Istorijos sąvokos, t.y. žodynas

12162 0

A

a. [gr.], priešdėlis, reiškiantis pamatiniu žodžiu nusakytos savybės,

daikto, reiškinio neigimą arba nebuvimą; prieš balsį virsta an.

abaka [isp. abaca < tagalų k.], labai tvirtas pluoštas, gaminamas iš

pluoštinio banano (Muša texti-lls) lapamakščių.

abakas [gr. abax (kilm. abakos)]: 1. skaičiavimo lenta, skaitytuvų

prototipas; vartotas šen. Egipte, Graikijoje, Romoje, vėliau V. Europoje

(iki XVIII a.); 2. viršutinė kapitelio dalis (dažn. keturkampės plokštės

pavidalo); 3. asmeninių kompiuterių taikomųjų programų paketas raštvedybos,

buhalterijos, ekonomikos ir kt. uždaviniams spręsti.

abalienacija [lot. abalienatio], turto nusavinimas arba perleidimas.

abandonas [pranc. abandon – palikimas, atsisakymas], savininko teisių į

apdraustąjį turtą, pvz., laivą arrba jo krovinį, perleidimas draudimo

įstaigai su sąlyga, kad ji sumokėtų jam visą draudimo sumą.

abatas [lot. abbas (kilm. abbatis) < aram. abba -tėvas]: 1. kai kurių

senesniųjų katalikų vienuolių ordinų (benediktinų, cistersų ir kt.)

vienuolyno (abatijos) viršininkas; 2. Prancūzijos, Italijos katalikų

bažnyčios kunigas.

abatija, abato valdomas katalikų vienuolynas su jam priklausančiomis

valdomis.

a battuta [it.], muz. pagal taktą, ritmingai, tiksliai, pirminiu tempu,

kuris trumpai buvo pakeistas.

abazas [pagal Persijos šacho Abaso I (valdė 1587-1629) vardą], senovinė

Persijos ir kitų Rytų šalių smulki sidabrinė moneta.

abazija [ a. + gr. basis – ėjimas], nepaėjimas, atsirandantis dažniausiai

dėl nervų siistemos ligų.

abažūras [prwc. abat-jour] nik., lempos gaubtas.

abderietis, abderltas [gr. abderitės]: 1. senovės Trakijos miesto Abderos

gyventojas, graikų laiky tas tamsumo, kvailumo, atsilikimo įsikūnijimu; 2*.

kvailys, nemokša, prasčiokas.

abdikacija [lot. abdicatio], valdžios, pareigų arba laipsnio atsisakymas.

abdominalinis [lot. abdomen (kilm. abdominis) -pilvas], anat. pilvinis,

pvz., A kvėpavimas.

abdūkcija [l

lot. abductio – atitraukimas], anat. galūnės atitraukimas nuo

kūno vid. plokštumos.

abdūktorius [lot. abductor- atitraukėjas], anat. atitraukiamasis raumuo.

abecedarijus [lot. abecedarius – abėcėliškas], eiliuotas kūrinys, kurio

paeiliui einančių žodžių, eilučių arba strofų pirmosios raidės rikiuojamos

abėcėlės tvarka.

abelltas [pagal anglų išradėjo F. Abelio (Abel) pavardę], sprogstamoji

medžiaga, susidedanti iš amonio nitrato, dinitrobenzeno ir natrio chlorido.

aberacija [lot. aberratio – nukrypimas]: 1. fiz.optiniais prietaisais

gaunamų atvaizdų netobulumai ir ydos (atvaizdai neryškūs, iškreipti,

spalvotų kontūrų); 2. astr. šviesos spindulio iškreivėjimas dėl šviesos

šaltinio, pvz., žvaigždės, ir imtuvo, esančio Žemėje, judėjimo vienas kito

atžvilgiu; 3. biol individualus organizmo sandaros ir funkcijos nukrypimas

nuo tipinio atvejo; 4. biol. chromosomų struktūros pakitimai, atsiradę

trūkus visai chromosomai (chromosominė a) arba tik chromatidei

(chromatidinė A); 5. med. nukrypimas, netaisyklingumas.

aberdynai, mėsinių galvijų veislė, išvesta Škotijoje, Aberdino ir Anguso

(Aberdeen and Angus) grafystėje.

abesyvas [lot. abesse -būti ne čia; nebūti], kai kurių kalbų, pvz.,

finougrų, liinksnis, reiškiantis ko nors neturėjimą, nebuvimą (kas nors yra

ne čia, ko nors nėra).

ab hinc [sk. ab hink; lot.], nuo čia, nuo šios vietos.

ab hodierno [sk. ab hodijerno; lot.], nuo šios dienos.

ab incunabulis [sk. ab inkunabulis; lot.], nuo lopšio, nuo vystyklų, nuo

vaikystės, t. y. nuo pat pradžios.

ab initio [sk. ab inicijo; lot.], nuo pradžios.

ab intestato [lot.], be testamento, pagal įstatymą (paveldėti turtą); be

paskutinės valios pareiškimo.

abiogenezė [ a. + biogenezė]: 1. savaiminis gyvybės atsiradimas iš

neorg. medžiagos; 2. org. medžiagų susidarymas nedalyvaujant fermentams.

abiotin//is [ a. + biotinis], ne

egyvas – priklausantis negyvajai

medžiagai, pvz., ~iai faktoriai; negyvenamas, pvz., ~ė sfera.

abiozė [. + .biozė], maisto produktų konservavimo būdas –

mikroorganizmai naikinami karščiu, el srove, jonizuojančiąja spinduliuote,

ultragarsu, tik mikroorganizmams nuodingomis medžiagomis, steriliai

filtruojami iš produkto.

abišalė [gr. abyssos – bedugnė], vandenynų didžiausių gylių (daugiau kaip

2000 m) zona, kurios vanduo beveik nejuda, yra žemos temperatūros,

pastovaus druskingumo ir tankio; abisalinė zona. abisinaipsn. <* etiopai

(2).

abitas [lot. habitus – išorė; apdaras, drabužis], ilgas vienuolių drabužis.

abitūra [lot. abitura < abeo – išeinu], vid. mokyklos baigiamieji

egzaminai.

abiturientas [lot. abituriens (kilm. abiturientis) -kas rengiasi išeiti],

baigiantis ar neseniai baigęs vid. mokyklą.

abjudikadja [lot.abjudicatio],psn. ko nors atėmimas teismo sprendimu.

abjuracija [lot. abjuratio – prisiektinis atsižadėjimas, neigimas],psn.

viešas tikėjimo arba savo Įsitikinimų išsižadėjimas.

ablaktiriioti ^ ablaktuoti.

ablaktuoti [lot. ablactatio – nujunkymas]: 1. nujunkyti; 2. užtrūkti,

nebeduoti pieno; 3. skiepyti suglaudimu – suauginti dviejų gretimų augalu

šakas (skiepyti ūglius), neatskirtus nuo savojo augalo kamieno.

abliacija [lot. ablatio – nunešimas, atskyrimas]: 1. ledyno ar sniego

dangos mažėjimas dėl tirpimo, garavimo, mech. irimo; 2. kietojo kūno, pvz.,

me-teoroido, skriejančio dujų sraute, paviršiaus staigus irimas dėl

lydymosi ir garavimo ar sublimacijos; 3. raketos, kosm. aparato šarvinio

paviršiaus irimas, lydymasis, sublimacija dujų sraute (atmosferoje); saugo

paviršių nuo tolesnio irimo; 4. med. atsiskyrimas, atšokimas; 5. med. ?

amputacija.

abliatyv//as [lot. (casiis) ablativus < ablatus – nuneštas, atskirtas],

kai kurių kalbų, pvz., lotynų, linksnis, reiškiantis pradinį tašką,

atsiskyrimą, nutolimą; lietuvių kalboje ~o reikšmes atitinka kai kurios

kilmininko (su prielinksniais ir be jų), įnagininko, vietininko, dalyvinių,

pusdalyvinių konstrukcijų reikšmės.

abl(i)autas [vok.Ab/aut], kalbat, morfologiškai są
ąlygota balsių kaita

(šaknies balsinės fonemos kitimas) vienašakniuose žodžiuose, pvz., liet.

nešti, našta, arba įvairiose vieno žodžio formose, pvz., vok. binden, band,

gebunden.

abliūcija [lot. ablutio – apiplovimas], rel. apeiga -tikras arba

simboliškas kūno, jo dalių, liturg. indų plovimas.

abolicija [lot. abolitio – panaikinimas], jot/;, įstatymo, sprendimo

panaikinimas; bylos nutraukimas malonės aktu.

abolicionizmas [angl. abolitionism < lot. abolitio -panaikinimas]: 1.

visuomenės judėjimas, siekiantis panaikinti kurį nors įstatymą; 2.

D.Britanijos, JAV XVIII-XIX a. judėjimas už vergovės panaikinimą; 3. D.

Britanijoje XIX a. prasidėjęs judėjimas prieš prostituciją.

abonementas [pranc. abonnement], teisė tam tikrą laiką kuo nors naudotis

(biblioteka, telefonu, elek-tron. paštu, kompiuterių tinklu, vieta teatre);

dokumentas, patvirtinantis tą teisę.

abonentas [vok.Abonnent < pranc. abonner – užsisakyti], asmuo, įmonė,

organizacija, turinti abonementą.

aboralinis [lot. ab – nuo, iš + oš (kilm. oris) – burna], ufiat. einantis,

esantis į priešingą nuo burnos pusę.

abordažas [pranc. abordage < aborder-priplaukti, prisišlieti], taktinis

irklinių ir burinių laivų kautynių būdas: laivai sukibdavo bortais, o

kariai grumdavosi.

aborigenai [lot. aborigines < ab origine – nuo pradžios]: 1. pirmykščiai,

senieji vietiniai gyventojai; čiabuviai; 2. /” autochtonai.

abortas [lot. abortus < aborior-nunykstu, apmirštu: 1.persileidimas,

priešlaikinis nėštumo nutrūkimas per pirmąsias 28 nėštumo savaites; 2.

dirbtinis nėštumo nutraukimas.

abortuoti(s) [ abortas], visiškai sunykti, redukuotis, neišsivystyti kai

kuriems organams per evoliuciją.

ab ovo [lot.], nuo kiaušinio, t. y. nuo pradžios.

abrachija [ a. + gr. brachion – ranka], beran-kystė (apsigimimas),

įgimtas rankų nebuvimas.

abraduoti [lot. abrado – nugrandau],geo/. vandens telkinio bangoms ardyti

krantą arba srovėms -dugną; irti nuo bangų arba srovių.

abrakadabra [lot. abracadabra]: 1.
. beprasmis žodis, kuriam vid. amžiais

buvo priskiriama magiška galia ir kuris buvo rašomas amuletuose; 2.

beprasmybė, nesuprantami žodžiai.

Abraomas, Biblijos personažas, šen. žydų patriarchas, garbinamas judėjų,

krikščionių ir musulmonų. abras [gr. abros – dailus, vertingas], pupiniu

šeimos nuodingas dekor. augalas Abrus, kilęs iš atogrąžų Afrikos.

abrazija [lot. abrasio – nugrandymas]: l.geol. jūros, ežero, tvenkinio

krantų ir priekrantės irimas nuo bangu, dugno irimas nuo vandens srovių; 2.

med.kūno ertmės arba audinių išgrandymas, pvz., gimdos ertmės A, ragenos A.

abrazyvai [pranc. abrasifs < lot. abrasio -nugrandymas], kietos kristalinės

smulkiagrūdės arba miltelių pavidalo medžiagos, vari. metalams, mineralams,

medienai ir kt. medžiagoms mechaniškai apdirbti, daugiausia paviršiui

dailinti.

abrazyvin//is, padarytas iš abrazyvų, pvz., ~iai jrankiai.

ab re [lot.], nuo esmės, nuo dalyko.

abreviatūr//a [it. abbreviatura < lot. brevis – trumpas]: 1. santrumpa,

sudaryta iš sudėtinio pavadinimo žodžiu pirmųjų raidžių, pvz., UAB

-uždaroji akcinė bendrovė; 2. muz. ženklas, kuriuo trumpiau užrašomos

nalos.

abrikosas [pranc. abricotier, abricot]: 1. erškėtinių šeimos vaisinis

šiltųjų kraštų medis Anneniaca; 2. to medžio vaisius.

abrikotinas [pranc. abricotine], abrikosų likeris.

abrisas [vok. Abri& – brėžinys, planas]: 1. vietovės planas, padarytas toje

vietoje pagal horizontalių ge-od. matavimų duomenis; 2. daikto kontūrinis

vaizdas ant permatomos medžiagos (kalkės, pliuro).

abrogacija [lot. abrogatio], įstatymo, sutarties panaikinimas, atšaukimas.

abscesas [lot. abscessus], pūlinys; skaudulys, votis.

abscisė [lot. abscissus – atplėštas, atskirtas], viena dekartinių

koordinačių.

absentas [pranc. absinthe], alkohol. gėrimas – karčiųjų kiečių (metėlių,

arba pelynų) trauktinė.

absenteizmas [lot. absens (kilm. absentis) – nesantis, nedalyvaujantis]: 1.

vengimas dalyvauti valstybės valdžios organų rinkimuose; 2. žemėvaldos

forma, kai žemės ir į ją įdėto kapitalo savininkas gamyboje nedalyvauja.

absenteris, gamyboje nedalyvaujantis žemės ir į ją įdėto kapitalo

savininkas.

absentizmas •* absenteizmas.

absintizmas [ absentas], lėtinis apsinuodijimas karčiaisiais kiečiais

(metėlėmis), ilgai vartojant šią vaistažolę arba absenlą.

absoliucija [lot. absolutio- atleidimas]: 1./w«. teismo nutarimas,

atleidžiantis teisiamąjį nuo bausmės; 2. re/, nuodėmių atleidimas (per

išpažintį); bažn. bausmės panaikinimas.

absoliut//as [lot. absolutus – besąlygis, neapibrėžtas]: 1. idealisl.

filosofijoje – amžinas, nekintamas pasaulio pagrindas (~tinė dvasia, —line

idėja, —tinis Aš, Dievas); 2. kas savaiminga, ne-santykiška, ko niekas

nesąlygoja.

absoliutinis /* absoliutus.

absoliutinti, traktuoti ką nors kaip absoliutų.

absoliutizmas [pranc. absoluliyne < lot. absolutus- besąlygis,

neapibrėžtas]: 1. valstybės valdymo forma: visa aukščiausioji valdžia

priklauso monarchui (imperatoriui, karaliui, carui); 2. filos. pažiūra, kad

tiesa, gėris ir grožis yra objektyvūs, nekintami, absoliutūs, nepriklauso

nuo pažinimo subjekto nė nuo pažinimo sąlygų.

absoliutizuoti – absoliutinti.

absoliutus [lot. absolulus]: 1. besąlygis, nevaržomas, neribotas,

nesantykinis, nepriklausomas; 2. visiškas, tobulas, pilnas, užbaigtas.

absolventas [lot. absolvens (kilm. absolventis)-baigiantis], asmuo, baigęs

aukštesniąją arba aukštąją mokyklą ir gavęs atitinkamą diplomą.

absorbatas, absorbento sugerta medžiaga (dujos).

absorbcija [lot. absorptio – sugėrimas]: 1. chem. sugertis, medžiagos

sugėrimas iš dujų arba skysčių visu absorbento tūriu; 2.fiz. bangų

energijos mažėjimas, kai jos sklisdamos sąveikauja su medžiaga, pvz.,

šviesos A, garso A; 3. kai kuriu augalų audinių funkcija – vandens ir jame

ištirpusių maisto medžiagų sugėrimas.

absorbentas [lot. absorbens (kilm. absorbentis) -sugeriantis], skystis,

sugeriantis (absorbuojantis) kitą medžiagą.

absorberis, įrenginys, kuriame sugėrimo (absorbcijos) būdu valomi,

perskiriami dujų mišiniai, įsodrinami skysčiai.

absorbtyvas, absorbuojamos dujos.

absorbuoti [lot. absorbere], sugerti, susiurbti. abstinencija

[lol.abstinentia -susilaikymas]: 1. susilaikymas, ppr. nuo alkohol. gėrimų;

2. lytinis susilaikymas.

abstinentas [lot. abstinens (kilm. abstinentis) -susilaikantis], žmogus,

visiškai negeriantis alkohol. gėrimų; blaivininkas.

abstrahuoti [lot. abstrahere – atitraukti], mintimis išskirti ir

apibendrinti esmines objektų savybes ir santykius; sudaryti abstrakcijas.

abstrahuotis, mintimis atitrūkti, atsyti nuo daiktų kai kurių savybių ir

santykių norint išskirti esmines.

abstrakcija [ot.abstractio -atitraukimas]: 1. bendroji sąvoka, dėsnis,

modelis, teorinis apibendrinimas kaip abstrahavimo rezultatas; 2. dailės

kūrinys, sukomponuotas pagal abstrakcionizmo principus.

abstrakcionizmas [ abstrakcija], XX a. moder-nist. dailės kryptis; būdinga

nedaikliškumas, meninės formos elementų (linijos, dėmės, spalvos)

suabsoliutinimas.

abstraktas: 1. daiktavardis, reiškiantis abstrakčią sąvoką, veiksmą arba

ypatybę, atitrauktą nuo veikėjo arba ypatybės turėtojo, pvz., bėgimas,

linksmybė, esmė, blizgesys; 2. abstrakcija.

abstraktus [lot. abstractus – atitrauktas]: 1. at-sietinis, atitrauktinis,

nekonkretūs; 2. gautas abstrahavimu; 3. nesusijęs su tikrove, nesiremiantis

patyrimu.

absurdas [lot. absurdus – nemaloniai skambantis, netikęs], beprasmybė,

prieštaringas ar visai prasmės neturintis teiginys, reiškinys; nesąmonė,

niekai.

absurdiškas, beprasmiškas, kvailas.

abu nkt. [arab. tėvas], musulmonų šalyse – sudėtinė asmenvardžio dalis,

reiškianti „tėvas” (prieš sūnaus vardą); valdytojas, savybės turėtojas.

abulija [gr. abulia- neryžtingumas], psichol bevališkumas, liguistas valios

susilpnėjimas ar jos netekimas; reiškiasi nesugebėjimu ką nors nuspręsti,

imtis kokios nors veiklos.

abveras [vok. Abwehr], fašistinės Vokietijos kar. žvalgybos ir

kontržvalgybos organas.

abzacas [vok. Absatz] ntk.: 1. įtrauka (atitraukimas) pirmojoje pastraipos

eilutėje; 2. pastraipa -teksto dalis nuo vienos iki kitos atitrauktos

teksto eilutės.

a capite [sk. a kapite; lot.], nuo skyriaus, skirsnio, pastraipos pradžios;

nuo pradžios.

a cappella [sk. a kapela; it. kaip koplyčioje], dainavimas be muz.

instrumentų pritarimo.

a capriccio [sk. a kapričo; it.], muz. laisvai, savo nuožiūra.

accelerando [sk. ačelerando; it.], muz. greitinant tempą.

acefalija [. + .cefalija], begalvystė- įgimtas galvos nebuvimas.

acena [gr. akaina – dyglys, smaigas], erškėtinių šeimos dekor. puskrūmis

Acaena, kilęs iš Pietų pusrutulio.

acet. [lot. acetum – actas], chem. terminų dalis, rodanti įvardijamų

junginių ryšį su acto rūgštimi, pvz., acetamidas (acto rūgšties amidas).

acetabuliarija, vienaląstis žaiadumbKAcetabn!a-ria, paplitęs tropinės ir

subtropinės juostų jūrose.

acetaldehidas [ acet. + aldehidai], org. junginys CH3CHO, acto rūgšties

aldehidas; bespalvis skystis.

acetaliai, chem. nestabilių dihidroksilių alkoholių eteriai;

plastifikatoriai, tirpikliai.

acetamidas [ acet. + amidai], org. junginys CHLCONH2, acto rūgšties

amidas; bespalviai kristalai.

acetanilidas, org. junginys CJHi.NHCOCH,; pirmasis pasaulyje sintetinis

vaistas (1886), žinomas antifebrino pavadinimu.

acetatai, acto rūgšties druskos ir esteriai.

acetilas, chem. radikalas CH3CO-; acto rūgšties liekana.

acetilceliuliozė, celiuliozės ir acto rūgšties esteris; balti dribsniai,

arba plaušeliai.

acetilcholinas [ acetilas + cholinas], biologiškai aktyvi medžiaga

(mediatorius), kurią išskiria parasimpatinių ir judinamųjų nervų galūnės;

padeda perduoti jaudinimą (nervinius impulsus) nervų sistemoje.

acetilcisteinas, vaistas nuo kosulio.

acetilenas [ acet. + gr. hylė- medžiaga], org. junginys C,H2; bespalvės,

nuodingos, sprogios dujos; etinas.

acetilinimas, org. junginių vandenilio atomo pakeitimas acetilu.

acetilsalicilo rūgštis, vaistas, salicilo rūgšties darinys; mažina

karščiavimą, malšina skausmą; aspirinas.

acetonas [lot. acetum – actas], org. junginys CH3COCH3; bespalvis, degus,

lakus savito kvapo skystis.

acetonemija [ acetonas + gr. haima – kraujas], acetoninių kūnų padaugėjimas

kraujuje.

acetonūrija [acetonas + gr. uron- šlapimas], acetoninių kūnų padaugėjimas

šlapime.

achaj//ai [gr. Achaioi], viena svarbiausių senovės graikų genčių; Homeras

~ais vadino visus graikus.

Achašveras / Ahasveras.

Acherontas (gr. Acheron, kilm. Acherontos): init. 1. šen. graikų deivės

Gėjos sūnus, tiekęs vandenį su Dzeusu kovojantiems titanams; už tai

paverstas požemine upe; 2. liūdesio upė Hade.

Achilas (gr. Achil(l)eus), Trojos karo graikų karžygys, Homero „Iliados”

personažas; jo kūne buvusi tik viena sužeidžiama vieta – kulnas.

achilija [. + gr. chylos – sultys], fiziol. sulčių neišskyrimas, pvz.,

skrandžio A, kasos A.

Achilo kulnas [ Achilas], žmogaus silpnybė, sužeidžiamoji vieta.

achimenė [a. + gi.cheimon – žiema], gesneri-jinių šeimos daugiametis

dekor. augalas Achime-nes, kilęs iš Vidurio Amerikos.

achirališkumas [ a. + p chirališkumas], objekto gebėjimas sutapti su savo

veidrodiniu atspindžiu.

achirija, acheirija [. + gr. cheir- ranka], be-plaštakystė – įgimtas

plaštakos arba abiejų plaštakų nebuvimas.

acholija [ a. + gr. chole- tulžis], tulžies kiekio sumažėjimas arba

visiškas jos nebuvimas.

achondritas [a. + <” chondritas], akmeninis meteoritas be chondru.

gšties druskos ir esteriai.

achromatas [gr. achromatos – bespalvis), optinė sistema be chromat.

aberacijos, kuri dažn. panaikinama specialia glaudžiamojo ir sklaidomojo

lęšių sistema.

achromatinas [ a.+ chromatinas],biol. ne-sidažanti (priešingai

chromatinui) ląstelės branduolio medžiaga; lininas.

achromatinis [gr. achromatos -bespalvis], bespalvis; neskaidantis baltos

šviesos į spalvines sudedamąsias dalis, neturintis (nesudarantis)

chromatinės (spalvinės) aberacijos ydų.

achromatizmas [ achromatinis}: 1. bespalvišku-mas, bespalvystė; 2. optinės

sistemos savybė neskaidyti laužiamo balto spindulio (sudarytas vaizdas-

bespalvis).

achromatopsija [gi.achromatos -bespalvis + op-sis – regėjimas],

spalvinis aklumas – spalvų jutimo sutrikimas; nesugebėjimas skirti spalvų.

achromija [ a. + gr. chromą – spalva], bespalvystė – pigmento nebuvimas,

pvz., odos A.

achterštėvenis [oi. achtersteven], jūr. laivagalio (achterio) števenis.

acidantera [gr. akis (kilm. akidos) – smaigalys + anthera – dulkinę],

vilkdalginių šeimos daugiametė žolė Acidanthera; dekor. augalas, kilęs iš

Afrikos.

acidimetrija [lot. atidus – rūgštus + P .metri-ja], chem. titrimetriniai

kiekyb. analizės metodai, pagrįsti rūgščių neutralizacija.

acidofilai [atidus + .filas]: 1. organizmai, gyvenantys tik rūgščioje

aplinkoje, pvz., acto rūgšties bakterijos, kiminai, lubinai; 2. P

eozonofilai.

acidofilija [atidus + .filija],biochem. ląstelių gebėjimas nusidažyti

rūgštiniais dažikliais.

acidofilinas, dietinis pienas, raugintas acidofili-nės lazdelės, pieno

rūgšties streptokokų (Strep-tococcus lactis) ir kefyro grybų raugais.

acidofitai [atidus + .fitas] ^ acidofilai.

acidofobai [atidus + .fobas], organizmai, ne-pakenčiantys rūgščios

aplinkos, gyvuojantys tik neutralios arba šarminės reakcijos aplinkoje.

acidogenai [atidus + .genas], chem. nemeta-lai (išskyrus inert. dujas),

pvz., siera, azotas; jų oksidai reaguodami su vandeniu sudaro rūgštis.

acidolizė [atidus + .ližė], chem. junginio skaidymas rūgštimi.

acidozė [lot. atidus – rūgštus], rūgščių pagausėjimas kraujuje ir organizmo

audiniuose.

aciklinis [a. + ciklinis] p alifatinis.

acilas [lot. atidus – rūgštus]org. rūgšties liekana R-CO-, pvz., formilas –

skruzdžių rūgšties liekana.

a conto [sk. a konto; it.] / a konto.

a contrario [sk. a kontrarijo; lot.], log. (įrodinėti) nuo priešingo

dalyko.

actas [lot. acetum], vandeninis acto rūgšties tirpalas.

actekai, Meksikos indėnų tauta, XV a. sukūrusi valstybę, XVI a. užkariauta

ispanų.

Ada [pagal Dž. G. Bairono dukters Ados Lavleis (Lovelace), pirmosios Č.

Babidžo skaitmeninės skaičiavimo mašinos programuotojos, vardą], komp.

universali programavimo kalba lygiagretiems ir realaus laiko mastelio

procesams aprašyti.

ad absurdum /” reductio adabsurdum.

ad acta [sk. ad akta; lot.], į bylą (t. y. darbas atliktas, klausimas

išspręstas).

adadžo /” adagio.

adagio [sk. adadžo; it. lėtai, ramiai]: 1. lėtas muz. tempas; 2. šio tempo

muz. kūrinys ar jo dalis; 3. klasikinio šokio forma; daugiausia lyrinis

duetas (šokėjas padeda balerinai atlikti sudėtingus, virtuoziškus

sukinius).

adaguliacija [lot. ad – pas, prie + ^ (ko)aguliaci-ja], chem. dviejų

sumaišytų suspensijų tarpusavio koaguliacija.

adaksas, arklinė antilopė Addax nasomaculatus, gyvenanti Sacharos dykumoje.

adaktilija [ a. + gr. daktylos – pirštas], bepirš-tystė, įgimtas pirštų

nebuvimas.

adamantanas [gr. adomas (kilm. adamantos) -deimantas], chem. org. junginys,

kurio molekulės anglies skeletas panašus į deimanto gardelę; naud.

plastikams, tepalu tirštikliams, vaistams gaminti.

adamitai [pagal biblinio Adomo vardą]: 1. gnosti-kų sekta II-III a. Š.

Afrikoje, propagavusi pirmapradį žmogaus tyrumą; 2. XIII-XVI a. katalikų

sektos, per husitų karus priklausiusios kairiajam taboritų sparnui; kovojo

už turto bendrumą.

adamizmas [pagal biblinio Adomo vardą], rusų poezijos srovė, kitaip T1

akmeizmas.

adamsija, duobagyvis Adamsiapalliata, vėžių vienuolių simbiontas.

adamsitas [pagal amerikiečių atradėjo R. Adam-so (Adams) pavardę],

dirginančioji kovinė nuodingoji medžiaga; geltoni milteliai.

adaptacija [lot. adaptatio – pritaikymas, priderinimas]: 1. žmogaus

prisitaikymas prie kintančių ar naujų gyvenimo sąlygų; organizmų

prisitaikymas prie aplinkos; 2. organizmų (jų organų formos, sandaros,

funkcijų) prisitaikymas prie kintančių gyvenimo sąlygų; 3. akies

prisitaikymas prie įv. stiprumo šviesos; 4. klausos prisitaikymas prie

garso stiprumo: lokio pat stiprumo ilgai trunkantis garsas girdimas

silpnesnis; 5. kūrinio teksto supaprastinimas, pritaikymas pradedantiems

mokytis užsienio kalbos, moksleiviams, vaikams; 6. komp. pro-gram. įrangos

pritaikymas tam tikrai kalbinei, kultūrinei ir kt. terpei; 7. prozos ar

poezijos kūrinio pritaikymas scenai; 8. kibernet. sistemos prisilaikymas

prie aplinkos – susiderinimas, susiorgani-zavimas.

adapteris [angį. adapter < lot. adapto – pritaikau, priderinu]: 1.

prietaisas mech. virpesiams keisti elektriniais, atgaminant garso mech.

įrašą; 2. įmo-va ar žiedas skirtingos konstrukcijos objektyvui prie

fotografijos aparato priderinti; 3. fotografijos aparato kasetė, leidžianti

naudoti ne jam skirtų matmenų ar tipų filmus; 4. kompiuterio ir išor.

įrenginio sąsajos įtaisas; sietuvas.

adaptyvus, prisitaikantis, gebantis prisitaikyti.

adaptomėtras [lot.adapto-pritaikau + .metras], prietaisas, kuriuo

matuojamas akies jautrumas šviesai; hemeralopijos (vištakumo) matuoklis.

adaptuoti [lot. adaptare- pritaikyti], pritaikyti, pvz., kūrinį;

palengvinti, pvz., tekstą (pritaikyti nepakankamai pramokusiam

skaitytojui).

adaptuotis, prisitaikyti prie pakitusių sąlygų, naujos aplinkos.

ad astrą [lot.], iki žvaigždžių, į žvaigždes, aukštyn.

adatas [arab. ‘adat -paprotys], musulmonu paprotinė teisė, reguliuojanti

tuos santykius, kurių neapima rel. teisė – šariatas.

a dato [it.], nuo pasirašymo (surašymo) datos.

adatomas [lot. ad – pas, prie + atomas], chern. atomas, adsorbuotas kūno

paviršiuje ir galintis juo judėti.

ad Calendas Graecas [sk. ad kalendas grekas; lot.] ad Kalendas Graecas.

ad depositum [sk. ad depozitum; lot.], (bylą, dokumentą atiduoti) saugoti,

laikyti.

adefagija [lot. adde – pridėk + p .fagija], med. rajumas – liguistai

gausus valgymas.

adekvatūs [lot. adaeąuatus – prilygintas, prilygęs], tolygus, tapatus,

visiškai atitinkantis; neperdėtas.

adelfanas, vaistas, mažinantis kraujospūdį.

adeifogamija [gr. adelphos – brolis + .gami-ja], augalo žiedo

apdulkinimas los pačios rūšies greta augančio augalo žiedadulkėmis.

adendas[lot. addenda -kaspridėtina]: 1. P ligan-das; 2. priedas prie

sutarties, pakeičiantis ar papildantis kai kurias jos sąlygas.

adefidumas [lot. addendum – kas pridėtina] t* adendas.

adenin//as, org. junginys C5H,N.; heterociklinė purino bazė; nukleorūgščių

komponentas; ~o yra mėsoje, piene, kiaušiniuose, mielėse, daugelio augalų

lapuose ir žieduose; vitaminas B4.

adenitas [gr. aden – liauka], liaukos arba limfmaz-gio uždegimas.

adenofibroma [aden + fibroma], liaukinio audinio nepiktybinis navikas su

labai išvešėjusiu jungiamuoju audiniu.

adenoidai [aden + gr. eidos -pavidalas]: 1. ryklės migdolu (tonzilių)

adenoidinės išvašos; 2. ryklės migdolai – tonzilės.

adenoidinis [ adenoidai], liaukos pavidalo, liau-kiškas.

adenokarcinoma [aden + karcinoma], piktybinis liaukinio epitelio navikas.

adenoma [gr. aden – liauka], nepiktybinis liaukinio epitelio navikas.

adenomioma [aden + mioma], nepiktybinis navikas, susidedantis iš lygiųjų

raumenų ir liaukinių ląstelių.

adenostilis [aden + stylis -liemenėlis], astrinių šeimos daugiametė

žolėAdenostyles; iš P. Europos kalnų kilęs dekor. augalas.

adenovlrus//ai [aden + virusai], virusu grupė; latentinės būsenos ~ų

randama tonzilėse ir virškinamajame trakte; sukelia žmogaus ir daugelio

stuburinių gyvūnų ligas.

adenozinas, org. junginys C]riHL,N,O4; ribonukle-ozidas; susideda iš D-

ribozės ir adenino.

adentija p a. + lot. dens (kilm. dentis)- dantis], bedantystė – keliu

arba visų dantų nebuvimas.

adeptas [lot.adeptus -pasiekęs]: 1. asmuo, žinantis sektos, religijos arba

kitas paslaptis; 2*. idėjos, doktrinos, religijos sekėjas arba šalininkas.

aderrninas [ a. + gr. denna – oda] ntk., ?piridoksinas.

adesyvas [lot. ad – pas, prie + esse – būti], pašalio esamasis vietininkas,

reiškiantis, kad veikėjas ar veiksmas yra prie pat to daikto, kuris

pasakomas šiuo linksniu, pvz., sėdi kojosemp – sėdi prie kojų; dab. liet.

kalboje išnykęs.

ad exemplum [sk. ad egzemplium; lot.], pagal pavyzdį.

ad extremum [sk. ad ekstremum; lot.], pagaliau, galų gale; iki galo.

ad finem [lot.], iki galo.

adhezija [lot. adhaesio -sukibimas]: 1.priekiba -kietu kūnu, kieto kūno ar

skysčio, nesimaišančių skysčių susiliečiančių paviršiu sukibimas dėl kūnų

dalelių sąveikos; 2. med. suaugimas, sąauga.

ad hoc [sk. ad hok; lot.], šiuo atveju; iškart, tuojau, šiam atvejui; šiuo

tikslu.

ad hominem [lot.], taikant žmogui.

ad honores [lot.], dėl garbės, dovanai.

adiabatė, kreivė, vaizduojanti adiabalinį reiškinį.

adiabatinis [gr. adiabatos – nepereinamas], vykstantis be šilumos mainu su

aplinka.

adiafora [gr. adiaphora – neutralūs dalykai], tai, kas morališkai yra

neutralu (nei gera, nei bloga).

adiantas [gr. adianton], šertvūnų skyriaus adian-tiniu šeimos daugiametis

žolinis augaasAdiantum; dekor. kambarinis augalas.

adicin//is [lot. additio – pridėjimas], susijęs su sudėtimi, pvz., ~ė

skaičių teorija (tiria natūrinių skaičių užrašymą tam tikro pavidalo dėmenų

sumomis).

a die [lot.], nuo šios dienos.

adygėjai, tauta, kalbanti viena abchazų-adygų kalbų; gyvena Adygėjoje (S.

Kaukazas, Rusija).

adinamija [gr. adynamid],bejėgystė -viso organizmo arba kurio nors organo

nusilpimas.

ad infinitum [lot.], iki begalybės, be galo.

adipozė [lot. adeps (kilrn. adipis) – riebalai, taukai], med. nutukimas.

adipsija [ a. + gr. dipsa – troškulys], med.: 1. troškulio nebuvimas; 2.

liguistas vengimas gerti.

adyrai [tiurku k. adyr – kalvota vietovė], erozijos suraižyti Vid. Azijos

dykumų ir pusdykumių priekalniai; bedlendo atmaina.

Aditė, šen. indų deivė, įkūnijusi visatą; dievų motina.

adityvinis – adityvus.

adityvus [lot. additivus – pridėtinis, gaunamas sudėties būdu]: 1. paremtas

sudėtimi, susijęs su sudėtimi, pridėjimu; 2. atspindintis sumos (visumos)

ir dėmenų (dalių) santykius; remiamas, paaiškinamas tais santykiais.

aditonas [gr.adyton], šen. graikų šventovės (šventyklos, giraitės, grotos)

vieta, kur buvo laikomos šventenybės ir kur galėjo įeiti tik žyniai arba

išrinktieji.

adjektyvizacija [lot. (nomen) adjectivum -būdvardis], kalbat,

būdvardėjimas.

adjudikacija [lot. adiudicatio – priteisimas], teis.: 1. nekilnojamojo

turto priteisimas asmeniui, pasiūliusiam už tą turtą didžiausią kainą per

teismo sprendimu surengtas varžytynes; 2. nuosavybės teisės pripažinimas

teismo sprendimu.

adjunktas [lot. adjunctus – prijungtas]: 1. pareigūno pavaduotojas; 2.

mokslo įstaigų jaunesnysis mokslinis darbuotojas, papr. vyresniojo

(profesoriaus, akademiko) padėjėjas; 3. buv. SSRS karininkas, kuris

adjunktūroje rengiasi pedagoginiam ar moksl. darbui aukštojoje karo

mokykloje ar mokslo įstaigoje; 4. diplomuoto moksl. dokumentacijos ir

informacijos, bibliotekininkystės darbuotojo titulas; 5. mat. determinanto

arba kvadrat. matricos elemento tam tikro ženklo minoras – algebrinis

papildinys.

adjunktūra [^ adjunktas]: 1. adjunkto pareigos, darbas, titulas; 2. buv.

SSRS aukštųjų karo mokyklų dėstytojų ir karinių mokslo įstaigų darbuotojų

rengimo forma.

adjutantas [lot. adjutans – padedantis], karininkas, paskirtas vado

tarnybiniams pavedimams atlikti; štabo karininkas, tvarkantis raštvedybą ir

atliekantis kitus tarnybinius pavedimus.

ad Kalendas Graecas [sk. ad kalendas grekas; lot.], per graikų kalendas, t.

y. niekada (graikai kalendų neturėjo).

ad leones [lot.], liūtams sudraskyti (Romos cirko žiūrovų šūksnis,

reikalaujantis atiduoti plėšriesiems žvėrims sudraskyti nugalėtus

gladiatorius, myriop nuteistus nusikaltėlius arba krikščionis,

neatsisakiusius savo tikėjimo).

adlerizmas [pagal austrų psichologo A. Adlerio (Adler; 1870-1937) pavardę],

individualioji psichologija – psichoanalizės kryptis, kuri svarbiausiu

nesąmoningu veiklos motyvu laiko valdžios siekimą.

ad libitum [lot.], pasirinktinai, pagal pageidavimą; muz. kūrinio arba jo

fragmento atlikimo nuoroda, leidžianti laisviau pasirinkti tempą, vieną iš

kelių nurodytų instrumentų ir pan.

ad literam [lot.], paraidžiui, pažodžiui, t. y. tikrąja žodžio reikšme.

ad maiorem Dei gloriarn [sk. ad majorcm deji gliorijam; lot.], didesnei

Dievo garbei; jėzuitų ordino kūrėjo šv. Ignaco Lojolos (Ignacio Loyola,

1491-1556) šūkis.

administracija Lot administratio – tvarkymas, vadovavimas]: 1. valst.

valdymo organų sistema; 2. organizacijos, įmonės, įstaigos vadovaujantysis

personalas; 3. atsakingieji rengėjai, tvarkytojai.

administracinis [administracija]: 1. susijęs su administracija, jai

priklausantis; 2. ek. pagristas nurodymais, potvarkiais ir pan., o ne

rinkos dėsniais. administratorius [lot. administrator], atsakingas

tvarkytojas, valdytojas; savivaldybės administracijos vadovas.

administruoti [lot. administrare -valdyti, tvarkyti]: 1. valdyti, tvarkyti;

2*. valdyti, tvarkyti nesigilinant į dalyko esmę, biurokratiškai.

admiralitetas [^ admirolas}, aukščiausiasis karinių jūrų pajėgų valdymo

organas.

admirolas [ol.admiraal < arab.amir ai bahr-jūros valdovas]: 1. karinio jūrų

laivyno aukščiausiųjų vadų kar. laipsnis; 2. dieninis drugys Pyrameis

atalanta.

admitansas [angį. admittance < lot. admitto – pri-leidžiu], ei. grandinės

tariamasis laidumas kinta-majai ei. srovei.

ad modum [lot.], panašiai kaip, pagal pavyzdi.

admonicija [lot. admonitio – priminimas, paraginimas], pamokymas,

graudenimas prieš išpažintį ar priesaiką; įspėjimas.

ad multos annos [lot.], ilgiausių metu!

adneksitas [lot. adnexa – priklausiniai], gimdos priklausinių (kiaušintakio

ir kiaušidės) uždegimas.

adnominalinis [lot. ad nomen – prie daiktavardžio], kalbot. vartojamas su

daiktavardžiu.

ad notam [lot.], prisiminti, žiniai.

ad notanda [lot.], reikia pažymėti, pažymėtina.

ad notata [lot.], pastaba, pastabos.

ad oculos [sk. ad okulios; lot.], prieš akis, akivaizdžiai.

adolescencija [lot. adolescentia – paauglystė]: 1. jaunystė; 2. žmogaus

lytinio brendimo laikotarpis (nuo pirmųjų brendimo reiškinių iki visiško

subrendimo).

adoleskarija [lot. adolesco – augu, bręstu 4-p (cer)karija], zool. kai

kurių digeninių siurbikių lerva, gyvenanti vandens baseinuose ant augalų,

povandeninių daiktų, dugno.

Adomas, Biblijos personažas, pirmasis Dievo sukurtas žmogus, už

nepaklusnumą drauge su Ieva išvarytas iš rojaus.

Adonajas [he.br.Adonai -mano Viešpats], Dievo vardas Senajame Testamente,

vart. vietoj vardo Jahvė, kurį ištarti draudžia judėjų tikėjimas. Adonis

(gr. Adonis), finikiečių augalijos ir derlingumo dievas, vėliau garbintas

ir graikų; mirštančios ir atgyjančios gamtos simbolis.

Adonis [ Adonis]: l.vėdryninių šeimos vienametė arba daugiametė žolė

Adonis, paplitęs Europoje ir V. Azijoje; dekoratyvinis, nuodingas,

vaistinis augalas; 2. gražuolis, moterų numylėtinis.

adopcija [lot. adoptio] * adaptacija.

adoptacija [lot. adoptatio], įvaikinimas (įsūnijimas, įdukrinimas).

adoptuoti [lot. adoptare], įvaikinti (įsūnyti, įdukrinti).

adoracija [lot. adoratio], garbinimas, dievinimas; rel. Dievo arba rel.

kulto objektų garbinimas, ppr. tam tikra forma.

adorantas [lot. adorans (kilm. adorantis) – garbinantis, dievinantis],

tapyboje ir skulptūroje – figūra maldai sudėtomis rankomis, klūpanti prie

Kristaus arba Marijos kojų.

adoratorius [lot. adorator], garbintojas, dievintojas.

adoruoti [lot. adorare], garbinti, dievinti; rel. garbinti Dievą arba rel.

kulto objektą.

ad patres [lot.], pas protėvius (nukeliauti), t. y. numirti.

ad rem [lot.], iš esmės, tuo klausimu, reikalu, konkrečia tema; į temą,

prie temos.

adrenalinas [lot. ad – prie + renalis – inkstų], antinksčių šerdinės dalies

hormonas arba dirbtinis jo analogas; stimuliuoja medžiagų apykaitą, širdies

darbą, didina kraujospūdį, cukraus kieki kraujuje, lėtina žarnyno

peristaltiką.

adrenalin//is [ adrenalinas], antinkstinis, pvz., ~ė sistema – adrenaliną

ir noradrenaliną gaminančių organizmo ląstelių (susikaupusių daugiausia

antinksčių šerdinėje dalyje, simpatiniuose mazguose ir rezginiuose) visuma.

adrenergin//is [ adren(alinas) + gr. ergon – poveikis], biol. jautrus

adrenalinui, jo sužadinamas, pvz., ~ė sinapsė (jos mediatorius yra

adrenalinas). adrenoblokatoriai [ adreno(mimetikai) + angį. block –

sulaikyti], vaistai, laikinai sustabdantys ad-renomimetikų veikimą.

adrenokortikotropinis [lot. ad- prie + renes-inkstai + cortex (kilm.

corticis) – žievė + gr. tro-pos – kryptis], veikiantis antinksčių žievę,

pvz., A hormonas (hipofizės priekinės dalies hormonas, skatinantis

antinksčių žievės veiklą).

adrenomimetikai [ adren(alinas) + gr. mimeti-kos – pamėgdžiojantis],

adrenalinas, noradrenalinas ir panašiai į juos veikiantys vaistai; stiprina

širdies susitraukimus, plečia bronchus.

adresantas [vok. Adressant], siuntėjas- asmuo, siunčiantis pašto siuntą ar

telegramą.

adresas [pranc. adresse]: 1. asmens, įmonės, organizacijos buvimo vietos

nurodymas; 2. iškilmingas raštiškas sveikinimas, kreipimasis į kurį nors

asmenį, organizaciją, įstaigą; 3. komp. duomenų vietos kompiuteryje arba

kompiuterių tinkle nurodymas.

adresatas [vok. Adressat]: gavėjas – asmuo, kuriam adresuota pašto siunta

ar telegrama; 2. asmuo, į kurį kreipiamasi, kuriam kas nors (pvz.,

straipsnis, lit. kūrinys) skiriama.

adresografas [ adresas + .grafas], mašina dažnai pasikartojantiems ant

siuntų tekstams, ypač adresams, spausdinti.

adresuoti: 1. rašyti adresą ant siunčiamo laiško ar siuntinio; 2. pasakyti,

parašyti kam, kieno adresu; 3. komp. paskirti duomeniui adresą.

adsorbatas, adsorbento įgerta medžiaga.

adsorbcija [lot. ad – pas, prie + sorbeo – sugeriu, siurbiu], įgertis,

paviršinis sugėrimas – kokios nors medžiagos kaupimasis skysto ar kieto

kūno paviršiuje iš duju arba tirpalu.

adsorbentas [ad + lot. sorbens (kilm. sorbentis) -sugeriantis,

siurbiantis], didelio specifinio paviršiaus kieta medžiaga, kurios

paviršiuje vyksta adsorbcija.

adsorberis, įrenginys, kuriuo adsorbcijos (sugėrimo) būdu valoma skysčiai

ir dujos.

adsorbtyvas, adsorbuojamoji medžiaga.

adstratas [ad + lot. stratum – patiesalas; čia: pagrindas], kalba,

padariusi įtaką kitai, gretimos tautos arba toje pačioje teritorijoje

vartojamai kalbai ar jos tarmėms.

adūkcija [lot. adductio – pritraukimas], anat. galūnės pritraukimas prie

kūno vidurinės plokštumos.

aduktas, chem. junginys, kuris susidaro, laisvai susijungus dviem

molekulėms, ir lengvai skyla į tas pačias molekules.

adūktorius [lot. adductor -pritraukėjas], anat. pritraukiamasis raumuo.

ad unguem [sk. ad ungvem; lot.], iki nago, t. y. labai gerai, labai

kruopščiai, iš panagiu.

ad unum (omnes) [lot.], (visi) iki vieno, be išimties.

ad ijsum [sk. ad ūzum; lot.], vartoti, vartojimui.

ad usum Delphini [sk. ad ūzum delfyni; lot.]: 1. naudotis dofinui (lot.

delphinus) – taip vadindavo specialiai cenzūruotus lotyniškus klasikų

leidinius, skirtus Liudviko XIV sūnui; 2*. leidiniai, skirti tam tikrai

skaitytojų grupei, ypač jaunimui.

advaliorinis [lot. ad valorem – pagal verte] ntk., vertybinis, nustatomas

pagal prekės kainą, pvz., A muitas.

ad valorem [sk. ad valiorem; lot.], pagal verte, pagal kainą.

advėkcija [lot.advectio -atgabenimas],meteor. oro masių pernaša

horizontalia kryptimi.

adventas [lot. adventus – atėjimas], pagal katalikų liturg. kalendorių –

keturios paskutinės savaitės prieš Kalėdas.

adventicija [lot. adventitia – išorinė], anat. išorinis dangalas, vienas iš

3 dangalų, kurie sudaro vamzdinių organų, kraujagyslių ir limfagyslių

sieną; išorinė.

adventistai [ adventas], protestantų sekta

pranašaujanti greitą antrąjį Jėzaus Kristaus atėjimą į žemę; atsirado 1831

JAV.

adventyvinis [lot. adventitius – atėjęs iš kitur, [sve-timas], kilęs iš

kitur, atsiradęs ne čia; pridėtinis, atsiradęs vėliau, pvz., A augalas

-žmogaus ar gyvūnų atneštas (perkeltas) iš kt. kraštų, išskyrus

introdukuotus; A organas – pridėtinis augalo organas, išaugęs neįprastoje

vietoje (šaknys ant stiebo).

adverbalinis [lot. ad verbum – prie veiksmažodžio], vartojamas su

veiksmažodžiu.

adverbialinis [lot. adverbialis], prieveiksminis, turintis prieveiksmio

savybių arba jo reikšmę.

adverbializacija [lot. adverbium – prieveiksmis], prieveiksmėjimas, pvz.,

tuomet < tuo metu.

advocatus Dei [sk. advokatus deji; lot.], Dievo advokatas, t. y.

dvasininkas, kuris per beatifikaciją ar kanonizaciją iškelia argumentus už

asmens pripažinimą šventuoju.

advocatus diaboli [sk. advokatus dijaboli; lot.]: 1. velnio advokatas, t.

y. dvasininkas, kuris per beatifikaciją ar kanonizaciją iškelia argumentus

prieš asmens pripažinimą šventuoju; 2*. blogio gynėjas.

ad vocem [lot.], to žodžio proga, ta proga (kas ateina į galvą).

advokatas [lot. advocatus]: 1. asmuo, turintis teisę teikti juridinę

pagalbą asmenims, organizacijoms; 2*. užtarėjas, žodžiu ar raštu ką

užtariantis. advokatauti: 1. būti advokatu, dirbti advokato darbą; 2.

patarti, užtarti, ginti ką, imtis tvarkyti kieno reikalus.

advokatūra [ advokatas]: 1. advokatų visuma, turinti tam tikrą organizacinę

struktūrą; 2. advokato profesija, veikla.

aequo animo [sk. ekvo animo; lot.] ramiai, abejingai.

aeracija [pranc.aėration < gr. aer-oras]: 1. vėdinimas; prisotinimas oro;

2. dirvožemio oro apykaita su atmosferos oru; ją reguliuoja žemės dirbimas

ir melioracija; 3. med. ^ arterizacija.

aerariumas [gr. aer – oras], nuo saulės ir vėjo apsaugota oro vonių

aikštelė.

aeratorius [pranc. aerateur- vėdintuvas], mašina birioms medžiagoms

purenti, vėdinti; purentuvas.

aerenchima [aer + gr. enchyma -audinys], purus augalų audinys, kurio

ląstelės plonasienės, tarpu-ląsčiai dideli, prisipildę oro; būdinga vandens

ir pelkių augalams.

aero. [gr. aer-oras], pirmoji sudurt. žodžių dalis, rodanti jų sąsają su

oru, dujomis, aviacija.

aerobai [ aero. + gr. bios – gyvybė), organizmai gyvenantys tik laisvo

deguonies turinčioje aplinkoje

aerobika [angl. aerobic], intensyvios mankštos, atliekamos pagal estradinės

muzikos taktą, kompleksas; paplito JAV, V. Europoje XX a. 8-9 dešimtmetyje

(daugiausia kultivuojamas moterų). .

aerobinis [ aerobai], reikalaujantis deguonies gyvybei palaikyti, pvz., A

organizmas (aerobas).

aerobiontai [ aero. + biontas] ^ aerobai. aerobiozėĮ^aero. + -71

.biozė], gyvavimas tik tada, kai yra laisvo deguonies.

aerobusas [ aero. + (auto)busas], didelis (keliu šimtu vietų) keleivinis

lėktuvas.

aerodinamika [ aero. + dinamika], mokslas, tiriantis oro (dujų) judėjimą

ir jėgas, veikiančias dujose judančius kietus kūnus.

aerodinamin//is [ aerodinamika]: 1. aptakus, aptakios formos, pvz., A

kūnas; 2. sukeltas dujų poveikio, pvz., —ė jėga (jėga, kuria dujos veikia

jose judančio kietojo kūno paviršiaus elementą); 3. susijęs su

aerodinamikos tyrimais, jos dėsnių veikimu, panaudojimu.

aerodoksas, beliepsnio sprogdinimo būdas; naud. suslėgtų dujų energija.

aerodromas [ aero. + .dramas], žemės plotas, pritaikytas lėktuvams

kilti, tūpti, stovėti ir aptarnauti.

aeroembolizmas [ aero. + gr. embole- užsikimšimas], kraujagyslių

užsikimšimas, dėl aukšto atmosferos slėgio susidarius jose azoto

burbuliukams.

aerofagija [ aero. + .fagija], oro rijimas sergant virškinamojo trakto

ligomis, isterija.

aeroflitras [- aero. + filtras], biofiltras su intensyvia dirbtine

aeracija, suaktyvinančia vandenį valančių mikroorganizmų veiklą.

aerofltai [aero. + .fitas], augalai, visas maisto medžiagas gaunantys

iš atmosferos, pvz., kai kurios samanos, kai kurie bromelijinių šeimos

augalai (tilandsijos).

aerofobija [ aero. + .fobija], įkyri oro judėjimo (vėjo, skersvėjo,

atvirų langų) baimė.

aerofonai [ aero. + ./o/ias1], pučiamieji muz. instrumentai

(klarnetai, saksofonai, birbynės, fleitos, skudučiai, trimitai, valtornos,

trombonai).

aeroforas [ aero. + gr. phoros – nešantis]: 1. techn. Įrenginys, kuriuo

narui po vandeniu tiekiamas oras; 2. muz. pučiamojo instrumento įtaisas

(kojomis minamos dumplelės ir vamzdelis), tiekiantis orą be pertraukų (net

ir griežikui įkvepiant).

aerofotografija [ aero. + fotografija], Žemės paviršiaus fotografavimas

iš skraidymo aparato.

aerofotogrametrija [ aero. + fotogrametrija], vietovės planų sudarymas

remiantis iš skraidymo aparato padarytomis nuotraukomis.

aerofototopografija [ aero. + foto. + topografija], žemėlapių

sudarymas pagal nuotraukas, padarytas iš skraidymo aparato (ppr. lėktuvo).

aerogenin//is [ aero. + .geninis],med. plintantis oru, pvz., ~ė

infekcija.

aerogeodezija [ aero. + ^ geodezija] aerofototopografija.

aerografas [ aero. + .grafas], prietaisas dažams purkšti suslėgtu oru

ant marginamo popieriaus, audinio, kitų paviršių.

aerografija, spalvinimas, marginimas aerografu.

aerojonoterapija [ aero. + jonoterapija], gydymas jonizuotu oru.

aerokasko [ aero. + kasko], oro transporto priemonių draudimas.

aeroklimatologija [aero. + klimatologija], laisvosios atmosferos

(troposferos aukščiau kaip 1,5 km nuo Žemės paviršiaus) ir apatinio

stratosferos sluoksnio (iki 20-25 km) klimatologija.

aeroklubas [ aero. + klubas]: 1. sporto lakūnų, parašiutininkų,

sklandytojų draugija; 2. aviacijos sportininkų rengimo organizacija.

aerolltas[ aero. + .litas], akmeninis meteoritas.

aerolocija [ aero. + locija], oro linijų, aerodromu, tūpimo aikštelių

aprašas.

aerologija [ aero. + .logija], mokslas, tiriantis laisvosios

atmosferos fiz. procesus ir reiškinius.

aeromechanika [ aero. + mechanika], mokslas, tiriantis dujų ir jose

esančių kūnų pusiausvyrą irjudėjimą.

aeromėtras [ aero. + .metras], prietaisas dujų masei ir tankiui

matuoti.

aeromobllis [ aero. + lot. mobilis – judamas], propelerio varomas

automobilis.

aeronas1 [gr. aer- oras], stiprus lengvas aliuminio lydinys su variu,

siliciu, kartais ir su ličio priemaiša; vart. lėktuvams, dirižabliams

gaminti.

aeronas2, vaistas, slopinantis vėmimą; vart. jūrų ir skridimo ligos

profilaktikai.

aeronautas [ aero. + gr.nautes -jūreivis], oreivis; žmogus, skraidantis

aerostatais.

aeronautika [ aero. + gr. nautike- laivyba], žmonių skraidymas

atmosferoje; aviacija, oreivystė.

aeronavigacija [ aero. + navigacija], skraidymo aparatu valdymo mokslas,

priemonės ir veiksmai; orientavimasis, kelio radimas skrendant. aeronomija

[aero. + gr.nomoš -dėsnis], mokslas, tiriantis aukštųjų atmosferos

sluoksnių (me-zosferos ir egzosferos) fizik. ir chem. procesus.

aeroplanas [pranc. aeroplane < aero. + pla-ner – sklandyti], pasenęs

lėktuvo pavadinimas.

aeroplanktonas [ aero. + planktonas], oro srovių nešiojami smulkūs gyvi

organizmai (bakterijos), sėklos, sporos, žiedadulkės.

aeroponika [aero. + gr. ponos – darbas], augalų auginimas drėgname ore,

be dirvos: šaknys purškiamos mitybiniu tirpalu.

aeroportas [ aero. + pranc. port – uostas] ntk., oro uostas – aerodromas

su visais įrenginiais ir specialiomis tarnybomis.

aerosilas, smulkūs, labai lengvi silicio dioksido milteliai.

aerostatas [ aero. + gr.statos -stovintis], skraidymo aparatas, kurio

keliamąją jėgą sudaro specialiame apvalkale esančios lengvesnės už orą

dujos (vandenilis, helis).

aerostatika [ aero. + statika], mokslas apie duju pusiausvyrą ir

nejudančiu dujų mech. poveikį jose esantiems kūnams.

aerostilas [ aero. + gr. stylos – kolona], šen. graikų šventykla su

kolonomis, kurių interkolum-niumas 6V2 modulio.

aerotaksis [ aero. + taksis1], mikroorganizmų, pavienių ląstelių (pvz.,

lytinių ląstelių) arba ląstelių dalių (pvz., plastidžių) aktyvus judėjimas

link arba nuo deguonies šaltinio.

aerotankas [ aero. + angi. tank-rezervuaras], aeruojamas nutekamojo

vandens biol. valymo įrenginys.

aeroterapija [ aero. + terapija], gydymas oru (oro vonios, buvimas

gryname ore).

aerotorija [aero. + (ten)fonya], oro erdvė virš aerodromo ir apie 50 km

aplink jį lėktuvams leistis ir kilti.

aerozolis [ aero. + zolis], dispersinė sistema, susidedanti iš dujų ir

jose plūduriuojančių kietų arba skystų dalelių.

afabulmis [ a. + < fabula], neturintis fabulos, pvz., A lit. kūrinys.

afagija [ a. + .fagija],nenurijimas, negalėjimas nuryti maisto.

afakija [ a. + gr.phakos – lęšis], med. lęšiuko nebuvimas akyje.

afalina, delfinas Tursiops truncatus, paplitęs jūrų seklumose; auginamas

okeanariumuose.

afarai, tauta, kalbanti viena kušitų kalbų; gyvena Etiopijoje, Eritrėjoje,

Džibutyje; danakiliai.

afazija [gr. aphasia < a. +phasis-kalbėjimas], negalėjimas kalbėti,

atsirandantis dėl galvos smegenų pažeidimo.

afektacija [lot. affectatio], perdėtas, dirbtinis jausmingumo rodymas;

kalbos, elgesio įmantrumas.

afektas [lot. affectus -susijaudinimas, aistra], stiprus, trumpas

susijaudinimas, smarki emocinė reakcija, jausmų protrūkis (ypač pykčio).

afektuotas [afektacija], nenatūralus, perdėtas (apie elgesį, jausmą).

afelis [gr. aphėlios < apo – toli nuo + helios – saulė], aplink Saule

skriejančio kūno orbitos taškas, labiausiai nutolęs nuo Saulės.

afera [pranc. ajfaire], didelė apgavystė; nesąžininga, apgavikiška veika.

aferentin//is [lot.afferens (kilm.afferentis) -atnešantis]: 1. atnešantis,

atvedantis (Į kokį nors organą), pvz. ~ės nervinės skaidulos (skaidulos,

kuriomis jaudinimas sklinda į centrinę nervų sistemą); 2. med. įcentrinis.

af erezė [gr. aphairesis], kalbat, žodžio pradžios garso arba kelių garsų

išnykimas, pvz., angį. I’m < / am, vok. raus < lieraus.

aferistas, sukčius, žmogus, kuris daro aferas.

affettuoso [sk. afetuozo; it.], muz. jautriai, švelniai, aistringai.

afganai, tauta, kalbanti viena iranėnų kalbų (puš-tūnų k.); gyvena

Afganistane, Pakistane;puštūnai.

afganas: 1. vietinis pietvakarių vėjas, pučiantis 40-70 dienų per metus

Amudarjos aukštupyje; 2. rankomis rištas rusvai raudonų atspalvių, geom. ir

augai, motyvų rašto kilimas, gaminamas daugiausia Afganistane; 3. afganų

kurtas, šunų ilgais ir švelniais plaukais veislė, kilusi iš Afganistano.

afganis, Afganistano piniginis vienetas.

af leidai [lot. aphis – amaras + caedo – žudau], insekticidai amarams

naikinti.

afiksacija, žodžių darybos būdas – afiksų dėjimas prie šaknies arba

kamieno.

afiksas [lot. affūcus – pritvirtintas], kalbat, kiekviena reikšminė žodžio

dalis (morfema), išskyrus šaknį (pvz., priešdėlis, priesaga, intarpas,

galūnė).

afiksoidas [ afiksas + gr. eidos -pavidalas],kal-bot. šakninė morfema,

atliekanti afikso funkcijas.

afllija [ a. + gr. phyllon – lapas], augalo lapų nebuvimas dėl jų

redukcijos.

afinavimas [pranc. affiner – valyti]: 1. valymas, gryninimas, grynos

medžiagos gavimas; 2. rafina-vimui skirto smulkaus cukraus parengiamasis

valymas; 3. metalurgijos procesas labai gryniems tauriesiems metalams

(auksui, platinai, sidabrui) gauti.

afinažas [pranc. affinage – valymas] ^ afinavimas (3).

afinūs, afininis [lot. affinis], artimas, gretimas, giminingas, pvz.,

matematikoje A atvaizdis -abipus vienareikšmės plokštumos (erdvės)

atvaizdis į plokštumą (erdvę), kai tiesė pereina į tiese.

afirmacija [lot. affinnatio], patvirtinimas.

afiša [pranc. affiche], kultūros, sporto pramogų renginio, parodos

reklaminis skelbimas.

afišuoti [ afiša], reklamuoti, atkreipti dėmesį. aflėksin//is [s a. +

fleksinis], kalbat, neturintis fleksijos; ~ės kalbos – kalbos, kurioms

nebūdinga fleksija, ypač galūnių kailyba.

afonija [gr. aphonia – nebylystė], balso netekimas, balso nebuvimas dėl

gerklų ar nervu sistemos pažeidimu.

aforistin//is [^ aforizmas], trumpasakis, panašus i aforizmą, pvz., ~

mintis.

aforizmas [gr. aphorismos < aphorizo – apibrėžiu], trumpas, įtaigios formos

posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai originalią, netikėtą mintį,

pvz.: „Yra priekaištu, kurie giria, ir pagyrimu, kurie šmeižia”. – F. de

Larošfuko (de La Roche-foucauld).

a fortiori [sk. a forcijori; lot.], juo labiau.

atrakta [gr. apkreikta -laivai be denio], šen. Graikijos irklinis laivas,

panašus į galerą.

afrazin//is, bendras Afrikai ir Azijai; ~ės kalbos -semitų-chamitų kalbos,

paplitusios S. Afrikoje ir P. v. Azijoje.

afrikaneriai, tauta, kalbanti viena germanu kalbu – afrikanso kalba; gyvena

Pietų Afrikos Respublikoje, Zimbabvėje, Namibijoje; būrai.

afrikaneris [ol.Afrikaaner – afrikietis; olandas, gyvenantis Afrikoje]: 1.

bendruomenės, kildinančios save iš olandu kolonistų P. Afrikoje, narys;

būras; 2. Afrikos, ypač P. Afrikos Respublikos, baltosios rasės gyventojas.

afrikanistika, mokslo žinių apie Afrikos tautas, jų kalbas, literatūrą,

meną visuma.

afrikanizacija: 1. Afrikos šalių siekimas parengti visų veiklos sričių

savus kadrus, atgaivinti ir išplėtoti nacionaline kultūrą; 2. suteikimas

kam nors Afrikai, jos tautų kultūrai būdingų bruožų.

af rikansas [oi. afrikaans], būrų kalba – viena iš P. Afrikos Respublikos

valst. kalbų, susidariusi olandų k. pagrindu.

afrikat//a [lot. affricata – pritrinta], kalbat, priebalsis, susidedantis

iš glaudžiai sutapusių sprogstamojo (uždarumos) ir pučiamojo (ankštumos)

elementų, pvz., liet. kalbos liežuvio priešakinės ~os c, č, dz, dž, vok.

kalbos lūpinė A pf.

afro [angį], sušiauštų plaukų šukuosena, mėgdžiojanti paplitusią kai kur

Afrikoje.

afrodisijos [gr. aphrodisia], šen. graiku šventė deivės Afroditės garbei.

Afroditė (gr. Aphrodile), šen. graiku grožio ir meilės deivė; ją atitinka

romėnų Venera; moters grožio idealas.

afroditė, nereidinių būrio daugiašerė žieduotoji kirmėlė Aphrodite

aculeala; apie 20 cm ilgio; gyvena jūrų dugne.

afrodiziakas [gr. aplirodisiakos – lytinis, seksualinis], nied. priemonė,

sukelianti arba didinanti lytini potraukį.

afrodizija, ined. padidėjęs lytinis potraukis.

afrontas [pranc. affront -viešas įžeidimas, užgaulė, nuoskauda], ižejdimas,

akibrokštas.

afrontūoti [ afrontas], įžeisti, išsišokti, padaryti akibrokštą,

nemalonumą, griežtai atsikirsti.

afta [gr. aphthai (dgs.)], med. opelė burnos, kartais makšties gleivinėje.

aga1 [turkų k. ponas]: 1. sultonų Turkijos karo vadų, janyčarų vado, rūmų

tarnų viršininko titulas; nuo 1826 (likvidavus janyčarus) turkų kariuomenės

jaunesnysis ar vidurinis karininkas; 2. dab. Turkijoje – kreipimosi į

pasiturinčius žemvaldžius žodis, kartais vardo sudėtinė dalis.

aga2, didžiulė rupūžė Bufo marinus; paplitusi P. ir Centr. Amerikoje,

Australijoje.

agalaktija [ a. + gr.gala (kilm. galaktos) -pienas], bepienystė – pieno

nebuvimas (gimdyvėms).

agalmatolitas [gr. agalma (kilm. agalmatos) -puošmena + .litas],

minkštas, sunkus, pilkas, žalsvas arba gelsvas mineralas arba uoliena, iš

kurios Kinijoje daromos skulptūrėlės, miniatiūr. pagodos; pagoditas.

agamija [gr. agamia -nesituokimas]: 1. viengungystė; 2. biol. belytiškumas,

lyties organų neturėjimas.

agamin//is [gr. agamos -nesimokęs], nelytinis, ne-lytinio dauginimosi;

pvz., ~iai organizmai – žemesnieji gyvūnai arba augalai, kurie dauginasi be

apvaisinimo (nelyt. būdu).

agamogonija [agamos + .gonija], organizmo nelytinis dauginimasis, pvz.,

dalijimasis, pumpura-vimas.

agamos, driežaiAgama; paplitę Afrikoje, P. r. Europoje, Vid., Centr. ir P.

Azijoje, Australijoje, kai kuriose Ramiojo vandenyno salose.

agapantas [gr. agape- meilė + anthos – žiedas], česnakinių šeimos

svogūninis augaiasAgapanthus; dekoratyvinis, kilęs iš P. Afrikos.

agapė [gr. agape]: 1. neoplatonikų filosofijoje -krikščioniška artimo (ypač

vargšų, silpnųjų, nusidėjėlių, net priešu) meilė, Dievo meilė; 2. pirmųjų

krikščionių liturginė puota Paskutinei vakarienei atminti (per ją būdavo

pavalgydinami ir vargšai).

agaragaras P agaras2.

agar//as vienametis agarinių šeimos vandens augalas Trapą; išplitęs

Europos, Azijos ir Afrikos vidutinio ir paatogrąžių klimato juostose;

vaisiai (~o riešutai) valgomi; Lietuvoje išnykęs.

agaras2 [ malaj.], angliavandenis, gaunamas iš raudondumbliu ir rudadumblių

(Ahnfeltia, Geli-dium); bespalvis arba gelsvas; brinkdamas vandenyje virsta

drebučiais.

agatas [pranc. agate < gr. achates], mineralas, Įvairiaspalvis

sluoksniuotas arba koncentriškai juostuotas chalcedonas; juvelyr. akmuo;

vart. ir techn. dirbiniams.

agatis [gr. agathis – siūlu kamuolys; į jį panašūs kankorėžiai] nik.,

agatmedis – araukarijinių šeimos visžalis spygliuotis medis Agathis; iš

medienos daromi baldai, drožiniai, gaunama derva (kopalas, kaūris),

vartojama technikoje, medicinoje.

agav//a [gr. agauos – nuostabus, žavus], agavinių šeimos daugiametis

monokarpinis augalas sukulentas Agave, kilęs iš Meksikos; ~os – dekor.,

pluoštiniai augalai; iš žiedynstiebių saldžių sulčių gaminama tekila.

agavai, tauta, kalbanti viena kušitų kalbu; gyvena Etiopijoje, Eritrėjoje.

agenda [lot. agendum (dgs. agenda’) – kas padarytina]: 1. šen. liturg.

knyga, kurioje surašytos krikščioniu bažnyt. apeigos jų atlikimo tvarka; 2.

atliktinų reikalų užrašai (bloknote, kalendoriuje).

agenėzė [ a. + ^genezė], organo arba jo dalies neišsivystymas.

agentas1 [lot. agens (kilm. agentis) – veikiantis]: 1. asmuo, veikiantis

kieno nors pavedimu, atstovas, patikėtinis, įgaliotinis; 2. slaptųjų

tarnybų tarnautojas; 3. šnipas, diversantas.

agentas2:1. veiksnys – reiškinio, vykstančio gyvojoje ar negyvojoje

gamtoje, priežastis; 2. chem. arba fizik. procesą sukelianti medžiaga.

agentūra [agentas}: 1. organizacija, atliekanti kieno nors pavedimus; 2.

įstaiga, per savo korespondentus renkanti žinias ir teikianti informaciją

žiniasklaidai, pvz., spaudos A; 3. kurios nors įstaigos, įmonės arba

organizacijos atstovybė, skyrius, filialas; 4. agentai, agentų visuma; 5.

agentų tinklas, organizuojamas slaptoms žinioms rinkti, ardomajam darbui

dirbti, pvz., žvalgybos A.

agėuzija [ a. + gr. geusis – skonis], med. skonio netekimas, nejutimas.

aggio [sk. adžo; it.] ^ ažio.

aggiornamento [sk. adžornamento; it. modernizacija], Katalikų bažnyčios

politika, kuria stengiamasi suaktualinti, sumoderninti, liberalizuoti ir

patobulinti Bažnyčios doktrinas ir institucijas.

agirija [. + gr. gyros – ratas, vingis], bevingys-tė – Įgimtas galvos

smegenų didžiųjų pusrutuliu žievės vingių nebuvimas.

agitacija [lot. agitatio – raginimas, jaudinimas]: 1. aktyvus politinių,

socialinių idėjų propagavimas, aiškinimas; 2. įtikinėjimas, siekimas

palenkti.

agitato [sk. adžitato; it.], inuz. neramiai, triukšmingai.

agitatorius, žmogus, varantis agitaciją.

agliutinacija [oi.agglutino -prilipdau, priklijuoju]: ‘.kalbot. žodžių ir

žodžių formų darybos būdas: prie šaknies, einančios ir savarankišku žodžiu,

dedami afiksai, nesusiliejantys nei tarpusavyje, nei su šaknimi ir turintys

vieną pastovią gram. reikšmę, pvz., totorių „kul” -ranka, „kul-da” –

rankoje, „kulym” – mano ranka, „kulym-da” – mano rankoje; 2. med.

bakterijų, kraujo kūnelių ir kai kurių medžiagų dalelių sukibimas ir

nusėdimas dėl antikūnų ir antigenų sąveikos; 3. chem. /” agregacija.

agliutinacin//is [^ agliutinacija], turintis agliutinacijos požymių; —ės

kalbos – kalbos, kurių gramat. kategorijų ir ryšių reiškimo pagr. priemonė

yra agliutinacija (1), pvz., Altajaus, finougrų kalbos.

agliutininai, medžiagos (antikūnai), susidarančios žmogaus ir gyvūnų

organizme veikiant organizmui svetimoms medžiagoms (antigenams) ir

sukeliančios ? agliutinaciją (2).

aglomeracija [lot. agglomero- prijungiu, sukaupiu], kaupimasis, supuolimas,

sukibimas, sukepi-mas: 1. biol. skystyje skendinčių mikroorganizmų

susikaupimas į krūveles; 2. met. sukepimas – terminis procesas, per kurį

smulkios medžiagos (rūda, jos koncentratai, atliekos) sukepinamos į

didelius luitus, kad būtų patogiau apdirbti; 3. grupė susijungusių

gyvenviečių (ppr. prie didžiųjų miestų), turinčių glaudžius ūkio, darbo,

kultūros ir buities ryšius.

aglomeratas: .met. smulkios rūdos, koncentratų, atliekų luitas, gautas

aglomeracijos (2) būdu; 2. geol. uolienų ir mineralų neapzulintų nuolaužų

biri sankaupa.

agloporltas, dirbtinė poringa biri termoizoliaci-nė medžiaga iš sukepinto

molio ir akmens anglių mišinio; vart. lengvajam betonui gaminti ir

termoizoliacijai.

aglosija [ a. + gr. gldssa – liežuvis], beliežuvystė – įgimtas liežuvio

nebuvimas.

agnatai1 [lot. agnatus -giminaitis iš tėvo pusės]: 1. romėnų teisėje -visi

tėvo valdžioje esantys laisvi žmonės (ne vergai), kilę iš vieno protėvio

arba patekę į šeimą įsūnijimu ar santuoka; 2. germanų teisėje -vyro linijos

kraujo giminaičiai vyrai.

agnatai2 [ a. + gr. gnathos – žandikaulis], be-žandžiai – seniausieji

iškastiniai stuburiniai gyvū-naiAgnatha, iš kurių dabar gyvena tik nėgės ir

mik-sinos; neturi tikrųjų žandų.

Agnis, šen. indų ugnies dievas, žmonių draugas ir globėjas.

agnosticizmas [gr.agnostos -nepažinus],filos. pažinimo teorijos kryptis,

neigianti galimybę pažinti objektyvią tikrovę.

agnostikas, agnosticizmo šalininkas.

agnozija [ a. + gr.gndsis-pažinimas]: .med. daiktu ir reiškiniu

atpažinimo sutrikimas, dažn. dėl galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės

pažeidimo; 2. filos. nežinojimas.

Agnus Dei [sk. agnus deji; lot.], re/. Dievo Avinėlis (Kristus); maldos,

kalbamos per mišias, pradžia.

agogika [gr. agoge- nuvedimas], muz. atlikimo ypatybė: nedideli ritmo ir

tempo pakeitimai, susiję su kūrinio ar jo dalies interpretacija; ypač

būdinga romantiniam atlikimo stiliui.

agonas [gr. agdn]: 1. šen. graiku sporto, meno, minties varžybos; 2. šen.

graikų polinkis varžytis, rungtyniauti.

agonija [gr. agonia – kova, vidinė kančia], merdėjimas – būsena prieš

mirtį.

agonistika [gr. agonistikė(techne) -varžymosi menas], šen. Graikijoje

-varžybos, mokėjimas varžytis, siekimas rungtyniauti, pirmauti.

agora1 [gr.]: 1. šen. Graikijos polių tautos susirinkimas ir vieta, kur jis

vykdavo; 2. svarbiausioji šen. Graikijos miestų aikštė su šventyklomis,

turgaviete, valst. įstaigomis.

agora2, Izraelio pinig. vieneto svaro (1948-80) ir šekelio (nuo 1980)

šimtoji dalis.

agorafobija [ agora1 + p .fobija], liguista didelės erdvės, pvz.,

aikštės, plačios gatvės, baimė.

agrafas [pranc. agrafe]: 1. puošni sąsaga, segė; 2. archit. dekoratyvinė

įv. pavidalo (akanto lapo, kriauklės, maskarono) sankaba konstrukcinių

elementų sandūroje.

agrafija [a. + .grafija], sugebėjimo rašyti sutrikimas dėl galvos

smegenų didžiųjų pusrutulių žievės pažeidimo.

agramantas [pranc. agrėments – puošmenos], virvinė pynė drabužiams,

užuolaidoms, minkštiems baldams apdailinti.

agramatizmas [gr. agrammatos – neraštingas, nemokytas žmogus], med.,

psichol. nesugebėjimas taisyklingai jungti žodžius ir sudaryti sakinius.

agranulocitai [a. + granulocitai],fiziol. leukocitai, neturintys

citoplazmoje grūdelių (granulių); būna 2 rūšių: limfocitai ir monocitai.

agranulocitozė [agranulocitai], kraujo liga -grūdėtųjų leukocitų

(granulocitų) sumažėjimas krau-juje.

agrar//as [ agrarinis]: 1. stambus žemvaldys, ūkininkas; 2. stambiųjų

žemvaldžių interesams atstovaujančios partijos (~ų partijos) narys.

agrarinis [lot. agrarius}: 1. žemės, susijęs su žemėvalda, žemės naudojimu;

2. toks, kuriam būdingas ž. ū. gamybos vyravimas, pvz., A kraštas.

agrarizmas [ agrarinis], XIX a. II pusėje Vokietijoje susiformavusi visuom.

doktrina ir ja paremtas visuom. polit. judėjimas, skelbiantis, kad ūkio

pagrindas yra žemdirbystė, o svarbiausias visuomenės sluoksnis

-valstiečiai. agravacija [lot. aggravo – sunkinu, bloginu]: 1. ligos

pablogėjimas; 2. ligos reiškinių perdėjimas.

agregacija [lot. aggregatio – (pri)jungimas], stambių molekulių ar

koloidinių dalelių sukibimas, jų sankaupa.

agregatas [lot. aggregatus -prijungtas]: 1. techn. mašinų, prietaisų arba

aparatų junginys bendram darbui atlikti, pvz., arimo A susideda iš

traktoriaus, plūgų ir akėčių; 2. techn. sudėtingos mašinos savarankiškas

mazgas, atliekantis tam tikrą funkciją, pvz., automobilio variklis, pavarų

dėžė, įv. mašinų siurbliai, reduktoriai; 3. geol. uolieną arba jos dalį

sudarančių įv. formos ir struktūros mineralų visuma.

agregatinis [ agregatas]: .fiz. susijęs su medžiagos atomų, jonų, molekulių

ar koloidinių dalelių būsena, pvz., kieta (kristaline), skysta, dujine ar

plazmine; 2. susijęs su agregatu.

agregūoti: 1. jungti į vieną agregatą (1);2. stambinti (pvz., statistikos

rodiklius).

agremanas [pranc. agrėment – pritarimas], valstybės sutikimas priimti kitos

valstybės siūlomą kandidatą į dipl. atstovybės vadovus.

agresija [lot. aggressio -užpuolimas]: 1. tarpt, teisei prieštaraujantis

valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kt. valstybės suverenitetą,

terit. neliečiamybę ir polit. nepriklausomybę; 2. psichol. priešiškas kitam

individui ar jų grupei puolamasis elgesys, pasireiškiantis žodžiu ar

veiksmais; puolimas turint tikslą ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai

paveikti.

agresinai p agresija], med. patogen. mikrobų gaminamos medžiagos, kurios

didina tų mikrobų vi-rulentiškumą, padeda jiems įsiskverbti į organizmą,

daugintis ir plisti.

agresyvūs [ agresija], puolus, karingas.

agresorius, vykdantis < agresiją (]).

agrežė [pranc. agrege], mokslo laipsnis Prancūzijoje, leidžiantis dėstyti

licėjuose, universitetų gamtos mokslų ir humanitar. fakultetuose.

agrikultūra [ot.agricultura -laukininkystė,žemdirbystė], žemdirbystės

kultūros kėlimo priemonių visuma.

agriofitai [gr. agrios – laukinis + phyton – augalas] – svetimžemiai

naturalizavęsi augalai, prisitaikę prie nauju sąlygų ir augantys

natūraliose buveinėse, pvz., ajerai, elodėjos.

agro. Įgr. agros – laukas, dirva], pirmoji sudurt. žodžiu dalis, rodanti

jų sąsają su dirbamąja žeme, žemdirbyste arba agronomija, pvz.,

agrochemija, agrotechnika.

agrobiologija [ agro. + biologija], ž. ū. biologija.

agrocenologija / agrofitocenologija.

agrocenozė [ agro. + gr. kainos -bendras], organizmų (gyvūnų ir augalu)

visuma, susidariusi dirbamos žemės plote dėl žmogaus ūk. veiklos.

agrochemija [ agro. + chemija], agronomi-nė chemija – mokslas, tiriantis

chem. ir biochem. procesus, vykstančius dirvožemyje ir augaluose, augalų

mitybą, trąšų ir kt. ęhemikalų naudojimą dirvožemio derlingumui didinti.

agroekologija [ agro. + ekologija], ekologijos skyrius; tiria

kultivuojamu augalų biocenozės ryšius ir išor. sąlygų poveikį tų ryšių

susidarymui. agrofltai [gr. agros – laukas + phyton – augalas] psn.,

ariamose dirvose augantys augalai, segetali-niai augalai.

agrofitocenologija [ agro. + fito. + gr. koi-nos -bendras +

.logija], mokslas, tiriantis dirbamų laukų augalų bendrijas, kurias

sudaro kultūr. augalai ir piktžolės.

agroflzika [ agro. + fiz/Tra], agronominė fizika – ž. ū. mokslas,

tiriantis augalų gyvybinės veiklos fizik. procesus, augalų gyvenimo išor.

sąlygas ir būdus joms paveikti.

agrogeologija [ agro. + geologija], geologijos skyrius, tiriantis

dirvožemio tipus ir jų susidarymą, t. p. dirbamos žemės apsaugą.

agroklimatologija [agro. +^klimatologija], klimatologijos skyrius,

tiriantis klimato sąlygų poveikį auginamiems augalams.

agromelioracija [agro. +^melioracija], pagrindinių dirvožemio savybių

gerinimas agrotechn. priemonėmis.

agrometeorologija [ agro. +^ meteorologija], mokslas, tiriantis meteor.

ir hidrolog. sąlygų įtaką ž. ū. gamybos objektams ir procesams.

agronomas, agronomijos specialistas.

agronomija [ agro. + gr. nomos – dėsnis, taisyklė], žemdirbystės teorija;

ž. ū. augalų auginimo mokslas.

agrostologija [gr. agrostis- labuko žolė + .logija], mokslas, tiriantis

miglinių (varpinių) šeimos augalus.

agrotechnika [ agro. + technika], žemdirbystės technologija; ž. ū.

augalų auginimo priemonių sistema.

agūtis [isp. aguti < tupių-gvaranių k.], graužikas Dasyprocta agiiti;

paplitęs P. ir Centr. Amerikos tropinėse srityse.

Ahasferas p Ahasveras.

Ahasvėras: 1. vid. amžių legendos Amžinasis žydas klajūnas, pasmerktas iki

pasaulio pabaigos klajoti už tai, kad neleido prie savo namų pailsėti į

Golgotą vedamam Jėzui Kristui; 2*. nuolat klajojantis, vietos, prieglobsčio

nerandantis žmogus.

ahimsa, ahlnsa [skr. ahimsa – neskriaudimas], indų religijų principas,

reikalaujantis nekenkti gyvoms būtybėms.

Ahūra Mazda, senovės iranėnų vyriausiasis dievas.

Aidas (gr. Aidės) Hadas.

aide-memoire [sk. edmemuar; pranc. atminties pagalbininkas], dipl. trumpas

memorandumas, kuriame trumpai surašoma, kas jau sutarta derybose, kad

paskui nekiltų nesusipratimų.

AIDS [iš acngl.AcquiredImmuneDeficiency Syndro-me – įgytasis imuniteto

stokos sindromas], liga — atsparumo praradimas, imuninės sistemos

nusilpimas dėl to, kad žmogus užsikrėtęs žmogaus imunodeficito virusu

(ŽIV).

aikido [jap.], Rytų savigynos rūšis.

ailantas [maa).ailanto -aukšti dangaus medžiai], simarubinių šeimos medis

Ailanthus, kilęs iš Kinijos; dekoratyvinis, vaistinis; iš medienos

gaminamas popierius.

ailas [ tiurkų k.]: 1. kirgizų ir altajiečių klajoklių ar pusiau klajoklių

(dažn. giminaičių) senoji gyvenvietė; 2. mongolų tautų klajoklių šeimų

grupė; 3. Kirgizijos mažiausias adm. terit. vienetas.

aimakas [< mong.]: 1. Mongolijos didžiausias adm. terit. vienetas; 2.

Buriatijos, Kalnų Altajaus rajonas; 3. mandžiūrų, mongolų, turkų, tungūzų

tautų pirmykštis gimininis vienetas.

aimarai, P. Amerikos indėnų tauta, kalbanti aima-rų kalba; gyvena

Bolivijoje.

ainai, Azijos tauta; gyvena Japonijoje, Hokaido saloje (autochtonai).

airanas [< tiurkų k.], rūgštus, į kefyrą panašus pieno produktas; vart.

Kazachijoje, Vid. Azijoje, Kaukaze, Sibire.

airėnas [< arm.], armėnų poezijos forma, kitaip 7* hairenas.

airiai, tauta, kalbanti viena keltų kalbų; gyvena Airijoje, D. Britanijoje,

JAV, Kanadoje, kt.

airšyrai, pieninių galvijų veislė, išvesta Škotijoje, Eršyro (Airshire)

grafystėje.

aisbergas [angį. iceberg, šved.isberg, o.ijsbergntk., ledkalnis – nuo

pakrančių ledyno atskilęs didžiulis luistas.

aisorai p asirai.

aiva [< tiurku k.] ntk.: 1. ^ cidonija; 2. svarainis (Chaenomeles kai

kurios rūšys, pvz., C. japonica — japoninis svarainis).

aivanas [< persu k.]: 1. Vid. Azijos statinio (gyv. namo, mečetės) terasa

su plokščia perdanga, paremta kolonomis ar kt. atramomis; 2. atvira

smailiaarkė musulmonų kulto pastato patalpa, dengta skliautu.

ajatola [arab. ajat- stebuklas + Allah – Dievas], musulmonu šiitų veikėjas,

turintis teisę laisvai aiškinti islamo doktriną ir šariato normas.

Ajolas [gr.Aiolos] -71 Eolas.

aka, mirtinių šeimos visžalis medis arba krūmas Acca; kilęs iš P. Amerikos;

amerikinė A (A. sello-wiana) yra vaismedis.

akacija [lot. acacia < gr. akakia]: 1. mimozinių šeimos ankštinis medis

arba krūmas Acacia; daugelio rūšių akacijos – rauginiai, dažiniai, eterinio

aliejaus, pašariniai augalai; auga šiltuose kraštuose, daugiausia Afrikoje;

2. ntk. -71 robinija; 3. ntk. ? ka-ragana.

akademija [gr.Akademia]: 1. filos. mokykla, įkurta Platono (apie 387 m. pr.

m. e.) netoli Atėnų, soduose, pavadintuose pagal mitinio didvyrio Akademo

vardą; egzistavo iki 529 m. e. m.; gr. filosofijos centras; 2. aukščiausių

mokslo ir meno įstaigų, draugijų, aukštųjų mokyklų pavadinimas, pvz.,

Lietuvos mokslų A, Vilniaus dailės A.

akademikas: 1. tikrasis mokslų akademijos narys; 2. filosofas idealistas, ^

akademijos (1) atstovas.

akadėmin//is: 1. susijęs su /•” akademija (2); 2. mokymo, mokomasis, mokslo

(ppr. aukštojo), pvz., ~ė valanda, A jaunimas; 3. griežtai laikąsis

tradicijų, kanonų, būdingas akademizmui, pvz., ~ė tapyba; 4. pavyzdinis,

pvz., A teatras; 5. grynai teorinis, neturintis praktinės reikšmės, pvz., A

ginčas. akademiškas, griežtas, tikslus, labiausiai paisantis taisyklių,

kanonų, būdingas akademizmui.

akademizmas [pranc. academisme]: 1. moksl. ir ped. veiklos atitrūkimas nuo

praktikos, aktualių gyvenimo problemų; 2. XVI-XIX a. Europos dailės

kryptis, kuriai būdinga antikos ir renesanso meno principų kanonizavimas,

tikrovės idealizavimas.

akalkūlija [> a. + lot. calculo – skaičiuoju], nesugebėjimas skaičiuoti

dėl galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės pažeidimo.

akantas [gr. akanthos]: 1. daugiametė akantinių šeimos žolė arba krūmokšnis

A canthus; savaime auga Azijos, Afrikos ir Europos šilto klimato srityse;

kai Kur auginamas gėlynuose; 2. stilizuotų akanto lapų ir žiedų pavidalo

dekoratyvinis archit. elementas, puošiantis kolonų kapitelius, frizus,

gembes.

akantocefalai [gr. akantha – dyglys + kephale-galva], dygiastraubliai –

apvaliųjų kirmėlių tipo kla-sėsAcantliocephala kirmėlės, parazituojančios

stuburinių gyvūnu žarnyne.

akantocefaliozė, gyvulių helmintozė; sukelia dygiastraubliai

(akantocefalai), parazituojantys stuburinių gyvūnų žarnyne.

akantodai [gr. akanthddes – dygliuotas], paleozo-jinės eros iškastinės

žuvys Acanthodei, kurių pelekai (išskyrus uodegos) buvo su dygliais.

akantolimonas [gr. akantha – dyglys + leimon -pieva], pliumbaginių šeimos

žemaūgis, pagalvėles sudarantis krūmokšnis Acantholimon; iš Azijos kilęs

dekor. augalas.

akapitas [lot. a capite – nuo skirsnio, pastraipos], rankraščio ar spaudos

leidinio naujo skirsnio, pastraipos I eilutė, ppr. labiau atitraukta nuo

krašto negu kt. eilutės arba prasidedanti didesnėmis, ornamentuotomis

raidėmis (inicialais).

akardija [ a. + gr. kardia – širdis], beširdystė -įgimtas širdies

nebuvimas.

akariazė [gr. akari- erkė]: 1. med. erkinė liga; 2. bot. kultūrinių augalų

liga, sukeliama erkių; pasireiškia gausiomis rausvomis pūslelėmis ir

išaugomis ant augalų lapų ir pumpurų.

akaricidai [akari + lot. caedo -žudau], chemikalai erkėms naikinti.

akarinozė [akari + gr. nosos – liga] -71 akariazė.

akariozė ? akariazė.

akarologija [akari + p .logija], mokslas, tiriantis erkes.

akarozė [gr. akari – erkė], lėtinė invazinė gyvulių odos liga; sukelia

niežinės erkės.

akatalerpsija [gr. akatalepsia – nesuvokiamumas], filos. skepticizme

-pasaulio nesuvokiamumas, tiesos kriterijaus nebuvimas.

akceleracija [lot. acceleratio – (pa)greitinimas], greitinimas,

greitėjimas: 1. reiškinių, procesų ir 1.1. trukmės sutrumpėjimas, jų vyksmo

pagreitėjimas; 2. ped. vaikų ir jaunuolių augimo, lytinio, psichologinio

brendimo pagreitėjimas, palyginti su ankstesnėmis kartomis; 3. antrop.

žmonių vystymosi greitėjimas; 4. biol. kurio nors organo greitesnis

formavimasis gemalo raidos procese.

akcelerantas, akceleracijos veikiamas arba paveiktas vaikas, žmogus.

akceleratorius [lot. accelero – greitinu]: 1. transporto priemonių greičio

keitimo įtaisas; 2. kompiuterio veiksmu greitintuvas; 3. ek. koeficientas,

išreiškiantis investicijų padidėjimo santyki su tą padidėjimą sukėlusių

pajamų, vartotojų paklausos arba produkcijos padidėjimu; 4. brand. fizikos

tiriamasis įrenginys, kuriame elektringosios dalelės labai

įgreitinamos;gra’ri/tfMvas.

akcelerografas [accelero + -71 .grafas], savirašis akcelerometras.

akcelerometras [accelero + <” .metras], prietaisas lėktuvo, raketos,

erdvėlaivio pagreičiui matuoti.

akcentas [lot. accentus -kirtis]: 1. žodžio arba sakinio kirtis; grafinis

kirčio ženklas (akūtas, gravis, cirkumfleksas); 2. negimtąja kalba ar

tarmiškai kalbančio žmogaus tarties savotiškumas, atsiradęs dėl gimtosios

kalbos arba tarmės įtakos, pvz., lenkavi-mas, dzūkavimas; 3. muz. kūrinio

kurio nors garso arba akordo pabrėžimas (sustiprinimas, pailginimas, tembro

paryškinimas); žymimas ženklais >, a arba santrumpomis sf, fz, sfz; 4.

išskiriantis, paryškinantis elementas.

akcentologija [akcentas + .logija], kirčio mokslas; tiria kurios nors

kalbos arba kalbų grupės kirčiavimo sistemą.

akcentuacija [ akcentas]: 1. kurios nors kalbos kirčių sistema; 2. kirčių

žymėjimas; 3. balso pakėlimas tariant žodį arba frazę.

akcentuoti [ akcentas]: 1. ryškiai, kirčiuojamai, pabrėžiamai tarti; 2*.

kalboje ar parašytame tekste pabrėžti, išskirti svarb. mintį, žodį.

akceptantas [ akceptas], asmuo, įsipareigojęs apmokėti pateiktą sąskaitą ar

vekselį.

akceptas [lot. acceptus – prisiimtas]: 1. sutikimas su kitos pusės

pasiūlymu sudaryti sutartį; 2. įrašas sąskaitoje, vekselyje, liudijantis,

kad padaręs įrašą asmuo sutinka dokumentą apmokėti laiku.

akceptorius [lot. acceptor- priėmėjas]: 1./žz. puslaidininkio kristal.

gardelės defektas, pvz., savasis atomas tarpmazgyje arba priemaiša, galinti

prisijungti elektroną iš valentinės juostos ar donoro; 2. chem. dalelė,

prisijungianti elektronus, protonus, molekules, jonus ar laisvuosius

radikalus.

akceptuoti [lot. accipere – priimti, sutikti]: 1. priimti sąskaitą, vekseli

apmokėti; 2. pritarti, sutikti.

akcesas [lot. accessio – prisiartinimas, prisidėjimas], prisijungimas prie

kitų sudarytos daugiašalės sutarties.

akcesin//is [ akcėsas], susijęs su prisidėjimu prie ko nors, pvz., ~ė

sutartis (ja valstybė prisideda prie anksčiau kt» valstybių sudarytos

sutarties).

akcesorinis [< lot.], papildomas, pridėtinis, antrinis, šalutinis, ne toks

svarbus.

akcidencija [lol. accidentia -atsitiktinumas]: 1. laikina, kintanti,

neesminė daikto savybė; 2. nedideli spaustuvės darbai: blankai, skelbimai.

akcidentinis [^ akcidencija], neesminis, atsitiktinis, šalutinis.

akcija1 [oi. aktie],trtyb. popierius, suteikiantis jos turėtojui teisę

gauti tam tikrą akc. bendrovės pelno dalį (dividendą).

akcija2 [lot. actio -veikimas], kurių nors tikslu siekianti visuom.,

polit., dipl., ūkinė veikla.

akcininkas, /” akcijų1 turėtojas; vienas akc. bendrovės savininku.

akcinis, pagrįstas -71 akcijomis1.

akcizas [pranc.accise < lot.accido -įpjaunu (rent-lazdę)], netiesioginis

mokestis, kuriuo apdedamos plataus vartojimo prekės.

akėbija [jap. akebi], lardizbalinių šeimos ManaAke-bia; kilusi iš Kinijos,

Japonijos; dekor. augalas.

akinakas [gr. akinakes], trumpas skitų kalavijas.

akynas, kazachų, kirgizu ir kai kurių kitų Vid. Azijos tautų liaudies

kūrybos atlikėjas, poetas ir muzikantas improvizatorius.

akinezija [gr. akinėsią – nejudamumas], tned. nejudrumas, nesugebėjimas

judėti dėl paralyžiaus, sąnarių ir kt. ligų.

aklamacija [lot. acclamatio – šauksmas, šūkavimas], pasiūlymo priėmimas

arba atmetimas, apie kurį sprendžiama iš susirinkimo ar posėdžio dalyviu

reakcijos (šauksmų, replikų).

aklimatizacija [lot. ad – prie, pas + -71 klimatas], iš kitų kraštu kilusiu

organizmų prisitaikymas prie neįprastų jiems klimato arba aplinkos sąlygų.

aklimatizūoti(s) [ aklimatizacija], pri(si)taikyti, priprasti (pripratinti)

prie naujų, neįprastų (daugiausia klimato) sąlygų.

akmė [gr. akine —viršūnė]: 1. žmogaus gyvenimo metas (apie 40 m.), šen.

graikų laikytas jo visiško protinio subrendimo momentu; 2. ligos

(karščiavimo) viršūnė.

akmeizmas [ akmė], XX a. 2 dešimtmečio rusų poezijos srovė, kuriai būdinga

opozicija simbolizmui, misticizmui, materialiojo pasaulio daiktų, natūraliu

jausmų poetizacija, eilėraščių formos tobulinimo, estetizavimo tendencijos.

akmigranas, plokštelių pavidalo garsą sugerianti medžiaga iš mineralinės

vatos granulių arba kuokštelių, kurie sutvirtinami antibiotinių priedų

turinčiu krakmolu.

akminitas <* akmigranas.

akmitas /* egirinas.

aknė, spuogai, iškylantys dėl odos riebalu liaukų ir plaukų maišelių

uždegimo.

akoladė [pranc. accolade – apkabinimas, pabučiavimas]: 1. ist. priėmimo į

riteriu ordiną ceremonija; 2. muz. dviejų ar daugiau penklinių jungimo

skliaustas (apkaba); A būna figūrinė { ir tiesioji [.

akomodacija [lot. accomodatio – pritaikymas, prisitaikymas]: 1.

fiziologijoje, optikoje – akies gebėjimas, keičiant optinės sistemos

laužiamąją gebą, aiškiai matyti įvairiai nutolusius daiktus; 2.

neurofiziologijoje – nervų arba receptorių prisitaikymas prie lėtai

stiprėjančio dirgiklio, pvz., nejuntamas lėtai šylančio daikto temperatūros

kitimas; 3. kalbot. gretimų garsų (balsio ir priebalsio) dalinė

asimiliacija.

akomodūoti(s) [-71 akomodacija], pri(si)taikyti, pri(si)derinti,

adaptuoti(s).

akompaniatorius [it. accompagnatore], akompanimento atlikėjas.

akompanimentas [pranc. accompagnement- lydėjimas], muz. kūrinio dalis,

skirta pritarti pagr. balsui (solistui, ansambliui); akompanuojama dažn.

fortepijonu (pianinu), kai kada kt. muz. instrumentais, jų ansambliais.

akompanuoti [pranc. accompagner- lydėti, pritarti], pritarti solistui

(dainininkui, instrumentinin-kui) instrumentu (dažn. fortepijonu).

a konto [it. a conto – sąskaiton], ek. išankstinis importininko mokėjimas

pagal eksportininko sąskaitas.

akordas1 [it. accordo – sąskambis]: 1. kelių (mažiausiai 3) tam tikro

intervalinio santykio muz. garsų sąskambis; 2. muz. instrumento (smuiko,

kanklių) stygų komplektas.

akordas2 [pranc. accord – sutartis], užmokestis pagal susitarimą už visą

tam tikro darbo atlikimą.

akordeonas [pranc. accordeon], dumplinis armonikos tipo muz. instrumentas;

klaviatūra kaip fortepijono; sukonstruotas 1850 Vienoje.

akordika [s* akordas1], muz.: 1. akordu visuma; 2. kompozitoriaus kūrinio

akordų sistema; 3. harmonijos dalis – mokslas apie akordus, jų sandarą,

tipus, jungimo būdus.

akordinis [/” akordas2], mokamas už visą pagal susitarimą padarytą darbą,

pvz., A užmokestis.

akorija [<* a. + gr. koros – sotumas], med. beso-tystė – sotumo nejutimas

pavalgius.

akranija [^ a. + gr. kranion – kaukolė]: 1. apsigimimas, kitaip *

acefalija; 2. bekaukolystė – Įgimtas kaukolės skliauto nebuvimas.

akras [angį. acre], nesisteminis žemės ploto vienetas; D. Britanijoje ir

JAV lygus 4046,86 m-.

akratoforas [gr. akratophoros – indas švariam vynui], įrenginys putojančiam

vynui (šampanui) rauginti – didelis plieninis iš vidaus emaliuotas

rezervuaras su dvigubomis sienelėmis, tarp kurių cirkuliuoja aušalas

rūgimui reguliuoti.

akrecija [lot. accretio – padidėjimas, priaugimas], astr. kosm. kūno, pvz.,

žvaigždės, masės didėjimas nuo pritrauktos aplinkinės medžiagos.

akredityvas [pranc. accrėditif < lot. accredo – pasitikiu]: 1. banko

sąskaita, atidaroma tiekėjui užsakovo ar pirkėjo pavedimu tiekėją

aptarnaujančiame banke; 2. kredito įstaigos išduodamas indėlininkui

vardinis vertybinis popierius, suteikiantis teisę gauti indėli ar jo dalį

kitoje kredito įstaigoje; 3. dokumentas, tvirtinantis akredituojamo dipl.

atstovo įgaliojimus.

akredituoti [pranc. accrėditer < lot. accredere -pasitikėti]: 1. įgalioti

diplomatą būti atstovu užsienio valstybėje, tarpt, organizacijoje; 2.

įgalioti žurnalistą būti atstovu užsienio valstybėje, tarpt,

organizacijoje, konferencijoje ir pan.

akridin//as [< lot. acer (kilm. acris) – aštrus, gailus], chem.

heterociklinis org. junginys C13H9N; gelsvi kristalai; tirpiklis, ~o

dariniai -vaistai, pvz., rivanolis, atebrinas.

akrilaldehidas [ akrilas + aldehidas], org. junginys CH,(CH)2O; aštraus

kvapo nuodingas skystis, sukeliantis ašarojimą;

akroleinas, propenalis.

akrilanas [angį. acrilan], poliakrilnitrilinio pluošto, gaminamo JAV ir

Kanadoje, pavadinimas.

akrilas [lot. acer (kilm. acris) – aštrus]: 1. polivi-nilacetatiniai dažai;

2. tapybos technika (tapoma akrilo dažais); 3. akrilinis pluoštas –

pluoštas iš po-liakrilnitrilo.

akrilatai, org. junginiai – akrilo rūgšties druskos ir esteriai.

akrobatas [gr. akrobateo – vaikštau ant pirštų galų]: 1. cirko artistas ar

sportininkas, kultivuojantis akrobatiką; 2*. vikrus, savo vikrumą rodantis

žmogus.

akrobatika [ akrobatas], cirko ir gimnastikos šaka, grindžiama kūno jėga,

lankstumu, vikrumu, pusiausvyros išlaikymu.

akrobatin//is, susijęs su akrobatika, pvz., ~ė mankšta, A šuolis.

akrobatiškas, daromas vikriai, mikliai; būdingas akrobatui, akrobatikai.

akrobolistai [gr. akrobolistoi < akrobolis — aštri lengva ietis], šen.

Graikijos lengvosios kavalerijos raiteliai, ginkluoti trumpakotėmis ietimis

arba lankais ir kalavijais.

akrocefalija [gr. akros – smailus + ? .cefalija], smailiagalvystė –

įgimta bokšto formos kaukolė.

akrocianozė [gr. akros – kraštinis, galinis + /” čianozė], periferiniu kūno

daliu, pvz., ranku, nosies, pamėlynavimas.

akrodermatitas [gr. akron – galūnė + ? dermatitas], galūnių odos uždegimas.

akrofobija [gr. akron – viršūnė + <* .fobija], liguista aukštumų baimė.

akroleinas [lot. acer (kilm. a cm) – aštrus 4-oleuin -aliejus] P

akrilaldehidas.

akrolitas [gr. akrolithos – iš viršaus akmeninis], šen. graiku skulptūra

(dažn. žmogaus figūra) iš kelių medžiagų (matomosios kūno dalys iš marmuro,

uždengtosios iš medžio).

akromegalija [gr. akron – galūnė + megas (kilm. megahi) – didelis], med.

didgalūnystė – galūnių ir atsikišusiu veido dalių padidėjimas dėl hipofizės

priekinės dalies per gausiai gaminamo hormono.

akrometras [gr. akros- kraštinis + ? .metras], alyvos tankio matuoklis.

akromikrija [gr. akron – galūnė + mikros — mažas], mažagalūnystė – įgimtas

galūnių mažumas.

akromonograma [gr. akros – kraštinis + ? monograma], eiliuotas kūrinys,

kurio kiekviena eilutė prasideda tokia raide, kokia baigiasi ankstesnioji

eilutė.

akronimas [gr. akros – kraštinis + onyma – vardas], santrumpos rūšis – iš

pavadinimo žodžių pirmųjų raidžių sudarytas naujas žodis, pvz., Vlikas (<

Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas).

akropetalinis [gr. akron -viršūnė + lol.peto -siekiu, artinuosi],

atsirandantis, esantis, einantis prie viršūnės, pvz., augalo A augimas

(augimas viršūne), augalo organu A išsidėstymas, A šakojimasis.

akropolis [gr. akros – aukštutinis + polis – miestas], šen. graikų miesto

įtvirtintas centras (dažn. ant kalvos), vėliau svarbiausioji kulto vieta.

akrostichas [gr. akros – kraštinis + stichos – eilutė], eiliuotas kūrinys,

kurio eilučių pradinės (viena arba kelios pirmosios) raidės, skaitant nuo

viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį; tokiu būdu į eiliuotą kūrinį

įkomponuotas žodis ar posakis.

akroterijas [gr. akroterion – viršus], archit. skulptūrinis dekor.

elementas (dažnai palmetės ar statulos pavidalo) ant frontono kraigo arba

kampų. aksakalas [tiurkų k.]: 1. tiurkų gimininės santvarkos giminės vadas;

2. Vid. Azijoje – gerbiamas išmintingas senas žmogus.

akselbantai [vok. Achselband < Achsel – petys + Band – juosta, kaspinas],

kar. uniformos (dažn. karininku) perpetiniai raiščiai (pynelės) su metai,

antgaliais, prisegami prie dešiniojo peties.

akseleratorius ^ akceleratorius.

akselerografas /* akcelerografas.

akselerometras /” akcelerometras.

aksesuar//as [pranc. accessoire – šalutinis, antraeilis],/?/?/: dgsk.: 1.

pagalb. daiktas ar reikmuo, pvz., apdaro —ai (pirštinės, šalikas,

kaklaraištis, papuošalai); 2. smulkūs daiktai (tikri ar netikri), vartojami

teatro spektaklyje; 3. pagalbinės vaizdo, kompozicijos detalės.

aksialinis [lot. axis – ašis], ašinis, ašies.

aksiologija [gr. axia – vertybė + p .logija],filos. vertybių teorija

-mokslas, tiriantis vertybių prigimtį, vertinimo pagrindus ir kriterijus.

aksioma [gr. axioma]: 1. log., mat. dedukcinės sistemos pradinis teiginys,

priimamas be įrodymo ir sudarantis kitų teiginių įrodymo pagrindą; 2*.

savaime suprantama tiesa, įrodymų nereikalingas teiginys.

aksiomatika [^ aksioma], dedukcinės sistemos aksiomų teorija; tos sistemos

aksiomų visuma.

aksiomatizacija f/71 aksioma], dedukcinės sistemos kūrimas.

aksiomatizūoti, kurti aksiomų sistemą.

aksiometras [lot.am -ašis + p .metras]: 1.ge-od. ir kt. instrumentų

prietaisas jų ašies nuokrypiui nuo pradinės plokštumos matuoti; 2.jūr.

vairavimo įrenginio prietaisas, rodantis vairo pasukimo kampą.

aksis, elnias Cerviis axis; paplitęs Indijoje ir Šri Lankoje.

aksolotlis [pranc. axolotle < actekų k.], kai kurių varliagyvių lerva,

gebanti veistis; naud. eksperimentams.

aksomas [gr. hexamiton – šešiasiūlis], audinys iš šilkinių arba chem. siūlų

su tankiais, trumpais (1-2 mm) pūkeliais.

aksominis [-71 aksomas]: 1. padarytas, pasiūtas iš aksomo; 2*. švelnus,

minkštas.

aksonas [gr. axon – ašis], anat. nervinės ląstelės (neurono) ilgoji atauga.

aksonomėtrija [axon + ^ .metrija], mat. kūnų vaizdavimo plokštumoje

metodas, kuriuo į vaizdo plokštumą projektuojamas kūnas ir su juo

susijusios stačiakampės koordinačių sistemos ašys.

aksopodijos [axdn + gr. pus (kilm. podos) – koja], zoo/. plonos,

spinduliškai išsidėsčiusios, pastovios formos spinduliuočių ir saulėgyvių

pseudopodijos.

aktas [lot. actus]: 1. dokumentas, fiksuojantis privačių asmenų ir

valstybės, valstybių ek. ir polit. sutartis, sandėrius; įrašas, protokolas;

2. sąmoningas, valingas veiksmas, poelgis; 3. veiksmas – dramos kūrinio ir

jo sceninio pastatymo dalis, sudaranti tam tikrą kompozicinę vienovę;

4.psn. iškilmingas mokyklos susirinkimas, per kuri Įteikiami apdovanojimai,

mokslo baigimo pažymėjimai, diplomai; 5. dailės kūrinys, vaizduojantis

nuogo žmogaus figūrą; 6. aristotelizmo ir tomizmo filosofijoje – realizuota

būtis (potencialios būties priešybė); 7. tapsmas, vyksmas.

aktinas [gr. aktis (kilm. aklinos) – spindulys], bio-chem. raumeninės

skaidulos baltymas; aktomiozi-no komponentas, svarbus raumenų

susitraukimui.

aktinidai p aktinoidai.

aktinldija [aktis (kilm. aktinos) + gr. eidos – pavidalas]: 1.

aktinidijinių šeimos vijoklinis uogakrūmis Actinidia, kilęs iš R. Azijos;

2. to augalo vaisius.

aktinijos [gr. aktis (kilm. aktinos)], zool jūriniai duobagyviai

Actiniaria; cilindriškos; viršut. gale apie burną spinduliškai išsidėstę

čiuptuvai.

aktinis [aktis (kilm. aktinos)], radioaktyvus chem. elementas Ac, atom. sk.

89; metalas.

aktino. [gr. aktis (kilm. aktinos) – spindulys], pirmoji sudurt. žodžiu

dalis, rodanti sąsają su spinduliais, spinduliavimu; iš centro į šonus

einančių spinduliu pavidalo, pvz., aktinolitas, aktinometras.

aktinografas [ aktino. + .grafas], prietaisas Saulės spinduliuotės

stiprumui fiksuoti.

aktinoidai [ aktinis + gr. eidos – pavidalas], radioaktyvūs chem.

elementai, periodinėje elementu sistemoje esantys už aktinio (atom. sk. 90-

103). aktinolitas [ aktino. + .litas], žalios spalvos amfibolų grupės

mineralas, dažn. sudarantis spindulinius agregatus.

aktinologija [ aktino. + .logija], mokslas, tiriantis elektromagn.

spinduliuotės sukeltus chem. reiškinius.

aktinometras [ aktino. + .metras], prietaisas Saulės ar kitų šilumos

šaltinių spinduliavimo stipriui matuoti.

aktinometrija [ aktino + .metrija], mokslas, tiriantis Saulės

spinduliuote atmosferoje ir Žemės paviršiaus bei pačios atmosferos

spinduliuote. aktinomicėtai [ aktino. + gr. mykęs (kilm. myketos) –

grybas], laibagrybiai -mikroorganizmai Actinomycetes, turintys bakterijų ir

žemesniųjų grybų savybių.

aktinomikozė, lėtinė infekcinė gyvulių (rečiau žmonių) ir augalų liga;

sukelia laibagrybiai (aktinomicėtai).

aktinomorfinis [ aktino. + gr. morphė-forma], spinduliškos formos,

taisyklingas, pvz., A žiedas (augalų).

aktinonas [ aktino.], chem. elemento radono izo-topas; aktinio

radioaktyviojo skilimo produktas.

aktinoterapija [ aktino. + ? terapija], spindulinis gydymas, švitinimas.

aktinulė [gr. aktis (kilm. aktinos) – spindulys], zool. duobagyvių,

neturinčių polipų kartos, laisvai plaukiojanti blakstienota lerva.

aktyvacija [/* aktyvus]: 1. medžiagos žadinimas (jos kaitinimas,

švitinimas, apdorojimas kt. medžiagomis), kad lengviau, sparčiau ir

stipriau vyktų jos cheminis ar fizikinis kitimas (virsmas), pvz., kad vyktų

chem. reakcija, branduolio skilimas; 2. chem. molekulių sužadinimas; tokios

molekulės lengviau reaguoja; 3. korytų medžiagų, pvz., medžio anglių,

apdorojimas, kad padidėtų tų medžiagų sorbcinė (sugėrimo) geba; 4. fiz.

dirbtinių radioaktyvių izo-topų gavimas, pastovius atomų branduolius

apšaudant neutronais, protonais, deuteronais, kt. branduoliais arba

švitinant gama kvantais.

aktyvas1 [^ aktyvus], veikliausi organizacijos (partijos, sąjungos,

draugijos) nariai.

aktyvas2 [/” aktyvus]: 1. buh. balanso dalis, kurioje parodomos įmonės,

organizacijos ar Įstaigos ūkinės lėšos, jų sudėtis ir išdėstymas tam tikrą

dieną; 2. skirtumas, kuriuo gautos iš užsienio pajamos viršija išlaidas

užsieniui; 3. turtiniu teisių (turto), priklausančių fiz. ar jurid.

asmeniui, visuma.

aktyv//as3 [lot. (genus) activum], kalbot. veikiamoji veiksmažodžio rūšis;

~o formos rodo, kad veiksnys atitinka loginį veiksmo subjektą, pvz., „Tėvas

moko sūnų”.

aktyvatorius, aktyviklis, chem. medžiaga, aktyvinanti reagentą arba

procesą.

aktyvavimas [-71 aktyvus] fiz., chem.: 1. medžiagos pavertimas aktyvesne;

2. radioaktyvumo sužadinimas švitinimu; 3. dekapiiavimas, paviršiaus

pasyvumo šalinimas.

aktyvinti [^ aktyvus], didinti, skatinti, žadinti veiklą, veikimą.

aktyvistas, priklausantis prie /” aktyvo’, veiklus organizacijos narys.

aktyvizacija p aktyvas], veiklos, veikimo stiprinimas, skatinimas.

aktyvūs [lot. activus – veiklus, veiksmingas]: 1. veiklus, energingas; 2.

chem. lengvai reaguojantis; 3. darantis poveiki, veikiantis kitus,

sukeliantis tam tikrus reiškinius; 4. priklausantis nuo veikėjo veiksmu,

pasireiškiantis jais; 5. vartojamas, esantis apyvartoje; 6. ek. teigiamas,

rodantis, kad eksportas, Įplaukos viršija importą, mokėjimus, pvz.,

užsienio prekybos balanso saldo.

aktomiozin//as [^ aktinas + <* miozinas],biochem. raumeninės skaidulos

kompleksinis baltymas; dėl —o sąveikos su adenozintrifatu raumcninė

skaidula susitraukia.

aktorius [lot. actor], vaidmenų atlikėjas teatro spektakliuose, kino ir

televizijos filmuose; artistas.

aktualija, kalbamuoju momentu svarbus, aktualus dalykas.

aktualinti, daryti svarbu, aktualu dabarčiai.

aktualizacija [lot. actitalis – tikras, realus]:

1. pa(si)darymas dabarčiai svarbiu, aktualiu; 2. fi-los. perėjimas iš

potencialios būties į realią, iš sub-sistencijos į egzistenciją.

aktualizmas1 [actualis]: 1. filos. teorijos, daiktu pasaulį, substanciją

kildinančios iš akto, tapsmo;

2. XIX a. psichol. kryptis, psichol. uždaviniu laikanti tik psichiniu aktų

aprašymą ir aiškinimą.

aktualizmas2 [lot. actualis -dabartinis], lyginamasis metodas praeities

geol. epochoms pažinti remiantis dab. geol. procesu tyrimais.

aktualizuoti ^ aktualinti.

aktualizūotis [/” aktualizacija], pereiti j realybe.

aktual//ūs [lot. actualis – faktiškas, tikras; dabar esantis]: 1.

kalbamuoju metu svarbus, reikšmingas, opus, pvz., A straipsnis; 2. kalbot.

—ioji sakinio skaidą – prasminis ir intonacinis sakinio skaidymas į

komentuojamąją dalį (vad. temą) ir komentuojančią dalį (vad. rėmą).

aktuarijus [angį. actuaiy < lot. actuarius – raštininkas]: 1. draudimo

technikos specialistas, skaičiuojantis draudimo Įmokas (premijas), išmokas

ir 1.1.; 2.psn. protokolininkas, registratorius.

akultūracija [angį. acculturation < lot. ad – prie + ? kultūra}, kultūros

mainai (kultūrų supanašėjimas, perėmimas), vykstantys tarp skirtingos

kultūros grupių ar pavienių asmenų ir grupių.

akumetrija [gi. aku d- girdžiu + -71 .metrija] audiometrija.

akumuliacija [lot. acciimulatio – surinkimas]:

1. kaupimas(is), telkimas(is), pvz., energijos a;

2. geol. miner. ar org. medžiagų kaupimasis Žemės paviršiuje; formuoja

vulkanines ir nuosėdines uolienas, reljefą; 3. kalbot. žodžio ar posakio

vartosenos padažnėjimas dėl kitos kalbos įtakos, pvz., „nėra problemos”

(plg. angį. noproblein).

akumuliatorius [lot. accumulator – surinkėjas], ką nors kaupiantis įtaisas:

1. įtaisas, kaupiantis energiją, kurią vėliau galima panaudoti, pvz.,

elektros A, hidraulinis A, šilumos A; 2. garo katilas, kaupiantis šilumą

vandenyje ir ją vėliau atiduodantis vartotojams; 3. komp. kaupiamasis

registras, sumatorius.

akumuliuoti [lot. accunnilare], kaupti, rinkti.

akupresūra [lot. acus – adata + pressura – spaudimas], Rytų medicinos

gydymo metodas – tam tikrų kūno taškų dirginimas spaudimu.

akupunktūra [acus + ol.punctura -(i)durimas], gydymo metodas – tam tikrų

odos taškų dirginimas spec. adatomis arba ei. srove.

akuratus [lot. accuratus] ntk., tvarkingas, kruopštus, tikslus, teisingas,

kruopščiai atliktas.

akustika [gr. akustikos- klausos, girdėjimo]: 1. mokslas, tiriantis garso

sukėlimą, sklidimą, sąveiką su medžiaga; 2. kurios nors patalpos garso

sklidimo, skambėjimo sąlygos.

akustoelektronika [^ akustika + ^ elektronika], mokslas, tiriantis

ultragarso ir hipergarso sąveiką su pjezoelektrikais ir kt. kietaisiais

kūnais. akustooptika [^ akustika + p optika], mokslas, tiriantis

elektromagn. bangų ir garso bangų, sklindančių kietajame kūne ir skystyje,

sąveiką.

akušerė [pranc. accouclieuse], med. darbuotoja, turinti specialųjį vid.

arba aukštąjį išsilavinimą teikti pagalbą nėščioms moterims ir gimdyvėms.

akušerija [pranc. accoucher- padėti gimdant], mokslas apie pagalbos teikimą

nėščioms moterims ir gimdyvėms.

akušeris [pranc. accoucher], gydytojas, akušerijos specialistas.

akutas [lot. acutus – aštrus]: 1. tvirtapradė priegaidė kai kuriose

indoeuropiečių kalbose, pvz., lietuvių; 2. ją žymintis dešininis kirčio

ženklas (‘). akuzatyvas [lot. (casus) accusativus < accuso -skundžių],

galininko linksnis.

akva. [lot. aąua – vanduo], pirmoji sudurt. žodžių dalis, rodanti jų

sąsają su vandeniu, pvz., akvalangas, akvarelė.

akvacija /” akvatacija.

akvadagas [aqua], grafito ir vandens suspensija, kuria padengus

elektroninio vamzdžio vidinį paviršių sudaromas elektrai laidus sluoksnis.

akvaforta [it. acąuaforte – azoto rūgštis], grafikos technika, kitaip ^

ofortas.

akvakomplėksas [aąua + lot. complexus – ryšys, derinys], chem. kompleksinis

junginys, kurio ligan-das -viena arba kelios vandens molekulės. akvalangas

[aąua 4- angį. lung- plautis], aparatas žmogui kvėpuoti po vandeniu.

akvamamlė [lot. aąuamanile], metalinis gyvūno ar žmogaus pavidalo indas

vandeniui pilti ant rankų.

akvamarinas [lot. aąua marina -jūros vanduo], mineralas, skaidri, žalsvai

žydra (jūros vandens spalvos) arba tamsiai mėlyna berilo atmaina; juvelyr.

akmuo.

akvametrija aqua + ^ .metrija], vandens kiekio nustatymas medžiagose.

akvanautas [aąua + gr. nautes – jūrininkas] /* hidronautas.

akvanautika [aąua + gr. nautike- laivyba], tiriamieji ir pramoniniai darbai

po vandeniu.

akvaplanas [aąua + lol.planum -plokštuma], laivas su povandeniniais

sparnais; jų plokštumas veikianti hidrodinaminė jėga iškelia laivą virš

vandens. akvarel//ė [it. acąuarello < lot. aąua – vanduo]: 1. skaidrūs

vandeniniai dažai; 2. tapybos technika (tapoma vandeniniais dažais); 3. ~ės

technika sukurtas dailės kūrinys.

akvaristika [-* akvariumas], gyvūnų ir augalų auginimo akvariume mokslas.

akvariumas [lot. (vas) aąuarium – vandens indas], indas arba Įrenginys

(dažn. stiklinis) vandens gyvūnams ir augalams laikyti, veisti, tirti ir

demonstruoti.

akvatacija [lot. aąua – vanduo], chem. vandens molekulių įsiterpimas į

vidinę komplekso sferą.

akvatint//a [it.acąuatinta -dažytasvanduo]: 1.grafikos technika: klišė

daroma iš metalo plokštės, kuri apibarstoma kanifolija ir ėsdinama azoto

rūgštimi; 2. ~os technika sukurtas grafikos kūrinys.

akvatipija [lot. aąua -vanduo + /” .tipija], grafikos technika: raižinio

klišė daroma iš medžio, atspaudas daromas vandeniniais dažais, būna panašus

į akvarelę.

akvatorija [aąua + ^ (teri)torija], tam tikras natūralaus arba dirbtinio

vandens baseino plotas, pvz., uosto A, įlankos A.

akvedukas [pranc. aąueduc < lot. aąuaeductiis -vandentiekis], vandentakio

(vamzdyno, drėkinimo arba energetinio kanalo) dalis, nutiesta ant atramų

(virš kliūties), ppr. per tarpekli, kelią, upę, slėnį.

Akvilonas (lot. Aąuilo, kilm. Aąuilonis), šen. romėnų dievas, įkūnijantis

šiaurės vėją; atitinka graikų Borėją.

akvilonas [lot. aąuilo, kilm. aguilonis], šuoringas š. ir š. r. vėjas.

akvizitorius [lot. acąuisitor- įgijėjas], transporto arba draudimo įmonės

(įstaigos) darbuotojas, agentas, priimantis krovinius arba draudimą. a la

[sk. a lia; pranc.], kaip, panašiai kaip.

Alachas, musulmonų dievas. a la lettre [sk. a lia letr; pranc.], pažodžiui,

žodiškai, raidiškai.

alalija [? a. + gr. lalia -kalba], negalėjimas kalbėti dėl galvos smegenų

didžiųjų pusrutuliu neiš-sivystymo arba jų pažeidimo. alanmas, chem.

alifatinė aminorūgštis; visų baltymų ir kai kurių biologiškai aktyviu

junginių komponentas.

alantojis [gr. allantoeides – dešros pavidalo], roplių, paukščiu, žinduolių

vienas gemalo dangalų; atlieka šalinimo, kvėpavimo, mitybos funkcijas.

alba1 [provans. aušra], trubadūrų ryto daina, kurios pagr. motyvas –

atsisveikinimas su mylimąja auštant.

alba2 [lot. balta], kataliku kunigo baltas liturg. drabuži*, panašus į

ilgus ir plačius marškinius.

albanai, tauta, kalbanti viena indoeuropiečių kalbų; gyvena Albanijoje,

Serbijoje, Makedonijoje.

albatrosas [pranc. albatros], didelis jūros paukštis Diomedea exulans;

paplitęs Ramiojo, Atlanto ir Indijos vandenynų tropinio ir subtropinio

klimato juostų jūrose.

albėdas [lot. albedo – baltis], dydis, rodantis, kokia dalis elektromagn.

spindulių ar dalelių srauto, krintančio į kūno paviršių, atsispindi.

albedomėtras p albėdas + ^ .metras], prietaisas kūnų albedui matuoti.

albertizmas, vid. amžių filosofijos kryptis, paremta Alberto Didžiojo (XII-

XIII a.) koncepcija; tyrė gamtos mokslo problemas ir plėtojo Augustino

filosofijos elementus.

albertoliai, dirbtiniai kopalai, gaminami iš modifikuotų

fenolformaldehidinių dervų.

albicij//a [pagal XVIII a. it. gamtininko F. dėl Al-bicio (F. dėl Albizi)

pavardę], ankštinis medis arba krūmas Albizia; kai kurios ~os rūšys –

rauginiai, dekoratyviniai augalai, pvz., lenkoraninė A.

albidumas [lot. albidus – balzganas], minkštųjų kviečių atmaina.

albigiečiai [pagal Prancūzijos Albi (lot. Albiga) miesto pavadinimą],

eretikų judėjimo XII a. P. Prancūzijoje dalyviai.

albinizmas \o..albus -baltas], įgimtas baltumas-organizmams (augalams,

gyvūnams, žmogui) būdingos pigmentacijos stoka.

albinos//ai [isp. albinos], organizmai, kuriems būdingas albinizmas; ~ų

žmonių ir gyvūnų oda, plaukai, plunksnos būna balti, akies rainelė –

rausva, augalų lapai šviesiai žali, neturi kitu pigmentų, tik chlorofilo;

jų žiedai balti.

Albionas (lot. Albion), seniausias (tikriausiai keltiškas) D. Britanijos

salos pavadinimas, kurį vartojo graikai ir romėnai; dabar – poetiškas

Anglijos, D. Britanijos pavadinimas.

albitas [lot. albus – baltas], baltos spalvos mineralas, natrio

aliumosilikatas Na[AlSi,O8j; natrioput-nagas.

alborada [isp. ryto daina], ispanų piemenų daina tekančiai saulei; dažn.

atliekama fleita, dūdmaišiu, pritariant mušamaisiais instrumentais.

albumas \ot.album -balta lenta]: 1. Įrišti švaraus popieriaus lapai

piešti, eilėraščiams rašyti, kolekcijoms (nuotraukoms, pašto ženklams,

atvirukams) laikyti; 2. leidinys su paveikslų, piešinių, nuotraukų

reprodukcijomis ir trumpu aiškinamuoju tekstu; 3. rnuz. kompakt. diskas,

kuriame įrašyta keletas vieno atlikėjo arba vienos grupės atliekamu kūriniu

(ypač pramog. muzikos).

albuminai [lot. albumen (kilm. albuminis} – baltymas], paprastieji

baltymai; tirpsta vandenyje; jų yra augalų ir gyvūnų audiniuose, ypač daug

kraujuje, kiaušiniuose, piene, augalų sėklose.

albuminūrija [^ albuminai + gr. uron -šlapimas], albuminu išsiskyrimas su

šlapimu, kitaip T1 proteinurija.

Alcheimerio liga [sk. alc| |heimerio Yiga],priešse-natvinė silpnaprotystė,

vokiečių neurologo A. Alcheimerio (Alzheimer) 1906 pirmą kartą nustatyta

smegenų degenerac. liga, pasireiškianti progresuojančiu abejingumu

aplinkai, atminties praradimu, menkėjančiu gebėjimu protauti ir

orientacijos sutrikimu.

alchemija [lot. alchemia], medžiagų kitimo tyrimai, kuriais iki XVI a. buvo

mėginta paprastus metalus paversti tauriaisiais (auksu, sidabru)

pasinaudojant gamtoje nesama medžiaga – „filosofiniu akmeniu”.

alchemikas, žmogus, užsiimantis alchemija.

aidai ^ aklinai.

aldehidai, org. junginiai, turintys molekulėje aldehido grupe O = CH~.

aldlnai, Aldo Manucijaus (lot. Aldus Manutius, 1449-1515), Venecijos

leidėjo, ir jo įpėdinių knygos, daugiausia gr. ir lot. klasikų leidiniai,

nedidelio patogaus formato, meniškos graf. išvaizdos. aldinas [/” aklinai},

apvalių kontūrų pusjuodis šriftas.

aldolazė, biochem. liazių grupės fermentas, kata-lizuojantis anglies atomų

jungimąsi ir skaidantis ryšius tarp jų.

aldosteronas, biochem. antinksčių žievės gaminamas steroidinis hormonas.

aldozės [<* aldehidai], chem. monosacharidai su laisva aldehido grupe.

aleatorika [lot. aleatorius – susijęs su lošimu kauleliais], muzikos kūrimo

ir atlikimo būdas: kompozitorius nurodo tik kai kuriuos muz. kūrinio

elementus; kūrinio faktūrą, kai kada ir struktūrą galutinai baigia

atlikėjai.

aleatorin//is [lot. aleator – lošėjas], rizikingas, pvz., ~ė sutartis

(priklausoma nuo atsitiktinių veiksnių, rizikinga).

alebarda [pranc. hallebarde], šen. kertamasis ir duriamasis ginklas su

ašmenimis ir ietigaliu ant medinio koto.

alebardininkas, šen. karys, ginkluotas alebarda.

alebastras [gr. alabastros]: 1. smulkiagrudė gipso atmaina, mineralas CaSO4

• 2H,O; 2. statybinis gipsas -greitai kietėjanti rišamoji medžiaga iš

sumalto ir 120-180 °C temperatūroje išdegto gamtinio gipso.

alebastronas [gr. alabastron], alebastrinis, molinis arba stiklinis kvepalų

indelis, apvalus arba pailgas, apskritu pagrindu, vartotas šen. Graikijoje

ir šen. Egipte.

alefas [semit. jautis]: 1. pirmoji finikiečių abėcėlės raidė; 2. mat.

(pagal hebrajų abėcėlės pirmąją raidę K) begalinių visiškai sutvarkytų

aibių kardinalusis skaičius.

alegorija [gr. allegoria – kitoks nusakymas]: 1. Ht. netiesioginės,

paslėptos reikšmės vaizdas, pasakojimas (dažnai konkretybėmis reiškiamos

abstrakčios sąvokos, mintys); 2. dailėje – abstrakti sąvoka, išreikšta

konkrečiu vaizdu, pvz., teisingumą vaizduoja moteris užrištomis akimis ir

su svarstyklėmis rankose.

alegor//inis, -iškas, sudarantis alegoriją, alegorijos pobūdžio, turintis

perkeltinę reikšmę, alegorizuoti, vartoti alegorijas, reikšti ką vaizdais,

turinčiais paslėptą, perkeltinę reikšmę.

alegri [it. allegri – (būkite) linksmi; tai būdavo rašoma tuščiame

loterijos biliete], loterija, kurioje lošiama tuoj pat, nusipirkus bilietą;

momentinė loterija.

alėja [pranc. aUėe < aller- eiti]: 1. takas, kelias arba gatvė, iš abiejų

pusių apsodinta medžių, krūmų eilėmis; 2. reprezentacinė gatvė; 3. kelias,

takas, apstatytas skulptūromis, paminklais.

aleksandridai, vid. amžių fantastiniai pasakojimai, pagrįsti Aleksandro

Makedoniečio žygių motyvais.

aleksandrinas [pranc. alexandrin], 12 arba 13 skiemenų poezijos eilutė su

cezūra po šešto arba septinto skiemens (metriniai kirčiai šeštajame ir

dvyliktajame skiemenyje); pirmąkart pavartota XII a. pranc. poemoje apie

Aleksandrą Makedonietį; labiausiai paplito pranc. poezijoje.

aleksandritas [pagal Rusijos caro Aleksandro II vardą], mineralas,

chrizoberilo atmaina; juvelyr. akmuo; saulės šviesoje smaragdo žalumo,

dirbtinėje šviesoje – raudonas su violet. atspalviu.

aleksija [^ a. + gr./em – žodis], med. sugebėjimo skaityti ar suprasti

skaitomus žodžius sutrikimas.

aleksikalizmas [/* a. + gr. lexikon – žodynas], med. afazijos rūšis –

nesugebėjimas daiktu pavadinti jų tikraisiais vardais.

alekslnai [gr. alekso – atremiu, ginu], med. kraujo serume savaime

susidarančios apsauginės medžiagos, naikinančios bakterijas; komplementai.

aleliai [gr. allelon -vienas kitą, savitarpiškai], biol. aleliniaigenai –

skirtingos to paties geno formos, lemiančios alternatyvias to paties

požymio išraiškas. aleliuja [hebr. hallelu Jah – šlovinkite Jahvę]: 1.

garbinamasis sušukimas, Dievo liaupsinimas per krikščioniu ir judėju

pamaldas; 2*. kam nors giedoti A – perdėtai aukštinti, liaupsinti,

meilikauti.

alelizmas, biol. alternatyvių organizmo požymių poriškumas; kiekvieno

požymio priešingą išraišką lemia skirtingos to paties geno formos –

aleliai. alelomorfai [s* aleliai + ^ .morfas], genai, kitaip p aleliai.

alelomorfizmas [<* alelomorfai] <* alelizmas.

alelopatija [gr. allelon – savitarpiškai -l- putlios -poveikis,

kentėjimas], vienų augalu poveikis kitiems, kurį daro jų išskiriamos

medžiagos.

alelotropija [allelon + gr. trope – pasikeitimas], dinaminė izomerija —

chem. junginio gebėjimas pereiti iš vienos formos į kitą.

alemanda [pranc. allemande – vokiška], pramog. šokis; lėto tempo, šokama

poromis ratu.

alergenas [^ alergija + p .genas]: 1. medžiaga, sukelianti alerginę

organizmo reakciją; 2. preparatas alerginėms ligoms diagnozuoti ir gydyti.

alergija [gr. alios- kitas + ergeia- veikimas]: 1. organizmo pakitusio

(padidėjusio, sumažėjusio arba išnykusio) jautrumo alergenui būklė; 2.

padidėjęs organizmo jautrumas alergenui; 3*. nepakantumas, priešiškas

nusistatymas.

alergikas [^ alergija], žmogus, kurio jautrumas alergenams yra pakitęs

(dažn. padidėjęs).

alergiškas [/* alergija]: 1. jautrus alergenams; 2*. nepakantus, ko nors

labai suerzinamas.

alergologija [? alergija + <* .logija], mokslas, tiriantis alerginių

reakcijų priežastis, mechanizmą, eigą ir padarinius, alerginių ligų

diagnozavimą, gydymą ir profilaktiką.

alergomėtrija [<” alergija + p .metrija], organizmo jautrumo alergenams

tyrimas.

aleukija [/” a. + gr. leukos – baltas]: 1. ? leukopenija; 2. kraujodaros

organu liga; leukocitų kiekio sumažėjimas arba visiškas jų išnykimas.

aleuritas [gr. aleuron – miltai], geol. puri mineralu smulkių dalelių

sankaupa (dulkės, dumblas, lio-sas, liosiškos uolienos).

aleurofitas p aleuritas + ^ .litas], geol. nuosėdinė uoliena, susidedanti

iš susicementavusio ir su-tankėjusio aleurito.

aleurometras [aleuron + /* .metras], prietaisas miltu brinkstamumui

nustatyti.

aleuron//as [gr. aleuron – miltai], augalų sėklų atsarginis baltymas,

susitelkęs bespalviais grūdeliais (~o grūdeliais) arba ištirpęs vakuolių

skystyje; dygstančio gemalo maisto medžiaga

aleūtai, tauta, kalbanti viena eskimų ir aleutų kalbu; gyvena Aleutų salose

ir Aliaskos pusiasalyje (JAV), Komandoro salose (Rusija).

alfa [gr. alpha]: 1. pirmoji graiku abėcėlės raidė -A a; 2*. pradžia.

alfabetas [pagal graiku abėcėlės pirmųjų raidžių alpha ir beta

pavadinimus]: 1. tam tikroje sistemoje vartojamų ženklu rinkinys; 2.

abėcėlė, raidynas -visos raidės, vartojamos kurios nors kalbos rašto

sistemoje, išdėstytos tam tikra tvarka.

alfabet//inis, -iškas [s* alfabetas], abėcėlinis, sudėliotas, sutvarkytas

pagal abėcėlę; —inis raštas -raštas, kurio rašmenys žymi garsinius žodžių

komponentus.

alfa ir omega, graiku abėcėlės pirmoji ir paskutinė raidės; pradžia ir

pabaiga, viskas; neginčijamas autoritetas.

alfametras f;71 alfa + ^ .metras], prietaisas, kuriuo matuojamas į katilo

kūryklą ar vidaus degimo variklio cilindrą tiekiamo degiojo mišinio oro

pertekliaus koeficientas a.

alfenolas, minkštamagnetis aliuminio (16%) ir geležies (84%) lydinys; vart.

silpnųjų srovių technikoje.

alfėras [<* al(iuminis) + lot. femim – geležis], minkštamagnetis geležies

ir aliuminio lydinys.

ai fine [it.], muz. iki galo (kūrinį nuo natose pažymėtos vietos reikia

atlikti iki galo).

alfonsas, moters išlaikomas meilužis; pagal pranc. rašytojo A. Diuma

(Dūmas) sūnaus (1824-95) komedijos „Mesjė Alfonsas” herojaus vardą.

ai fresco [sk. ai fresko; it. ant šviežio], sienų tapybos ant drėgno tinko

technika.

algebra [lot. < arab. fl/r/idbr-suprastinimas; pataisymas] mat.: 1.

mokslas, tiriantis veiksmų su įv. dydžiais bendrąsias savybes,

nepriklausomas nuo tų dydžių kilmės; 2. tiesinė erdvė su papildomai

apibrėžta sandauga, tenkinanti tam tikras sąlygas; biperkompleksinė

sistema.

algebrin//is, mat. susijęs su /” algebra (1); pvz., ~ė lygtis (lygtis,

siejanti daugianarius), A reiškinys (reiškinys, sudarytas iš raidžių ir

skaičių, sujungtų sudėties, atimties, daugybos, dalybos, kėlimo sveikuoju

laipsniu ir šaknies traukimo veiksmų ženklais), ~iai skaičiai (~ių lygčių

su sveikaisiais koeficientais sprendiniai).

algezimetras [gr. algesis – skausmas + * .metras}: 1. med. prietaisas

skausmo jutimui matuoti; 2. psichai prietaisas skausmą sukeliančio

dirgiklio stiprumui matuoti

algezimetrija [algesis + p .metrija], skausmo jutimo matavimas.

algicidai [lot. alga -dumblis + caedo -žudau], pesticidai dumblių

veisimuisi stabdyti.

alginas [alga], lipnūs drebučiai, gaminami iš dumblių; vart. tekstilės

pramonėje.

algolagnija [gr. algos – skausmas + lagneia – gašlumas], lytinis iškrypimas

<* mazochizmas, ? sadizmas (1).

Algolas [a.ng. Algol < algo(rithmic) l(anguage) -algoritminė kalba], komp.

formalių kalbų, skirtų skaičiavimo algoritmams užrašyti, šeima. algoliai,

kubinių dažiklių prek. pavadinimas.

algologija [loi.alga -dumblis + /” .logija], mokslas, tiriantis dumblius.

algomenorėja [gr. algos -skausmas + mėn -mėnuo + rheo – teku], skausmingos

mėnesinės.

algonkin//ai: 1. Š. Amerikos indėnų tautų grupė, kalbanti ~ų kalbomis;

gyvena JAV, Kanadoje; 2. viena šios grupės tautų.

algoritmas [pagal Vid. Azijos matematiko ai Cho-rezmio vardo lot. formą

Algorithmi], pagal griežtas taisykles atliekamų operacijų (skaičiavimų)

eilė matematikos ar logikos kurios nors klasės uždaviniams spręsti.

algoritmavimas, skaičiavimo, valdymo, reguliavimo ar kitokių procesu

aprašymas algoritmais.

algoritmūoti, sudaryti algoritmą.

aliarmas [it. all’arme -prie ginklų]: 1. pavojaus signalas, staigus

šaukimas atremti pavojų, būti pasirengus; įspėjimas; 2. pavojaus sąjūdis,

triukšmas. aliarmuoti: 1. skelbti, kelti aliarmą; 2*. skleisti nerimą

keliančias žinias.

alias [sk. alijas; lot.], kitaip (tariant), vadinamas dar. (kitu vardu).

aliatyvas [lot. allatus – atneštas], kalbot. pašalio einamasis vietininkas,

reiškiantis, kad veikėjas artėja prie to daikto, kuris pasakomas šiuo

linksniu, pvz., eitižmoniump, važiavo daktarop; dab. liet. kalboje A

išnykęs, pasitaiko tik suprieveiksmėjusių jo formų, pvz., galop, rudeniop.

alibi [lot. kur nors kitur], aplinkybė, Įrodanti, kad kaltinamasis negalėjo

padaryti nusikaltimo, nes tuo metu buvo kitur.

alidadė [arab. ai “idad – skaičius], astr. ir geod. prietaisu kampų

atskaitos liniuotė su nonijais ar mikroskopais galuose; sukasi apie ašį,

einančią per limbo centrą.

alienacija [lot. alienatio < alienus – svetimas]: 1. susvetimėjimas; 2. ek.

kapitalo savininko pasikeitimas; 3. teis. psn. nuosavybės perleidimas kitam

asmeniui

alifatinis [gr. aleiphar (kilm. aleiphatos) – riebalai], chem. aciklinis,

neturintis ciklo (žiedo), turintis atvirą (tiesinę arba šakotą) anglies

atomų grandinę.

aligatorius [angį. alligator < isp. d lagarto – driežas], krokodilas A

lligator; paplitęs Š. Amerikos p. r. dalyje ir P. r. Azijoje; gyvena upėse,

ežeruose, pelkėse.

aligninas [^ ligninas] p ligninas (2).

alikvotas [lot. aliąuot – keletas] /” obertonas.

alimentacija [^ alimentai]. 1. šen. Romos valst. pašalpų neturtingųjų

vaikams ir našlaičiams sistema; 2. prievolė mokėti, teikti alimentus.

alimentai [lot. alimentum – maistas; išlaikymas], išlaikymo lėšos, kurias

pagal įstatymą vieni asmenys dėl jų santuokos ar šeimos santykių privalo

teikti paramos reikalingiems kitiems asmenims.

alimentarinis [lot. alimentarius] ^ alimentinis (2).

alimentin//is: 1. susijęs su alimentais; 2. susijęs su maistu, mityba,

pvz., ~ė distrofija, ~ė aleukija.

a linea [sk. a lynea; lot.], nuo eilutės pradžios; iš naujos eilutės,

naujos pastraipos.

alkas [vok.Alit], cemento klinkerio mineralas -tri-kalcio silikatas 3CaO •

SiO,.

aliteracija [lot. a d – prie, link + littera – raidė], vienodo skambesio

priebalsių (ppr. žodžiu pradžios) kartojimasis poezijos kūrinio eilutėje,

frazėje, strofoje, pvz.: „rymo ramunėlė rudenio arimuos”. -S. Nėris.

alituoti [vok. alitieren], techn. Įsotinti plieninių ir ketiniu gaminių

paviršiaus sluoksnį aliuminiu, kad tie gaminiai būtų atsparesni kaitrai.

aliumėlis, nikelio lydinys su aliuminiu (1,8-2,5%), manganu (1,8-2,2%),

siliciu (0,85-2%), kobaltu (0,6-1%); sunkiai lydosi; vart. kompensacijos

var-žams, chromelio-aliumelio termoporų katodams.

aliuminatas, aliuminato rūgšties druska MA1O, arba M,AlOr

aliuminis [lot. alumen (kilm. aluminis) – alūnas], chem. elementas Al,

atom. sk. 13; lengvas sidabro baltumo metalas.

aliuminotermija [ aliuminis + gr. thennė – šiluma], kai kurių metalu

(mangano, chromo, vanadžio) gavimo būdas -jų oksidų redukavimas aliuminiu.

aliuminozė, profesinė lėtinė plaučiu liga, kuri prasideda susikaupus

plaučiuose aliuminio dulkėms.

aliumnas – alumnas.

aliumnatas / alumnatas.

aliumogėlis [^aliuminis + ^ gelis], chem. džiovintas aliuminio hidroksidas;

katalizatorius ir katalizatoriaus nešiklis.

aliumosilikatai [/ aliuminis + ^ silikatai], mineralai, kuriu kristalinėje

gardelėje aliuminis ir silicis pakeičia vienas kitą.

aliuras [pranc. al/itrc -eigastis, bėgsena]: 1. arklio judėjimo (jojimo

sporte, cirke) rūšis (žinginė, risčia, eidinė, šuoliavimas, šuolis,

dresuotas žingsnis); 2. kar.psn. sutartinis žymėjimas pranešime kryžiukais,

rodantis to pranešimo pristatymo skubumą.

aliūvin//is [? aliuvis], samplovinis, sąnašinis; ~ė teisė – teisė paversti

savo nuosavybe pakrantės ruožą, susidariusį iš upės sąnašų (aliuvio).

aliuvis [lot. aliuvio – sąnašos], upių sąnašos, dengiančios ir

formuojančios upių šalpas, terasas, deltas.

aliuzija [pranc.allusion < lot.alludo -darauužuominą]: 1. užuomina; 2.

stilistinė priemonė -posakis, primenantis kokį nors žinomą faktą (ppr.

istorinį, mitologinį, lit. veikėją, įvykį, vaizdini) ir susiejantis

kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio, kito pobūdžio

reiškiniais.

a livre ouvert [sk. a livr uvėr; pranc.], iš atverstos knygos, t. y.

nepasirengus (skaityti, versti), iš natų lapo nepasirengus (dainuoti,

skambinti). alizarinas [pranc. alizarine < arab. al’usar – išspaustos

sultys], sintetinis raudonas, violetinis, rausvas antrachinoninis dažiklis.

aljansas [pranc. alliance — sąjunga, susivienijimas], valstybių, tarpt,

organizacijų susivienijimas, sąjunga.

alkajin//is [pagal šen. gr. poeto Alkajo (Alkaios) vardą], lit.: ~ė strofa

– eilučių strofa, sudaryta iš dviejų 11 skiemenų eilučių, vienos 9 skiemenų

ir vienos 10 skiemenų eilutės; būdinga daugiausia an-tik. poezijai.

alkaldas [isp. alcalde < arab. ai ąadi- teisėjas], Ispanijoje, Lot.

Amerikos šalyse – bendruomenės seniūnas, teisėjas.

alkalimetras, chem. aparatas karbonatams nustatyti.

alkalimetrija [arab. ai cjilj – šarmas + p .melri-ja], chem.

titrimetriniai kiekybinės analizės metodai, pagristi šarmų neutralizacija.

alkaloidai [ai qūj + gr. eidos – pavidalas], painios sandaros azoto

turintys biologiškai aktyvūs org. junginiai; randami kai kuriuose

augaluose.

alkalozė [ai qilj], šarmų pagausėjimas kraujuje ir organizmo audiniuose.

alkana [arab.alhinna -chna (tokie dažai)]: 1. daugiametė agurklinių šeimos

žolėAlkan/ia, paplitusi Viduržemio pajūrio srityse; iš dažinės ~os (A. tu-

berculata) šaknų gaminami dažai; 2. natūralių dažu, gaminamu iš agurklinių

(Boraginuceae) šeimos augalų, mišinys.

alkanai, chem. sotieji angliavandeniliai, pvz., metanas, etanas.

alkazaras [isp. alcdzar < arab. aląasr – tvirtovė], įtvirtinta arabu

(maurų) pilis arba rūmai Ispanijoje.

alkenai, etileniniai angliavandeniliai, chem. alifa-tiniai

angliavandeniliai, turintys vieną dvigubąji ryšį, pvz., etenas (etilenas),

propenas (propilenas). alkidai, chem. polimerai; polikarboksirūgščiu ir po-

lihidroksilinių alkoholiu esteriai.

alkilas, vienvalentis chem. radikalas, pvz., metilas, etilas.

alkilinti, įjungti alkilą į org. junginio molekulę.

alkinai, acetileniniai angliavandeniliai, chem. ali-fatiniai

angliavandeniliai, turintys trigubąji ryšį, pvz., etinas (acetilenas),

propinas.

alkledas [ang.alclad < al(iiminium) + clad -pla-kiruotas], aliuminio

lydinių pusfabrikatis (lakštas, vamzdis), iš abiejų pusių plakiruotas

techniškai grynu aliuminiu arba jo lydiniu.

alkogelis [/” alko(holis) + ^ gelis], chem. gelis, kurio dispers. terpė yra

alkoholis.

alkoholata, alkoksidai, org. junginių klasė; gaunami, alkoholiu

hidroksilo vandenili pakeitus metalu.

alkoholikas, turintis polinki į alkoholį; girtuoklis.

alkoholinis, turintis alkoholio arba susijęs su alkoholio susidarymu, pvz.,

A rūgimas.

alkoholis [arab. ai kuhl- stibio milteliai]: 1. org. junginys, turintis

molekulėje vieną arba kelias hidroksilo grupes (OH), prijungtas prie

tetraedriniu anglies atomų; 2. šnek. spiritas, etanolis (etilo alkoholis)

C,H5OH.

alkoholizacija, etanolio (etilo alkoholio) Įmaišymas i vynuogių vyną.

alkoholizė [^ alkoholis + ^ .ližė], chem. reakcija, kuria esteriai

gaunami, alkoholiais veikiant rūgščiu darinius; skaidymas alkoholiu.

alkoholizmas, dažno alkoholiniu gėrimų vartojimo sukelta liga, kuri

reiškiasi liguistu potraukiu alkoholiui ir lėtine intoksikacija.

alkoholizūoti, įmaišyti etanolio (etilo alkoholio) i vynuogių vyną, kad

būtų stipresnis; spirituoti.

alkoholometras [^ alkoholis + ? .metras], prietaisas matuoti etanolio

(etilo alkoholio) koncentracijai jo vandeniniame tirpale.

alkoksidai /* alkoholiniai.

alkos [< skand.], jūros paukščiai Alcidae, paplitę daugiausia S. pusrutulio

šalto klimato juostoje; veisiasi sausumoje kolonijomis.

alkotesteris Į/71 alko(holis) + ^ testeris], prietaisas girtumui (alkoholio

santykiniam kiekiui organizme) matuoti.

alkova [pranc.alcove < arab.alqubba -skliautas, palapinė], nišos pavidalo

kambarėlis (dažu. miegamasis).

alkozolis f/1 alko(holis) + ^ zolis], chem. zolis, kurio dispers. terpė yra

alkoholis.

Allah akbar [arab.], Dievas yra visagalis.

alla prjma [sk. alia prima; it. iš karto], tapybos technika; tapoma ant

neišdžiūvusio dažų sluoksnio.

allegretto [it.]. 1. vidutinis muz. tempas; 2. vidutinio tempo muz. kūrinys

ar jo dalis.

allegro [it. linksmai]: 1. greitas muz. tempas; 2. greito tempo muz.

kūrinys ar jo dalis.

allegro assai [it.], muz. labai greitai.

allegro con brjo [sk. alegro kon brijo, it.], muz. greitai, gyvai.

allegro con moto [sk. alegro kon moto; it.], muz. greičiau negu allegro.

allegro maestoso [sk. alegro maestozo; it.], muz. greitai, iškilmingai.

allegro, ma non troppo [it.], muz. greitai, bet ne per daug.

allegro moderato [it.], muz. greitokai.

allonge [sk. alionžė; pranc. pailgintas], klasikinio šokio poza (arabesko

rūšis): rankos per alkūnes ištiestos, o riešai pakreipti žemyn arba j

išore.

all rįght [sk. oi rait; angį.], viskas gerai, sutinku.

alma mater [lot. motina maitintoja], pagarbus arba maloninis universiteto

pavadinimas.

almanachas [lot. almanachus – pranašysčių rinkinys]: 1. gyvenamojo meto įv.

autorių literatūros kūriniu rinkinys; 2. šen. egiptiečių, graikų, romėnų,

kinų ir vid. amžių Europos šalių kalendorius, kuriame pateikta jv. sričių

žinių, astrologinių spėjimų.

almandinas [pagal Alabandos miesto M. Azijoje pavadinimą], granatų grupės

mineralas; juvelyr. akmuo, vartojamas ir kaip abrazyvas.

almaviva, senovinis vyriškas apsiaustas be rankovių; pelerina; pagal pranc.

rašytojo P. O. Bomaršė (P. A. Beaumarchais; 1732-99) komedijos „Sevilijos

kirpėjas” herojaus (Almaviva) vardą.

almėja [arab. almah – išmokytas (šokio, muzikos)]: 1. šen. Egipto šventyklų

šokėja; 2. Turkijos šokėja ir šokiu mokytoja, pantomimos judesiais

vaizduojanti meilės paslaptis.

almenda [vok.Allmende alo. + P .metrija], biol. kurio nors organo lėtesnis arba

greitesnis augimas, palyginti su visu kūnu, ilgainiui pakeičiantis genties

arba individo kūno proporcijas.

alomorfaspa/o. + ^morfas],kalbot. morfemos variantas, pvz., liet.

priesagos -ei- ir -ėl- žodžiuose „vaikelis” ir „katinėlis”.

alomorfozė [•* alo. + gr. morphosis – pavidalas, išvaizda] p

idioadaptacija.

alonimas [^ alo. + gr. onyma – vardas], kieno nors tikras vardas, kito

asmens panaudotas kaip slapyvardis.

alonžas [pranc. allonge – priedas]: 1. chem. kūginis vamzdis, kuriuo

distiliuojamasis skystis iš šaldytuvo nuteka į rinktuvą; 2. techn. įtaisas

nesusi-kondensavusiems metalu (ypač cinko ir kadmio) garams surinkti; 3.

vekselio pridėtinis lapas perdavimo įrašams (indosamentams), jeigu jie

nebeišsitenka vekselyje; 4.poligr. sulankstomas žemėlapis, lentelė,

brėžinys, įdėtas į knygą; 5. didžiausias atstumas, iš kurio boksininkas

gali suduoti smūgį.

alopatija [s* alo. + gr.putlios – liga], nehomeo-patinis, įprastinis

gydymas (veikiant organizmą priešingai negu liga; plg. homeopatija).

alopecija [gr. alopekia < alopex (kilm. aldpekos) -lapė], plaukų slinkimas;

plikimas.

aloplastika [>0/0. + s> plastika], plastinės chirurgijos metodas –

organams ir audiniams atkurti naudojamos nebiol. kilmės medžiagos.

alopoliploidija [/ alo. + ? poliploidija], biol. chromosomų rinkimo

kartotinis padaugėjimas hibriduose, susikryžminus skirtingu rūšių arba

genčių individams.

alopurinolis, vaistas nuo podagros; malšina skausmą.

alosomos [^ alo. + T1 soma1], biol. lytinės chromosomos, nevienodos

skirtingu lyčių organizmu ląstelėse.

alotigeninis [gr.allote -kitu laiku + ? .gcninis], geol. susidaręs kitu

metu, pvz., uolienos A mineralas (susidaręs anksčiau už tą uoliena ir

kitur).

alotropija [/* alo. 4- gr.trope-pasikeitimas], kai kuriu chem. elementu

savybė priklausomai nuo slėgio ir temperatūros būti keliu būsenų ar formų,

pvz., sieros kristalai gali būti monoklininės ir rombinės sistemos. t

alozauras [gr. alios – kitas + sauros – driežas], iš kastinis roplys,

gyvenęs juros periode.

alozos, silkinių žuvų gentis Alosa; paplitusios Atlanto pakrantėse, t. p.

Viduržemio, Juodojoje ir Kaspijos jūrose; kai kurios rūšys turi verslinės

reikšmės.

alpak//a1 [isp. alpaca < kečujų k.]: 1. naminė lama, auginama Peru ir

Bolivijos Anduose dėl ilgu vilnų; 2. ~os vilnos; 3. lengvas audinys, gamina

mas iš ~os vilnų.

alpaka2 -71 argen tanas.

alparis [it. alpari – lygiomis],/žn, vertybiniu popierių arba valiutų

kursas, atitinkantis jų nominalą.

alpenštokas [vok.Alpenstock a. + gr. mastas – krūtis], bekrūtys-tė – įgimtas vienos arba

abiejų pieno liaukų nebuvimas.

amatolas, sprogstamoji medžiaga; susideda iš amonio nitrato ir

trinitrotolueno (trinitrotoluolo).

amaurozė [gr. amaurosis – užlemdymas], visiškas vienos arba abiejų akių

aklumas, kurį sukelia centrinės nervų sistemos pažeidimas.

amazonė1 [^ amazonės]: 1. jojikė, moteris raitelė; 2. tam tikro kirpimo

ilga moteriška jojamoji suknelė; 3*. vyriška, valdinga, valdinga moteris.

amazonė2 [pagal Amazonės upės pavadinimą], vidutinio dydžio žalia papūga

Anmzona; gyvena P. Amerikoje ir Antilų salose.

amazonės [gr.Amazones < -*a. + mažos—krūtis], šen. graikų mit. karingos

moterys, gyvenusios Juodosios jūros pakrantėse; jos turėdavusios

išsideginti dešinę krūtį, kad būtų patogiau šaudyti iš lanko.

amazonitas [pagal Amazonės upės pavadinimą], mineralas, žalia mikroklino

atmaina; apdailos akmuo.

amazūlai /” zulai.

ambalažas [pranc. emballage -pakavimas, pakuotė]: 1. prekės pakuotė, ppr.

apmokama pirkėjo; 2. pakavimo išlaidos.

ambasada [pranc. ambassade}: 1. aukščiausioji dipl. atstovybė; 2. tos

atstovybės pastatas.

ambasadorius [pranc. ambassadeur], aukščiausias dipl. atstovo rangas.

ambi. [lot.amb(i).], sudurt. žodžių dėmuo, reiškiantis buvimą, judėjimą

aplinkui, iš 2 pusių; dve-jopuma.

ambicija [pranc. ambition < lot. ambitio – garbės troškimas]: 1. savo

vertės jautimas, išdidumas; 2. savimeilė, puikybė, garbės, pripažinimo

siekimas.

ambicingas, turintis didelę ambiciją.

ambidekstras [^ ambidekstrija], žmogus, galintis vienodai gerai dirbti

kaire ir dešine ranka.

ambidekstrija [-71 ambi. + lot. dexter-dešinysis], vienodas abiejų rankų

lavumas.

ambidentatinis junginys p ambi. + lot.denta-tus – dantytas], chem.

junginys, turintis du reaguoti galinčius centrus.

ambiofonija ? ambi. + gr.phone -garsas], erdvinio (tūrinio) garso ir

akustinių efektų sukūrimas (koncertu salėse, teatruose, studijose)

elektroakustiniais prietaisais (mikrofonais, stiprintuvais, rever-

beratoriais, garsiakalbiais).

ambistomos, uodegotieji varliagyviaiArnbystoma; gyvena Š. ir Centr.

Amerikoje; lervoms būdinga neotenija.

ambitas [lot. ambitus – apėjimas, apylanka], kitaip p deambulatorijus.

ambitus [lot. apimtis], melodijos tonų apimtis -atstumas tarp aukščiausiojo

ir žemiausiojo garso.

ambivalencija [^ ambi. + lot. valentia – jėga], jausmo dvilypumas,

išgyvenimas prieštaringų emocinių būsenų, pvz., meilės ir neapykantos.

ambivalentiškas Į/1 ambivalencija], dvilypis, turintis prieštaringų

elementų.

ambivertas [^ ambi. + lot. verto -suku, kreipiu], asmenybės tipas, kuriam

būdinga ir ekstraverto, ir intraverto bruožai; tarpinis, dažniausiai

pasitaikantis tipas.

ambliafija [gr. amblys -nusilpęs + haphe-lytėjimas], med. lietimo jutimo

susilpnėjimas.

ambliopija [gr. amblyopia – silpnaregystė], med. regėjimo nusilpimas dėl

funkcinių regėjimo analizatoriaus sutrikimų, kai akyje nėra objektyvių

pakitimų.

amblioskopas [gr. amblys- nusilpęs + ^ .sko-pas], prietaisas normaliam

regėjimui abiem akimis ugdyti gydant ambliopija ir žvairumą.

ambona [gr. ainbon – pakyla] psn., sakykla – paaukštinta vieta bažnyčioje

netoli altoriaus, iš kurios sakomi pamokslai.

ambra [pranc. anibre < arab. ‘anbar]: 1. vaškinė, labai kvapi medžiaga,

susidaranti kašaloto žarnyne; vart. parfumerijoje; 2*. kvepalai; aromatas,

malonus kvapas.

ambrazūra [pranc. embrasure – anga], stebėjimo ar šaudymo anga gynybinio

pastato sienoje, karo laivo ar tanko šarve.

ambrozija [gr.ambmsia]: ‘.mit. šen. graiku dievu kvapus maistas, teikės

jiems amžiną jaunystę ir nemirtingumą; 2. šen. graiku malonaus kvapo kūno

tepalas; 3. vienametė arba daugiametė astrinių šeimos žolė Ambrosia; kilusi

iš Amerikos; piktžolė; jos žiedadulkės kai kam sukelia alergiją; 4. aukš-

liagrybiu grybienos apnašos kinivarpų išgraužtuose medienos takuose ir kai

kuriuose galuose; 5*. nepaprastai skanus valgis.

ambulatorija [lol. ambulatorini -judamas], gydymo įstaiga, teikianti

pagalbą ateinantiems ir namie esantiems ligoniams; tos Įstaigos patalpos.

ambušiūras fpranc. embouchure < bouche -burna]: 1. nik., pūstukas –

pučiamojo muz. instrumento dalis, kurią pūtikas prideda prie lūpų arba

apžioja; 2. lūpų ir liežuvio padėtis grojant pučiamaisiais muz.

instrumentais, kuriu pūstukus atlikėjas liečia lūpomis.

amebiazė, užkrečiamoji žarnyno liga, kurią sukelia ameba Enlamoeba

histolytica.

amebocitai [/* amebos + gr. kytos – indas, ląstelė], bestuburiu gyvūnu

judrios, nepastovios formos ląstelės ir bespalviai kraujo elementai.

amebos [gt.amoibe- keitimasis], pirmuonys/lmo-ebida, gyvenantys gėluose

vandenyse; kūnas – plika, nepastovios formos ląstelė.

ameliankis [pranc.] medlieva, erškėtiniu šeimos krūmas ar nedidelis medis

Amelanchier; vaisiai valgomi.

amelija [-71 a. + gr. melos – kūno dalis], begalūnystė – įgimtas vienos

arba visu galūnių nebuvimas.

amen [hebr. teisingai, iš tikrųjų]: 1. judėjų ir krikščionių maldos,

pamokslo baigiamasis žodis; 2*. galas, pabaiga, baigta.

amerkija [lot. amentia – beprotystė], laikinas sąmonės sutrikimas,

pasireiškiantis erdvės ir laiko orientacijos praradimu, nerišliu mąstymu.

amenorėja [s1 a. + gr. meti – mėnuo + rheo-teku], med. mėnesiniu

nebuvimas.

amensalizmas [^ a. + lot. rnensa – valgymas], dviejų populiacijų, rūšių

tarpusavio santykių tipas: viena rūšis engia kitą, bet pati antrosios nėra

veikiama; būdingas daugiausia mikroorganizmams.

americis [pagal Amerikos (JAV), kur dirbtinai buvo gautas, pavadinimą],

radioaktyvus transurani-nis chem. elementas Am, atom. sk. 95.

amerikanistika [angį. american – amerikietiškas, amerikinis], mokslas,

tiriantis Ameriką, ypač jos kultūrą, istoriją, kalbas, literatūrą.

amerikamzacija, Amerikos gyvensenos, papročių, amerikiečio būdo bruožų

perdavimas, primetimas arba perėmimas.

amerikanizmas: 1. žodis, posakis, gramatinė forma ar tarties ypatybė,

būdinga Š. Amerikoje vartojamai anglų kalbai; 2. skolinys iš Š. Amerikoje

vartojamos anglų kalbos; 3. JAV gyvenimo būdo perėmimas, mėgdžiojimas; jo

apraiškos kurioje kitoje šalyje.

ametistas [gr. ametliystos], mineralas, skaidri violetinė arba žydrai

violetinė kvarco atmaina; juve-lyr. akmuo.

ametropija [gr. ametros – neatitinkantis + dps (kilm. opos ) – regėjimas],

akies refrakcijos yda -akies optinės ašies ilgis neatitinka akies

refrakcinės gebos (spinduliai nesusikerta tinklainėje).

amfetaminas [angį. amphetamine < a(lpha) + m(ethyl) + ph(enyl) + et(hyl) +

amine],farm. medžiaga, stipriai tonizuojanti nervų sistemą; narkotikas,

dopingas.

amfi. [gr. amphi – abipus, aplink, apie], priešdėlis, reiškiantis buvimą

iš abiejų pusių, aplink; dve-jopumą, abejopumą.

amfibija [gr. amphibios – dvejaip gyvenantis, t. y. vandenyje ir

sausumoje]: 1. varliagyvių klasės gyvūnas; 2. nik., būdmainis – augalas,

kuris gali augti ir vandenyje, ir sausumoje; 3. transporto ar kovos mašina,

galinti plaukti vandeniu ir važiuoti sausuma; 4. hidroplanas – lėktuvas,

kuris gali kilti ir leistis sausumoje ir vandenyje.

amfibolai [gr. amphibolos – dviprasmis, apgaulingas; taip pavadinti dėl

raginukės panašumo į tur-maliną], grupė mineralų -magnio, kalcio, geležies,

aliuminio, natrio sudėtingųjų silikatų (svarbiausieji – tremolitas,

raginukė, aktinolitas), sudarančių daugelį magminių ir melamorfiniu

uolienų.

amfibolija [gr. amphibolia -dvilypumas, dviprasmiškumas], dviprasmybė, log.

klaida, kurią sukelia dėl greito tarimo susiliejantys žodžiai, pvz.,

„palauk aštuonias-dešimt minučių” ir „palauk aštuoniasdešimt minučių”, arba

žodžių tvarka sakinyje, pvz., „vyresnioji sesuo – mano mokytoja” ir

„vyresnioji sesuo mano – mokytoja”.

amfibolitas Į-71 amfibo(lai) + ^ .//ta.s-],metamor-finė žalia, juoda

uoliena, susidariusi daugiausia iš amfibolų ir plagioklazu; vart. apdailai,

paminklams. amfibrachis [gr. amphibrachys < amphi – abipus + brachys –

trumpas]: 1. antikinės eilėdaros triskiemenė pėda, kurios vid. skiemuo

ilgas, kraštiniai trumpi (u – u); 2. silabotoninės eilėdaros eilutė, kuri

prasideda nekirčiuotu skiemeniu ir kurioje toliau tarp kirčiuotų skiemenų

yra po du nekirčiuotus, pvz., „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, / Ten

mūsų tėvynė, graži Lietuva”. -Maironis.

amfidiploidas [<” amfi. + p diploidas}. biol. tarp-rūšinis hibridas,

kurio somatinių (kūno) ląstelių branduoliuose yra diploidinis (dvigubas)

chromosomų rinkinys.

amfigonija [^ a;n/ž. + ^ .gonija], organizmų lytinis dauginimasis.

amfiktdnja [gr.amphiktionia < amphi – aplink + ktizč- apgyvendinu], šen.

Graikijos genčių ar poliu rel. ir polit. sąjunga, turinti bendrą iždą,

šventyklą ir jos gynimą, politinę kryptį.

amfimiksė [-7’am/?. + gr.»iaw-su(si)maišymas], augalų ir gyvūnų lytinis

procesas, kurio metu susilieja vyriškųjų ir moteriškųjų lytinių ląstelių

(ga-metų) branduoliai.

amfipodai [-* amfi. + gi.pus (kilm.podos) -koja], vėžiagyviai šoniplaukos

Amphipoda; gyvena daugiausia jūrose.

amfiprostilas [P amfi. + gr. prostylos – turintis kolonas priekyje], šen.

graikų šventykla su kolonų portikais galuose.

amfisbenos [gr. amphisbainai < amphis-iš abiejų pusių + baind-einu],

driežai Amphisbaenidae; gyvena daugiausia Amerikos ir Afrikos tropinio

klimato juostose; juda požeminiais urvais į prieki ir atbulos.

amfiteatras [gr. amphitheatron < amphi – aplink + theatron – reginys]: 1.

šen. graikų teatro žiūrovų vietos, išdėstytos pusračiu kalvų šlaituose; 2.

romėnų pastatas viešiems vaidinimams, gladiatorių kovoms; 3. kėdžių eilės,

esančios už parterio, dab. teatre, cirke, koncertų salėje.

amfitrionas [pagal mitinio Tėbų karaliaus Am-fitriono (gr. Amphitryon)

vardą], vaišingas šeimininkas.

Amfitritė (gr. Amphitrite), šen. graikų jūrų deivė, Poseidono žmona.

amfiūmos, varliagyviai Amphiumidae; gyvena Centr. Amerikos p. r. dalyje;

kūno ilgis apie l m, galūnės mažos, turi po 2-3 neišsivysčiusius pirštus.

amfo. [gr. amphd- abu], priešdėlis, reiškiantis dvejopumą.

amfodontozė [-* amfo. + gr. odus (kilm. odon-tos ) – dantis], priedančio

nykimas, kitaip ? parodontozė.

amfolitas [•* amfo. + gr. lytos – tirpus], chem.: 1. chem. junginys,

turintis ir rūgščiu, ir bazių savybių; 2. amfoterinis jonitas.

amfora1 [lot. amphora < gr. amphoreus < amphi – iš abiejų pusių + phoreus –

nešikas], pailgas molinis arba metalinis šen. graiku ir romėnų indas su 2

vertikaliomis ąsomis skysčiams (aliejui, vynui) laikyti.

amfora2, valtelinių šeimos vienaląstis gėlųjų vandenų

titnagdumblis^wip/zora.

amfoter//inis, -iškas [gr.amphoteros-abu], chem. galintis (disocijuodamas

vandeniniame tirpale) atpalaiduoti liek vandenilio H+, tiek hidroksilo OH~

jonus.

amharai, tauta, kalbanti viena semitu kalbų; gyvena Etiopijoje.

amiantas [gr. amiantos – švarus, nesuteptas], ak-tinolito asbestas,

mineralas, pluoštinė aktinolito atmaina.

amidai [/” am(oniakas) + gr. sielos- pavidalas], chem.: 1. org. rūgščių

dariniai, kuriuose karboksi-lo grupės hidroksilas pakeistas aminogrupe,

pvz., karbamidas CO(NH2),; 2. junginiai, gaunami amoniako molekulėje vieną

vandenilio atomą pakeitus metalu, pvz., natrio amidas NaNH2. amidazės,

fermentai, nutraukiantys ryšį tarp anglies ir azoto atomų org. rūgščių

amiduose.

amido., chem. termino dalis, rodanti, kad molekulėje yra amidogrupė -NH2.

amidolis [s1 amido. + ^ (alkoh)olis], aromat. aminas C6H2(NH2)2OH; fot.

ryškalas.

amidopirinas [s* amido. + gr.pyr- ugnis, karštis], vaistas, malšinantis

skausmą, slopinantis uždegimą, mažinantis karščiavimą. amidostomozė,

invazinė vandens paukščių (dažn. žąsų) liga; sukelia apvaliosios kirmėlės

amidosto-mos, parazituojančios skrandžio gleivinėje.

amiėlija [^ a. + gr.mye/os – nugaros smegenys], įgimtas nugaros smegenų

nebuvimas.

amigdalinas [gr. amvgdalos – migdolas], org. junginys, esantis karčiųjų

migdolų, persikų, vyšnių, slyvų kauliukuose.

amija, vienintelė dabar gyvenanti dumblažuvė Amia calva, randama S.

Amerikoje.

amilazė [gr. amylon – krakmolas], fermentas, ka-talizuojantis krakmolo,

glikogeno ir jiems giminingų polisacharidų hidrolizę.

amiloidas [amylon + gr. eidos – pavidalas]: 1. augaluose esantis

angliavandenis, kurio struktūra tokia pat kaip hemiceliuliozės; 2. gyvūnų

ir žmogaus organizmo baltyminė medžiaga, panaši į globuliną. amiloidozė,

biochem. baltymų apykaitos sutrikimas – ^ amiloido (2) kaupimasis

audiniuose.

amilopektinas [amylon + ^pektinai], chem. polisacharidas; krakmolo

komponentas; šaltame vandenyje beveik netirpsta, karštame sudaro kleisterį.

amiloplastai {amylon + gi. plūstos – nulipdytas], augalu sandėlinių audiniu

ląstelių bespalvės plas-tidės (leukoplastai), kuriose kaupiasi krakmolas.

amiloz//ė [amylon],chem. polisacharidas; krakmolo komponentas; įodas nudažo

~ę mėlynai.

amimija [/” «. + gr.mimos – mėgdžiojimas], mimikos nebuvimas dėl veido

nervu paralyžiaus, parkinsonizmo.

aminai [< gr.],c/iem. org. junginiai, amoniako dariniai, pvz., etilaminas

C,HSNH,.

aminofenolis [? amino. + ^ fenolis],chem. aromatinis org. junginys

C„H4(NH2)OH; dažiklių žaliava, fot. ryškalas; jo dariniai – plaukų dažų

komponentai.

aminofilinas, vaistas, kitaip •” eufilinas.

aminoplastas aminoplastikas.

aminoplastikas [ amino. + gr.plastikos -plastiškas, lankstus], plastikas,

gaminamas iš karbamid-formaldehidinės, melaminformaldehidinės arba

anilinformaldehidinės dervos.

amiodaronas, vaistas, kitaip <” kordaronas.

amiotrofija [/” a. + gr. mys (kilm. myos) – raumuo + trophe- mityba],

raumenų atrofija – raumenų mitybos sutrikimas.

amis [gr. ammi – augalo vardas], salierinių šeimos vienametė arba

daugiametė žolė Amini; vaistinis augalas, piktžolė.

amitozėĮ'” a. + ^ mitozė],biol tiesioginis ląstelės branduolio

dalijimasis: neišryškėja chromosomos ir nesusidaro mitozei būdingų

achromatinių struktūrų, branduolys persismaugia ir pasidalija, o ląstelė

dažniausiai nesidalija, tampa daugiabran-duolė.

amitriptilinas, psichoterapinis vaistas; juo gydomos depresinės psichozės.

amnestija [gr. amnestia -užmiršimas, atleidimas], visiškas ar dalinis

atleidimas nuo bausmės arba jos pakeitimas lengvesne, t. p. teistumo

panaikinimas; daroma valstybės vadovo arba parlamento aktu tam tikrai

grupei asmenų.

amnestuoti [? amnestija], atleisti nuo bausmės, sumažinti bausmę amnestijos

aktu.

amnezija [? «. + gr. mnčsis – atmintis], atminties susilpnėjimas arba

netekimas.

amnionas [gr. amnion], vandenmaišis, ropliu, paukščių, žinduoliu, kai kuriu

bestuburiu gyvūnu, pvz., vabzdžių, vienas gemalo dangalų, kurio ertmėje

kaupiasi skystis, saugantis gemalą nuo mech. pažeidimu.

amnioskopas [^ amnio(nas) + T1 . skopus], med. instrumentas vaisiaus

vandenims apžiūrėti pro gimdos kaklelio kanalą.

amnioskopija [-71 amnio(nas) + -71 .skopija],vaisiaus vandenų

apžiūrėjimas ammoskopu pro gimdos kaklelio kanalą.

amniotai, aukštesnieji stuburiniai gyvūnai (ropliai, paukščiai,

žinduoliai), prisitaikę gyventi sausumoje; jų gemalai turi dangalus –

amnioną ir alantojį.

amofosas [/* amo(nis) + ^ fos (foras)], sudėtinė miner. trąša, turinti

azoto ir fosforo.

amokas [malaj. amok – pasiutęs], aptemusios sąmonės būsena, kuriai būdinga

staigus ligonio susijaudinimas; dažn. reiškiasi nesulaikomu bėgimu ir

agresyviais veiksmais.

amonalas [^ amon(is) + ^ al(iuminis)], sprogstamasis mišinys, susidedantis

iš amonio nitrato (salietros), aliuminio milteliu ir trinitrotolueno

(trinitrotoluolo).

Amonas, vienas vyriausių šen. Egipto dievų; iš pradžių – vietinis Tėbų,

vėliau valstybės dievas, sutapatintas su Saulės dievu Ra; vaizduojamas kaip

raguotas avinas arba kaip žmogus su avino galva.

amoniakas [gr. (hals) ammdniakos – amonio (druska); taip vadinosi junginys,

randamas Libijos dykumos Amono oazėje], azoto ir vandenilio junginys NH3;

bespalvės aštraus kvapo, troškios dujos.

amoniakatai, chem. kompleksiniai junginiai; amoniako reakcijų su įv.

druskomis produktai.

amoniakatas, chem.: 1. koncentruotas karbamido ir amonio nitrato tirpalas,

t. p. jų tirpalas amo-niakiniame vandenyje; 2. aminokompleksas-junginys,

kurio ligandas yra NH3 arba aminas.

amonifikacija [^ amoniakas + lot./ado -darau], biochem. mikroorganizmų

sukeltas azotinių org. junginių skilimas ir amoniako išsiskyrimas.

amonis [lot. ammoniuni], teigiamasis jonas NH4; amonio druskų sudėtinė

dalis; azanis.

amonitai [pagal ^ Amono atvaizdą su avino ragais], galvakojai moliuskai

Ammonoidea, gyvenę jūrose nuo devono iki kreidos periodo.

amonitas [^ amo(nis) + ^ nit(m).], sprogstamoji medžiaga, susidedanti iš

amonio nitrato (salietros), nitrojunginio ir degiosios medžiagos.

amonizacija: 1. veikimas amoniaku (pvz., gaminant amonizuotą superfosfatą);

2. azoto gausinimas pašaruose amoniakiniu vandeniu.

amorallzmas [/* amoralus], etinė pažiūra, neigianti moralės normas,

atmetanti galimybe vertinti visuomenės elgėsi, nes moralumo kriterijai esą

nepagrįsti.

amoralūs [s1 a. + lot. morali s – dorovinis], nedorovingas,

nepripažįstantis moraliniu principų, nepadorus.

amorejai ^ amoniai.

amoretas [< lot. Ainor- Amūras], amūriukas, kitaip /* putus.

amorfa [^ a. + gr. morphe- forma, pavidalas], pupinių (ankštiniu) šeimos

krūmas Amorpha, kilęs iš S. Amerikos; dekor., dažinis augalas.

amorfin//is [gr.amorphus -beformis]: 1. beformis; 2. minei: neturintis

kristalinės sandaros, nekrista-linis; 3. kalbot. neturintis, neparodantis

gram. formų, pvz., ~ės kalbos (dabar vadinamos izoliacinėmis kalbomis); 4.

gen. nereiškiantis, neperduodantis savybės arba požymio (apie geną).

amorfizmas [amorphos]: beformiškumas; medžiagos amorfinė būsena.

amorfofalas[. + gr.morphe-forma +phal-lus – falas, vyriškas lyties

organas], aroninių šeimos daugiametis žolinis augalas Ainorphophallus,

išauginantis valgoma gumbą; žiedynas stambus, iki 2-3 m aukščio; žiedai

labai dvokia.

amoritai, šen. semitų gentys, išeiviai iš Arabijos; f894 pr. m. e. sukūrė

Babilonijos valstybe; asimiliavosi su Mesopotamijos gyventojais; amorėjai,

amūru. amoroso [sk. amorozo; it. meiliai, švelniai] <* con amore.

amortifikacija [lot. amonificatio < mors (kilm. morlis) -mirtis + facio

-darau], oficialus paskelbimas, kad anuliuojamos prarastos teisės arba

dokumentai.

amortizacija1 [lot. amortisatio – padengimas]: 1. nusidėvėjimas, pagr.

kapitalo (pastatu, įrenginių, mechanizmų) vertės sumažėjimas per jo

naudojimo laiką; 2. skolos grąžinimas period. mokėjimais arba obligacijų

išpirkimu; 3. apmokestinto turto kainos sumažėjimas kapitalizuoto mokesčio

suma; 4. prarasto skolinio pasižadėjimo pripažinimas negaliojančiu.

amortizacija2 [pranc. amortir-silpninti, minkštinti], techn. smūgio

poveikio sumažinimas.

amortizatorius [/” amortizacija2}: 1. mašinos arba statinio įtaisas smūgio

poveikiui mažinti, pvz., automobilio lingės; 2. ištempiamas daugiagyslis

guminis lynas, kuriuo išvelkamas į orą startuojantis sklandytuvas.

amortizuoti1 [^amortizacija1]: 1. grąžinti skolą period. mokėjimais; 2.

pripažinti negaliojančiu prarastą skolinį pasižadėjimą.

amortizuoti2 [? amortizacija2], techn. sumažinti smūgio poveikį.

amortizūotis f-71 amortizacija’}: 1. nusidėvėti, darbo priemonių vertei

pereiti i jų pagamintą produktą; 2. mažėti apmokestinto turto kainai.

ampelografija [gr.ampelos -vynmedis + -71 .gra-fija], mokslas, tiriantis

vynmedžių rūšis ir veisles.

ampeloterapija ampdos + <* terapija}, gydymas vynuogėmis.

amperas [pagal pranc. mokslininko A. M. Ampero (Ampere) pavardę]: 1.

pagrindinis tarptautinės vienetų sistemos cl. srovės stiprio vienetas; 2.

tarptautinės vienetu sistemos magnetovaros jėgos vienetas, anksčiau

vadintas ampervija.

ampermetras [f amperas + P .metras], prietaisas ei. srovės stipriui

matuoti.

ampersekundė [> amper(as) + -71 sekundė], ei. kiekio vienetas, kitaip /*

kulonas1 (1).

ampersendas [angį. umpersand], ženklas & (liet. ir).

ampicilinas, penicilinų grupės plataus veikimo spektro antibiotikas.

ampyras [pranc. etnpire – imperija], XIX a. I pusės Europos architektūros

ir dailės (daugiausia taikomosios) stilius; vėlyvojo klasicizmo atmaina.

amplid’inas [lot. ampH(fico) – didinu, stiprinu + gr.dyna(niis) -jėga],

elektromašininisstiprintuvas silpnai ei. srovei ir galiai stiprinti.

amplifikacija [lot. amplificatio – išplėtimas]: 1. spaudai rengiamo teksto

papildymas- trūkstamų frazės dalių ar ištisų frazių įrašymas remiantis

rankraščiu, kita kopija, kitu leidimu; 2. stilistinė figūra – pabrėžtinai

išplėtotas, detalizuotas reiškinio, daikto apibūdinimas, dažniausiai kelių

vienarūšių epitetu, metaforų, palyginimų pavartojimas pagrečiui

emocionalumui sustiprinti; 3. kai kurių ek. sistemos parametrų gerinimas

veiksmingomis, bet daug sąnaudų nereikalaujančiomis priemonėmis.

amplitronas [lot. ampli(fico) – didinu, stiprinu + -71 (elek)tmnas],

platinotronas, veikiantis stiprinimo režimu; vart. superaukštųjų dažniu

virpesiams stiprinti.

amplitudė [lot. amplitudo – erdvumas, platumas]: 1. fiz. didžiausias

periodiškai kintančio dydžio nuokrypis nuo pusiausvyros padėties; 2. mat.

plokščias kampas, kurį sudaro polinė ašis ir nagrinėjamo taško spindulys

vektorius polinėse koordinatėse; 3. užmojis, plotis; kitimo, įvairovės

apimtis, ribos.

amplua [pranc.emploi -pritaikymas]: 1. vaidmens pobūdis, labiausiai

atitinkantis aktoriaus sceninius duomenis: vyrų – amantas, herojus,

komikas, fa-tas; moterų – grandama, travesti, inženiu, subre-lė; 2*.

užsiėmimas, verslas, sugebėjimų sritis, apimtis.

ampulė [lot. ampulla]: 1. romėnų molinis arba stiklinis indas su siauru

kakleliu skysčiui laikyti; 2. Katalikų bažnyčios liturginis stiklinis

indas, su kuriuo per mišias paduodamas kunigui vynas ir vanduo; 3. med.

stiklinis indelis su ištęstu užlydytu galu steriliems vaistams laikyti; 4.

med. tuščiavidurio organo išsipūtusi dalis, pvz., ašarų kanalėlio A; 5.

teeini, mažas, ppr. stiklinis, sandarus indelis be palrono chemikalams,

sprogmenims laikyti ar kt. tikslams.

amputacija [lot. amputatio – nupjovimas], kokios nors kūno dalies (dažn.

galūnės) pašalinimo operacija.

amputuoti [lot. amputare – nupjauti], padaryti amputaciją.

amrita, induizmo mitologijoje – dievų gėrimas, teikiantis nemirtingumą,

gyvybės eliksyras.

amuletas [lot. amuletum < arab. himalat – kas nešiojama ant savęs],

nedidelis prie kūno laikomas (dažniausiai ant kaklo kabinamas) daiktas,

tariamai turintis magiškos galios, saugantis nuo nelaimių ir kt. blogio.

amunicija [lenk. amunicja < lot. admunitio – sutvirtinimas], kario, žirgo

apranga ir reikmenys, platesne reikšme – dar ir ginkluotė. amūr//ai,

karpinės žuvys, paplitusios Amūro upės baseine; baltasis ~as

Ctenopharyngodon idella išauga iki l m ilgio ir 15 kg svorio;

aklimatizuotas Europoje kaip verslinė žuvis.

Amūras (lot. Amor), šen. romėnų meilės dievas, atitinkantis graikų Erotą.

amūras [^ Amūras], dailės kūriniuose (tapyba, skulptūra) vaizduojamas

nuogas sparnuotas berniukas su lanku, meilės simbolis. amūru -71 amoritai.

amūzija [-71 a. + gr. muša – muzika], med. sugebėjimo suvokti ar atlikti

muziką netekimas. an. s a.

ana, Indijos (iki 1657) ir Pakistano (iki 1961) piniginio vieneto rupijos

šešioliktoji dalis.

anabaptistai [gr. anabaptizo – vėl panardinu, krikštiju], protestantų

sekta, atsiradusi XVI a. pr. Vokietijoje ir paplitusi Centr. ir V Europoje;

pripažino sąmoningo amžiaus žmonių krikštą, neigė bažnytinę hierarchiją.

anabazinas, alkaloidas, gaunamas iš augalo ežiuo-čio (Anabasis);

insekticidas.

anabiozė [gr. anabiosis – atgijimas]: 1. laikina organizmo (augalo, gyvūno)

būsena, kai beveik nutrūksta medžiagų apykaita ir nematyti gyvybės požymių;

būdinga daugiausia bestuburiams (yra jų prisitaikymas išgyventi

nepalankiomis aplinkos sąlygomis); 2. maisto produktų konservavimo būdas –

mikroorganizmu ir fermentų veiklos susilpni-nimas šaldymu, laikymu anglies

dioksido atmosferoje, druska, cukrumi ir kt. chem. medžiagomis.

anabolija [gr. anab<įe- (pa)kilimas], paveldimo organų pakitimo atsiradimas

vėlyvose organizmu embrioninės raidos stadijose.

anabolin//is [^ anabolija], skatinantis anabolizmą (asimiliaciją), pvz.,

~iai steroidai (vaistai).

anabolizmas Į/1 anabolija] ^ asimiliacija (1). anachoretas [gr.

anachoretes], atsiskyrėlis. anachromatasp an. + gr.achrdmatos

-bespalvis], objektyvas, kuriame neišvengta chromatinės aberacijos;

atvaizdas yra ryškus tik monochromatinėje šviesoje.

anachroniškas [^anachronizmas]: 1. klaidingai datuotas, klaidingai

priskirtas kuriam nors laikotarpiui; 2. pasenęs, nederantis prie dabarties.

anachronizmas [gr. ana. (priešdėlis, reiškiantis kryptį atgal) + chronos

– laikas]: 1. chronologijos klaida; 2. priskyrimas kam nors savybių,

neatitinkančių epochos; 3. atgyvena, pasenusi pažiūra ar paprotys,

nebederantys prie dabarties.

anadiplozė [gr. anadiplosis – sudvejinimas, pakartojimas], stilistinė

figūra – frazės arba poezijos eilutės pabaigoje pavartotu žodžių

pakartojimas gretimos frazės arba eilutės pradžioje, pvz.: „Išeisiu, sau

tariau, ant lygaus kelio: / Ant lygaus kelio tai valia valužė.” -V.

Mykolaitis-Putinas.

anadromin//is [gr. ana – prieš + dramos- bėgimas], judėjimas prieš srovę,

pvz., ~ės migracijos -žuvų neršto kelionės iš jūrų į upes.

anaerobai Į/1 an. + gr. aer – oras + bios – gyvybė], organizmai,

gyvenantys laisvo deguonies neturinčioje aplinkoje, pvz., dauguma

bakterijų, infuzorijų, kai kurios kirmėlės.

anaerobinis [s1 anaerobai], nereikalaujantis deguonies, pvz., A organizmas.

anaerobiontai ^ anaerobai. anaerobiozė [^ anaerobai], gyvavimas be laisvo

deguonies.

anafalis [gr. augalo vardas], astrinių šeimos daugiametis dekor. žolinis

augalas Anaphalis, kilęs iš Š. Amerikos.

anafazė [gr. ana – prieš + ^ fazė], mitozinio ląstelių dalijimosi III

stadija, kurios metu chromosomos išsiskiria, slenka į priešingus ląstelės

polius. anafilaksija [gr. ana. (priešdėlis, reiškiantis sustiprinimą) +

phylaxis – apsauga], padidėjusi organizmo alergija -staigi alerginė

reakcija, kuri atsiranda suleidus į organizmą alergeno.

anafora [gr. anaphora – iškėlimas], stilistinė figūra – to paties arba

panašiai skambančio žodžio ar kelių žodžių akcentuotas kartojimas gretimu

sakinių, žodžių grupių ar poezijos eilučių pradžioje, pvz.: „Dengia sniegas

gatves, / Dengia sniegas namus, / Dengia sniegas našlaičio galvelę”. – S.

Nėris.

anaforezė [gr. anaphora – perkėlimas], neigiamų elektringųjų koloidinių

dalelių arba polimero molekulių judėjimas tirpale link anodo.

anafrodiziakas s* anafrodizija],farm. preparatas, slopinantis lytini

potrauki: afrodiziako priešingybė.

anafrodizija [ an. + aphrodisia -meilėspomėgiai], lytinio potraukio

sumažėjimas arba visiškas nebuvimas.

anafrontas [gr. ana. (priešdėlis, reiškiantis judėjimą aukštyn) + ?

frontas], atmosferos frontas, kuriame šiltas oras kyla (slysta) mažu kampu

aukštyn. anagalistas [< gr.], asmuo, Įgaliotas prekiauti kito vardu.

anagenezė [gr. ana – iš naujo + genesis – atsiradimas], biol. lėti gyvu

organizmų morfologiniai ir fiziologiniai pokyčiai prisitaikant prie

aplinkos evoliucijos procese, jei dėl to atsiranda naujų rūšių.

anaglifija [gr. anaglyphos – reljefiškas], spaustu-vinis erdvinio atvaizdo

gavimo būdas; erdviškumas matyti tik pro stereoskopinius akinius.

anagrama [gr. ana – per + gramma – raidė], raidžių sukeitimas vietomis

žodyje kitam žodžiui sudaryti, pvz., „kalnas – klanas”, „opus – supo”.

anakardis [gr. ana – ant, virš + kardia – širdis], anakardinių šeimos medis

Anacardium; sėklos -anakardžio riešutai -valgomos.

anakolutas [gr. anakoluthos – nenuoseklus], stilistinė figūra –

sintaksiškai ar logiškai ne visai taisyklingas žodžių derinimas sakinyje

(sakinio pabaigos nesuderinimas su pradžia), sukeliantis šnekamosios kalbos

įspūdį, pvz.: „Ar girdi, ar, jaunyste, girdi / Mano šauksmą- palauki! – iš

tolo?” – E. Mieželaitis.

anakonda [isp. anaconda], smauglių šeimos gyvatė Eunectes murinus;

paplitusi P. Amerikos tropinio klimato juostos upių, ežerų pakrantėse,

pelkėse; kūno ilgis 6-7, kartais iki 9 m.

anakreontikas, giedros nuotaikos meilės arba linksmos nerūpestingos buities

motyvu kūrinys, parašytas graikų poeto Anakreonto (Anakreon, VI a. pr. m.

e.) poezijos stiliumi.

anakreontin//is, apdainuojantis meilę, linksmą nerūpestingą gyvenimą, pvz.,

A eilėraštis, ~ė poezija.

anakrūzė [gr. anakrusis – atsistūmimas], trumpi arba nekirčiuoti skiemenys

poezijos eilutės pradžioje prieš pirmąjį ritminį kirlį (jambo ir

amfibrachio eilutėje – pirmasis skiemuo, anapesto – pirmieji 2 skiemenys);

nemetriniai, „atliekami” nekirčiuoti skiemenys eilutės pradžioje.

analai [lot.annales < annalis —metinis], pamečiui suregistruotų istorinių

įvykių aprašas, metraštis, kronika.

analcimas ^ an. + gr. alkimos – stiprus], šviesus mineralas, natrio

aliumosilikatohidratas.

analėktai [gr. analekta – kas surinkta]: 1. vieno ar kelių rašytojų

rinktiniai raštai, skirti mokslo ir mokymo reikalui; 2. iv. rašytojų

kūrinių arba ist. do-kume’ntų fragmentų publikacijos, skirtos mokslo ir

mokymo reikalui.

analėptikai [gr. analėpsis -atstatymas], vaistai, stimuliuojantys centrinės

nervų sistemos veiklą; gilina kvėpavimą, didina kraujospūdį.

analfabetas [? an. + ^ alfabetas]: 1. neraštingas žmogus; 2*. visiškas

kurios nors srities nemokša.

analfabetizmas p analfabetas]: 1. neraštingumas, nemokėjimas nei skaityti,

nei rašyti; 2*. nemokšiškumas kurioje nors srityje.

analgetikai [gr. analgetos – beskausmis], vaistai, malšinantys skausmą.

analgėzija [gr. analgėsia], skausmo nejautimas, atsirandantis dėl nervų

sistemos ligų arba sukeliamas dirbtinai.

analgija [gr. analges – nejaučiantis skausmo] /* analgėzija.

analginas [ an. + gr. algos -skausmas], vaistas, malšinantis skausmą ir

mažinantis karščiavimą.

analinis [lot. anits – išangė], susijęs su išange -žarnyno išeinamąja anga,

esantis greta jos, pvz., A pelekas.

analistas [ analai], metraštininkas.

analistika [ analistas], istorijos disciplina, kurios objektas – istorijos

kronikos ir metraščiai, jų perrašinėjimas ir lyginimas.

analitika [gr.Analytika], Aristotelio logikos dalis -įrodymo mokslas; I.

Kanto transcendentinėje filosofijoje – intelektinio pažinimo gnoseologinė

analizė.

analitikas [gr. analytikos – susijęs su analize], žmogus,

mokantis,,gebantis, linkęs analizuoti, naudotis analize.

analitin//is [analytikos]: 1. susijęs su analize, naudojantis analizę,

kuris remiasi analize, skaidymu, sudedamųjų dalių tyrimu; 2. ek.

detalizuotas, parodantis sudedamąsias dalis, pvz., ~ė apskaita; 3. kalbat,

sudaromas iš pagalbinių ir savarankiškos leksinės reikšmės žodžių,

reiškiamas jais, o ne paties žodžio formomis, pvz., pranc. „de la table”

-„stalo” yra ~ė gram. forma; ~ės kalbos – kalbos, kuriose žodžių gram.

reikšmės ir sintaksiniai santykiai daugiausia reiškiami ~ėmis formomis,

pvz., anglų, prancūzų, bulgarų kalbos.

analizatoriai [< gr.], fiziol. žmogaus ir gyvūnų funkcinės sistemos, pvz.,

jutimų organai, priimančios ir analizuojančios organizmo vidaus ir išorės

dirginimus.

analizatorius [< gr.], ko nors analizavimo, sudedamųjų dalių nustatymo,

tyrimo prietaisas.

analizė [gr. analysis – skaidymas]: 1. moksl. metodas, pagristas mintiniu

ar faktiniu visumos skaidymu j dalis; 2. operacijos, padedančios nustatyti

medžiagos sudėti ar kitas savybes; 3. mat. mokslas, tiriantis kintamuosius

dydžius ir jų sąryšius; 4. pirmas mašininio vertimo (kompiuterio programos

transliavimo) etapas, per kuri nustatoma gramatinė ir leksinė informacija,

esanti verčiamajame tekste; 5. kalbos garsu atpažinimas (atpažįsta žmogus

arba automatas), kai akustinių signalu seka paverčiama kalbos vienetu seka;

6. smulkus, išsamus, atidus ko nors nagrinėjimas, studijavimas.

analizin//is [gr. analytikos], susijęs su analize, būdingas jai,

analizuojantis, pvz., ~ė geometrija (tiria geom. objektų savybes

matematinės analizės priemonėmis], —ė funkcija (išreikšta laipsnine

eilute), ~ė chemija (chem. ir fizik. metodais tiria medžiagų kiekybinę ir

kokybinę sudėtį ir sandarą). analizuoti, daryti analize, skaidyti į dalis,

nagrinėti, tirti.

analogas [gr. analogas – proporcingas, atitinkamas], atitikmuo, panašybė;

panašiu savybių, funkcijų daiktas, reiškinys.

analogija [gr. analogia – atitikimas]: 1. skirtingų daiktu, reiškinių,

sąvokų panašumas; 2. log. samprotavimas, kuriame iš objektu panašumo

vienais požymiais daroma išvada, kad tie objektai panašūs ir kitais

požymiais; 3. biol. įv. sistematinių grupių organizmų, gyvenančių

panašiomis sąlygomis, arba jų organų, kurie yra skirtingos kilmės ir

sandaros, bet atlieka tą pačią funkciją, išorinis panašumas; 4. kalbat,

skirtingos kilmės kalbos formų suvienodėjimas dėl dalinio jų panašumo,

pvz., formos „esame”, „esate” pagal „sukame”, „sukate” pasidarė iš „esme”,

„este”.

analoginis [^ analogija], atitinkantis kitą daiktą, reiškinį, sąvoką;

paremtas analogija, panašumu, turintis analogijos; A procesas – netrūkus

(tolydinis) procesas.

analogiškas [P analogija], panašus, toks pat, atitinkantis ką nors.

analogizmas, analogija paremtas išprotavimas. anamnezė [gT.aiiamnėsis

-pri(si)minimas]: 1. ligonio ir jo artimųjų gydytojui suteiktos žinios apie

ligoni ir jo ligą; 2.filos. platonizme -prisiminimas lo, kas buvo pažinta

idėjų pasaulyje.

anamnijai [<” an. – gr. amniaii – gemalo dangalas], žemesnieji

stuburiniai gyvūnai (apskritažio-meniai, žuvys, varliagyviai), kurių

kiaušiniai ir lervos vystosi vandenyje; gemalai neturi amniono ar alantojo.-

anamorfinis [s1 anamorfuoti], fiz. iškreiptas, pakitęs, pvz., A vaizdas

(objekto vaizdas, gautas specialiomis optinėmis sistemomis arba pakreipus

objekto ir ekrano, kuriame susidaro vaizdas, plokštumas).

anamorfozė [gr. anamorphdsis — formos iškreipimas], daikto atvaizdo

iškreipimas (iškrypimas), kurį tam tikromis priemonėmis, pvz., Įgaubtu ar

iškilu veidrodžiu, galima ištaisyti.

anamorfozinis [s anamorfozė], iškreipiantis, pvz., A objektyvas (iškreipia

atvaizdą horizontaliai arba vertikaliai).

anamorfuoti [gr. anamorphoo – iškreipiu formą], iškreipti (susiaurinti arba

išplėsti) objekto atvaizdą optiniu būdu.

ananasas [isp.ananas< tupių-gvaraniu k.]: l.bro-melijiniu šeimos žolinis

atogrąžų augalas Ananas; 2. to augalo vaisius.

ananimas [gr. ana. (priešdėlis, reiškiantis kryptį atgal) + onyma

-vardas], slapyvardis, sudarytas iš atvirkščia tvarka išdėstytų autoriaus

pavardės ar vardo raidžių.

anapestas [gr. anapaistos – atloštas], antikinės eilėdaros triskiemenė

pėda, kurios pirmieji 2 skiemenys trumpi, trečias ilgas (u u -);

silabotoninės eilėdaros eilutė, kuri prasideda 2 nekirčiuotais skiemenimis

ir kurioje toliau tarp kirčiuotu skiemenų yra po 2 nekirčiuotus, pvz.:

„Suplasnojo kaip paukštė širdis, /Ir prasiskleidė toliai žvaigždėti”. V.

Mykolaitis-Putinas.

anaplazmozė [gr. anaplasma – pertvarkymas, pakeitimas], infekcinė gyvulių

liga; suktli-aAnaplas-ma genties riketsijos, gyvenančios eritrocituose.

anapsidai [? an. + gr. apsis (kilm. apsidos) -vingis], ropliai Anapsida,

kuriems priskiriami kotilo-zaurai ir vėžliai.

anaptiksė [gr. anaptyxis – atidarymas, praskleidimas], balsių įspraudimas

tarp priebalsių, pvz., lot. „saeculum < saeclum”, liet. tarmėse „paletas,

pali-las < paltas”.

anarchija [gr. anarclua – bevaldystė]: 1. valdžios nebuvimas, bevaldystė;

2*. palaidumas, netvarka, suirutė, chaosas.

anarchizmas [^ anarchija]: 1. požiūris, politinė teorija, neigianti

autoritetus, bet kokią vaisi, valdžia, laikanti ją priespaudos šaltiniu,

visuomenės gyvenimą raginanti tvarkyti teisingumo, lygybės, brolybės

principais; 2*. autoriteto, tvarkos, drausmės nepripažinimas.

anarchosindikalizmas [^ anarchija + ^ sindika-lizmas], -” anarchizmo (1)

ideologijos ir politikos veikiama sindikalizmo atmaina, jungianti

anarchizmo ir socializmo principus, propaguojanti revoliuciniu profsąjungų

tvarkomą visuomene.

anartrija [s1 an. + gr. arlhrod – aiškiai kalbu], negalėjimas aiškiai

kalbėti.

anaspidai [s1 an. + gr.aspis (kilm.aspidos) -skydas], iškastiniai

beskydžiai stuburiniai gyvūnai Anaspida, gyvenę vėlyvajame silūre ir

devone. anastigmatas [^ an. + p astigmat(izmas)], fotografijos aparato

objektyvas, kuriame nebūna as-tigmatizmo ar kt. aberacijos.

anastomozė [gr. anastomosis – sujungimas], anat. jungtis tarp vamzdiniu

organu, kraujagyslių, lim-fagyslių, venų, raumeninių skaidulų.

anastrofa [gr. anastrophe], /it.: 1. žodžių pakartojimas atvirkštine

tvarka, pvz., „gūdžią naktį – naktį gūdžią”; 2. sakinio arba eilutės

pradėjimas žodžiu, kuriuo baigėsi prieš lai esantis sakinys arba eilutė; 3.

atvirkštinė žodžių tvarka sakinyje.

anatema [gr. anathema – atskyrimas, pašalinimas], atskyrimas nuo bažnyčios,

prakeikimas.

anatocizmas [gr. anatokismos], palūkanų ėmimas ne tik nuo pradinės sumos,

bet ir nuo nesumokėtų palūkanų.

anatoksinas [gr.ana -panašiaikaip + T1 toksinai], imunogeninė medžiaga,

gaunama panaikinus arba labai susilpninus kai kuriu biol. kilmės nuodų

kenksmingumą; vart. žmonėms skiepyti, antitok-siniams serumams gauti (jais

imunizuojami arkliai).

anatomija [lot. anatomia < gr. anatome-skrodimas]: 1. gyvo organizmo arba

jo dalies sandara; 2. mokslas, tiriantis organizmu forma ir sandarą, pvz.,

žmogaus A, gyvūnų A, augalų A.

anatomikumas [gr.anatome-skrodimas], mokslo ar mokymo Įstaigos patalpa, kur

preparuojami arba skrodžiami lavonai.

anatozauras, paukščiadubenis dvikojis dinozauras Anatosaurus, gyvenęs

vėlyvosios kreidos laikotarpiu.

anchitėris [gr. anclii – arti + therion – žvėris], iškastinis

arklysAnchitlieriiini, gyvenęs neogeno periode Eurazijos miškuose.

ančiar//as [< malaj.], medis arba krūmasAnliaris; paplitęs Afrikoje,

Azijoje, Madagaskare; nuodingojo ~o sultyse yra nuodų.

ančiūvis [angį. anchovies (dgs.) < isp.], verslinė žuvis Engraitlis

cncrasitiiolus; paplitusi Viduržemio, Siaurės, Azovo, Juodojoje, rečiau

Baltijos jūrose.

andaluzitas [pagal Ispanijos ist. srities Andalūzijos (Andalucia)

pavadinimą], mineralas, aliuminio silikatas Al,O [SiOJ; atsparus kaitrai,

rūgštims ir šarmams.

andante [it. einant, žingsniuojant]: 1. lėtas muz. tempas; 2. lėto tempo

muz. kūrinys ar jo dalis.

andantįno [-71 andante- mažybinė forma], muz. tempas, šiek tiek greitesnis

už andante.

andergraundas s* undergroundas.

andezinas [pagal Andų (Andes) kalnų pavadinimą], mineralas plagioklazas,

natrio ir kalcio aliu-mosilikatas, izomorfinis albito ir anortito mišinys.

andezitas [pagal Andų (Andes) kalnų pavadinimą], vulkaninė įv. atspalvių

pilka, kartais ruda, juoda uoliena; statybinė ir rūgštims atspari medžiaga.

andraditas [pagal brazilų mineralogo Ž. B. An-drados e Silvos (Andrada e

Silva) pavardę], granatu grupės mineralas Ca3Fe2(Sio,)„ būdingas me-

tamorfizuotoms klintingoms nuosėdoms, skar-noms; skaidri žalia atmaina

(demantoidas) -juvelyrinis akmuo.

andragogika [ andro. + (ped)agogika], pedagogikos sritis, tirianti

suaugusiu žmonių lavinimo ir lavinimosi problemas; suaugusių žmonių

pedagogika.

andro. [gr. aner (kilm. andros) – vyras, žmogus], pirmoji sudurtinių

žodžių dalis, rodanti jų sąsają su vyru, vyriškąja lytimi, kartais

apskritai su žmogumi.

androcėjus [ andro. + gr. oikos – namas] ntk., kuokelynas – augalo vieno

žiedo kuokeliu visuma.

androdioikija [ andro. + gr. dis – du kartus + oikos – namas], bot.

vyriškasis dvinamiškumas -vieni kurios nors augalu rūšies individai turi

dvilyčius žiedus, kiti – tik vyriškuosius.

androfagas [gr. androphagos < andro. + gr. phagos – ėdikas], žmogėdra.

androfobija [ andro. + fobija], kai kurioms moterims būdinga liguista

vyrų baimė.

androgamonai [ andro. + gamonai], spermatozoidu gaminami gamonai.

androgenai [ andro. + .genas], žmogaus ir stuburinių gyvūnų vyriškieji

hormonai, pvz., testosteronas; stimuliuoja vyriškųjų lyties organų,

antriniu lytiniu požymiu vystymąsi.

androgenezė [ andro. + ^ genezė], savita par-tenogenezė: vyriškoji lytinė

ląstelė patenka i kiaušialąste ir sukelia jos vystymąsi, bet moteriškieji

ir vyriškieji branduoliai nesusilieja: kiaušialąstei vystantis, dalijasi

tik vyriškasis branduolys.

androginija [gr. androgynos – dvilytis], biol. reiškinys – vienos lyties

individas turi kitos lyties požymiu (daugiausia antriniu lytiniu);

kraštutinis androginijos atvejis – hermafroditizmas.

androidas p undro. + gr. eidos – pavidalas], robotas, judantis kaip

žmogus.

androkefafizmas (/” andro. + gr. kephale-ga]-va], žvėries su žmogaus

galva, pvz., sfinkso, kentauro, vaizdavimas.

andrologija [^ andro. + 7* .logija], vyrų lyties ir šlapimo organu

fiziologijos ir patologijos mokslas.

andromanija [/’anc/ro. + t> .manija], liguistas stiprus moters lytinis

potraukis (gašlumas), kitaip ? niinfoinanija.

Andromed//a (gr. Andromede), mit. šen. graiku karaliaus Cefėjo duktė,

paaukota jūrų slibinui ir prikalta prie uolos; ~ą išvadavo Persėjas.

andromeda, nik., balžuva – erikiniu šeimos visžalis puskrūmis Andromeda;

auga aukštapelkėse; nuodinga.

anekdotas [gr. anekdotas – nepaskelbtas, neišleistas], trumpas, žaismingas

pasakojimas su sąmojinga, netikėta pabaiga.

anekdotiškas Į/1 anekdotas], juokingas, komiškas, netikėtas, būdingas

anekdotui.

aneksija [lot. annexio – prijungimas], neteisėtas svetimos valstybės

teritorijos prijungimas prie savosios jėga.

aneksionizmas [pranc. annexionisme], užkariavimu politika.

aneksuoti p aneksija], neteisėtai jėga prijungti svetimos valstybės

teritoriją prie savosios.

anelidės [lot. annellus – žiedelis + gr. eidos – pavidalas], žieduotosios

kirmėlės Annelides; kūnas segmentuotas, yra antrinė kūno ertmė; gyvena

jūrose, dirvožemyje ir gėluose vandenyse.

anemija [/” an. + gr.haima – kraujas], mažakraujystė – kraujo liga,

kuriai būdingas eritrocitu sumažėjimas kraujo tūrio vienete arba

hemoglobino sumažėjimas kiekviename eritrocite.

anemikas, sergantis anemija; mažakraujis. anemiškas ? anemija]: 1.

silpnas, ištižęs; 2*. neryškus, neraiškus, blyškus.

anemo. (gr. anemos – vėjas], pirmoji sudurtiniu žodžiu dalis, rodanti jų

sąsają su vėju.

anemochorija [? anemo. + gr. clioreo – einu, plintu], augalu vaisiu ir

sporų plitimas oru.

anemofilija [^ anemo. + ? .j’ilija], augalu žiedu prisitaikymas

kryžmiškai apsidulkinti vėjo nešiojamomis žiedadulkėmis.

anemogamija [-71 anemo. + p .gamija],bol. augalų apsidulkinimas

anemochorijos būdu.

anemograf//as [-71 anemo. + * .grafas], meleor. prietaisas,

automatiškai užrašantis vėjo greitį (kai kurie —ai užrašo ir vėjo kryptį).

anemometras [/> anemo. + P .metras], prietaisas vėjo ir duju srauto

greičiui matuoti.

anemometrija [s1 anemo. + /* .metrija], vėjo ir dujų srauto greičio

matavimas.

anemonė, anemona ntk. plukė.

anemoplanktonas [•* anemo. + ^ planktonas] 7~ aeroplanktonas.

anemoskopas [s1 anemo. + -71 .skopas], prietaisas vėjo krypčiai

nustatyti.

anergija [^ an. + gr. ergon – darbas, veiksmas], med.: 1. organizmo

reaktyvumo nebuvimas, visiškas nejautrumas dirgikliams; 2. organizmo

energijos nebuvimas.

aneroidas [^ an. + gr. aer – oras + eidos – pavidalas], barometras,

kuriuo atmosferos slėgis matuojamas pagal membraninės dėžutės deformaciją.

anestetikai [gr. anaisthetos — nejautrus], juntamųjų nervų galūnes

paralyžiuojantys ir nerviniu impulsu sklidimą tų nervu skaidulomis

sutrikdantys vaistai; vart. per operacijas skausmui malšinti.

anestezija [gr. anaisthesia – nejautimas], nejautra – dalinis arba visiškas

jutimo netekimas.

anesteziologija [^ anestezija + /” .logija}, skausmo slopinimo mokslas.

anestezuoti [ anestezija], dirbtinai panaikinti jautrumą.

aneuploidija [gr. aneu – be + haploos – pavienis, vienas + eidos

-pavidalas] ^ he/erophidija.

aneurinas [. + gi.ncuron -nervas] p tiaminas.

aneurizma [gr. aneurysma – išsiplėtimas], arterijos spindžio išsiplėtimas

dėl jos sienos vystymosi anomalijų ar patologiniu pakitimų.

anfas [pranc. enface], iš priekio, veidu i žiūrintjjj.

anfelcija, daugiametis raudondumblis Alinfeltia; paplitęs Š. pusrutulio

jūrose; iš kai kurių A rūšių gaminamas agaras.

anfilada [pranc. enftlade], eilė pereinamų patalpų arba aikščių, išdėstytų

pagal vieną ašį.

anfleražas [pranc. enfleiirage], kvapiųjų medžiagų ištraukimas iš gėlių,

naudojant riebalus.

angaras [pranc. hangar]: 1. patalpa lėktuvams, sraigtasparniams laikyti,

aptarnauti, remontuoti; 2. erdvus lengvu konstrukcijų pastatas (pvz.,

prekėms, kroviniams laikinai laikyti).

angarija [gr. angareia]: 1. kai kuriose senovės ir vid. amžių valstybėse –

pastočių ir valstybiniu viešųjų darbų prievolė; 2. kariaujančių valstybių

praktika uosiuose esančias neutralių šalių transporto priemones panaudoti

savo tikslams.

angažementas |pranc. cngagemenl], sutartis, sudaryta su artistu ar trupe

tam tikram spektaklių (koncertu) skaičiui ar tam tikram laikui.

angažuoti(s) [pranc. engager]: 1. sudaryti anga-žementą; 2. į(si)traukti,

i(si)velti, i(si)painioti; 3. kviesti.

angelas [gr. angelas – pasiuntinys], judaizme, krikščionybėje, islame ir

kai kuriose kt. religijose – Dievo pasiuntinys, tarpininkas tarp Dievo ir

žmonių.

angelnai, pieniniu galvijų veislė, išvesta Vokietijoje, Angelno (Angeln)

pusiasalyje.

angelologija [/> angelas + •* .logija]: 1. teologijos šaka, aiškinanti

angelu esme ir reikšmę; 2. demonologijos (2) šaka, nagrinėjanti gerąsias

dvasias.

angina [lot. ango -smaugiu]: 1. ūminis infekcinis ryklės tonzilių (migdolu)

uždegimas; 2. krūtinės A, kitaip /” stenokardija.

angio. [gr. angeion – indas], pirmoji sudurtiniu žodžiu dalis, rodanti jų

sąsają su gyslomis, kraujagyslėmis, limfagyslėmis, tulžies latakais.

angiochirūrgija [ angio. + chirurgija], kraujagyslių ir limfagysliu

chirurgija.

angiografija [ angio. + .grafija], kraujagyslių ir limfagysliu

rentgenografinis tyrimas suleidus į jas rentgenokontrastinės medžiagos.

angiologija [ angio. + .logija], širdies, kraujagyslių, limfagysliu

mokslas.

angioma [gr. angeion – indas], nepiktybinis kraujagyslių (hemangioma) arba

limfagysliu (limfan-gioma) navikas.

angioneurozė [ angio. + – neurozė], gyslų neurozė – funkcinis

kraujagyslių inervacijos sutrikimas, kuriam būdinga staigus odos paraudimas

arba išblyškimas, prakaitavimas, tirpimas.

angiosarkoma [ angio. + sarkoma], piktybinis kraujagyslių arba

limfagysliu navikas.

angiospazmas[^fl/!g;o. + s1 spazmas], smulkiųjų arterijų mėšlungis.

angiostomija [-71 angio. + gr. stoma – anga], fi-ziol. kaniulės

(auginimas i kraujagysle, kad būtų galima ilgai trunkančio bandymo metu

periodiškai paimti tyrimui kraujo.

anglai, tauta, kalbanti viena v. germanu kalbu; gyvena Anglijoje, Kanadoje,

Australijoje, JAV.

angleriai [vok. Ang/er] ^ angelnai.

anglezai [pranc. anglais – angliškas, anglų], grakščiu, ištvermingu arkliu

veislė, išvesta Anglijoje.

anglezas [pranc. anglais – angliškas], konlradan-so tipo įv. metro

pramoginis šokis.

anglezitas [pranc. anglaisite; pagal D. Britanijos Anglesio (Anglesey)

salos pavadinimą], mineralas, švino sulfatas Pb ĮSOJ; švino rūda.

anglicizmas [pranc. anglicisme <o(.Anglicus – angliškas], žodis arba

posakis, paimtas iš anglu k.. pvz., kompiuteris; posakis, sudarytas pagal

anglų k. pavyzdi.

anglikonas [lot. Anglicanus], žmogus, kuris išpažįsta anglikonybę.

anglikonybė [? anglikonas], protestantizmo kryptis, D. Britanijos valst.

religija.

anglistas, anglų k. ir lit. specialistas. *

anglistika, mokslas, tiriantis anglų k., literatūrą ir tautosaką; anglų

filologija.

anglofilas [lot.Anglus – anglas + s1 .filas], žmogus, mėgstantis viską,

simpatizuojantis viskam, kas angliška.

anglofobas [lot. Anglus- anglas + -” ..Jobas], žmogus, priešiškas,

nepalankus viskam, kas angliška.

anglomanas, visko, kas angliška, garbintojas.

anglomanija [lot.Anglus-anglas + -71 .manija], linkimas į viską, kas

angliška.

anglosaksai: 1. germanų genčių (anglų, saksų, jutų, fryzų), V-VI a.

užkariavusių Britaniją, mišinys su ten gyvenusiais keltais, vėliau su

danais, norvegais, normandais; anglų tautos užuomazga; 2. grynakraujai

anglai; 3. JAV – išeiviai iš Anglijos arba tų išeivių palikuonys.

angobas [pranc. engobe], plonas balto ar spalvoto molio, porceliano

sluoksnis, kuriuo dengiamas neišdegto keramikos dirbinio paviršius.

angolaras, Angolos (iki 1977) piniginis vienetas.

angora [pagal Turkijos vietovardį Angora, dab. Ankara], švelni, paprastai

balta, ilgaplaukiu ožkų, triušių ir kačių vilna.

Angra Mainjus, šen. iranėnų religijose – vyriausioji blogio dievybė, Ahūros

Mazdos priešininkė.

angrekas [malaj. anugrek – augalo vardas], gegužraibinių šeimos daugiametis

žolinis dekor. iš atogrąžų kilęs augalasAngraecum.

angstremas [pagal švedų fiziko A. Angstremo (Angstrom) pavarde], A,

nesisteminis ilgio vienetas; l A = fCT10 m.

anhemitonika [-” an. + gr. hemitonion – pustonis], anhemitoninė dermė

-muz. garsu sistema be pustoniu.

anhidridas^ an. + gr.hydor – vanduo], oksidas, kurio junginys su vandeniu

yra rūgštis.

anhidritas [^ an. + hvdor]: 1. šviesus rausvai melsvas mineralas,

bevandenis kalcio sulfatas CaSO4; drėkdamas virsta gipsu; 2. nuosėdinė

uoliena, susidariusi iš anhidrito mineralo; apdailos ir statybinis akmuo.

anhidronas [/” an. + liyddr], neorg. junginys, magnio perchloralas

Mg(CIO4),. anldas [rus. anid], poliamidinio pluošto rūšis.

anihiliacija [ol.annihilatio -išnykimas],fiz. dalelės, pvz., elektrono, ir

antidalelės, pvz., pozitrono, virtimas fizikinio, pvz., elektromagnetinio,

lauko kvantais; išmediiagėjim aš.

anijonas [gr.anion -einantis aukštyn], neigiamojo krūvio jonas, elektrolitų

tirpaluose judantis link anodo.

anijonltas [gr. ana -aukštyn + ^ jonitas],jomlas, gebantis savo anijonus

keisti tirpalo anijonais.

anilinas [arab. an-nil – indigas], org. junginys, vartojamas dažikliams,

sprogstamosioms medžiagoms gaminti.

anilizmas, apsinuodijimas anilino dažais.

anima [lot. dvasia, siela], psicho!. Jungo teorijoje – autonomiškas

archetipas, glūdintis kolektyvinėje žmogaus pasąmonėje ir simbolizuojantis

moteriškąjį jo pradą.

animacija [lot. animatio – gaivinimas]: 1. atgaivinimas; 2. kine

-piešiniuose pavaizduotų figūrų, lėlių ir 1.1. judesio fazių fiksavimas

filmo kadruose, kurie, rodomi ekrane, sukuria judėjimo įspūdį;

3. komp. judančių paveikslų kūrimas kompiuteriu;

4. lėlių judesių vaizdavimas lėlių teatre.

animalinis [lot. anima/ – gyvūnas], gyvūninis, būdingas gyvūnui.

animalistas [lot. animal- gyvūnas], menininkas, dažn. dailininkas, savo

kūriniuose vaizduojantis gyvūnus.

animalistika [-* animalistas}, gyvūnų vaizdavimas dailėje.

animalistinis [lot. animal – gyvūnas], vaizduojantis gyvūnus, pvz., A

žanras.

animalkulistai [lot. animalculum – gyvūnėlis], XVII a. biologai

preformistai, teigė, kad suaugęs organizmas (miniatiūrinis) susidaro

vyriškoje lytinėje ląstelėje (spermijuje).

animatlzmas [lot. animatiis – įdvasintas], stichiškas, vaikiškas daiktų,

reiškinių laikymas gyvais ne-priskiriant jiems sielos.

animato [it. gyvai, jausmingai], muz. veržliai, judriai.

animatorius [pranc. an»«flta/r-įkvėpėjas]: 1. piešinių serijos animac.

filmui gamintojas, animac. filmo kūrėjas; 2. aktorius, judinantis lėles

lėlių teatre.

animizacija [lot. animo – paverčiu gyva būtybe] -71 personifikacija.

animizmas [lot. anima – siela, dvasia], pirmykštis tikėjimas, kad gyvūnai,

augalai, gamtos reiškiniai turi sielą, galinčią daryti poveiki aplinkai;

tikėjimas dvasiomis.

animizūoti [lot.anima -siela, dvasia],///, suteikti negyviems daiktams,

gamtos reiškiniams, abstrakčioms sąvokoms gyvos būtybės ypatybių;

personifikuoti.

anisanta [gr. anisos – nelygus + anlhos – žiedas], migliniu (varpinių)

šeimos smėlynų ir dirbamų laukų vienametė žoė Anisantha.

anizokorija [gr. anisos – nelygus + korė-vyzdys], nevienodas akių vyzdžių

dydis.

anizotropija [gr. anisos – nelygus + tropos – kryptis; savybė]: “.fiz.

vienalyčių medžiagų, daugiausia kristalu, fiz. savybių (mechaninių,

šiluminių, elektrinių, magnetinių, optinių) nevienodumas skirtingomis

kryptimis, pvz., žėručio plokštelė skyla į plonus lapelius tik išilgai tam

tikros plokštumos; 2. nevienodas įvairiu augalo organų padėties pakitimas

dėl to paties aplinkos faktoriaus poveikio; 3. ląstelės sienelių, krakmolo

grūdelių ir kai kurių chloro-plastų savybė dvigubai laužti šviesos

spindulius.

ankeritas [pagal austrų mineralogo M. Ankerio (Anker) pavarde], karbonatų

klasės mineralas Ca(Mg, Fe)[COJ2, baltas, gelsvas, rausvas, pilkas,

mėlynas.

anketa [pranc. enąuete – tyrimas], klausimų lapas duomenims rinkti.

anketuoti, atlikti tyrimus anketomis.

ankilostoma [gr. ankylos – kreivas + stoma -burna, anga], apvalioji kirmėlė

Ancylostoma duode-nale, parazituojanti žmogaus ir kitų žinduolių plonosiose

žarnose; sukelia ankilostomozę.

ankilostomidozės, žmogaus ir kai kurių žinduolių gyvūnų helmintozės, kurias

sukelia apvaliųjų kirmėlių ankilostomidžių parazitavimas organizme.

ankilostomozę, helmintozė (viena ankilostomido-zių), kurią sukelia kirmėlės

Ankylostoma duode-nale parazitavimas plonojoje žarnoje.

ankilozaurai [gr. ankylos – kreivas, išlenktas + sau-ros – driežas],

iškastiniai ropliai Ankylosauria, gyvenę kreidos periode visuose žemynuose

(išskyrus Australiją ir Antarktidą).

ankilozė [gr. ankylosis -susirietimas, sulinkimas], sąnario nejudrumas.

anklavas [pranc. enclave], valstybės teritorija arba jos dalis, iš visų

pusių apsupta kt. valstybės ir neturinti jūros kranto.

anni currentis [sk. ani kūrentis; lot.], sutr. a. c., šių metų, šiais

metais.

anno domini [sk. ano domini; lot.], Viešpaties metais, t. y. mūsų eros

metais, po Kristaus gimimo; rašoma (ppr. sutr. AD) prieš metus.

anoa nik., nykštukinis buivolas Anoa depressicor-nis, gyvenantis Sulavesio

salos miškuose.

anodas (gr. anodas – kelias aukštyn), elektrodas, ant kurio vyksta anodinės

(elektronų atidavimo) reakcijos: 1. elektroninio arba joninio (galvaninės

vonios) įrenginio teigiamasis elektrodas; 2. ei. srovės šaltinio

-galvaninio elemento, akumuliatoriaus (jį iškraunant) – neigiamasis polius.

anodavimas [-71 anodas], anodinis oksidavimas -elektrolitinis oksido

plėvelės sudarymas metalu (daugiausia aliuminio) arba jų lydinių

paviršiuje, kad sumažėtų elektrinis ir šilumos laidumas, padidėtu

atsparumas korozijai ir dilimui.

anodija gr.andclynos -skausmąraminantis],šnek. eterio spiritas (eterio ir

etanolio mišinys).

anoftalmija [-71 an. + gr. ophthulinos – akis], be-akystė -vienos arba

abiejų akiu obuoliu nebuvimas.

anoksemija [-71 an. + lot. oxy(genium) -deguonis + grhaima -kraujas],

deguonies stoka kraujuje.

aneksija |> an. + lot. oxy(genium) – deguonis], deguonies stoka

organuose, audiniuose ir visame organizme.

anomalija [gr. anomalia — nelygumas], nukrypimas, netaisyklingumas,

nenormalumas; išimtis, ne-reguliarumas.

anomalūs [gr.andmalos -nelygus], netaisyklingas, neįprastas, nukrypstantis

nuo normos, vidurkio, tikrosios vertės.

anomija [gr. anomia – įstatymu nepaisymas], visuomenės integracijos,

socialiniu santykiu sutrikimas dėl dorovinių, teisiniu normų nesilaikymo

didelių sočiai., polit., ek. krizių laikotarpiais; asmenybės susvetimėjimo,

nusikalstamumo didėjimas tokiose situacijose.

anona1 [lot. aimana < annus – metai], šen. Romoje – metinis derlius ir javų

atsarga; grūdų rinkos kaina, priklausiusi nuo tų metų derliaus.

anona2 [annon – vietinis augalo vardas Haityje]: 1. anoniniu šeimos

atogrąžų ir paatogrąžių srityse augantis medis arba krūmas/^me>;;a,

vedantis valgomus vaisius; 2. to medžio vaisius.

anonimas [gr.anonymos —bevardis]: 1. nežinomas arba nuslėpęs savo pavardę

lit. kūrinio arba laiško autorius; 2. lit. kūrinys arba laiškas, kurio

autorius nežinomas.

anonimin//is [-71 anonimas], bevardis, nepasirašytas, be autoriaus ar

kaltininko pavardės nurodymo, pvz., A kūrinys, A laiškas, ~ė bendrovė

(bendrovė su nevardinėmis akcijomis).

anonsas [pranc. aiinonce- skelbimas]: 1. trumpas išankstinis skelbimas,

pranešimas apie būsimus spektaklius, koncertus, gastroles, paskaitas ir

pan.; 2. įdomiausių filmo fragmentu, televizijos arba radijo laidos rodymas

(transliavimas) reklamos tikslais.

anonsuoti [pranc. annoncer], duoti išankstinį skelbimą, anonsą.

anorakas [Grenlandijos eskimu k. anoraą], kailinis, odinis arba drobinis

eskimų apdaras su gobtuvu, apsivelkamas per galvą.

anorchidija -71 anarchija.

anorchija [/” an. + gr. orchis – sėklidė], įgimtas vyro sėklidžių

nebuvimas.

anorchizmas -71 anorchija.

anoreksija [^an. + gr. orexis – apetitas], med. apetito nebuvimas;

nevalgumas.

anortitas [gr. anorthos – kreivas], feldšpatų grupės mineralas

Ca[Al,Si2O„], bespalvis, baltas, pilkas, rausvas.

anortozitas [pranc. anorthose -plagioklazas], leu-kokralinė uoliena,

susidariusi beveik vien iš pla-gioklazo; dekoratyvus apdailos ir statybinis

akmuo.

anosmija [<” an. + gr. osme- kvapas], med. negalėjimas justi kvapų;

uoslės nebuvimas.

anostomai, karpiažuvių gentis Anostomus; gyvena stovinčiuose ir lėtai

tekančiuose gėluose Amerikos vandenyse; paprastai laikosi vertikaliai žemyn

galva; smulkios ir spalvingos rūšys auginamos akvariumuose.

anotacija [lot. annotatio – pastaba], knygos ar publikacijos periodiniame

leidinyje apibūdinimas, skelbiamas spaudoje, pateikiamas bibliotekų

kataloguose.

anotuoti [lot. annotare – daryti pastabą], spaudoje ar bibliotekų kataloge

labai trumpai apibūdinti publikacijos (knygos, straipsnio) ar kalbos,

pranešimo turinį.

ansamblis [pranc. ensemb/e -kartu]: 1. harmoninga visuma; 2. scenos,

estrados ar kt. kūrinio atlikimo meninė darna, stiliaus vientisumas; 3.

kelių dainininku dainavimas vienu metu operoje, kantatoje, oratorijoje; 4.

vokalinis arba instrumentinis muz. kūrinys nedideliam atlikėjų skaičiui; 5.

scenos kūrinių atlikėjų kolektyvas; instrumentininkų, dainininkų grupė; 6.

vientisos archit. kompozicijos ir stiliaus statinių bei įrenginių

kompleksas; 7. visuma aprangos dalių ir elementu (drabužių, apavo, galvos

apdangalo, papuošalu), kurie gražiai tarp savęs dera ir vienas kitą

papildo.

anšlagas [vok.Anschlag]: 1. skelbimas, informuojantis, kad visi spektaklio

ar koncerto bilietai parduoti; 2. didelis antplūdis, perpildyta salė,

nepaprastas susidomėjimas koncertu, spektakliu.

anšliusas [ok.AnschIuss -prijungimas], Vokietijos politika, siekusi

prijungti Austriją prie Vokietijos; pats Austrijos prijungimas prie

Vokietijos. antablementas [pranc. entablement], pastato perdanga (dažn.

virš kolonų), susidedanti iš architra-vo, frizo ir karnizo.

antacidai [lot. antacida < auti -prieš + aciduin -rūgštis], vaistai,

neutralizuojantys skrandžio sulčių rūgštis.

antagonistai [gr. priešininkai, varžovai]: 1. biol. mikroorganizmai,

gaminantys medžiagas, slopinančias kt. mikroorganizmu augimą, dauginimąsi

ar net žudantys juos; 2. anat. raumenys, veikiantys priešinga kryptimi kitu

raumenų atžvilgiu, pvz., lenkiamasis ir tiesiamasis raumenys yra A.

antagonistas [gr. antagonistes]: 1. nesutaikomas priešininkas, varžovas; 2.

šen. graikų teatro aktorius.

antagonistinis [? antagonizmas], nesutaikomai priešiškas.

antagonizmas [gr. anlagdnisma – ginčas, kova]:

1. nesutaikomas prieštaravimas, priešiškumas;

2. med. vaistu nesuderinamumo atvejis – vienas vaistas silpnina ar net

naikina kito veikimą.

antai [lot. antae], pastato fasade išsikišę išilginių sienų galai;

šventyklos su antais būdingos šen. graikų architektūrai.

antalgikai [^ auti. + gr. algos – skausmas], vaistai, kitaip <•”

analgetikai.

Antantė [pranc. entente tarpusavio supratimas]: 1. 1904-07 susidaręs D.

Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos kar. polit. blokas; 2. per I pasaul.

karą -29 valstybių koalicija prieš Vokietiją ir Austrija-Vengriją.

Antarktis [ anti. + gr. arklas – šiaurė], pietinė poliarinė Žemės rutulio

sritis, apimanti Antarktidos žemyną ir jį supančių Ramiojo, Indijos ir

Atlanto vandenynų dalis su salomis.

ante. anti.

antecedentas [lot. antecedens (kilm. antecedentis) -pirmiau einąs,

pirmesnis]: 1. pagrindas, priežastis, prielaida; 2. log. pirmasis

implikacijos narys.

ante Christum [lot.], ppr. sutr. AC, prieš Kristaus gimimą, t. y. prieš

mūsų era.

antefiksas [lot. antefuats – iš priekio pritvirtintas], akmeninis arba

keraminis stogo atbrailos dekota-tyvinis elementas (dažn. palmetės, gyvūno

ar žmogaus galvos pavidalo); vartotas dažn. orderinėje architektūroje.

antegmitas [ rus.], vieno grafito plastiku prek. pavadinimas.

Antėj//as, Antajas (gr. Antaios, lot. Antaeus). mit. šen. graiku herojus,

jūrų dievo Poseidono ir žemės deivės Gėjos sūnus, nenugalimas tol, kol

liečia žeme, savo motiną; Heraklis ~ą nugalėjo, atplėšęs ji nuo žemės.

anteklizė [lot. ante- prieš + gr. klišis- palinkimas], plati, lėkšta Žemės

plutos sluoksnių pakiluma platformoje.

antema [ an. + gr. thenm – svarbiausioji mintis], chorinės muzikos

žanras, artimas motetui; buvo paplitęs XVI-XVIII a. Anglijoje.

ante meridiem [sk. ante meridijem; lot.], sutr. a. m., prieš pusiaudienį.

antemionas [gr. anthemion – gėlytė], augalinių motyvų (stilizuotu lapų,

gėlių, palmečių, išdėstytų eilėmis) ornamentas.

antena [lot. antenna – laivo stiebo skersinis], įtaisas radijo bangoms

spinduliuoti (siunčiamoji a) arba priimti (priimamoji a); vart. radijo,

televizijos transliacijoms, ryšiams.

antenatalinis [lot. ante – iki, prieš + natalis – gimimo], vykstantis iki

kūdikio gimimo, to laikotarpio, susijęs su tuo laikotarpiu.

antenos: 1. daugiašerių žieduotųjų kirmėlių galvos skiautės čiuptuvai –

lytėjimo organai; 2. vėžiagyvių antroji galvos galūnių pora, atliekanti

lytėjimo funkciją; 3. šimtakojų ir vabzdžių pora na-riuotų galvos ūselių,

atliekančių lytėjimo ir uoslės funkciją.

antenulės [lot. antenna maž. forma], vėžiagyvių pirmoji galvos galūnių

pora, atliekanti lytėjimo ir uoslės funkcijas.

antepediumas [lot. antepedium], dekoratyvinis altoriaus priekinės dalies

aptaisas iš medžio, metalo ar audinio.

anteridis [gr. antheros – žydintis], samanų, sporinių induočių, daugelio

grybų ir dumblių vyriškasis lyties organas, kuriame susidaro spermatozoidai

(anterozoidai) arba bežiužės gametos – sperma-ciai.

anterozoidas [gr. antheros – žydintis + zoon -gyvūnas + ūdos- pavidalas],

judri vyriškoji lytinė ląstelė (spermatozoidas), susidaranti kai kurių

augalų anteridžiuose.

Antesterijos [gr. Anthesteria – (pavasario) gėlių šventė], viena Atikos

dionisijų, švenčiamų vasario pab.-kovo pr. kaip vyno pilstymo apeigų dalis.

anti. [gr.], priešdėlis, reiškiantis priešingybę, priešiškumą kam nors

(atitinka iel.pries), buvimą priešais ką nors (atitinka icl.prieš,

priešais).

antiapeksas P anti. + ^ apeksas], dangaus sferos taškas, priešingas

apeksui.

antibiotikai [s anti. + gr. biotikos – gyvybinis]: 1. biol.

mikroorganizmu, augalų ir gyvūnų audinių gyvybinės veiklos produktai,

slopinantys kitų aplinkinių mikrobų augimą ir dauginimąsi arba juos

naikinantys; 2. farm. iš mikroorganizmų (grybu, ak-tinomicetų, bakterijų)

medžiagų apykaitos produktų pagaminti arba susintetinti vaisiai infekcinėms

ligoms gydyti.

anticiklonas [ anti. + ciklonas], aukštesnio už aplinkinį (to paties

horizontalaus lygio) atmosferos slėgio sritis su maksimumu centre.

anticipacija [lot. anticipalio – iš anksto susidarytas vaizdinys]: 1. kokio

nors reiškinio įvykimas anksčiau nustatyto laiko, pvz., mokesčiu ar

rinkliavų ėmimas prieš terminą, skolos sumokėjimas pirma laiko,

naudojimasis dar nepatvirtinta teise; 2. teorinis numatymas to, kas dar

nėra žinoma iš patirties; 3. išankstinė pažiūra, nepaisanti faktu; 4.

niiiz. paskuba – vieno ar kelių akordo garsų paankstintas perėjimas į kitą

akordą.

antidempingas, ek. Kova su dempingu, pvz., padidinant mokestį už

importuojamas prekes, jei jų kainos nepagrįstai mažos.

antidepresantai [•” anti. + •” depresija1], vaistai, aktyvinantys

psichinę veiklą; vart. depresijoms gydyti.

antidetonatorius [/” anti. + -71 detonatorius], chem. junginys, kurio

dedama į degalus, kad sumažėtų karbiuratorinių vidaus degimo variklių

detonacija, pvz., tetraetilšvinas.

antidiskriminacija [/” anti. + -* diskriminacija], JAV paplitęs

reiškinys, atvirkščias diskriminacijai: į darbą priimamos moterys (arba

juodaodžiai, homoseksualai, indėnai), kurių profes. kvalifikacija daug

žemesnė negu to paties posto siekiančių vyrų (arba baltųjų); afirmacijos

akcija.

antidiuretinis antidiurezinis.

antidiurezinis [ anti. + gr. diuretikas -šlapimą varantis], sulaikantis

šlapimo išsiskyrimą, pvz., A hormonas (vazopresinas).

antidotas [gr. antidoton], priešnuodis, vaistas apsinuodijimui gydyti

(neutralizuoja nuodus).

antidrama [ anti. + drama], XX a. drama, kurioje nepaisoma tradic.

konvencionalumų, – dažnai simbolinė, satyrinė, su grotesko elementais,

operuojanti aliuzijomis, paradoksaliomis situacijomis.

antielektronas [ anti. + elektronas], elektrono antidalelė, kitaip

^pozitronas.

antifašistas, kovojantis su fašizmu ir jo ideologija.

antifašistinis [ anti. + fašizmas], priešiškas fašizmui, kovojantis su

juo.

antifašizmas [ anti. + fašizmas], fašizmui priešiškas judėjimas, jo

idėjos.

antifermentai [ anti. + ^fermentai], medžiagos, slopinančios fermentų

veikimą; sintelinasi organuose ir audiniuose, kai kurie sintetinami.

antifidingas, chemikalas (repelentas) augalų kenkėjams atbaidyti.

antifilmas [/” anti. + filmas], XX a. psichol. filmas, kuriame

nesilaikoma tradicinių kino meno schemų ir konvencijų.

antifona [gr. antiphonos -atsiliepiantis]: 1. vokalinio kūrinio atlikimo

būdas – 2 chorai arba solistas ir choras dainuoja pakaitomis vienas kitam

atsakydami; 2. trumpi tekstai, giedami prieš psalmes ir po jų.

antifonai [ anti. + gr.phone- garsas], klausos organų apsaugos nuo

triukšmo priemonės; riebalais arba vašku sumirkyta vata, kempinė (vidiniai

antifonai) ir ausinės (išoriniai antifonai).

antifrazė [gr. antiphmsis -prieštaravimas, priešingybė], stilistinė figūra

– posakis, kurio reikšmę ironija paverčia priešinga, pvz., „koks protingas

patarimas!” vietoj „koks kvailas patarimas!”, arba savybės nusakymas,

paneigiant antonimą, pvz., „negražus” vietoj „bjaurus”.

antifrikcinis [ anti. + lot.friclio – trintis, trynimas], mažinantis

trintį.

antifrizas [ anti. + smgl.freeze- šalti]: 1. medžiaga, pažeminanti

skysčio užšalimo temperatūrą; 2. aušalas, vartojamas žemesnėje negu O °C

temperatūroje.

antifunginas [anti. + lot. jungus -grybas], chemikalas medienai apsaugoti

nuo puvimo.

antigenai [gr. anti(somata) – antikūnai + .genas], biol. kilmės

medžiagos, pvz., baltymai, jų dariniai, kai kurie polisacharidai,

bakterijos, kurios patekusios į organizmą sukelia antikūnų susidarymą.

antigonė, gervė Grūs antigone, paplitusi Azijoje nuo Š. Indijos iki

Filipinų; kūno aukštis siekia 1,6 m.

antigradacija [anti. + gradacija], stilistinė figūra, antitezės rūšis –

opozicinis 2 gradacijų (vienos – keliančios stiprėjimo ir antros –

silpnėjimo įspūdį) sugretinimas, pvz.: „Kol”krūtinėje oro nestinga, / Aš su

saule pakilt išdrįsau. / Bet dabar jau širdis abejinga: / Pailsau, pailsau,

pailsau”. – V. Mykolaitis-Putinas.

antihelmintikai [ anti. + gr.helmins (kilm. helmintas) – kirmėlė],

vaistai nuo kirmėlių.

antiherojus [ anti. + herojus], XX a. vidurio antiromano arantidramos

herojus, kuriam būdinga praradusio idealus žmogaus išgyvenimai,

neveiklumas, autorefleksija.

antihigieninis [ anti. + higieninis], neatitinkantis higienos

reikalavimų, labai nehigieniškas.

antihiperonas [anft. + hiperonas], hiperono antidalelė; nuo pastarojo

skiriasi elektrinio (jei A elektringas) ir barioninio krūvio bei keistumo

ženklu.

antihistaminin//is [( anti. + gr. – histaminas(], slopinantis histamino

veikimą, pvz., ~iai vaistai.

antihormonai [ anti. + hormonai], apsauginės organizmo medžiagos,

reguliuojančios paties organizmo hormonų arba slopinančios hormoninių

vaistu veikimą.

antiinfliacinis [ anti. + infliacija], turintis tikslą sumažinti arba

panaikinti infliaciją, užkertantis kelią infliacijai.

antiintelektualizmas [ anti. + intelektualizmas], filos. doktrina,

menkinanti proto svarbą žmogaus veiklai.

antika [pranc. antiąue < lot. antiąuus – senovinis], graikų ir romėnų

senovė nuo Mikėnų kultūros laikų (apie 1250 pr. m. e.) iki Vakarų Romos

imperijos žlugimo (476 m. e.).

antikadehcija [ anti. + kadencija], kylančioji poezijos eilutės,

strofos, frazės intonacijos dalis, pvz.: „Imkit porą tvirtų, imkit porą

šakotų /Mano rankų, jos jums priklauso.” -E. Mieželaitis.

antikatodas [ anti. + katodas], rentgeno vamzdžio elektrodas, esantis

priešais katodą.

antikinis [ antika], senovinis; susijęs su šen. graikų arba romėnų

visuomenine santvarka, kultūra.

antiklerikalizmas [ anti. + klerikalizmas], priešiškumas klerui, kova su

klerikalizmu.

antiklimaksas [ anti. + klitnaksas] /” antigra-dacija.

antiklina [gr. antiklino – lenkiu iš priešingos pusės], į viršų išlenkta

Žemės plutos sluoksnių raukšlė.

antiklinorijus [gr. antiklino – lenkiu iš priešingos pusės + oros –

kalnas], didelė ir sudėtinga išgaubta Žemės plutos raukšlėta struktūra.

antikoaguliantai [ anti. +lot.coagulaus (kilm. coagulantis) –

stingdantis]: 1. kraujo krešėjimą stabdantys vaistai; 2. koloidinių tirpalu

išsisluoks-niavimą stabdančios medžiagos.

antikodonas [ anti. + kodonas], transportinės ribonukleorūgšties

trinukleotidas, kuriuo ji baltymų sintezės metu prisijungia prie

informacinės ribonukleorūgšties kodono.

antikolonializmas [anti. + kolonializmas], ideologija ir politika,

priešiška kolonializmui.

antikomunizmas [ anti. + komunizmas], komunizmui priešiškų polit.

ekonomijos, istorijos, filosofijos teorijų, politikos priemonių visuma.

antikonstitucinis [ anti. + konstitucija], prieštaraujantis

konstitucijai, neatitinkantis jos, nesiderinantis su konstitucinėmis

normomis.

antikorozinis [anti. + korozija], saugantis nuo korozijos.

Antikristas [gr. Antichristos], Jėzaus Kristaus priešininkas, kuris

pasirodysiąs prieš pasaulio pabaigą ir būsiąs Kristaus nugalėtas.

antikristas, šnek. piktoji dvasia, velnias; blogas žmogus, netikėlis.

antikritika [anti. + kritika], kritikos kritika.

antikva [lot. antiąua – senovinė], lotyniškasis apvalių kontūrų

spaustuvinis šriftas.

antikvaras [lot. antiąuarius- senienų mėgėjas], senu daiktų, paveikslų,

knygų prekiautojas; seniau -antikvarinių daiktų mėgėjas.

antikvariatas [ antikvaras], senienų parduotuvė. antikvarin//is [

antikvaras], senas, vertingas, senovinis, pvz., —iai baldai.

antiliteratūra [ anti. + literatūra], XX a. II pusės grožinės

literatūros kryptis, kuriai būdinga akcentuotas priešingumas tradiciniams

kūrinių struktūros, poetikos principams.

antilogarltmas [ anti. + logaritmas], skaičius, atitinkantis turimą

logaritmo reikšmę.

antilogija [ anti. + gr. logos – kalba, apibrėžimas, santykis], ^

oksimoronas.

antilopės [pranc. antilope < lot. anthalopus -toks pasakų gyvūnas],

dykaragiai žinduoliai, paplitę daugiausia Afrikoje, P. ir Centr. A

. . .

artroskopas [ artro. + .skopus], rned. prietaisas sąnario vidui

apžiūrėti.

artroskopija [ artro. + .skopija],med. sąnario vidaus apžiūrėjimas

artroskopu.

artrotomija [ artro. + .tomija], sąnario ertmės atvėrimo operacija.

artrozė [gr.arthron -sąnarys], lėtinė distrofinė sąnarių liga.

art trouvė [sk. ar truvė; pranc. surastasis menas], ne dailininko sukurtas

kūrinys, rodomas tokiu pavidalu, kokiu buvo surastas.

Artūras, britų karalius, keltu legendų apie Apskritojo stalo riterius

herojus (V-VI a.); kovojo su užkariautojais anglosaksais.

arundas [lot. (h)anuulo – nendrė, meldas], mig-liniu (varpiniu) šeimos

daugiametė aukšta vandens telkiniu pakrantėse auganti žolėArundo; panašus į

nendre; dekoratyvinis, iš stiebu gaminamas popierius.

aruz//as [arab. ‘arūcl], arabu, persu, tiurkų poezijos kv«ntitatyvinė

eilėdara, pagrįsta trumpų ir ilgų skiemenų kaita; dažn. vartojama 19 ~o

metrų (cha-džazas, ramalis, mutakaribas ir kt.).

arzamltas, polimerinis sandarinamasis mišinys.

asai, skandinavų mitologijoje – svarbiausių dievų grupė (Odinas, Toras,

Baldūras, Friga).

asamai, tauta, kalbanti viena indų kalbų; gyvena Asame (Indija), Butane ir

kitur.

asamblėja [pranc. assemblee]: 1. kai kuriu valstybių įstatymu leidybos

organas arba tarptautiniu organizacijų bendras, visuotinis susirinkimas; 2.

Petro I laikų diduomenės susirinkimai, per kuriuos būdavo aptariami

reikalai, linksminamasi.

asambliažas [pranc. assemblage]: 1. sulčių, gautų iš tos pačios veislės

vynuogių (kartais ir skirtingu veislių), bet išaugintų skirtingose

vynuogyno vietose, maišymas; dažn. daromas prieš putojančių vynų kupažą; 2.

modernistinės dailės kūrinys, sukurtas iš atskirų daiktų arba jų detalių.

asas1 [pranc. aš], labai geras savo specialybės, darbo žinovas, mokovas,

meistras (lakūnas, oro kautynių meistras, numušęs tam tikrą skaičių priešo

lėktuvų; povandeninio laivo vadas, paskandinęs keletą priešo laivų; sporto

lyderis).

asas2, ašis [lot. aš (kilm. ams)]: 1. šen. Romos svorio vienetas (12

uncijų, apie 327 g); 2. šen. Romos piniginis vienetas.

asbestas [gr. asbestas – neužgesinamas], pluoštinis mineralas, atsparus

ugniai, rūgštims, šarmams, blogas šilumos, garso, elektros laidininkas.

asbestcementis [ asbest(as) + cement(as)], statybinė medžiaga -sukietėjęs

asbesto pluošto, port-landcemenčio ir vandens mišinys.

asbesthas, termoizoliacinė medžiaga (mastika) iš smulkių asbesto plaušeliu

ir baltojo molio arba tre-pelio; vart. vamzdynų, garo katilų, šildymo

įrenginiu termoizoliacijai.

asbestozė, profesinė lėtinė plaučiu liga, kurią sukelia plaučiuose

susikaupusios asbesto dulkės.

asbolitas [ asb(estas) + .litas], lakštai išmag-nezinio cemento, pjuvenų

ir asbesto pluošto mišinio; vart. grindims kloti.

ascidijos [gr. askidion — maišelis], chordiniai gy-\maAscidiae; paplitę

jūrų seklumose; gyvena pavieniui arba kolonijomis.

ascitas [gr. askos – kailinis maišas skysčiui laikyti], skysčio

susikaupimas pilvaplėvės ertmėje; pilvo vandenė.

aseksualūs [a. + ot.sexualis-]: 1. neturintis lytinio potraukio; 2.

neturintis lytiniu požymių.

aserhbler//is: [angį. asemble -surinkti]: 1. simbolinė programavimo kalba,

skirta tam tikram kompiuteriui; 2. kompiuterio programa, kuri verčia

simboline (~io) kalbą i kompiuterio kalbą.

asemija [ a. + gr. šėma – ženklas], med. kalbos ir ženklu nesupratimas ir

negalėjimas jais naudotis.

asenizacija [pranc. assainissement], nešvarumų šalinimas, išvežimas iš

kanalizacijos neturinčių vietų.

asenizatorius, asmuo, atliekantis asenizacijos darbus.

asenizūoti, daryti asenizaciją.

aseptika [ a. + gi.septikas -pūdantis]: l.med. visos priemonės, per

gydymo arba diagnostikos procedūras saugančios nuo mikrobų ligonio žaizdą,

audinius, organus, kūno ertmes; 2. aplinkos sąlygos, nepalankios mikrobams

veistis.

aseptinis [aseptika}, bemikrobis.

asertorinis [lot. asserlorius – teigiamas], ką nors teigiantis ar kam nors

prieštaraujantis, išreiškiantis tikrumą.

asesorius [lot. assessor. 1. šen. Romoje, vid. amžių Europoje, pvz.,

Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, kai kuriose kitose valstybėse – teismo

posėdininkas, tarėjas, valdovo teismo narys; 2. Lenkijoje – asmuo, įgijęs

tam tikrą praktiką ir turintis teise eiti teisėjo, prokuroro ar notaro

pareigas.

asfalija [gr. asphakia – saugumas], Graikijos slaptoji policija.

asfaltas [gr.asphaltos -kalnų derva]: 1. naftos distiliacijos likutis; 2.

iš naftos susidariusi gamtinė derva; 3. bitumo ir smulkių miner. medžiagų

mišinys; 4. kelio danga iš to mišinio arba asfaltbetonio.

asfaltbetonis [/ asfaltas + betonas], statybinė medžiaga – sutankintas,

sukietėjęs skaldos, smėlio, miner. miltelių ir bitumo (3,5-9%) mišinys;

vart. kelių, gatvių, aerodromų dangai, pramoniniu pastatų grindims,

hidroizoliacijai.

asfaltenai [ asfaltas], didelės molekulinės masės org. junginiai, esantys

naftoje.

asfaltitai [ asfaltas], kieti gamtiniai bitumai.

asfaltuoti, paviršių dengti asfaltu..

asfiksija [gr. asphyxia – pulso nebuvimas]: 1. uždusimas – sunkus

kvėpavimo, kraujotakos ir nervų sistemos sutrikimas, kurį sukelia deguonies

stoka arba visiškas jo nebuvimas; 2. bot. užtroškimas -augalų nukentėjimas

dėl deguonies stokos ir anglies dioksido pertekliaus.

asibiliacija [lot. ad -prie + sibilo ~švilpiu], minkštojo sprogstamojo

priebalsio virtimas afrikata arba pučiamuoju priebalsiu, pvz., liet.

„džiauti” yra atsiradęs iš indoeuropiečiu ,,d’jautei”.

asidolis [lot. atidus – rūgštus + oleum – aliejus], tamsiai rudas aliejaus

konsistencijos skystis; naf-tenu rūgščių mišinys; vartojamas medienai

impregnuoti, dervoms tirpinti.

asignacijos [lot. assignatio – (iš)skyrimas], Rusijos popieriniai pinigai,

buvę apyvartoje ] 769-1849.

asignatai [pranc. asignats <įlot. assigno – (iš)ski-riu]: 1. Prancūzijos

nacionalinės asamblėjos 1789 išleistos valst. obligacijos, padengtos

konfiskuotu karaliaus ir bažnyčios turtu; 1790-1797- teisėta mokėjimo

priemonė (popiežiniai pinigai); 2. Lenkijos ir Lietuvos valstybės iždo

bilietai, T. Kosciuškos išleisti per 1794 sukilimą ir galioję iki jo

numalšinimo.

asignuoti [lot. assignare – (iš)skirti], skirti tam tikrą pinigų sumą

kuriam nors tikslui.

asilabizmas [ a. + silabizmas], nevienodas ir nedėsningai kintantis

skiemenų skaičius kalbos metroritminiuose vienetuose arba poezijos kūrinio

eilutėse; būdingas aliteracinei, sintaksinei intonacinei eilėdarai,

verlibrui.

asimetrija [gr. asymmetria – nedarna], simetrijos nebuvimas arba jos

pažeidimas.

asimetr//inis, -iškas [ asimetrija], nesimetrinis, nesimetriškas, be

simetrijos.

asimiliacija [lot. assimilatio – supanašėjimas]: 1. biol. maisto medžiagų

pavertimas sudėtingesne organizmo medžiaga; su disimiliacija sudaro

organizmo medžiagų apykaitą (metabolizmą); anabolizmas; 2. kalbat, gretimų

arba arti vienas kito esančių garsu artikuliacijos supanašėjimas; vienos

fonemos skiriamasis požymis, pvz., „t” duslumas, nukeliamas į gretimą

fonemą, pvz., skardųjį „b” ar „g”, dėl to ši virsta kita fonema, pvz.,

dusliuoju „p” ar „k”; 3. etn. etninės grupės ar tautos susiliejimas su

kita, perimant pastarosios kalbą, kultūrą, papročius; 4. naujų žinių

įtraukimas į turimą žinių sistemą; 5. individo įsijungimas į grupę,

perėmimas jos priimtų nuostatų; 6. magmos ir ją supančių uolienų sąveika:

tirpsta, lydosi uolienos, dėl to keičiasi ir magmos sudėtis.

asimiliuoti(s) [lot. assimilare], padaryti į save panašų (supanašėti),

įtraukti į save (įsijungti į ką nors).

asimptotė [gr. asymptdlos -nesutampantis], kreivės liestinės riba,

atsirandanti, lietimosi taškui tolstant kreive į begalybę; tiesė, prie

kurios neribotai artėja begalybėn tolstanti kreivės šaka.

asimptotika [ asimptotė}, funkcijos kitimas ypatinguose taškuose, dažn.,

kai argumentas ar funkcija be galo didėja.

asimptot//inis, -iškas [ asimptotė}, mat. neribotai artėjantis.

asinchronija [ a. + gr.synchronos -vienalaikis]: 1. nesutapimas laiko

atžvilgiu, nevienalaikiškumas; 2. kalbat, nevienalaikis kalbos padargų

judėjimas.

asinchron//inis, -iškas [ asine/ironija], nevienalaikis, pvz.,

asinchroninis variklis (kintamosios srovės ei. variklis, kurio rotoriaus

sukimosi greitis nelygus statoriaus sukimosi greičiui).

asinchronizmas [ asine/ironija], keliu reiškinių, veiksmų, procesų

nesutapimas, pvz., kino filmo vaizdo ir garso nesutapimas.

asindetonas [gr. asvndeton], stilistinė figūra – sakinio daliu, sakinių

jungimas be jungtuko ten, kur galėtų būti jungtukas, pvz., „atėjau,

pamačiau, nugalėjau”.

asinergija [ a. + sinergija], med. judesių koordinacijos sutrikimas dėl

smegenų pažeidimo.

asirai, tauta, kalbanti viena š. r. semitų kalbų; gyvena Art. Rytuose, JAV

ir kitur; aisorai, aturajai. asiriologija, mokslas apie sen. Mesopotamijos

(Asirijos, Babilonijos) tautų istoriją, literatūrą, kalbą ir raštą.

ašis /* asas2.

asistentas [lot. assistens (ktim.assistentis) – padedantis]: 1. specialisto

(profesoriaus arba docento, gydytojo, režisieriaus) padėjėjas; buv. SSRS –

aukštosios mokyklos dėstytojo pirmasis mokslinis vardas; 2. kar.

vėliavininko padėjėjas.

asistolija [ a. + sistolė], širdies raumens susitraukimų (sistolės)

susilpnėjimas arba nebuvimas.

asistuoti [lot. assistere – dalyvauti, padėti]: 1. padėti specialistui,

eiti P asistento (1) pareigas; 2. rodyti dėmesį, stengtis įsiteikti

moteriai; 3. bendradarbiauti, dalyvauti.

asizai [pranc.assises – posėdžiai]: 1. vid. amžių Anglijoje ir Prancūzijoje

– senjoro šaukiami vasalų posėdžiai; 2. feodalų posėdžiuose priimti ar kai

kurių feodalų arba karaliaus išleisti normatyviniai aktai; 3. ypatingieji

teismai su prisiekusiaisiais posėdininkais; tų teismų sesijos.

asjenda [isp. hacienda], Lot. Amerikoje – didelis dvaras, plantacija,

ferma.

askarai [arab.asfcar – kareivis]: 1. XVIII a. Maroko sultono asmens

sargybiniai; 2. XIX ir XX a. italų ir vokiečiu kolonij. kariuomenių

Afrikoje kariai, rekrutuojami iš viet. gyventojų; 3. ginkluoti R. Afrikos

gyventojai, saugantys karavanus.

askarides [gr. askarides], apvaliosios kirmėlės^s-carididae,

parazituojančios žmogaus ir stuburinių gyvūnų žarnyne; sukelia askaridoze.

askaridozė, žmogaus ir gyvulių helmintozė (kir-mėlinė liga), kurią sukelia

askaridžių parazitavimas organizme.

askas [gr. askos – maišas], aukšlys, aukšliagrybių organas (maišelio ar

uždaro cilindro pavidalo ląstelė), kuriame susidaro aukšliasporės

(askosporos).

asketas [gr. askethes – apmokytas, įgudęs]: .rel. atsiskyrėlis, marinantis

savo kūną; 2*. gyvenimo malonumų atsižadantis žmogus.

asketika [ asketas], krikščionių teologijos šaka, aiškinanti

krikščioniškojo tobulumo siekimo priemones.

asketiškas [ asketas], atsisakantis malonumų, griežtas sau, santūrus.

asketizmas [ asketas]: 1. įv. religijų skelbiamas aukojimasis, geidulių ir

kūno malonumų išsižadėjimas dėl dorovinio arba religinio idealo; 2*.

visiškas gyvenimo malonumų išsižadėjimas.

askezė [gr. askesis – (atletų) pratimai], atšiauri, griežta gyvensena

(atsisakymas vedybinio gyvenimo, pasninkavimas, šiurkščių drabužių

dėvėjimas, plakimasis), atitinkanti asketizmo reikalavimus.

Asklepijas (gr. Asklepios), šen. graikų gydymo dievas; jo simboliai gaidys

ir gyvatė; atitinka šen. romėnų Eskulapą.

askochitozė,/!scoc/iyta genties grybų sukeliama kultūrinių augalų liga;

pasireiškia įv. formos, dydžio ir spalvos dėmėmis ant augalo antžeminių

dalių.

askomicetai [gr. askos – maišas + mykęs (kilm. myketos) – grybas],

aukšliagrybiai – aukštesnieji grybai Ascomycetes, kurie lytiškai dauginasi

aukšliasporėmis (askosporomis), susidarančiomis aukšliuose (askuose).

askonas [gr. askos – maišas], paprasčiausias jūriniu pinčių kūno sandaros

tipas; kūnas taurės pavidalo, vienu galu prisitvirtina, kitame – žiotys.

askorbinazė, oksidoreduktazių klasės fermentas, katalizuojantis askorbo

rūgšties oksidaciją.

askorbininė rūgštis, askorbino rūgštis ntk. < askorbo rūgštis.

askorbo rūgštis [ a. + lot. scorbutus – skorbu-tas], vitaminas C –

rūgštūs, balti, vandenyje tirpstantys kristalai; A rūgšties stoka sukelia

skorbutą, kitas ligas ir negalavimus.

asociacija [lot. associalio – sujungimas]: 1. organizacijų arba asmenų

susivienijimas bendrai ūkinei, politinei, kultūrinei ar kt. veiklai; 2.

chem. tos pačios medžiagos kelių molekulių (arba jonų) jungimasis į

asocialus; 3. ryšys tarp 2 ar daugiau psichikos reiškinių, procesų; 4. akių

A – abiejų akių suderintas darbas (matomas vienas bendras vaizdas); 5. bot.

grupė panašios sudėties augalų bendrijų, turinčių vienodas aplinkos sąlygas

ir tas pačias diagnostines rūšis, pvz., šilagėlinis motiejuky-nas; 6. astr.

jaunų O ir B spektrinės klasės žvaigždžių arba Tauro T tipo kintamųjų

žvaigždžių telkinys; žvaigždžių A.

asociacionizmas, psichol. kryptis, psichine veiklą aiškinanti vaizdinių

asociacijomis; asociacinė psichologija.

asocialus [. + lot. socialis – visuomeniškas], nevisuomeniškas,

kenkiantis visuomenei; pasyvus, abejingas visuomeniniams santykiams.

asociatas [lot.associatus -sujungtas], neutralių arba turinčių laisvą krūvi

molekulių ar jonų sankaupa (agregatas).

asociatyvum//as [lot. associo – jungiu]: 1. tarpusavio priklausomumas,

sąsajos; 2. mat. jungiamu-mas, pvz., ~o dėsnis (teigia, kad sumos arba

sandaugos rezultatas nepriklauso nuo dėmenų arba daugiklių sugrupavimo

būdų).

asociatyvus [associo]: 1. tarpusavyje priklausomas, susisiejantis; 2.

paremtas asociacijomis, keliantis asociacijų.

asocijuotas, įeinantis į asociaciją, prisijungęs prie asociacijos.

asocijuoti [lot. associare], jungti, sieti.

asonansas [pranc. assonance < lot. assono – atsiliepiu]: 1. sąskambis; 2.

vienodų balsių (ppr. žodžių pradžios) kartojimasis poezijos kūrinio

eilutėje, frazėje, strofoje, pvz.: „audžia, audžia auksa-gijį audimėlį” -B.

Sruoga; 3. netikslus rimas, kurio kirčiuoti balsiai vienodi, o priebalsiai

skirtingi, pvz., kaujas-saulė.

asorti [pranc. assorti – gerai parinktas], specialus ko nors rinkinys,

pvz., saldainių A.

asortimentas [pranc. assortiment], ūkio šakos, pramonės Įmonės gaminių ar

prekybos įmonės turimų prekių sudėtis pagal tipus, rūšis ir proporcijas.

asparaginas [gr. asparagos – smydras], asparto rūgšties monoamidas; HOOC-CH-

NH2-CH2–CONH2; jo yra augalų (ypač ankštinių) daiguose ir sėklose, gyvūnų

audiniuose.

aspazija [pagal šen. graikų polit. veikėjo Periklio žmonos Aspazijos

(Aspasia) vardą], išsilavinusi, graži ir protinga moteris.

aspektas [ol.aspectus -žvilgsnis; išvaizda]: 1. atžvilgis, kuriuo

nagrinėjamas daiktas, reiškinys, sąvoka; 2. augalų bendrijos (fitocenozės)

išvaizda, kuri priklauso daugiausia nuo bendriją sudarančių augalų ir metų

laiko.

aspergilas, galvenis – aukšliagrybis Aspergillus; auga dirvožemyje, ant

vaisių, maisto produktų, aptraukia substratą melsvai rusvu apnašu; kai

kurios rūšys išskiria antibiotikus, sukelia žmogaus ir gyvūnų ligas.

aspergiliozė, grybinė liga, kurią sukelia galvenio Aspergillus genties

parazitiniai grybai.

aspermija [ a. + gr.sperma -sėkla],spermatozoidu nebuvimas vyro

sėkliniame skystyje.

aspidai [gr. aspides] nuodingos gyvatės Elapidae; paplitusios visų žemynų,

išskyrus Europą, tropinio ir subtropinio klimato juostose.

aspidistra [gr. aspis, kilm. aspidos – skydas], pa-kalnutinių šeimos

daugiametis dekor. Augalas Aspidistra; kilęs iš R. Azijos.

aspiracija [lot. aspiratio – įpūtimas, įkvėpimas]: 1. techn. užteršto oro

arba dujų siurbimas iš aparatų, darbo zonų, patalpų; 2. med. skysčio

(pūlių, eksudato, kraujo) arba oro, per ligą susikaupusio kurioje nors kūno

dalyje, išsiurbimas; 3. duslųjį priebalsį „h” primenantis šlamesys,

girdimas po sprogstamojo priebalsio, skiriantis priebalsines fonemas, vad.

aspiratas, arba paryškinantis priebalsio duslumą; 4. ko nors siekimas,

troškimas, vylimasis.

aspirantas [lot. aspirans (kilm. aspirantis) – ko nors siekiantis], asmuo,

rengiąsis aspirantūros (1) būdu gauti mokslu kandidato laipsnį.

aspirantūr//a [ aspirantas]: 1. buv. SSRS aukštųjų mokyklų ir moksl. tyrimo

įstaigų dėstytoju, mokslo darbuotojų rengimo forma: per ~os laikotarpį (3-4

m.) buvo laikomi kandidatinio minimumo egzaminai, rengiama mokslu kandidato

laipsnio disertacija; 2. aukštosios mokyklos, moksl. tyrimo įstaigos

aspirantų visuma (buv. SSRS).

aspirata, priebalsis, ištariamas su 7* aspiracijų (3).

aspiratorius [lot. aspiratio – įpūtimas, įkvėpimas]: 1. prietaisas dujų

bandiniams įsiurbti; 2. med. prietaisas skysčiams išsiurbti iš kūno ertmių.

aspirinas, vaistas, kitaip T1 acetilsalicilo rūgšis.

aspiruoti [lot. aspirare]: 1. ko nors siekti, stengtis 2. tarti garsus su

•” aspiracija (3).

assai [it. labai], sudėtinio muz. termino dėmuo, nusakantis tempo ir

dinamikos pagreitinimą, pvz., allegro assai – labai greitai.

assemble [sk. asamblė; pranc. sutelktas], klasikinio šokio šuolis,

ištiesiant koją į priekį, į šoną arba atgal.

Astart//ė (gr. Astarte), semitų tautų derlingumo, motinystės ir meilės

deivė; su ~e šen. graikai tapatino grožio ir meilės deivę Afroditę.

astatas, astatinas [gr. astatos – nepastovus], radioaktyvus dirbtinis chem.

elementas At, atom.sk. 85.

astazija [ a. + gr. slasis – stovėjimas], nepasto-vėjimas dėl nervu

sistemos ligų, pvz., isterijos, arba galvos smegenų pažeidimo.

astenija [gr. astheneia], bendras fizinis ir psichinis silpnumas,

bejėgiškumas.

astenikas [gr. asthenikos], pagal E. Krečmerio tipologiją – menko fizinio

sudėjimo žmogus, ilgomis galūnėmis, plonu kaklu, siaura krūtinės ląsta.

asteninis, silpnas, pvz., A žmonių tipas; susijęs su astenija, būdingas

astenikui.

asteno. [gr. asthenes – silpnas, bejėgis], pirmoji sudurt. žodžiu dalis,

reiškianti silpnumą, nusilpimą, pvz., astenopija, astenotimija.

astenopija [gr. asthenes – silpnas + dps (kilm. opos) – akis], regėjimo

silpnumas.

astenosfera [asthenes + gr. sphaira – rutulys], Žemės viršutinės mantijos

dalis po litosfera; Guten-bergo sluoksnis.

astenotimija [asthenes + gr. thymos – siela], charakterio tipas, kuriam

būdinga perdėtas jautrumas, baimė pakenkti savo vardui ir iš to kylantis

santykiu su žmonėmis atsargumas. astėrijos, plėšrių jūros Žvaigždžiu gentis

Asterias.

asterlskas [gr. asteriskos – žvaigždutė], žvaigždutė, žvaigždutės pavidalo

ženklas (*), kuriuo tekste pažymimos išnašos; lingv. raštuose – atkurtos ar

sukurtos žodžių formos ir kiti sutarti dalykai.

asterlzmas [gr. aster- žvaigždė]: 1. žvaigždyno žvaigždžių grupė, turinti

savarankišką pavadinimą, pvz., Iena Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne,

Sietynas Tauro žvaigždyne; 2. kai kurių kristalų savybė atspindėti arba

laužti šviesą žvaigždiškais spinduliais: žiūrint pro tokius kristalus į

tolimą šviesos šaltinį, apie jį matyti žvaigždiškai išsidėsčiusios šviesios

juostos.

asteroidas [gr. asteroeides -žvaigždiškas], nedidelis kosm. kūnas, elipsine

orbita skriejantis aplink Sailę;planetoidas.

astigmatas, optinė sistema, kurioje nepasireiškia ^ astigmatizmas (1).

astigmatizmas [ a. + gr. stigma (kilm. stigma-tos) – dūris; taškas]: 1.

optinės sistemos (lęšio, akies, veidrodžio) yda: daikto taškas

atvaizduojamas ne tašku, o dviem viena nuo kitos nutolusiomis atkarpomis;

2. akies refrakcijosyda: dėl nevienodos ragenos (rečiau lęšiuko)

laužiamosios gebos spinduliu pluoštas iš l taško, perėjęs per akies optines

terpes, nebesusirenka akies tinklainėje į l židinį.

astilbė [gr. a. + slilbe – lempa, žibintas], daugiametė dekoratyvinė

uolaskėlinių šeimos žolėAs-tilbe, kilusi iš R. Azijos.

astma [gr. asthma – dusulys], liga, pasireiškianti dusulio priepuoliais.

astmatikas, sergantis astma.

astragalas [gr. a.itragulos – slankstelis; čiurna]: 1. pusapskritimio

profilio kolonos velenėlis su tiesaus profilio lentynėle; 2. ntk. kulkšnė –

vienmetis

ankštinis pupiniu šeimos augalas Astragalus; daržovė, pašarinis, vaistinis

augalas.

astralas, kūnas, užimantis tarpinę padėtį tarp dvasinio ir fizinio kūno,

neva galintis gyvuoti atskirai nuo kūno ir bendrauti su dvasiomis, pvz.,

per spiritizmo seansą ir po mirties.

astralinis [lot. astra lis]: 1. žvaigždinis; 2. mistiškai susietas su kosm.

kūnais; A kūnas – <* astralas.

astralitas, sprogstamoji medžiaga, sudaryta iš skystųjų sočiųjų

angliavandeniliu nitrodariniu ir hid-razino druskų.

astralonas, skaidrus lakštinis plastikas (pvz., brėžiniams).

astrantija [gr. astron – žvaigždė + antios – priešais esantis], salierinių

(skėtinių) šeimos daugiametė žolė Astrantia.

astras [gr.aster-žvaigždė]: 1. astrinių (graižažiedžių) šeimos dvimetis

arba daugiametis žolinis augalas Aster; dauguma dekor. astrų yra kilę iš Š.

Amerikos; 2. ntk. ratilis, vienametis astrinių šeimos dekor. augalas

Callistephus.

astro. [gr. astron – žvaigždė], pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti

sąsają su kosm. kūnais arba kosm. erdve, žvaigždėmis, žvaigždišku pavidalu.

astrobiologija [ astro. + biologija] egzobio-logija.

astroblema [ astro. + gr.blema -žaizda], geol. struktūra, susidariusi

Žemės paviršiuje nukritus meteoritui arba asteroidui; meteorinis krateris.

astrochemija [ astro. + chemija], mokslas, tiriantis kosm. medžiagos

chem. sudėti.

astrocitoma [ astro. + gr. kylos – ląstelė], smegenų navikas,

susidedantis iš žvaigždišku neurog-lijos ląstelių.

astrodinamika [ astro. + dinamika], mokslas, tiriantis valdomųjų

(dirbtinių) kosm. kūnų judėjimą; kosmodinamika.

astrodomas [astro. + angį. dome – skliautas], stadionas, dengtas skaidriu

kupolu.

astrofinis [ a. + strofa], be strofų, neskaidomas į strofas, pvz., A

eiliavimas.

astrofizika [astro. + fizika], mokslas, tiriantis kosm. kūnų, pvz.,

Saulės, žvaigždžių ir kosm. erdvės fiz. ir chem. procesus.

astrofotografija [ astro. + fotografija], kosm. kūnų tyrimo fotografinis

būdas.

astrofotometras [ astro. + fotometras],pTie-taisas kosm. kūnu, pvz.,

žvaigždžių, ryškiui (šviesos srautui arba spincluliuotės galiai) matuoti.

astrofotometrija [ astro. + fotometrija], mokslas, tiriantis kosm.

Objektų spindesį arba paviršiaus skaistį.

astrognozija [Rastro. + gr. gndsis – pažinimas, žinojimas], mokėjimas

pažinti žvaigždėtąjį dangų, surasti pasaulio šalis pagal laiką ir

žvaigždes. astrografas [astro. + .grafas], teleskopas žvaigždėtajam

dangui ir kosm. objektams fotografuoti.

astroidė [gr. astron – žvaigždė + eidos – pavidalas], keturkampės žvaigždės

pavidalo kreivė, kurią nubrėžia apskritimo vidine puse be slydimo riedančio

4 kartus mažesnio spindulio apskritimo taškas.

astroinžinerija [ astro. + inžinerija], inžinerinė veikla kosm. erdvėje.

astrokllmatas [astro. + klimatas], atmosferos faktoriai, pvz., giedrų

valandų skaičius per metus, atmosferos skaidrumas, lemiantys vietovės

tinkamumą astr. stebėjimams.

astrokolorimetrija [ astro. + kolorimetrija], mokslas, tiriantis kosm.

kūnų, pvz., žvaigždžių, spalvą; žvaigždžių kolorimetrija.

astrokompasas [ asiro. + kompasas], astro-daviklis – skraidymo aparato,

laivo prietaisas krypčiai fiksuoti pagal žvaigždes, tolimąją planetą.

astrokorekcija [ astro. + korekcija], stabilizuotos kosm. aparato

platformos kampinio nuokrypio pašalinimas pagal astrodaviklio signalus.

astrolatrija [gr. astrolatreia < astro. + lalreia -garbinimas],

žvaigždžių, planetų ir kitų dangaus kūnų garbinimas; A buvo paplitusi šen.

valstybėse (Asirijoje, Babilonijoje).

astroliabija [gr. astrolabion < ^astro. + gr.labė-griebimas], prietaisas

kosm. kūnų aukščiui virš horizonto matuoti; naudota iki XVIII a.

astrologas, astrologijos specialistas.

astrologija [gr. astrologių < astro. + p .logi-ja], bandymas Žemėje

vykstančius reiškinius ir žmonių likimą paaiškinti ir nuspėti iš tam tikro

žvaigždynų, planetų išsidėstymo.

astromantija [gr. astromanteia < astro. + gr. manteia – pranašavimas],

būrimas iš žvaigždžių.

astrometeorologija [ astro. + meteorologija], mokslas, tiriantis dangaus

kūnų poveikį meleor. reiškiniams.

astrometrija [ astro. + .melrija], astronomijos šaka, tirianti kosm.

kūnų koordinates dangaus sferoje, vietovių geogr. koordinates, astr. laiką

ir kuriantis inercinę koordinačių sistemą šiems darbams; pozicinė

astronomija.

astronautas [ astro. + gr. nautės -jūrininkas] kosmonautas.

astronautika [astro. + gr. nautike- laivyba] P kosmonautika.

astronavigacija [ astro. + navigacija], praktinė astronomija, pagal

šviesulius padedanti nustatyti laivo, lėktuvo vietą ir kursą.

astronimas [ astro. + gr. onyma -vardas], autoriaus vardo žymėjimas ne

raidėmis, o žvaigždutėmis, kitokiais ženklais; slapyvardžio rūšis.

astronomas, astronomijos specialistas.

astronomija [ astro. + gr. nomos – dėsnis], mokslas apie visatos

materijos pasiskirstymą, judėjimą, fiz. būseną, sandarą, raidą.

astroorientacija p astro. + orientacija}, kosm. aparato orientavimas į

žvaigždes, planetas astro-davikliais.

astropoliarimetrija [ astro. +poliarimetrija], mokslas, tiriantis kosm.

kūnų spinduliuojamų ir išsklaidytų elektromagn. bangų poliarizaciją.

astropūnktas [ astro. + punktas], Žemės paviršiaus taškas, kurio geogr.

koordinatės apskaičiuotos pagal astr. matavimus.

astrospektrofotometrija [ astro. + spektro-fotometrija], mokslas,

tiriantis energijos pasiskirstymą kosm. kūnų spektruose.

astrospektrografas [ astro. + spektrografas], prietaisas kosm. objektų

elektromagn. spinduliuo-tės spektrams fotografuoti.

astrospektrometrija [ astro. + spektrometri-ja], mokslas, matuojantis ir

tiriantis kosm. objektų spektrų charakteristikas; iš matavimo duomenų

sprendžiama apie kosm. objektų ir kosm. erdvės chem. sudėtį, fiz. būseną,

kūnų sukimosi ir spindulinį greitį.

astrospektroskopas [ astro. + spektroskopas], prietaisas kosm. objektų

elektromagn. spinduliuo-tės spektrams stebėti ir tirti.

astrospektroskopija [astro. + spektroskopija], mokslas, tiriantis kosm.

kūnų elektromagn. spinduliuotės spektrus, kitaip F astrospektrometrija.

astrotaksija [ astro. + gr. taksis – išsidėstymas tam tikra tvarka],

biol. gyvūnu reagavimas į Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių šviesą, padedantis

jiems judant, pvz., paukščiams, bitėms skrendant, orientuotis erdvėje.

aškenaziai [ hebr.], Centr., R. Europos ir iš dalies V Europos žydai,

kalbantys jidiš kalba, turintys savitus papročius (plg. str. sefardai).

ašugas [ tiurkų k.], azerbaidžaniečių, armėnų ir kitų Kaukazo tautų

liaudies kūrybos atlikėjas, poetas ir muzikantas improvizatorius.

atabaskai •” atapaskal.

ataka1 [pranc. attague]: 1.kar. lemiamas puolimo etapas: siekiama veržliu

smūgiu sutriuškinti priešą ir užimti jo poziciją. 2. energingas priešininko

užsipuolimas ginčijantis; 3. med. staigus ligos paūmėjimas priepuolis; 4.

puolimas per sporto rungtynes, kai žaidžiama vienas prieš vieną arba

komanda prieš komandą.

ataka2 [it. attacca – pradėk], muz.: 1. intonavimo būdas: garso tarimas

arba dainavimas tik įkvėpus; 2. staigus ir stiprus klavišu ar stygų

užgavimas, garso akcentavimas; 3. naujos muz. kūrinio dalies pradėjimas be

pertraukos.

ataksija [gr. ataxia – netvarka], valingu judesiu koordinacijos sutrikimas.

ataksitas [gr. ataxia – netvarka], geležinis meteoritas (jo ėsdintame

paviršiuje matomos netaisyklingos formos figūros).

ataktinis [gr. ataktos – ne iš eilės, ne paeiliui], chem.: A polimeras –

polimeras, kurio grandinės šoniniai pakaitai pagr. plokštumos atžvilgiu

išsidėstę netvarkingai.

atakuoti: 1. eiti į ataką, veržliai pulti priešą; 2*. užsipulti žodžiais,

veiksmais.

atamanas [ukr. ataman < lenk. hetman]: 1. nereguliaraus, nuo valst.

valdžios nepriklausomo kar. būrio ar grupės vadas; 2. kazoku kariuomenės ir

atskiru dalinių vadas, turėjęs kar. ir adm. valdžią; iš pradžių renkamas,

vėliau valdžios skiriamas.

atapaskai, Š. Amerikos indėnų genčių grupė, kalbanti atapasku kalbomis;

gyvena JAV, Kanadoje; atabaskai.

ataraksija [gr. ataraxia – ramumas], visiška dvasinė ramybė, kaip

parengiamoji eudaimonijos sąlyga (terminą vartojo Demokritas, Epikūras,

Pironas).

ataraktikai [gr. ataraktos – ramus], raminamųjų vaistų grupė, kitaip /”

trankviliantai.

atas, Laoso piniginio vieneto kipo šimtoji dalis.

atašė [pranc. attachė -pritvirtintas]: 1. žemiausias diplomatinis rangas;

2. diplomatinės atstovybės kurios nors srities specialistas, pvz., karo A,

prekybos A,spaudos A.

atavizmas [lot. atavi – protėviai], atsiradimas organizmo požymių, būdingų

tolimiems protėviams.

ateizmas [pranc. aihėisme < gr. utheon -bedievybė], pažiūru sistema,

neigianti dievo, antgamtinių būtybių ir reiškinių buvimą, atmetanti bet

kokią tikybą.

atelana [ol.Atellana (fabula); pagal Kampanijos miesto Atelos (Atella),

kur pirmiausia atsirado, pavadinimą], romėnu liaudies vaidinimas; buities

scenų improvizacija.

atelektazė [gr. oteles – nepilnas + ektasis – išsi-lempimas], plaučių

audinio subliūškimas, kai alveolėse nebūna arba trūksta oro.

ateljė nkt. [pranc. atelier], menininko, amatininko dirbtuvė; kino studijos

paviljonas.

atematin//is p a. + ? tema], kalbat, neturintis /* temos (4) (kamiengalio

balsio), pvz., ~iu veiksmažodžių galūnė dedama tiesiog prie šaknies: šen.

liet. „es-mi” -esu, „duos-te < duod-le” -duodate.

a tempo [it. pagal (ankstesni) tempą], muz. kūrinio atlikimas pagal

anksčiau buvusį tempą, nuoroda natose grįžti prie ankstesnio tempo.

Atenė (gr. Athena), šen. graikų karo ir išminties deivė. Šen. Romoje ją

atitiko Minerva.

ateniuatorius [pranc. atte.nue.r- silpninti, mažinti], silpnintuvas,

įtaisas ei. įtampai, srovei, ei. arba elektromagn. virpesių galiai mažinti.

atenololis, vaistas, beta adrenoblokatorius; mažina kraujospūdį.

atentatas [pranc. attentat < lot. attento – užpuo-lu], pasikėsinimas

nužudyti aukštą valstybės pareigūną, žymų visuomenės veikėją arba jo

nužudymas polit. tikslais.

ateroma (gr.atherdma

Join the Conversation

×
×