Istorijos sąvokos, t.y. žodynas

A

a. [gr.], priešdėlis, reiškiantis pamatiniu žodžiu nusakytos savybės,
daikto, reiškinio neigimą arba nebuvimą; prieš balsį virsta an.
abaka [isp. abaca < tagalų k.], labai tvirtas pluoštas, gaminamas iš
pluoštinio banano (Muša texti-lls) lapamakščių.
abakas [gr. abax (kilm. abakos)]: 1. skaičiavimo lenta, skaitytuvų
prototipas; vartotas šen. Egipte, Graikijoje, Romoje, vėliau V. Europoje
(iki XVIII a.); 2. viršutinė kapitelio dalis (dažn. keturkampės plokštės
pavidalo); 3. asmeninių kompiuterių taikomųjų programų paketas raštvedybos,
buhalterijos, ekonomikos ir kt. uždaviniams spręsti.
abalienacija [lot. abalienatio], turto nusavinimas arba perleidimas.
abandonas [pranc. abandon – palikimas, atsisakymas], savininko teisių į
apdraustąjį turtą, pvz., laivą arrba jo krovinį, perleidimas draudimo
įstaigai su sąlyga, kad ji sumokėtų jam visą draudimo sumą.
abatas [lot. abbas (kilm. abbatis) < aram. abba -tėvas]: 1. kai kurių
senesniųjų katalikų vienuolių ordinų (benediktinų, cistersų ir kt.)
vienuolyno (abatijos) viršininkas; 2. Prancūzijos, Italijos katalikų
bažnyčios kunigas.
abatija, abato valdomas katalikų vienuolynas su jam priklausančiomis
valdomis.
a battuta [it.], muz. pagal taktą, ritmingai, tiksliai, pirminiu tempu,
kuris trumpai buvo pakeistas.
abazas [pagal Persijos šacho Abaso I (valdė 1587-1629) vardą], senovinė
Persijos ir kitų Rytų šalių smulki sidabrinė moneta.
abazija [ a. + gr. basis – ėjimas], nepaėjimas, atsirandantis dažniausiai
dėl nervų siistemos ligų.
abažūras [prwc. abat-jour] nik., lempos gaubtas.
abderietis, abderltas [gr. abderitės]: 1. senovės Trakijos miesto Abderos
gyventojas, graikų laiky tas tamsumo, kvailumo, atsilikimo įsikūnijimu; 2*.
kvailys, nemokša, prasčiokas.
abdikacija [lot. abdicatio], valdžios, pareigų arba laipsnio atsisakymas.
abdominalinis [lot. abdomen (kilm. abdominis) -pilvas], anat. pilvinis,
pvz., A kvėpavimas.
abdūkcija [l

lot. abductio – atitraukimas], anat. galūnės atitraukimas nuo
kūno vid. plokštumos.
abdūktorius [lot. abductor- atitraukėjas], anat. atitraukiamasis raumuo.
abecedarijus [lot. abecedarius – abėcėliškas], eiliuotas kūrinys, kurio
paeiliui einančių žodžių, eilučių arba strofų pirmosios raidės rikiuojamos
abėcėlės tvarka.
abelltas [pagal anglų išradėjo F. Abelio (Abel) pavardę], sprogstamoji
medžiaga, susidedanti iš amonio nitrato, dinitrobenzeno ir natrio chlorido.

aberacija [lot. aberratio – nukrypimas]: 1. fiz.optiniais prietaisais
gaunamų atvaizdų netobulumai ir ydos (atvaizdai neryškūs, iškreipti,
spalvotų kontūrų); 2. astr. šviesos spindulio iškreivėjimas dėl šviesos
šaltinio, pvz., žvaigždės, ir imtuvo, esančio Žemėje, judėjimo vienas kito
atžvilgiu; 3. biol individualus organizmo sandaros ir funkcijos nukrypimas
nuo tipinio atvejo; 4. biol. chromosomų struktūros pakitimai, atsiradę
trūkus visai chromosomai (chromosominė a) arba tik chromatidei
(chromatidinė A); 5. med. nukrypimas, netaisyklingumas.
aberdynai, mėsinių galvijų veislė, išvesta Škotijoje, Aberdino ir Anguso
(Aberdeen and Angus) grafystėje.
abesyvas [lot. abesse -būti ne čia; nebūti], kai kurių kalbų, pvz.,
finougrų, liinksnis, reiškiantis ko nors neturėjimą, nebuvimą (kas nors yra
ne čia, ko nors nėra).
ab hinc [sk. ab hink; lot.], nuo čia, nuo šios vietos.
ab hodierno [sk. ab hodijerno; lot.], nuo šios dienos.
ab incunabulis [sk. ab inkunabulis; lot.], nuo lopšio, nuo vystyklų, nuo
vaikystės, t. y. nuo pat pradžios.
ab initio [sk. ab inicijo; lot.], nuo pradžios.
ab intestato [lot.], be testamento, pagal įstatymą (paveldėti turtą); be
paskutinės valios pareiškimo.
abiogenezė [ a. + biogenezė]: 1. savaiminis gyvybės atsiradimas iš
neorg. medžiagos; 2. org. medžiagų susidarymas nedalyvaujant fermentams.
abiotin//is [ a. + biotinis], ne

egyvas – priklausantis negyvajai
medžiagai, pvz., ~iai faktoriai; negyvenamas, pvz., ~ė sfera.
abiozė [. + .biozė], maisto produktų konservavimo būdas –
mikroorganizmai naikinami karščiu, el srove, jonizuojančiąja spinduliuote,
ultragarsu, tik mikroorganizmams nuodingomis medžiagomis, steriliai
filtruojami iš produkto.
abišalė [gr. abyssos – bedugnė], vandenynų didžiausių gylių (daugiau kaip
2000 m) zona, kurios vanduo beveik nejuda, yra žemos temperatūros,
pastovaus druskingumo ir tankio; abisalinė zona. abisinaipsn. <* etiopai
(2).
abitas [lot. habitus – išorė; apdaras, drabužis], ilgas vienuolių drabužis.
abitūra [lot. abitura < abeo – išeinu], vid. mokyklos baigiamieji
egzaminai.
abiturientas [lot. abituriens (kilm. abiturientis) -kas rengiasi išeiti],
baigiantis ar neseniai baigęs vid. mokyklą.
abjudikadja [lot.abjudicatio],psn. ko nors atėmimas teismo sprendimu.
abjuracija [lot. abjuratio – prisiektinis atsižadėjimas, neigimas],psn.
viešas tikėjimo arba savo Įsitikinimų išsižadėjimas.
ablaktiriioti ^ ablaktuoti.
ablaktuoti [lot. ablactatio – nujunkymas]: 1. nujunkyti; 2. užtrūkti,
nebeduoti pieno; 3. skiepyti suglaudimu – suauginti dviejų gretimų augalu
šakas (skiepyti ūglius), neatskirtus nuo savojo augalo kamieno.
abliacija [lot. ablatio – nunešimas, atskyrimas]: 1. ledyno ar sniego
dangos mažėjimas dėl tirpimo, garavimo, mech. irimo; 2. kietojo kūno, pvz.,
me-teoroido, skriejančio dujų sraute, paviršiaus staigus irimas dėl
lydymosi ir garavimo ar sublimacijos; 3. raketos, kosm. aparato šarvinio
paviršiaus irimas, lydymasis, sublimacija dujų sraute (atmosferoje); saugo
paviršių nuo tolesnio irimo; 4. med. atsiskyrimas, atšokimas; 5. med. ?
amputacija.

abliatyv//as [lot. (casiis) ablativus < ablatus – nuneštas, atskirtas],
kai kurių kalbų, pvz., lotynų, linksnis, reiškiantis pradinį tašką,
atsiskyrimą, nutolimą; lietuvių kalboje ~o reikšmes atitinka kai kurios
kilmininko (su prielinksniais ir be jų), įnagininko, vietininko, dalyvinių,
pusdalyvinių konstrukcijų reikšmės.
abl(i)autas [vok.Ab/aut], kalbat, morfologiškai są
ąlygota balsių kaita
(šaknies balsinės fonemos kitimas) vienašakniuose žodžiuose, pvz., liet.
nešti, našta, arba įvairiose vieno žodžio formose, pvz., vok. binden, band,
gebunden.
abliūcija [lot. ablutio – apiplovimas], rel. apeiga -tikras arba
simboliškas kūno, jo dalių, liturg. indų plovimas.
abolicija [lot. abolitio – panaikinimas], jot/;, įstatymo, sprendimo
panaikinimas; bylos nutraukimas malonės aktu.
abolicionizmas [angl. abolitionism < lot. abolitio -panaikinimas]: 1.
visuomenės judėjimas, siekiantis panaikinti kurį nors įstatymą; 2.
D.Britanijos, JAV XVIII-XIX a. judėjimas už vergovės panaikinimą; 3. D.
Britanijoje XIX a. prasidėjęs judėjimas prieš prostituciją.
abonementas [pranc. abonnement], teisė tam tikrą laiką kuo nors naudotis
(biblioteka, telefonu, elek-tron. paštu, kompiuterių tinklu, vieta teatre);
dokumentas, patvirtinantis tą teisę.
abonentas [vok.Abonnent < pranc. abonner – užsisakyti], asmuo, įmonė,
organizacija, turinti abonementą.
aboralinis [lot. ab – nuo, iš + oš (kilm. oris) – burna], ufiat. einantis,
esantis į priešingą nuo burnos pusę.
abordažas [pranc. abordage < aborder-priplaukti, prisišlieti], taktinis
irklinių ir burinių laivų kautynių būdas: laivai sukibdavo bortais, o
kariai grumdavosi.
aborigenai [lot. aborigines < ab origine – nuo pradžios]: 1. pirmykščiai,
senieji vietiniai gyventojai; čiabuviai; 2. /” autochtonai.

abortas [lot. abortus < aborior-nunykstu, apmirštu: 1.persileidimas,
priešlaikinis nėštumo nutrūkimas per pirmąsias 28 nėštumo savaites; 2.
dirbtinis nėštumo nutraukimas.
abortuoti(s) [ abortas], visiškai sunykti, redukuotis, neišsivystyti kai
kuriems organams per evoliuciją.
ab ovo [lot.], nuo kiaušinio, t. y. nuo pradžios.
abrachija [ a. + gr. brachion – ranka], beran-kystė (apsigimimas),
įgimtas rankų nebuvimas.
abraduoti [lot. abrado – nugrandau],geo/. vandens telkinio bangoms ardyti
krantą arba srovėms -dugną; irti nuo bangų arba srovių.
abrakadabra [lot. abracadabra]: 1.
. beprasmis žodis, kuriam vid. amžiais
buvo priskiriama magiška galia ir kuris buvo rašomas amuletuose; 2.
beprasmybė, nesuprantami žodžiai.
Abraomas, Biblijos personažas, šen. žydų patriarchas, garbinamas judėjų,
krikščionių ir musulmonų. abras [gr. abros – dailus, vertingas], pupiniu
šeimos nuodingas dekor. augalas Abrus, kilęs iš atogrąžų Afrikos.
abrazija [lot. abrasio – nugrandymas]: l.geol. jūros, ežero, tvenkinio
krantų ir priekrantės irimas nuo bangu, dugno irimas nuo vandens srovių; 2.
med.kūno ertmės arba audinių išgrandymas, pvz., gimdos ertmės A, ragenos A.

abrazyvai [pranc. abrasifs < lot. abrasio -nugrandymas], kietos kristalinės
smulkiagrūdės arba miltelių pavidalo medžiagos, vari. metalams, mineralams,
medienai ir kt. medžiagoms mechaniškai apdirbti, daugiausia paviršiui
dailinti.
abrazyvin//is, padarytas iš abrazyvų, pvz., ~iai jrankiai.
ab re [lot.], nuo esmės, nuo dalyko.
abreviatūr//a [it. abbreviatura < lot. brevis – trumpas]: 1. santrumpa,
sudaryta iš sudėtinio pavadinimo žodžiu pirmųjų raidžių, pvz., UAB
-uždaroji akcinė bendrovė; 2. muz. ženklas, kuriuo trumpiau užrašomos
nalos.
abrikosas [pranc. abricotier, abricot]: 1. erškėtinių šeimos vaisinis
šiltųjų kraštų medis Anneniaca; 2. to medžio vaisius.
abrikotinas [pranc. abricotine], abrikosų likeris.
abrisas [vok. Abri& – brėžinys, planas]: 1. vietovės planas, padarytas toje
vietoje pagal horizontalių ge-od. matavimų duomenis; 2. daikto kontūrinis
vaizdas ant permatomos medžiagos (kalkės, pliuro).
abrogacija [lot. abrogatio], įstatymo, sutarties panaikinimas, atšaukimas.
abscesas [lot. abscessus], pūlinys; skaudulys, votis.
abscisė [lot. abscissus – atplėštas, atskirtas], viena dekartinių
koordinačių.
absentas [pranc. absinthe], alkohol. gėrimas – karčiųjų kiečių (metėlių,
arba pelynų) trauktinė.
absenteizmas [lot. absens (kilm. absentis) – nesantis, nedalyvaujantis]: 1.
vengimas dalyvauti valstybės valdžios organų rinkimuose; 2. žemėvaldos
forma, kai žemės ir į ją įdėto kapitalo savininkas gamyboje nedalyvauja.
absenteris, gamyboje nedalyvaujantis žemės ir į ją įdėto kapitalo
savininkas.
absentizmas •* absenteizmas.
absintizmas [ absentas], lėtinis apsinuodijimas karčiaisiais kiečiais
(metėlėmis), ilgai vartojant šią vaistažolę arba absenlą.
absoliucija [lot. absolutio- atleidimas]: 1./w«. teismo nutarimas,
atleidžiantis teisiamąjį nuo bausmės; 2. re/, nuodėmių atleidimas (per
išpažintį); bažn. bausmės panaikinimas.
absoliut//as [lot. absolutus – besąlygis, neapibrėžtas]: 1. idealisl.
filosofijoje – amžinas, nekintamas pasaulio pagrindas (~tinė dvasia, —line
idėja, —tinis Aš, Dievas); 2. kas savaiminga, ne-santykiška, ko niekas
nesąlygoja.
absoliutinis /* absoliutus.
absoliutinti, traktuoti ką nors kaip absoliutų.
absoliutizmas [pranc. absoluliyne < lot. absolutus- besąlygis,
neapibrėžtas]: 1. valstybės valdymo forma: visa aukščiausioji valdžia
priklauso monarchui (imperatoriui, karaliui, carui); 2. filos. pažiūra, kad
tiesa, gėris ir grožis yra objektyvūs, nekintami, absoliutūs, nepriklauso
nuo pažinimo subjekto nė nuo pažinimo sąlygų.
absoliutizuoti – absoliutinti.
absoliutus [lot. absolulus]: 1. besąlygis, nevaržomas, neribotas,
nesantykinis, nepriklausomas; 2. visiškas, tobulas, pilnas, užbaigtas.
absolventas [lot. absolvens (kilm. absolventis)-baigiantis], asmuo, baigęs
aukštesniąją arba aukštąją mokyklą ir gavęs atitinkamą diplomą.
absorbatas, absorbento sugerta medžiaga (dujos).
absorbcija [lot. absorptio – sugėrimas]: 1. chem. sugertis, medžiagos
sugėrimas iš dujų arba skysčių visu absorbento tūriu; 2.fiz. bangų
energijos mažėjimas, kai jos sklisdamos sąveikauja su medžiaga, pvz.,
šviesos A, garso A; 3. kai kuriu augalų audinių funkcija – vandens ir jame
ištirpusių maisto medžiagų sugėrimas.
absorbentas [lot. absorbens (kilm. absorbentis) -sugeriantis], skystis,
sugeriantis (absorbuojantis) kitą medžiagą.
absorberis, įrenginys, kuriame sugėrimo (absorbcijos) būdu valomi,
perskiriami dujų mišiniai, įsodrinami skysčiai.
absorbtyvas, absorbuojamos dujos.
absorbuoti [lot. absorbere], sugerti, susiurbti. abstinencija
[lol.abstinentia -susilaikymas]: 1. susilaikymas, ppr. nuo alkohol. gėrimų;
2. lytinis susilaikymas.
abstinentas [lot. abstinens (kilm. abstinentis) -susilaikantis], žmogus,
visiškai negeriantis alkohol. gėrimų; blaivininkas.
abstrahuoti [lot. abstrahere – atitraukti], mintimis išskirti ir
apibendrinti esmines objektų savybes ir santykius; sudaryti abstrakcijas.
abstrahuotis, mintimis atitrūkti, atsyti nuo daiktų kai kurių savybių ir
santykių norint išskirti esmines.
abstrakcija [ot.abstractio -atitraukimas]: 1. bendroji sąvoka, dėsnis,
modelis, teorinis apibendrinimas kaip abstrahavimo rezultatas; 2. dailės
kūrinys, sukomponuotas pagal abstrakcionizmo principus.
abstrakcionizmas [ abstrakcija], XX a. moder-nist. dailės kryptis; būdinga
nedaikliškumas, meninės formos elementų (linijos, dėmės, spalvos)
suabsoliutinimas.
abstraktas: 1. daiktavardis, reiškiantis abstrakčią sąvoką, veiksmą arba
ypatybę, atitrauktą nuo veikėjo arba ypatybės turėtojo, pvz., bėgimas,
linksmybė, esmė, blizgesys; 2. abstrakcija.
abstraktus [lot. abstractus – atitrauktas]: 1. at-sietinis, atitrauktinis,
nekonkretūs; 2. gautas abstrahavimu; 3. nesusijęs su tikrove, nesiremiantis
patyrimu.
absurdas [lot. absurdus – nemaloniai skambantis, netikęs], beprasmybė,
prieštaringas ar visai prasmės neturintis teiginys, reiškinys; nesąmonė,
niekai.
absurdiškas, beprasmiškas, kvailas.
abu nkt. [arab. tėvas], musulmonų šalyse – sudėtinė asmenvardžio dalis,
reiškianti „tėvas” (prieš sūnaus vardą); valdytojas, savybės turėtojas.
abulija [gr. abulia- neryžtingumas], psichol bevališkumas, liguistas valios
susilpnėjimas ar jos netekimas; reiškiasi nesugebėjimu ką nors nuspręsti,
imtis kokios nors veiklos.
abveras [vok. Abwehr], fašistinės Vokietijos kar. žvalgybos ir
kontržvalgybos organas.
abzacas [vok. Absatz] ntk.: 1. įtrauka (atitraukimas) pirmojoje pastraipos
eilutėje; 2. pastraipa -teksto dalis nuo vienos iki kitos atitrauktos
teksto eilutės.
a capite [sk. a kapite; lot.], nuo skyriaus, skirsnio, pastraipos pradžios;
nuo pradžios.
a cappella [sk. a kapela; it. kaip koplyčioje], dainavimas be muz.
instrumentų pritarimo.
a capriccio [sk. a kapričo; it.], muz. laisvai, savo nuožiūra.
accelerando [sk. ačelerando; it.], muz. greitinant tempą.
acefalija [. + .cefalija], begalvystė- įgimtas galvos nebuvimas.
acena [gr. akaina – dyglys, smaigas], erškėtinių šeimos dekor. puskrūmis
Acaena, kilęs iš Pietų pusrutulio.
acet. [lot. acetum – actas], chem. terminų dalis, rodanti įvardijamų
junginių ryšį su acto rūgštimi, pvz., acetamidas (acto rūgšties amidas).
acetabuliarija, vienaląstis žaiadumbKAcetabn!a-ria, paplitęs tropinės ir
subtropinės juostų jūrose.
acetaldehidas [ acet. + aldehidai], org. junginys CH3CHO, acto rūgšties
aldehidas; bespalvis skystis.
acetaliai, chem. nestabilių dihidroksilių alkoholių eteriai;
plastifikatoriai, tirpikliai.
acetamidas [ acet. + amidai], org. junginys CHLCONH2, acto rūgšties
amidas; bespalviai kristalai.
acetanilidas, org. junginys CJHi.NHCOCH,; pirmasis pasaulyje sintetinis
vaistas (1886), žinomas antifebrino pavadinimu.
acetatai, acto rūgšties druskos ir esteriai.
acetilas, chem. radikalas CH3CO-; acto rūgšties liekana.
acetilceliuliozė, celiuliozės ir acto rūgšties esteris; balti dribsniai,
arba plaušeliai.
acetilcholinas [ acetilas + cholinas], biologiškai aktyvi medžiaga
(mediatorius), kurią išskiria parasimpatinių ir judinamųjų nervų galūnės;
padeda perduoti jaudinimą (nervinius impulsus) nervų sistemoje.
acetilcisteinas, vaistas nuo kosulio.
acetilenas [ acet. + gr. hylė- medžiaga], org. junginys C,H2; bespalvės,
nuodingos, sprogios dujos; etinas.
acetilinimas, org. junginių vandenilio atomo pakeitimas acetilu.
acetilsalicilo rūgštis, vaistas, salicilo rūgšties darinys; mažina
karščiavimą, malšina skausmą; aspirinas.
acetonas [lot. acetum – actas], org. junginys CH3COCH3; bespalvis, degus,
lakus savito kvapo skystis.
acetonemija [ acetonas + gr. haima – kraujas], acetoninių kūnų padaugėjimas
kraujuje.
acetonūrija [acetonas + gr. uron- šlapimas], acetoninių kūnų padaugėjimas
šlapime.
achaj//ai [gr. Achaioi], viena svarbiausių senovės graikų genčių; Homeras
~ais vadino visus graikus.
Achašveras / Ahasveras.
Acherontas (gr. Acheron, kilm. Acherontos): init. 1. šen. graikų deivės
Gėjos sūnus, tiekęs vandenį su Dzeusu kovojantiems titanams; už tai
paverstas požemine upe; 2. liūdesio upė Hade.
Achilas (gr. Achil(l)eus), Trojos karo graikų karžygys, Homero „Iliados”
personažas; jo kūne buvusi tik viena sužeidžiama vieta – kulnas.
achilija [. + gr. chylos – sultys], fiziol. sulčių neišskyrimas, pvz.,
skrandžio A, kasos A.
Achilo kulnas [ Achilas], žmogaus silpnybė, sužeidžiamoji vieta.
achimenė [a. + gi.cheimon – žiema], gesneri-jinių šeimos daugiametis
dekor. augalas Achime-nes, kilęs iš Vidurio Amerikos.
achirališkumas [ a. + p chirališkumas], objekto gebėjimas sutapti su savo
veidrodiniu atspindžiu.
achirija, acheirija [. + gr. cheir- ranka], be-plaštakystė – įgimtas
plaštakos arba abiejų plaštakų nebuvimas.
acholija [ a. + gr. chole- tulžis], tulžies kiekio sumažėjimas arba
visiškas jos nebuvimas.
achondritas [a. + <” chondritas], akmeninis meteoritas be chondru.
gšties druskos ir esteriai.
achromatas [gr. achromatos – bespalvis), optinė sistema be chromat.
aberacijos, kuri dažn. panaikinama specialia glaudžiamojo ir sklaidomojo
lęšių sistema.
achromatinas [ a.+ chromatinas],biol. ne-sidažanti (priešingai
chromatinui) ląstelės branduolio medžiaga; lininas.
achromatinis [gr. achromatos -bespalvis], bespalvis; neskaidantis baltos
šviesos į spalvines sudedamąsias dalis, neturintis (nesudarantis)
chromatinės (spalvinės) aberacijos ydų.
achromatizmas [ achromatinis}: 1. bespalvišku-mas, bespalvystė; 2. optinės
sistemos savybė neskaidyti laužiamo balto spindulio (sudarytas vaizdas-
bespalvis).
achromatopsija [gi.achromatos -bespalvis + op-sis – regėjimas],
spalvinis aklumas – spalvų jutimo sutrikimas; nesugebėjimas skirti spalvų.
achromija [ a. + gr. chromą – spalva], bespalvystė – pigmento nebuvimas,
pvz., odos A.
achterštėvenis [oi. achtersteven], jūr. laivagalio (achterio) števenis.
acidantera [gr. akis (kilm. akidos) – smaigalys + anthera – dulkinę],
vilkdalginių šeimos daugiametė žolė Acidanthera; dekor. augalas, kilęs iš
Afrikos.
acidimetrija [lot. atidus – rūgštus + P .metri-ja], chem. titrimetriniai
kiekyb. analizės metodai, pagrįsti rūgščių neutralizacija.
acidofilai [atidus + .filas]: 1. organizmai, gyvenantys tik rūgščioje
aplinkoje, pvz., acto rūgšties bakterijos, kiminai, lubinai; 2. P
eozonofilai.
acidofilija [atidus + .filija],biochem. ląstelių gebėjimas nusidažyti
rūgštiniais dažikliais.
acidofilinas, dietinis pienas, raugintas acidofili-nės lazdelės, pieno
rūgšties streptokokų (Strep-tococcus lactis) ir kefyro grybų raugais.
acidofitai [atidus + .fitas] ^ acidofilai.
acidofobai [atidus + .fobas], organizmai, ne-pakenčiantys rūgščios
aplinkos, gyvuojantys tik neutralios arba šarminės reakcijos aplinkoje.
acidogenai [atidus + .genas], chem. nemeta-lai (išskyrus inert. dujas),
pvz., siera, azotas; jų oksidai reaguodami su vandeniu sudaro rūgštis.
acidolizė [atidus + .ližė], chem. junginio skaidymas rūgštimi.
acidozė [lot. atidus – rūgštus], rūgščių pagausėjimas kraujuje ir organizmo
audiniuose.
aciklinis [a. + ciklinis] p alifatinis.
acilas [lot. atidus – rūgštus]org. rūgšties liekana R-CO-, pvz., formilas –
skruzdžių rūgšties liekana.
a conto [sk. a konto; it.] / a konto.

a contrario [sk. a kontrarijo; lot.], log. (įrodinėti) nuo priešingo
dalyko.
actas [lot. acetum], vandeninis acto rūgšties tirpalas.
actekai, Meksikos indėnų tauta, XV a. sukūrusi valstybę, XVI a. užkariauta
ispanų.
Ada [pagal Dž. G. Bairono dukters Ados Lavleis (Lovelace), pirmosios Č.
Babidžo skaitmeninės skaičiavimo mašinos programuotojos, vardą], komp.
universali programavimo kalba lygiagretiems ir realaus laiko mastelio
procesams aprašyti.
ad absurdum /” reductio adabsurdum.
ad acta [sk. ad akta; lot.], į bylą (t. y. darbas atliktas, klausimas
išspręstas).
adadžo /” adagio.
adagio [sk. adadžo; it. lėtai, ramiai]: 1. lėtas muz. tempas; 2. šio tempo
muz. kūrinys ar jo dalis; 3. klasikinio šokio forma; daugiausia lyrinis
duetas (šokėjas padeda balerinai atlikti sudėtingus, virtuoziškus
sukinius).
adaguliacija [lot. ad – pas, prie + ^ (ko)aguliaci-ja], chem. dviejų
sumaišytų suspensijų tarpusavio koaguliacija.
adaksas, arklinė antilopė Addax nasomaculatus, gyvenanti Sacharos dykumoje.

adaktilija [ a. + gr. daktylos – pirštas], bepirš-tystė, įgimtas pirštų
nebuvimas.
adamantanas [gr. adomas (kilm. adamantos) -deimantas], chem. org. junginys,
kurio molekulės anglies skeletas panašus į deimanto gardelę; naud.
plastikams, tepalu tirštikliams, vaistams gaminti.
adamitai [pagal biblinio Adomo vardą]: 1. gnosti-kų sekta II-III a. Š.
Afrikoje, propagavusi pirmapradį žmogaus tyrumą; 2. XIII-XVI a. katalikų
sektos, per husitų karus priklausiusios kairiajam taboritų sparnui; kovojo
už turto bendrumą.
adamizmas [pagal biblinio Adomo vardą], rusų poezijos srovė, kitaip T1
akmeizmas.
adamsija, duobagyvis Adamsiapalliata, vėžių vienuolių simbiontas.
adamsitas [pagal amerikiečių atradėjo R. Adam-so (Adams) pavardę],
dirginančioji kovinė nuodingoji medžiaga; geltoni milteliai.
adaptacija [lot. adaptatio – pritaikymas, priderinimas]: 1. žmogaus
prisitaikymas prie kintančių ar naujų gyvenimo sąlygų; organizmų
prisitaikymas prie aplinkos; 2. organizmų (jų organų formos, sandaros,
funkcijų) prisitaikymas prie kintančių gyvenimo sąlygų; 3. akies
prisitaikymas prie įv. stiprumo šviesos; 4. klausos prisitaikymas prie
garso stiprumo: lokio pat stiprumo ilgai trunkantis garsas girdimas
silpnesnis; 5. kūrinio teksto supaprastinimas, pritaikymas pradedantiems
mokytis užsienio kalbos, moksleiviams, vaikams; 6. komp. pro-gram. įrangos
pritaikymas tam tikrai kalbinei, kultūrinei ir kt. terpei; 7. prozos ar
poezijos kūrinio pritaikymas scenai; 8. kibernet. sistemos prisilaikymas
prie aplinkos – susiderinimas, susiorgani-zavimas.
adapteris [angį. adapter < lot. adapto – pritaikau, priderinu]: 1.
prietaisas mech. virpesiams keisti elektriniais, atgaminant garso mech.
įrašą; 2. įmo-va ar žiedas skirtingos konstrukcijos objektyvui prie
fotografijos aparato priderinti; 3. fotografijos aparato kasetė, leidžianti
naudoti ne jam skirtų matmenų ar tipų filmus; 4. kompiuterio ir išor.
įrenginio sąsajos įtaisas; sietuvas.
adaptyvus, prisitaikantis, gebantis prisitaikyti.
adaptomėtras [lot.adapto-pritaikau + .metras], prietaisas, kuriuo
matuojamas akies jautrumas šviesai; hemeralopijos (vištakumo) matuoklis.
adaptuoti [lot. adaptare- pritaikyti], pritaikyti, pvz., kūrinį;
palengvinti, pvz., tekstą (pritaikyti nepakankamai pramokusiam
skaitytojui).
adaptuotis, prisitaikyti prie pakitusių sąlygų, naujos aplinkos.
ad astrą [lot.], iki žvaigždžių, į žvaigždes, aukštyn.
adatas [arab. ‘adat -paprotys], musulmonu paprotinė teisė, reguliuojanti
tuos santykius, kurių neapima rel. teisė – šariatas.
a dato [it.], nuo pasirašymo (surašymo) datos.
adatomas [lot. ad – pas, prie + atomas], chern. atomas, adsorbuotas kūno
paviršiuje ir galintis juo judėti.
ad Calendas Graecas [sk. ad kalendas grekas; lot.] ad Kalendas Graecas.
ad depositum [sk. ad depozitum; lot.], (bylą, dokumentą atiduoti) saugoti,
laikyti.
adefagija [lot. adde – pridėk + p .fagija], med. rajumas – liguistai
gausus valgymas.
adekvatūs [lot. adaeąuatus – prilygintas, prilygęs], tolygus, tapatus,
visiškai atitinkantis; neperdėtas.
adelfanas, vaistas, mažinantis kraujospūdį.
adeifogamija [gr. adelphos – brolis + .gami-ja], augalo žiedo
apdulkinimas los pačios rūšies greta augančio augalo žiedadulkėmis.
adendas[lot. addenda -kaspridėtina]: 1. P ligan-das; 2. priedas prie
sutarties, pakeičiantis ar papildantis kai kurias jos sąlygas.
adefidumas [lot. addendum – kas pridėtina] t* adendas.
adenin//as, org. junginys C5H,N.; heterociklinė purino bazė; nukleorūgščių
komponentas; ~o yra mėsoje, piene, kiaušiniuose, mielėse, daugelio augalų
lapuose ir žieduose; vitaminas B4.
adenitas [gr. aden – liauka], liaukos arba limfmaz-gio uždegimas.
adenofibroma [aden + fibroma], liaukinio audinio nepiktybinis navikas su
labai išvešėjusiu jungiamuoju audiniu.
adenoidai [aden + gr. eidos -pavidalas]: 1. ryklės migdolu (tonzilių)
adenoidinės išvašos; 2. ryklės migdolai – tonzilės.
adenoidinis [ adenoidai], liaukos pavidalo, liau-kiškas.
adenokarcinoma [aden + karcinoma], piktybinis liaukinio epitelio navikas.
adenoma [gr. aden – liauka], nepiktybinis liaukinio epitelio navikas.
adenomioma [aden + mioma], nepiktybinis navikas, susidedantis iš lygiųjų
raumenų ir liaukinių ląstelių.
adenostilis [aden + stylis -liemenėlis], astrinių šeimos daugiametė
žolėAdenostyles; iš P. Europos kalnų kilęs dekor. augalas.
adenovlrus//ai [aden + virusai], virusu grupė; latentinės būsenos ~ų
randama tonzilėse ir virškinamajame trakte; sukelia žmogaus ir daugelio
stuburinių gyvūnų ligas.
adenozinas, org. junginys C]riHL,N,O4; ribonukle-ozidas; susideda iš D-
ribozės ir adenino.
adentija p a. + lot. dens (kilm. dentis)- dantis], bedantystė – keliu
arba visų dantų nebuvimas.
adeptas [lot.adeptus -pasiekęs]: 1. asmuo, žinantis sektos, religijos arba
kitas paslaptis; 2*. idėjos, doktrinos, religijos sekėjas arba šalininkas.
aderrninas [ a. + gr. denna – oda] ntk., ?piridoksinas.
adesyvas [lot. ad – pas, prie + esse – būti], pašalio esamasis vietininkas,
reiškiantis, kad veikėjas ar veiksmas yra prie pat to daikto, kuris
pasakomas šiuo linksniu, pvz., sėdi kojosemp – sėdi prie kojų; dab. liet.
kalboje išnykęs.
ad exemplum [sk. ad egzemplium; lot.], pagal pavyzdį.
ad extremum [sk. ad ekstremum; lot.], pagaliau, galų gale; iki galo.
ad finem [lot.], iki galo.
adhezija [lot. adhaesio -sukibimas]: 1.priekiba -kietu kūnu, kieto kūno ar
skysčio, nesimaišančių skysčių susiliečiančių paviršiu sukibimas dėl kūnų
dalelių sąveikos; 2. med. suaugimas, sąauga.
ad hoc [sk. ad hok; lot.], šiuo atveju; iškart, tuojau, šiam atvejui; šiuo
tikslu.
ad hominem [lot.], taikant žmogui.
ad honores [lot.], dėl garbės, dovanai.
adiabatė, kreivė, vaizduojanti adiabalinį reiškinį.
adiabatinis [gr. adiabatos – nepereinamas], vykstantis be šilumos mainu su
aplinka.
adiafora [gr. adiaphora – neutralūs dalykai], tai, kas morališkai yra
neutralu (nei gera, nei bloga).
adiantas [gr. adianton], šertvūnų skyriaus adian-tiniu šeimos daugiametis
žolinis augaasAdiantum; dekor. kambarinis augalas.
adicin//is [lot. additio – pridėjimas], susijęs su sudėtimi, pvz., ~ė
skaičių teorija (tiria natūrinių skaičių užrašymą tam tikro pavidalo dėmenų
sumomis).
a die [lot.], nuo šios dienos.
adygėjai, tauta, kalbanti viena abchazų-adygų kalbų; gyvena Adygėjoje (S.
Kaukazas, Rusija).
adinamija [gr. adynamid],bejėgystė -viso organizmo arba kurio nors organo
nusilpimas.
ad infinitum [lot.], iki begalybės, be galo.
adipozė [lot. adeps (kilrn. adipis) – riebalai, taukai], med. nutukimas.
adipsija [ a. + gr. dipsa – troškulys], med.: 1. troškulio nebuvimas; 2.
liguistas vengimas gerti.
adyrai [tiurku k. adyr – kalvota vietovė], erozijos suraižyti Vid. Azijos
dykumų ir pusdykumių priekalniai; bedlendo atmaina.
Aditė, šen. indų deivė, įkūnijusi visatą; dievų motina.
adityvinis – adityvus.
adityvus [lot. additivus – pridėtinis, gaunamas sudėties būdu]: 1. paremtas
sudėtimi, susijęs su sudėtimi, pridėjimu; 2. atspindintis sumos (visumos)
ir dėmenų (dalių) santykius; remiamas, paaiškinamas tais santykiais.
aditonas [gr.adyton], šen. graikų šventovės (šventyklos, giraitės, grotos)
vieta, kur buvo laikomos šventenybės ir kur galėjo įeiti tik žyniai arba
išrinktieji.
adjektyvizacija [lot. (nomen) adjectivum -būdvardis], kalbat,
būdvardėjimas.
adjudikacija [lot. adiudicatio – priteisimas], teis.: 1. nekilnojamojo
turto priteisimas asmeniui, pasiūliusiam už tą turtą didžiausią kainą per
teismo sprendimu surengtas varžytynes; 2. nuosavybės teisės pripažinimas
teismo sprendimu.
adjunktas [lot. adjunctus – prijungtas]: 1. pareigūno pavaduotojas; 2.
mokslo įstaigų jaunesnysis mokslinis darbuotojas, papr. vyresniojo
(profesoriaus, akademiko) padėjėjas; 3. buv. SSRS karininkas, kuris
adjunktūroje rengiasi pedagoginiam ar moksl. darbui aukštojoje karo
mokykloje ar mokslo įstaigoje; 4. diplomuoto moksl. dokumentacijos ir
informacijos, bibliotekininkystės darbuotojo titulas; 5. mat. determinanto
arba kvadrat. matricos elemento tam tikro ženklo minoras – algebrinis
papildinys.
adjunktūra [^ adjunktas]: 1. adjunkto pareigos, darbas, titulas; 2. buv.
SSRS aukštųjų karo mokyklų dėstytojų ir karinių mokslo įstaigų darbuotojų
rengimo forma.
adjutantas [lot. adjutans – padedantis], karininkas, paskirtas vado
tarnybiniams pavedimams atlikti; štabo karininkas, tvarkantis raštvedybą ir
atliekantis kitus tarnybinius pavedimus.
ad Kalendas Graecas [sk. ad kalendas grekas; lot.], per graikų kalendas, t.
y. niekada (graikai kalendų neturėjo).
ad leones [lot.], liūtams sudraskyti (Romos cirko žiūrovų šūksnis,
reikalaujantis atiduoti plėšriesiems žvėrims sudraskyti nugalėtus
gladiatorius, myriop nuteistus nusikaltėlius arba krikščionis,
neatsisakiusius savo tikėjimo).
adlerizmas [pagal austrų psichologo A. Adlerio (Adler; 1870-1937) pavardę],
individualioji psichologija – psichoanalizės kryptis, kuri svarbiausiu
nesąmoningu veiklos motyvu laiko valdžios siekimą.
ad libitum [lot.], pasirinktinai, pagal pageidavimą; muz. kūrinio arba jo
fragmento atlikimo nuoroda, leidžianti laisviau pasirinkti tempą, vieną iš
kelių nurodytų instrumentų ir pan.
ad literam [lot.], paraidžiui, pažodžiui, t. y. tikrąja žodžio reikšme.
ad maiorem Dei gloriarn [sk. ad majorcm deji gliorijam; lot.], didesnei
Dievo garbei; jėzuitų ordino kūrėjo šv. Ignaco Lojolos (Ignacio Loyola,
1491-1556) šūkis.
administracija Lot administratio – tvarkymas, vadovavimas]: 1. valst.
valdymo organų sistema; 2. organizacijos, įmonės, įstaigos vadovaujantysis
personalas; 3. atsakingieji rengėjai, tvarkytojai.
administracinis [administracija]: 1. susijęs su administracija, jai
priklausantis; 2. ek. pagristas nurodymais, potvarkiais ir pan., o ne
rinkos dėsniais. administratorius [lot. administrator], atsakingas
tvarkytojas, valdytojas; savivaldybės administracijos vadovas.
administruoti [lot. administrare -valdyti, tvarkyti]: 1. valdyti, tvarkyti;
2*. valdyti, tvarkyti nesigilinant į dalyko esmę, biurokratiškai.
admiralitetas [^ admirolas}, aukščiausiasis karinių jūrų pajėgų valdymo
organas.
admirolas [ol.admiraal < arab.amir ai bahr-jūros valdovas]: 1. karinio jūrų
laivyno aukščiausiųjų vadų kar. laipsnis; 2. dieninis drugys Pyrameis
atalanta.
admitansas [angį. admittance < lot. admitto – pri-leidžiu], ei. grandinės
tariamasis laidumas kinta-majai ei. srovei.
ad modum [lot.], panašiai kaip, pagal pavyzdi.
admonicija [lot. admonitio – priminimas, paraginimas], pamokymas,
graudenimas prieš išpažintį ar priesaiką; įspėjimas.
ad multos annos [lot.], ilgiausių metu!
adneksitas [lot. adnexa – priklausiniai], gimdos priklausinių (kiaušintakio
ir kiaušidės) uždegimas.
adnominalinis [lot. ad nomen – prie daiktavardžio], kalbot. vartojamas su
daiktavardžiu.
ad notam [lot.], prisiminti, žiniai.
ad notanda [lot.], reikia pažymėti, pažymėtina.
ad notata [lot.], pastaba, pastabos.
ad oculos [sk. ad okulios; lot.], prieš akis, akivaizdžiai.
adolescencija [lot. adolescentia – paauglystė]: 1. jaunystė; 2. žmogaus
lytinio brendimo laikotarpis (nuo pirmųjų brendimo reiškinių iki visiško
subrendimo).
adoleskarija [lot. adolesco – augu, bręstu 4-p (cer)karija], zool. kai
kurių digeninių siurbikių lerva, gyvenanti vandens baseinuose ant augalų,
povandeninių daiktų, dugno.
Adomas, Biblijos personažas, pirmasis Dievo sukurtas žmogus, už
nepaklusnumą drauge su Ieva išvarytas iš rojaus.
Adonajas [he.br.Adonai -mano Viešpats], Dievo vardas Senajame Testamente,
vart. vietoj vardo Jahvė, kurį ištarti draudžia judėjų tikėjimas. Adonis
(gr. Adonis), finikiečių augalijos ir derlingumo dievas, vėliau garbintas
ir graikų; mirštančios ir atgyjančios gamtos simbolis.
Adonis [ Adonis]: l.vėdryninių šeimos vienametė arba daugiametė žolė
Adonis, paplitęs Europoje ir V. Azijoje; dekoratyvinis, nuodingas,
vaistinis augalas; 2. gražuolis, moterų numylėtinis.
adopcija [lot. adoptio] * adaptacija.
adoptacija [lot. adoptatio], įvaikinimas (įsūnijimas, įdukrinimas).
adoptuoti [lot. adoptare], įvaikinti (įsūnyti, įdukrinti).
adoracija [lot. adoratio], garbinimas, dievinimas; rel. Dievo arba rel.
kulto objektų garbinimas, ppr. tam tikra forma.
adorantas [lot. adorans (kilm. adorantis) – garbinantis, dievinantis],
tapyboje ir skulptūroje – figūra maldai sudėtomis rankomis, klūpanti prie
Kristaus arba Marijos kojų.
adoratorius [lot. adorator], garbintojas, dievintojas.
adoruoti [lot. adorare], garbinti, dievinti; rel. garbinti Dievą arba rel.
kulto objektą.
ad patres [lot.], pas protėvius (nukeliauti), t. y. numirti.
ad rem [lot.], iš esmės, tuo klausimu, reikalu, konkrečia tema; į temą,
prie temos.
adrenalinas [lot. ad – prie + renalis – inkstų], antinksčių šerdinės dalies
hormonas arba dirbtinis jo analogas; stimuliuoja medžiagų apykaitą, širdies
darbą, didina kraujospūdį, cukraus kieki kraujuje, lėtina žarnyno
peristaltiką.
adrenalin//is [ adrenalinas], antinkstinis, pvz., ~ė sistema – adrenaliną
ir noradrenaliną gaminančių organizmo ląstelių (susikaupusių daugiausia
antinksčių šerdinėje dalyje, simpatiniuose mazguose ir rezginiuose) visuma.
adrenergin//is [ adren(alinas) + gr. ergon – poveikis], biol. jautrus
adrenalinui, jo sužadinamas, pvz., ~ė sinapsė (jos mediatorius yra
adrenalinas). adrenoblokatoriai [ adreno(mimetikai) + angį. block –
sulaikyti], vaistai, laikinai sustabdantys ad-renomimetikų veikimą.
adrenokortikotropinis [lot. ad- prie + renes-inkstai + cortex (kilm.
corticis) – žievė + gr. tro-pos – kryptis], veikiantis antinksčių žievę,
pvz., A hormonas (hipofizės priekinės dalies hormonas, skatinantis
antinksčių žievės veiklą).
adrenomimetikai [ adren(alinas) + gr. mimeti-kos – pamėgdžiojantis],
adrenalinas, noradrenalinas ir panašiai į juos veikiantys vaistai; stiprina
širdies susitraukimus, plečia bronchus.
adresantas [vok. Adressant], siuntėjas- asmuo, siunčiantis pašto siuntą ar
telegramą.
adresas [pranc. adresse]: 1. asmens, įmonės, organizacijos buvimo vietos
nurodymas; 2. iškilmingas raštiškas sveikinimas, kreipimasis į kurį nors
asmenį, organizaciją, įstaigą; 3. komp. duomenų vietos kompiuteryje arba
kompiuterių tinkle nurodymas.
adresatas [vok. Adressat]: gavėjas – asmuo, kuriam adresuota pašto siunta
ar telegrama; 2. asmuo, į kurį kreipiamasi, kuriam kas nors (pvz.,
straipsnis, lit. kūrinys) skiriama.
adresografas [ adresas + .grafas], mašina dažnai pasikartojantiems ant
siuntų tekstams, ypač adresams, spausdinti.
adresuoti: 1. rašyti adresą ant siunčiamo laiško ar siuntinio; 2. pasakyti,
parašyti kam, kieno adresu; 3. komp. paskirti duomeniui adresą.
adsorbatas, adsorbento įgerta medžiaga.
adsorbcija [lot. ad – pas, prie + sorbeo – sugeriu, siurbiu], įgertis,
paviršinis sugėrimas – kokios nors medžiagos kaupimasis skysto ar kieto
kūno paviršiuje iš duju arba tirpalu.
adsorbentas [ad + lot. sorbens (kilm. sorbentis) -sugeriantis,
siurbiantis], didelio specifinio paviršiaus kieta medžiaga, kurios
paviršiuje vyksta adsorbcija.
adsorberis, įrenginys, kuriuo adsorbcijos (sugėrimo) būdu valoma skysčiai
ir dujos.
adsorbtyvas, adsorbuojamoji medžiaga.
adstratas [ad + lot. stratum – patiesalas; čia: pagrindas], kalba,
padariusi įtaką kitai, gretimos tautos arba toje pačioje teritorijoje
vartojamai kalbai ar jos tarmėms.
adūkcija [lot. adductio – pritraukimas], anat. galūnės pritraukimas prie
kūno vidurinės plokštumos.
aduktas, chem. junginys, kuris susidaro, laisvai susijungus dviem
molekulėms, ir lengvai skyla į tas pačias molekules.
adūktorius [lot. adductor -pritraukėjas], anat. pritraukiamasis raumuo.
ad unguem [sk. ad ungvem; lot.], iki nago, t. y. labai gerai, labai
kruopščiai, iš panagiu.
ad unum (omnes) [lot.], (visi) iki vieno, be išimties.
ad ijsum [sk. ad ūzum; lot.], vartoti, vartojimui.
ad usum Delphini [sk. ad ūzum delfyni; lot.]: 1. naudotis dofinui (lot.
delphinus) – taip vadindavo specialiai cenzūruotus lotyniškus klasikų
leidinius, skirtus Liudviko XIV sūnui; 2*. leidiniai, skirti tam tikrai
skaitytojų grupei, ypač jaunimui.
advaliorinis [lot. ad valorem – pagal verte] ntk., vertybinis, nustatomas
pagal prekės kainą, pvz., A muitas.
ad valorem [sk. ad valiorem; lot.], pagal verte, pagal kainą.
advėkcija [lot.advectio -atgabenimas],meteor. oro masių pernaša
horizontalia kryptimi.
adventas [lot. adventus – atėjimas], pagal katalikų liturg. kalendorių –
keturios paskutinės savaitės prieš Kalėdas.
adventicija [lot. adventitia – išorinė], anat. išorinis dangalas, vienas iš
3 dangalų, kurie sudaro vamzdinių organų, kraujagyslių ir limfagyslių
sieną; išorinė.
adventistai [ adventas], protestantų sekta
pranašaujanti greitą antrąjį Jėzaus Kristaus atėjimą į žemę; atsirado 1831
JAV.
adventyvinis [lot. adventitius – atėjęs iš kitur, [sve-timas], kilęs iš
kitur, atsiradęs ne čia; pridėtinis, atsiradęs vėliau, pvz., A augalas
-žmogaus ar gyvūnų atneštas (perkeltas) iš kt. kraštų, išskyrus
introdukuotus; A organas – pridėtinis augalo organas, išaugęs neįprastoje
vietoje (šaknys ant stiebo).
adverbalinis [lot. ad verbum – prie veiksmažodžio], vartojamas su
veiksmažodžiu.
adverbialinis [lot. adverbialis], prieveiksminis, turintis prieveiksmio
savybių arba jo reikšmę.
adverbializacija [lot. adverbium – prieveiksmis], prieveiksmėjimas, pvz.,
tuomet < tuo metu.
advocatus Dei [sk. advokatus deji; lot.], Dievo advokatas, t. y.
dvasininkas, kuris per beatifikaciją ar kanonizaciją iškelia argumentus už
asmens pripažinimą šventuoju.
advocatus diaboli [sk. advokatus dijaboli; lot.]: 1. velnio advokatas, t.
y. dvasininkas, kuris per beatifikaciją ar kanonizaciją iškelia argumentus
prieš asmens pripažinimą šventuoju; 2*. blogio gynėjas.
ad vocem [lot.], to žodžio proga, ta proga (kas ateina į galvą).
advokatas [lot. advocatus]: 1. asmuo, turintis teisę teikti juridinę
pagalbą asmenims, organizacijoms; 2*. užtarėjas, žodžiu ar raštu ką
užtariantis. advokatauti: 1. būti advokatu, dirbti advokato darbą; 2.
patarti, užtarti, ginti ką, imtis tvarkyti kieno reikalus.
advokatūra [ advokatas]: 1. advokatų visuma, turinti tam tikrą organizacinę
struktūrą; 2. advokato profesija, veikla.
aequo animo [sk. ekvo animo; lot.] ramiai, abejingai.
aeracija [pranc.aėration < gr. aer-oras]: 1. vėdinimas; prisotinimas oro;
2. dirvožemio oro apykaita su atmosferos oru; ją reguliuoja žemės dirbimas
ir melioracija; 3. med. ^ arterizacija.
aerariumas [gr. aer – oras], nuo saulės ir vėjo apsaugota oro vonių
aikštelė.
aeratorius [pranc. aerateur- vėdintuvas], mašina birioms medžiagoms
purenti, vėdinti; purentuvas.
aerenchima [aer + gr. enchyma -audinys], purus augalų audinys, kurio
ląstelės plonasienės, tarpu-ląsčiai dideli, prisipildę oro; būdinga vandens
ir pelkių augalams.
aero. [gr. aer-oras], pirmoji sudurt. žodžių dalis, rodanti jų sąsają su
oru, dujomis, aviacija.
aerobai [ aero. + gr. bios – gyvybė), organizmai gyvenantys tik laisvo
deguonies turinčioje aplinkoje
aerobika [angl. aerobic], intensyvios mankštos, atliekamos pagal estradinės
muzikos taktą, kompleksas; paplito JAV, V. Europoje XX a. 8-9 dešimtmetyje
(daugiausia kultivuojamas moterų). .
aerobinis [ aerobai], reikalaujantis deguonies gyvybei palaikyti, pvz., A
organizmas (aerobas).
aerobiontai [ aero. + biontas] ^ aerobai. aerobiozėĮ^aero. + -71
.biozė], gyvavimas tik tada, kai yra laisvo deguonies.
aerobusas [ aero. + (auto)busas], didelis (keliu šimtu vietų) keleivinis
lėktuvas.
aerodinamika [ aero. + dinamika], mokslas, tiriantis oro (dujų) judėjimą
ir jėgas, veikiančias dujose judančius kietus kūnus.
aerodinamin//is [ aerodinamika]: 1. aptakus, aptakios formos, pvz., A
kūnas; 2. sukeltas dujų poveikio, pvz., —ė jėga (jėga, kuria dujos veikia
jose judančio kietojo kūno paviršiaus elementą); 3. susijęs su
aerodinamikos tyrimais, jos dėsnių veikimu, panaudojimu.
aerodoksas, beliepsnio sprogdinimo būdas; naud. suslėgtų dujų energija.
aerodromas [ aero. + .dramas], žemės plotas, pritaikytas lėktuvams
kilti, tūpti, stovėti ir aptarnauti.
aeroembolizmas [ aero. + gr. embole- užsikimšimas], kraujagyslių
užsikimšimas, dėl aukšto atmosferos slėgio susidarius jose azoto
burbuliukams.
aerofagija [ aero. + .fagija], oro rijimas sergant virškinamojo trakto
ligomis, isterija.
aeroflitras [- aero. + filtras], biofiltras su intensyvia dirbtine
aeracija, suaktyvinančia vandenį valančių mikroorganizmų veiklą.
aerofltai [aero. + .fitas], augalai, visas maisto medžiagas gaunantys
iš atmosferos, pvz., kai kurios samanos, kai kurie bromelijinių šeimos
augalai (tilandsijos).
aerofobija [ aero. + .fobija], įkyri oro judėjimo (vėjo, skersvėjo,
atvirų langų) baimė.
aerofonai [ aero. + ./o/ias1], pučiamieji muz. instrumentai
(klarnetai, saksofonai, birbynės, fleitos, skudučiai, trimitai, valtornos,
trombonai).
aeroforas [ aero. + gr. phoros – nešantis]: 1. techn. Įrenginys, kuriuo
narui po vandeniu tiekiamas oras; 2. muz. pučiamojo instrumento įtaisas
(kojomis minamos dumplelės ir vamzdelis), tiekiantis orą be pertraukų (net
ir griežikui įkvepiant).

aerofotografija [ aero. + fotografija], Žemės paviršiaus fotografavimas
iš skraidymo aparato.
aerofotogrametrija [ aero. + fotogrametrija], vietovės planų sudarymas
remiantis iš skraidymo aparato padarytomis nuotraukomis.
aerofototopografija [ aero. + foto. + topografija], žemėlapių
sudarymas pagal nuotraukas, padarytas iš skraidymo aparato (ppr. lėktuvo).
aerogenin//is [ aero. + .geninis],med. plintantis oru, pvz., ~ė
infekcija.
aerogeodezija [ aero. + ^ geodezija] aerofototopografija.
aerografas [ aero. + .grafas], prietaisas dažams purkšti suslėgtu oru
ant marginamo popieriaus, audinio, kitų paviršių.
aerografija, spalvinimas, marginimas aerografu.
aerojonoterapija [ aero. + jonoterapija], gydymas jonizuotu oru.
aerokasko [ aero. + kasko], oro transporto priemonių draudimas.
aeroklimatologija [aero. + klimatologija], laisvosios atmosferos
(troposferos aukščiau kaip 1,5 km nuo Žemės paviršiaus) ir apatinio
stratosferos sluoksnio (iki 20-25 km) klimatologija.
aeroklubas [ aero. + klubas]: 1. sporto lakūnų, parašiutininkų,
sklandytojų draugija; 2. aviacijos sportininkų rengimo organizacija.
aerolltas[ aero. + .litas], akmeninis meteoritas.
aerolocija [ aero. + locija], oro linijų, aerodromu, tūpimo aikštelių
aprašas.
aerologija [ aero. + .logija], mokslas, tiriantis laisvosios
atmosferos fiz. procesus ir reiškinius.
aeromechanika [ aero. + mechanika], mokslas, tiriantis dujų ir jose
esančių kūnų pusiausvyrą irjudėjimą.
aeromėtras [ aero. + .metras], prietaisas dujų masei ir tankiui
matuoti.
aeromobllis [ aero. + lot. mobilis – judamas], propelerio varomas
automobilis.
aeronas1 [gr. aer- oras], stiprus lengvas aliuminio lydinys su variu,
siliciu, kartais ir su ličio priemaiša; vart. lėktuvams, dirižabliams
gaminti.
aeronas2, vaistas, slopinantis vėmimą; vart. jūrų ir skridimo ligos
profilaktikai.
aeronautas [ aero. + gr.nautes -jūreivis], oreivis; žmogus, skraidantis
aerostatais.
aeronautika [ aero. + gr. nautike- laivyba], žmonių skraidymas
atmosferoje; aviacija, oreivystė.
aeronavigacija [ aero. + navigacija], skraidymo aparatu valdymo mokslas,
priemonės ir veiksmai; orientavimasis, kelio radimas skrendant. aeronomija
[aero. + gr.nomoš -dėsnis], mokslas, tiriantis aukštųjų atmosferos
sluoksnių (me-zosferos ir egzosferos) fizik. ir chem. procesus.
aeroplanas [pranc. aeroplane < aero. + pla-ner – sklandyti], pasenęs
lėktuvo pavadinimas.
aeroplanktonas [ aero. + planktonas], oro srovių nešiojami smulkūs gyvi
organizmai (bakterijos), sėklos, sporos, žiedadulkės.
aeroponika [aero. + gr. ponos – darbas], augalų auginimas drėgname ore,
be dirvos: šaknys purškiamos mitybiniu tirpalu.
aeroportas [ aero. + pranc. port – uostas] ntk., oro uostas – aerodromas
su visais įrenginiais ir specialiomis tarnybomis.
aerosilas, smulkūs, labai lengvi silicio dioksido milteliai.
aerostatas [ aero. + gr.statos -stovintis], skraidymo aparatas, kurio
keliamąją jėgą sudaro specialiame apvalkale esančios lengvesnės už orą
dujos (vandenilis, helis).
aerostatika [ aero. + statika], mokslas apie duju pusiausvyrą ir
nejudančiu dujų mech. poveikį jose esantiems kūnams.
aerostilas [ aero. + gr. stylos – kolona], šen. graikų šventykla su
kolonomis, kurių interkolum-niumas 6V2 modulio.
aerotaksis [ aero. + taksis1], mikroorganizmų, pavienių ląstelių (pvz.,
lytinių ląstelių) arba ląstelių dalių (pvz., plastidžių) aktyvus judėjimas
link arba nuo deguonies šaltinio.
aerotankas [ aero. + angi. tank-rezervuaras], aeruojamas nutekamojo
vandens biol. valymo įrenginys.
aeroterapija [ aero. + terapija], gydymas oru (oro vonios, buvimas
gryname ore).
aerotorija [aero. + (ten)fonya], oro erdvė virš aerodromo ir apie 50 km
aplink jį lėktuvams leistis ir kilti.
aerozolis [ aero. + zolis], dispersinė sistema, susidedanti iš dujų ir
jose plūduriuojančių kietų arba skystų dalelių.
afabulmis [ a. + < fabula], neturintis fabulos, pvz., A lit. kūrinys.
afagija [ a. + .fagija],nenurijimas, negalėjimas nuryti maisto.
afakija [ a. + gr.phakos – lęšis], med. lęšiuko nebuvimas akyje.
afalina, delfinas Tursiops truncatus, paplitęs jūrų seklumose; auginamas
okeanariumuose.
afarai, tauta, kalbanti viena kušitų kalbų; gyvena Etiopijoje, Eritrėjoje,
Džibutyje; danakiliai.
afazija [gr. aphasia < a. +phasis-kalbėjimas], negalėjimas kalbėti,
atsirandantis dėl galvos smegenų pažeidimo.
afektacija [lot. affectatio], perdėtas, dirbtinis jausmingumo rodymas;
kalbos, elgesio įmantrumas.
afektas [lot. affectus -susijaudinimas, aistra], stiprus, trumpas
susijaudinimas, smarki emocinė reakcija, jausmų protrūkis (ypač pykčio).
afektuotas [afektacija], nenatūralus, perdėtas (apie elgesį, jausmą).
afelis [gr. aphėlios < apo – toli nuo + helios – saulė], aplink Saule
skriejančio kūno orbitos taškas, labiausiai nutolęs nuo Saulės.
afera [pranc. ajfaire], didelė apgavystė; nesąžininga, apgavikiška veika.
aferentin//is [lot.afferens (kilm.afferentis) -atnešantis]: 1. atnešantis,
atvedantis (Į kokį nors organą), pvz. ~ės nervinės skaidulos (skaidulos,
kuriomis jaudinimas sklinda į centrinę nervų sistemą); 2. med. įcentrinis.
af erezė [gr. aphairesis], kalbat, žodžio pradžios garso arba kelių garsų
išnykimas, pvz., angį. I’m < / am, vok. raus < lieraus.
aferistas, sukčius, žmogus, kuris daro aferas.
affettuoso [sk. afetuozo; it.], muz. jautriai, švelniai, aistringai.
afganai, tauta, kalbanti viena iranėnų kalbų (puš-tūnų k.); gyvena
Afganistane, Pakistane;puštūnai.
afganas: 1. vietinis pietvakarių vėjas, pučiantis 40-70 dienų per metus
Amudarjos aukštupyje; 2. rankomis rištas rusvai raudonų atspalvių, geom. ir
augai, motyvų rašto kilimas, gaminamas daugiausia Afganistane; 3. afganų
kurtas, šunų ilgais ir švelniais plaukais veislė, kilusi iš Afganistano.
afganis, Afganistano piniginis vienetas.
af leidai [lot. aphis – amaras + caedo – žudau], insekticidai amarams
naikinti.
afiksacija, žodžių darybos būdas – afiksų dėjimas prie šaknies arba
kamieno.
afiksas [lot. affūcus – pritvirtintas], kalbat, kiekviena reikšminė žodžio
dalis (morfema), išskyrus šaknį (pvz., priešdėlis, priesaga, intarpas,
galūnė).
afiksoidas [ afiksas + gr. eidos -pavidalas],kal-bot. šakninė morfema,
atliekanti afikso funkcijas.
afllija [ a. + gr. phyllon – lapas], augalo lapų nebuvimas dėl jų
redukcijos.
afinavimas [pranc. affiner – valyti]: 1. valymas, gryninimas, grynos
medžiagos gavimas; 2. rafina-vimui skirto smulkaus cukraus parengiamasis
valymas; 3. metalurgijos procesas labai gryniems tauriesiems metalams
(auksui, platinai, sidabrui) gauti.
afinažas [pranc. affinage – valymas] ^ afinavimas (3).
afinūs, afininis [lot. affinis], artimas, gretimas, giminingas, pvz.,
matematikoje A atvaizdis -abipus vienareikšmės plokštumos (erdvės)
atvaizdis į plokštumą (erdvę), kai tiesė pereina į tiese.
afirmacija [lot. affinnatio], patvirtinimas.
afiša [pranc. affiche], kultūros, sporto pramogų renginio, parodos
reklaminis skelbimas.
afišuoti [ afiša], reklamuoti, atkreipti dėmesį. aflėksin//is [s a. +
fleksinis], kalbat, neturintis fleksijos; ~ės kalbos – kalbos, kurioms
nebūdinga fleksija, ypač galūnių kailyba.
afonija [gr. aphonia – nebylystė], balso netekimas, balso nebuvimas dėl
gerklų ar nervu sistemos pažeidimu.
aforistin//is [^ aforizmas], trumpasakis, panašus i aforizmą, pvz., ~
mintis.
aforizmas [gr. aphorismos < aphorizo – apibrėžiu], trumpas, įtaigios formos
posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai originalią, netikėtą mintį,
pvz.: „Yra priekaištu, kurie giria, ir pagyrimu, kurie šmeižia”. – F. de
Larošfuko (de La Roche-foucauld).
a fortiori [sk. a forcijori; lot.], juo labiau.
atrakta [gr. apkreikta -laivai be denio], šen. Graikijos irklinis laivas,
panašus į galerą.
afrazin//is, bendras Afrikai ir Azijai; ~ės kalbos -semitų-chamitų kalbos,
paplitusios S. Afrikoje ir P. v. Azijoje.
afrikaneriai, tauta, kalbanti viena germanu kalbu – afrikanso kalba; gyvena
Pietų Afrikos Respublikoje, Zimbabvėje, Namibijoje; būrai.
afrikaneris [ol.Afrikaaner – afrikietis; olandas, gyvenantis Afrikoje]: 1.
bendruomenės, kildinančios save iš olandu kolonistų P. Afrikoje, narys;
būras; 2. Afrikos, ypač P. Afrikos Respublikos, baltosios rasės gyventojas.
afrikanistika, mokslo žinių apie Afrikos tautas, jų kalbas, literatūrą,
meną visuma.
afrikanizacija: 1. Afrikos šalių siekimas parengti visų veiklos sričių
savus kadrus, atgaivinti ir išplėtoti nacionaline kultūrą; 2. suteikimas
kam nors Afrikai, jos tautų kultūrai būdingų bruožų.
af rikansas [oi. afrikaans], būrų kalba – viena iš P. Afrikos Respublikos
valst. kalbų, susidariusi olandų k. pagrindu.
afrikat//a [lot. affricata – pritrinta], kalbat, priebalsis, susidedantis
iš glaudžiai sutapusių sprogstamojo (uždarumos) ir pučiamojo (ankštumos)
elementų, pvz., liet. kalbos liežuvio priešakinės ~os c, č, dz, dž, vok.
kalbos lūpinė A pf.
afro [angį], sušiauštų plaukų šukuosena, mėgdžiojanti paplitusią kai kur
Afrikoje.
afrodisijos [gr. aphrodisia], šen. graiku šventė deivės Afroditės garbei.
Afroditė (gr. Aphrodile), šen. graiku grožio ir meilės deivė; ją atitinka
romėnų Venera; moters grožio idealas.
afroditė, nereidinių būrio daugiašerė žieduotoji kirmėlė Aphrodite
aculeala; apie 20 cm ilgio; gyvena jūrų dugne.
afrodiziakas [gr. aplirodisiakos – lytinis, seksualinis], nied. priemonė,
sukelianti arba didinanti lytini potraukį.
afrodizija, ined. padidėjęs lytinis potraukis.
afrontas [pranc. affront -viešas įžeidimas, užgaulė, nuoskauda], ižejdimas,
akibrokštas.
afrontūoti [ afrontas], įžeisti, išsišokti, padaryti akibrokštą,
nemalonumą, griežtai atsikirsti.
afta [gr. aphthai (dgs.)], med. opelė burnos, kartais makšties gleivinėje.
aga1 [turkų k. ponas]: 1. sultonų Turkijos karo vadų, janyčarų vado, rūmų
tarnų viršininko titulas; nuo 1826 (likvidavus janyčarus) turkų kariuomenės
jaunesnysis ar vidurinis karininkas; 2. dab. Turkijoje – kreipimosi į
pasiturinčius žemvaldžius žodis, kartais vardo sudėtinė dalis.
aga2, didžiulė rupūžė Bufo marinus; paplitusi P. ir Centr. Amerikoje,
Australijoje.
agalaktija [ a. + gr.gala (kilm. galaktos) -pienas], bepienystė – pieno
nebuvimas (gimdyvėms).
agalmatolitas [gr. agalma (kilm. agalmatos) -puošmena + .litas],
minkštas, sunkus, pilkas, žalsvas arba gelsvas mineralas arba uoliena, iš
kurios Kinijoje daromos skulptūrėlės, miniatiūr. pagodos; pagoditas.
agamija [gr. agamia -nesituokimas]: 1. viengungystė; 2. biol. belytiškumas,
lyties organų neturėjimas.
agamin//is [gr. agamos -nesimokęs], nelytinis, ne-lytinio dauginimosi;
pvz., ~iai organizmai – žemesnieji gyvūnai arba augalai, kurie dauginasi be
apvaisinimo (nelyt. būdu).
agamogonija [agamos + .gonija], organizmo nelytinis dauginimasis, pvz.,
dalijimasis, pumpura-vimas.
agamos, driežaiAgama; paplitę Afrikoje, P. r. Europoje, Vid., Centr. ir P.
Azijoje, Australijoje, kai kuriose Ramiojo vandenyno salose.
agapantas [gr. agape- meilė + anthos – žiedas], česnakinių šeimos
svogūninis augaiasAgapanthus; dekoratyvinis, kilęs iš P. Afrikos.

agapė [gr. agape]: 1. neoplatonikų filosofijoje -krikščioniška artimo (ypač
vargšų, silpnųjų, nusidėjėlių, net priešu) meilė, Dievo meilė; 2. pirmųjų
krikščionių liturginė puota Paskutinei vakarienei atminti (per ją būdavo
pavalgydinami ir vargšai).
agaragaras P agaras2.
agar//as vienametis agarinių šeimos vandens augalas Trapą; išplitęs
Europos, Azijos ir Afrikos vidutinio ir paatogrąžių klimato juostose;
vaisiai (~o riešutai) valgomi; Lietuvoje išnykęs.
agaras2 [ malaj.], angliavandenis, gaunamas iš raudondumbliu ir rudadumblių
(Ahnfeltia, Geli-dium); bespalvis arba gelsvas; brinkdamas vandenyje virsta
drebučiais.
agatas [pranc. agate < gr. achates], mineralas, Įvairiaspalvis
sluoksniuotas arba koncentriškai juostuotas chalcedonas; juvelyr. akmuo;
vart. ir techn. dirbiniams.
agatis [gr. agathis – siūlu kamuolys; į jį panašūs kankorėžiai] nik.,
agatmedis – araukarijinių šeimos visžalis spygliuotis medis Agathis; iš
medienos daromi baldai, drožiniai, gaunama derva (kopalas, kaūris),
vartojama technikoje, medicinoje.
agav//a [gr. agauos – nuostabus, žavus], agavinių šeimos daugiametis
monokarpinis augalas sukulentas Agave, kilęs iš Meksikos; ~os – dekor.,
pluoštiniai augalai; iš žiedynstiebių saldžių sulčių gaminama tekila.
agavai, tauta, kalbanti viena kušitų kalbu; gyvena Etiopijoje, Eritrėjoje.
agenda [lot. agendum (dgs. agenda’) – kas padarytina]: 1. šen. liturg.
knyga, kurioje surašytos krikščioniu bažnyt. apeigos jų atlikimo tvarka; 2.
atliktinų reikalų užrašai (bloknote, kalendoriuje).
agenėzė [ a. + ^genezė], organo arba jo dalies neišsivystymas.
agentas1 [lot. agens (kilm. agentis) – veikiantis]: 1. asmuo, veikiantis
kieno nors pavedimu, atstovas, patikėtinis, įgaliotinis; 2. slaptųjų
tarnybų tarnautojas; 3. šnipas, diversantas.
agentas2:1. veiksnys – reiškinio, vykstančio gyvojoje ar negyvojoje
gamtoje, priežastis; 2. chem. arba fizik. procesą sukelianti medžiaga.
agentūra [agentas}: 1. organizacija, atliekanti kieno nors pavedimus; 2.
įstaiga, per savo korespondentus renkanti žinias ir teikianti informaciją
žiniasklaidai, pvz., spaudos A; 3. kurios nors įstaigos, įmonės arba
organizacijos atstovybė, skyrius, filialas; 4. agentai, agentų visuma; 5.
agentų tinklas, organizuojamas slaptoms žinioms rinkti, ardomajam darbui
dirbti, pvz., žvalgybos A.
agėuzija [ a. + gr. geusis – skonis], med. skonio netekimas, nejutimas.
aggio [sk. adžo; it.] ^ ažio.
aggiornamento [sk. adžornamento; it. modernizacija], Katalikų bažnyčios
politika, kuria stengiamasi suaktualinti, sumoderninti, liberalizuoti ir
patobulinti Bažnyčios doktrinas ir institucijas.
agirija [. + gr. gyros – ratas, vingis], bevingys-tė – Įgimtas galvos
smegenų didžiųjų pusrutuliu žievės vingių nebuvimas.
agitacija [lot. agitatio – raginimas, jaudinimas]: 1. aktyvus politinių,
socialinių idėjų propagavimas, aiškinimas; 2. įtikinėjimas, siekimas
palenkti.
agitato [sk. adžitato; it.], inuz. neramiai, triukšmingai.
agitatorius, žmogus, varantis agitaciją.
agliutinacija [oi.agglutino -prilipdau, priklijuoju]: ‘.kalbot. žodžių ir
žodžių formų darybos būdas: prie šaknies, einančios ir savarankišku žodžiu,
dedami afiksai, nesusiliejantys nei tarpusavyje, nei su šaknimi ir turintys
vieną pastovią gram. reikšmę, pvz., totorių „kul” -ranka, „kul-da” –
rankoje, „kulym” – mano ranka, „kulym-da” – mano rankoje; 2. med.
bakterijų, kraujo kūnelių ir kai kurių medžiagų dalelių sukibimas ir
nusėdimas dėl antikūnų ir antigenų sąveikos; 3. chem. /” agregacija.
agliutinacin//is [^ agliutinacija], turintis agliutinacijos požymių; —ės
kalbos – kalbos, kurių gramat. kategorijų ir ryšių reiškimo pagr. priemonė
yra agliutinacija (1), pvz., Altajaus, finougrų kalbos.
agliutininai, medžiagos (antikūnai), susidarančios žmogaus ir gyvūnų
organizme veikiant organizmui svetimoms medžiagoms (antigenams) ir
sukeliančios ? agliutinaciją (2).
aglomeracija [lot. agglomero- prijungiu, sukaupiu], kaupimasis, supuolimas,
sukibimas, sukepi-mas: 1. biol. skystyje skendinčių mikroorganizmų
susikaupimas į krūveles; 2. met. sukepimas – terminis procesas, per kurį
smulkios medžiagos (rūda, jos koncentratai, atliekos) sukepinamos į
didelius luitus, kad būtų patogiau apdirbti; 3. grupė susijungusių
gyvenviečių (ppr. prie didžiųjų miestų), turinčių glaudžius ūkio, darbo,
kultūros ir buities ryšius.
aglomeratas: .met. smulkios rūdos, koncentratų, atliekų luitas, gautas
aglomeracijos (2) būdu; 2. geol. uolienų ir mineralų neapzulintų nuolaužų
biri sankaupa.
agloporltas, dirbtinė poringa biri termoizoliaci-nė medžiaga iš sukepinto
molio ir akmens anglių mišinio; vart. lengvajam betonui gaminti ir
termoizoliacijai.
aglosija [ a. + gr. gldssa – liežuvis], beliežuvystė – įgimtas liežuvio
nebuvimas.
agnatai1 [lot. agnatus -giminaitis iš tėvo pusės]: 1. romėnų teisėje -visi
tėvo valdžioje esantys laisvi žmonės (ne vergai), kilę iš vieno protėvio
arba patekę į šeimą įsūnijimu ar santuoka; 2. germanų teisėje -vyro linijos
kraujo giminaičiai vyrai.
agnatai2 [ a. + gr. gnathos – žandikaulis], be-žandžiai – seniausieji
iškastiniai stuburiniai gyvū-naiAgnatha, iš kurių dabar gyvena tik nėgės ir
mik-sinos; neturi tikrųjų žandų.
Agnis, šen. indų ugnies dievas, žmonių draugas ir globėjas.
agnosticizmas [gr.agnostos -nepažinus],filos. pažinimo teorijos kryptis,
neigianti galimybę pažinti objektyvią tikrovę.
agnostikas, agnosticizmo šalininkas.
agnozija [ a. + gr.gndsis-pažinimas]: .med. daiktu ir reiškiniu
atpažinimo sutrikimas, dažn. dėl galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės
pažeidimo; 2. filos. nežinojimas.
Agnus Dei [sk. agnus deji; lot.], re/. Dievo Avinėlis (Kristus); maldos,
kalbamos per mišias, pradžia.
agogika [gr. agoge- nuvedimas], muz. atlikimo ypatybė: nedideli ritmo ir
tempo pakeitimai, susiję su kūrinio ar jo dalies interpretacija; ypač
būdinga romantiniam atlikimo stiliui.
agonas [gr. agdn]: 1. šen. graiku sporto, meno, minties varžybos; 2. šen.
graikų polinkis varžytis, rungtyniauti.
agonija [gr. agonia – kova, vidinė kančia], merdėjimas – būsena prieš
mirtį.
agonistika [gr. agonistikė(techne) -varžymosi menas], šen. Graikijoje
-varžybos, mokėjimas varžytis, siekimas rungtyniauti, pirmauti.
agora1 [gr.]: 1. šen. Graikijos polių tautos susirinkimas ir vieta, kur jis
vykdavo; 2. svarbiausioji šen. Graikijos miestų aikštė su šventyklomis,
turgaviete, valst. įstaigomis.
agora2, Izraelio pinig. vieneto svaro (1948-80) ir šekelio (nuo 1980)
šimtoji dalis.
agorafobija [ agora1 + p .fobija], liguista didelės erdvės, pvz.,
aikštės, plačios gatvės, baimė.
agrafas [pranc. agrafe]: 1. puošni sąsaga, segė; 2. archit. dekoratyvinė
įv. pavidalo (akanto lapo, kriauklės, maskarono) sankaba konstrukcinių
elementų sandūroje.
agrafija [a. + .grafija], sugebėjimo rašyti sutrikimas dėl galvos
smegenų didžiųjų pusrutulių žievės pažeidimo.
agramantas [pranc. agrėments – puošmenos], virvinė pynė drabužiams,
užuolaidoms, minkštiems baldams apdailinti.
agramatizmas [gr. agrammatos – neraštingas, nemokytas žmogus], med.,
psichol. nesugebėjimas taisyklingai jungti žodžius ir sudaryti sakinius.
agranulocitai [a. + granulocitai],fiziol. leukocitai, neturintys
citoplazmoje grūdelių (granulių); būna 2 rūšių: limfocitai ir monocitai.
agranulocitozė [agranulocitai], kraujo liga -grūdėtųjų leukocitų
(granulocitų) sumažėjimas krau-juje.
agrar//as [ agrarinis]: 1. stambus žemvaldys, ūkininkas; 2. stambiųjų
žemvaldžių interesams atstovaujančios partijos (~ų partijos) narys.
agrarinis [lot. agrarius}: 1. žemės, susijęs su žemėvalda, žemės naudojimu;
2. toks, kuriam būdingas ž. ū. gamybos vyravimas, pvz., A kraštas.
agrarizmas [ agrarinis], XIX a. II pusėje Vokietijoje susiformavusi visuom.
doktrina ir ja paremtas visuom. polit. judėjimas, skelbiantis, kad ūkio
pagrindas yra žemdirbystė, o svarbiausias visuomenės sluoksnis
-valstiečiai. agravacija [lot. aggravo – sunkinu, bloginu]: 1. ligos
pablogėjimas; 2. ligos reiškinių perdėjimas.
agregacija [lot. aggregatio – (pri)jungimas], stambių molekulių ar
koloidinių dalelių sukibimas, jų sankaupa.
agregatas [lot. aggregatus -prijungtas]: 1. techn. mašinų, prietaisų arba
aparatų junginys bendram darbui atlikti, pvz., arimo A susideda iš
traktoriaus, plūgų ir akėčių; 2. techn. sudėtingos mašinos savarankiškas
mazgas, atliekantis tam tikrą funkciją, pvz., automobilio variklis, pavarų
dėžė, įv. mašinų siurbliai, reduktoriai; 3. geol. uolieną arba jos dalį
sudarančių įv. formos ir struktūros mineralų visuma.
agregatinis [ agregatas]: .fiz. susijęs su medžiagos atomų, jonų, molekulių
ar koloidinių dalelių būsena, pvz., kieta (kristaline), skysta, dujine ar
plazmine; 2. susijęs su agregatu.
agregūoti: 1. jungti į vieną agregatą (1);2. stambinti (pvz., statistikos
rodiklius).
agremanas [pranc. agrėment – pritarimas], valstybės sutikimas priimti kitos
valstybės siūlomą kandidatą į dipl. atstovybės vadovus.
agresija [lot. aggressio -užpuolimas]: 1. tarpt, teisei prieštaraujantis
valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kt. valstybės suverenitetą,
terit. neliečiamybę ir polit. nepriklausomybę; 2. psichol. priešiškas kitam
individui ar jų grupei puolamasis elgesys, pasireiškiantis žodžiu ar
veiksmais; puolimas turint tikslą ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai
paveikti.
agresinai p agresija], med. patogen. mikrobų gaminamos medžiagos, kurios
didina tų mikrobų vi-rulentiškumą, padeda jiems įsiskverbti į organizmą,
daugintis ir plisti.
agresyvūs [ agresija], puolus, karingas.
agresorius, vykdantis < agresiją (]).
agrežė [pranc. agrege], mokslo laipsnis Prancūzijoje, leidžiantis dėstyti
licėjuose, universitetų gamtos mokslų ir humanitar. fakultetuose.
agrikultūra [ot.agricultura -laukininkystė,žemdirbystė], žemdirbystės
kultūros kėlimo priemonių visuma.
agriofitai [gr. agrios – laukinis + phyton – augalas] – svetimžemiai
naturalizavęsi augalai, prisitaikę prie nauju sąlygų ir augantys
natūraliose buveinėse, pvz., ajerai, elodėjos.
agro. Įgr. agros – laukas, dirva], pirmoji sudurt. žodžiu dalis, rodanti
jų sąsają su dirbamąja žeme, žemdirbyste arba agronomija, pvz.,
agrochemija, agrotechnika.
agrobiologija [ agro. + biologija], ž. ū. biologija.
agrocenologija / agrofitocenologija.

agrocenozė [ agro. + gr. kainos -bendras], organizmų (gyvūnų ir augalu)
visuma, susidariusi dirbamos žemės plote dėl žmogaus ūk. veiklos.
agrochemija [ agro. + chemija], agronomi-nė chemija – mokslas, tiriantis
chem. ir biochem. procesus, vykstančius dirvožemyje ir augaluose, augalų
mitybą, trąšų ir kt. ęhemikalų naudojimą dirvožemio derlingumui didinti.
agroekologija [ agro. + ekologija], ekologijos skyrius; tiria
kultivuojamu augalų biocenozės ryšius ir išor. sąlygų poveikį tų ryšių
susidarymui. agrofltai [gr. agros – laukas + phyton – augalas] psn.,
ariamose dirvose augantys augalai, segetali-niai augalai.
agrofitocenologija [ agro. + fito. + gr. koi-nos -bendras +
.logija], mokslas, tiriantis dirbamų laukų augalų bendrijas, kurias
sudaro kultūr. augalai ir piktžolės.
agroflzika [ agro. + fiz/Tra], agronominė fizika – ž. ū. mokslas,
tiriantis augalų gyvybinės veiklos fizik. procesus, augalų gyvenimo išor.
sąlygas ir būdus joms paveikti.
agrogeologija [ agro. + geologija], geologijos skyrius, tiriantis
dirvožemio tipus ir jų susidarymą, t. p. dirbamos žemės apsaugą.
agroklimatologija [agro. +^klimatologija], klimatologijos skyrius,
tiriantis klimato sąlygų poveikį auginamiems augalams.
agromelioracija [agro. +^melioracija], pagrindinių dirvožemio savybių
gerinimas agrotechn. priemonėmis.
agrometeorologija [ agro. +^ meteorologija], mokslas, tiriantis meteor.
ir hidrolog. sąlygų įtaką ž. ū. gamybos objektams ir procesams.
agronomas, agronomijos specialistas.
agronomija [ agro. + gr. nomos – dėsnis, taisyklė], žemdirbystės teorija;
ž. ū. augalų auginimo mokslas.
agrostologija [gr. agrostis- labuko žolė + .logija], mokslas, tiriantis
miglinių (varpinių) šeimos augalus.
agrotechnika [ agro. + technika], žemdirbystės technologija; ž. ū.
augalų auginimo priemonių sistema.
agūtis [isp. aguti < tupių-gvaranių k.], graužikas Dasyprocta agiiti;
paplitęs P. ir Centr. Amerikos tropinėse srityse.
Ahasferas p Ahasveras.
Ahasvėras: 1. vid. amžių legendos Amžinasis žydas klajūnas, pasmerktas iki
pasaulio pabaigos klajoti už tai, kad neleido prie savo namų pailsėti į
Golgotą vedamam Jėzui Kristui; 2*. nuolat klajojantis, vietos, prieglobsčio
nerandantis žmogus.
ahimsa, ahlnsa [skr. ahimsa – neskriaudimas], indų religijų principas,
reikalaujantis nekenkti gyvoms būtybėms.
Ahūra Mazda, senovės iranėnų vyriausiasis dievas.
Aidas (gr. Aidės) Hadas.
aide-memoire [sk. edmemuar; pranc. atminties pagalbininkas], dipl. trumpas
memorandumas, kuriame trumpai surašoma, kas jau sutarta derybose, kad
paskui nekiltų nesusipratimų.
AIDS [iš acngl.AcquiredImmuneDeficiency Syndro-me – įgytasis imuniteto
stokos sindromas], liga — atsparumo praradimas, imuninės sistemos
nusilpimas dėl to, kad žmogus užsikrėtęs žmogaus imunodeficito virusu
(ŽIV).
aikido [jap.], Rytų savigynos rūšis.
ailantas [maa).ailanto -aukšti dangaus medžiai], simarubinių šeimos medis
Ailanthus, kilęs iš Kinijos; dekoratyvinis, vaistinis; iš medienos
gaminamas popierius.
ailas [ tiurkų k.]: 1. kirgizų ir altajiečių klajoklių ar pusiau klajoklių
(dažn. giminaičių) senoji gyvenvietė; 2. mongolų tautų klajoklių šeimų
grupė; 3. Kirgizijos mažiausias adm. terit. vienetas.
aimakas [< mong.]: 1. Mongolijos didžiausias adm. terit. vienetas; 2.
Buriatijos, Kalnų Altajaus rajonas; 3. mandžiūrų, mongolų, turkų, tungūzų
tautų pirmykštis gimininis vienetas.
aimarai, P. Amerikos indėnų tauta, kalbanti aima-rų kalba; gyvena
Bolivijoje.
ainai, Azijos tauta; gyvena Japonijoje, Hokaido saloje (autochtonai).
airanas [< tiurkų k.], rūgštus, į kefyrą panašus pieno produktas; vart.
Kazachijoje, Vid. Azijoje, Kaukaze, Sibire.
airėnas [< arm.], armėnų poezijos forma, kitaip 7* hairenas.
airiai, tauta, kalbanti viena keltų kalbų; gyvena Airijoje, D. Britanijoje,
JAV, Kanadoje, kt.
airšyrai, pieninių galvijų veislė, išvesta Škotijoje, Eršyro (Airshire)
grafystėje.

aisbergas [angį. iceberg, šved.isberg, o.ijsbergntk., ledkalnis – nuo
pakrančių ledyno atskilęs didžiulis luistas.
aisorai p asirai.
aiva [< tiurku k.] ntk.: 1. ^ cidonija; 2. svarainis (Chaenomeles kai
kurios rūšys, pvz., C. japonica — japoninis svarainis).
aivanas [< persu k.]: 1. Vid. Azijos statinio (gyv. namo, mečetės) terasa
su plokščia perdanga, paremta kolonomis ar kt. atramomis; 2. atvira
smailiaarkė musulmonų kulto pastato patalpa, dengta skliautu.
ajatola [arab. ajat- stebuklas + Allah – Dievas], musulmonu šiitų veikėjas,
turintis teisę laisvai aiškinti islamo doktriną ir šariato normas.
Ajolas [gr.Aiolos] -71 Eolas.
aka, mirtinių šeimos visžalis medis arba krūmas Acca; kilęs iš P. Amerikos;
amerikinė A (A. sello-wiana) yra vaismedis.
akacija [lot. acacia < gr. akakia]: 1. mimozinių šeimos ankštinis medis
arba krūmas Acacia; daugelio rūšių akacijos – rauginiai, dažiniai, eterinio
aliejaus, pašariniai augalai; auga šiltuose kraštuose, daugiausia Afrikoje;
2. ntk. -71 robinija; 3. ntk. ? ka-ragana.
akademija [gr.Akademia]: 1. filos. mokykla, įkurta Platono (apie 387 m. pr.
m. e.) netoli Atėnų, soduose, pavadintuose pagal mitinio didvyrio Akademo
vardą; egzistavo iki 529 m. e. m.; gr. filosofijos centras; 2. aukščiausių
mokslo ir meno įstaigų, draugijų, aukštųjų mokyklų pavadinimas, pvz.,
Lietuvos mokslų A, Vilniaus dailės A.
akademikas: 1. tikrasis mokslų akademijos narys; 2. filosofas idealistas, ^
akademijos (1) atstovas.
akadėmin//is: 1. susijęs su /•” akademija (2); 2. mokymo, mokomasis, mokslo
(ppr. aukštojo), pvz., ~ė valanda, A jaunimas; 3. griežtai laikąsis
tradicijų, kanonų, būdingas akademizmui, pvz., ~ė tapyba; 4. pavyzdinis,
pvz., A teatras; 5. grynai teorinis, neturintis praktinės reikšmės, pvz., A
ginčas. akademiškas, griežtas, tikslus, labiausiai paisantis taisyklių,
kanonų, būdingas akademizmui.
akademizmas [pranc. academisme]: 1. moksl. ir ped. veiklos atitrūkimas nuo
praktikos, aktualių gyvenimo problemų; 2. XVI-XIX a. Europos dailės
kryptis, kuriai būdinga antikos ir renesanso meno principų kanonizavimas,
tikrovės idealizavimas.
akalkūlija [> a. + lot. calculo – skaičiuoju], nesugebėjimas skaičiuoti
dėl galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės pažeidimo.
akantas [gr. akanthos]: 1. daugiametė akantinių šeimos žolė arba krūmokšnis
A canthus; savaime auga Azijos, Afrikos ir Europos šilto klimato srityse;
kai Kur auginamas gėlynuose; 2. stilizuotų akanto lapų ir žiedų pavidalo
dekoratyvinis archit. elementas, puošiantis kolonų kapitelius, frizus,
gembes.
akantocefalai [gr. akantha – dyglys + kephale-galva], dygiastraubliai –
apvaliųjų kirmėlių tipo kla-sėsAcantliocephala kirmėlės, parazituojančios
stuburinių gyvūnu žarnyne.
akantocefaliozė, gyvulių helmintozė; sukelia dygiastraubliai
(akantocefalai), parazituojantys stuburinių gyvūnų žarnyne.
akantodai [gr. akanthddes – dygliuotas], paleozo-jinės eros iškastinės
žuvys Acanthodei, kurių pelekai (išskyrus uodegos) buvo su dygliais.
akantolimonas [gr. akantha – dyglys + leimon -pieva], pliumbaginių šeimos
žemaūgis, pagalvėles sudarantis krūmokšnis Acantholimon; iš Azijos kilęs
dekor. augalas.
akapitas [lot. a capite – nuo skirsnio, pastraipos], rankraščio ar spaudos
leidinio naujo skirsnio, pastraipos I eilutė, ppr. labiau atitraukta nuo
krašto negu kt. eilutės arba prasidedanti didesnėmis, ornamentuotomis
raidėmis (inicialais).
akardija [ a. + gr. kardia – širdis], beširdystė -įgimtas širdies
nebuvimas.
akariazė [gr. akari- erkė]: 1. med. erkinė liga; 2. bot. kultūrinių augalų
liga, sukeliama erkių; pasireiškia gausiomis rausvomis pūslelėmis ir
išaugomis ant augalų lapų ir pumpurų.
akaricidai [akari + lot. caedo -žudau], chemikalai erkėms naikinti.
akarinozė [akari + gr. nosos – liga] -71 akariazė.
akariozė ? akariazė.
akarologija [akari + p .logija], mokslas, tiriantis erkes.
akarozė [gr. akari – erkė], lėtinė invazinė gyvulių odos liga; sukelia
niežinės erkės.
akatalerpsija [gr. akatalepsia – nesuvokiamumas], filos. skepticizme
-pasaulio nesuvokiamumas, tiesos kriterijaus nebuvimas.
akceleracija [lot. acceleratio – (pa)greitinimas], greitinimas,
greitėjimas: 1. reiškinių, procesų ir 1.1. trukmės sutrumpėjimas, jų vyksmo
pagreitėjimas; 2. ped. vaikų ir jaunuolių augimo, lytinio, psichologinio
brendimo pagreitėjimas, palyginti su ankstesnėmis kartomis; 3. antrop.
žmonių vystymosi greitėjimas; 4. biol. kurio nors organo greitesnis
formavimasis gemalo raidos procese.
akcelerantas, akceleracijos veikiamas arba paveiktas vaikas, žmogus.
akceleratorius [lot. accelero – greitinu]: 1. transporto priemonių greičio
keitimo įtaisas; 2. kompiuterio veiksmu greitintuvas; 3. ek. koeficientas,
išreiškiantis investicijų padidėjimo santyki su tą padidėjimą sukėlusių
pajamų, vartotojų paklausos arba produkcijos padidėjimu; 4. brand. fizikos
tiriamasis įrenginys, kuriame elektringosios dalelės labai
įgreitinamos;gra’ri/tfMvas.
akcelerografas [accelero + -71 .grafas], savirašis akcelerometras.
akcelerometras [accelero + <” .metras], prietaisas lėktuvo, raketos,
erdvėlaivio pagreičiui matuoti.
akcentas [lot. accentus -kirtis]: 1. žodžio arba sakinio kirtis; grafinis
kirčio ženklas (akūtas, gravis, cirkumfleksas); 2. negimtąja kalba ar
tarmiškai kalbančio žmogaus tarties savotiškumas, atsiradęs dėl gimtosios
kalbos arba tarmės įtakos, pvz., lenkavi-mas, dzūkavimas; 3. muz. kūrinio
kurio nors garso arba akordo pabrėžimas (sustiprinimas, pailginimas, tembro
paryškinimas); žymimas ženklais >, a arba santrumpomis sf, fz, sfz; 4.
išskiriantis, paryškinantis elementas.
akcentologija [akcentas + .logija], kirčio mokslas; tiria kurios nors
kalbos arba kalbų grupės kirčiavimo sistemą.
akcentuacija [ akcentas]: 1. kurios nors kalbos kirčių sistema; 2. kirčių
žymėjimas; 3. balso pakėlimas tariant žodį arba frazę.
akcentuoti [ akcentas]: 1. ryškiai, kirčiuojamai, pabrėžiamai tarti; 2*.
kalboje ar parašytame tekste pabrėžti, išskirti svarb. mintį, žodį.
akceptantas [ akceptas], asmuo, įsipareigojęs apmokėti pateiktą sąskaitą ar
vekselį.
akceptas [lot. acceptus – prisiimtas]: 1. sutikimas su kitos pusės
pasiūlymu sudaryti sutartį; 2. įrašas sąskaitoje, vekselyje, liudijantis,
kad padaręs įrašą asmuo sutinka dokumentą apmokėti laiku.
akceptorius [lot. acceptor- priėmėjas]: 1./žz. puslaidininkio kristal.
gardelės defektas, pvz., savasis atomas tarpmazgyje arba priemaiša, galinti
prisijungti elektroną iš valentinės juostos ar donoro; 2. chem. dalelė,
prisijungianti elektronus, protonus, molekules, jonus ar laisvuosius
radikalus.
akceptuoti [lot. accipere – priimti, sutikti]: 1. priimti sąskaitą, vekseli
apmokėti; 2. pritarti, sutikti.
akcesas [lot. accessio – prisiartinimas, prisidėjimas], prisijungimas prie
kitų sudarytos daugiašalės sutarties.
akcesin//is [ akcėsas], susijęs su prisidėjimu prie ko nors, pvz., ~ė
sutartis (ja valstybė prisideda prie anksčiau kt» valstybių sudarytos
sutarties).
akcesorinis [< lot.], papildomas, pridėtinis, antrinis, šalutinis, ne toks
svarbus.
akcidencija [lol. accidentia -atsitiktinumas]: 1. laikina, kintanti,
neesminė daikto savybė; 2. nedideli spaustuvės darbai: blankai, skelbimai.
akcidentinis [^ akcidencija], neesminis, atsitiktinis, šalutinis.
akcija1 [oi. aktie],trtyb. popierius, suteikiantis jos turėtojui teisę
gauti tam tikrą akc. bendrovės pelno dalį (dividendą).
akcija2 [lot. actio -veikimas], kurių nors tikslu siekianti visuom.,
polit., dipl., ūkinė veikla.
akcininkas, /” akcijų1 turėtojas; vienas akc. bendrovės savininku.
akcinis, pagrįstas -71 akcijomis1.
akcizas [pranc.accise < lot.accido -įpjaunu (rent-lazdę)], netiesioginis
mokestis, kuriuo apdedamos plataus vartojimo prekės.
akėbija [jap. akebi], lardizbalinių šeimos ManaAke-bia; kilusi iš Kinijos,
Japonijos; dekor. augalas.
akinakas [gr. akinakes], trumpas skitų kalavijas.
akynas, kazachų, kirgizu ir kai kurių kitų Vid. Azijos tautų liaudies
kūrybos atlikėjas, poetas ir muzikantas improvizatorius.
akinezija [gr. akinėsią – nejudamumas], tned. nejudrumas, nesugebėjimas
judėti dėl paralyžiaus, sąnarių ir kt. ligų.
aklamacija [lot. acclamatio – šauksmas, šūkavimas], pasiūlymo priėmimas
arba atmetimas, apie kurį sprendžiama iš susirinkimo ar posėdžio dalyviu
reakcijos (šauksmų, replikų).
aklimatizacija [lot. ad – prie, pas + -71 klimatas], iš kitų kraštu kilusiu
organizmų prisitaikymas prie neįprastų jiems klimato arba aplinkos sąlygų.
aklimatizūoti(s) [ aklimatizacija], pri(si)taikyti, priprasti (pripratinti)
prie naujų, neįprastų (daugiausia klimato) sąlygų.
akmė [gr. akine —viršūnė]: 1. žmogaus gyvenimo metas (apie 40 m.), šen.
graikų laikytas jo visiško protinio subrendimo momentu; 2. ligos
(karščiavimo) viršūnė.
akmeizmas [ akmė], XX a. 2 dešimtmečio rusų poezijos srovė, kuriai būdinga
opozicija simbolizmui, misticizmui, materialiojo pasaulio daiktų, natūraliu
jausmų poetizacija, eilėraščių formos tobulinimo, estetizavimo tendencijos.

akmigranas, plokštelių pavidalo garsą sugerianti medžiaga iš mineralinės
vatos granulių arba kuokštelių, kurie sutvirtinami antibiotinių priedų
turinčiu krakmolu.
akminitas <* akmigranas.
akmitas /* egirinas.
aknė, spuogai, iškylantys dėl odos riebalu liaukų ir plaukų maišelių
uždegimo.
akoladė [pranc. accolade – apkabinimas, pabučiavimas]: 1. ist. priėmimo į
riteriu ordiną ceremonija; 2. muz. dviejų ar daugiau penklinių jungimo
skliaustas (apkaba); A būna figūrinė { ir tiesioji [.
akomodacija [lot. accomodatio – pritaikymas, prisitaikymas]: 1.
fiziologijoje, optikoje – akies gebėjimas, keičiant optinės sistemos
laužiamąją gebą, aiškiai matyti įvairiai nutolusius daiktus; 2.
neurofiziologijoje – nervų arba receptorių prisitaikymas prie lėtai
stiprėjančio dirgiklio, pvz., nejuntamas lėtai šylančio daikto temperatūros
kitimas; 3. kalbot. gretimų garsų (balsio ir priebalsio) dalinė
asimiliacija.
akomodūoti(s) [-71 akomodacija], pri(si)taikyti, pri(si)derinti,
adaptuoti(s).
akompaniatorius [it. accompagnatore], akompanimento atlikėjas.
akompanimentas [pranc. accompagnement- lydėjimas], muz. kūrinio dalis,
skirta pritarti pagr. balsui (solistui, ansambliui); akompanuojama dažn.
fortepijonu (pianinu), kai kada kt. muz. instrumentais, jų ansambliais.
akompanuoti [pranc. accompagner- lydėti, pritarti], pritarti solistui
(dainininkui, instrumentinin-kui) instrumentu (dažn. fortepijonu).
a konto [it. a conto – sąskaiton], ek. išankstinis importininko mokėjimas
pagal eksportininko sąskaitas.
akordas1 [it. accordo – sąskambis]: 1. kelių (mažiausiai 3) tam tikro
intervalinio santykio muz. garsų sąskambis; 2. muz. instrumento (smuiko,
kanklių) stygų komplektas.
akordas2 [pranc. accord – sutartis], užmokestis pagal susitarimą už visą
tam tikro darbo atlikimą.
akordeonas [pranc. accordeon], dumplinis armonikos tipo muz. instrumentas;
klaviatūra kaip fortepijono; sukonstruotas 1850 Vienoje.
akordika [s* akordas1], muz.: 1. akordu visuma; 2. kompozitoriaus kūrinio
akordų sistema; 3. harmonijos dalis – mokslas apie akordus, jų sandarą,
tipus, jungimo būdus.
akordinis [/” akordas2], mokamas už visą pagal susitarimą padarytą darbą,
pvz., A užmokestis.
akorija [<* a. + gr. koros – sotumas], med. beso-tystė – sotumo nejutimas
pavalgius.
akranija [^ a. + gr. kranion – kaukolė]: 1. apsigimimas, kitaip *
acefalija; 2. bekaukolystė – Įgimtas kaukolės skliauto nebuvimas.
akras [angį. acre], nesisteminis žemės ploto vienetas; D. Britanijoje ir
JAV lygus 4046,86 m-.
akratoforas [gr. akratophoros – indas švariam vynui], įrenginys putojančiam
vynui (šampanui) rauginti – didelis plieninis iš vidaus emaliuotas
rezervuaras su dvigubomis sienelėmis, tarp kurių cirkuliuoja aušalas
rūgimui reguliuoti.

akrecija [lot. accretio – padidėjimas, priaugimas], astr. kosm. kūno, pvz.,
žvaigždės, masės didėjimas nuo pritrauktos aplinkinės medžiagos.

akredityvas [pranc. accrėditif < lot. accredo – pasitikiu]: 1. banko
sąskaita, atidaroma tiekėjui užsakovo ar pirkėjo pavedimu tiekėją
aptarnaujančiame banke; 2. kredito įstaigos išduodamas indėlininkui
vardinis vertybinis popierius, suteikiantis teisę gauti indėli ar jo dalį
kitoje kredito įstaigoje; 3. dokumentas, tvirtinantis akredituojamo dipl.
atstovo įgaliojimus.
akredituoti [pranc. accrėditer < lot. accredere -pasitikėti]: 1. įgalioti
diplomatą būti atstovu užsienio valstybėje, tarpt, organizacijoje; 2.
įgalioti žurnalistą būti atstovu užsienio valstybėje, tarpt,
organizacijoje, konferencijoje ir pan.
akridin//as [< lot. acer (kilm. acris) – aštrus, gailus], chem.
heterociklinis org. junginys C13H9N; gelsvi kristalai; tirpiklis, ~o
dariniai -vaistai, pvz., rivanolis, atebrinas.
akrilaldehidas [ akrilas + aldehidas], org. junginys CH,(CH)2O; aštraus
kvapo nuodingas skystis, sukeliantis ašarojimą;
akroleinas, propenalis.
akrilanas [angį. acrilan], poliakrilnitrilinio pluošto, gaminamo JAV ir
Kanadoje, pavadinimas.
akrilas [lot. acer (kilm. acris) – aštrus]: 1. polivi-nilacetatiniai dažai;
2. tapybos technika (tapoma akrilo dažais); 3. akrilinis pluoštas –
pluoštas iš po-liakrilnitrilo.
akrilatai, org. junginiai – akrilo rūgšties druskos ir esteriai.
akrobatas [gr. akrobateo – vaikštau ant pirštų galų]: 1. cirko artistas ar
sportininkas, kultivuojantis akrobatiką; 2*. vikrus, savo vikrumą rodantis
žmogus.
akrobatika [ akrobatas], cirko ir gimnastikos šaka, grindžiama kūno jėga,
lankstumu, vikrumu, pusiausvyros išlaikymu.
akrobatin//is, susijęs su akrobatika, pvz., ~ė mankšta, A šuolis.
akrobatiškas, daromas vikriai, mikliai; būdingas akrobatui, akrobatikai.
akrobolistai [gr. akrobolistoi < akrobolis — aštri lengva ietis], šen.
Graikijos lengvosios kavalerijos raiteliai, ginkluoti trumpakotėmis ietimis
arba lankais ir kalavijais.
akrocefalija [gr. akros – smailus + ? .cefalija], smailiagalvystė –
įgimta bokšto formos kaukolė.
akrocianozė [gr. akros – kraštinis, galinis + /” čianozė], periferiniu kūno
daliu, pvz., ranku, nosies, pamėlynavimas.
akrodermatitas [gr. akron – galūnė + ? dermatitas], galūnių odos uždegimas.

akrofobija [gr. akron – viršūnė + <* .fobija], liguista aukštumų baimė.
akroleinas [lot. acer (kilm. a cm) – aštrus 4-oleuin -aliejus] P
akrilaldehidas.
akrolitas [gr. akrolithos – iš viršaus akmeninis], šen. graiku skulptūra
(dažn. žmogaus figūra) iš kelių medžiagų (matomosios kūno dalys iš marmuro,
uždengtosios iš medžio).
akromegalija [gr. akron – galūnė + megas (kilm. megahi) – didelis], med.
didgalūnystė – galūnių ir atsikišusiu veido dalių padidėjimas dėl hipofizės
priekinės dalies per gausiai gaminamo hormono.
akrometras [gr. akros- kraštinis + ? .metras], alyvos tankio matuoklis.
akromikrija [gr. akron – galūnė + mikros — mažas], mažagalūnystė – įgimtas
galūnių mažumas.
akromonograma [gr. akros – kraštinis + ? monograma], eiliuotas kūrinys,
kurio kiekviena eilutė prasideda tokia raide, kokia baigiasi ankstesnioji
eilutė.
akronimas [gr. akros – kraštinis + onyma – vardas], santrumpos rūšis – iš
pavadinimo žodžių pirmųjų raidžių sudarytas naujas žodis, pvz., Vlikas (<
Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas).
akropetalinis [gr. akron -viršūnė + lol.peto -siekiu, artinuosi],
atsirandantis, esantis, einantis prie viršūnės, pvz., augalo A augimas
(augimas viršūne), augalo organu A išsidėstymas, A šakojimasis.
akropolis [gr. akros – aukštutinis + polis – miestas], šen. graikų miesto
įtvirtintas centras (dažn. ant kalvos), vėliau svarbiausioji kulto vieta.
akrostichas [gr. akros – kraštinis + stichos – eilutė], eiliuotas kūrinys,
kurio eilučių pradinės (viena arba kelios pirmosios) raidės, skaitant nuo
viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį; tokiu būdu į eiliuotą kūrinį
įkomponuotas žodis ar posakis.
akroterijas [gr. akroterion – viršus], archit. skulptūrinis dekor.
elementas (dažnai palmetės ar statulos pavidalo) ant frontono kraigo arba
kampų. aksakalas [tiurkų k.]: 1. tiurkų gimininės santvarkos giminės vadas;
2. Vid. Azijoje – gerbiamas išmintingas senas žmogus.
akselbantai [vok. Achselband < Achsel – petys + Band – juosta, kaspinas],
kar. uniformos (dažn. karininku) perpetiniai raiščiai (pynelės) su metai,
antgaliais, prisegami prie dešiniojo peties.
akseleratorius ^ akceleratorius.
akselerografas /* akcelerografas.
akselerometras /” akcelerometras.
aksesuar//as [pranc. accessoire – šalutinis, antraeilis],/?/?/: dgsk.: 1.
pagalb. daiktas ar reikmuo, pvz., apdaro —ai (pirštinės, šalikas,
kaklaraištis, papuošalai); 2. smulkūs daiktai (tikri ar netikri), vartojami
teatro spektaklyje; 3. pagalbinės vaizdo, kompozicijos detalės.
aksialinis [lot. axis – ašis], ašinis, ašies.
aksiologija [gr. axia – vertybė + p .logija],filos. vertybių teorija
-mokslas, tiriantis vertybių prigimtį, vertinimo pagrindus ir kriterijus.
aksioma [gr. axioma]: 1. log., mat. dedukcinės sistemos pradinis teiginys,
priimamas be įrodymo ir sudarantis kitų teiginių įrodymo pagrindą; 2*.
savaime suprantama tiesa, įrodymų nereikalingas teiginys.
aksiomatika [^ aksioma], dedukcinės sistemos aksiomų teorija; tos sistemos
aksiomų visuma.
aksiomatizacija f/71 aksioma], dedukcinės sistemos kūrimas.
aksiomatizūoti, kurti aksiomų sistemą.
aksiometras [lot.am -ašis + p .metras]: 1.ge-od. ir kt. instrumentų
prietaisas jų ašies nuokrypiui nuo pradinės plokštumos matuoti; 2.jūr.
vairavimo įrenginio prietaisas, rodantis vairo pasukimo kampą.
aksis, elnias Cerviis axis; paplitęs Indijoje ir Šri Lankoje.
aksolotlis [pranc. axolotle < actekų k.], kai kurių varliagyvių lerva,
gebanti veistis; naud. eksperimentams.
aksomas [gr. hexamiton – šešiasiūlis], audinys iš šilkinių arba chem. siūlų
su tankiais, trumpais (1-2 mm) pūkeliais.
aksominis [-71 aksomas]: 1. padarytas, pasiūtas iš aksomo; 2*. švelnus,
minkštas.
aksonas [gr. axon – ašis], anat. nervinės ląstelės (neurono) ilgoji atauga.
aksonomėtrija [axon + ^ .metrija], mat. kūnų vaizdavimo plokštumoje
metodas, kuriuo į vaizdo plokštumą projektuojamas kūnas ir su juo
susijusios stačiakampės koordinačių sistemos ašys.
aksopodijos [axdn + gr. pus (kilm. podos) – koja], zoo/. plonos,
spinduliškai išsidėsčiusios, pastovios formos spinduliuočių ir saulėgyvių
pseudopodijos.
aktas [lot. actus]: 1. dokumentas, fiksuojantis privačių asmenų ir
valstybės, valstybių ek. ir polit. sutartis, sandėrius; įrašas, protokolas;
2. sąmoningas, valingas veiksmas, poelgis; 3. veiksmas – dramos kūrinio ir
jo sceninio pastatymo dalis, sudaranti tam tikrą kompozicinę vienovę;
4.psn. iškilmingas mokyklos susirinkimas, per kuri Įteikiami apdovanojimai,
mokslo baigimo pažymėjimai, diplomai; 5. dailės kūrinys, vaizduojantis
nuogo žmogaus figūrą; 6. aristotelizmo ir tomizmo filosofijoje – realizuota
būtis (potencialios būties priešybė); 7. tapsmas, vyksmas.
aktinas [gr. aktis (kilm. aklinos) – spindulys], bio-chem. raumeninės
skaidulos baltymas; aktomiozi-no komponentas, svarbus raumenų
susitraukimui.
aktinidai p aktinoidai.
aktinldija [aktis (kilm. aktinos) + gr. eidos – pavidalas]: 1.
aktinidijinių šeimos vijoklinis uogakrūmis Actinidia, kilęs iš R. Azijos;
2. to augalo vaisius.
aktinijos [gr. aktis (kilm. aktinos)], zool jūriniai duobagyviai
Actiniaria; cilindriškos; viršut. gale apie burną spinduliškai išsidėstę
čiuptuvai.
aktinis [aktis (kilm. aktinos)], radioaktyvus chem. elementas Ac, atom. sk.
89; metalas.
aktino. [gr. aktis (kilm. aktinos) – spindulys], pirmoji sudurt. žodžiu
dalis, rodanti sąsają su spinduliais, spinduliavimu; iš centro į šonus
einančių spinduliu pavidalo, pvz., aktinolitas, aktinometras.
aktinografas [ aktino. + .grafas], prietaisas Saulės spinduliuotės
stiprumui fiksuoti.
aktinoidai [ aktinis + gr. eidos – pavidalas], radioaktyvūs chem.
elementai, periodinėje elementu sistemoje esantys už aktinio (atom. sk. 90-
103). aktinolitas [ aktino. + .litas], žalios spalvos amfibolų grupės
mineralas, dažn. sudarantis spindulinius agregatus.
aktinologija [ aktino. + .logija], mokslas, tiriantis elektromagn.
spinduliuotės sukeltus chem. reiškinius.
aktinometras [ aktino. + .metras], prietaisas Saulės ar kitų šilumos
šaltinių spinduliavimo stipriui matuoti.
aktinometrija [ aktino + .metrija], mokslas, tiriantis Saulės
spinduliuote atmosferoje ir Žemės paviršiaus bei pačios atmosferos
spinduliuote. aktinomicėtai [ aktino. + gr. mykęs (kilm. myketos) –
grybas], laibagrybiai -mikroorganizmai Actinomycetes, turintys bakterijų ir
žemesniųjų grybų savybių.
aktinomikozė, lėtinė infekcinė gyvulių (rečiau žmonių) ir augalų liga;
sukelia laibagrybiai (aktinomicėtai).
aktinomorfinis [ aktino. + gr. morphė-forma], spinduliškos formos,
taisyklingas, pvz., A žiedas (augalų).
aktinonas [ aktino.], chem. elemento radono izo-topas; aktinio
radioaktyviojo skilimo produktas.
aktinoterapija [ aktino. + ? terapija], spindulinis gydymas, švitinimas.
aktinulė [gr. aktis (kilm. aktinos) – spindulys], zool. duobagyvių,
neturinčių polipų kartos, laisvai plaukiojanti blakstienota lerva.
aktyvacija [/* aktyvus]: 1. medžiagos žadinimas (jos kaitinimas,
švitinimas, apdorojimas kt. medžiagomis), kad lengviau, sparčiau ir
stipriau vyktų jos cheminis ar fizikinis kitimas (virsmas), pvz., kad vyktų
chem. reakcija, branduolio skilimas; 2. chem. molekulių sužadinimas; tokios
molekulės lengviau reaguoja; 3. korytų medžiagų, pvz., medžio anglių,
apdorojimas, kad padidėtų tų medžiagų sorbcinė (sugėrimo) geba; 4. fiz.
dirbtinių radioaktyvių izo-topų gavimas, pastovius atomų branduolius
apšaudant neutronais, protonais, deuteronais, kt. branduoliais arba
švitinant gama kvantais.
aktyvas1 [^ aktyvus], veikliausi organizacijos (partijos, sąjungos,
draugijos) nariai.
aktyvas2 [/” aktyvus]: 1. buh. balanso dalis, kurioje parodomos įmonės,
organizacijos ar Įstaigos ūkinės lėšos, jų sudėtis ir išdėstymas tam tikrą
dieną; 2. skirtumas, kuriuo gautos iš užsienio pajamos viršija išlaidas
užsieniui; 3. turtiniu teisių (turto), priklausančių fiz. ar jurid.
asmeniui, visuma.
aktyv//as3 [lot. (genus) activum], kalbot. veikiamoji veiksmažodžio rūšis;
~o formos rodo, kad veiksnys atitinka loginį veiksmo subjektą, pvz., „Tėvas
moko sūnų”.
aktyvatorius, aktyviklis, chem. medžiaga, aktyvinanti reagentą arba
procesą.
aktyvavimas [-71 aktyvus] fiz., chem.: 1. medžiagos pavertimas aktyvesne;
2. radioaktyvumo sužadinimas švitinimu; 3. dekapiiavimas, paviršiaus
pasyvumo šalinimas.
aktyvinti [^ aktyvus], didinti, skatinti, žadinti veiklą, veikimą.
aktyvistas, priklausantis prie /” aktyvo’, veiklus organizacijos narys.
aktyvizacija p aktyvas], veiklos, veikimo stiprinimas, skatinimas.
aktyvūs [lot. activus – veiklus, veiksmingas]: 1. veiklus, energingas; 2.
chem. lengvai reaguojantis; 3. darantis poveiki, veikiantis kitus,
sukeliantis tam tikrus reiškinius; 4. priklausantis nuo veikėjo veiksmu,
pasireiškiantis jais; 5. vartojamas, esantis apyvartoje; 6. ek. teigiamas,
rodantis, kad eksportas, Įplaukos viršija importą, mokėjimus, pvz.,
užsienio prekybos balanso saldo.
aktomiozin//as [^ aktinas + <* miozinas],biochem. raumeninės skaidulos
kompleksinis baltymas; dėl —o sąveikos su adenozintrifatu raumcninė
skaidula susitraukia.
aktorius [lot. actor], vaidmenų atlikėjas teatro spektakliuose, kino ir
televizijos filmuose; artistas.
aktualija, kalbamuoju momentu svarbus, aktualus dalykas.
aktualinti, daryti svarbu, aktualu dabarčiai.
aktualizacija [lot. actitalis – tikras, realus]:
1. pa(si)darymas dabarčiai svarbiu, aktualiu; 2. fi-los. perėjimas iš
potencialios būties į realią, iš sub-sistencijos į egzistenciją.
aktualizmas1 [actualis]: 1. filos. teorijos, daiktu pasaulį, substanciją
kildinančios iš akto, tapsmo;
2. XIX a. psichol. kryptis, psichol. uždaviniu laikanti tik psichiniu aktų
aprašymą ir aiškinimą.
aktualizmas2 [lot. actualis -dabartinis], lyginamasis metodas praeities
geol. epochoms pažinti remiantis dab. geol. procesu tyrimais.
aktualizuoti ^ aktualinti.
aktualizūotis [/” aktualizacija], pereiti j realybe.
aktual//ūs [lot. actualis – faktiškas, tikras; dabar esantis]: 1.
kalbamuoju metu svarbus, reikšmingas, opus, pvz., A straipsnis; 2. kalbot.
—ioji sakinio skaidą – prasminis ir intonacinis sakinio skaidymas į
komentuojamąją dalį (vad. temą) ir komentuojančią dalį (vad. rėmą).
aktuarijus [angį. actuaiy < lot. actuarius – raštininkas]: 1. draudimo
technikos specialistas, skaičiuojantis draudimo Įmokas (premijas), išmokas
ir 1.1.; 2.psn. protokolininkas, registratorius.
akultūracija [angį. acculturation < lot. ad – prie + ? kultūra}, kultūros
mainai (kultūrų supanašėjimas, perėmimas), vykstantys tarp skirtingos
kultūros grupių ar pavienių asmenų ir grupių.
akumetrija [gi. aku d- girdžiu + -71 .metrija] audiometrija.
akumuliacija [lot. acciimulatio – surinkimas]:
1. kaupimas(is), telkimas(is), pvz., energijos a;
2. geol. miner. ar org. medžiagų kaupimasis Žemės paviršiuje; formuoja
vulkanines ir nuosėdines uolienas, reljefą; 3. kalbot. žodžio ar posakio
vartosenos padažnėjimas dėl kitos kalbos įtakos, pvz., „nėra problemos”
(plg. angį. noproblein).
akumuliatorius [lot. accumulator – surinkėjas], ką nors kaupiantis įtaisas:
1. įtaisas, kaupiantis energiją, kurią vėliau galima panaudoti, pvz.,
elektros A, hidraulinis A, šilumos A; 2. garo katilas, kaupiantis šilumą
vandenyje ir ją vėliau atiduodantis vartotojams; 3. komp. kaupiamasis
registras, sumatorius.
akumuliuoti [lot. accunnilare], kaupti, rinkti.
akupresūra [lot. acus – adata + pressura – spaudimas], Rytų medicinos
gydymo metodas – tam tikrų kūno taškų dirginimas spaudimu.
akupunktūra [acus + ol.punctura -(i)durimas], gydymo metodas – tam tikrų
odos taškų dirginimas spec. adatomis arba ei. srove.
akuratus [lot. accuratus] ntk., tvarkingas, kruopštus, tikslus, teisingas,
kruopščiai atliktas.
akustika [gr. akustikos- klausos, girdėjimo]: 1. mokslas, tiriantis garso
sukėlimą, sklidimą, sąveiką su medžiaga; 2. kurios nors patalpos garso
sklidimo, skambėjimo sąlygos.
akustoelektronika [^ akustika + ^ elektronika], mokslas, tiriantis
ultragarso ir hipergarso sąveiką su pjezoelektrikais ir kt. kietaisiais
kūnais. akustooptika [^ akustika + p optika], mokslas, tiriantis
elektromagn. bangų ir garso bangų, sklindančių kietajame kūne ir skystyje,
sąveiką.
akušerė [pranc. accouclieuse], med. darbuotoja, turinti specialųjį vid.
arba aukštąjį išsilavinimą teikti pagalbą nėščioms moterims ir gimdyvėms.
akušerija [pranc. accoucher- padėti gimdant], mokslas apie pagalbos teikimą
nėščioms moterims ir gimdyvėms.
akušeris [pranc. accoucher], gydytojas, akušerijos specialistas.
akutas [lot. acutus – aštrus]: 1. tvirtapradė priegaidė kai kuriose
indoeuropiečių kalbose, pvz., lietuvių; 2. ją žymintis dešininis kirčio
ženklas (‘). akuzatyvas [lot. (casus) accusativus < accuso -skundžių],
galininko linksnis.
akva. [lot. aąua – vanduo], pirmoji sudurt. žodžių dalis, rodanti jų
sąsają su vandeniu, pvz., akvalangas, akvarelė.
akvacija /” akvatacija.
akvadagas [aqua], grafito ir vandens suspensija, kuria padengus
elektroninio vamzdžio vidinį paviršių sudaromas elektrai laidus sluoksnis.
akvaforta [it. acąuaforte – azoto rūgštis], grafikos technika, kitaip ^
ofortas.
akvakomplėksas [aąua + lot. complexus – ryšys, derinys], chem. kompleksinis
junginys, kurio ligan-das -viena arba kelios vandens molekulės. akvalangas
[aąua 4- angį. lung- plautis], aparatas žmogui kvėpuoti po vandeniu.
akvamamlė [lot. aąuamanile], metalinis gyvūno ar žmogaus pavidalo indas
vandeniui pilti ant rankų.
akvamarinas [lot. aąua marina -jūros vanduo], mineralas, skaidri, žalsvai
žydra (jūros vandens spalvos) arba tamsiai mėlyna berilo atmaina; juvelyr.
akmuo.
akvametrija aqua + ^ .metrija], vandens kiekio nustatymas medžiagose.
akvanautas [aąua + gr. nautes – jūrininkas] /* hidronautas.
akvanautika [aąua + gr. nautike- laivyba], tiriamieji ir pramoniniai darbai
po vandeniu.
akvaplanas [aąua + lol.planum -plokštuma], laivas su povandeniniais
sparnais; jų plokštumas veikianti hidrodinaminė jėga iškelia laivą virš
vandens. akvarel//ė [it. acąuarello < lot. aąua – vanduo]: 1. skaidrūs
vandeniniai dažai; 2. tapybos technika (tapoma vandeniniais dažais); 3. ~ės
technika sukurtas dailės kūrinys.
akvaristika [-* akvariumas], gyvūnų ir augalų auginimo akvariume mokslas.
akvariumas [lot. (vas) aąuarium – vandens indas], indas arba Įrenginys
(dažn. stiklinis) vandens gyvūnams ir augalams laikyti, veisti, tirti ir
demonstruoti.
akvatacija [lot. aąua – vanduo], chem. vandens molekulių įsiterpimas į
vidinę komplekso sferą.
akvatint//a [it.acąuatinta -dažytasvanduo]: 1.grafikos technika: klišė
daroma iš metalo plokštės, kuri apibarstoma kanifolija ir ėsdinama azoto
rūgštimi; 2. ~os technika sukurtas grafikos kūrinys.
akvatipija [lot. aąua -vanduo + /” .tipija], grafikos technika: raižinio
klišė daroma iš medžio, atspaudas daromas vandeniniais dažais, būna panašus
į akvarelę.
akvatorija [aąua + ^ (teri)torija], tam tikras natūralaus arba dirbtinio
vandens baseino plotas, pvz., uosto A, įlankos A.
akvedukas [pranc. aąueduc < lot. aąuaeductiis -vandentiekis], vandentakio
(vamzdyno, drėkinimo arba energetinio kanalo) dalis, nutiesta ant atramų
(virš kliūties), ppr. per tarpekli, kelią, upę, slėnį.
Akvilonas (lot. Aąuilo, kilm. Aąuilonis), šen. romėnų dievas, įkūnijantis
šiaurės vėją; atitinka graikų Borėją.
akvilonas [lot. aąuilo, kilm. aguilonis], šuoringas š. ir š. r. vėjas.
akvizitorius [lot. acąuisitor- įgijėjas], transporto arba draudimo įmonės
(įstaigos) darbuotojas, agentas, priimantis krovinius arba draudimą. a la
[sk. a lia; pranc.], kaip, panašiai kaip.
Alachas, musulmonų dievas. a la lettre [sk. a lia letr; pranc.], pažodžiui,
žodiškai, raidiškai.
alalija [? a. + gr. lalia -kalba], negalėjimas kalbėti dėl galvos smegenų
didžiųjų pusrutuliu neiš-sivystymo arba jų pažeidimo. alanmas, chem.
alifatinė aminorūgštis; visų baltymų ir kai kurių biologiškai aktyviu
junginių komponentas.
alantojis [gr. allantoeides – dešros pavidalo], roplių, paukščiu, žinduolių
vienas gemalo dangalų; atlieka šalinimo, kvėpavimo, mitybos funkcijas.
alba1 [provans. aušra], trubadūrų ryto daina, kurios pagr. motyvas –
atsisveikinimas su mylimąja auštant.
alba2 [lot. balta], kataliku kunigo baltas liturg. drabuži*, panašus į
ilgus ir plačius marškinius.
albanai, tauta, kalbanti viena indoeuropiečių kalbų; gyvena Albanijoje,
Serbijoje, Makedonijoje.
albatrosas [pranc. albatros], didelis jūros paukštis Diomedea exulans;
paplitęs Ramiojo, Atlanto ir Indijos vandenynų tropinio ir subtropinio
klimato juostų jūrose.
albėdas [lot. albedo – baltis], dydis, rodantis, kokia dalis elektromagn.
spindulių ar dalelių srauto, krintančio į kūno paviršių, atsispindi.
albedomėtras p albėdas + ^ .metras], prietaisas kūnų albedui matuoti.
albertizmas, vid. amžių filosofijos kryptis, paremta Alberto Didžiojo (XII-
XIII a.) koncepcija; tyrė gamtos mokslo problemas ir plėtojo Augustino
filosofijos elementus.
albertoliai, dirbtiniai kopalai, gaminami iš modifikuotų
fenolformaldehidinių dervų.
albicij//a [pagal XVIII a. it. gamtininko F. dėl Al-bicio (F. dėl Albizi)
pavardę], ankštinis medis arba krūmas Albizia; kai kurios ~os rūšys –
rauginiai, dekoratyviniai augalai, pvz., lenkoraninė A.
albidumas [lot. albidus – balzganas], minkštųjų kviečių atmaina.
albigiečiai [pagal Prancūzijos Albi (lot. Albiga) miesto pavadinimą],
eretikų judėjimo XII a. P. Prancūzijoje dalyviai.
albinizmas \o..albus -baltas], įgimtas baltumas-organizmams (augalams,
gyvūnams, žmogui) būdingos pigmentacijos stoka.
albinos//ai [isp. albinos], organizmai, kuriems būdingas albinizmas; ~ų
žmonių ir gyvūnų oda, plaukai, plunksnos būna balti, akies rainelė –
rausva, augalų lapai šviesiai žali, neturi kitu pigmentų, tik chlorofilo;
jų žiedai balti.
Albionas (lot. Albion), seniausias (tikriausiai keltiškas) D. Britanijos
salos pavadinimas, kurį vartojo graikai ir romėnai; dabar – poetiškas
Anglijos, D. Britanijos pavadinimas.
albitas [lot. albus – baltas], baltos spalvos mineralas, natrio
aliumosilikatas Na[AlSi,O8j; natrioput-nagas.
alborada [isp. ryto daina], ispanų piemenų daina tekančiai saulei; dažn.
atliekama fleita, dūdmaišiu, pritariant mušamaisiais instrumentais.
albumas \ot.album -balta lenta]: 1. Įrišti švaraus popieriaus lapai
piešti, eilėraščiams rašyti, kolekcijoms (nuotraukoms, pašto ženklams,
atvirukams) laikyti; 2. leidinys su paveikslų, piešinių, nuotraukų
reprodukcijomis ir trumpu aiškinamuoju tekstu; 3. rnuz. kompakt. diskas,
kuriame įrašyta keletas vieno atlikėjo arba vienos grupės atliekamu kūriniu
(ypač pramog. muzikos).
albuminai [lot. albumen (kilm. albuminis} – baltymas], paprastieji
baltymai; tirpsta vandenyje; jų yra augalų ir gyvūnų audiniuose, ypač daug
kraujuje, kiaušiniuose, piene, augalų sėklose.
albuminūrija [^ albuminai + gr. uron -šlapimas], albuminu išsiskyrimas su
šlapimu, kitaip T1 proteinurija.
Alcheimerio liga [sk. alc| |heimerio Yiga],priešse-natvinė silpnaprotystė,
vokiečių neurologo A. Alcheimerio (Alzheimer) 1906 pirmą kartą nustatyta
smegenų degenerac. liga, pasireiškianti progresuojančiu abejingumu
aplinkai, atminties praradimu, menkėjančiu gebėjimu protauti ir
orientacijos sutrikimu.
alchemija [lot. alchemia], medžiagų kitimo tyrimai, kuriais iki XVI a. buvo
mėginta paprastus metalus paversti tauriaisiais (auksu, sidabru)
pasinaudojant gamtoje nesama medžiaga – „filosofiniu akmeniu”.
alchemikas, žmogus, užsiimantis alchemija.
aidai ^ aklinai.
aldehidai, org. junginiai, turintys molekulėje aldehido grupe O = CH~.
aldlnai, Aldo Manucijaus (lot. Aldus Manutius, 1449-1515), Venecijos
leidėjo, ir jo įpėdinių knygos, daugiausia gr. ir lot. klasikų leidiniai,
nedidelio patogaus formato, meniškos graf. išvaizdos. aldinas [/” aklinai},
apvalių kontūrų pusjuodis šriftas.
aldolazė, biochem. liazių grupės fermentas, kata-lizuojantis anglies atomų
jungimąsi ir skaidantis ryšius tarp jų.
aldosteronas, biochem. antinksčių žievės gaminamas steroidinis hormonas.
aldozės [<* aldehidai], chem. monosacharidai su laisva aldehido grupe.
aleatorika [lot. aleatorius – susijęs su lošimu kauleliais], muzikos kūrimo
ir atlikimo būdas: kompozitorius nurodo tik kai kuriuos muz. kūrinio
elementus; kūrinio faktūrą, kai kada ir struktūrą galutinai baigia
atlikėjai.
aleatorin//is [lot. aleator – lošėjas], rizikingas, pvz., ~ė sutartis
(priklausoma nuo atsitiktinių veiksnių, rizikinga).
alebarda [pranc. hallebarde], šen. kertamasis ir duriamasis ginklas su
ašmenimis ir ietigaliu ant medinio koto.
alebardininkas, šen. karys, ginkluotas alebarda.
alebastras [gr. alabastros]: 1. smulkiagrudė gipso atmaina, mineralas CaSO4
• 2H,O; 2. statybinis gipsas -greitai kietėjanti rišamoji medžiaga iš
sumalto ir 120-180 °C temperatūroje išdegto gamtinio gipso.
alebastronas [gr. alabastron], alebastrinis, molinis arba stiklinis kvepalų
indelis, apvalus arba pailgas, apskritu pagrindu, vartotas šen. Graikijoje
ir šen. Egipte.
alefas [semit. jautis]: 1. pirmoji finikiečių abėcėlės raidė; 2. mat.
(pagal hebrajų abėcėlės pirmąją raidę K) begalinių visiškai sutvarkytų
aibių kardinalusis skaičius.
alegorija [gr. allegoria – kitoks nusakymas]: 1. Ht. netiesioginės,
paslėptos reikšmės vaizdas, pasakojimas (dažnai konkretybėmis reiškiamos
abstrakčios sąvokos, mintys); 2. dailėje – abstrakti sąvoka, išreikšta
konkrečiu vaizdu, pvz., teisingumą vaizduoja moteris užrištomis akimis ir
su svarstyklėmis rankose.
alegor//inis, -iškas, sudarantis alegoriją, alegorijos pobūdžio, turintis
perkeltinę reikšmę, alegorizuoti, vartoti alegorijas, reikšti ką vaizdais,
turinčiais paslėptą, perkeltinę reikšmę.
alegri [it. allegri – (būkite) linksmi; tai būdavo rašoma tuščiame
loterijos biliete], loterija, kurioje lošiama tuoj pat, nusipirkus bilietą;
momentinė loterija.
alėja [pranc. aUėe < aller- eiti]: 1. takas, kelias arba gatvė, iš abiejų
pusių apsodinta medžių, krūmų eilėmis; 2. reprezentacinė gatvė; 3. kelias,
takas, apstatytas skulptūromis, paminklais.
aleksandridai, vid. amžių fantastiniai pasakojimai, pagrįsti Aleksandro
Makedoniečio žygių motyvais.
aleksandrinas [pranc. alexandrin], 12 arba 13 skiemenų poezijos eilutė su
cezūra po šešto arba septinto skiemens (metriniai kirčiai šeštajame ir
dvyliktajame skiemenyje); pirmąkart pavartota XII a. pranc. poemoje apie
Aleksandrą Makedonietį; labiausiai paplito pranc. poezijoje.
aleksandritas [pagal Rusijos caro Aleksandro II vardą], mineralas,
chrizoberilo atmaina; juvelyr. akmuo; saulės šviesoje smaragdo žalumo,
dirbtinėje šviesoje – raudonas su violet. atspalviu.
aleksija [^ a. + gr./em – žodis], med. sugebėjimo skaityti ar suprasti
skaitomus žodžius sutrikimas.
aleksikalizmas [/* a. + gr. lexikon – žodynas], med. afazijos rūšis –
nesugebėjimas daiktu pavadinti jų tikraisiais vardais.
alekslnai [gr. alekso – atremiu, ginu], med. kraujo serume savaime
susidarančios apsauginės medžiagos, naikinančios bakterijas; komplementai.
aleliai [gr. allelon -vienas kitą, savitarpiškai], biol. aleliniaigenai –
skirtingos to paties geno formos, lemiančios alternatyvias to paties
požymio išraiškas. aleliuja [hebr. hallelu Jah – šlovinkite Jahvę]: 1.
garbinamasis sušukimas, Dievo liaupsinimas per krikščioniu ir judėju
pamaldas; 2*. kam nors giedoti A – perdėtai aukštinti, liaupsinti,
meilikauti.
alelizmas, biol. alternatyvių organizmo požymių poriškumas; kiekvieno
požymio priešingą išraišką lemia skirtingos to paties geno formos –
aleliai. alelomorfai [s* aleliai + ^ .morfas], genai, kitaip p aleliai.
alelomorfizmas [<* alelomorfai] <* alelizmas.
alelopatija [gr. allelon – savitarpiškai -l- putlios -poveikis,
kentėjimas], vienų augalu poveikis kitiems, kurį daro jų išskiriamos
medžiagos.
alelotropija [allelon + gr. trope – pasikeitimas], dinaminė izomerija —
chem. junginio gebėjimas pereiti iš vienos formos į kitą.
alemanda [pranc. allemande – vokiška], pramog. šokis; lėto tempo, šokama
poromis ratu.
alergenas [^ alergija + p .genas]: 1. medžiaga, sukelianti alerginę
organizmo reakciją; 2. preparatas alerginėms ligoms diagnozuoti ir gydyti.
alergija [gr. alios- kitas + ergeia- veikimas]: 1. organizmo pakitusio
(padidėjusio, sumažėjusio arba išnykusio) jautrumo alergenui būklė; 2.
padidėjęs organizmo jautrumas alergenui; 3*. nepakantumas, priešiškas
nusistatymas.
alergikas [^ alergija], žmogus, kurio jautrumas alergenams yra pakitęs
(dažn. padidėjęs).
alergiškas [/* alergija]: 1. jautrus alergenams; 2*. nepakantus, ko nors
labai suerzinamas.
alergologija [? alergija + <* .logija], mokslas, tiriantis alerginių
reakcijų priežastis, mechanizmą, eigą ir padarinius, alerginių ligų
diagnozavimą, gydymą ir profilaktiką.
alergomėtrija [<” alergija + p .metrija], organizmo jautrumo alergenams
tyrimas.

aleukija [/” a. + gr. leukos – baltas]: 1. ? leukopenija; 2. kraujodaros
organu liga; leukocitų kiekio sumažėjimas arba visiškas jų išnykimas.
aleuritas [gr. aleuron – miltai], geol. puri mineralu smulkių dalelių
sankaupa (dulkės, dumblas, lio-sas, liosiškos uolienos).
aleurofitas p aleuritas + ^ .litas], geol. nuosėdinė uoliena, susidedanti
iš susicementavusio ir su-tankėjusio aleurito.
aleurometras [aleuron + /* .metras], prietaisas miltu brinkstamumui
nustatyti.
aleuron//as [gr. aleuron – miltai], augalų sėklų atsarginis baltymas,
susitelkęs bespalviais grūdeliais (~o grūdeliais) arba ištirpęs vakuolių
skystyje; dygstančio gemalo maisto medžiaga
aleūtai, tauta, kalbanti viena eskimų ir aleutų kalbu; gyvena Aleutų salose
ir Aliaskos pusiasalyje (JAV), Komandoro salose (Rusija).
alfa [gr. alpha]: 1. pirmoji graiku abėcėlės raidė -A a; 2*. pradžia.
alfabetas [pagal graiku abėcėlės pirmųjų raidžių alpha ir beta
pavadinimus]: 1. tam tikroje sistemoje vartojamų ženklu rinkinys; 2.
abėcėlė, raidynas -visos raidės, vartojamos kurios nors kalbos rašto
sistemoje, išdėstytos tam tikra tvarka.
alfabet//inis, -iškas [s* alfabetas], abėcėlinis, sudėliotas, sutvarkytas
pagal abėcėlę; —inis raštas -raštas, kurio rašmenys žymi garsinius žodžių
komponentus.
alfa ir omega, graiku abėcėlės pirmoji ir paskutinė raidės; pradžia ir
pabaiga, viskas; neginčijamas autoritetas.
alfametras f;71 alfa + ^ .metras], prietaisas, kuriuo matuojamas į katilo
kūryklą ar vidaus degimo variklio cilindrą tiekiamo degiojo mišinio oro
pertekliaus koeficientas a.
alfenolas, minkštamagnetis aliuminio (16%) ir geležies (84%) lydinys; vart.
silpnųjų srovių technikoje.
alfėras [<* al(iuminis) + lot. femim – geležis], minkštamagnetis geležies
ir aliuminio lydinys.
ai fine [it.], muz. iki galo (kūrinį nuo natose pažymėtos vietos reikia
atlikti iki galo).
alfonsas, moters išlaikomas meilužis; pagal pranc. rašytojo A. Diuma
(Dūmas) sūnaus (1824-95) komedijos „Mesjė Alfonsas” herojaus vardą.
ai fresco [sk. ai fresko; it. ant šviežio], sienų tapybos ant drėgno tinko
technika.
algebra [lot. < arab. fl/r/idbr-suprastinimas; pataisymas] mat.: 1.
mokslas, tiriantis veiksmų su įv. dydžiais bendrąsias savybes,
nepriklausomas nuo tų dydžių kilmės; 2. tiesinė erdvė su papildomai
apibrėžta sandauga, tenkinanti tam tikras sąlygas; biperkompleksinė
sistema.
algebrin//is, mat. susijęs su /” algebra (1); pvz., ~ė lygtis (lygtis,
siejanti daugianarius), A reiškinys (reiškinys, sudarytas iš raidžių ir
skaičių, sujungtų sudėties, atimties, daugybos, dalybos, kėlimo sveikuoju
laipsniu ir šaknies traukimo veiksmų ženklais), ~iai skaičiai (~ių lygčių
su sveikaisiais koeficientais sprendiniai).
algezimetras [gr. algesis – skausmas + * .metras}: 1. med. prietaisas
skausmo jutimui matuoti; 2. psichai prietaisas skausmą sukeliančio
dirgiklio stiprumui matuoti
algezimetrija [algesis + p .metrija], skausmo jutimo matavimas.
algicidai [lot. alga -dumblis + caedo -žudau], pesticidai dumblių
veisimuisi stabdyti.
alginas [alga], lipnūs drebučiai, gaminami iš dumblių; vart. tekstilės
pramonėje.
algolagnija [gr. algos – skausmas + lagneia – gašlumas], lytinis iškrypimas
<* mazochizmas, ? sadizmas (1).
Algolas [a.ng. Algol < algo(rithmic) l(anguage) -algoritminė kalba], komp.
formalių kalbų, skirtų skaičiavimo algoritmams užrašyti, šeima. algoliai,
kubinių dažiklių prek. pavadinimas.
algologija [loi.alga -dumblis + /” .logija], mokslas, tiriantis dumblius.
algomenorėja [gr. algos -skausmas + mėn -mėnuo + rheo – teku], skausmingos
mėnesinės.
algonkin//ai: 1. Š. Amerikos indėnų tautų grupė, kalbanti ~ų kalbomis;
gyvena JAV, Kanadoje; 2. viena šios grupės tautų.
algoritmas [pagal Vid. Azijos matematiko ai Cho-rezmio vardo lot. formą
Algorithmi], pagal griežtas taisykles atliekamų operacijų (skaičiavimų)
eilė matematikos ar logikos kurios nors klasės uždaviniams spręsti.
algoritmavimas, skaičiavimo, valdymo, reguliavimo ar kitokių procesu
aprašymas algoritmais.
algoritmūoti, sudaryti algoritmą.
aliarmas [it. all’arme -prie ginklų]: 1. pavojaus signalas, staigus
šaukimas atremti pavojų, būti pasirengus; įspėjimas; 2. pavojaus sąjūdis,
triukšmas. aliarmuoti: 1. skelbti, kelti aliarmą; 2*. skleisti nerimą
keliančias žinias.
alias [sk. alijas; lot.], kitaip (tariant), vadinamas dar. (kitu vardu).
aliatyvas [lot. allatus – atneštas], kalbot. pašalio einamasis vietininkas,
reiškiantis, kad veikėjas artėja prie to daikto, kuris pasakomas šiuo
linksniu, pvz., eitižmoniump, važiavo daktarop; dab. liet. kalboje A
išnykęs, pasitaiko tik suprieveiksmėjusių jo formų, pvz., galop, rudeniop.
alibi [lot. kur nors kitur], aplinkybė, Įrodanti, kad kaltinamasis negalėjo
padaryti nusikaltimo, nes tuo metu buvo kitur.
alidadė [arab. ai “idad – skaičius], astr. ir geod. prietaisu kampų
atskaitos liniuotė su nonijais ar mikroskopais galuose; sukasi apie ašį,
einančią per limbo centrą.
alienacija [lot. alienatio < alienus – svetimas]: 1. susvetimėjimas; 2. ek.
kapitalo savininko pasikeitimas; 3. teis. psn. nuosavybės perleidimas kitam
asmeniui
alifatinis [gr. aleiphar (kilm. aleiphatos) – riebalai], chem. aciklinis,
neturintis ciklo (žiedo), turintis atvirą (tiesinę arba šakotą) anglies
atomų grandinę.
aligatorius [angį. alligator < isp. d lagarto – driežas], krokodilas A
lligator; paplitęs Š. Amerikos p. r. dalyje ir P. r. Azijoje; gyvena upėse,
ežeruose, pelkėse.
aligninas [^ ligninas] p ligninas (2).
alikvotas [lot. aliąuot – keletas] /” obertonas.
alimentacija [^ alimentai]. 1. šen. Romos valst. pašalpų neturtingųjų
vaikams ir našlaičiams sistema; 2. prievolė mokėti, teikti alimentus.
alimentai [lot. alimentum – maistas; išlaikymas], išlaikymo lėšos, kurias
pagal įstatymą vieni asmenys dėl jų santuokos ar šeimos santykių privalo
teikti paramos reikalingiems kitiems asmenims.
alimentarinis [lot. alimentarius] ^ alimentinis (2).
alimentin//is: 1. susijęs su alimentais; 2. susijęs su maistu, mityba,
pvz., ~ė distrofija, ~ė aleukija.
a linea [sk. a lynea; lot.], nuo eilutės pradžios; iš naujos eilutės,
naujos pastraipos.
alkas [vok.Alit], cemento klinkerio mineralas -tri-kalcio silikatas 3CaO •
SiO,.
aliteracija [lot. a d – prie, link + littera – raidė], vienodo skambesio
priebalsių (ppr. žodžiu pradžios) kartojimasis poezijos kūrinio eilutėje,
frazėje, strofoje, pvz.: „rymo ramunėlė rudenio arimuos”. -S. Nėris.
alituoti [vok. alitieren], techn. Įsotinti plieninių ir ketiniu gaminių
paviršiaus sluoksnį aliuminiu, kad tie gaminiai būtų atsparesni kaitrai.
aliumėlis, nikelio lydinys su aliuminiu (1,8-2,5%), manganu (1,8-2,2%),
siliciu (0,85-2%), kobaltu (0,6-1%); sunkiai lydosi; vart. kompensacijos
var-žams, chromelio-aliumelio termoporų katodams.
aliuminatas, aliuminato rūgšties druska MA1O, arba M,AlOr
aliuminis [lot. alumen (kilm. aluminis) – alūnas], chem. elementas Al,
atom. sk. 13; lengvas sidabro baltumo metalas.
aliuminotermija [ aliuminis + gr. thennė – šiluma], kai kurių metalu
(mangano, chromo, vanadžio) gavimo būdas -jų oksidų redukavimas aliuminiu.
aliuminozė, profesinė lėtinė plaučiu liga, kuri prasideda susikaupus
plaučiuose aliuminio dulkėms.
aliumnas – alumnas.
aliumnatas / alumnatas.
aliumogėlis [^aliuminis + ^ gelis], chem. džiovintas aliuminio hidroksidas;
katalizatorius ir katalizatoriaus nešiklis.
aliumosilikatai [/ aliuminis + ^ silikatai], mineralai, kuriu kristalinėje
gardelėje aliuminis ir silicis pakeičia vienas kitą.
aliuras [pranc. al/itrc -eigastis, bėgsena]: 1. arklio judėjimo (jojimo
sporte, cirke) rūšis (žinginė, risčia, eidinė, šuoliavimas, šuolis,
dresuotas žingsnis); 2. kar.psn. sutartinis žymėjimas pranešime kryžiukais,
rodantis to pranešimo pristatymo skubumą.
aliūvin//is [? aliuvis], samplovinis, sąnašinis; ~ė teisė – teisė paversti
savo nuosavybe pakrantės ruožą, susidariusį iš upės sąnašų (aliuvio).
aliuvis [lot. aliuvio – sąnašos], upių sąnašos, dengiančios ir
formuojančios upių šalpas, terasas, deltas.
aliuzija [pranc.allusion < lot.alludo -darauužuominą]: 1. užuomina; 2.
stilistinė priemonė -posakis, primenantis kokį nors žinomą faktą (ppr.
istorinį, mitologinį, lit. veikėją, įvykį, vaizdini) ir susiejantis
kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio, kito pobūdžio
reiškiniais.
a livre ouvert [sk. a livr uvėr; pranc.], iš atverstos knygos, t. y.
nepasirengus (skaityti, versti), iš natų lapo nepasirengus (dainuoti,
skambinti). alizarinas [pranc. alizarine < arab. al’usar – išspaustos
sultys], sintetinis raudonas, violetinis, rausvas antrachinoninis dažiklis.

aljansas [pranc. alliance — sąjunga, susivienijimas], valstybių, tarpt,
organizacijų susivienijimas, sąjunga.
alkajin//is [pagal šen. gr. poeto Alkajo (Alkaios) vardą], lit.: ~ė strofa
– eilučių strofa, sudaryta iš dviejų 11 skiemenų eilučių, vienos 9 skiemenų
ir vienos 10 skiemenų eilutės; būdinga daugiausia an-tik. poezijai.
alkaldas [isp. alcalde < arab. ai ąadi- teisėjas], Ispanijoje, Lot.
Amerikos šalyse – bendruomenės seniūnas, teisėjas.
alkalimetras, chem. aparatas karbonatams nustatyti.
alkalimetrija [arab. ai cjilj – šarmas + p .melri-ja], chem.
titrimetriniai kiekybinės analizės metodai, pagristi šarmų neutralizacija.
alkaloidai [ai qūj + gr. eidos – pavidalas], painios sandaros azoto
turintys biologiškai aktyvūs org. junginiai; randami kai kuriuose
augaluose.
alkalozė [ai qilj], šarmų pagausėjimas kraujuje ir organizmo audiniuose.
alkana [arab.alhinna -chna (tokie dažai)]: 1. daugiametė agurklinių šeimos
žolėAlkan/ia, paplitusi Viduržemio pajūrio srityse; iš dažinės ~os (A. tu-
berculata) šaknų gaminami dažai; 2. natūralių dažu, gaminamu iš agurklinių
(Boraginuceae) šeimos augalų, mišinys.
alkanai, chem. sotieji angliavandeniliai, pvz., metanas, etanas.
alkazaras [isp. alcdzar < arab. aląasr – tvirtovė], įtvirtinta arabu
(maurų) pilis arba rūmai Ispanijoje.
alkenai, etileniniai angliavandeniliai, chem. alifa-tiniai
angliavandeniliai, turintys vieną dvigubąji ryšį, pvz., etenas (etilenas),
propenas (propilenas). alkidai, chem. polimerai; polikarboksirūgščiu ir po-
lihidroksilinių alkoholiu esteriai.
alkilas, vienvalentis chem. radikalas, pvz., metilas, etilas.
alkilinti, įjungti alkilą į org. junginio molekulę.
alkinai, acetileniniai angliavandeniliai, chem. ali-fatiniai
angliavandeniliai, turintys trigubąji ryšį, pvz., etinas (acetilenas),
propinas.
alkledas [ang.alclad < al(iiminium) + clad -pla-kiruotas], aliuminio
lydinių pusfabrikatis (lakštas, vamzdis), iš abiejų pusių plakiruotas
techniškai grynu aliuminiu arba jo lydiniu.
alkogelis [/” alko(holis) + ^ gelis], chem. gelis, kurio dispers. terpė yra
alkoholis.
alkoholata, alkoksidai, org. junginių klasė; gaunami, alkoholiu
hidroksilo vandenili pakeitus metalu.
alkoholikas, turintis polinki į alkoholį; girtuoklis.
alkoholinis, turintis alkoholio arba susijęs su alkoholio susidarymu, pvz.,
A rūgimas.
alkoholis [arab. ai kuhl- stibio milteliai]: 1. org. junginys, turintis
molekulėje vieną arba kelias hidroksilo grupes (OH), prijungtas prie
tetraedriniu anglies atomų; 2. šnek. spiritas, etanolis (etilo alkoholis)
C,H5OH.
alkoholizacija, etanolio (etilo alkoholio) Įmaišymas i vynuogių vyną.
alkoholizė [^ alkoholis + ^ .ližė], chem. reakcija, kuria esteriai
gaunami, alkoholiais veikiant rūgščiu darinius; skaidymas alkoholiu.
alkoholizmas, dažno alkoholiniu gėrimų vartojimo sukelta liga, kuri
reiškiasi liguistu potraukiu alkoholiui ir lėtine intoksikacija.
alkoholizūoti, įmaišyti etanolio (etilo alkoholio) i vynuogių vyną, kad
būtų stipresnis; spirituoti.
alkoholometras [^ alkoholis + ? .metras], prietaisas matuoti etanolio
(etilo alkoholio) koncentracijai jo vandeniniame tirpale.
alkoksidai /* alkoholiniai.
alkos [< skand.], jūros paukščiai Alcidae, paplitę daugiausia S. pusrutulio
šalto klimato juostoje; veisiasi sausumoje kolonijomis.
alkotesteris Į/71 alko(holis) + ^ testeris], prietaisas girtumui (alkoholio
santykiniam kiekiui organizme) matuoti.
alkova [pranc.alcove < arab.alqubba -skliautas, palapinė], nišos pavidalo
kambarėlis (dažu. miegamasis).
alkozolis f/1 alko(holis) + ^ zolis], chem. zolis, kurio dispers. terpė yra
alkoholis.
Allah akbar [arab.], Dievas yra visagalis.
alla prjma [sk. alia prima; it. iš karto], tapybos technika; tapoma ant
neišdžiūvusio dažų sluoksnio.
allegretto [it.]. 1. vidutinis muz. tempas; 2. vidutinio tempo muz. kūrinys
ar jo dalis.
allegro [it. linksmai]: 1. greitas muz. tempas; 2. greito tempo muz.
kūrinys ar jo dalis.
allegro assai [it.], muz. labai greitai.
allegro con brjo [sk. alegro kon brijo, it.], muz. greitai, gyvai.
allegro con moto [sk. alegro kon moto; it.], muz. greičiau negu allegro.
allegro maestoso [sk. alegro maestozo; it.], muz. greitai, iškilmingai.
allegro, ma non troppo [it.], muz. greitai, bet ne per daug.
allegro moderato [it.], muz. greitokai.
allonge [sk. alionžė; pranc. pailgintas], klasikinio šokio poza (arabesko
rūšis): rankos per alkūnes ištiestos, o riešai pakreipti žemyn arba j
išore.
all rįght [sk. oi rait; angį.], viskas gerai, sutinku.
alma mater [lot. motina maitintoja], pagarbus arba maloninis universiteto
pavadinimas.
almanachas [lot. almanachus – pranašysčių rinkinys]: 1. gyvenamojo meto įv.
autorių literatūros kūriniu rinkinys; 2. šen. egiptiečių, graikų, romėnų,
kinų ir vid. amžių Europos šalių kalendorius, kuriame pateikta jv. sričių
žinių, astrologinių spėjimų.
almandinas [pagal Alabandos miesto M. Azijoje pavadinimą], granatų grupės
mineralas; juvelyr. akmuo, vartojamas ir kaip abrazyvas.
almaviva, senovinis vyriškas apsiaustas be rankovių; pelerina; pagal pranc.
rašytojo P. O. Bomaršė (P. A. Beaumarchais; 1732-99) komedijos „Sevilijos
kirpėjas” herojaus (Almaviva) vardą.
almėja [arab. almah – išmokytas (šokio, muzikos)]: 1. šen. Egipto šventyklų
šokėja; 2. Turkijos šokėja ir šokiu mokytoja, pantomimos judesiais
vaizduojanti meilės paslaptis.
almenda [vok.Allmende alo. + P .metrija], biol. kurio nors organo lėtesnis arba
greitesnis augimas, palyginti su visu kūnu, ilgainiui pakeičiantis genties
arba individo kūno proporcijas.
alomorfaspa/o. + ^morfas],kalbot. morfemos variantas, pvz., liet.
priesagos -ei- ir -ėl- žodžiuose „vaikelis” ir „katinėlis”.
alomorfozė [•* alo. + gr. morphosis – pavidalas, išvaizda] p
idioadaptacija.
alonimas [^ alo. + gr. onyma – vardas], kieno nors tikras vardas, kito
asmens panaudotas kaip slapyvardis.
alonžas [pranc. allonge – priedas]: 1. chem. kūginis vamzdis, kuriuo
distiliuojamasis skystis iš šaldytuvo nuteka į rinktuvą; 2. techn. įtaisas
nesusi-kondensavusiems metalu (ypač cinko ir kadmio) garams surinkti; 3.
vekselio pridėtinis lapas perdavimo įrašams (indosamentams), jeigu jie
nebeišsitenka vekselyje; 4.poligr. sulankstomas žemėlapis, lentelė,
brėžinys, įdėtas į knygą; 5. didžiausias atstumas, iš kurio boksininkas
gali suduoti smūgį.
alopatija [s* alo. + gr.putlios – liga], nehomeo-patinis, įprastinis
gydymas (veikiant organizmą priešingai negu liga; plg. homeopatija).
alopecija [gr. alopekia < alopex (kilm. aldpekos) -lapė], plaukų slinkimas;
plikimas.
aloplastika [>0/0. + s> plastika], plastinės chirurgijos metodas –
organams ir audiniams atkurti naudojamos nebiol. kilmės medžiagos.
alopoliploidija [/ alo. + ? poliploidija], biol. chromosomų rinkimo
kartotinis padaugėjimas hibriduose, susikryžminus skirtingu rūšių arba
genčių individams.
alopurinolis, vaistas nuo podagros; malšina skausmą.
alosomos [^ alo. + T1 soma1], biol. lytinės chromosomos, nevienodos
skirtingu lyčių organizmu ląstelėse.
alotigeninis [gr.allote -kitu laiku + ? .gcninis], geol. susidaręs kitu
metu, pvz., uolienos A mineralas (susidaręs anksčiau už tą uoliena ir
kitur).
alotropija [/* alo. 4- gr.trope-pasikeitimas], kai kuriu chem. elementu
savybė priklausomai nuo slėgio ir temperatūros būti keliu būsenų ar formų,
pvz., sieros kristalai gali būti monoklininės ir rombinės sistemos. t

alozauras [gr. alios – kitas + sauros – driežas], iš kastinis roplys,
gyvenęs juros periode.

alozos, silkinių žuvų gentis Alosa; paplitusios Atlanto pakrantėse, t. p.
Viduržemio, Juodojoje ir Kaspijos jūrose; kai kurios rūšys turi verslinės
reikšmės.

alpak//a1 [isp. alpaca < kečujų k.]: 1. naminė lama, auginama Peru ir
Bolivijos Anduose dėl ilgu vilnų; 2. ~os vilnos; 3. lengvas audinys, gamina

mas iš ~os vilnų.

alpaka2 -71 argen tanas.
alparis [it. alpari – lygiomis],/žn, vertybiniu popierių arba valiutų
kursas, atitinkantis jų nominalą.
alpenštokas [vok.Alpenstock a. + gr. mastas – krūtis], bekrūtys-tė – įgimtas vienos arba
abiejų pieno liaukų nebuvimas.
amatolas, sprogstamoji medžiaga; susideda iš amonio nitrato ir
trinitrotolueno (trinitrotoluolo).
amaurozė [gr. amaurosis – užlemdymas], visiškas vienos arba abiejų akių
aklumas, kurį sukelia centrinės nervų sistemos pažeidimas.
amazonė1 [^ amazonės]: 1. jojikė, moteris raitelė; 2. tam tikro kirpimo
ilga moteriška jojamoji suknelė; 3*. vyriška, valdinga, valdinga moteris.
amazonė2 [pagal Amazonės upės pavadinimą], vidutinio dydžio žalia papūga
Anmzona; gyvena P. Amerikoje ir Antilų salose.
amazonės [gr.Amazones < -*a. + mažos—krūtis], šen. graikų mit. karingos
moterys, gyvenusios Juodosios jūros pakrantėse; jos turėdavusios
išsideginti dešinę krūtį, kad būtų patogiau šaudyti iš lanko.
amazonitas [pagal Amazonės upės pavadinimą], mineralas, žalia mikroklino
atmaina; apdailos akmuo.
amazūlai /” zulai.
ambalažas [pranc. emballage -pakavimas, pakuotė]: 1. prekės pakuotė, ppr.
apmokama pirkėjo; 2. pakavimo išlaidos.
ambasada [pranc. ambassade}: 1. aukščiausioji dipl. atstovybė; 2. tos
atstovybės pastatas.
ambasadorius [pranc. ambassadeur], aukščiausias dipl. atstovo rangas.
ambi. [lot.amb(i).], sudurt. žodžių dėmuo, reiškiantis buvimą, judėjimą
aplinkui, iš 2 pusių; dve-jopuma.
ambicija [pranc. ambition < lot. ambitio – garbės troškimas]: 1. savo
vertės jautimas, išdidumas; 2. savimeilė, puikybė, garbės, pripažinimo
siekimas.
ambicingas, turintis didelę ambiciją.
ambidekstras [^ ambidekstrija], žmogus, galintis vienodai gerai dirbti
kaire ir dešine ranka.

ambidekstrija [-71 ambi. + lot. dexter-dešinysis], vienodas abiejų rankų
lavumas.
ambidentatinis junginys p ambi. + lot.denta-tus – dantytas], chem.
junginys, turintis du reaguoti galinčius centrus.
ambiofonija ? ambi. + gr.phone -garsas], erdvinio (tūrinio) garso ir
akustinių efektų sukūrimas (koncertu salėse, teatruose, studijose)
elektroakustiniais prietaisais (mikrofonais, stiprintuvais, rever-
beratoriais, garsiakalbiais).
ambistomos, uodegotieji varliagyviaiArnbystoma; gyvena Š. ir Centr.
Amerikoje; lervoms būdinga neotenija.
ambitas [lot. ambitus – apėjimas, apylanka], kitaip p deambulatorijus.
ambitus [lot. apimtis], melodijos tonų apimtis -atstumas tarp aukščiausiojo
ir žemiausiojo garso.
ambivalencija [^ ambi. + lot. valentia – jėga], jausmo dvilypumas,
išgyvenimas prieštaringų emocinių būsenų, pvz., meilės ir neapykantos.
ambivalentiškas Į/1 ambivalencija], dvilypis, turintis prieštaringų
elementų.
ambivertas [^ ambi. + lot. verto -suku, kreipiu], asmenybės tipas, kuriam
būdinga ir ekstraverto, ir intraverto bruožai; tarpinis, dažniausiai
pasitaikantis tipas.
ambliafija [gr. amblys -nusilpęs + haphe-lytėjimas], med. lietimo jutimo
susilpnėjimas.
ambliopija [gr. amblyopia – silpnaregystė], med. regėjimo nusilpimas dėl
funkcinių regėjimo analizatoriaus sutrikimų, kai akyje nėra objektyvių
pakitimų.
amblioskopas [gr. amblys- nusilpęs + ^ .sko-pas], prietaisas normaliam
regėjimui abiem akimis ugdyti gydant ambliopija ir žvairumą.
ambona [gr. ainbon – pakyla] psn., sakykla – paaukštinta vieta bažnyčioje
netoli altoriaus, iš kurios sakomi pamokslai.
ambra [pranc. anibre < arab. ‘anbar]: 1. vaškinė, labai kvapi medžiaga,
susidaranti kašaloto žarnyne; vart. parfumerijoje; 2*. kvepalai; aromatas,
malonus kvapas.
ambrazūra [pranc. embrasure – anga], stebėjimo ar šaudymo anga gynybinio
pastato sienoje, karo laivo ar tanko šarve.
ambrozija [gr.ambmsia]: ‘.mit. šen. graiku dievu kvapus maistas, teikės
jiems amžiną jaunystę ir nemirtingumą; 2. šen. graiku malonaus kvapo kūno
tepalas; 3. vienametė arba daugiametė astrinių šeimos žolė Ambrosia; kilusi
iš Amerikos; piktžolė; jos žiedadulkės kai kam sukelia alergiją; 4. aukš-
liagrybiu grybienos apnašos kinivarpų išgraužtuose medienos takuose ir kai
kuriuose galuose; 5*. nepaprastai skanus valgis.
ambulatorija [lol. ambulatorini -judamas], gydymo įstaiga, teikianti
pagalbą ateinantiems ir namie esantiems ligoniams; tos Įstaigos patalpos.
ambušiūras fpranc. embouchure < bouche -burna]: 1. nik., pūstukas –
pučiamojo muz. instrumento dalis, kurią pūtikas prideda prie lūpų arba
apžioja; 2. lūpų ir liežuvio padėtis grojant pučiamaisiais muz.
instrumentais, kuriu pūstukus atlikėjas liečia lūpomis.
amebiazė, užkrečiamoji žarnyno liga, kurią sukelia ameba Enlamoeba
histolytica.

amebocitai [/* amebos + gr. kytos – indas, ląstelė], bestuburiu gyvūnu
judrios, nepastovios formos ląstelės ir bespalviai kraujo elementai.
amebos [gt.amoibe- keitimasis], pirmuonys/lmo-ebida, gyvenantys gėluose
vandenyse; kūnas – plika, nepastovios formos ląstelė.
ameliankis [pranc.] medlieva, erškėtiniu šeimos krūmas ar nedidelis medis
Amelanchier; vaisiai valgomi.
amelija [-71 a. + gr. melos – kūno dalis], begalūnystė – įgimtas vienos
arba visu galūnių nebuvimas.
amen [hebr. teisingai, iš tikrųjų]: 1. judėjų ir krikščionių maldos,
pamokslo baigiamasis žodis; 2*. galas, pabaiga, baigta.
amerkija [lot. amentia – beprotystė], laikinas sąmonės sutrikimas,
pasireiškiantis erdvės ir laiko orientacijos praradimu, nerišliu mąstymu.
amenorėja [s1 a. + gr. meti – mėnuo + rheo-teku], med. mėnesiniu
nebuvimas.
amensalizmas [^ a. + lot. rnensa – valgymas], dviejų populiacijų, rūšių
tarpusavio santykių tipas: viena rūšis engia kitą, bet pati antrosios nėra
veikiama; būdingas daugiausia mikroorganizmams.
americis [pagal Amerikos (JAV), kur dirbtinai buvo gautas, pavadinimą],
radioaktyvus transurani-nis chem. elementas Am, atom. sk. 95.
amerikanistika [angį. american – amerikietiškas, amerikinis], mokslas,
tiriantis Ameriką, ypač jos kultūrą, istoriją, kalbas, literatūrą.
amerikamzacija, Amerikos gyvensenos, papročių, amerikiečio būdo bruožų
perdavimas, primetimas arba perėmimas.
amerikanizmas: 1. žodis, posakis, gramatinė forma ar tarties ypatybė,
būdinga Š. Amerikoje vartojamai anglų kalbai; 2. skolinys iš Š. Amerikoje
vartojamos anglų kalbos; 3. JAV gyvenimo būdo perėmimas, mėgdžiojimas; jo
apraiškos kurioje kitoje šalyje.
ametistas [gr. ametliystos], mineralas, skaidri violetinė arba žydrai
violetinė kvarco atmaina; juve-lyr. akmuo.
ametropija [gr. ametros – neatitinkantis + dps (kilm. opos ) – regėjimas],
akies refrakcijos yda -akies optinės ašies ilgis neatitinka akies
refrakcinės gebos (spinduliai nesusikerta tinklainėje).
amfetaminas [angį. amphetamine < a(lpha) + m(ethyl) + ph(enyl) + et(hyl) +
amine],farm. medžiaga, stipriai tonizuojanti nervų sistemą; narkotikas,
dopingas.
amfi. [gr. amphi – abipus, aplink, apie], priešdėlis, reiškiantis buvimą
iš abiejų pusių, aplink; dve-jopumą, abejopumą.
amfibija [gr. amphibios – dvejaip gyvenantis, t. y. vandenyje ir
sausumoje]: 1. varliagyvių klasės gyvūnas; 2. nik., būdmainis – augalas,
kuris gali augti ir vandenyje, ir sausumoje; 3. transporto ar kovos mašina,
galinti plaukti vandeniu ir važiuoti sausuma; 4. hidroplanas – lėktuvas,
kuris gali kilti ir leistis sausumoje ir vandenyje.
amfibolai [gr. amphibolos – dviprasmis, apgaulingas; taip pavadinti dėl
raginukės panašumo į tur-maliną], grupė mineralų -magnio, kalcio, geležies,
aliuminio, natrio sudėtingųjų silikatų (svarbiausieji – tremolitas,
raginukė, aktinolitas), sudarančių daugelį magminių ir melamorfiniu
uolienų.
amfibolija [gr. amphibolia -dvilypumas, dviprasmiškumas], dviprasmybė, log.
klaida, kurią sukelia dėl greito tarimo susiliejantys žodžiai, pvz.,
„palauk aštuonias-dešimt minučių” ir „palauk aštuoniasdešimt minučių”, arba
žodžių tvarka sakinyje, pvz., „vyresnioji sesuo – mano mokytoja” ir
„vyresnioji sesuo mano – mokytoja”.
amfibolitas Į-71 amfibo(lai) + ^ .//ta.s-],metamor-finė žalia, juoda
uoliena, susidariusi daugiausia iš amfibolų ir plagioklazu; vart. apdailai,
paminklams. amfibrachis [gr. amphibrachys < amphi – abipus + brachys –
trumpas]: 1. antikinės eilėdaros triskiemenė pėda, kurios vid. skiemuo
ilgas, kraštiniai trumpi (u – u); 2. silabotoninės eilėdaros eilutė, kuri
prasideda nekirčiuotu skiemeniu ir kurioje toliau tarp kirčiuotų skiemenų
yra po du nekirčiuotus, pvz., „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, / Ten
mūsų tėvynė, graži Lietuva”. -Maironis.
amfidiploidas [<” amfi. + p diploidas}. biol. tarp-rūšinis hibridas,
kurio somatinių (kūno) ląstelių branduoliuose yra diploidinis (dvigubas)
chromosomų rinkinys.
amfigonija [^ a;n/ž. + ^ .gonija], organizmų lytinis dauginimasis.
amfiktdnja [gr.amphiktionia < amphi – aplink + ktizč- apgyvendinu], šen.
Graikijos genčių ar poliu rel. ir polit. sąjunga, turinti bendrą iždą,
šventyklą ir jos gynimą, politinę kryptį.
amfimiksė [-7’am/?. + gr.»iaw-su(si)maišymas], augalų ir gyvūnų lytinis
procesas, kurio metu susilieja vyriškųjų ir moteriškųjų lytinių ląstelių
(ga-metų) branduoliai.
amfipodai [-* amfi. + gi.pus (kilm.podos) -koja], vėžiagyviai šoniplaukos
Amphipoda; gyvena daugiausia jūrose.
amfiprostilas [P amfi. + gr. prostylos – turintis kolonas priekyje], šen.
graikų šventykla su kolonų portikais galuose.
amfisbenos [gr. amphisbainai < amphis-iš abiejų pusių + baind-einu],
driežai Amphisbaenidae; gyvena daugiausia Amerikos ir Afrikos tropinio
klimato juostose; juda požeminiais urvais į prieki ir atbulos.
amfiteatras [gr. amphitheatron < amphi – aplink + theatron – reginys]: 1.
šen. graikų teatro žiūrovų vietos, išdėstytos pusračiu kalvų šlaituose; 2.
romėnų pastatas viešiems vaidinimams, gladiatorių kovoms; 3. kėdžių eilės,
esančios už parterio, dab. teatre, cirke, koncertų salėje.
amfitrionas [pagal mitinio Tėbų karaliaus Am-fitriono (gr. Amphitryon)
vardą], vaišingas šeimininkas.
Amfitritė (gr. Amphitrite), šen. graikų jūrų deivė, Poseidono žmona.
amfiūmos, varliagyviai Amphiumidae; gyvena Centr. Amerikos p. r. dalyje;
kūno ilgis apie l m, galūnės mažos, turi po 2-3 neišsivysčiusius pirštus.
amfo. [gr. amphd- abu], priešdėlis, reiškiantis dvejopumą.
amfodontozė [-* amfo. + gr. odus (kilm. odon-tos ) – dantis], priedančio
nykimas, kitaip ? parodontozė.
amfolitas [•* amfo. + gr. lytos – tirpus], chem.: 1. chem. junginys,
turintis ir rūgščiu, ir bazių savybių; 2. amfoterinis jonitas.
amfora1 [lot. amphora < gr. amphoreus < amphi – iš abiejų pusių + phoreus –
nešikas], pailgas molinis arba metalinis šen. graiku ir romėnų indas su 2
vertikaliomis ąsomis skysčiams (aliejui, vynui) laikyti.
amfora2, valtelinių šeimos vienaląstis gėlųjų vandenų
titnagdumblis^wip/zora.
amfoter//inis, -iškas [gr.amphoteros-abu], chem. galintis (disocijuodamas
vandeniniame tirpale) atpalaiduoti liek vandenilio H+, tiek hidroksilo OH~
jonus.
amharai, tauta, kalbanti viena semitu kalbų; gyvena Etiopijoje.
amiantas [gr. amiantos – švarus, nesuteptas], ak-tinolito asbestas,
mineralas, pluoštinė aktinolito atmaina.
amidai [/” am(oniakas) + gr. sielos- pavidalas], chem.: 1. org. rūgščių
dariniai, kuriuose karboksi-lo grupės hidroksilas pakeistas aminogrupe,
pvz., karbamidas CO(NH2),; 2. junginiai, gaunami amoniako molekulėje vieną
vandenilio atomą pakeitus metalu, pvz., natrio amidas NaNH2. amidazės,
fermentai, nutraukiantys ryšį tarp anglies ir azoto atomų org. rūgščių
amiduose.
amido., chem. termino dalis, rodanti, kad molekulėje yra amidogrupė -NH2.
amidolis [s1 amido. + ^ (alkoh)olis], aromat. aminas C6H2(NH2)2OH; fot.
ryškalas.
amidopirinas [s* amido. + gr.pyr- ugnis, karštis], vaistas, malšinantis
skausmą, slopinantis uždegimą, mažinantis karščiavimą. amidostomozė,
invazinė vandens paukščių (dažn. žąsų) liga; sukelia apvaliosios kirmėlės
amidosto-mos, parazituojančios skrandžio gleivinėje.
amiėlija [^ a. + gr.mye/os – nugaros smegenys], įgimtas nugaros smegenų
nebuvimas.
amigdalinas [gr. amvgdalos – migdolas], org. junginys, esantis karčiųjų
migdolų, persikų, vyšnių, slyvų kauliukuose.
amija, vienintelė dabar gyvenanti dumblažuvė Amia calva, randama S.
Amerikoje.
amilazė [gr. amylon – krakmolas], fermentas, ka-talizuojantis krakmolo,
glikogeno ir jiems giminingų polisacharidų hidrolizę.
amiloidas [amylon + gr. eidos – pavidalas]: 1. augaluose esantis
angliavandenis, kurio struktūra tokia pat kaip hemiceliuliozės; 2. gyvūnų
ir žmogaus organizmo baltyminė medžiaga, panaši į globuliną. amiloidozė,
biochem. baltymų apykaitos sutrikimas – ^ amiloido (2) kaupimasis
audiniuose.
amilopektinas [amylon + ^pektinai], chem. polisacharidas; krakmolo
komponentas; šaltame vandenyje beveik netirpsta, karštame sudaro kleisterį.
amiloplastai {amylon + gi. plūstos – nulipdytas], augalu sandėlinių audiniu
ląstelių bespalvės plas-tidės (leukoplastai), kuriose kaupiasi krakmolas.
amiloz//ė [amylon],chem. polisacharidas; krakmolo komponentas; įodas nudažo
~ę mėlynai.
amimija [/” «. + gr.mimos – mėgdžiojimas], mimikos nebuvimas dėl veido
nervu paralyžiaus, parkinsonizmo.
aminai [< gr.],c/iem. org. junginiai, amoniako dariniai, pvz., etilaminas
C,HSNH,.
aminofenolis [? amino. + ^ fenolis],chem. aromatinis org. junginys
C„H4(NH2)OH; dažiklių žaliava, fot. ryškalas; jo dariniai – plaukų dažų
komponentai.
aminofilinas, vaistas, kitaip •” eufilinas.
aminoplastas aminoplastikas.
aminoplastikas [ amino. + gr.plastikos -plastiškas, lankstus], plastikas,
gaminamas iš karbamid-formaldehidinės, melaminformaldehidinės arba
anilinformaldehidinės dervos.
amiodaronas, vaistas, kitaip <” kordaronas.
amiotrofija [/” a. + gr. mys (kilm. myos) – raumuo + trophe- mityba],
raumenų atrofija – raumenų mitybos sutrikimas.
amis [gr. ammi – augalo vardas], salierinių šeimos vienametė arba
daugiametė žolė Amini; vaistinis augalas, piktžolė.
amitozėĮ'” a. + ^ mitozė],biol tiesioginis ląstelės branduolio
dalijimasis: neišryškėja chromosomos ir nesusidaro mitozei būdingų
achromatinių struktūrų, branduolys persismaugia ir pasidalija, o ląstelė
dažniausiai nesidalija, tampa daugiabran-duolė.
amitriptilinas, psichoterapinis vaistas; juo gydomos depresinės psichozės.
amnestija [gr. amnestia -užmiršimas, atleidimas], visiškas ar dalinis
atleidimas nuo bausmės arba jos pakeitimas lengvesne, t. p. teistumo
panaikinimas; daroma valstybės vadovo arba parlamento aktu tam tikrai
grupei asmenų.
amnestuoti [? amnestija], atleisti nuo bausmės, sumažinti bausmę amnestijos
aktu.
amnezija [? «. + gr. mnčsis – atmintis], atminties susilpnėjimas arba
netekimas.
amnionas [gr. amnion], vandenmaišis, ropliu, paukščių, žinduoliu, kai kuriu
bestuburiu gyvūnu, pvz., vabzdžių, vienas gemalo dangalų, kurio ertmėje
kaupiasi skystis, saugantis gemalą nuo mech. pažeidimu.
amnioskopas [^ amnio(nas) + T1 . skopus], med. instrumentas vaisiaus
vandenims apžiūrėti pro gimdos kaklelio kanalą.
amnioskopija [-71 amnio(nas) + -71 .skopija],vaisiaus vandenų
apžiūrėjimas ammoskopu pro gimdos kaklelio kanalą.
amniotai, aukštesnieji stuburiniai gyvūnai (ropliai, paukščiai,
žinduoliai), prisitaikę gyventi sausumoje; jų gemalai turi dangalus –
amnioną ir alantojį.
amofosas [/* amo(nis) + ^ fos (foras)], sudėtinė miner. trąša, turinti
azoto ir fosforo.
amokas [malaj. amok – pasiutęs], aptemusios sąmonės būsena, kuriai būdinga
staigus ligonio susijaudinimas; dažn. reiškiasi nesulaikomu bėgimu ir
agresyviais veiksmais.
amonalas [^ amon(is) + ^ al(iuminis)], sprogstamasis mišinys, susidedantis
iš amonio nitrato (salietros), aliuminio milteliu ir trinitrotolueno
(trinitrotoluolo).
Amonas, vienas vyriausių šen. Egipto dievų; iš pradžių – vietinis Tėbų,
vėliau valstybės dievas, sutapatintas su Saulės dievu Ra; vaizduojamas kaip
raguotas avinas arba kaip žmogus su avino galva.
amoniakas [gr. (hals) ammdniakos – amonio (druska); taip vadinosi junginys,
randamas Libijos dykumos Amono oazėje], azoto ir vandenilio junginys NH3;
bespalvės aštraus kvapo, troškios dujos.
amoniakatai, chem. kompleksiniai junginiai; amoniako reakcijų su įv.
druskomis produktai.
amoniakatas, chem.: 1. koncentruotas karbamido ir amonio nitrato tirpalas,
t. p. jų tirpalas amo-niakiniame vandenyje; 2. aminokompleksas-junginys,
kurio ligandas yra NH3 arba aminas.
amonifikacija [^ amoniakas + lot./ado -darau], biochem. mikroorganizmų
sukeltas azotinių org. junginių skilimas ir amoniako išsiskyrimas.
amonis [lot. ammoniuni], teigiamasis jonas NH4; amonio druskų sudėtinė
dalis; azanis.
amonitai [pagal ^ Amono atvaizdą su avino ragais], galvakojai moliuskai
Ammonoidea, gyvenę jūrose nuo devono iki kreidos periodo.
amonitas [^ amo(nis) + ^ nit(m).], sprogstamoji medžiaga, susidedanti iš
amonio nitrato (salietros), nitrojunginio ir degiosios medžiagos.
amonizacija: 1. veikimas amoniaku (pvz., gaminant amonizuotą superfosfatą);
2. azoto gausinimas pašaruose amoniakiniu vandeniu.
amorallzmas [/* amoralus], etinė pažiūra, neigianti moralės normas,
atmetanti galimybe vertinti visuomenės elgėsi, nes moralumo kriterijai esą
nepagrįsti.
amoralūs [s1 a. + lot. morali s – dorovinis], nedorovingas,
nepripažįstantis moraliniu principų, nepadorus.
amorejai ^ amoniai.
amoretas [< lot. Ainor- Amūras], amūriukas, kitaip /* putus.
amorfa [^ a. + gr. morphe- forma, pavidalas], pupinių (ankštiniu) šeimos
krūmas Amorpha, kilęs iš S. Amerikos; dekor., dažinis augalas.
amorfin//is [gr.amorphus -beformis]: 1. beformis; 2. minei: neturintis
kristalinės sandaros, nekrista-linis; 3. kalbot. neturintis, neparodantis
gram. formų, pvz., ~ės kalbos (dabar vadinamos izoliacinėmis kalbomis); 4.
gen. nereiškiantis, neperduodantis savybės arba požymio (apie geną).
amorfizmas [amorphos]: beformiškumas; medžiagos amorfinė būsena.
amorfofalas[. + gr.morphe-forma +phal-lus – falas, vyriškas lyties
organas], aroninių šeimos daugiametis žolinis augalas Ainorphophallus,
išauginantis valgoma gumbą; žiedynas stambus, iki 2-3 m aukščio; žiedai
labai dvokia.
amoritai, šen. semitų gentys, išeiviai iš Arabijos; f894 pr. m. e. sukūrė
Babilonijos valstybe; asimiliavosi su Mesopotamijos gyventojais; amorėjai,
amūru. amoroso [sk. amorozo; it. meiliai, švelniai] <* con amore.
amortifikacija [lot. amonificatio < mors (kilm. morlis) -mirtis + facio
-darau], oficialus paskelbimas, kad anuliuojamos prarastos teisės arba
dokumentai.
amortizacija1 [lot. amortisatio – padengimas]: 1. nusidėvėjimas, pagr.
kapitalo (pastatu, įrenginių, mechanizmų) vertės sumažėjimas per jo
naudojimo laiką; 2. skolos grąžinimas period. mokėjimais arba obligacijų
išpirkimu; 3. apmokestinto turto kainos sumažėjimas kapitalizuoto mokesčio
suma; 4. prarasto skolinio pasižadėjimo pripažinimas negaliojančiu.
amortizacija2 [pranc. amortir-silpninti, minkštinti], techn. smūgio
poveikio sumažinimas.

amortizatorius [/” amortizacija2}: 1. mašinos arba statinio įtaisas smūgio
poveikiui mažinti, pvz., automobilio lingės; 2. ištempiamas daugiagyslis
guminis lynas, kuriuo išvelkamas į orą startuojantis sklandytuvas.
amortizuoti1 [^amortizacija1]: 1. grąžinti skolą period. mokėjimais; 2.
pripažinti negaliojančiu prarastą skolinį pasižadėjimą.
amortizuoti2 [? amortizacija2], techn. sumažinti smūgio poveikį.
amortizūotis f-71 amortizacija’}: 1. nusidėvėti, darbo priemonių vertei
pereiti i jų pagamintą produktą; 2. mažėti apmokestinto turto kainai.
ampelografija [gr.ampelos -vynmedis + -71 .gra-fija], mokslas, tiriantis
vynmedžių rūšis ir veisles.
ampeloterapija ampdos + <* terapija}, gydymas vynuogėmis.
amperas [pagal pranc. mokslininko A. M. Ampero (Ampere) pavardę]: 1.
pagrindinis tarptautinės vienetų sistemos cl. srovės stiprio vienetas; 2.
tarptautinės vienetu sistemos magnetovaros jėgos vienetas, anksčiau
vadintas ampervija.
ampermetras [f amperas + P .metras], prietaisas ei. srovės stipriui
matuoti.
ampersekundė [> amper(as) + -71 sekundė], ei. kiekio vienetas, kitaip /*
kulonas1 (1).
ampersendas [angį. umpersand], ženklas & (liet. ir).
ampicilinas, penicilinų grupės plataus veikimo spektro antibiotikas.
ampyras [pranc. etnpire – imperija], XIX a. I pusės Europos architektūros
ir dailės (daugiausia taikomosios) stilius; vėlyvojo klasicizmo atmaina.
amplid’inas [lot. ampH(fico) – didinu, stiprinu + gr.dyna(niis) -jėga],
elektromašininisstiprintuvas silpnai ei. srovei ir galiai stiprinti.
amplifikacija [lot. amplificatio – išplėtimas]: 1. spaudai rengiamo teksto
papildymas- trūkstamų frazės dalių ar ištisų frazių įrašymas remiantis
rankraščiu, kita kopija, kitu leidimu; 2. stilistinė figūra – pabrėžtinai
išplėtotas, detalizuotas reiškinio, daikto apibūdinimas, dažniausiai kelių
vienarūšių epitetu, metaforų, palyginimų pavartojimas pagrečiui
emocionalumui sustiprinti; 3. kai kurių ek. sistemos parametrų gerinimas
veiksmingomis, bet daug sąnaudų nereikalaujančiomis priemonėmis.
amplitronas [lot. ampli(fico) – didinu, stiprinu + -71 (elek)tmnas],
platinotronas, veikiantis stiprinimo režimu; vart. superaukštųjų dažniu
virpesiams stiprinti.
amplitudė [lot. amplitudo – erdvumas, platumas]: 1. fiz. didžiausias
periodiškai kintančio dydžio nuokrypis nuo pusiausvyros padėties; 2. mat.
plokščias kampas, kurį sudaro polinė ašis ir nagrinėjamo taško spindulys
vektorius polinėse koordinatėse; 3. užmojis, plotis; kitimo, įvairovės
apimtis, ribos.
amplua [pranc.emploi -pritaikymas]: 1. vaidmens pobūdis, labiausiai
atitinkantis aktoriaus sceninius duomenis: vyrų – amantas, herojus,
komikas, fa-tas; moterų – grandama, travesti, inženiu, subre-lė; 2*.
užsiėmimas, verslas, sugebėjimų sritis, apimtis.
ampulė [lot. ampulla]: 1. romėnų molinis arba stiklinis indas su siauru
kakleliu skysčiui laikyti; 2. Katalikų bažnyčios liturginis stiklinis
indas, su kuriuo per mišias paduodamas kunigui vynas ir vanduo; 3. med.
stiklinis indelis su ištęstu užlydytu galu steriliems vaistams laikyti; 4.
med. tuščiavidurio organo išsipūtusi dalis, pvz., ašarų kanalėlio A; 5.
teeini, mažas, ppr. stiklinis, sandarus indelis be palrono chemikalams,
sprogmenims laikyti ar kt. tikslams.
amputacija [lot. amputatio – nupjovimas], kokios nors kūno dalies (dažn.
galūnės) pašalinimo operacija.
amputuoti [lot. amputare – nupjauti], padaryti amputaciją.
amrita, induizmo mitologijoje – dievų gėrimas, teikiantis nemirtingumą,
gyvybės eliksyras.
amuletas [lot. amuletum < arab. himalat – kas nešiojama ant savęs],
nedidelis prie kūno laikomas (dažniausiai ant kaklo kabinamas) daiktas,
tariamai turintis magiškos galios, saugantis nuo nelaimių ir kt. blogio.
amunicija [lenk. amunicja < lot. admunitio – sutvirtinimas], kario, žirgo
apranga ir reikmenys, platesne reikšme – dar ir ginkluotė. amūr//ai,
karpinės žuvys, paplitusios Amūro upės baseine; baltasis ~as
Ctenopharyngodon idella išauga iki l m ilgio ir 15 kg svorio;
aklimatizuotas Europoje kaip verslinė žuvis.
Amūras (lot. Amor), šen. romėnų meilės dievas, atitinkantis graikų Erotą.
amūras [^ Amūras], dailės kūriniuose (tapyba, skulptūra) vaizduojamas
nuogas sparnuotas berniukas su lanku, meilės simbolis. amūru -71 amoritai.
amūzija [-71 a. + gr. muša – muzika], med. sugebėjimo suvokti ar atlikti
muziką netekimas. an. s a.
ana, Indijos (iki 1657) ir Pakistano (iki 1961) piniginio vieneto rupijos
šešioliktoji dalis.
anabaptistai [gr. anabaptizo – vėl panardinu, krikštiju], protestantų
sekta, atsiradusi XVI a. pr. Vokietijoje ir paplitusi Centr. ir V Europoje;
pripažino sąmoningo amžiaus žmonių krikštą, neigė bažnytinę hierarchiją.
anabazinas, alkaloidas, gaunamas iš augalo ežiuo-čio (Anabasis);
insekticidas.
anabiozė [gr. anabiosis – atgijimas]: 1. laikina organizmo (augalo, gyvūno)
būsena, kai beveik nutrūksta medžiagų apykaita ir nematyti gyvybės požymių;
būdinga daugiausia bestuburiams (yra jų prisitaikymas išgyventi
nepalankiomis aplinkos sąlygomis); 2. maisto produktų konservavimo būdas –
mikroorganizmu ir fermentų veiklos susilpni-nimas šaldymu, laikymu anglies
dioksido atmosferoje, druska, cukrumi ir kt. chem. medžiagomis.
anabolija [gr. anab<įe- (pa)kilimas], paveldimo organų pakitimo atsiradimas
vėlyvose organizmu embrioninės raidos stadijose.
anabolin//is [^ anabolija], skatinantis anabolizmą (asimiliaciją), pvz.,
~iai steroidai (vaistai).
anabolizmas Į/1 anabolija] ^ asimiliacija (1). anachoretas [gr.
anachoretes], atsiskyrėlis. anachromatasp an. + gr.achrdmatos
-bespalvis], objektyvas, kuriame neišvengta chromatinės aberacijos;
atvaizdas yra ryškus tik monochromatinėje šviesoje.
anachroniškas [^anachronizmas]: 1. klaidingai datuotas, klaidingai
priskirtas kuriam nors laikotarpiui; 2. pasenęs, nederantis prie dabarties.
anachronizmas [gr. ana. (priešdėlis, reiškiantis kryptį atgal) + chronos
– laikas]: 1. chronologijos klaida; 2. priskyrimas kam nors savybių,
neatitinkančių epochos; 3. atgyvena, pasenusi pažiūra ar paprotys,
nebederantys prie dabarties.
anadiplozė [gr. anadiplosis – sudvejinimas, pakartojimas], stilistinė
figūra – frazės arba poezijos eilutės pabaigoje pavartotu žodžių
pakartojimas gretimos frazės arba eilutės pradžioje, pvz.: „Išeisiu, sau
tariau, ant lygaus kelio: / Ant lygaus kelio tai valia valužė.” -V.
Mykolaitis-Putinas.
anadromin//is [gr. ana – prieš + dramos- bėgimas], judėjimas prieš srovę,
pvz., ~ės migracijos -žuvų neršto kelionės iš jūrų į upes.
anaerobai Į/1 an. + gr. aer – oras + bios – gyvybė], organizmai,
gyvenantys laisvo deguonies neturinčioje aplinkoje, pvz., dauguma
bakterijų, infuzorijų, kai kurios kirmėlės.
anaerobinis [s1 anaerobai], nereikalaujantis deguonies, pvz., A organizmas.
anaerobiontai ^ anaerobai. anaerobiozė [^ anaerobai], gyvavimas be laisvo
deguonies.
anafalis [gr. augalo vardas], astrinių šeimos daugiametis dekor. žolinis
augalas Anaphalis, kilęs iš Š. Amerikos.
anafazė [gr. ana – prieš + ^ fazė], mitozinio ląstelių dalijimosi III
stadija, kurios metu chromosomos išsiskiria, slenka į priešingus ląstelės
polius. anafilaksija [gr. ana. (priešdėlis, reiškiantis sustiprinimą) +
phylaxis – apsauga], padidėjusi organizmo alergija -staigi alerginė
reakcija, kuri atsiranda suleidus į organizmą alergeno.
anafora [gr. anaphora – iškėlimas], stilistinė figūra – to paties arba
panašiai skambančio žodžio ar kelių žodžių akcentuotas kartojimas gretimu
sakinių, žodžių grupių ar poezijos eilučių pradžioje, pvz.: „Dengia sniegas
gatves, / Dengia sniegas namus, / Dengia sniegas našlaičio galvelę”. – S.
Nėris.
anaforezė [gr. anaphora – perkėlimas], neigiamų elektringųjų koloidinių
dalelių arba polimero molekulių judėjimas tirpale link anodo.
anafrodiziakas s* anafrodizija],farm. preparatas, slopinantis lytini
potrauki: afrodiziako priešingybė.
anafrodizija [ an. + aphrodisia -meilėspomėgiai], lytinio potraukio
sumažėjimas arba visiškas nebuvimas.
anafrontas [gr. ana. (priešdėlis, reiškiantis judėjimą aukštyn) + ?
frontas], atmosferos frontas, kuriame šiltas oras kyla (slysta) mažu kampu
aukštyn. anagalistas [< gr.], asmuo, Įgaliotas prekiauti kito vardu.
anagenezė [gr. ana – iš naujo + genesis – atsiradimas], biol. lėti gyvu
organizmų morfologiniai ir fiziologiniai pokyčiai prisitaikant prie
aplinkos evoliucijos procese, jei dėl to atsiranda naujų rūšių.
anaglifija [gr. anaglyphos – reljefiškas], spaustu-vinis erdvinio atvaizdo
gavimo būdas; erdviškumas matyti tik pro stereoskopinius akinius.
anagrama [gr. ana – per + gramma – raidė], raidžių sukeitimas vietomis
žodyje kitam žodžiui sudaryti, pvz., „kalnas – klanas”, „opus – supo”.
anakardis [gr. ana – ant, virš + kardia – širdis], anakardinių šeimos medis
Anacardium; sėklos -anakardžio riešutai -valgomos.
anakolutas [gr. anakoluthos – nenuoseklus], stilistinė figūra –
sintaksiškai ar logiškai ne visai taisyklingas žodžių derinimas sakinyje
(sakinio pabaigos nesuderinimas su pradžia), sukeliantis šnekamosios kalbos
įspūdį, pvz.: „Ar girdi, ar, jaunyste, girdi / Mano šauksmą- palauki! – iš
tolo?” – E. Mieželaitis.
anakonda [isp. anaconda], smauglių šeimos gyvatė Eunectes murinus;
paplitusi P. Amerikos tropinio klimato juostos upių, ežerų pakrantėse,
pelkėse; kūno ilgis 6-7, kartais iki 9 m.
anakreontikas, giedros nuotaikos meilės arba linksmos nerūpestingos buities
motyvu kūrinys, parašytas graikų poeto Anakreonto (Anakreon, VI a. pr. m.
e.) poezijos stiliumi.
anakreontin//is, apdainuojantis meilę, linksmą nerūpestingą gyvenimą, pvz.,
A eilėraštis, ~ė poezija.
anakrūzė [gr. anakrusis – atsistūmimas], trumpi arba nekirčiuoti skiemenys
poezijos eilutės pradžioje prieš pirmąjį ritminį kirlį (jambo ir
amfibrachio eilutėje – pirmasis skiemuo, anapesto – pirmieji 2 skiemenys);
nemetriniai, „atliekami” nekirčiuoti skiemenys eilutės pradžioje.
analai [lot.annales < annalis —metinis], pamečiui suregistruotų istorinių
įvykių aprašas, metraštis, kronika.
analcimas ^ an. + gr. alkimos – stiprus], šviesus mineralas, natrio
aliumosilikatohidratas.
analėktai [gr. analekta – kas surinkta]: 1. vieno ar kelių rašytojų
rinktiniai raštai, skirti mokslo ir mokymo reikalui; 2. iv. rašytojų
kūrinių arba ist. do-kume’ntų fragmentų publikacijos, skirtos mokslo ir
mokymo reikalui.
analėptikai [gr. analėpsis -atstatymas], vaistai, stimuliuojantys centrinės
nervų sistemos veiklą; gilina kvėpavimą, didina kraujospūdį.
analfabetas [? an. + ^ alfabetas]: 1. neraštingas žmogus; 2*. visiškas
kurios nors srities nemokša.
analfabetizmas p analfabetas]: 1. neraštingumas, nemokėjimas nei skaityti,
nei rašyti; 2*. nemokšiškumas kurioje nors srityje.
analgetikai [gr. analgetos – beskausmis], vaistai, malšinantys skausmą.
analgėzija [gr. analgėsia], skausmo nejautimas, atsirandantis dėl nervų
sistemos ligų arba sukeliamas dirbtinai.
analgija [gr. analges – nejaučiantis skausmo] /* analgėzija.
analginas [ an. + gr. algos -skausmas], vaistas, malšinantis skausmą ir
mažinantis karščiavimą.
analinis [lot. anits – išangė], susijęs su išange -žarnyno išeinamąja anga,
esantis greta jos, pvz., A pelekas.
analistas [ analai], metraštininkas.
analistika [ analistas], istorijos disciplina, kurios objektas – istorijos
kronikos ir metraščiai, jų perrašinėjimas ir lyginimas.
analitika [gr.Analytika], Aristotelio logikos dalis -įrodymo mokslas; I.
Kanto transcendentinėje filosofijoje – intelektinio pažinimo gnoseologinė
analizė.
analitikas [gr. analytikos – susijęs su analize], žmogus,
mokantis,,gebantis, linkęs analizuoti, naudotis analize.
analitin//is [analytikos]: 1. susijęs su analize, naudojantis analizę,
kuris remiasi analize, skaidymu, sudedamųjų dalių tyrimu; 2. ek.
detalizuotas, parodantis sudedamąsias dalis, pvz., ~ė apskaita; 3. kalbat,
sudaromas iš pagalbinių ir savarankiškos leksinės reikšmės žodžių,
reiškiamas jais, o ne paties žodžio formomis, pvz., pranc. „de la table”
-„stalo” yra ~ė gram. forma; ~ės kalbos – kalbos, kuriose žodžių gram.
reikšmės ir sintaksiniai santykiai daugiausia reiškiami ~ėmis formomis,
pvz., anglų, prancūzų, bulgarų kalbos.
analizatoriai [< gr.], fiziol. žmogaus ir gyvūnų funkcinės sistemos, pvz.,
jutimų organai, priimančios ir analizuojančios organizmo vidaus ir išorės
dirginimus.
analizatorius [< gr.], ko nors analizavimo, sudedamųjų dalių nustatymo,
tyrimo prietaisas.
analizė [gr. analysis – skaidymas]: 1. moksl. metodas, pagristas mintiniu
ar faktiniu visumos skaidymu j dalis; 2. operacijos, padedančios nustatyti
medžiagos sudėti ar kitas savybes; 3. mat. mokslas, tiriantis kintamuosius
dydžius ir jų sąryšius; 4. pirmas mašininio vertimo (kompiuterio programos
transliavimo) etapas, per kuri nustatoma gramatinė ir leksinė informacija,
esanti verčiamajame tekste; 5. kalbos garsu atpažinimas (atpažįsta žmogus
arba automatas), kai akustinių signalu seka paverčiama kalbos vienetu seka;
6. smulkus, išsamus, atidus ko nors nagrinėjimas, studijavimas.
analizin//is [gr. analytikos], susijęs su analize, būdingas jai,
analizuojantis, pvz., ~ė geometrija (tiria geom. objektų savybes
matematinės analizės priemonėmis], —ė funkcija (išreikšta laipsnine
eilute), ~ė chemija (chem. ir fizik. metodais tiria medžiagų kiekybinę ir
kokybinę sudėtį ir sandarą). analizuoti, daryti analize, skaidyti į dalis,
nagrinėti, tirti.
analogas [gr. analogas – proporcingas, atitinkamas], atitikmuo, panašybė;
panašiu savybių, funkcijų daiktas, reiškinys.
analogija [gr. analogia – atitikimas]: 1. skirtingų daiktu, reiškinių,
sąvokų panašumas; 2. log. samprotavimas, kuriame iš objektu panašumo
vienais požymiais daroma išvada, kad tie objektai panašūs ir kitais
požymiais; 3. biol. įv. sistematinių grupių organizmų, gyvenančių
panašiomis sąlygomis, arba jų organų, kurie yra skirtingos kilmės ir
sandaros, bet atlieka tą pačią funkciją, išorinis panašumas; 4. kalbat,
skirtingos kilmės kalbos formų suvienodėjimas dėl dalinio jų panašumo,
pvz., formos „esame”, „esate” pagal „sukame”, „sukate” pasidarė iš „esme”,
„este”.

analoginis [^ analogija], atitinkantis kitą daiktą, reiškinį, sąvoką;
paremtas analogija, panašumu, turintis analogijos; A procesas – netrūkus
(tolydinis) procesas.
analogiškas [P analogija], panašus, toks pat, atitinkantis ką nors.
analogizmas, analogija paremtas išprotavimas. anamnezė [gT.aiiamnėsis
-pri(si)minimas]: 1. ligonio ir jo artimųjų gydytojui suteiktos žinios apie
ligoni ir jo ligą; 2.filos. platonizme -prisiminimas lo, kas buvo pažinta
idėjų pasaulyje.
anamnijai [<” an. – gr. amniaii – gemalo dangalas], žemesnieji
stuburiniai gyvūnai (apskritažio-meniai, žuvys, varliagyviai), kurių
kiaušiniai ir lervos vystosi vandenyje; gemalai neturi amniono ar alantojo.-

anamorfinis [s1 anamorfuoti], fiz. iškreiptas, pakitęs, pvz., A vaizdas
(objekto vaizdas, gautas specialiomis optinėmis sistemomis arba pakreipus
objekto ir ekrano, kuriame susidaro vaizdas, plokštumas).
anamorfozė [gr. anamorphdsis — formos iškreipimas], daikto atvaizdo
iškreipimas (iškrypimas), kurį tam tikromis priemonėmis, pvz., Įgaubtu ar
iškilu veidrodžiu, galima ištaisyti.
anamorfozinis [s anamorfozė], iškreipiantis, pvz., A objektyvas (iškreipia
atvaizdą horizontaliai arba vertikaliai).
anamorfuoti [gr. anamorphoo – iškreipiu formą], iškreipti (susiaurinti arba
išplėsti) objekto atvaizdą optiniu būdu.
ananasas [isp.ananas< tupių-gvaraniu k.]: l.bro-melijiniu šeimos žolinis
atogrąžų augalas Ananas; 2. to augalo vaisius.
ananimas [gr. ana. (priešdėlis, reiškiantis kryptį atgal) + onyma
-vardas], slapyvardis, sudarytas iš atvirkščia tvarka išdėstytų autoriaus
pavardės ar vardo raidžių.
anapestas [gr. anapaistos – atloštas], antikinės eilėdaros triskiemenė
pėda, kurios pirmieji 2 skiemenys trumpi, trečias ilgas (u u -);
silabotoninės eilėdaros eilutė, kuri prasideda 2 nekirčiuotais skiemenimis
ir kurioje toliau tarp kirčiuotu skiemenų yra po 2 nekirčiuotus, pvz.:
„Suplasnojo kaip paukštė širdis, /Ir prasiskleidė toliai žvaigždėti”. V.
Mykolaitis-Putinas.
anaplazmozė [gr. anaplasma – pertvarkymas, pakeitimas], infekcinė gyvulių
liga; suktli-aAnaplas-ma genties riketsijos, gyvenančios eritrocituose.
anapsidai [? an. + gr. apsis (kilm. apsidos) -vingis], ropliai Anapsida,
kuriems priskiriami kotilo-zaurai ir vėžliai.
anaptiksė [gr. anaptyxis – atidarymas, praskleidimas], balsių įspraudimas
tarp priebalsių, pvz., lot. „saeculum < saeclum”, liet. tarmėse „paletas,
pali-las < paltas”.
anarchija [gr. anarclua – bevaldystė]: 1. valdžios nebuvimas, bevaldystė;
2*. palaidumas, netvarka, suirutė, chaosas.
anarchizmas [^ anarchija]: 1. požiūris, politinė teorija, neigianti
autoritetus, bet kokią vaisi, valdžia, laikanti ją priespaudos šaltiniu,
visuomenės gyvenimą raginanti tvarkyti teisingumo, lygybės, brolybės
principais; 2*. autoriteto, tvarkos, drausmės nepripažinimas.
anarchosindikalizmas [^ anarchija + ^ sindika-lizmas], -” anarchizmo (1)
ideologijos ir politikos veikiama sindikalizmo atmaina, jungianti
anarchizmo ir socializmo principus, propaguojanti revoliuciniu profsąjungų
tvarkomą visuomene.
anartrija [s1 an. + gr. arlhrod – aiškiai kalbu], negalėjimas aiškiai
kalbėti.
anaspidai [s1 an. + gr.aspis (kilm.aspidos) -skydas], iškastiniai
beskydžiai stuburiniai gyvūnai Anaspida, gyvenę vėlyvajame silūre ir
devone. anastigmatas [^ an. + p astigmat(izmas)], fotografijos aparato
objektyvas, kuriame nebūna as-tigmatizmo ar kt. aberacijos.
anastomozė [gr. anastomosis – sujungimas], anat. jungtis tarp vamzdiniu
organu, kraujagyslių, lim-fagyslių, venų, raumeninių skaidulų.
anastrofa [gr. anastrophe], /it.: 1. žodžių pakartojimas atvirkštine
tvarka, pvz., „gūdžią naktį – naktį gūdžią”; 2. sakinio arba eilutės
pradėjimas žodžiu, kuriuo baigėsi prieš lai esantis sakinys arba eilutė; 3.
atvirkštinė žodžių tvarka sakinyje.
anatema [gr. anathema – atskyrimas, pašalinimas], atskyrimas nuo bažnyčios,
prakeikimas.
anatocizmas [gr. anatokismos], palūkanų ėmimas ne tik nuo pradinės sumos,
bet ir nuo nesumokėtų palūkanų.
anatoksinas [gr.ana -panašiaikaip + T1 toksinai], imunogeninė medžiaga,
gaunama panaikinus arba labai susilpninus kai kuriu biol. kilmės nuodų
kenksmingumą; vart. žmonėms skiepyti, antitok-siniams serumams gauti (jais
imunizuojami arkliai).
anatomija [lot. anatomia < gr. anatome-skrodimas]: 1. gyvo organizmo arba
jo dalies sandara; 2. mokslas, tiriantis organizmu forma ir sandarą, pvz.,
žmogaus A, gyvūnų A, augalų A.
anatomikumas [gr.anatome-skrodimas], mokslo ar mokymo Įstaigos patalpa, kur
preparuojami arba skrodžiami lavonai.
anatozauras, paukščiadubenis dvikojis dinozauras Anatosaurus, gyvenęs
vėlyvosios kreidos laikotarpiu.
anchitėris [gr. anclii – arti + therion – žvėris], iškastinis
arklysAnchitlieriiini, gyvenęs neogeno periode Eurazijos miškuose.
ančiar//as [< malaj.], medis arba krūmasAnliaris; paplitęs Afrikoje,
Azijoje, Madagaskare; nuodingojo ~o sultyse yra nuodų.
ančiūvis [angį. anchovies (dgs.) < isp.], verslinė žuvis Engraitlis
cncrasitiiolus; paplitusi Viduržemio, Siaurės, Azovo, Juodojoje, rečiau
Baltijos jūrose.
andaluzitas [pagal Ispanijos ist. srities Andalūzijos (Andalucia)
pavadinimą], mineralas, aliuminio silikatas Al,O [SiOJ; atsparus kaitrai,
rūgštims ir šarmams.
andante [it. einant, žingsniuojant]: 1. lėtas muz. tempas; 2. lėto tempo
muz. kūrinys ar jo dalis.
andantįno [-71 andante- mažybinė forma], muz. tempas, šiek tiek greitesnis
už andante.
andergraundas s* undergroundas.

andezinas [pagal Andų (Andes) kalnų pavadinimą], mineralas plagioklazas,
natrio ir kalcio aliu-mosilikatas, izomorfinis albito ir anortito mišinys.
andezitas [pagal Andų (Andes) kalnų pavadinimą], vulkaninė įv. atspalvių
pilka, kartais ruda, juoda uoliena; statybinė ir rūgštims atspari medžiaga.

andraditas [pagal brazilų mineralogo Ž. B. An-drados e Silvos (Andrada e
Silva) pavardę], granatu grupės mineralas Ca3Fe2(Sio,)„ būdingas me-
tamorfizuotoms klintingoms nuosėdoms, skar-noms; skaidri žalia atmaina
(demantoidas) -juvelyrinis akmuo.
andragogika [ andro. + (ped)agogika], pedagogikos sritis, tirianti
suaugusiu žmonių lavinimo ir lavinimosi problemas; suaugusių žmonių
pedagogika.
andro. [gr. aner (kilm. andros) – vyras, žmogus], pirmoji sudurtinių
žodžių dalis, rodanti jų sąsają su vyru, vyriškąja lytimi, kartais
apskritai su žmogumi.
androcėjus [ andro. + gr. oikos – namas] ntk., kuokelynas – augalo vieno
žiedo kuokeliu visuma.
androdioikija [ andro. + gr. dis – du kartus + oikos – namas], bot.
vyriškasis dvinamiškumas -vieni kurios nors augalu rūšies individai turi
dvilyčius žiedus, kiti – tik vyriškuosius.
androfagas [gr. androphagos < andro. + gr. phagos – ėdikas], žmogėdra.
androfobija [ andro. + fobija], kai kurioms moterims būdinga liguista
vyrų baimė.
androgamonai [ andro. + gamonai], spermatozoidu gaminami gamonai.

androgenai [ andro. + .genas], žmogaus ir stuburinių gyvūnų vyriškieji
hormonai, pvz., testosteronas; stimuliuoja vyriškųjų lyties organų,
antriniu lytiniu požymiu vystymąsi.
androgenezė [ andro. + ^ genezė], savita par-tenogenezė: vyriškoji lytinė
ląstelė patenka i kiaušialąste ir sukelia jos vystymąsi, bet moteriškieji
ir vyriškieji branduoliai nesusilieja: kiaušialąstei vystantis, dalijasi
tik vyriškasis branduolys.
androginija [gr. androgynos – dvilytis], biol. reiškinys – vienos lyties
individas turi kitos lyties požymiu (daugiausia antriniu lytiniu);
kraštutinis androginijos atvejis – hermafroditizmas.
androidas p undro. + gr. eidos – pavidalas], robotas, judantis kaip
žmogus.
androkefafizmas (/” andro. + gr. kephale-ga]-va], žvėries su žmogaus
galva, pvz., sfinkso, kentauro, vaizdavimas.
andrologija [^ andro. + 7* .logija], vyrų lyties ir šlapimo organu
fiziologijos ir patologijos mokslas.
andromanija [/’anc/ro. + t> .manija], liguistas stiprus moters lytinis
potraukis (gašlumas), kitaip ? niinfoinanija.
Andromed//a (gr. Andromede), mit. šen. graiku karaliaus Cefėjo duktė,
paaukota jūrų slibinui ir prikalta prie uolos; ~ą išvadavo Persėjas.
andromeda, nik., balžuva – erikiniu šeimos visžalis puskrūmis Andromeda;
auga aukštapelkėse; nuodinga.
anekdotas [gr. anekdotas – nepaskelbtas, neišleistas], trumpas, žaismingas
pasakojimas su sąmojinga, netikėta pabaiga.
anekdotiškas Į/1 anekdotas], juokingas, komiškas, netikėtas, būdingas
anekdotui.
aneksija [lot. annexio – prijungimas], neteisėtas svetimos valstybės
teritorijos prijungimas prie savosios jėga.
aneksionizmas [pranc. annexionisme], užkariavimu politika.
aneksuoti p aneksija], neteisėtai jėga prijungti svetimos valstybės
teritoriją prie savosios.
anelidės [lot. annellus – žiedelis + gr. eidos – pavidalas], žieduotosios
kirmėlės Annelides; kūnas segmentuotas, yra antrinė kūno ertmė; gyvena
jūrose, dirvožemyje ir gėluose vandenyse.
anemija [/” an. + gr.haima – kraujas], mažakraujystė – kraujo liga,
kuriai būdingas eritrocitu sumažėjimas kraujo tūrio vienete arba
hemoglobino sumažėjimas kiekviename eritrocite.
anemikas, sergantis anemija; mažakraujis. anemiškas ? anemija]: 1.
silpnas, ištižęs; 2*. neryškus, neraiškus, blyškus.
anemo. (gr. anemos – vėjas], pirmoji sudurtiniu žodžiu dalis, rodanti jų
sąsają su vėju.
anemochorija [? anemo. + gr. clioreo – einu, plintu], augalu vaisiu ir
sporų plitimas oru.
anemofilija [^ anemo. + ? .j’ilija], augalu žiedu prisitaikymas
kryžmiškai apsidulkinti vėjo nešiojamomis žiedadulkėmis.
anemogamija [-71 anemo. + p .gamija],bol. augalų apsidulkinimas
anemochorijos būdu.
anemograf//as [-71 anemo. + * .grafas], meleor. prietaisas,
automatiškai užrašantis vėjo greitį (kai kurie —ai užrašo ir vėjo kryptį).
anemometras [/> anemo. + P .metras], prietaisas vėjo ir duju srauto
greičiui matuoti.
anemometrija [s1 anemo. + /* .metrija], vėjo ir dujų srauto greičio
matavimas.
anemonė, anemona ntk. plukė.
anemoplanktonas [•* anemo. + ^ planktonas] 7~ aeroplanktonas.
anemoskopas [s1 anemo. + -71 .skopas], prietaisas vėjo krypčiai
nustatyti.
anergija [^ an. + gr. ergon – darbas, veiksmas], med.: 1. organizmo
reaktyvumo nebuvimas, visiškas nejautrumas dirgikliams; 2. organizmo
energijos nebuvimas.
aneroidas [^ an. + gr. aer – oras + eidos – pavidalas], barometras,
kuriuo atmosferos slėgis matuojamas pagal membraninės dėžutės deformaciją.
anestetikai [gr. anaisthetos — nejautrus], juntamųjų nervų galūnes
paralyžiuojantys ir nerviniu impulsu sklidimą tų nervu skaidulomis
sutrikdantys vaistai; vart. per operacijas skausmui malšinti.
anestezija [gr. anaisthesia – nejautimas], nejautra – dalinis arba visiškas
jutimo netekimas.
anesteziologija [^ anestezija + /” .logija}, skausmo slopinimo mokslas.
anestezuoti [ anestezija], dirbtinai panaikinti jautrumą.
aneuploidija [gr. aneu – be + haploos – pavienis, vienas + eidos
-pavidalas] ^ he/erophidija.
aneurinas [. + gi.ncuron -nervas] p tiaminas.
aneurizma [gr. aneurysma – išsiplėtimas], arterijos spindžio išsiplėtimas
dėl jos sienos vystymosi anomalijų ar patologiniu pakitimų.
anfas [pranc. enface], iš priekio, veidu i žiūrintjjj.
anfelcija, daugiametis raudondumblis Alinfeltia; paplitęs Š. pusrutulio
jūrose; iš kai kurių A rūšių gaminamas agaras.
anfilada [pranc. enftlade], eilė pereinamų patalpų arba aikščių, išdėstytų
pagal vieną ašį.
anfleražas [pranc. enfleiirage], kvapiųjų medžiagų ištraukimas iš gėlių,
naudojant riebalus.
angaras [pranc. hangar]: 1. patalpa lėktuvams, sraigtasparniams laikyti,
aptarnauti, remontuoti; 2. erdvus lengvu konstrukcijų pastatas (pvz.,
prekėms, kroviniams laikinai laikyti).
angarija [gr. angareia]: 1. kai kuriose senovės ir vid. amžių valstybėse –
pastočių ir valstybiniu viešųjų darbų prievolė; 2. kariaujančių valstybių
praktika uosiuose esančias neutralių šalių transporto priemones panaudoti
savo tikslams.
angažementas |pranc. cngagemenl], sutartis, sudaryta su artistu ar trupe
tam tikram spektaklių (koncertu) skaičiui ar tam tikram laikui.
angažuoti(s) [pranc. engager]: 1. sudaryti anga-žementą; 2. į(si)traukti,
i(si)velti, i(si)painioti; 3. kviesti.
angelas [gr. angelas – pasiuntinys], judaizme, krikščionybėje, islame ir
kai kuriose kt. religijose – Dievo pasiuntinys, tarpininkas tarp Dievo ir
žmonių.
angelnai, pieniniu galvijų veislė, išvesta Vokietijoje, Angelno (Angeln)
pusiasalyje.
angelologija [/> angelas + •* .logija]: 1. teologijos šaka, aiškinanti
angelu esme ir reikšmę; 2. demonologijos (2) šaka, nagrinėjanti gerąsias
dvasias.
angina [lot. ango -smaugiu]: 1. ūminis infekcinis ryklės tonzilių (migdolu)
uždegimas; 2. krūtinės A, kitaip /” stenokardija.
angio. [gr. angeion – indas], pirmoji sudurtiniu žodžiu dalis, rodanti jų
sąsają su gyslomis, kraujagyslėmis, limfagyslėmis, tulžies latakais.
angiochirūrgija [ angio. + chirurgija], kraujagyslių ir limfagysliu
chirurgija.
angiografija [ angio. + .grafija], kraujagyslių ir limfagysliu
rentgenografinis tyrimas suleidus į jas rentgenokontrastinės medžiagos.
angiologija [ angio. + .logija], širdies, kraujagyslių, limfagysliu
mokslas.
angioma [gr. angeion – indas], nepiktybinis kraujagyslių (hemangioma) arba
limfagysliu (limfan-gioma) navikas.
angioneurozė [ angio. + – neurozė], gyslų neurozė – funkcinis
kraujagyslių inervacijos sutrikimas, kuriam būdinga staigus odos paraudimas
arba išblyškimas, prakaitavimas, tirpimas.
angiosarkoma [ angio. + sarkoma], piktybinis kraujagyslių arba
limfagysliu navikas.
angiospazmas[^fl/!g;o. + s1 spazmas], smulkiųjų arterijų mėšlungis.
angiostomija [-71 angio. + gr. stoma – anga], fi-ziol. kaniulės
(auginimas i kraujagysle, kad būtų galima ilgai trunkančio bandymo metu
periodiškai paimti tyrimui kraujo.
anglai, tauta, kalbanti viena v. germanu kalbu; gyvena Anglijoje, Kanadoje,
Australijoje, JAV.
angleriai [vok. Ang/er] ^ angelnai.
anglezai [pranc. anglais – angliškas, anglų], grakščiu, ištvermingu arkliu
veislė, išvesta Anglijoje.
anglezas [pranc. anglais – angliškas], konlradan-so tipo įv. metro
pramoginis šokis.
anglezitas [pranc. anglaisite; pagal D. Britanijos Anglesio (Anglesey)
salos pavadinimą], mineralas, švino sulfatas Pb ĮSOJ; švino rūda.
anglicizmas [pranc. anglicisme <o(.Anglicus – angliškas], žodis arba
posakis, paimtas iš anglu k.. pvz., kompiuteris; posakis, sudarytas pagal
anglų k. pavyzdi.
anglikonas [lot. Anglicanus], žmogus, kuris išpažįsta anglikonybę.
anglikonybė [? anglikonas], protestantizmo kryptis, D. Britanijos valst.
religija.

anglistas, anglų k. ir lit. specialistas. *

anglistika, mokslas, tiriantis anglų k., literatūrą ir tautosaką; anglų
filologija.

anglofilas [lot.Anglus – anglas + s1 .filas], žmogus, mėgstantis viską,
simpatizuojantis viskam, kas angliška.
anglofobas [lot. Anglus- anglas + -” ..Jobas], žmogus, priešiškas,
nepalankus viskam, kas angliška.
anglomanas, visko, kas angliška, garbintojas.
anglomanija [lot.Anglus-anglas + -71 .manija], linkimas į viską, kas
angliška.
anglosaksai: 1. germanų genčių (anglų, saksų, jutų, fryzų), V-VI a.
užkariavusių Britaniją, mišinys su ten gyvenusiais keltais, vėliau su
danais, norvegais, normandais; anglų tautos užuomazga; 2. grynakraujai
anglai; 3. JAV – išeiviai iš Anglijos arba tų išeivių palikuonys.
angobas [pranc. engobe], plonas balto ar spalvoto molio, porceliano
sluoksnis, kuriuo dengiamas neišdegto keramikos dirbinio paviršius.
angolaras, Angolos (iki 1977) piniginis vienetas.
angora [pagal Turkijos vietovardį Angora, dab. Ankara], švelni, paprastai
balta, ilgaplaukiu ožkų, triušių ir kačių vilna.
Angra Mainjus, šen. iranėnų religijose – vyriausioji blogio dievybė, Ahūros
Mazdos priešininkė.
angrekas [malaj. anugrek – augalo vardas], gegužraibinių šeimos daugiametis
žolinis dekor. iš atogrąžų kilęs augalasAngraecum.
angstremas [pagal švedų fiziko A. Angstremo (Angstrom) pavarde], A,
nesisteminis ilgio vienetas; l A = fCT10 m.
anhemitonika [-” an. + gr. hemitonion – pustonis], anhemitoninė dermė
-muz. garsu sistema be pustoniu.
anhidridas^ an. + gr.hydor – vanduo], oksidas, kurio junginys su vandeniu
yra rūgštis.
anhidritas [^ an. + hvdor]: 1. šviesus rausvai melsvas mineralas,
bevandenis kalcio sulfatas CaSO4; drėkdamas virsta gipsu; 2. nuosėdinė
uoliena, susidariusi iš anhidrito mineralo; apdailos ir statybinis akmuo.
anhidronas [/” an. + liyddr], neorg. junginys, magnio perchloralas
Mg(CIO4),. anldas [rus. anid], poliamidinio pluošto rūšis.
anihiliacija [ol.annihilatio -išnykimas],fiz. dalelės, pvz., elektrono, ir
antidalelės, pvz., pozitrono, virtimas fizikinio, pvz., elektromagnetinio,
lauko kvantais; išmediiagėjim aš.
anijonas [gr.anion -einantis aukštyn], neigiamojo krūvio jonas, elektrolitų
tirpaluose judantis link anodo.
anijonltas [gr. ana -aukštyn + ^ jonitas],jomlas, gebantis savo anijonus
keisti tirpalo anijonais.
anilinas [arab. an-nil – indigas], org. junginys, vartojamas dažikliams,
sprogstamosioms medžiagoms gaminti.
anilizmas, apsinuodijimas anilino dažais.
anima [lot. dvasia, siela], psicho!. Jungo teorijoje – autonomiškas
archetipas, glūdintis kolektyvinėje žmogaus pasąmonėje ir simbolizuojantis
moteriškąjį jo pradą.
animacija [lot. animatio – gaivinimas]: 1. atgaivinimas; 2. kine
-piešiniuose pavaizduotų figūrų, lėlių ir 1.1. judesio fazių fiksavimas
filmo kadruose, kurie, rodomi ekrane, sukuria judėjimo įspūdį;
3. komp. judančių paveikslų kūrimas kompiuteriu;
4. lėlių judesių vaizdavimas lėlių teatre.
animalinis [lot. anima/ – gyvūnas], gyvūninis, būdingas gyvūnui.
animalistas [lot. animal- gyvūnas], menininkas, dažn. dailininkas, savo
kūriniuose vaizduojantis gyvūnus.
animalistika [-* animalistas}, gyvūnų vaizdavimas dailėje.
animalistinis [lot. animal – gyvūnas], vaizduojantis gyvūnus, pvz., A
žanras.
animalkulistai [lot. animalculum – gyvūnėlis], XVII a. biologai
preformistai, teigė, kad suaugęs organizmas (miniatiūrinis) susidaro
vyriškoje lytinėje ląstelėje (spermijuje).
animatlzmas [lot. animatiis – įdvasintas], stichiškas, vaikiškas daiktų,
reiškinių laikymas gyvais ne-priskiriant jiems sielos.
animato [it. gyvai, jausmingai], muz. veržliai, judriai.
animatorius [pranc. an»«flta/r-įkvėpėjas]: 1. piešinių serijos animac.
filmui gamintojas, animac. filmo kūrėjas; 2. aktorius, judinantis lėles
lėlių teatre.
animizacija [lot. animo – paverčiu gyva būtybe] -71 personifikacija.
animizmas [lot. anima – siela, dvasia], pirmykštis tikėjimas, kad gyvūnai,
augalai, gamtos reiškiniai turi sielą, galinčią daryti poveiki aplinkai;
tikėjimas dvasiomis.
animizūoti [lot.anima -siela, dvasia],///, suteikti negyviems daiktams,
gamtos reiškiniams, abstrakčioms sąvokoms gyvos būtybės ypatybių;
personifikuoti.
anisanta [gr. anisos – nelygus + anlhos – žiedas], migliniu (varpinių)
šeimos smėlynų ir dirbamų laukų vienametė žoė Anisantha.
anizokorija [gr. anisos – nelygus + korė-vyzdys], nevienodas akių vyzdžių
dydis.
anizotropija [gr. anisos – nelygus + tropos – kryptis; savybė]: “.fiz.
vienalyčių medžiagų, daugiausia kristalu, fiz. savybių (mechaninių,
šiluminių, elektrinių, magnetinių, optinių) nevienodumas skirtingomis
kryptimis, pvz., žėručio plokštelė skyla į plonus lapelius tik išilgai tam
tikros plokštumos; 2. nevienodas įvairiu augalo organų padėties pakitimas
dėl to paties aplinkos faktoriaus poveikio; 3. ląstelės sienelių, krakmolo
grūdelių ir kai kurių chloro-plastų savybė dvigubai laužti šviesos
spindulius.
ankeritas [pagal austrų mineralogo M. Ankerio (Anker) pavarde], karbonatų
klasės mineralas Ca(Mg, Fe)[COJ2, baltas, gelsvas, rausvas, pilkas,
mėlynas.
anketa [pranc. enąuete – tyrimas], klausimų lapas duomenims rinkti.
anketuoti, atlikti tyrimus anketomis.
ankilostoma [gr. ankylos – kreivas + stoma -burna, anga], apvalioji kirmėlė
Ancylostoma duode-nale, parazituojanti žmogaus ir kitų žinduolių plonosiose
žarnose; sukelia ankilostomozę.

ankilostomidozės, žmogaus ir kai kurių žinduolių gyvūnų helmintozės, kurias
sukelia apvaliųjų kirmėlių ankilostomidžių parazitavimas organizme.
ankilostomozę, helmintozė (viena ankilostomido-zių), kurią sukelia kirmėlės
Ankylostoma duode-nale parazitavimas plonojoje žarnoje.
ankilozaurai [gr. ankylos – kreivas, išlenktas + sau-ros – driežas],
iškastiniai ropliai Ankylosauria, gyvenę kreidos periode visuose žemynuose
(išskyrus Australiją ir Antarktidą).
ankilozė [gr. ankylosis -susirietimas, sulinkimas], sąnario nejudrumas.
anklavas [pranc. enclave], valstybės teritorija arba jos dalis, iš visų
pusių apsupta kt. valstybės ir neturinti jūros kranto.
anni currentis [sk. ani kūrentis; lot.], sutr. a. c., šių metų, šiais
metais.
anno domini [sk. ano domini; lot.], Viešpaties metais, t. y. mūsų eros
metais, po Kristaus gimimo; rašoma (ppr. sutr. AD) prieš metus.
anoa nik., nykštukinis buivolas Anoa depressicor-nis, gyvenantis Sulavesio
salos miškuose.
anodas (gr. anodas – kelias aukštyn), elektrodas, ant kurio vyksta anodinės
(elektronų atidavimo) reakcijos: 1. elektroninio arba joninio (galvaninės
vonios) įrenginio teigiamasis elektrodas; 2. ei. srovės šaltinio
-galvaninio elemento, akumuliatoriaus (jį iškraunant) – neigiamasis polius.
anodavimas [-71 anodas], anodinis oksidavimas -elektrolitinis oksido
plėvelės sudarymas metalu (daugiausia aliuminio) arba jų lydinių
paviršiuje, kad sumažėtų elektrinis ir šilumos laidumas, padidėtu
atsparumas korozijai ir dilimui.
anodija gr.andclynos -skausmąraminantis],šnek. eterio spiritas (eterio ir
etanolio mišinys).
anoftalmija [-71 an. + gr. ophthulinos – akis], be-akystė -vienos arba
abiejų akiu obuoliu nebuvimas.
anoksemija [-71 an. + lot. oxy(genium) -deguonis + grhaima -kraujas],
deguonies stoka kraujuje.
aneksija |> an. + lot. oxy(genium) – deguonis], deguonies stoka
organuose, audiniuose ir visame organizme.
anomalija [gr. anomalia — nelygumas], nukrypimas, netaisyklingumas,
nenormalumas; išimtis, ne-reguliarumas.
anomalūs [gr.andmalos -nelygus], netaisyklingas, neįprastas, nukrypstantis
nuo normos, vidurkio, tikrosios vertės.
anomija [gr. anomia – įstatymu nepaisymas], visuomenės integracijos,
socialiniu santykiu sutrikimas dėl dorovinių, teisiniu normų nesilaikymo
didelių sočiai., polit., ek. krizių laikotarpiais; asmenybės susvetimėjimo,
nusikalstamumo didėjimas tokiose situacijose.
anona1 [lot. aimana < annus – metai], šen. Romoje – metinis derlius ir javų
atsarga; grūdų rinkos kaina, priklausiusi nuo tų metų derliaus.
anona2 [annon – vietinis augalo vardas Haityje]: 1. anoniniu šeimos
atogrąžų ir paatogrąžių srityse augantis medis arba krūmas/^me>;;a,
vedantis valgomus vaisius; 2. to medžio vaisius.
anonimas [gr.anonymos —bevardis]: 1. nežinomas arba nuslėpęs savo pavardę
lit. kūrinio arba laiško autorius; 2. lit. kūrinys arba laiškas, kurio
autorius nežinomas.
anonimin//is [-71 anonimas], bevardis, nepasirašytas, be autoriaus ar
kaltininko pavardės nurodymo, pvz., A kūrinys, A laiškas, ~ė bendrovė
(bendrovė su nevardinėmis akcijomis).
anonsas [pranc. aiinonce- skelbimas]: 1. trumpas išankstinis skelbimas,
pranešimas apie būsimus spektaklius, koncertus, gastroles, paskaitas ir
pan.; 2. įdomiausių filmo fragmentu, televizijos arba radijo laidos rodymas
(transliavimas) reklamos tikslais.

anonsuoti [pranc. annoncer], duoti išankstinį skelbimą, anonsą.
anorakas [Grenlandijos eskimu k. anoraą], kailinis, odinis arba drobinis
eskimų apdaras su gobtuvu, apsivelkamas per galvą.
anorchidija -71 anarchija.
anorchija [/” an. + gr. orchis – sėklidė], įgimtas vyro sėklidžių
nebuvimas.
anorchizmas -71 anorchija.
anoreksija [^an. + gr. orexis – apetitas], med. apetito nebuvimas;
nevalgumas.
anortitas [gr. anorthos – kreivas], feldšpatų grupės mineralas
Ca[Al,Si2O„], bespalvis, baltas, pilkas, rausvas.
anortozitas [pranc. anorthose -plagioklazas], leu-kokralinė uoliena,
susidariusi beveik vien iš pla-gioklazo; dekoratyvus apdailos ir statybinis
akmuo.
anosmija [<” an. + gr. osme- kvapas], med. negalėjimas justi kvapų;
uoslės nebuvimas.
anostomai, karpiažuvių gentis Anostomus; gyvena stovinčiuose ir lėtai
tekančiuose gėluose Amerikos vandenyse; paprastai laikosi vertikaliai žemyn
galva; smulkios ir spalvingos rūšys auginamos akvariumuose.
anotacija [lot. annotatio – pastaba], knygos ar publikacijos periodiniame
leidinyje apibūdinimas, skelbiamas spaudoje, pateikiamas bibliotekų
kataloguose.
anotuoti [lot. annotare – daryti pastabą], spaudoje ar bibliotekų kataloge
labai trumpai apibūdinti publikacijos (knygos, straipsnio) ar kalbos,
pranešimo turinį.
ansamblis [pranc. ensemb/e -kartu]: 1. harmoninga visuma; 2. scenos,
estrados ar kt. kūrinio atlikimo meninė darna, stiliaus vientisumas; 3.
kelių dainininku dainavimas vienu metu operoje, kantatoje, oratorijoje; 4.
vokalinis arba instrumentinis muz. kūrinys nedideliam atlikėjų skaičiui; 5.
scenos kūrinių atlikėjų kolektyvas; instrumentininkų, dainininkų grupė; 6.
vientisos archit. kompozicijos ir stiliaus statinių bei įrenginių
kompleksas; 7. visuma aprangos dalių ir elementu (drabužių, apavo, galvos
apdangalo, papuošalu), kurie gražiai tarp savęs dera ir vienas kitą
papildo.
anšlagas [vok.Anschlag]: 1. skelbimas, informuojantis, kad visi spektaklio
ar koncerto bilietai parduoti; 2. didelis antplūdis, perpildyta salė,
nepaprastas susidomėjimas koncertu, spektakliu.
anšliusas [ok.AnschIuss -prijungimas], Vokietijos politika, siekusi
prijungti Austriją prie Vokietijos; pats Austrijos prijungimas prie
Vokietijos. antablementas [pranc. entablement], pastato perdanga (dažn.
virš kolonų), susidedanti iš architra-vo, frizo ir karnizo.
antacidai [lot. antacida < auti -prieš + aciduin -rūgštis], vaistai,
neutralizuojantys skrandžio sulčių rūgštis.
antagonistai [gr. priešininkai, varžovai]: 1. biol. mikroorganizmai,
gaminantys medžiagas, slopinančias kt. mikroorganizmu augimą, dauginimąsi
ar net žudantys juos; 2. anat. raumenys, veikiantys priešinga kryptimi kitu
raumenų atžvilgiu, pvz., lenkiamasis ir tiesiamasis raumenys yra A.
antagonistas [gr. antagonistes]: 1. nesutaikomas priešininkas, varžovas; 2.
šen. graikų teatro aktorius.
antagonistinis [? antagonizmas], nesutaikomai priešiškas.
antagonizmas [gr. anlagdnisma – ginčas, kova]:
1. nesutaikomas prieštaravimas, priešiškumas;
2. med. vaistu nesuderinamumo atvejis – vienas vaistas silpnina ar net
naikina kito veikimą.
antai [lot. antae], pastato fasade išsikišę išilginių sienų galai;
šventyklos su antais būdingos šen. graikų architektūrai.
antalgikai [^ auti. + gr. algos – skausmas], vaistai, kitaip <•”
analgetikai.
Antantė [pranc. entente tarpusavio supratimas]: 1. 1904-07 susidaręs D.
Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos kar. polit. blokas; 2. per I pasaul.
karą -29 valstybių koalicija prieš Vokietiją ir Austrija-Vengriją.
Antarktis [ anti. + gr. arklas – šiaurė], pietinė poliarinė Žemės rutulio
sritis, apimanti Antarktidos žemyną ir jį supančių Ramiojo, Indijos ir
Atlanto vandenynų dalis su salomis.
ante. anti.
antecedentas [lot. antecedens (kilm. antecedentis) -pirmiau einąs,
pirmesnis]: 1. pagrindas, priežastis, prielaida; 2. log. pirmasis
implikacijos narys.
ante Christum [lot.], ppr. sutr. AC, prieš Kristaus gimimą, t. y. prieš
mūsų era.
antefiksas [lot. antefuats – iš priekio pritvirtintas], akmeninis arba
keraminis stogo atbrailos dekota-tyvinis elementas (dažn. palmetės, gyvūno
ar žmogaus galvos pavidalo); vartotas dažn. orderinėje architektūroje.
antegmitas [ rus.], vieno grafito plastiku prek. pavadinimas.
Antėj//as, Antajas (gr. Antaios, lot. Antaeus). mit. šen. graiku herojus,
jūrų dievo Poseidono ir žemės deivės Gėjos sūnus, nenugalimas tol, kol
liečia žeme, savo motiną; Heraklis ~ą nugalėjo, atplėšęs ji nuo žemės.
anteklizė [lot. ante- prieš + gr. klišis- palinkimas], plati, lėkšta Žemės
plutos sluoksnių pakiluma platformoje.
antema [ an. + gr. thenm – svarbiausioji mintis], chorinės muzikos
žanras, artimas motetui; buvo paplitęs XVI-XVIII a. Anglijoje.
ante meridiem [sk. ante meridijem; lot.], sutr. a. m., prieš pusiaudienį.
antemionas [gr. anthemion – gėlytė], augalinių motyvų (stilizuotu lapų,
gėlių, palmečių, išdėstytų eilėmis) ornamentas.
antena [lot. antenna – laivo stiebo skersinis], įtaisas radijo bangoms
spinduliuoti (siunčiamoji a) arba priimti (priimamoji a); vart. radijo,
televizijos transliacijoms, ryšiams.
antenatalinis [lot. ante – iki, prieš + natalis – gimimo], vykstantis iki
kūdikio gimimo, to laikotarpio, susijęs su tuo laikotarpiu.
antenos: 1. daugiašerių žieduotųjų kirmėlių galvos skiautės čiuptuvai –
lytėjimo organai; 2. vėžiagyvių antroji galvos galūnių pora, atliekanti
lytėjimo funkciją; 3. šimtakojų ir vabzdžių pora na-riuotų galvos ūselių,
atliekančių lytėjimo ir uoslės funkciją.
antenulės [lot. antenna maž. forma], vėžiagyvių pirmoji galvos galūnių
pora, atliekanti lytėjimo ir uoslės funkcijas.
antepediumas [lot. antepedium], dekoratyvinis altoriaus priekinės dalies
aptaisas iš medžio, metalo ar audinio.
anteridis [gr. antheros – žydintis], samanų, sporinių induočių, daugelio
grybų ir dumblių vyriškasis lyties organas, kuriame susidaro spermatozoidai
(anterozoidai) arba bežiužės gametos – sperma-ciai.
anterozoidas [gr. antheros – žydintis + zoon -gyvūnas + ūdos- pavidalas],
judri vyriškoji lytinė ląstelė (spermatozoidas), susidaranti kai kurių
augalų anteridžiuose.
Antesterijos [gr. Anthesteria – (pavasario) gėlių šventė], viena Atikos
dionisijų, švenčiamų vasario pab.-kovo pr. kaip vyno pilstymo apeigų dalis.

anti. [gr.], priešdėlis, reiškiantis priešingybę, priešiškumą kam nors
(atitinka iel.pries), buvimą priešais ką nors (atitinka icl.prieš,
priešais).
antiapeksas P anti. + ^ apeksas], dangaus sferos taškas, priešingas
apeksui.
antibiotikai [s anti. + gr. biotikos – gyvybinis]: 1. biol.
mikroorganizmu, augalų ir gyvūnų audinių gyvybinės veiklos produktai,
slopinantys kitų aplinkinių mikrobų augimą ir dauginimąsi arba juos
naikinantys; 2. farm. iš mikroorganizmų (grybu, ak-tinomicetų, bakterijų)
medžiagų apykaitos produktų pagaminti arba susintetinti vaisiai infekcinėms
ligoms gydyti.

anticiklonas [ anti. + ciklonas], aukštesnio už aplinkinį (to paties
horizontalaus lygio) atmosferos slėgio sritis su maksimumu centre.
anticipacija [lot. anticipalio – iš anksto susidarytas vaizdinys]: 1. kokio
nors reiškinio įvykimas anksčiau nustatyto laiko, pvz., mokesčiu ar
rinkliavų ėmimas prieš terminą, skolos sumokėjimas pirma laiko,
naudojimasis dar nepatvirtinta teise; 2. teorinis numatymas to, kas dar
nėra žinoma iš patirties; 3. išankstinė pažiūra, nepaisanti faktu; 4.
niiiz. paskuba – vieno ar kelių akordo garsų paankstintas perėjimas į kitą
akordą.
antidempingas, ek. Kova su dempingu, pvz., padidinant mokestį už
importuojamas prekes, jei jų kainos nepagrįstai mažos.
antidepresantai [•” anti. + •” depresija1], vaistai, aktyvinantys
psichinę veiklą; vart. depresijoms gydyti.
antidetonatorius [/” anti. + -71 detonatorius], chem. junginys, kurio
dedama į degalus, kad sumažėtų karbiuratorinių vidaus degimo variklių
detonacija, pvz., tetraetilšvinas.
antidiskriminacija [/” anti. + -* diskriminacija], JAV paplitęs
reiškinys, atvirkščias diskriminacijai: į darbą priimamos moterys (arba
juodaodžiai, homoseksualai, indėnai), kurių profes. kvalifikacija daug
žemesnė negu to paties posto siekiančių vyrų (arba baltųjų); afirmacijos
akcija.
antidiuretinis antidiurezinis.
antidiurezinis [ anti. + gr. diuretikas -šlapimą varantis], sulaikantis
šlapimo išsiskyrimą, pvz., A hormonas (vazopresinas).
antidotas [gr. antidoton], priešnuodis, vaistas apsinuodijimui gydyti
(neutralizuoja nuodus).
antidrama [ anti. + drama], XX a. drama, kurioje nepaisoma tradic.
konvencionalumų, – dažnai simbolinė, satyrinė, su grotesko elementais,
operuojanti aliuzijomis, paradoksaliomis situacijomis.
antielektronas [ anti. + elektronas], elektrono antidalelė, kitaip
^pozitronas.
antifašistas, kovojantis su fašizmu ir jo ideologija.
antifašistinis [ anti. + fašizmas], priešiškas fašizmui, kovojantis su
juo.
antifašizmas [ anti. + fašizmas], fašizmui priešiškas judėjimas, jo
idėjos.
antifermentai [ anti. + ^fermentai], medžiagos, slopinančios fermentų
veikimą; sintelinasi organuose ir audiniuose, kai kurie sintetinami.
antifidingas, chemikalas (repelentas) augalų kenkėjams atbaidyti.
antifilmas [/” anti. + filmas], XX a. psichol. filmas, kuriame
nesilaikoma tradicinių kino meno schemų ir konvencijų.
antifona [gr. antiphonos -atsiliepiantis]: 1. vokalinio kūrinio atlikimo
būdas – 2 chorai arba solistas ir choras dainuoja pakaitomis vienas kitam
atsakydami; 2. trumpi tekstai, giedami prieš psalmes ir po jų.
antifonai [ anti. + gr.phone- garsas], klausos organų apsaugos nuo
triukšmo priemonės; riebalais arba vašku sumirkyta vata, kempinė (vidiniai
antifonai) ir ausinės (išoriniai antifonai).
antifrazė [gr. antiphmsis -prieštaravimas, priešingybė], stilistinė figūra
– posakis, kurio reikšmę ironija paverčia priešinga, pvz., „koks protingas
patarimas!” vietoj „koks kvailas patarimas!”, arba savybės nusakymas,
paneigiant antonimą, pvz., „negražus” vietoj „bjaurus”.
antifrikcinis [ anti. + lot.friclio – trintis, trynimas], mažinantis
trintį.
antifrizas [ anti. + smgl.freeze- šalti]: 1. medžiaga, pažeminanti
skysčio užšalimo temperatūrą; 2. aušalas, vartojamas žemesnėje negu O °C
temperatūroje.
antifunginas [anti. + lot. jungus -grybas], chemikalas medienai apsaugoti
nuo puvimo.
antigenai [gr. anti(somata) – antikūnai + .genas], biol. kilmės
medžiagos, pvz., baltymai, jų dariniai, kai kurie polisacharidai,
bakterijos, kurios patekusios į organizmą sukelia antikūnų susidarymą.
antigonė, gervė Grūs antigone, paplitusi Azijoje nuo Š. Indijos iki
Filipinų; kūno aukštis siekia 1,6 m.
antigradacija [anti. + gradacija], stilistinė figūra, antitezės rūšis –
opozicinis 2 gradacijų (vienos – keliančios stiprėjimo ir antros –
silpnėjimo įspūdį) sugretinimas, pvz.: „Kol”krūtinėje oro nestinga, / Aš su
saule pakilt išdrįsau. / Bet dabar jau širdis abejinga: / Pailsau, pailsau,
pailsau”. – V. Mykolaitis-Putinas.
antihelmintikai [ anti. + gr.helmins (kilm. helmintas) – kirmėlė],
vaistai nuo kirmėlių.
antiherojus [ anti. + herojus], XX a. vidurio antiromano arantidramos
herojus, kuriam būdinga praradusio idealus žmogaus išgyvenimai,
neveiklumas, autorefleksija.
antihigieninis [ anti. + higieninis], neatitinkantis higienos
reikalavimų, labai nehigieniškas.
antihiperonas [anft. + hiperonas], hiperono antidalelė; nuo pastarojo
skiriasi elektrinio (jei A elektringas) ir barioninio krūvio bei keistumo
ženklu.
antihistaminin//is [( anti. + gr. – histaminas(], slopinantis histamino
veikimą, pvz., ~iai vaistai.
antihormonai [ anti. + hormonai], apsauginės organizmo medžiagos,
reguliuojančios paties organizmo hormonų arba slopinančios hormoninių
vaistu veikimą.
antiinfliacinis [ anti. + infliacija], turintis tikslą sumažinti arba
panaikinti infliaciją, užkertantis kelią infliacijai.
antiintelektualizmas [ anti. + intelektualizmas], filos. doktrina,
menkinanti proto svarbą žmogaus veiklai.
antika [pranc. antiąue < lot. antiąuus – senovinis], graikų ir romėnų
senovė nuo Mikėnų kultūros laikų (apie 1250 pr. m. e.) iki Vakarų Romos
imperijos žlugimo (476 m. e.).
antikadehcija [ anti. + kadencija], kylančioji poezijos eilutės,
strofos, frazės intonacijos dalis, pvz.: „Imkit porą tvirtų, imkit porą
šakotų /Mano rankų, jos jums priklauso.” -E. Mieželaitis.
antikatodas [ anti. + katodas], rentgeno vamzdžio elektrodas, esantis
priešais katodą.
antikinis [ antika], senovinis; susijęs su šen. graikų arba romėnų
visuomenine santvarka, kultūra.
antiklerikalizmas [ anti. + klerikalizmas], priešiškumas klerui, kova su
klerikalizmu.
antiklimaksas [ anti. + klitnaksas] /” antigra-dacija.
antiklina [gr. antiklino – lenkiu iš priešingos pusės], į viršų išlenkta
Žemės plutos sluoksnių raukšlė.
antiklinorijus [gr. antiklino – lenkiu iš priešingos pusės + oros –
kalnas], didelė ir sudėtinga išgaubta Žemės plutos raukšlėta struktūra.
antikoaguliantai [ anti. +lot.coagulaus (kilm. coagulantis) –
stingdantis]: 1. kraujo krešėjimą stabdantys vaistai; 2. koloidinių tirpalu
išsisluoks-niavimą stabdančios medžiagos.
antikodonas [ anti. + kodonas], transportinės ribonukleorūgšties
trinukleotidas, kuriuo ji baltymų sintezės metu prisijungia prie
informacinės ribonukleorūgšties kodono.
antikolonializmas [anti. + kolonializmas], ideologija ir politika,
priešiška kolonializmui.
antikomunizmas [ anti. + komunizmas], komunizmui priešiškų polit.
ekonomijos, istorijos, filosofijos teorijų, politikos priemonių visuma.
antikonstitucinis [ anti. + konstitucija], prieštaraujantis
konstitucijai, neatitinkantis jos, nesiderinantis su konstitucinėmis
normomis.
antikorozinis [anti. + korozija], saugantis nuo korozijos.
Antikristas [gr. Antichristos], Jėzaus Kristaus priešininkas, kuris
pasirodysiąs prieš pasaulio pabaigą ir būsiąs Kristaus nugalėtas.
antikristas, šnek. piktoji dvasia, velnias; blogas žmogus, netikėlis.
antikritika [anti. + kritika], kritikos kritika.
antikva [lot. antiąua – senovinė], lotyniškasis apvalių kontūrų
spaustuvinis šriftas.
antikvaras [lot. antiąuarius- senienų mėgėjas], senu daiktų, paveikslų,
knygų prekiautojas; seniau -antikvarinių daiktų mėgėjas.
antikvariatas [ antikvaras], senienų parduotuvė. antikvarin//is [
antikvaras], senas, vertingas, senovinis, pvz., —iai baldai.
antiliteratūra [ anti. + literatūra], XX a. II pusės grožinės
literatūros kryptis, kuriai būdinga akcentuotas priešingumas tradiciniams
kūrinių struktūros, poetikos principams.
antilogarltmas [ anti. + logaritmas], skaičius, atitinkantis turimą
logaritmo reikšmę.
antilogija [ anti. + gr. logos – kalba, apibrėžimas, santykis], ^
oksimoronas.
antilopės [pranc. antilope < lot. anthalopus -toks pasakų gyvūnas],
dykaragiai žinduoliai, paplitę daugiausia Afrikoje, P. ir Centr. Azijoje;
nuo kiškio iki karvės dydžio; daugelio A rūšių raguoti tik patinai.
antimetabolitai [ anti. + metabolitai], gamtiniai ir sintetiniai
biologiškai aktyvūs junginiai, kurie pakeičia normalius metabolitus
biochem. reakcijose, trikdo medžiagų apykaitą ląstelėse ir audiniuose,
blokuoja receptorius.
antimilitarizmas [ anti. + militarizmas], visuomeninis judėjimas prieš
militarizmą, karus.
antimonidai [lot. antimonium – stibis + gr. eidos -pavidalas], stibidai,
stibio junginiai su metalais.
antimonitas [lot. antimonium – stibis], stibnitas, mineralas, stibio
trisulfidas Sb2S3; pilki prizmiški arba adatiški kristalai; svarbiausia
stibio rūda. antineutrinas [ anti. + neutrinas], neutrali elementarioji
dalelė; neutrino antidalelė (nuo neutrino skiriasi tik magn. momento ir
leptoninio krūvio ženklais).
antineutronas [ anti. + neutronas], neutrali elementarioji dalelė;
neutrono antidalelė (nuo neutrono skiriasi magn. momento ir barioninio
krūvio ženklais).
antinomija [gr. antinomia – įstatymo prieštaravimas]: 1. tariamai
teisingas, bet sukeliantis prieštaravimų teiginys; 2. prieštaravimas tarp
dviejų logiškai pagristų teiginių; antikinėje filosofijoje vadinama
aporija.
antinominis [ antinomija], logiškai nesuderinamas, prieštaringas
antioksidatorius, antioksidantas [ atii. + oksidacija], chemikalas,
lėtinantis org. medžiagų oksidaciją.
antiozonantai [ anti. + ozonas], medžiagos, saugančios gumą, polimerus
nuo kenksmingo ozono poveikio.
antipasatas [ anti. + pasatas], vakaru krypties oro srautai aukštutinėje
troposferoje tropinėse srityse virš pasatu.
antipatija [gr. anlipatheia], nepalankumas, bjaurėjimasis.
antipatiškas, keliantis antipatiją, nemalonus.
antiperistaltika [ anti. + peristaltika], tuščiavidurių organų, pvz.,
žarnų, šlapimtakių, kirmėliški atbuliniai judesiai.
antipirenas [ anti. + gi.pyr- ugnis], chemikalas, didinantis audinių,
medienos, plastikų ir kt. medžiagų atsparumą degimui.
antipiretikai [ anti. + gr.pyretos -karštis,karštinė], vaistai nuo
karščiavimo.
antipirinas [ anti. + gr. pyr- karštis], karščiavimą mažinantis ir
skausmą malšinantis vaistas.
antipirogenas [ anti. + gr. pyr-ugnis + genas], chemikalas, saugantis
anglis ir rūdas nuo savaiminio užsidegimo.
antipodai [ anti. + gr.pus (kilm. podos) – koja]: 1. diametraliai
priešingi Žemės rutulio taškai ir juose esantys žmonės; 2*. priešingų
pažiūrų ar būdo bruožų žmonės.
antipodės [ antipodai], augalo gemalo maišelio ląstelės, esančios maišelio
apatiniame gale. aniip6dinis[s> antipodai], visiškai skirtingas,
priešingas.
antiprotonas [anti. + protonas], protono an-tidalelė (nuo protono
skiriasi elektrinio ir bario-ninio krūvio bei magn. momento ženklais).
antipsichiatrija [ anti. + psichiatrija], teorija, teigianti, kad
psichikos liga galinti būti pateisinamas ir net išganingas būdas pabėgti
nuo nepakeliamo visuomenės spaudimo, nuo būties netikrumo ir pripažinimo
stokos.
antiradaras [ anti. + radaras], clektron. Įrenginys, trukdantis veikti
priešo arba keliu policijos radarui.
antiradas [anti. + rad(iacija)], polimeru stabilizatorių rūšis.
antiraketa [ anti. + raketa], valdomoji raketa atakuojančioms priešo
raketoms naikinti; prieš-raketinė raketa.
antiromanas [anti. + romanas], XX a. romano rūšis – pabrėžtinai
netradicinės formos romanas, kuriam būdinga buities detaliu, žmogaus
sąmonės proceso laisvas, kompoziciškai neorganizuotas vaizdavimas be
intrigos, siužeto, veikėjų charakterių, autoriaus komentarų, auklėjamųjų
tendencijų, daugiausia pabrėžiant gyvenimo situacijų alogizmą, žmogaus
būties beprasmybe; labiausiai būdingas pranc. prozai.
antisanitarin//is [ anti. + sanitarija], neatitinkantis sanitarijos
reikalavimų, pvz., ~ės sąlygos.
antisemitizmas [anti. + semitai- čia: žydai], neapykanta, priešiškumas
žydams.
antiseptika [antiseptikai], priemonių, naikinančiu mikrobus, grybus,
bakterijas, visuma.
antiseptikai [ anti. + gr.septikas -puvimo, pūdantis], chem. medžiagos,
naikinančios mikrobus, grybus, bakterijas arba stabdančios jų dauginimąsi,
gyvybinę veiklą.
antiseptinis [ antiseptikai], naikinantis mikrobus.
antisionistinis [ anti. + sionizmas], priešiškas sionizmui.
antisocialinis [ anti. + socialinis], kenkiantis visuomenei, trukdantis
jos gyvenimui.
antisovietizmas [ anti. + rus.sovety -tarybos], priešiškumas sovietinei
(tarybinei) santvarkai ir ideologijai.
antistatikas { anti. + statika], chemikalas, mažinantis polimerinių
dirbinių statinį ei. krūvį.
antistrofa [gr. antistrophe], šen. graikų chorinės lyrikos arba tragedijos
choro porinių strofų II strofa, metriniu atžvilgiu atitinkanti pirmąją ir
atsakanti i ją.
antiteatras [ anti. + – teatras], XX a. II pusės dramaturgijos ir teatro
kryptis, kuriai būdinga tradicinių kūrinių struktūros, režisūros principu
nepaisymas, priešiškumas jiems.
antitezė [gr. antithesis – priešprieša]: 1. stilistinė figūra – priešingų,
bet prasme susijusių minčių, vaizdų sugretinimas loginiam ar emociniam
įspūdžiui sustiprinti, pvz.: „Priešas kirto kumštim geležinėm, / O jisai
kalbos gimtosios gražumu”. -S. Nėris; 2. teiginys, priešingas tezei;
3.fi/os. G. W. F. Hėgelio filosofijoje – antroji triados stadija, kurioje
pirminės sąvokos, teiginiai (tezės) virsta savo priešybe.
antitoksinas [ anti. + toksinai], antikūnas, nculralizuojantisbiol.
kilmės nuodus; susidaro organizme patekus į jį nuodams, sergant
infekcinėmis ligomis arba nuo jų paskiepijus.
antitrinitarizmas [anti. + lot. trinitas- trejy-bė], rel. doktrina,
atmetanti krikščionių Švenčiausiosios Trejybės dogmą.
antitrinhoriai [ anti. + lot. trinitas- trejybė], krikščionybės sekta,
neigianti trejybės (Dievo trijuose asmenyse) dogmą.
antiutopija [ auti. + utopija], lit. žanras, utopijos parodija –
kūrinys, satyriškai, kritiškai vaizduojantis gyvenamo meto neigiamas
visuomenės raidos tendencijas, parodantis pavojingus blogybių plėtotės
padarinius arba išjuokiantis nepagrįstas, utopines geresnės ateities
svajones.
antivitaminai [ auti. + vitaminai], vitaminams priešingo veikimo
junginiai; chem. sandara panašūs j vitaminus, bet neatlieka jų funkcijų,
trikdo medžiagų apykaitos reakcijas; vart. vitaminu veikimui tirti ir kai
kurioms ligoms gydyti.
antochloras [gr. anthos -gėlė, spalva + chloras -žalias, gelsvas], geltonas
augalu pigmentas, esantis augalų vainiklapiuose, vaisiuose, stiebuose ir
lapuose.
antocianai antocianinai.
antocianinai [anthos + gr. kyaneos – tamsiai mėlynas], augalų ląstelių
flavonoidu grupės pigmentai, kurie rūgščioje terpėje būna raudoni,
neutralioje – violetiniai, šarminėje – mėlyni; nudažo augalu žiedus ir
vaisius.
antofeinas [anthos + gr. faios – tamsus], kai kurių augalų ląstelių tamsiai
rudas pigmentas.
antolizė [anthos + .ližė], augalo žiedo išsigimimas – žiedo ašis
pailgėjusi, o kt. dalys virtusios žaliais lapeliais.
antologija [gr. anthologia – gėlių rinkinys], įv. autorių (ppr. to paties
regiono, laikotarpio) rinktinių (dažn. poezijos) kūrinių rinkinys.
antologinis: 1. antologijos pobūdžio, susijęs su antologija, rinktinis; 2.
parašytas gr. lyrinės poezijos pavyzdžiu.
antonimai [ anti. + gr. onyma -vardas], priešingos reikšmės žodžiai,
pvz., kietas – minkštas, aukštai – žemai, draugas – priešas.
antonomazija [gr. antonomusia], stilistinė figūra — tikrinio vardo
pavartojimas vietoj bendrinio arba atvirkščiai, pvz., „Krezas” vietoj
„turtuolis”. antracenas [gr. unthrax (kilni, anllirakos) – anglis], org.
junginys CI4HI(I, fluorescuojanlys kristalai; yra akmens anglių degute.
antrachinonas [ anlm(cenas) + chinonai],org. junginys CI4H„O„ aromatinis
ketonas; geltoni kristalai.
antracitas [gr. anthraa (kilni, antlirakos) – anglys], iškastinės,
labiausiai metamorfizuolos akmens anglys; juodo, metalinio blizgesio;
geriausias kietasis kurp-i.
antraknozė [antlirax (kilm. antlirakos} + gr. nosos – liga], parazitinių
grybų sukeliama kultūriniu augalu liga, pasireiškianti tamsiomis, kartais
giliai įdu-busionis dėmėmis ant augalo lapu, vaisių,; tiebu.
antrakosilikozė, profesinė lėtinė plaučių liga, kurią sukelia plaučiuose
susikaupusios silicio dioksido ir anglių dulkės.
antrakozė [gr. unthrajc (kilm. anthrakos) – anglys], profesinė lėtinė
plaučių liga, kurią sukelia plaučiuose susikaupusios anglių dulkės.
antraktas [pranc. entracte < entre – tarp + acte -veiksmas]: 1. pertrauka
tarp spektaklio veiksmų, koncerto daliu; 2. muz. pjesė, atliekama teatre
tarp spektaklio veiksmų; 3. operos arba baleto kurio nors veiksmo (išskyrus
pirmąjį) įžanga.
antrė [pranc. entrėe – įėjimas, įžanga]: 1. vid. amžiais kaukėtų puotos
dalyvių įėjimas į salę; 2. XVII-XVIII a. baleto šokėju grupės išėjimas į
sceną; kai kada savarankiška baleto dalis; 3. kai kurių klasikinio šokio
formų (pas de deux) įžanginė dalis; 4. cirko klouno numeris.
antrekotas [pranc. entrecote < entre -tarp + cote -šonkaulis], jautienos
(arba veršienos) išpjova prie šonkaulių ir nugarkaulio; kepsnys išjos.
antreprėneris [pranc. entrepreneur], teatro, cirko savininkas ar koncertų,
gastrolių organizatorius.
antreprizė [pranc. entreprise < entreprendre – ko nors imtis],
antreprenerio vadovaujama įstaiga.
antresolė [pranc. entresol]: 1. viršutinė balkono pavidalo patalpos dalis,
pusaukštis; 2. žiūrovų salės dalis tarp parterio ir balkono; 3. palubės
sandėliukas; 4. viršutinė pridedama spintos dalis.
antreša [pranc. entrechat < it. intrecciato -supintas], klasikinio šokio
judesys; šokėjas, darydamas šuolį, kelis kartus sukryžiuoja kojas ir
nusileidžia ant vienos arba abiejų kojų.
antropo. [gr.anthropos – žmogus], pirmoji sudurtinių žodžiu dalis,
rodanti jų sąsają su žmogumi.
antropobiologija [ antropo. + biologija],žmogaus biologija –
antropologinių tyrimu kryptis, tirianti žmogaus paveldimumą, su tuo
susijusius fiziologinius ir biocheminius augimo ir raidos veiksnius,
ekologiniu veiksniu (mitybos, klimato, vandens, dirvos) įtaką organizmui.
antropocentrizmas [antropo. + lot. centnun -vidurys]: 1. požiūris, pagal
kurį žmogus yra visatos centras ir tikslas; juo remiasi daugelis rel. ir
filos. sistemų; 2. pasaulio aiškinimas vien tik žmogaus patyrimo požiūriu.
antropochorija [ antropo. + gr. clioreo- einu, plintu], augalų diasporų
ir gyvūnų (pvz., parazitu) plitimas tik dėl žmonių veiklos (transporto,
prekybos).
antropofagija [ antropo. + .fagija],žmogėdrystė, kanibalizmas.
antropofobija [ antropo. + .fobija], med. liguista žmonių baimė.
antropogenas [antropo. + .genas], Žemės geol. istorijos periodas, kitaip

kvarteras.
antropogenezė [ antropo. + .genezė]: 1. žmogaus kilmė – žmogaus
fizinio tipo evoliucijos, darbo, kalbos atsiradimo ir visuomenės susidarymo
procesu visuma; 2. mokslas, tiriantis žmogaus kilmę.
antropogeninis [ antropo. + .geninis], žmonių sukurtas, dėl jų veiklos
atsiradęs ar labai pakitęs.
antropogenizacija [ antropogeninis], aplinkoje ir organizmų populiacijose
dėl žmogaus veiklos vykstantys procesai.
antropoidai [gr. anthrdpoeides – panašus į žmogų], žmoginės beždžionės;
plačiąja reikšme – apskritai beždžionės.
antropolatrija [ antropo. + gr. latreia – garbinimas], žmonių
sudievinimas, pvz., valdovų kultas Art. Rytuose, Japonijoje, šen. Romoje.
antropologija [ antropo. + .logija]: 1. mokslas, tiriantis žmogų, jo
kilmę, rases; 2. XX a. filos. koncepcija, siekianti pateikti vientisą
žmogaus sampratą, remdamasi specialiųjų mokslų (biologijos, psichologijos,
etnologijos, sociologijos ir kt.) duomenimis.
antropologizmas [ antropologija], filos. pažiūra, žmogaus raidą aiškinanti
jo biol. savybėmis, o ne socialiniu determinuotumu.
antropometras [ antropo. + .metras], prietaisas žmogaus ūgiui ir
kitiems kūno ir jo dalių dy-džiams matuoti.
antropometrija [ antropo. + .metrija],žmo-gaus kūno matavimas, vienas
iš svarbiausių antropologijos metodų.
antropomorfinis [ antropomorfizmas], žmogaus pavidalo, panašus į žmogų.
antropomorfizacija [ antropomorfizmas], sužmoginimas.
antropomorfizmas [ antropo. + gr. morpliė-pavidalas, forma]: 1. žmogaus
savybių (minčių, jausmų, valios) priskyrimas gamtos reiškiniams, gyvūnams,
augalams; 2. dievybės sužmoginimas; dievo arba dievų vaizdavimas žmogaus
pavidalu.
antroponlmas [ antropo. + gt.onyma -vardas], asmenvardis – žmogaus
vardas, pavardė, tėvavar-dis, pravardė, slapyvardis, dievavardis,
mitologinės antropomorfinės būtybės vardas.
antroponimija, antroponimų visuma.
antroponimika, mokslas, tiriantis antroponimus.
antroponomastika [ antropo. + gr. onomastikos — vardinis] antroponimika.

antroponozė [ antropo. + gr. nosos – liga], užkrečiamoji liga, kurios
sukėlėjai natūraliomis sąlygomis parazituoja tik žmogaus organizme.
antropopatizmas [ antropo. + gr.pathos -aistra, išgyvenimas],
antropomorfizmo atmaina: žmogaus psichikos bruožų priskyrimas gyvajai ir
negy-vajai gamtai, Dievo vaizdiniui.
antroposfera [ antropo. + P (bio)sfera], Žemės rutulio paviršiaus
(biosferos) dalis, kurioje gyvena žmonės.
antroposkopija [ antropo. + .skopija], antropologijos sritis, tirianti
žmogaus kokyb. ypatybių aprašymo metodiką naudojantis pavyzdinėmis
lentelėmis ir schem. piešiniais.
antroposociologija [ antropo. + sociologija], rasistinė teorija,
visuomenės istoriją aiškinanti rasinių tipų konkurencija.
antroposofija [ antropo. + gr. sophia – išmintis], teosofijos atmaina,
skelbianti, kad galima pažinti nematerialų dvasinį pasaulį aiškiaregyste,
kuri pasiekiama susikaupimu, įv. pratimais.
antropotechnika [ antropo. + technika], mokslas, tiriantis mašinų,
prietaisų, įrankių, darbo sąlygų pritaikymą natūralioms žmogaus galimybėms.
antropozoonozės [ antropo. + gr. zoon – gyvūnas + nosos – liga],
infekcinių ir invazinių ligų, kurios yra bendros žmogui ir gyvūnams, grupė.
anturažas [pranc. entourage], aplinka; ką nors supantys daiktai,
aplinkiniai žmonės.
anturis [gr. anthos – žiedas + uros -uodega], aro-ninių šeimos daugiametis
žolinis augalas Anthu-rium; kilęs iš Amerikos atogrąžų ir paatogrąžių;
dekoratyvinis.
Anubis, sen. Egipto dievas, mirusiųjų, nekropolių ir balzamuotojų globėjas;
vaizduojamas vilku, šakalu arba žmogumi su šakalo galva.
anuitentas [ anuitetas], asmuo, gaunantis anui-tetą.
anuitetas [vok.Annuitat < lot. annuitas]: 1. metinė įmoka skolai ir
palūkanoms dengti; 2. periodiniai mokėjimai, metinės išmokos – keletas
vienodų išmokamų sumų nustatytais laiko tarpais nuo pradinės bendro
investavimo sumos; gali būti gaunamos iš pensijų fondo ir gyvybės draudimo
sutarčių.
anuliuoti [lot. anmilare – naikinti], panaikinti, atšaukti, paskelbti
negaliojančiu.
anurija [an. + gr.uron – šlapimas], šlapimo neišsiskyrimas.
anžambemanas [pranc. enjambement < enjam-bcr- peržengti, peršokti],
eilėdaros elementas-sintaksiškai susijusiu žodžiu metrinis atskyrimas, t.
y. nukėlimas į kitą poezijos eilute ar strofą.
aoidas [gr. aoidos], šen. graiku klajojantis dainius, dainuojantis ar
rečituojantis poezijos kūrinius ir pats sau akompanuojantis.
aomdės [ot.Aonides], romėnų poetų vartotas mūzų, gyvenusių Aonijoje
esančiame Helikono kalne, pavadinimas.
aor’istas [gr. aoristos – neapibrėžtas], veiksmažodžio laikas, reiškiantis
praeityje vykusį baigtą veiksmą nepaisant, ar jo padariniai veikia ir dabar
ar ne (graikų, šen. slavu ir kt. indoeuropiečių kalbose).
aorta [gr. aorte], žmogaus, stuburinių ir kai kurių bestuburiu gyvūnų pagr.
arterija; ja (ir jos šakomis) teka arterinis kraujas iš širdies į kt.
organus ir audinius.
aortitas, aortos uždegimas.
apačiai, indėnų atapaskų gentys, gyvenančios JAV pietvakariuose (Arizonos,
N. Meksikos valstijos ir gretimos sr.).
apanažas [pranc. apanage < lot. apanagium – aprūpinimas], Prancūzijoje (iki
1832) ir kai kuriose kt. šalyse – karaliaus valda arba išlaikymas, kurie
buvo teikiami nekarūnuotiems karaliaus šeimos asmenims.
apandrija [gr. apo – šalin, nuo + aner (kilm. audros) – vyras],
bjaurėjimasis vyrais.
apantropija [gr.apanthrdpia],med.: 1. bjaurėjimasis žmonėmis; 2.
bjaurėjimasis vyrais, kitaip ? apandrija.
aparatas [lot.apparatus -Įrenginys]: 1. prietaisas, įtaisas; 2. kurios nors
valdymo ar ūkio srities įstaigų visuma; 3. organizacijos, įstaigos
darbuotojų visuma; 4. biol vienos funkcijos organu visuma; 5. knygos
informacinės priemonės – pastabos, komentarai rodyklės ir kita medžiaga,
padedanti skaitytojui naudotis knyga.
aparatūra: 1. aparatų (prietaisu), laiduojančiu kokios nors technologinės,
techninės ar kt. sistemos veikimą, visuma; 2. kompiuterio fizinė įranga.
aparelė [pranc. appareil – prietaisas, įtaisas]: 1. nuožulni iškasa kovos
pabūklui, mašinai įvažiuoti i apkasą; 2. nuožulnus pylimas įvažiuoti į
vagonus, laivus.
aparserija [isp. aparceria < lot. partiarius – nuomininkas, dalininkas],
žemės nuomoįimas už dalį iš jos gaunamos produkcijos; paplitęs Ispanijoje
ir

Lot. Amerikoje.

a part [sk. a par; pranc,] i šalį, pats sau (remarka,

dažn. pjesėje).
apartamentas [pranc, appartement – butas, patalpa], didelis prabangus butas
arba viešbučio numeris.
apartheidas [afrikanso k. apartheid – atskiras gyvenimas], rasinės
diskriminacijos ir segregacijos politika Pietų Afrikos Respublikoje.
apastras apoastras.
apašas [pranc. apache; (pagal indėnų genties apačių vardą)]: 1. Prancūzijos
deklasuotas elementas, chuliganas, vagis; 2. vyriški marškiniai su atvira
plačia apykakle.
apaštalas [gr. apostolos – pasiuntinys]: 1. keliaujantis pamokslininkas,
vienas iš 12 Jėzaus Kristaus mokinių; 2*. uolus kokios nors idėjos,
teorijos sekėjas, skleidėjas.
apaštalauti, būti apaštalu.

apatija [gr. apalheia -bejausmiškumas], abejingumas, nejautrumas, interesų
stoka.
apatitas [gr. apate- apgaulė; taip pavadintas dėl to, kad iš pradžių buvo
sunkiai skiriamas nuo kai kurių kitų mineralų], mineralas, kalcio fosfatas,
turintis fluoro (fluorapatitas Ca,(PO4),F) arba chloro (chlorapatitas
Ca5(PO4)3Cl); fosforo trąšų, fosforo, fluoro žaliava.
apatozauras – brontozauras.
apatridas [ a. + gr.patris (kim. patridos) – tėvynė], asmuo be
pilietybės.
apeironas [gr. apeirdn – begalybė], Anaksiman-dro filosofijoje –
neapibrėžtas, begalinis, beribis pradas.
apeksas [lot. apex – smaigalys, viršūnė], dangaus sferos taškas, kurio link
juda kosm. kūnas, pvz., Saulė gretimų žvaigždžių atžvilgiu juda link taško
Heraklio žvaigždyne.
apela [gr. apel/a], šen. Spartos tautos susirinkimas, formalus
aukščiausiasis valdžios organas.
apelentas [lot. appeUens – nukreipiantis], jaukas augalų kenkėjams
privilioti, kad būtų galima juos sunaikinti, sterilizuoti.
apeliacija [lot. appcUatio – kreipimasis, skundas]: 1. vienas iš būdų
civiliniame arba baudžiamajame procese apskųsti neįsiteisėjusį teismo
sprendimą; 2*. skundas aukštesnei instancijai, kuri turi teisę iš esmės
persvarstyti dalyką (bylą); 3*. kreipimasis, prašymas patarimo, šaukimasis
paramos, pvz., A į viešąją nuomonę.
apeliantas, asmuo, paduodantis apeliaciją.
apeliuoti [lot. uppellare]: 1. apskusti nutarimą, paduoti apeliaciją; 2.
kreiptis į autoritetą, prašant patarimo, pritarimo; stengtis sužadinti
norimą reakcija, atkreipti dėmesį.
apelsinas [oi. appelsien]: 1. apelsininis citrinmedis
(C.itrus sinensis) – rūtinių šeimos tropinių ir subtropiniu kraštų visžalis
medis; 2. to medžio vaisius.
apendektomija [s apend(iksas) + gr. ektomė-iš-pjovimas], aklosios žarnos
kirmėlinės ataugos (apendikso) pašalinimo operacija.
apendicitas, aklosios žarnos kirmėlinės ataugos (apendikso) uždegimas.
apendiksas [lot. appendix- priedėlis]: 1. aiiat. aklosios žarnos Idrmėlinė
atauga; 2. anat. organo atauga; karulys; 3. techn. rankovės pavidalo
atšaka, kuria apačioje baigiasi dirižablis arba aerostatas; naud.
apvalkalui pripildyti dujų arba jų pertekliui išleisti skridimo metu; 4.
knygos ar sutarties priedas. apendikuliarijos [lot. appendicula – mažas
priedas, priedėlis], jūriniai gaubtagyviai gyvūnai Ap-pendicukiria; kūnas
apgaubtas drebuliniu gaubtu, kuriame A juda.
apercepcija [lot.arf-į, link + T1 percepcija]: l.psi-chol. stebimo objekto
esmės supratimas, remiantis patyrimu ir turimomis žiniomis; 2.filos.
savimonė, savo būsenos suvokimas.
aperityvas1 [pranc. aperitif]: 1. nestiprus apetitą žadinantis alkoholinis
gėrimas; i jį dedama vaistinių organizmą tonizuojančių žolių ir šaknų
trauktinių. aperityvas2 [lot. aperitivum]: 1. apetitą žadinantys vaistai;
2. švelnūs vidurių laisvinamieji vaistai.
apertūra [lot. apertus – atviras]: 1. optinės sistemos anga, ribojama lęšiu
arba diafragmų matmenų; nuo A priklauso optinės sistemos skiriamoji geba,
gaunamo vaizdo aiškumas; 2. kampas tarp jonizuojančiosios spinduliuotės
kūginio pluošto, patenkančio į elektringųjų dalelių skaitiklį, kraštutiniu
spinduliu.
apertūrizmas [isp. aperturisme < apertum – atidarymas], polit. gyvenimo
demokratizacijos procesas, prasidėjęs Ispanijoje po jos vadovo generolo F.
Franko (Franco) mirties.
apetitas [lot. appetitus – troškimas, siekimas]: 1. noras valgyti ir
malonumo jausmas valgant; 2*. noras, troškimas, siekimas ką nors įsigyti,
turėti.
a piacere [sk. a pjačere; it. laisvai, savo nuožiūra], muz. pagal atlikėjo
nuožiūrą, laisvai pasirenkant atlikimo ir ritmo niuansus.
apikalin//is [lot. apex (kilm. apicis) -viršūnė]: 1. kal-bot. tariamas
liežuvio galiuku paliečiant viršutinius dantis arba alveoles, pvz., anglu
k. „d”, „t” yra ~ai garsai; 2. anat. viršūninis, nukreiptas aukštyn.
apioidas [apex (kilm. apicis) + gr. eidos -pavidalas], astr. kriaušės
pavidalo Žemės figūra, palyginti su geoidu, ištempta 20 m per Š. ašigali ir
suplota 10 m per P. ašigali.
apiologija [lot. apis – bitė + ? .logija], mokslas, tiriantis bites.
apirėksija [<•” a. + gr./7yrera-karštligė, karštis], karščio nebuvimas
sergant kuria nors ūmine užkrečiamąja liga, pvz., maliarija, grįžtamąja
šiltine.
Apis, sen. Egipto šventasis jautis, dievo Ptaho įsikūnijimas.
apistogramos, ciklidų šeimos žuvų gentis Apisto-gramma; smulkios atogrąžų
gėlųjų vandenų žuvys, dažnai auginamos akvariumuose.
aplacentiniai [-71 a. + ? placentiniai], kloakiniai ir sterbliniai
žinduoliai, kurių gemalams vystantis nesusidaro placenta.
aplanatas [gr. aplanes – nenukrypstantis; nejudamas], fotografinis
objektyvas, kuriame nepasireiškia jokios aberacijos, išskyrus astigmatizmą.
aplanatizmas [^ aplanatas], sferinės aberacijos nebuvimas.
aplanospora [gr. aplanes – nejudrus + •* spora], neturinti žiuželių
(nejudri) dumblių spora.
aplazija [^ a. + gr.plasis – susidarymas, formavimasis], med.: 1. Įgimtas
organo arba audinio nebuvimas; 2. nepakankamas organo arba audinio
išsivystymas.
aplikacija [lot. applicatio – pridėjimas]: 1. taikomosios ir dekoratyvinės
dailės technika: vaizdai arba raštai kuriami iš įv. medžiagos (odos,
audinio, popieriaus) iškarpų, prisiūtų ar priklijuotų ant kitos medžiagos;
2. aplikacijos technika sukurtas taikomosios ir dekoratyvinės dailės
dirbinys; 3. med. gydymas uždėjimu ant kūno (pvz., purvo a).
aplikatė [lot. applicatus – pridėtas, priglaustas], viena erdvinių Dekarto
koordinačių.
aplikatorius [lot. applico -prišlieju, priglaudžiu], radioterapijos
prietaisas – sandariai uždaryta metalinė dėžutė, kurioje yra radioaktyvusis
preparatas, arba plokštelė, įsodrinta radioaktyviuoju izotopu; dedamas ant
odos ar gleivinės pažeistos vielos.
aplikatūra [vok.Applikatur < lot. applico – pridedu, prispaudžiu],
pirštuotė, pirštų parinkimas groti muz. instrumentais ir jų žymėjimas
skaitmenimis virš natų; A luri įtakos muz. kūrinio inler-prelacijai.
aplikė [pranc. appliąuė- uždėtas]: 1. ant metalo dirbinio užlydytas
sidabras; 2. metalo dirbinys, aptrauktas plonu sidabro sluoksniu; 3.
reljefinė ornamentinė kt. medžiagos puošmena, uždėta ant dirbinio
paviršiaus; 4. ant sienos kabinamas veidrodėlis mediniais paauksuolais arba
lapylais rėmais, madingas rokoko epochoje; 5. sieninis šviestuvas, vartotas
XVIII a. ir XIX a. pr.

aplikuoti, kurti aplikacijas.
aplitas [gr.haploos -paprastas], magminė gyslinė smulkiagrūdė balta, gelsva
uoliena.
aplodismentai [pranc,applaiidissements], plojimai.
aplombas1 [pranc. aplomb], per didelis, pabrėžtas pasitikėjimas savimi,
matomas iš kalbos, elgesio.
aplombas2 [pranc. aplomb – pusiausvyra]: 1. visų kūno daliu pusiausvyros
išlaikymas; 2*. labai geras šokio atlikimas; 3. ilgas stovėjimas ant
puantu.
apo. [gr.], tarptautiniu žodžiu priešdėlis, reiškiantis pašalinimą arba
atskyrimą, užbaigimą, neigimą, kilmę iš ko nors, nutolimą.
apoapsis [? apo. + gr. apsis – lankas, skliautas], orbitos taškas, kitaip
? apocentras.
apocentras [ apo. + centras], elipsinės orbitos aplink kosm. kūną
taškas, labiausiai nutolęs nuo to kūno, pvz., apogėjus, afelis.
apodija [. + gi.pus (kilm.podos) -koja], be-kojystė – [gimtas kojų
nebuvimas.
apodiktinis, apodiktiškas [gr. apodeiktikos}, būtinas, nenuginčijamas.
apofermentas[ apo. + fermentai], fermentu baltyminė dalis.
apofitai [ apo. + .fitas], vietinės floros augalai, Įsikūrę žmogaus
sukurtose (antropogeninėse) buveinėse.
apofizė [gr. apophysis]: 1. atauga, atšaka, pasto-rėjimas; 2. anat. kaulo
atauga, išsikišimas; 3.geol. gyslinė atšaka į aplinkines uolienas nuo
magminės uolienos arba rūdos telkinio (gyslos, štoko ir kt.).
apofonija [ apo. + gr.phčne-garsas]: 1. giminišku žodžių arba žodžiu
formų šaknies balsio ar dvigarsio kitimas, pvz., liet. „sėsti” ir
„suodžiai”; 2. tas pat, kas morfologinė alternacija.
apoftegma [gr. apophthegina], trumpas, sąmojingas ir pamokomas posakis arba
pasakojimas; artimas aforizmui.
apogalaksis * apogalaktis.
apogalaktis [-71 apo. + galaktika], dvinarės galaktikos kiekvieno
komponento orbitos taškas, labiausiai nutolęs nuo bendro jų inercijos
centro.
apogamija [gr. -71 apo. + ^ .gamija], augalų gemalo susidarymas iš
gemalo maišelio ar prodaigio ląstelių (be apvaisinimo).
apogėjus [gr. apogeios – nutolęs nuo žemės]: 1. Mėnulio ir dirbtinio Žemės
palydovo orbitos taškas, labiausiai nutolęs nuo Žemės centro; 2*.
didžiausias pasiekimas, suklestėjimas.
Apokalipsė [gr. apokalypuis – apreiškimas], Apreiškimas Jonui – viena
seniausiu Naujojo Testamento knygų, kurioje pranašaujama pasaulio pabaiga,
antrasis Kristaus atėjimas, jo pergalė prieš antikristą, paskutinis
teismas.
apokalipsė: 1. apsireiškimas, vizija (ypač-gąsdinanti); 2. meno kūrinys,
kurio tema – pranašinga, papr. bauginanti ateities vizija.
apokarpija [? apo. + gr. karpos-vaisius], kiekvieno augalo žiedo
piestelės susidarymas iš atskiro vaislapėlio.
apokopė [gr. apokope- nukirtimas, sutrumpinimas], vieno arba kelių garsų
nukritimas žodžio gale, pvz., galvoj < galvoje.
apokrifas [gr. apokiyphos – paslėptas]: 1. judėjų ir ankstyvųjų krikščionių
Iii. veikalas, nesutampantis su oficialiu rel. mokymu ir dėl to neįtrauktas
į kanonines Biblijos knygas; 2. abejotinos autorystės arba abejotino
autentiškumo veikalas.
apokrinin//is [gr. apokrino- atskiriu], atskiriantis; —ės liaukos –
išorinės sekrecijos (egzokrininės) liaukos, pvz., stambiosios prakaito
liaukos, kuriu sekretas atitrūksta kartu su liaukos ląstelių dalimi.
apolitinis, -iškas, visiškai abejingas politikai.
apolog//as [gr. apologos – pasakojimas], pasakėčios atmaina – alegorinis
pamokomasis pasakojimas, kurio veikėjai yra žmonės (ne gyvūnai ar daiktai);
kartais ~o terminas vartojamas kaip pasakėčios sinonimas.
apologetai [gr. apologeomai – ginuosi], krikščionių rašytojai, II-III a.
skelbę krikščionybę ir gynę ją nuo judaizmo ir pagonybės.
apologetas [gr. apologeomai – ginuosi], kurios nors idėjos, mokslo gynėjas,
garbintojas.
apologetika [gr. apologetikos – ginamasis]: 1. te-ol. šaka, ginanti
krikščionybės dogmas; 2*. šališkas ko nors gynimas arba garbinimas,
atmetant objektyvią analizę.
apologija [gr.apologia]: 1. gynimas, užtarimas, iš-garbinimas; 2. lit.
kūrinys, parašytas kaip ginamoji kalba teisme.
Apolonas (gr. Apollon): 1. šen. graiku šviesos, saulės, žemdirbystės,
gydymo, pranašysčių dievas, meno globėjas, vartų sargas; 2*. vyro grožio
idealas; gražuolis.
apolonas, dieninis drugys Parnassius apollo, paplitęs Europoje ir Azijoje
(P. Sibire).
apomlksė [-71 apo. + gr. mixis – sumaišymas, sujungimas], kai kurių
augalų ir gyvūnu dauginimasis be gametu susiliejimo: gemalas vystosi iš
neapvaisintos kiaušialąstės (partenogenezė), gemalo maišelio, sėklapradžio
(apogamija) ar kitų sporo-l’ito vegetatyviniu ląstelių (aposporija).
apomorfinas [/* apo. + ? morfinas], vaistinė medžiaga, gaunama iš
morfino; sukelia vėmimą, palengvina atsikosėjimą.
aponeurozė [-71 apo. + gr. neuron – sausgyslė], anai.: l.sausplėvė –
plati blizganti jungiamojo audinio plokštelė, kuria raumenys prisitvirtina
prie kaulu; 2. standžios fascijos, esančios po žmogaus plaštakų, pėdų ir
galvos plaukuotosios dalies oda.
apopleksija [gr. apoplexia – paralyžius], staigus kraujo išsiliejimas į
kuri nors organą, dažn. i galvos smegenis.
aporija [gr. aparia – keblumas, išeities nebuvimas], sunkiai sprendžiama ar
neišsprendžiama problema dėl atsirandančiu jos sprendimo būde
prieštaravimų. aport! [pranc. apporte], liepimas dresuotam šuniui:
„atnešk”, „paduok”.
aportas [pranc. apport], turtas, įneštas į kooperatyvą kaip pajus.
aposelenis [gr. aposelenios – nutolęs nuo Selenės (Mėnulio)], Mėnulio
dirbtinio palydovo orbitos taškas, labiausiai nutolęs nuo Mėnulio centro.
aposiopezė [gr. aposiopesis – nutilimas], stilistinė figūra –
psichologiškai motyvuotas, staigus frazės nutraukimas (frazės pabaigą
galima atspėti), pvz.: „Kur laka, ten ir. Niekše, nenutilsi?” – B.
Sruoga.
aposporija [s1 apo. + gr. sporos – sėkla], augalu dauginimosi būdas:
gametofitas vystosi iš vegetatyvinių sporofito ląstelių be redukcinio
dalijimosi ir sporų susidarymo.
apostatas [gr. apostates – maištininkas, atskilėlis], atsisakęs tikėjimo,
įsitikinimų; atskilėlis, atskalūnas.
apostazė [gr. apostasis – atskilimas, atsimetimas], atskalūnybė,
atskilimas; atsimetimas nuo bažnyčios, nuo religijos, atsisakymas nuo
kunigystės arba vienuolio įžadų.
apostema [gr. apostema – votis, pūlinys] P abscesas.
a posteriori [lot. iš paskesnio]: 1. remiantis faktais; 2.filos. iš
patirties, remiantis patirtimi.
aposteriorinis Į/1 a posteriori], paremtas patirtimi.
aposterioriškai [/” a posteriori], remiantis faktais, patirtimi.
aposteriorizmas [/ a posteriori], filos. pažiūra, pagal kurią pažinimas
tiesiogiai ar netiesiogiai turi remtis patirtimi; metodologinis empirizmas.
apostilbas [gr. aposti/bo —žėriu, šviečiu], asb, nesisteminis skaisčio
vienetas; l asb = ‘/ft cd/m2 = 0,3199 nt (nito).
apostrofa [gr. apostraphe < apostropho – atsigręžiu], retorinis kreipinys,
stilistinė figūra – autoriaus kreipimasis į daiktą, abstrakciją, mirusį ar
nesantį asmenį, su kuriais iš tikrųjų negalima kalbėlis, pvz., „O naktie
šaltoji! / O naktie ledine! / Pasakyk, koks kelias / Veda i tėvynę?” – S.
Nėris.
apostrofas [gr. apostrophos < apostrepho -užlenkiu atgal], rašybos ženklas
– kablelis, rašomas viršutinėje eilutės dalyje^vietoj praleisto balsio,
pvz., pranc. „!’ homme” vietoj „Ic homme”, po minkšto priebalsio fonetinėje
transkripcijoje, prieš lietuviškas galūnes po autentišku tikrinių vardų,
kurie baigiasi netariama balse arba priebalse, pvz., de Gaul-le’is.
apotecis [gr. apotheke – sandėlis], aukšliagrybiu ir kerpių atviras
(dubenėlio, taurelės, disko pavidalo), netaisyklingas vaisiakūnis.
apotema gr.apothema -kasatidėta]:mat. Lstat-muo, nuleistas iš
taisyklingojo daugiakampio centro į jo kraštine; 2. taisyklingosios
piramidės šoninės sienos aukštinė.
apoteozė [gr. apotheosis – sudievinimas]: 1. asmens ar įvykio
išaukštinimas; 2. iškilminga baigiamoji spektaklio ar šventinio koncerto
dalis, kur kas nors šlovinama; 3. rel. oficialus pripažinimas žmogui
dieviškų ypatybių; sudievinimas.
apozicija [lot. appositio – priedas]: 1. kalbat, priedėlis – pažyminys,
išreikštas daiktavardžiu ir su pažymimuoju žodžiu derinamas linksniu, pvz.,
„mergelė lelijėlė”; 2. biol audinių ir ląstelių augimo būdas: nauji
sluoksniai formuojasi ant anksčiau susidariusių.
appassionato [sk. apasjonato; it.], muz. aistringai, karštai, su polėkiu.
appoggiatura [sk. apodžatura; it.], melizmų rūšis – ilgasis foršlagas.
apraksija [gr. apraxia – neveiklumas], įgyto sugebėjimo atlikti tikslingus
judesius netekimas dėl galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės pažeidimo.

apretas [pranc. apprit < appreter – apdailinti], apdailos medžiaga
(krakmolas, muilas, riebalinės ir sintetinės medžiagos, celiuliozės
esteriai), kuri užtepama ant audinio ar verpalų arba kuria jie per-mirkomi,
kad įgytų reikiamų savybių (standumo, neglamžumo, elastingumo, blizgesio).
apretuoti: 1. apdoroti audinius apretais; 2. apdoroti minkštų odų paviršių
arba avalynę apretūromis.
apretūra [vok.Appretur < pranc. appreter-apdailinti], odos ir avalynės
apdailos medžiaga – tirpalas, sudarytas iš plėvėdario (kazeino, šelako,
akrilinės dervos), skiediklio (vandens, spirito), tirpiklio (acetono,
etilacetato), plastifikatorių, pigmentų.
a prima vista [it. iš pirmo žvilgsnio], muz. kūrinio atlikimas be
pasirengimo, dar vadinamas dainavimu (grojimu) iš lapo.
a priori [lot. iš pat pradžių]: 1. iš anksto, nepažinus faktų; 2. filos.
žinios iki patirties ir nepriklausančios nuo jos
apriorinis [ a priori], nepriklausantis nuo patirties.
aprioriškai [ a priori], iš anksto, nesusipažinus su faktais,
nepriklausomai nuo patirties.
apriorizmas [a priori], filos. pažiūra, skelbianti, kad pažinimas
nepriklauso nuo patirties, kad teiginius apie tikrovę galima pagrįsti be
patirties.
aprobacija [lot. approbatio]: 1. pritarimas, sutikimas, patvirtinimas,
leidimas; 2. pasėlių veislinių savybių nustatymas; 3. gyvulių veislės
patvirtinimas. aprobuoti [lot. approbare], pritarti, patvirtinti, leisti.
aproksimacija [lot. approximo – artėju], vienų dydžiu (geom. objektų)
apytikslis reiškimas kitais, paprastesniais, pvz., iracionaliojo skaičiaus
A racionaliuoju, tolydžios funkcijos – algebriniu daugia-nariu, kreivės –
laužte.
aproksimūoti [lot. approximare – artėti], mat. apytiksliai reikšti,
išreikšti vienus mat. objektus kitais.
a propos [sk. a propo; pranc.], beje.
apropriacija [lot. appropriatio], užvaldymas ko nors, pavertimas savo
nuosavybe.
apselis [oi. aap-ze.il -beždžionės burė], įstrižoji burė tarp grotstiebio
ir bizanstiebio.
apsidė [gr. apsis (kilm. apsidos) – lankas, skliautas]: 1. archit.
išsikišusi pusapvalė arba daugiakampė kulto pastato (ir jo vidaus) dalis,
dengta puskupoliu arba pusskliaučiu; 2. astr. kosm. kūno, skriejančio
aplink centr. kūną, orbitos taškai, mažiausiai ir labiausiai nutolę nuo
centr. kūno, pvz., Mėnulio orbitos aplink Žemę apsidės yra pe-rigėjus ir
apogėjus.
apsidolė, maža apsidė.
apterigotai [ a. + gr.pteryx (k]m. pterygos) -sparnas], pirminiai
besparniai vabzdžiai Aptery-gota.
apterijos [ a. + gr.pteron -plunksna], neapaugusios plunksnomis paukščių
kūno vietos.
aqua vitae [sk. akva vitė; lot.], gyvybės vanduo, t. y. degtinė.
arabai, grupė tautų, kalbančių viena semitų kalbų; gyvena V. Azijoje ir S.
Afrikoje.
arabeska [it. arabesco – arabiškas]: 1. sudėtingas stilizuotų augalinių ir
geometrinių motyvų ornamentas; būdinga islamo menui; 2*. toks ornamentas,
sudarytas iš įvairiaspalvių gėlių; 3. trumpa instrumentinė muz. pjesė;
dažn. grakščios formos, su įmantria, gausiai ornamentuota melodija.
arabeskas [pranc. arabesąue – arabiškas], klasikinio šokio poząįbalerina
stovi ant vienos kojos, antroji horizontaliai ištiesta atgal, rankos
ištiestos į priekį arba į šalis.
arabinas, augaliniai klijai; gumiarabiko sudedamoji dalis.
arabistas, arabų kalbos, literatūros, kultūros tyrinėtojas, žinovas.
arabistika, mokslas, tiriantis arabų k., literatūrą, tautosaką.
arabizmas: 1. žodis arba posakis, paimtas iš arabų kalbos arba sudarytas
jos pavyzdžiu; 2. arabų kultūrai būdingas bruožas.
arachis [gr. arachos – ankštinio augalo vardas], pupinių (ankštinių) šeimos
vienametis augalas Arachis hypogaea; ankštys nunoksta po žeme, sėklos
aliejingos.
arachnoidltas [gr. arachnion- voratinklis + ei-dos – pavidalas], galvos
arba nugaros smegenų voratinklinio dangalo uždegimas.
arachnologija [gr. arachne – voras + .logija], mokslas, tiriantis
voragyvius.
arachnozė [gr. arachne – voras + nosos – liga], invazinė gyvulių liga,
kurią sukelia nuodingi vorai, erkės.
aragomt//as [pagal Ispanijos ist. srities Aragono (Aragon) pavadinimą],
mineralas, kalcio karbonatas CaCO3; ~o yra karštųjų miner. versmių
nuosėdose, daugelio moliuskų kriauklių perlamutriniame sluoksnyje,
perluose.
arakas [arab. ‘araq – degtinė], stiprus alkoholinis gėrimas, gaminamas P.
Azijoje iš ryžių arba palmių (kokospalmės, datulinio finiko) sulčių.
aralija [Kanados indėnu k.], aralijinių šeimos žolė, krūmas arba neaukštas
medis Aralia; savaime auga R. Azijoje, S. Amerikoje, Australijoje;
dekoratyvinės, kai kurios rūšys – vaistinės.
arameistika, mokslas, tiriantis aramėjų k. ir literatūrą.
aramėjai, šen. semitų klajoklių gentys, išeiviai iš Arabijos; XIV-XI a. pr.
m. e. buvo paplitę P. v. Azijoje.
aramos, gerviniai paukščiai Aramidae; paplitę Cenlr. ir P. Amerikoje.
aranžuot//ė [pranc. arranger – pritaikyti], muz. kūrinio pertvarkymas
kitokiam atlikimui, negu jis parašytas; labiausiai paplitusios simfoninių
ir kamerinių kūrinių —ės fortepijonui.
aranžuoti [ aranžuotė], muz. kūrinį pritaikyti kitokiam atlikimui.
arapaima, silkiniu būrio žuvs Arapairna gigas; paplitusi Amazonės baseine;
kūno ilgis iki 4 m, verslo objektas.
ararauna, stambi spalvinga papūga Ara ararauna, gyvenanti P. Amerikos
miškuose.
aras [pranc. are < lot. urea – plotas], a, metrinės vienetu sistemos ploto
vienetas; l a = 100 m1,
arasas, gobelenas, sukurtas Arasc (Prancūzija).
aratas [ mong.], Mongolijos, Tuvos valstietis gyvuliu augintojas.
araukanai, P. Amerikos indėnu tauta, kalbanti araukanu kalba; gyvena Čilėje
ir V. Argentinoje.
araukarija [pagal Čilės Arauko (Arauco) provincijos pavadinimą],
araukarijinių šeimos visžalis spygliuotis medis, A ra u c ari a; paplitęs
P. Amerikoje, Australijoje, Okeanijoje; daugelio rūšių sėklos valgomos, kai
kurios rūšys – dekoratyvinės.
aravakai, P. Amerikos indėnų genčių grupė, kalbanti aravakų kalbomis;
gyvena Venesueloje, Kolumbijoje, Peru, Brazilijoje.
arba [turkų k. arabą]: 1. Turkijos, Artimųjų Rytu, Vid. Azijos Afganistano
tautų dengtas medinis dviratis vežimas sunkiems kroviniams vežioti; 2.
keturratis vežimas javams vežti (Kaukaze ir P. Ukrainoje).
arbaletas [pranc. arbalete], kinkinis svaidomasis ginklas, šaudantis
trumpomis sunkiomis strėlėmis su metaliniu antgaliu. Turi medini apsodą
(dažn. su buože) ir templės temptuvą.
arbitralinis [lot. arbitrarius (iškr. arbitralis) – savavališkas,
beatodairiškas]: 1. primetantis savo valią; 2. nemotyvuotas, sutartinis.
arbitras [pranc. arbitre < lot. arbiler – tarpininkas]: 1. tarpininkas,
trečiųjų teismo teisėjas, renkamas šalių susitarimu arba skiriamas jstatymo
nustatyta tvarka; 2. ? arbitražo (2) narys; 3. sporto varžybų teisėjas.
arbitražas [pranc, a rb i t rage]: 1. ginčų sprendimo būdas: šalys
kreipiasi ne į teismą, o į trečiąjį asmenį – •” arbitrą (1); 2. spec.
organas turtiniams ginčams spręsti; 3. spekuliacinė biržos operacija
-perkant ir parduodant prekes arba vertybinius popierius, pasinaudojama jų
kainu skirtumais (įv. biržose ar įv. laiku).
arbolitas [lot. arto;’-medis + •” .litas], lengvasis betonas iš org.
užpildu (susmulkintų medienos apdirbimo atliekų, nendrių), rišamosios
medžiagos (dažn. portlandcemenčio) ir vandens; vart. sienoms.
arborėtumas [lot. arburetum < arbor – medis] <* dendrariumus.
arboricidas [lot. arbor – medis + caedo – žudau], chemikalas krūmams
naikinti.
arbūtas [ol.arbntiis]: 1. erikiniu šeimos medis A r-butus; dckor., kai
kuriu vaisiai valgomi; 2. valgomas žemuoginio arbuto vaisius.
archaika [gr. archaikos -senovinis]: 1. šen. graiku meno laikolarpis(VII-Vl
a. pr. m. e.); 2. senovė; tai, kas archajiška.
archaizacija Į/1 archajiškas], sąmoningas sekimas senovinėmis meno
formomis; archajiniu formų vartojimas.
archaizmas [/” archajiškas}: 1. pasenęs žodis, gram. forma arba sintaksinė
konstrukcija, pvz., „byloti” -kalbėti, „esmi” – esu; 2. šen. liekana,
senybė. archaizuoti, sąmoningai sekti senovinėmis meno formomis; senovinti.
archajiškas [gr. archaios], senovinis, pasenęs, archalaksėfgr.arc/ie-
pradžia + allaxis – pasikeitimas], paveldimo gyvūnu organų pakitimo
atsiradimas ankstyvose embrioninės raidos stadijose; viena
filembriogenezių.
archantropai [gr. archaios – pirmykštis + anthropos – žmogus], antrop.
seniausieji žmonės; terminas vartojamas pitekantropams, sinantro-pams,
atlantropams ir kitoms jiems artimoms iškastinio žmogaus formoms apibrėžti.

archaras, eurazinis avinas Ovis anvnon polii; paplitęs Pamyre; ragų ilgis
iki 190 cm, jų tarpugalis iki 150 cm.
archė [gr. arche- pradžia], antikos filosofijoje -pirmoji priežastis,
pirminis pradas.
archegonė [gi. arche – pradžia + gone – gimimas, atsiradimas], samanų ir
sporinių induočių moteriškasis lyties organas, kuriame susidaro
kiaušialąstė.
archejus [gr. archaios – senovinis]: 1. Žemės geol. istorijos prekambro
eono ankstyvoji era; 2. per tą laikotarpį susidariusių uolienų grupė.
archeo. [gr.archaios -senovinis], pirmoji sudurtiniu žodžiu dalis,
rodanti jų sąsają su senove.
archeociatai [ archeo. + gr.kyathos -‘taurė], pavieniai ir kolonijiniai
kambro periodo iškastiniai jūriniai bestuburiai gyvūnai A re-haeocyathi.
archeografija [ archeo. + .grafija]: 1. pagalbinė ist. disciplina,
rengianti rašytinių ist. šaltinių aprašymo ir publikavimo principus bei
metodus; 2. šen. raštijos paminklų aprašymas ir publikavimas.
archeologija [ archeo. + .logija -mokslas], mokslas, tiriantis iš
materialinės kultūros liekanų žmonijos praeitį nuo pirmykščio žmogaus iki
raštijos atsiradimo.
archeopteriksas [ archeo. + gr. pteryx – sparnas], iškastinis paukštis
Archaeopteryx lithographi-ca ; jo atspaudų rasta viršutinės juros periodo
skalūnuose; nuo balandžio iki vištos dydžio; svarbus paukščių evoliucijos
mokslui.
archeornis [^ archeo. + gr. ornis – paukštis], iškastinis juros periodo
paukštis (vienas archeopte-riksų).
archeozojus [^ archeo. + gr. zoe – gyvybė] <* ar-chėjus.
archesporis [gr. arche – pradžia + –” spora}, samanų sporiniu, papartainių
sporangiu, plikasėklių ir gaubtasėkliu dulkinių meristeminis audinys, iš
kurio ląstelių (po jų redukcinio dalijimosi) susidaro sporos arba
žiedadulkės.
archetipas [gr. archetypon < arche -pradžia + ty-pos – pavyzdys]: 1.
pirmavaizdis, prototipas; 2. K. Jungo psichologijoje -struktūriniai
kolektyvinės pasąmonės elementai kaip visų psichinių procesų ir išgyvenimų
potenciali galimybė; 3. pirmykščių tikėjimų (daugiausia mitologijos),
tautosakos, apeigų, papročių vaizdinys, susidaręs tautos kolektyvinėje
pasąmonėje’ ir konkretizuojamas meno kūriniuose, religijoje; 4. seniausias
(pirminis leidinys, meno kūrinys skiriant nuo kopijų, nuorašų).
archi [sk. arki; it. strykai], styginių instrumentų grupė simfoniniame
orkestre.
archi. [gr.], priešdėlis, reiškiantis šakniniu žodžiu nusakyto požymio
didžiausią laipsnį, vyresnumą, pirmumą, svarbumą.
archifonem//a [ archi. + fonema], stambesnis už fonemą abstraktus
fonologinis kalbos vienetas; įvedamas neutralizacijos atvejais, pvz., liet.
kalbos garsai b ir p sudaro ~ą /P/ – sprogstamąjį lūpinį priebalsį,
indiferentišką skardumui ir duslumui.
.archija [gr. arche – pradžia, pirmenybė, vyrcs-numas], antroji
sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su valdžia, valdymo formomis,
pvz., monarchija.
archijerėjus [gr. arcliiereus < archi. + hiereus — šventikas],
aukščiausiųjų stačiatikių dvasininku (vyskupu, arkivyskupų, metropolitų,
patriarchų) titulas.
archikarpas[arc/. + gr. karpos -vaisius], aukšliagrybių moteriškasis
lyties organas, į kurį lytinio proceso metu patenka anleridžio turinys.
archimandritas [gt.archimandnles < ^ archi. + inandra -vienuolynas]: 1.
aukščiausias stačiatikiu vienuolių titulas; 2. didelio stačiatikiu
vienuolyno ar keliu vienuolynų viršininko, dvasinės seminarijos rektoriaus,
dvasinės misijos vadovo garbės titulas.
archimicetai p urchi. + gr. mykęs (kilm. mvketos) – grybas], progffbiai
– primityviausi vienaląsčiai grybai Archimycctes.
Archipelagas [ archi. + gr.palatos -ūru],salynas – daug salų arba jų
grupių, esančių netoli viena kitos, paprastai turinčiu tą pačią kilmę,
panašią geol. sandarą ir bendrą vardą.
archipresbiteris [•” archi. + gr.presbyteros – vyresnysis], Stačiatikių
bažnyčios dvasininkas, atitinkantis Romos katalikų prelatą.
architektas [gr. architekton – statytojas]: 1. architektūros kūrėjas; 2*.
kūrėjas, organizatorius.
architektonika [gr. architektonika – statybos menas]: 1. meno kūrinių
sandara, jų visumos ir dalių santykis; 2. architektūros, skulptūros, kai
kurių taikomosios ir dekoratyvinės dailės šakų kūrinio kompozicinė dermė.
architektūra [lot. architektūra < gr. architektonike]: 1. meno šaka;
erdvinės žmogaus aplinkos formavimas, statinių ir jų kompleksų
projektavimas bei statyba; 2. pastato kompozicija, meninis pobūdis; 3.
kompiuterinės sistemos log. sandaros visuma.
architektūrologija [/” architektūra + /” .logija], architektūros mokslas.
architravas [pranc. architrave < ^ archi. + lot. trabs -sija], apatinė
perdangos (antablemento) dalis virš kolonos kapitelio.
archyvalijos [vok. Arcliivalien], archyve saugomi dokumentai, rašytiniai
paminklai, archyviniai dalykai.
archyvaras [vok. Archivar], archyvo vedėjas, tarnautojas.
archyvas [lot. archivum < gr. archaios – senovinis]: 1. įstaiga, kaupianti,
tvarkanti, registruojanti, moksliškai tirianti įv. organizacijų, asmenų
veiklos dokumentus, senus raštijos paminklus; 2. įstaigos skyrius, kuriame
saugomi ir tvarkomi jos veiklos dokumentai; 3. sukauptų dokumentų visuma,
tų dokumentų saugykla; 4. komp. atsarginiai duomenys kompiuter. laikmenoje.

archyvinis, priklausantis archyvui.
archyvistika: 1. ist. disciplina, nagrinėjanti archyvų darbo teoriją,
metodiką ir organizacija, archyvų istoriją; 2. veiklos sritis, apimanti
archyvų darbo ir jų dokumentų tvarkymo politinius, mokslinius, teisinius ir
praktinius klausimus.
archivoltas [it. arcliivolto], išorinis arkos lanko, portalo apvadas
(dažnai profiliuotas).
archyvuoti [^ archyvas], parengti kompiuler. duomenis pasyviam saugojimui
išor, laikmenoje.
archontai [gr. arcliontes < arch o – valdau], šen. Graikijos poliu
aukštieji valdininkai.
archozaurai [gr. arelius – pradininkas + sauros -driežas], ropliai
Archosauria, kuriems priskiriami mczozojinėje eroje gyvenę tekodontai,
dinozaurai, skraidantieji driežai ir dab. krokodilai.
arco [sk. arko; it. lankas]: 1. strykas; 2. nuoroda natose, žyminti, kad
muz. kūrini ar jo dalj reikia griežti stryku.
ardėnai, raumeningu trumpakojų sunkiųjų arklių veislė, išvesta Belgijoje,
Ardėnuose (Ardennes).
ardente [it. karštai, aistringai], muz. pakiliai.
ardito [it.], muz. drąsiai, narsiai, išdidžiai.
ardometras [lot. ardor- kaitra + p .metras], ei. prietaisas aukštai
temperatūrai matuoti, pvz., pramoninėse krosnyse.
arealas [lot. area (būdv. arealis) – aikštė, erdvė]: 1. kurio nors objekto,
reiškinio, organizmu taksonominės grupės paplitimo plotas; 2. lingv.
reiškinių (fonetinių, leksinių, gramatinių) paplitimo plotas.
arefleksija [ a. + P refleksija], refleksų nebuvimas.
Arejas (gr. Arės), šen. graiku karo dievas; atitinka romėnų Marsą.
arek//a, palmė Areca; auga Azijos tropinio klimato juostoje; iš jos sėklų
branduolių gaminamas kramtomasis narkotikas; sėklų alkaloidai vart.
medicinoje.
arena [lot. smėlis]: 1. cirko vaidinimu aikštelė, kitaip P maniežas; 2.
kovų, lenktynių aikštelė šen. Romos amfiteatre ar kitoje reginių vietoje;
3*. veiklos sritis.
areng//a, neaukštas arekinių (palminių) šeimos au-galasArenga; auga Azijoje
ir gretimose salose; iš cukrinės ~os žiedynų sulčių gaminamas cukrus,
vynas. arenotokija [gr. anhen – vyriškas + tokos – palikuonys], tik
vyriškųjų palikuonių atsiradimas per partenogeneze; būdinga kai kuriems
vabzdžiams. areo. [gr.Ares -graikų karo dievas; romėnų Marsas], pirmoji
sudurtinių žodžiu dalis, rodanti jų sąsają su Marso planeta, pvz.,
areologija.
areografija [ areo. + .grafija], mokslas, tiriantis Marso planetos
paviršių.
areologija [ arco. + .logija], mokslas, tiriantis Marso planetos vidinę
sandarą, sudėtį, savybes.
areometras [gr. araios – silpnas, skystas + .metras], prietaisas skysčių
ir kietųjų kūnų tankiui matuoti.
areopagas [gr.Areios pagos -Arėjo kalva; ant šios kalvos posėdžiaudavo
aukščiausioji Atėnų taryba]: 1. šen. Atėnų aukščiausiasis teisminės ir
politinės valdžios organas; 2*. autoritetingų žmonių grupė.
areopaghikai, 4 rel. filos. traktatai ir 10 laiškų, kuriuose išdėstytos
susistemintos krikščionių bažnyčios doktrinos; buvo priskiriami pirmajam
Atėnų vyskupui Dionisijui Areopagitui (Dionysios Areopagita), gyvenusiam I
a.; [rodyta, kad A parašyti ne anksčiau kaip V a. II pusėje.
areštas [vok.Airest < lot. arrestum – teismo nutarimas]: 1. suėmimas,
laisvės apribojimas, pvz., namų A (draudimas išeiti iš namų); 2. teismo
draudimas iki bylos išsprendimo disponuoti turtu (kokiu nors materialiu
objektu arba banko indėliu).
areštuoti [ areštas]: 1. suimti, atimti laisvę; 2. uždrausti naudotis kokiu
nors turtu.
aretalogija [gr. arėta/ogia < arėte- šaunumas + logos – pasakojimas],
helenizmo laikotarpio pasakojimai apie stebuklingus dievų ir nepaprastų
didvyrių darbus.
aretyras [pranc. arreter- sustabdyti], įtaisas jautrių prietaisu, pvz.,
svarstyklių, judamosioms dalims laikyti nedarbinėje padėtyje.
arfa [. arpą, vok.Harfe], styginis muz. instrumentas, turintis 46 stygas,
ištemptas ant trikampio rėmo su rezonatoriumi; skambinama abiejų rankų
pirštais.
argalas [< mong.], sausas gyvulių mėšlas; bemiškėse Azijos vietose vart.
kurui.
argalis [< mong.], eurazinis avinas Ovis ammon ammon; paplitęs Altajuje ir
Mongolijoje; kūno ilgis apie 2 m, aukštis apie 120 cm, ragų masė iki 30 kg.
Argas (gr. Argos): 1. šen. graikų mitų daugiaakis milžinas; 2*. budrus,
nemiegantis sargas.
argas: 1. vištinis paukšlisArgusianus argus; paplitęs Malakos pusiasalyje,
Sumatros ir Kalimanta-no salose; patino kūno ilgis su uodega 1,7-2 m; 2.
žuvis Scatophagus argus; paplitusi P. ir P. r. Azijos jūrų pakrantėse.
argentanas [lot. argentiim – sidabras], naujasidab-ris, sidabrainis –
sidabro spalvos vario lydinys su nikeliu ir cinku; alpaka.
argentarijus [lot. argentarius], šen. Romos pinigų keitėjas.
argentatas, chem. kompleksinis anijonas su centriniu sidabro (Ag) atomu.
argentitas [lot. argentum – sidabras], mineralas, sidabro sulfidas Ag,S;
žaliava sidabrui ir jo junginiams gauti.
argentomėtrija [argentum + .metrija], kiekybinės chem. analizės metodas:
titruojama sidabro nitrato tirpalu.
argilitas [gr. argillos – baltasis molis + .litas], kieta, tanki,
netekusi plastiškumo ir netyžtanti vandenyje nuosėdinė uoliena, susidariusi
iš molio mineralų.
argininas, diaminomonokarboksiaminorūgštis; beveik visų baltymų
komponentas; tirpsta vandenyje.
argo [pranc. argot], socialinės ar profesinės žmoniu grupės žargonas, pvz.,
vagiu A (deklasuotųjų elementu socialinis dialektas).
Argo akis [ Argas], budrus, nemiegantis sargas.
argonas [gr. argos – neveiklus], chem. elementas Ar, atom. sk. 18;
bekvapės, bespalvės inertinės dujos.
argonautai [gr. Argo (laivo pavadinimas) + nautes – jūrininkai]: 1. šen.
graikų mitu herojai, plaukę iš Tesalijos j Kolchidę atimti iš tos šalies
karaliaus Ajeto aukso vilnos; 2*. drąsūs jūrininkai; jūrų nuotykių
ieškotojai.
argonautas, galvakojis moliuskas Argonautą; paplitęs Indijos, Ramiajame ir
Atlanto vandenyne; patelės daug didesnės už patinus.
argotizmas, grožinės literatūros žodis arba posakis, paimtas iš kurio nors
argo.
argumentacija [lot. argumentatio], teiginių, teorijų teisingumo pagrindimas
argumentais.
argumentas [lot. argumentum – įrodymo pagrindas]: 1. įrodomąją tezę
pagrindžiantis teiginys; 2. mat. laisvai kintamas dydis – vad.
nepriklausomasis kintamasis, nuo kurio kitimo priklauso kito kintamojo
dydžio (funkcijos) kitimas; pvz., kompleksinio skaičiaus A (kampas, kurį
stačiakampėje koordinačių sistemoje sudaro šį skaičių vaizduojančio taško
spindulys vektorius); 3. komp. pradinis duomuo, žinomas prieš vykdant
algoritmą arba komandą.
argumentum ad crumenam [sk. argumentum ad krumenam; lot. argumentas į
piniginę], įrodymas, pagrįstas įrodančiojo pinigine (kas turtingas, tas
teisus).
argumentum ad hominem [lot.], argumentas, taikomas klausytojui.
argumentum ad personam [lot.], argumentas, taikomas asmeniui; negarbinga
diskusijos priemonė -priešininko skelbiamos tezės sumenkinimas metant prieš
jį asmeninius kaltinimus, nesusijusius su kalbamu dalyku.
argumentum baculįnum [sk. argumentum baku-linum; lot. lazdos argumentas],
įrodymas lazda; gąsdinimas, grasinimas.
argumentum ex silentio [sk. argumentum eks si-lencijo; lot.], argumentas,
pagrįstas (nu)tylėjimu.
argumentuoti, įrodinėti, grįsti, pateikti argumentų.
Ariadnė (gr. Ariadne), šen. graiku mitų herojė, Kretos valdovo Mino duktė,
davusi Tesėjui siūlų kamuolį, kad šis, užmušęs Minotaurą, pagal siūlą
galėtų jšeiti iš Labirinto.
Ariadnės siūlas, išeitis iš sunkios padėties; kilo iš gr. mito apie P
Ariadnę.
aribalas [gr. aryballos], nedidelis, apvalus, trumpu kakleliu šen. graiku
indas.
aridinis [lot. aridus – sausas], sausas, pvz., A klimatas, kuriame
nepakanka drėgmės augalų vegetacijai (dykumų, pusdykumių klimatas).
ariergardas [pranc. arriere – užpakalinė dalis + garde – apsauga],
kariuomenės dalinys (žygio sauga), iš užpakalio saugantis nuo fronto į
užnugarį žygiuojančias pagr. jėgas.
arierscena [pranc. arriere – užpakalinė dalis + scena], užscenis – scenos
dalis, esanti už pagrindinės scenos aikštelės; joje dažnai statomos
dekoracijos perspektyvos iliuzijai sudaryti.
arija [it. aria]: 1. vokalinės muzikos žanras; grindžiama daininga
melodija; operos, oratorijos, kantatos dalis; 2. daininga instrumentinė
pjesė.
arijai [skr. orį a – garbingas, kilmingas]: 1. šen. indoeuropiečių tautos,
XIV-V a. pr. m. e. gyvenusios Azijoje ir kalbėjusios indoiranėnų kalbomis;
2. rasistinėje rasių teorijoje (ypač Vokietijos nacionalsocialistų) – neva
pranašesnė už kitas rasė, dar vadinama nordine arba germanų rase.
arijetė [it. arietta], nedidelė paprastos sandaros arija.
arijonizmas: 1. krikščionybės srovė, atsiradusi IV a. Romos imperijoje;
pradininkas -Aleksandrijos kunigas Arijus (lot. Arius; apie 256-336) neigė
Trejybės dogmą, Kristaus dieviškumą; 2. Lenkijos ir Lietuvos arijonu
doktrina (nuo XVI a.).

arykas [< tiurkų k.], drėkinimo sistemos griovys Azijoje, Užkaukazėje.
arilas, aromatinių angliavandenilių radikalas.
Arimanas ^ Angra Mainjus.
ariozo [it. arioso – dainingai], muz. kūrinio teksto intonavimo būdas:
tarpinė padėtis tarp kantilenos ir rečitatyvo.
aristokratas, aristokratijos atstovas, didikas.
aristokratija [gr. aristokratia < aristos -geriausias + kratos – valdžia]:
1. valstybės valdymo forma: valdžia priklauso privilegijuotam kilmingųjų
didikų sluoksniui; 2. kilmingųjų privilegijuotų didikų sluoksnis; 3*.
kurios nors socialinės grupės privilegijuota viršūnė.
aristotelizmas: 1. Aristotelio (gr. Aristoteles, 384— 322 pr. m. e.) filos.
doktrina; 2. filos. kryptis, kuriai pradžią davė Aristotelio filosofija.
aritmetika [gr.arithnietikė < arithmos -skaičius], mokslas, tiriantis
skaičius, jų veiksmus ir veiksmu savybes; veiksmai su skaičiais.
aritmetizuoti [^ aritmetika], mat. uždaviniu skaitini sprendimą pritaikyti
skaičiavimo mašinai.
aritmija [ a. + ritmas], širdies ritmo sutrikimas.
aritmografas [gr. arithmos- skaičius + .grafas], prietaisas, atliekantis
aritmetikos veiksmus ir rezultatus užrašantis specialioje juostoje.
aritmomanija [arithmos + <” .manija], med. liguistas potraukis
skaičiuoti.
aritmometras [arithmos + P .metras], stalinė mechaninė skaičiavimo
mašina, atliekanti aritmetikos veiksmus.
ark. [lot. arcus – lankas], mat. priešdėlis, žymintis atvirkštines
trigonometrines funkcijas, pvz., ark-sinusas, arkkosinusas, arktangentas.
arka [lot. arcus – lankas], statinio lanko pavidalo konstrukcija, galais
atremta j stulpus, kolonas ar kt. atramas.
arkada [pranc. arcade], vienodų arkų, paremtų kolonomis arba stulpais,
eilė.
arkadija [pagal Graikijos ist. srities Arkadijos (Ar-kadia) pavadinimą],
civilizacijos nepaliesta visuotinės idilijos šalis.
arkadinis [> arkadija], idiliškas, giedros nuotaikos, susijęs su laimingų
piemenų buitimi.
arkanas1 [< tiurku k.], virvė su paslankia kilpa gale laukiniams gyvuliams
gaudyti; totorių ir kazokų vartotas belaisviams gaudyti. arkan//as2, huculų
vyrų šen. šokis; muz. metras2/,; šokdami ~ą, šokėjai trepsi, sukasi
pusračiu arba ratu, rankose laiko kalnų kirvelius.
arkangelas [gr. archangelos], aukštesnio rango angelas.
arkas [persu k. ark], Vid. Azijos šalių feodalinio miesto tvirtovė.
arkatūra [vok.Arkatur], nedidelių tarpusavyje sujungtų dekoratyvinių arkų
eilė.
arkbutanas [pranc. arc-boutant < are – lankas, arka + bouter – paremti],
išorinė atraminė pusarkė, perkelianti skliauto skėtinio jėgas į apatinius
ramsčius (kontraforsus).
arkebuza [pranc. arąuebuse], šen. ginklas – dagtinis šautuvas, vienas
pirmųjų (išrastas XIV a.) rankinių šaunamųjų ginklų.
arkebūzininkas, karys, ginkluotas arkebuza.
arkfūnkcija [ ark. + funkcija], atvirkštinė trigonometrinė funkcija:
arksinusas, arkkosinusas, arktangentas, arksekantas, arkkosekantas.
arki. /* archi.
arkidiakonas [gr. archidiakonos], vyresnysis diakonas, vyskupo padėjėjas.
arkikatedra [ arki. + katedra], arkivyskupo katedra; svarbiausia
arkivyskupijos bažnyčia.
arkivyskupas [gr. archiepiskopos], vyresnysis vyskupas, vadovaujantis
kelioms vyskupijoms.
arkivyskupija, kelios vyskupijos, pavaldžios vienam arkivyskupui.
arkosoliumas [lot. arens – arka + solium – karstas], arkos pavidalo karsto
niša katakombos sienoje.
arkozė [pranc. arcose], uoliena, susidariusi iš kvarco, putnagų, žėručio ir
cementuojančios medžiagos – granito ir gneiso irimo produktas; arkozinis
smiltainis.
arktinis, susijęs su Arktimi, pvz., arktinis oras.
Arktis [gr. arktos – šiaurė], šiaurinė poliarinė Žemės rutulio sritis.
Arktogeja [gr. arktos – šiaurė + gė – žemė], zoo-geogr. erdvė, apimanti
Holarktinę, Indijos-Mala-jų ir Etiopine sritis.
arlekinad//a [it. arlecchinata]: 1. nedidelė scena (dažn. pantomimos) ar
pjesė su dainomis ir šokiais; svarbiausias ~os veikėjas – Arlekinas; 2.
mugės teatro komedija; 3. juokdarystė, kvailiojimas.
Arlekinas [it. arlecchino]. 1. komedijos dėl arte personažas, vienas tarnų
(dzanių); 2. XVIII-XIX a. pranc. mugės teatro komedijos (arlekinados)
personažas, gracingas meilužis.
armada [isp. iki XVIII a. pr. -ginkluotosios pajėgos, vėliau -karinis jūrų
laivynas, pirmučiausia Pilypo II 1588 prieš Angliją nusiųstas laivynas
(Nenugalimoji armada)]: 1. didelis laivų junginys: 2. didelis lėktuvu,
tankų junginys.
armagedonas [hebr. Har Megiddo(n) – Megido kalnas, gr. Hannagedon] -“
hannagedonas.
armatorius [lot. armator- apginkluotojas, išren-gėjas], laivo valdytojas
arba naudotojas, kuris rengia laivą į kelione, aprūpina jį reikmenimis,
samdo įgulą ir 1.1.
armatūr//a [lot. armatūra – apginklavimas]: 1. elementai, sustiprinantys
betonines, medines arba kitokias statybines konstrukcijas; 2. kokio nors
prie- • taiso, įrenginio pritvirtinimo mazgai, detalės, pvz., apšvietimo A,
ei. perdavimo linijų a; 3. pagalbinės detalės ir įtaisai mašinoms,
aparatams stebėti, valdyti ir reguliuoti, pvz., garo katilo ~ą sudaro
manometrai, termometrai, vandens lygio rodomieji stiklai, inžektoriai.
armėnai, tauta, kalbanti viena indoeuropiečiu kalbų; gyvena Armėnijoje, kt.
armija [pranc. armėe < lot. armo – ginkluoju]: 1. kariuomenė – valstybės
ginkluotųjų pajėgų visuma; 2. tam tikra kariuomenės dalis (veikiančioji A,
ekspedicinė a); 3. sausumos kariuomenė; 4. operatyvinis kariuomenės
junginys, sudarytas iš kelių korpusų arba divizijų; 5*. visuma žmonių,
turinčių kokį nors bendrą požymį, pvz., bedarbių A.
armila [lol. arinilla – apyrankė], senovinis astronomijos instrumentas
kampams dangaus sferoje matuoti.
arminijonai, remonstrantai, Olandijos nuosaikiųjų kalvinistų grupuotė,
atmetanti kalvinistinę predestinacijos doktriną ir žmogaus išganymą
siejanti su jo gerais darbais; pagrindėjas – teologas Jokūbas Arminijus
(1560-1609).
armiūras [pranc. annure], tekst. pynimas, suteikiantis audiniui smulku
raštą; vart. drabužių audiniams, skarelėms, rankšluosčiams, staltiesėms
austi. armocementas [ arma(tūra) + p cementas], statybinė medžiaga iš
smulkiagrūdžio betono, tankiai armuoto plieniniais tinkleliais; vart.
plonasienėms konstrukcijoms.
armūoti [lot. annare – aprūpinti prietaisais, apginkluoti], techn. vieną
medžiagą sutvirtinti, sustiprinti kita patvaresne medžiaga, pvz., betoną
-plieniniais strypais, siūlą apverpti arba apvyti viela, folija.
arnika: 1. astrinių šeimos daugiametė žolė/4mi-ca; paplitusi vidutinio
klimato juostoje; kai kurios rūšys – vaistiniai augalai; “i.farm. tos žolės
žiedų ir šaknų ekstraktas, vart. kaip vaistas nuo sumušimų ir peršalimo.
arnis, laukinis Indijos buivolas Bubalus arnee; paplitęs P. Azijoje; ragai
ilgi, pjautuviški.
arnotas [lenk. ornat < lot. ornatus – papuoštas], viršutinis puošnus
katalikų kunigo drabužis, dėvimas per mišias.
aroba [isp. arroba]: 1. Lot. Amerikos šalių masės vienetas, lygus 10-15 kg;
2. Lot. Amerikos šalių tūrio vienetas, lygus 12,6-40 litrų.
arogancija [lot. arrogantia], išdidumas, pasipūtimas, kitų niekinimas.
arogantas, išdidus, pasipūtęs, nemandagus, turintis daug arogancijos
žmogus.
arogantiškas [ arogancija], išdidus, pasipūtęs, akiplėšiškas.
aromatas [gr. aroma (kilm. aromatas) – kvapios žolės ar šaknys], malonus
kvapas; kvepėjimas.
aromatinis [ aromatas]: 1. kvapus, kvepiantis; 2. A junginys – chem.
junginys, turintis molekulėje šešis anglies atomus, susijungusius Į uždarą
žiedą.
aromatizacija: 1. valgiu ir gėrimu skonio įvairini-mas natūraliomis arba
sintetinėmis medžiagomis; 2. naftos perdirbimo būdas, kuriuo gaunami
aromatiniai angliavandeniliai, pvz., benzenas, tolue-nas; 3. org. junginio
virtimas aromatiniu.
aromatizuoti [ aromatas]: 1. kokiam nors gaminiui (daugiausia maisto
produktams) suteikti norimą kvapą, kartais pašalinti natūralu tu gaminių
kvapą; 2. chem. paprastus org. junginius paversti aromatiniais iv. chem.
reakcijomis (dažn. katalizine dehidrociklizacija).
aromorfozė [gr. airo — keliu + morphosis – pavidalo kitimas], gyvūnų
evoliucijos kryptis -jų sandaros ir funkcijų tobulėjimas.
aronas [gr. aron – augalo vardas Teofrasto raštuose], aroninių šeimos
daugiametė žolė/lrum; dekoratyvinis.
aronija, erškėtinių šeimos lapus metantis krūmas Aronia; kilęs iš Š.
Amerikos; juodavaisė A – vaiskrūmis (vaisiuose daug vitamino P).
aros [isp. arą (vns.) < tupių-gvaranių k.], ilgauodegės, ryškių spalvų
papūgosylra; paplitusios nuo Meksikos iki Argentinos š. dalies.
arpeggio [sk. arpedžo, it. arfiškas], akordo garsų skambinimas greitai
paeiliui, pradedant dažniausiai nuo žemiausiojo.
ars amandi [lot.], meilės menas.
arsanas, chem. arseno hidridas AsH3, labai nuodingos dujos.
ars antįqua [sk. ars antikva; lot. senasis menas], vid. amžių (XII-XIII a.)
polifoninės daugiabalsės muzikos kryptis; jos kūrėjai ir atlikėjai būrėsi
daugiausia Paryžiaus katedroje.
arsenalas [pranc. arsenal< arab. dar assinaah -dirbtuvė]: 1. įmonė, kurioje
gaminami, taisomi ir laikomi ginklai ir amunicija; ginklinė; 2*. didelis ko
nors kiekis, didelė atsarga; visos turimos priemonės, sugebėjimai.
arsenas [lot. arsenicum < gr. arsenikon – auripig-mentas], chem. elementas
Aš, atom. sk. 33; trapus metalas.
arsenatai, arseno rūgšties druskos.
arsenitai, arsenito rūgšties druskos.
arsenopiritas [ arsenas + piritas], mineralas, geležies ir arseno sulfidas
FeAsS, kartais su aukso priemaiša; svarbiausia žaliava arsenui ir jo
junginiams gauti.
arsinas, arseno ir vandenilio junginys; nuodingos dujos.
ars//is [gr. pakėlimas]: 1. antikinėje eilėdaroje-stiprioji pėdos dalis, t.
y. turintis dinaminį iktą skiemuo, pvz., chorėjo pirmasis skiemuo, anapesto
-trečiasis; šen. graikai ~io terminą vartojo priešinga (tezio) reikšme
-nekirčiuotiems pėdos skiemenims žymėti; 2. silpnoji muz. kūrinio takto
dalis.
ars nova [lot. naujasis menas], XIV a. italų ir prancūzų pasaulietinės
instrumentinės muzikos kryptis, paįvairinusi kompozicinę techniką; būdinga
chromatizmas, tercinės sandaros akordai, Įvairesnė ritmika.
ars poetica [sk. ars poetika; lot.J, poezijos menas, poetika.
aršenikas [ arsenas], arseno trioksidas As.,O3-labai nuodingi balti
milteliai arba stiklo pavidalo masė.
aršinas [< tiurk.], senovinis rusu ilgio matas (71,12-81,5 cm).
art brut [sk. ar briū; pranc. rūstusis menas], atskirtu nuo visuomenės
žmonių (pvz., kaliniu, psichiatrijos ligoninės pacientu) neprofesionalioji
kūryba.
art deco [sk. ar deko; iš pranc. art dėcoratif- dekoratyvinė dailė], XX a.
3-iojo ir 4-ojo dešimtmečiu Europos ir JAV dailės stilius; jam būdingos ge-
om. formos, dinamiška kompozicija, ryškios, lokalios spalvos.
artefaktas [lot. arte – dirbtinai + factus -padaryta]: 1. biol.
med.dirbtinis, manipuliacijų sukeltas reiškinys arba darinys; 2.psichai,
netobulos eksperimento metodikos sukeltas reiškinys, pvz., duomenų
įteigimas tiriamam asmeniui; 3. archeol. panašus į natūralų priešistorinių
laiku radinys, kuriame galima įžvelgti žmogaus poveikį.
artelė [rus. artel], susivienijimas bendrai ūkinei veiklai pagal sutartį,
nustatančią, kiek kam tenka pajamų.
Artemidė (gr. Artemis, kilni. Artemidės), šen. graikų miškų deivė, gyvulių
ir medžioklės, vėliau nekaltybės ir gimdyvių globėja; kartais tapatinama su
mėnulio deive Selene, Diana.
artemija, žiaunakojis vėžiagyvis Artemia salina; paplitęs viso pasaulio
sūriuose (iki 300%o druskingu-mo) ir apysūriuose ežeruose, limanuose.
arte povera [it. skurdusis menas], mada daryti meno kūrinius (vad.
instaliacijas) iš nemeniškų medžiagų.
arteriitas T1 arteritas.
arterija [gr. arteria – kvėpavimo kanalas]: “.anat. kraujagyslė, kuria
kraujas teka iš širdies; 2*. svarbus susisiekimo kelias (automobiliu
kelias, geležinkelio linija, laivybinė upė). arterinis, susijęs su
arterijomis, jose esantis, vykstantis, pvz., A kraujospūdis, A kraujas (iš
širdies arterijomis tekantis kraujas).
arteriografija p arterija + * .grafija]: 1. arterijos pulso užrašymas; 2.
arterijos rentgenografinis tyrimas, suleidus į ją rentgenokontrastinės
medžiagos. arteriolė [lot. arteriola], smulkiausia arterijos šaka.
arteriosklerozė [ arterija + sklerozė], įv. organų, pvz., inkstu ar
smegenų, arterijų sienelių su-kietėjimas.
arteritas, arterijos uždegimas.
arterizacija [ arterija], veninio kraujo virtimas arteriniu.
artes liberales [sk. artės lyberales; lot.], laisvieji menai – vid. amžių
universitetuose dėstyti l pasaulietiniai mokslai: gramatika, retorika,
dialektika, aritmetika, geometrija, astronomija, muzika.
artesonadas [isp. artesonado], surenkamos medinės lubos su kesonais.
artezin//is [pranc. artėsien; pagal Prancūzijos provincijos Artua (lot.
Artesium) pavadinimą], geol. požeminis, gręžtinis, trykštantis; A vanduo –
požeminis vanduo, hidrauliškai suspaustas tarp dviejų nelaidžiu sluoksnių
(vandensparų); A šulinys -gręžinys, siekiantis ~io vandens sluoksnį.
artificializmas [lot. artificialis – dirbtinis], ikimokyklinio amžiaus
vaikų įsitikinimas, kad kai kurie gamtos reiškiniai (saulė, audra) yra
kieno nors tam tikru tikslu padaryti.
artikelis [pranc. art/c/e < lot. articiihis], kalbat, skirtis, dalelytė,
vartojama su daiktavardžiu ir parodanti giminės, skaičiaus, apibrėžtumo,
neapibrėžtumo ir kt. gram. kategorijas, pvz., anglų „the pe-ople”, pranc.
„le peuple” – liaudis.
artikulas [lot. articulus -skyrius, straipsnis]: 1. Petro I (Rusija)
išleistas kar. statutas; 2.psn. įstatymo straipsnis; 3. gaminio, prekės
lipas.
artikuliacija [lot. articulo – aiškiai tariu; skaidau]: 1. kalbos padargų
(liežuvio, lūpų, minkštojo gomurio, balso stygų) padėtis ir judesiai,
tariant kalbos garsus; 2. aiškus tarimas, skiemenavimas; 3. muz. garsų
formavimo būdas dainuojant arba grojant, pvz., staccato, legato; 4. anat.
sąnarys; 5. viršutinio ir apatinio žandikaulio dantų tarpusavio padėtis
ramybės būsenoje ir kramtant; 6. ar-chit. plokštumos dalijimas pagal
architektonikos reikalavimus.
artikuliuoti [lot. articulare]: 1. kalbat, tarti garsą; 2. jungti arba
skaidyti melodijos garsus, pvz., staccato, legato; 3. archit. dalyti
plokštumą pagal architektonikos reikalavimus.
artilerij//a [pranc. artillerie]: 1. šaunamieji ginklai ir priemonės jiems
naudoti; 2. sausumos kariuomenė, ginkluota ~os pabūklais, minosvaidžiais ir
reaktyvinės ~os įrenginiais; 3. karo mokslas, tiriantis šaunamųjų ginklu
sandarą, savybes ir panaudojimą.
artilerininkas, artilerijos specialistas, karys. artileristas, artilerijos
karys.
artistas [pranc. artiste < lot. ars (kilm. artis) -menas], scenos meno
kūrinių atlikėjas, pvz., operos, baleto, orkestro, choro, cirko artistai;
dramos ir televizijos teatro, kino artistai dažn. vadinami aktoriais.
artišokas [vok.Artischocke < it. articiocco], astri-nių šeimos daugiametis
žolinis augalas Cynara; neišsiskleidę graižai vartojami maistui.
„art nouveau” [sk. ar nuvo; pranc.], XIX a. pab.-XX a. pr. architektūros,
taikomosios dekoratyvinės dailės ir grafikos stilius; moderno atmaina
Prancūzijoje, Belgijoje, D. Britanijoje, JAV.
artralgija [gr. arthron – sąnarys + algos – skausmas], sąnario skausmas.
artritas [gr. arthron -sąnarys], sąnario uždegimas.
artro. [gr. arthron – sąnarys], sudurtinių žodžiu pirmoji dalis,
reiškianti sąsają su sąnariais, pvz., ar-troplastika, artrologija.
artrodėzė [ artro. + gr. dėsis – surišimas], operacija, silpną sąnarį
padaranti nejudru.
artrodirai [ artro. + gr. deire- kaklas], paleo-zojinės eros
žuys.Artlirodira, kuriu šarvas tarp galvos ir liemens segmentu turėjo
sunėrimą.
artrologija [ artro. + .logija], mokslas, tiriantis sąnarius ir jų
ligas.
artropatija [ artro. + .pati/a-liga], sąnariu liga.
artroplastika [ artro. + plastika], plastinė sąnario funkcijos atkūrimo
operacija.
artropodai [ artro. + gr.pus (Mm.podos) -koja], nariuotakojai gyvūnai
Arthropoda, turintys segmentuotą kūną ir galūnes; paplitę visame pasaulyje.

artroskopas [ artro. + .skopus], rned. prietaisas sąnario vidui
apžiūrėti.
artroskopija [ artro. + .skopija],med. sąnario vidaus apžiūrėjimas
artroskopu.
artrotomija [ artro. + .tomija], sąnario ertmės atvėrimo operacija.
artrozė [gr.arthron -sąnarys], lėtinė distrofinė sąnarių liga.
art trouvė [sk. ar truvė; pranc. surastasis menas], ne dailininko sukurtas
kūrinys, rodomas tokiu pavidalu, kokiu buvo surastas.
Artūras, britų karalius, keltu legendų apie Apskritojo stalo riterius
herojus (V-VI a.); kovojo su užkariautojais anglosaksais.
arundas [lot. (h)anuulo – nendrė, meldas], mig-liniu (varpiniu) šeimos
daugiametė aukšta vandens telkiniu pakrantėse auganti žolėArundo; panašus į
nendre; dekoratyvinis, iš stiebu gaminamas popierius.
aruz//as [arab. ‘arūcl], arabu, persu, tiurkų poezijos kv«ntitatyvinė
eilėdara, pagrįsta trumpų ir ilgų skiemenų kaita; dažn. vartojama 19 ~o
metrų (cha-džazas, ramalis, mutakaribas ir kt.).
arzamltas, polimerinis sandarinamasis mišinys.
asai, skandinavų mitologijoje – svarbiausių dievų grupė (Odinas, Toras,
Baldūras, Friga).
asamai, tauta, kalbanti viena indų kalbų; gyvena Asame (Indija), Butane ir
kitur.
asamblėja [pranc. assemblee]: 1. kai kuriu valstybių įstatymu leidybos
organas arba tarptautiniu organizacijų bendras, visuotinis susirinkimas; 2.
Petro I laikų diduomenės susirinkimai, per kuriuos būdavo aptariami
reikalai, linksminamasi.
asambliažas [pranc. assemblage]: 1. sulčių, gautų iš tos pačios veislės
vynuogių (kartais ir skirtingu veislių), bet išaugintų skirtingose
vynuogyno vietose, maišymas; dažn. daromas prieš putojančių vynų kupažą; 2.
modernistinės dailės kūrinys, sukurtas iš atskirų daiktų arba jų detalių.
asas1 [pranc. aš], labai geras savo specialybės, darbo žinovas, mokovas,
meistras (lakūnas, oro kautynių meistras, numušęs tam tikrą skaičių priešo
lėktuvų; povandeninio laivo vadas, paskandinęs keletą priešo laivų; sporto
lyderis).
asas2, ašis [lot. aš (kilm. ams)]: 1. šen. Romos svorio vienetas (12
uncijų, apie 327 g); 2. šen. Romos piniginis vienetas.
asbestas [gr. asbestas – neužgesinamas], pluoštinis mineralas, atsparus
ugniai, rūgštims, šarmams, blogas šilumos, garso, elektros laidininkas.
asbestcementis [ asbest(as) + cement(as)], statybinė medžiaga -sukietėjęs
asbesto pluošto, port-landcemenčio ir vandens mišinys.
asbesthas, termoizoliacinė medžiaga (mastika) iš smulkių asbesto plaušeliu
ir baltojo molio arba tre-pelio; vart. vamzdynų, garo katilų, šildymo
įrenginiu termoizoliacijai.
asbestozė, profesinė lėtinė plaučiu liga, kurią sukelia plaučiuose
susikaupusios asbesto dulkės.
asbolitas [ asb(estas) + .litas], lakštai išmag-nezinio cemento, pjuvenų
ir asbesto pluošto mišinio; vart. grindims kloti.
ascidijos [gr. askidion — maišelis], chordiniai gy-\maAscidiae; paplitę
jūrų seklumose; gyvena pavieniui arba kolonijomis.
ascitas [gr. askos – kailinis maišas skysčiui laikyti], skysčio
susikaupimas pilvaplėvės ertmėje; pilvo vandenė.
aseksualūs [a. + ot.sexualis-]: 1. neturintis lytinio potraukio; 2.
neturintis lytiniu požymių.
aserhbler//is: [angį. asemble -surinkti]: 1. simbolinė programavimo kalba,
skirta tam tikram kompiuteriui; 2. kompiuterio programa, kuri verčia
simboline (~io) kalbą i kompiuterio kalbą.
asemija [ a. + gr. šėma – ženklas], med. kalbos ir ženklu nesupratimas ir
negalėjimas jais naudotis.
asenizacija [pranc. assainissement], nešvarumų šalinimas, išvežimas iš
kanalizacijos neturinčių vietų.
asenizatorius, asmuo, atliekantis asenizacijos darbus.
asenizūoti, daryti asenizaciją.
aseptika [ a. + gi.septikas -pūdantis]: l.med. visos priemonės, per
gydymo arba diagnostikos procedūras saugančios nuo mikrobų ligonio žaizdą,
audinius, organus, kūno ertmes; 2. aplinkos sąlygos, nepalankios mikrobams
veistis.
aseptinis [aseptika}, bemikrobis.
asertorinis [lot. asserlorius – teigiamas], ką nors teigiantis ar kam nors
prieštaraujantis, išreiškiantis tikrumą.
asesorius [lot. assessor. 1. šen. Romoje, vid. amžių Europoje, pvz.,
Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, kai kuriose kitose valstybėse – teismo
posėdininkas, tarėjas, valdovo teismo narys; 2. Lenkijoje – asmuo, įgijęs
tam tikrą praktiką ir turintis teise eiti teisėjo, prokuroro ar notaro
pareigas.
asfalija [gr. asphakia – saugumas], Graikijos slaptoji policija.
asfaltas [gr.asphaltos -kalnų derva]: 1. naftos distiliacijos likutis; 2.
iš naftos susidariusi gamtinė derva; 3. bitumo ir smulkių miner. medžiagų
mišinys; 4. kelio danga iš to mišinio arba asfaltbetonio.
asfaltbetonis [/ asfaltas + betonas], statybinė medžiaga – sutankintas,
sukietėjęs skaldos, smėlio, miner. miltelių ir bitumo (3,5-9%) mišinys;
vart. kelių, gatvių, aerodromų dangai, pramoniniu pastatų grindims,
hidroizoliacijai.
asfaltenai [ asfaltas], didelės molekulinės masės org. junginiai, esantys
naftoje.
asfaltitai [ asfaltas], kieti gamtiniai bitumai.
asfaltuoti, paviršių dengti asfaltu..
asfiksija [gr. asphyxia – pulso nebuvimas]: 1. uždusimas – sunkus
kvėpavimo, kraujotakos ir nervų sistemos sutrikimas, kurį sukelia deguonies
stoka arba visiškas jo nebuvimas; 2. bot. užtroškimas -augalų nukentėjimas
dėl deguonies stokos ir anglies dioksido pertekliaus.
asibiliacija [lot. ad -prie + sibilo ~švilpiu], minkštojo sprogstamojo
priebalsio virtimas afrikata arba pučiamuoju priebalsiu, pvz., liet.
„džiauti” yra atsiradęs iš indoeuropiečiu ,,d’jautei”.
asidolis [lot. atidus – rūgštus + oleum – aliejus], tamsiai rudas aliejaus
konsistencijos skystis; naf-tenu rūgščių mišinys; vartojamas medienai
impregnuoti, dervoms tirpinti.
asignacijos [lot. assignatio – (iš)skyrimas], Rusijos popieriniai pinigai,
buvę apyvartoje ] 769-1849.
asignatai [pranc. asignats <įlot. assigno – (iš)ski-riu]: 1. Prancūzijos
nacionalinės asamblėjos 1789 išleistos valst. obligacijos, padengtos
konfiskuotu karaliaus ir bažnyčios turtu; 1790-1797- teisėta mokėjimo
priemonė (popiežiniai pinigai); 2. Lenkijos ir Lietuvos valstybės iždo
bilietai, T. Kosciuškos išleisti per 1794 sukilimą ir galioję iki jo
numalšinimo.
asignuoti [lot. assignare – (iš)skirti], skirti tam tikrą pinigų sumą
kuriam nors tikslui.
asilabizmas [ a. + silabizmas], nevienodas ir nedėsningai kintantis
skiemenų skaičius kalbos metroritminiuose vienetuose arba poezijos kūrinio
eilutėse; būdingas aliteracinei, sintaksinei intonacinei eilėdarai,
verlibrui.
asimetrija [gr. asymmetria – nedarna], simetrijos nebuvimas arba jos
pažeidimas.
asimetr//inis, -iškas [ asimetrija], nesimetrinis, nesimetriškas, be
simetrijos.
asimiliacija [lot. assimilatio – supanašėjimas]: 1. biol. maisto medžiagų
pavertimas sudėtingesne organizmo medžiaga; su disimiliacija sudaro
organizmo medžiagų apykaitą (metabolizmą); anabolizmas; 2. kalbat, gretimų
arba arti vienas kito esančių garsu artikuliacijos supanašėjimas; vienos
fonemos skiriamasis požymis, pvz., „t” duslumas, nukeliamas į gretimą
fonemą, pvz., skardųjį „b” ar „g”, dėl to ši virsta kita fonema, pvz.,
dusliuoju „p” ar „k”; 3. etn. etninės grupės ar tautos susiliejimas su
kita, perimant pastarosios kalbą, kultūrą, papročius; 4. naujų žinių
įtraukimas į turimą žinių sistemą; 5. individo įsijungimas į grupę,
perėmimas jos priimtų nuostatų; 6. magmos ir ją supančių uolienų sąveika:
tirpsta, lydosi uolienos, dėl to keičiasi ir magmos sudėtis.
asimiliuoti(s) [lot. assimilare], padaryti į save panašų (supanašėti),
įtraukti į save (įsijungti į ką nors).
asimptotė [gr. asymptdlos -nesutampantis], kreivės liestinės riba,
atsirandanti, lietimosi taškui tolstant kreive į begalybę; tiesė, prie
kurios neribotai artėja begalybėn tolstanti kreivės šaka.
asimptotika [ asimptotė}, funkcijos kitimas ypatinguose taškuose, dažn.,
kai argumentas ar funkcija be galo didėja.
asimptot//inis, -iškas [ asimptotė}, mat. neribotai artėjantis.
asinchronija [ a. + gr.synchronos -vienalaikis]: 1. nesutapimas laiko
atžvilgiu, nevienalaikiškumas; 2. kalbat, nevienalaikis kalbos padargų
judėjimas.
asinchron//inis, -iškas [ asine/ironija], nevienalaikis, pvz.,
asinchroninis variklis (kintamosios srovės ei. variklis, kurio rotoriaus
sukimosi greitis nelygus statoriaus sukimosi greičiui).
asinchronizmas [ asine/ironija], keliu reiškinių, veiksmų, procesų
nesutapimas, pvz., kino filmo vaizdo ir garso nesutapimas.
asindetonas [gr. asvndeton], stilistinė figūra – sakinio daliu, sakinių
jungimas be jungtuko ten, kur galėtų būti jungtukas, pvz., „atėjau,
pamačiau, nugalėjau”.
asinergija [ a. + sinergija], med. judesių koordinacijos sutrikimas dėl
smegenų pažeidimo.
asirai, tauta, kalbanti viena š. r. semitų kalbų; gyvena Art. Rytuose, JAV
ir kitur; aisorai, aturajai. asiriologija, mokslas apie sen. Mesopotamijos
(Asirijos, Babilonijos) tautų istoriją, literatūrą, kalbą ir raštą.
ašis /* asas2.
asistentas [lot. assistens (ktim.assistentis) – padedantis]: 1. specialisto
(profesoriaus arba docento, gydytojo, režisieriaus) padėjėjas; buv. SSRS –
aukštosios mokyklos dėstytojo pirmasis mokslinis vardas; 2. kar.
vėliavininko padėjėjas.
asistolija [ a. + sistolė], širdies raumens susitraukimų (sistolės)
susilpnėjimas arba nebuvimas.
asistuoti [lot. assistere – dalyvauti, padėti]: 1. padėti specialistui,
eiti P asistento (1) pareigas; 2. rodyti dėmesį, stengtis įsiteikti
moteriai; 3. bendradarbiauti, dalyvauti.
asizai [pranc.assises – posėdžiai]: 1. vid. amžių Anglijoje ir Prancūzijoje
– senjoro šaukiami vasalų posėdžiai; 2. feodalų posėdžiuose priimti ar kai
kurių feodalų arba karaliaus išleisti normatyviniai aktai; 3. ypatingieji
teismai su prisiekusiaisiais posėdininkais; tų teismų sesijos.
asjenda [isp. hacienda], Lot. Amerikoje – didelis dvaras, plantacija,
ferma.
askarai [arab.asfcar – kareivis]: 1. XVIII a. Maroko sultono asmens
sargybiniai; 2. XIX ir XX a. italų ir vokiečiu kolonij. kariuomenių
Afrikoje kariai, rekrutuojami iš viet. gyventojų; 3. ginkluoti R. Afrikos
gyventojai, saugantys karavanus.
askarides [gr. askarides], apvaliosios kirmėlės^s-carididae,
parazituojančios žmogaus ir stuburinių gyvūnų žarnyne; sukelia askaridoze.
askaridozė, žmogaus ir gyvulių helmintozė (kir-mėlinė liga), kurią sukelia
askaridžių parazitavimas organizme.
askas [gr. askos – maišas], aukšlys, aukšliagrybių organas (maišelio ar
uždaro cilindro pavidalo ląstelė), kuriame susidaro aukšliasporės
(askosporos).
asketas [gr. askethes – apmokytas, įgudęs]: .rel. atsiskyrėlis, marinantis
savo kūną; 2*. gyvenimo malonumų atsižadantis žmogus.
asketika [ asketas], krikščionių teologijos šaka, aiškinanti
krikščioniškojo tobulumo siekimo priemones.
asketiškas [ asketas], atsisakantis malonumų, griežtas sau, santūrus.
asketizmas [ asketas]: 1. įv. religijų skelbiamas aukojimasis, geidulių ir
kūno malonumų išsižadėjimas dėl dorovinio arba religinio idealo; 2*.
visiškas gyvenimo malonumų išsižadėjimas.
askezė [gr. askesis – (atletų) pratimai], atšiauri, griežta gyvensena
(atsisakymas vedybinio gyvenimo, pasninkavimas, šiurkščių drabužių
dėvėjimas, plakimasis), atitinkanti asketizmo reikalavimus.
Asklepijas (gr. Asklepios), šen. graikų gydymo dievas; jo simboliai gaidys
ir gyvatė; atitinka šen. romėnų Eskulapą.
askochitozė,/!scoc/iyta genties grybų sukeliama kultūrinių augalų liga;
pasireiškia įv. formos, dydžio ir spalvos dėmėmis ant augalo antžeminių
dalių.
askomicetai [gr. askos – maišas + mykęs (kilm. myketos) – grybas],
aukšliagrybiai – aukštesnieji grybai Ascomycetes, kurie lytiškai dauginasi
aukšliasporėmis (askosporomis), susidarančiomis aukšliuose (askuose).
askonas [gr. askos – maišas], paprasčiausias jūriniu pinčių kūno sandaros
tipas; kūnas taurės pavidalo, vienu galu prisitvirtina, kitame – žiotys.
askorbinazė, oksidoreduktazių klasės fermentas, katalizuojantis askorbo
rūgšties oksidaciją.
askorbininė rūgštis, askorbino rūgštis ntk. < askorbo rūgštis.
askorbo rūgštis [ a. + lot. scorbutus – skorbu-tas], vitaminas C –
rūgštūs, balti, vandenyje tirpstantys kristalai; A rūgšties stoka sukelia
skorbutą, kitas ligas ir negalavimus.
asociacija [lot. associalio – sujungimas]: 1. organizacijų arba asmenų
susivienijimas bendrai ūkinei, politinei, kultūrinei ar kt. veiklai; 2.
chem. tos pačios medžiagos kelių molekulių (arba jonų) jungimasis į
asocialus; 3. ryšys tarp 2 ar daugiau psichikos reiškinių, procesų; 4. akių
A – abiejų akių suderintas darbas (matomas vienas bendras vaizdas); 5. bot.
grupė panašios sudėties augalų bendrijų, turinčių vienodas aplinkos sąlygas
ir tas pačias diagnostines rūšis, pvz., šilagėlinis motiejuky-nas; 6. astr.
jaunų O ir B spektrinės klasės žvaigždžių arba Tauro T tipo kintamųjų
žvaigždžių telkinys; žvaigždžių A.
asociacionizmas, psichol. kryptis, psichine veiklą aiškinanti vaizdinių
asociacijomis; asociacinė psichologija.
asocialus [. + lot. socialis – visuomeniškas], nevisuomeniškas,
kenkiantis visuomenei; pasyvus, abejingas visuomeniniams santykiams.
asociatas [lot.associatus -sujungtas], neutralių arba turinčių laisvą krūvi
molekulių ar jonų sankaupa (agregatas).
asociatyvum//as [lot. associo – jungiu]: 1. tarpusavio priklausomumas,
sąsajos; 2. mat. jungiamu-mas, pvz., ~o dėsnis (teigia, kad sumos arba
sandaugos rezultatas nepriklauso nuo dėmenų arba daugiklių sugrupavimo
būdų).
asociatyvus [associo]: 1. tarpusavyje priklausomas, susisiejantis; 2.
paremtas asociacijomis, keliantis asociacijų.
asocijuotas, įeinantis į asociaciją, prisijungęs prie asociacijos.
asocijuoti [lot. associare], jungti, sieti.
asonansas [pranc. assonance < lot. assono – atsiliepiu]: 1. sąskambis; 2.
vienodų balsių (ppr. žodžių pradžios) kartojimasis poezijos kūrinio
eilutėje, frazėje, strofoje, pvz.: „audžia, audžia auksa-gijį audimėlį” -B.
Sruoga; 3. netikslus rimas, kurio kirčiuoti balsiai vienodi, o priebalsiai
skirtingi, pvz., kaujas-saulė.
asorti [pranc. assorti – gerai parinktas], specialus ko nors rinkinys,
pvz., saldainių A.
asortimentas [pranc. assortiment], ūkio šakos, pramonės Įmonės gaminių ar
prekybos įmonės turimų prekių sudėtis pagal tipus, rūšis ir proporcijas.
asparaginas [gr. asparagos – smydras], asparto rūgšties monoamidas; HOOC-CH-
NH2-CH2–CONH2; jo yra augalų (ypač ankštinių) daiguose ir sėklose, gyvūnų
audiniuose.
aspazija [pagal šen. graikų polit. veikėjo Periklio žmonos Aspazijos
(Aspasia) vardą], išsilavinusi, graži ir protinga moteris.
aspektas [ol.aspectus -žvilgsnis; išvaizda]: 1. atžvilgis, kuriuo
nagrinėjamas daiktas, reiškinys, sąvoka; 2. augalų bendrijos (fitocenozės)
išvaizda, kuri priklauso daugiausia nuo bendriją sudarančių augalų ir metų
laiko.
aspergilas, galvenis – aukšliagrybis Aspergillus; auga dirvožemyje, ant
vaisių, maisto produktų, aptraukia substratą melsvai rusvu apnašu; kai
kurios rūšys išskiria antibiotikus, sukelia žmogaus ir gyvūnų ligas.
aspergiliozė, grybinė liga, kurią sukelia galvenio Aspergillus genties
parazitiniai grybai.
aspermija [ a. + gr.sperma -sėkla],spermatozoidu nebuvimas vyro
sėkliniame skystyje.
aspidai [gr. aspides] nuodingos gyvatės Elapidae; paplitusios visų žemynų,
išskyrus Europą, tropinio ir subtropinio klimato juostose.
aspidistra [gr. aspis, kilm. aspidos – skydas], pa-kalnutinių šeimos
daugiametis dekor. Augalas Aspidistra; kilęs iš R. Azijos.
aspiracija [lot. aspiratio – įpūtimas, įkvėpimas]: 1. techn. užteršto oro
arba dujų siurbimas iš aparatų, darbo zonų, patalpų; 2. med. skysčio
(pūlių, eksudato, kraujo) arba oro, per ligą susikaupusio kurioje nors kūno
dalyje, išsiurbimas; 3. duslųjį priebalsį „h” primenantis šlamesys,
girdimas po sprogstamojo priebalsio, skiriantis priebalsines fonemas, vad.
aspiratas, arba paryškinantis priebalsio duslumą; 4. ko nors siekimas,
troškimas, vylimasis.
aspirantas [lot. aspirans (kilm. aspirantis) – ko nors siekiantis], asmuo,
rengiąsis aspirantūros (1) būdu gauti mokslu kandidato laipsnį.
aspirantūr//a [ aspirantas]: 1. buv. SSRS aukštųjų mokyklų ir moksl. tyrimo
įstaigų dėstytoju, mokslo darbuotojų rengimo forma: per ~os laikotarpį (3-4
m.) buvo laikomi kandidatinio minimumo egzaminai, rengiama mokslu kandidato
laipsnio disertacija; 2. aukštosios mokyklos, moksl. tyrimo įstaigos
aspirantų visuma (buv. SSRS).
aspirata, priebalsis, ištariamas su 7* aspiracijų (3).
aspiratorius [lot. aspiratio – įpūtimas, įkvėpimas]: 1. prietaisas dujų
bandiniams įsiurbti; 2. med. prietaisas skysčiams išsiurbti iš kūno ertmių.
aspirinas, vaistas, kitaip T1 acetilsalicilo rūgšis.
aspiruoti [lot. aspirare]: 1. ko nors siekti, stengtis 2. tarti garsus su
•” aspiracija (3).

assai [it. labai], sudėtinio muz. termino dėmuo, nusakantis tempo ir
dinamikos pagreitinimą, pvz., allegro assai – labai greitai.
assemble [sk. asamblė; pranc. sutelktas], klasikinio šokio šuolis,
ištiesiant koją į priekį, į šoną arba atgal.
Astart//ė (gr. Astarte), semitų tautų derlingumo, motinystės ir meilės
deivė; su ~e šen. graikai tapatino grožio ir meilės deivę Afroditę.
astatas, astatinas [gr. astatos – nepastovus], radioaktyvus dirbtinis chem.
elementas At, atom.sk. 85.
astazija [ a. + gr. slasis – stovėjimas], nepasto-vėjimas dėl nervu
sistemos ligų, pvz., isterijos, arba galvos smegenų pažeidimo.
astenija [gr. astheneia], bendras fizinis ir psichinis silpnumas,
bejėgiškumas.
astenikas [gr. asthenikos], pagal E. Krečmerio tipologiją – menko fizinio
sudėjimo žmogus, ilgomis galūnėmis, plonu kaklu, siaura krūtinės ląsta.
asteninis, silpnas, pvz., A žmonių tipas; susijęs su astenija, būdingas
astenikui.
asteno. [gr. asthenes – silpnas, bejėgis], pirmoji sudurt. žodžiu dalis,
reiškianti silpnumą, nusilpimą, pvz., astenopija, astenotimija.
astenopija [gr. asthenes – silpnas + dps (kilm. opos) – akis], regėjimo
silpnumas.
astenosfera [asthenes + gr. sphaira – rutulys], Žemės viršutinės mantijos
dalis po litosfera; Guten-bergo sluoksnis.
astenotimija [asthenes + gr. thymos – siela], charakterio tipas, kuriam
būdinga perdėtas jautrumas, baimė pakenkti savo vardui ir iš to kylantis
santykiu su žmonėmis atsargumas. astėrijos, plėšrių jūros Žvaigždžiu gentis
Asterias.

asterlskas [gr. asteriskos – žvaigždutė], žvaigždutė, žvaigždutės pavidalo
ženklas (*), kuriuo tekste pažymimos išnašos; lingv. raštuose – atkurtos ar
sukurtos žodžių formos ir kiti sutarti dalykai.
asterlzmas [gr. aster- žvaigždė]: 1. žvaigždyno žvaigždžių grupė, turinti
savarankišką pavadinimą, pvz., Iena Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne,
Sietynas Tauro žvaigždyne; 2. kai kurių kristalų savybė atspindėti arba
laužti šviesą žvaigždiškais spinduliais: žiūrint pro tokius kristalus į
tolimą šviesos šaltinį, apie jį matyti žvaigždiškai išsidėsčiusios šviesios
juostos.
asteroidas [gr. asteroeides -žvaigždiškas], nedidelis kosm. kūnas, elipsine
orbita skriejantis aplink Sailę;planetoidas.
astigmatas, optinė sistema, kurioje nepasireiškia ^ astigmatizmas (1).
astigmatizmas [ a. + gr. stigma (kilm. stigma-tos) – dūris; taškas]: 1.
optinės sistemos (lęšio, akies, veidrodžio) yda: daikto taškas
atvaizduojamas ne tašku, o dviem viena nuo kitos nutolusiomis atkarpomis;
2. akies refrakcijosyda: dėl nevienodos ragenos (rečiau lęšiuko)
laužiamosios gebos spinduliu pluoštas iš l taško, perėjęs per akies optines
terpes, nebesusirenka akies tinklainėje į l židinį.
astilbė [gr. a. + slilbe – lempa, žibintas], daugiametė dekoratyvinė
uolaskėlinių šeimos žolėAs-tilbe, kilusi iš R. Azijos.
astma [gr. asthma – dusulys], liga, pasireiškianti dusulio priepuoliais.
astmatikas, sergantis astma.
astragalas [gr. a.itragulos – slankstelis; čiurna]: 1. pusapskritimio
profilio kolonos velenėlis su tiesaus profilio lentynėle; 2. ntk. kulkšnė –
vienmetis
ankštinis pupiniu šeimos augalas Astragalus; daržovė, pašarinis, vaistinis
augalas.
astralas, kūnas, užimantis tarpinę padėtį tarp dvasinio ir fizinio kūno,
neva galintis gyvuoti atskirai nuo kūno ir bendrauti su dvasiomis, pvz.,
per spiritizmo seansą ir po mirties.
astralinis [lot. astra lis]: 1. žvaigždinis; 2. mistiškai susietas su kosm.
kūnais; A kūnas – <* astralas.
astralitas, sprogstamoji medžiaga, sudaryta iš skystųjų sočiųjų
angliavandeniliu nitrodariniu ir hid-razino druskų.
astralonas, skaidrus lakštinis plastikas (pvz., brėžiniams).
astrantija [gr. astron – žvaigždė + antios – priešais esantis], salierinių
(skėtinių) šeimos daugiametė žolė Astrantia.
astras [gr.aster-žvaigždė]: 1. astrinių (graižažiedžių) šeimos dvimetis
arba daugiametis žolinis augalas Aster; dauguma dekor. astrų yra kilę iš Š.
Amerikos; 2. ntk. ratilis, vienametis astrinių šeimos dekor. augalas
Callistephus.
astro. [gr. astron – žvaigždė], pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti
sąsają su kosm. kūnais arba kosm. erdve, žvaigždėmis, žvaigždišku pavidalu.
astrobiologija [ astro. + biologija] egzobio-logija.
astroblema [ astro. + gr.blema -žaizda], geol. struktūra, susidariusi
Žemės paviršiuje nukritus meteoritui arba asteroidui; meteorinis krateris.
astrochemija [ astro. + chemija], mokslas, tiriantis kosm. medžiagos
chem. sudėti.
astrocitoma [ astro. + gr. kylos – ląstelė], smegenų navikas,
susidedantis iš žvaigždišku neurog-lijos ląstelių.
astrodinamika [ astro. + dinamika], mokslas, tiriantis valdomųjų
(dirbtinių) kosm. kūnų judėjimą; kosmodinamika.
astrodomas [astro. + angį. dome – skliautas], stadionas, dengtas skaidriu
kupolu.
astrofinis [ a. + strofa], be strofų, neskaidomas į strofas, pvz., A
eiliavimas.
astrofizika [astro. + fizika], mokslas, tiriantis kosm. kūnų, pvz.,
Saulės, žvaigždžių ir kosm. erdvės fiz. ir chem. procesus.
astrofotografija [ astro. + fotografija], kosm. kūnų tyrimo fotografinis
būdas.
astrofotometras [ astro. + fotometras],pTie-taisas kosm. kūnu, pvz.,
žvaigždžių, ryškiui (šviesos srautui arba spincluliuotės galiai) matuoti.
astrofotometrija [ astro. + fotometrija], mokslas, tiriantis kosm.
Objektų spindesį arba paviršiaus skaistį.
astrognozija [Rastro. + gr. gndsis – pažinimas, žinojimas], mokėjimas
pažinti žvaigždėtąjį dangų, surasti pasaulio šalis pagal laiką ir
žvaigždes. astrografas [astro. + .grafas], teleskopas žvaigždėtajam
dangui ir kosm. objektams fotografuoti.
astroidė [gr. astron – žvaigždė + eidos – pavidalas], keturkampės žvaigždės
pavidalo kreivė, kurią nubrėžia apskritimo vidine puse be slydimo riedančio
4 kartus mažesnio spindulio apskritimo taškas.
astroinžinerija [ astro. + inžinerija], inžinerinė veikla kosm. erdvėje.
astrokllmatas [astro. + klimatas], atmosferos faktoriai, pvz., giedrų
valandų skaičius per metus, atmosferos skaidrumas, lemiantys vietovės
tinkamumą astr. stebėjimams.
astrokolorimetrija [ astro. + kolorimetrija], mokslas, tiriantis kosm.
kūnų, pvz., žvaigždžių, spalvą; žvaigždžių kolorimetrija.
astrokompasas [ asiro. + kompasas], astro-daviklis – skraidymo aparato,
laivo prietaisas krypčiai fiksuoti pagal žvaigždes, tolimąją planetą.
astrokorekcija [ astro. + korekcija], stabilizuotos kosm. aparato
platformos kampinio nuokrypio pašalinimas pagal astrodaviklio signalus.
astrolatrija [gr. astrolatreia < astro. + lalreia -garbinimas],
žvaigždžių, planetų ir kitų dangaus kūnų garbinimas; A buvo paplitusi šen.
valstybėse (Asirijoje, Babilonijoje).
astroliabija [gr. astrolabion < ^astro. + gr.labė-griebimas], prietaisas
kosm. kūnų aukščiui virš horizonto matuoti; naudota iki XVIII a.
astrologas, astrologijos specialistas.
astrologija [gr. astrologių < astro. + p .logi-ja], bandymas Žemėje
vykstančius reiškinius ir žmonių likimą paaiškinti ir nuspėti iš tam tikro
žvaigždynų, planetų išsidėstymo.
astromantija [gr. astromanteia < astro. + gr. manteia – pranašavimas],
būrimas iš žvaigždžių.
astrometeorologija [ astro. + meteorologija], mokslas, tiriantis dangaus
kūnų poveikį meleor. reiškiniams.
astrometrija [ astro. + .melrija], astronomijos šaka, tirianti kosm.
kūnų koordinates dangaus sferoje, vietovių geogr. koordinates, astr. laiką
ir kuriantis inercinę koordinačių sistemą šiems darbams; pozicinė
astronomija.
astronautas [ astro. + gr. nautės -jūrininkas] kosmonautas.
astronautika [astro. + gr. nautike- laivyba] P kosmonautika.
astronavigacija [ astro. + navigacija], praktinė astronomija, pagal
šviesulius padedanti nustatyti laivo, lėktuvo vietą ir kursą.
astronimas [ astro. + gr. onyma -vardas], autoriaus vardo žymėjimas ne
raidėmis, o žvaigždutėmis, kitokiais ženklais; slapyvardžio rūšis.
astronomas, astronomijos specialistas.
astronomija [ astro. + gr. nomos – dėsnis], mokslas apie visatos
materijos pasiskirstymą, judėjimą, fiz. būseną, sandarą, raidą.
astroorientacija p astro. + orientacija}, kosm. aparato orientavimas į
žvaigždes, planetas astro-davikliais.
astropoliarimetrija [ astro. +poliarimetrija], mokslas, tiriantis kosm.
kūnų spinduliuojamų ir išsklaidytų elektromagn. bangų poliarizaciją.
astropūnktas [ astro. + punktas], Žemės paviršiaus taškas, kurio geogr.
koordinatės apskaičiuotos pagal astr. matavimus.
astrospektrofotometrija [ astro. + spektro-fotometrija], mokslas,
tiriantis energijos pasiskirstymą kosm. kūnų spektruose.
astrospektrografas [ astro. + spektrografas], prietaisas kosm. objektų
elektromagn. spinduliuo-tės spektrams fotografuoti.
astrospektrometrija [ astro. + spektrometri-ja], mokslas, matuojantis ir
tiriantis kosm. objektų spektrų charakteristikas; iš matavimo duomenų
sprendžiama apie kosm. objektų ir kosm. erdvės chem. sudėtį, fiz. būseną,
kūnų sukimosi ir spindulinį greitį.
astrospektroskopas [ astro. + spektroskopas], prietaisas kosm. objektų
elektromagn. spinduliuo-tės spektrams stebėti ir tirti.
astrospektroskopija [astro. + spektroskopija], mokslas, tiriantis kosm.
kūnų elektromagn. spinduliuotės spektrus, kitaip F astrospektrometrija.
astrotaksija [ astro. + gr. taksis – išsidėstymas tam tikra tvarka],
biol. gyvūnu reagavimas į Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių šviesą, padedantis
jiems judant, pvz., paukščiams, bitėms skrendant, orientuotis erdvėje.
aškenaziai [ hebr.], Centr., R. Europos ir iš dalies V Europos žydai,
kalbantys jidiš kalba, turintys savitus papročius (plg. str. sefardai).
ašugas [ tiurkų k.], azerbaidžaniečių, armėnų ir kitų Kaukazo tautų
liaudies kūrybos atlikėjas, poetas ir muzikantas improvizatorius.
atabaskai •” atapaskal.
ataka1 [pranc. attague]: 1.kar. lemiamas puolimo etapas: siekiama veržliu
smūgiu sutriuškinti priešą ir užimti jo poziciją. 2. energingas priešininko
užsipuolimas ginčijantis; 3. med. staigus ligos paūmėjimas priepuolis; 4.
puolimas per sporto rungtynes, kai žaidžiama vienas prieš vieną arba
komanda prieš komandą.
ataka2 [it. attacca – pradėk], muz.: 1. intonavimo būdas: garso tarimas
arba dainavimas tik įkvėpus; 2. staigus ir stiprus klavišu ar stygų
užgavimas, garso akcentavimas; 3. naujos muz. kūrinio dalies pradėjimas be
pertraukos.
ataksija [gr. ataxia – netvarka], valingu judesiu koordinacijos sutrikimas.
ataksitas [gr. ataxia – netvarka], geležinis meteoritas (jo ėsdintame
paviršiuje matomos netaisyklingos formos figūros).
ataktinis [gr. ataktos – ne iš eilės, ne paeiliui], chem.: A polimeras –
polimeras, kurio grandinės šoniniai pakaitai pagr. plokštumos atžvilgiu
išsidėstę netvarkingai.
atakuoti: 1. eiti į ataką, veržliai pulti priešą; 2*. užsipulti žodžiais,
veiksmais.
atamanas [ukr. ataman < lenk. hetman]: 1. nereguliaraus, nuo valst.
valdžios nepriklausomo kar. būrio ar grupės vadas; 2. kazoku kariuomenės ir
atskiru dalinių vadas, turėjęs kar. ir adm. valdžią; iš pradžių renkamas,
vėliau valdžios skiriamas.
atapaskai, Š. Amerikos indėnų genčių grupė, kalbanti atapasku kalbomis;
gyvena JAV, Kanadoje; atabaskai.
ataraksija [gr. ataraxia – ramumas], visiška dvasinė ramybė, kaip
parengiamoji eudaimonijos sąlyga (terminą vartojo Demokritas, Epikūras,
Pironas).
ataraktikai [gr. ataraktos – ramus], raminamųjų vaistų grupė, kitaip /”
trankviliantai.
atas, Laoso piniginio vieneto kipo šimtoji dalis.
atašė [pranc. attachė -pritvirtintas]: 1. žemiausias diplomatinis rangas;
2. diplomatinės atstovybės kurios nors srities specialistas, pvz., karo A,
prekybos A,spaudos A.
atavizmas [lot. atavi – protėviai], atsiradimas organizmo požymių, būdingų
tolimiems protėviams.
ateizmas [pranc. aihėisme < gr. utheon -bedievybė], pažiūru sistema,
neigianti dievo, antgamtinių būtybių ir reiškinių buvimą, atmetanti bet
kokią tikybą.
atelana [ol.Atellana (fabula); pagal Kampanijos miesto Atelos (Atella),
kur pirmiausia atsirado, pavadinimą], romėnu liaudies vaidinimas; buities
scenų improvizacija.
atelektazė [gr. oteles – nepilnas + ektasis – išsi-lempimas], plaučių
audinio subliūškimas, kai alveolėse nebūna arba trūksta oro.
ateljė nkt. [pranc. atelier], menininko, amatininko dirbtuvė; kino studijos
paviljonas.
atematin//is p a. + ? tema], kalbat, neturintis /* temos (4) (kamiengalio
balsio), pvz., ~iu veiksmažodžių galūnė dedama tiesiog prie šaknies: šen.
liet. „es-mi” -esu, „duos-te < duod-le” -duodate.
a tempo [it. pagal (ankstesni) tempą], muz. kūrinio atlikimas pagal
anksčiau buvusį tempą, nuoroda natose grįžti prie ankstesnio tempo.
Atenė (gr. Athena), šen. graikų karo ir išminties deivė. Šen. Romoje ją
atitiko Minerva.
ateniuatorius [pranc. atte.nue.r- silpninti, mažinti], silpnintuvas,
įtaisas ei. įtampai, srovei, ei. arba elektromagn. virpesių galiai mažinti.

atenololis, vaistas, beta adrenoblokatorius; mažina kraujospūdį.
atentatas [pranc. attentat < lot. attento – užpuo-lu], pasikėsinimas
nužudyti aukštą valstybės pareigūną, žymų visuomenės veikėją arba jo
nužudymas polit. tikslais.
ateroma (gr.atherdma

Leave a Comment