikrą skaičių priešo lėktuvų; povandeninio laivo vadas, paskandinęs keletą priešo laivų; sporto lyderis).

asas2, ašis [lot. aš (kilm. ams)]: 1. šen. Romos svorio vienetas (12

uncijų, apie 327 g); 2. šen. Romos piniginis vienetas.

asbestas [gr. asbestas – neužgesinamas], pluoštinis mineralas, atsparus ugniai, rūgštims, šarmams, blogas šilumos, garso, elektros laidininkas.

asbestcementis [ asbest(as) + cement(as)], statybinė medžiaga -sukietėjęs asbesto pluošto, port-landcemenčio ir vandens mišinys.

asbesthas, termoizoliacinė medžiaga (mastika) iš smulkių asbesto plaušeliu ir baltojo molio arba tre-pelio; vart. vamzdynų, garo katilų, šildymo įrenginiu termoizoliacijai.

asbestozė, profesinė lėtinė plaučiu liga, kurią sukelia plaučiuose susikaupusios asbesto dulkės.

asbolitas [ asb(estas) + …litas], lakštai išmag-nezinio cemento, pjuvenų ir asbesto pluošto mišinio; vart. grindims kloti.

ascidijos [gr. askidion — maišelis], chordiniai gy-\maAscidiae; paplitę jūrų seklumose; gyvena pavieniui arba kolonijomis.

ascitas [gr. askos – kailinis maišas skysčiui laikyti], skysčio susikaupimas pilvaplėvės ertmėje; pilvo vandenė.

aseksualūs [a… + ot.sexualis-]: 1. neturintis lytinio potraukio; 2.

neturintis lytiniu požymių.

aserhbler//is: [angį. asemble -surinkti]: 1. simbolinė programavimo kalba, skirta tam tikram kompiuteriui; 2. kompiuterio programa, kuri verčia simboline (~io) kalbą i kompiuterio kalbą.

asemija [ a… + gr. šėma – ženklas], med. kalbos ir ženklu nesupratimas ir negalėjimas jais naudotis.

asenizacija [pranc. assainissement], nešvarumų šalinimas, išvežimas iš kanalizacijos neturinčių vietų.

asenizatorius, asmuo, atliekantis asenizacijos darbus.

asenizūoti, daryti asenizaciją.

aseptika [ a… + gi.septikas -pūdantis]: l.med. visos priemonės, per gydymo arba diagnostikos procedūras saugančios nuo mikrobų ligonio žaizdą, audinius, organus, kūno ertmes; 2. aplinkos sąlygos, nepalankios mikrobams veistis.

aseptinis [aseptika}, bemikrobis.

asertorinis [lot. asserlorius – teigiamas], ką nors teigiantis ar kam nors prieštaraujantis, išreiškiantis tikrumą.

asesorius [lot. assessor. 1. šen. Romoje, vid. amžių Europoje, pvz.,

Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, kai kuriose kitose valstybėse – teismo posėdininkas, tarėjas, valdovo teismo narys; 2. Lenkijoje – asmuo, įgijęs tam tikrą praktiką ir turintis teise eiti teisėjo, prokuroro ar notaro pareigas.

asfalija [gr. asphakia – saugumas], Graikijos slaptoji policija.

asfaltas [gr.asphaltos -kalnų derva]: 1. naftos distiliacijos likutis; 2.

iš naftos susidariusi gamtinė derva; 3. bitumo ir smulkių miner. medžiagų mišinys; 4. kelio danga iš to mišinio arba asfaltbetonio.

asfaltbetonis [/ asfaltas + betonas], statybinė medžiaga – sutankintas, sukietėjęs skaldos, smėlio, miner. miltelių ir bitumo (3,5-9%) mišinys;

vart. kelių, gatvių, aerodromų dangai, pramoniniu pastatų grindims, hidroizoliacijai.

asfaltenai [ asfaltas], didelės molekulinės masės org. junginiai, esantys naftoje.

asfaltitai [ asfaltas], kieti gamtiniai bitumai.

asfaltuoti, paviršių dengti asfaltu..

asfiksija [gr. asphyxia – pulso nebuvimas]: 1. uždusimas – sunkus kvėpavimo, kraujotakos ir nervų sistemos sutrikimas, kurį sukelia deguonies stoka arba visiškas jo nebuvimas; 2. bot. užtroškimas -augalų nukentėjimas dėl deguonies stokos ir anglies dioksido pertekliaus.

asibiliacija [lot. ad -prie + sibilo ~švilpiu], minkštojo sprogstamojo priebalsio virtimas afrikata arba pučiamuoju priebalsiu, pvz., liet.

„džiauti” yra atsiradęs iš indoeuropiečiu ,,d’jautei”.

asidolis [lot. atidus – rūgštus + oleum – aliejus], tamsiai rudas aliejaus konsistencijos skystis; naf-tenu rūgščių mišinys; vartojamas medienai impregnuoti, dervoms tirpinti.

asignacijos [lot. assignatio – (iš)skyrimas], Rusijos popieriniai pinigai, buvę apyvartoje ] 769-1849.

asignatai [pranc. asignats <įlot. assigno – (iš)ski-riu]: 1. Prancūzijos nacionalinės asamblėjos 1789 išleistos valst. obligacijos, padengtos konfiskuotu karaliaus ir bažnyčios turtu; 1790-1797- teisėta mokėjimo priemonė (popiežiniai pinigai); 2. Lenkijos ir Lietuvos valstybės iždo bilietai, T. Kosciuškos išleisti per 1794 sukilimą ir galioję iki jo numalšinimo.

asignuoti [lot. assignare – (iš)skirti], skirti tam tikrą pinigų sumą kuriam nors tikslui.

asilabizmas [ a… + silabizmas], nevienodas ir nedėsningai kintantis skiemenų skaičius kalbos metroritminiuose vienetuose arba poezijos kūrinio eilutėse; būdingas aliteracinei, sintaksinei intonacinei eilėdarai, verlibrui.

asimetrija [gr. asymmetria – nedarna], simetrijos nebuvimas arba jos pažeidimas.

asimetr//inis, -iškas [ asimetrija], nesimetrinis, nesimetriškas, be simetrijos.

asimiliacija [lot. assimilatio – supanašėjimas]: 1. biol. maisto medžiagų pavertimas sudėtingesne organizmo medžiaga; su disimiliacija sudaro organizmo medžiagų apykaitą (metabolizmą); anabolizmas; 2. kalbat, gretimų arba arti vienas kito esančių garsu artikuliacijos supanašėjimas; vienos fonemos skiriamasis požymis, pvz., „t” duslumas, nukeliamas į gretimą fonemą, pvz., skardųjį „b” ar „g”, dėl to ši virsta kita fonema, pvz., dusliuoju „p” ar „k”; 3. etn. etninės grupės ar tautos susiliejimas su kita, perimant pastarosios kalbą, kultūrą, papročius; 4. naujų žinių įtraukimas į turimą žinių sistemą; 5. individo įsijungimas į grupę, perėmimas jos priimtų nuostatų; 6. magmos ir ją supančių uolienų sąveika:

tirpsta, lydosi uolienos, dėl to keičiasi ir magmos sudėtis.

asimiliuoti(s) [lot. assimilare], padaryti į save panašų (supanašėti), įtraukti į save (įsijungti į ką nors).

asimptotė [gr. asymptdlos -nesutampantis], kreivės liestinės riba, atsirandanti, lietimosi taškui tolstant kreive į begalybę; tiesė, prie kurios neribotai artėja begalybėn tolstanti kreivės šaka.

asimptotika [ asimptotė}, funkcijos kitimas ypatinguose taškuose, dažn., kai argumentas ar funkcija be galo didėja.

asimptot//inis, -iškas [ asimptotė}, mat. neribotai artėjantis.

asinchronija [ a… + gr.synchronos -vienalaikis]: 1. nesutapimas laiko atžvilgiu, nevienalaikiškumas; 2. kalbat, nevienalaikis kalbos padargų judėjimas.

asinchron//inis, -iškas [ asine/ironija], nevienalaikis, pvz., asinchroninis variklis (kintamosios srovės ei. variklis, kurio rotoriaus sukimosi greitis nelygus statoriaus sukimosi greičiui).

asinchronizmas [ asine/ironija], keliu reiškinių, veiksmų, procesų nesutapimas, pvz., kino filmo vaizdo ir garso nesutapimas.

asindetonas [gr. asvndeton], stilistinė figūra – sakinio daliu, sakinių jungimas be jungtuko ten, kur galėtų būti jungtukas, pvz., „atėjau, pamačiau, nugalėjau”.

asinergija [ a… + sinergija], med. judesių koordinacijos sutrikimas dėl smegenų pažeidimo.

asirai, tauta, kalbanti viena š. r. semitų kalbų; gyvena Art. Rytuose, JAV

ir kitur; aisorai, aturajai. asiriologija, mokslas apie sen. Mesopotamijos

(Asirijos, Babilonijos) tautų istoriją, literatūrą, kalbą ir raštą.

ašis /* asas2.

asistentas [lot. assistens (ktim.assistentis) – padedantis]: 1. specialisto (profesoriaus arba docento, gydytojo, režisieriaus) padėjėjas; buv. SSRS –

aukštosios mokyklos dėstytojo pirmasis mokslinis vardas; 2. kar.

vėliavininko padėjėjas.

asistolija [ a… + sistolė], širdies raumens susitraukimų (sistolės)

susilpnėjimas arba nebuvimas.

asistuoti [lot. assistere – dalyvauti, padėti]: 1. padėti specialistui, eiti P asistento (1) pareigas; 2. rodyti dėmesį, stengtis įsiteikti moteriai; 3. bendradarbiauti, dalyvauti.

asizai [pranc.assises – posėdžiai]: 1. vid. amžių Anglijoje ir Prancūzijoje

– senjoro šaukiami vasalų posėdžiai; 2. feodalų posėdžiuose priimti ar kai kurių feodalų arba karaliaus išleisti normatyviniai aktai; 3. ypatingieji teismai su prisiekusiaisiais posėdininkais; tų teismų sesijos.

asjenda [isp. hacienda], Lot. Amerikoje – didelis dvaras, plantacija, ferma.

askarai [arab.asfcar – kareivis]: 1. XVIII a. Maroko sultono asmens sargybiniai; 2. XIX ir XX a. italų ir vokiečiu kolonij. kariuomenių

Afrikoje kariai, rekrutuojami iš viet. gyventojų; 3. ginkluoti R. Afrikos gyventojai, saugantys karavanus.

askarides [gr. askarides], apvaliosios kirmėlės^s-carididae, parazituojančios žmogaus ir stuburinių gyvūnų žarnyne; sukelia askaridoze.

askaridozė, žmogaus ir gyvulių helmintozė (kir-mėlinė liga), kurią sukelia askaridžių parazitavimas organizme.

askas [gr. askos – maišas], aukšlys, aukšliagrybių organas (maišelio ar uždaro cilindro pavidalo ląstelė), kuriame susidaro aukšliasporės (askosporos).

asketas [gr. askethes – apmokytas, įgudęs]: .rel. atsiskyrėlis, marinantis savo kūną; 2*. gyvenimo malonumų atsižadantis žmogus.

asketika [ asketas], krikščionių teologijos šaka, aiškinanti krikščioniškojo tobulumo siekimo priemones.

asketiškas [ asketas], atsisakantis malonumų, griežtas sau, santūrus.

asketizmas [ asketas]: 1. įv. religijų skelbiamas aukojimasis, geidulių ir kūno malonumų išsižadėjimas dėl dorovinio arba religinio idealo; 2*.

visiškas gyvenimo malonumų išsižadėjimas.

askezė [gr. askesis – (atletų) pratimai], atšiauri, griežta gyvensena (atsisakymas vedybinio gyvenimo, pasninkavimas, šiurkščių drabužių dėvėjimas, plakimasis), atitinkanti asketizmo reikalavimus.

Asklepijas (gr. Asklepios), šen. graikų gydymo dievas; jo simboliai gaidys ir gyvatė; atitinka šen. romėnų Eskulapą.

askochitozė,/!scoc/iyta genties grybų sukeliama kultūrinių augalų liga;

pasireiškia įv. formos, dydžio ir spalvos dėmėmis ant augalo antžeminių dalių.

askomicetai [gr. askos – maišas + mykęs (kilm. myketos) – grybas], aukšliagrybiai – aukštesnieji grybai Ascomycetes, kurie lytiškai dauginasi aukšliasporėmis (askosporomis), susidarančiomis aukšliuose (askuose).

askonas [gr. askos – maišas], paprasčiausias jūriniu pinčių kūno sandaros tipas; kūnas taurės pavidalo, vienu galu prisitvirtina, kitame – žiotys.

askorbinazė, oksidoreduktazių klasės fermentas, katalizuojantis askorbo rūgšties oksidaciją.

askorbininė rūgštis, askorbino rūgštis ntk. < askorbo rūgštis.

askorbo rūgštis [ a… + lot. scorbutus – skorbu-tas], vitaminas C –

rūgštūs, balti, vandenyje tirpstantys kristalai; A rūgšties stoka sukelia skorbutą, kitas ligas ir negalavimus.

asociacija [lot. associalio – sujungimas]: 1. organizacijų arba asmenų susivienijimas bendrai ūkinei, politinei, kultūrinei ar kt. veiklai; 2.

chem. tos pačios medžiagos kelių molekulių (arba jonų) jungimasis į asocialus; 3. ryšys tarp 2 ar daugiau psichikos reiškinių, procesų; 4. akių

A – abiejų akių suderintas darbas (matomas vienas bendras vaizdas); 5. bot.

grupė panašios sudėties augalų bendrijų, turinčių vienodas aplinkos sąlygas ir tas pačias diagnostines rūšis, pvz., šilagėlinis motiejuky-nas; 6. astr.

jaunų O ir B spektrinės klasės žvaigždžių arba Tauro T tipo kintamųjų žvaigždžių telkinys; žvaigždžių A.

asociacionizmas, psichol. kryptis, psichine veiklą aiškinanti vaizdinių asociacijomis; asociacinė psichologija.

asocialus [… + lot. socialis – visuomeniškas], nevisuomeniškas, kenkiantis visuomenei; pasyvus, abejingas visuomeniniams santykiams.

asociatas [lot.associatus -sujungtas], neutralių arba turinčių laisvą krūvi molekulių ar jonų sankaupa (agregatas).

asociatyvum//as [lot. associo – jungiu]: 1. tarpusavio priklausomumas, sąsajos; 2. mat. jungiamu-mas, pvz., ~o dėsnis (teigia, kad sumos arba sandaugos rezultatas nepriklauso nuo dėmenų arba daugiklių sugrupavimo būdų).

asociatyvus [associo]: 1. tarpusavyje priklausomas, susisiejantis; 2.

paremtas asociacijomis, keliantis asociacijų.

asocijuotas, įeinantis į asociaciją, prisijungęs prie asociacijos.

asocijuoti [lot. associare], jungti, sieti.

asonansas [pranc. assonance < lot. assono – atsiliepiu]: 1. sąskambis; 2.

vienodų balsių (ppr. žodžių pradžios) kartojimasis poezijos kūrinio eilutėje, frazėje, strofoje, pvz.: „audžia, audžia auksa-gijį audimėlį” -B.

Sruoga; 3. netikslus rimas, kurio kirčiuoti balsiai vienodi, o priebalsiai skirtingi, pvz., kaujas-saulė.

asorti [pranc. assorti – gerai parinktas], specialus ko nors rinkinys, pvz., saldainių A.

asortimentas [pranc. assortiment], ūkio šakos, pramonės Įmonės gaminių ar prekybos įmonės turimų prekių sudėtis pagal tipus, rūšis ir proporcijas.

asparaginas [gr. asparagos – smydras], asparto rūgšties monoamidas; HOOC-CH-

NH2-CH2–CONH2; jo yra augalų (ypač ankštinių) daiguose ir sėklose, gyvūnų audiniuose.

aspazija [pagal šen. graikų polit. veikėjo Periklio žmonos Aspazijos

(Aspasia) vardą], išsilavinusi, graži ir protinga moteris.

aspektas [ol.aspectus -žvilgsnis; išvaizda]: 1. atžvilgis, kuriuo nagrinėjamas daiktas, reiškinys, sąvoka; 2. augalų bendrijos (fitocenozės)

išvaizda, kuri priklauso daugiausia nuo bendriją sudarančių augalų ir metų laiko.

aspergilas, galvenis – aukšliagrybis Aspergillus; auga dirvožemyje, ant vaisių, maisto produktų, aptraukia substratą melsvai rusvu apnašu; kai kurios rūšys išskiria antibiotikus, sukelia žmogaus ir gyvūnų ligas.

aspergiliozė, grybinė liga, kurią sukelia galvenio Aspergillus genties parazitiniai grybai.

aspermija [ a… + gr.sperma -sėkla],spermatozoidu nebuvimas vyro sėkliniame skystyje.

aspidai [gr. aspides] nuodingos gyvatės Elapidae; paplitusios visų žemynų, išskyrus Europą, tropinio ir subtropinio klimato juostose.

aspidistra [gr. aspis, kilm. aspidos – skydas], pa-kalnutinių šeimos daugiametis dekor. Augalas Aspidistra; kilęs iš R. Azijos.

aspiracija [lot. aspiratio – įpūtimas, įkvėpimas]: 1. techn. užteršto oro arba dujų siurbimas iš aparatų, darbo zonų, patalpų; 2. med. skysčio (pūlių, eksudato, kraujo) arba oro, per ligą susikaupusio kurioje nors kūno dalyje, išsiurbimas; 3. duslųjį priebalsį „h” primenantis šlamesys, girdimas po sprogstamojo priebalsio, skiriantis priebalsines fonemas, vad.

aspiratas, arba paryškinantis priebalsio duslumą; 4. ko nors siekimas, troškimas, vylimasis.

aspirantas [lot. aspirans (kilm. aspirantis) – ko nors siekiantis], asmuo, rengiąsis aspirantūros (1) būdu gauti mokslu kandidato laipsnį.

aspirantūr//a [ aspirantas]: 1. buv. SSRS aukštųjų mokyklų ir moksl. tyrimo įstaigų dėstytoju, mokslo darbuotojų rengimo forma: per ~os laikotarpį (3-4

m.) buvo laikomi kandidatinio minimumo egzaminai, rengiama mokslu kandidato laipsnio disertacija; 2. aukštosios mokyklos, moksl. tyrimo įstaigos aspirantų visuma (buv. SSRS).

aspirata, priebalsis, ištariamas su 7* aspiracijų (3).

aspiratorius [lot. aspiratio – įpūtimas, įkvėpimas]: 1. prietaisas dujų bandiniams įsiurbti; 2. med. prietaisas skysčiams išsiurbti iš kūno ertmių.

aspirinas, vaistas, kitaip T1 acetilsalicilo rūgšis.

aspiruoti [lot. aspirare]: 1. ko nors siekti, stengtis 2. tarti garsus su

•” aspiracija (3).

assai [it. labai], sudėtinio muz. termino dėmuo, nusakantis tempo ir dinamikos pagreitinimą, pvz., allegro assai – labai greitai.

assemble [sk. asamblė; pranc. sutelktas], klasikinio šokio šuolis, ištiesiant koją į priekį, į šoną arba atgal.

Astart//ė (gr. Astarte), semitų tautų derlingumo, motinystės ir meilės deivė; su ~e šen. graikai tapatino grožio ir meilės deivę Afroditę.

astatas, astatinas [gr. astatos – nepastovus], radioaktyvus dirbtinis chem.

elementas At, atom.sk. 85.

astazija [ a… + gr. slasis – stovėjimas], nepasto-vėjimas dėl nervu sistemos ligų, pvz., isterijos, arba galvos smegenų pažeidimo.

astenija [gr. astheneia], bendras fizinis ir psichinis silpnumas, bejėgiškumas.

astenikas [gr. asthenikos], pagal E. Krečmerio tipologiją – menko fizinio sudėjimo žmogus, ilgomis galūnėmis, plonu kaklu, siaura krūtinės ląsta.

asteninis, silpnas, pvz., A žmonių tipas; susijęs su astenija, būdingas astenikui.

asteno… [gr. asthenes – silpnas, bejėgis], pirmoji sudurt. žodžiu dalis, reiškianti silpnumą, nusilpimą, pvz., astenopija, astenotimija.

astenopija [gr. asthenes – silpnas + dps (kilm. opos) – akis], regėjimo silpnumas.

astenosfera [asthenes + gr. sphaira – rutulys], Žemės viršutinės mantijos dalis po litosfera; Guten-bergo sluoksnis.

astenotimija [asthenes + gr. thymos – siela], charakterio tipas, kuriam būdinga perdėtas jautrumas, baimė pakenkti savo vardui ir iš to kylantis santykiu su žmonėmis atsargumas. astėrijos, plėšrių jūros Žvaigždžiu gentis

Asterias.

asterlskas [gr. asteriskos – žvaigždutė], žvaigždutė, žvaigždutės pavidalo ženklas (*), kuriuo tekste pažymimos išnašos; lingv. raštuose – atkurtos ar sukurtos žodžių formos ir kiti sutarti dalykai.

asterlzmas [gr. aster- žvaigždė]: 1. žvaigždyno žvaigždžių grupė, turinti savarankišką pavadinimą, pvz., Iena Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne,

Sietynas Tauro žvaigždyne; 2. kai kurių kristalų savybė atspindėti arba laužti šviesą žvaigždiškais spinduliais: žiūrint pro tokius kristalus į tolimą šviesos šaltinį, apie jį matyti žvaigždiškai išsidėsčiusios šviesios juostos.

asteroidas [gr. asteroeides -žvaigždiškas], nedidelis kosm. kūnas, elipsine orbita skriejantis aplink Sailę;planetoidas.

astigmatas, optinė sistema, kurioje nepasireiškia ^ astigmatizmas (1).

astigmatizmas [ a… + gr. stigma (kilm. stigma-tos) – dūris; taškas]: 1.

optinės sistemos (lęšio, akies, veidrodžio) yda: daikto taškas atvaizduojamas ne tašku, o dviem viena nuo kitos nutolusiomis atkarpomis;

2. akies refrakcijosyda: dėl nevienodos ragenos (rečiau lęšiuko)

laužiamosios gebos spinduliu pluoštas iš l taško, perėjęs per akies optines terpes, nebesusirenka akies tinklainėje į l židinį.

astilbė [gr. a… + slilbe – lempa, žibintas], daugiametė dekoratyvinė uolaskėlinių šeimos žolėAs-tilbe, kilusi iš R. Azijos.

astma [gr. asthma – dusulys], liga, pasireiškianti dusulio priepuoliais.

astmatikas, sergantis astma.

astragalas [gr. a.itragulos – slankstelis; čiurna]: 1. pusapskritimio profilio kolonos velenėlis su tiesaus profilio lentynėle; 2. ntk. kulkšnė –

vienmetis ankštinis pupiniu šeimos augalas Astragalus; daržovė, pašarinis, vaistinis augalas.

astralas, kūnas, užimantis tarpinę padėtį tarp dvasinio ir fizinio kūno, neva galintis gyvuoti atskirai nuo kūno ir bendrauti su dvasiomis, pvz., per spiritizmo seansą ir po mirties.

astralinis [lot. astra lis]: 1. žvaigždinis; 2. mistiškai susietas su kosm.

kūnais; A kūnas – <* astralas.

astralitas, sprogstamoji medžiaga, sudaryta iš skystųjų sočiųjų angliavandeniliu nitrodariniu ir hid-razino druskų.

astralonas, skaidrus lakštinis plastikas (pvz., brėžiniams).

astrantija [gr. astron – žvaigždė + antios – priešais esantis], salierinių (skėtinių) šeimos daugiametė žolė Astrantia.

astras [gr.aster-žvaigždė]: 1. astrinių (graižažiedžių) šeimos dvimetis arba daugiametis žolinis augalas Aster; dauguma dekor. astrų yra kilę iš Š.

Amerikos; 2. ntk. ratilis, vienametis astrinių šeimos dekor. augalas

Callistephus.

astro… [gr. astron – žvaigždė], pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti sąsają su kosm. kūnais arba kosm. erdve, žvaigždėmis, žvaigždišku pavidalu.

astrobiologija [ astro… + biologija] egzobio-logija.

astroblema [ astro… + gr.blema -žaizda], geol. struktūra, susidariusi

Žemės paviršiuje nukritus meteoritui arba asteroidui; meteorinis krateris.

astrochemija [ astro… + chemija], mokslas, tiriantis kosm. medžiagos chem. sudėti.

astrocitoma [ astro… + gr. kylos – ląstelė], smegenų navikas, susidedantis iš žvaigždišku neurog-lijos ląstelių.

astrodinamika [ astro… + dinamika], mokslas, tiriantis valdomųjų (dirbtinių) kosm. kūnų judėjimą; kosmodinamika.

astrodomas [astro… + angį. dome – skliautas], stadionas, dengtas skaidriu kupolu.

astrofinis [ a… + strofa], be strofų, neskaidomas į strofas, pvz., A

eiliavimas.

astrofizika [astro… + fizika], mokslas, tiriantis kosm. kūnų, pvz.,

Saulės, žvaigždžių ir kosm. erdvės fiz. ir chem. procesus.

astrofotografija [ astro… + fotografija], kosm. kūnų tyrimo fotografinis būdas.

astrofotometras [ astro… + fotometras],pTie-taisas kosm. kūnu, pvz., žvaigždžių, ryškiui (šviesos srautui arba spincluliuotės galiai) matuoti.

astrofotometrija [ astro… + fotometrija], mokslas, tiriantis kosm.

Objektų spindesį arba paviršiaus skaistį.

astrognozija [Rastro… + gr. gndsis – pažinimas, žinojimas], mokėjimas pažinti žvaigždėtąjį dangų, surasti pasaulio šalis pagal laiką ir žvaigždes. astrografas [astro… + …grafas], teleskopas žvaigždėtajam dangui ir kosm. objektams fotografuoti.

astroidė [gr. astron – žvaigždė + eidos – pavidalas], keturkampės žvaigždės pavidalo kreivė, kurią nubrėžia apskritimo vidine puse be slydimo riedančio

4 kartus mažesnio spindulio apskritimo taškas.

astroinžinerija [ astro… + inžinerija], inžinerinė veikla kosm. erdvėje.

astrokllmatas [astro… + klimatas], atmosferos faktoriai, pvz., giedrų valandų skaičius per metus, atmosferos skaidrumas, lemiantys vietovės tinkamumą astr. stebėjimams.

astrokolorimetrija [ astro… + kolorimetrija], mokslas, tiriantis kosm.

kūnų, pvz., žvaigždžių, spalvą; žvaigždžių kolorimetrija.

astrokompasas [ asiro… + kompasas], astro-daviklis – skraidymo aparato, laivo prietaisas krypčiai fiksuoti pagal žvaigždes, tolimąją planetą.

astrokorekcija [ astro… + korekcija], stabilizuotos kosm. aparato platformos kampinio nuokrypio pašalinimas pagal astrodaviklio signalus.

astrolatrija [gr. astrolatreia < astro… + lalreia -garbinimas], žvaigždžių, planetų ir kitų dangaus kūnų garbinimas; A buvo paplitusi šen.

valstybėse (Asirijoje, Babilonijoje).

astroliabija [gr. astrolabion < ^astro… + gr.labė-griebimas], prietaisas kosm. kūnų aukščiui virš horizonto matuoti; naudota iki XVIII a.

astrologas, astrologijos specialistas.

astrologija [gr. astrologių < astro… + p …logi-ja], bandymas Žemėje vykstančius reiškinius ir žmonių likimą paaiškinti ir nuspėti iš tam tikro žvaigždynų, planetų išsidėstymo.

astromantija [gr. astromanteia < astro… + gr. manteia – pranašavimas], būrimas iš žvaigždžių.

astrometeorologija [ astro… + meteorologija], mokslas, tiriantis dangaus kūnų poveikį meleor. reiškiniams.

astrometrija [ astro… + …melrija], astronomijos šaka, tirianti kosm.

kūnų koordinates dangaus sferoje, vietovių geogr. koordinates, astr. laiką ir kuriantis inercinę koordinačių sistemą šiems darbams; pozicinė astronomija.

astronautas [ astro… + gr. nautės -jūrininkas] kosmonautas.

astronautika [astro… + gr. nautike- laivyba] P kosmonautika.

astronavigacija [ astro… + navigacija], praktinė astronomija, pagal šviesulius padedanti nustatyti laivo, lėktuvo vietą ir kursą.

astronimas [ astro… + gr. onyma -vardas], autoriaus vardo žymėjimas ne raidėmis, o žvaigždutėmis, kitokiais ženklais; slapyvardžio rūšis.

astronomas, astronomijos specialistas.

astronomija [ astro… + gr. nomos – dėsnis], mokslas apie visatos materijos pasiskirstymą, judėjimą, fiz. būseną, sandarą, raidą.

astroorientacija p astro… + orientacija}, kosm. aparato orientavimas į žvaigždes, planetas astro-davikliais.

astropoliarimetrija [ astro… +poliarimetrija], mokslas, tiriantis kosm.

kūnų spinduliuojamų ir išsklaidytų elektromagn. bangų poliarizaciją.

astropūnktas [ astro… + punktas], Žemės paviršiaus taškas, kurio geogr.

koordinatės apskaičiuotos pagal astr. matavimus.

astrospektrofotometrija [ astro… + spektro-fotometrija], mokslas, tiriantis energijos pasiskirstymą kosm. kūnų spektruose.

astrospektrografas [ astro… + spektrografas], prietaisas kosm. objektų elektromagn. spinduliuo-tės spektrams fotografuoti.

astrospektrometrija [ astro… + spektrometri-ja], mokslas, matuojantis ir tiriantis kosm. objektų spektrų charakteristikas; iš matavimo duomenų sprendžiama apie kosm. objektų ir kosm. erdvės chem. sudėtį, fiz. būseną, kūnų sukimosi ir spindulinį greitį.

astrospektroskopas [ astro… + spektroskopas], prietaisas kosm. objektų elektromagn. spinduliuo-tės spektrams stebėti ir tirti.

astrospektroskopija [astro… + spektroskopija], mokslas, tiriantis kosm.

kūnų elektromagn. spinduliuotės spektrus, kitaip F astrospektrometrija.

astrotaksija [ astro… + gr. taksis – išsidėstymas tam tikra tvarka], biol. gyvūnu reagavimas į Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių šviesą, padedantis jiems judant, pvz., paukščiams, bitėms skrendant, orientuotis erdvėje.

aškenaziai [ hebr.], Centr., R. Europos ir iš dalies V Europos žydai, kalbantys jidiš kalba, turintys savitus papročius (plg. str. sefardai).

ašugas [ tiurkų k.], azerbaidžaniečių, armėnų ir kitų Kaukazo tautų liaudies kūrybos atlikėjas, poetas ir muzikantas improvizatorius.

atabaskai •” atapaskal.

ataka1 [pranc. attague]: 1.kar. lemiamas puolimo etapas: siekiama veržliu smūgiu sutriuškinti priešą ir užimti jo poziciją. 2. energingas priešininko užsipuolimas ginčijantis; 3. med. staigus ligos paūmėjimas priepuolis; 4.

puolimas per sporto rungtynes, kai žaidžiama vienas prieš vieną arba komanda prieš komandą.

ataka2 [it. attacca – pradėk], muz.: 1. intonavimo būdas: garso tarimas arba dainavimas tik įkvėpus; 2. staigus ir stiprus klavišu ar stygų užgavimas, garso akcentavimas; 3. naujos muz. kūrinio dalies pradėjimas be pertraukos.

ataksija [gr. ataxia – netvarka], valingu judesiu koordinacijos sutrikimas.

ataksitas [gr. ataxia – netvarka], geležinis meteoritas (jo ėsdintame paviršiuje matomos netaisyklingos formos figūros).

ataktinis [gr. ataktos – ne iš eilės, ne paeiliui], chem.: A polimeras –

polimeras, kurio grandinės šoniniai pakaitai pagr. plokštumos atžvilgiu išsidėstę netvarkingai.

atakuoti: 1. eiti į ataką, veržliai pulti priešą; 2*. užsipulti žodžiais, veiksmais.

atamanas [ukr. ataman < lenk. hetman]: 1. nereguliaraus, nuo valst.

valdžios nepriklausomo kar. būrio ar grupės vadas; 2. kazoku kariuomenės ir atskiru dalinių vadas, turėjęs kar. ir adm. valdžią; iš pradžių renkamas, vėliau valdžios skiriamas.

atapaskai, Š. Amerikos indėnų genčių grupė, kalbanti atapasku kalbomis;

gyvena JAV, Kanadoje; atabaskai.

ataraksija [gr. ataraxia – ramumas], visiška dvasinė ramybė, kaip parengiamoji eudaimonijos sąlyga (terminą vartojo Demokritas, Epikūras,

Pironas).

ataraktikai [gr. ataraktos – ramus], raminamųjų vaistų grupė, kitaip /”

trankviliantai.

atas, Laoso piniginio vieneto kipo šimtoji dalis.

atašė [pranc. attachė -pritvirtintas]: 1. žemiausias diplomatinis rangas;

2. diplomatinės atstovybės kurios nors srities specialistas, pvz., karo A, prekybos A,spaudos A.

atavizmas [lot. atavi – protėviai], atsiradimas organizmo požymių, būdingų tolimiems protėviams.

ateizmas [pranc. aihėisme < gr. utheon -bedievybė], pažiūru sistema, neigianti dievo, antgamtinių būtybių ir reiškinių buvimą, atmetanti bet kokią tikybą.

atelana [ol.Atellana (fabula); pagal Kampanijos miesto Atelos (Atella), kur pirmiausia atsirado, pavadinimą], romėnu liaudies vaidinimas; buities scenų improvizacija.

atelektazė [gr. oteles – nepilnas + ektasis – išsi-lempimas], plaučių audinio subliūškimas, kai alveolėse nebūna arba trūksta oro.

ateljė nkt. [pranc. atelier], menininko, amatininko dirbtuvė; kino studijos paviljonas.

atematin//is p a… + ? tema], kalbat, neturintis /* temos (4) (kamiengalio balsio), pvz., ~iu veiksmažodžių galūnė dedama tiesiog prie šaknies: šen.

liet. „es-mi” -esu, „duos-te < duod-le” -duodate.

a tempo [it. pagal (ankstesni) tempą], muz. kūrinio atlikimas pagal anksčiau buvusį tempą, nuoroda natose grįžti prie ankstesnio tempo.

Atenė (gr. Athena), šen. graikų karo ir išminties deivė. Šen. Romoje ją atitiko Minerva.

ateniuatorius [pranc. atte.nue.r- silpninti, mažinti], silpnintuvas, įtaisas ei. įtampai, srovei, ei. arba elektromagn. virpesių galiai mažinti.

atenololis, vaistas, beta adrenoblokatorius; mažina kraujospūdį.

atentatas [pranc. attentat < lot. attento – užpuo-lu], pasikėsinimas nužudyti aukštą valstybės pareigūną, žymų visuomenės veikėją arba jo nužudymas polit. tikslais.

ateroma (gr.atherdma