Irano cilivizacija

IRANAS IR JO VIETA SENOVĖJE

Mesopotamia and the Persian Empire

Achemenidų imperija

VI a. pr. Kr. pirmoje pusėje Artimuosiuose Rytuose gyvavo keturios stambios valstybės: Medija, Lidija, Babilonas ir Egiptas. Galingiausia iš jų – Medija – ruošėsi užpulti Babiloną. Bet šį išgelbėjo viena iš medų pavergtų tautų – persai. Manoma, kad indoeuropiečių kilmės persai atsikėlė į Rytų Iraną dar II tūkst. pr. Kr. antroje pusėje. O apie 700 m. pr. Kr. jie apsistojo į vakarus nuo Baktiaro kalnų (Asirijos dokumentuose ta vietovė vadinama Parsuasu), tapo sėslūs ir, Achemeno bei jo įpėdinių, vaadinamų Achemenidais; vadovaujami, ėmė kurti Persijos valstybę.
Herodotas pasakoja, kad Medijos valdovui Astiagui prisisapnavęs lemtingas sapnas, kuris reiškęs, jog jį nuversiąs anūkas. Netrukus jo dukteriai ir persų genčių valdovui Kambizui tikrai gimė berniukas, vardu Kiras. Medų valdovas pavedė savo
The early history of man in Iran goes back well beyond the Neolithic period, it begins to get more interesting around 6000 BC
karvedžiui Harpagui atsikratyti kūdikiu. Sis užduotį patikėjęs piemeniui Mitridatui. Tačiau Kiras per stebuklą išliko gyvas ir 558 m. pr. Kr. tapo persų vaaldovu. Tais pačiais metais jis pradėjo persų sukilimą prieš medus. Medai buvo priversti atsitraukti nuo Babilono, bet tai jų neišgelbėjo: apie 550 m. pr. Kr. medai buvo nukariauti. Jų sostinė Ekbatanai tapo Achemenidų rezidencija. Prasidėjo didžiosios Persijos imperijos era.
Kiras užvaldė visą Me

ediją, nukariavo Lidiją, graikų kolonijas Mažojoje Azijoje ir Babiloniją (538 m. pr. Kr.). Buvusi Elamo sostinė Sūzai ir Babilonas tapo antrąja ir trečiąja Kiro imperijos sostine.
Antikos tradicija (ir Herodotas) pabrėžia Kiro humaniškumą kuriant imperiją. Nugalėjęs lidiečius, jis jų valdovo Krezo nenužudė, bet kaip patarėją vežiojosi tarp savo palydos. Dauguma Babilono gyventojų, esą, taip pat sveikinę Kirą kaip išvaduotoją, padėjusį atsikratyti tradicijas laužiusiu Nabonidu. Jį Kiras taip pat paliko gyvą ir paskyrė vienos provincijos valdytoju. Ypač dėkingi Kirui turėję būti žydai. Jis užbaigė žydų „Babilono nelaisvės” laikotarpį, leisdamas jiems sugrįžti į Jeruzalę ir net padėjo atstatyti šventovę.
Kiro sūnus Kambizas II (529—522 m. pr. Kr.) nukariavo Tirą, Kiprą, Egiptą. Jo žygį prieš Egiptą istorijos šaltiniai vadina „visų šalių gyventojų antplūdžiu”. Sausumos armiją palaikė finikiečių laivynas. Į persų pusę perbėgo dalis Egipto kariuomenės samdinių graikų. Gal tai ir buvusi viena pagrindinių pergalės prie Pelūsijaus 525 m. pr. Kr. priežasčių. Egipto valdovą Psamtichą Kambizas taip pat paliko gyvą ir įtraukė į savo palydą.
Po trumpo sukilėlio Gaumatos (apsišaukėlio Smerdžio) valdymo karaliumi tapo Darijus I, valdęs iki pat mirties, iki 486 m. pr. Kr. Rytuose jis nukariavo visas žemes ligi pat Indo upės. Darijus I užėmė Makedoniją ir Trakiją, surengė žygį į skitų žemes, pasiekė net Dniestrą.
Achemenidų imperijos žlugimo pradžia susijusi su graikų miestais Ma
ažojoje Azijoje. Jų sukilimai įžiebė graikų – persų karų (500 – 449 m. pr. Kr.) ugnį. Po jų prasidėjo ilgas sukilimų, perversmų, suiručių laikotarpis, Persijos politinės galios silpimas, kol apie 330 m. pr. Kr. Persų imperija tapo Aleksandro Makedoniečio pasaulinės valstybės sudedamąja dalimi.

Darius I
This stone relief depicts Darius I, right, also known as Darius the Great, and his son and successor Xerxes I. Darius I ruled the Persian Empire from about 521 to 486 BC. He secured the outer borders of the empire and reformed its internal organization, built highways, encouraged commerce, and organized a postal system. Darius allowed freedom of worship among the many different ethnic groups contained within the empire’s vast borders, earning their respect and goodwill.

Iš visų valdovų geriausiai yra žinoma Darijaus I veikla. Nukariavęs tų laikų Rytų civilizuotą pasaulį, jis stengėsi sujungti jį į vieną imperiją. Valstybė buvo padalyta į autonomines provincijas – satrapijas, kurias sudarė užimti kraštai. Pati Persija irgi buvo viena iš satrapijų, tik vietoj mokesčių kasmet karaliui siųsdavo „dovanų”. Satrapijas valdė „Didžiojo karaliaus” giminaičiai. Satrapai rinko mokesčius, rūpinosi krašto bei kelių saugumu. Vietos valdininkų veiklą kontroliavo valdovo siunčiamas valdininkas – „karaliaus akis”. Vienodindamas įvairių kraštų administraciją, Darijus I išleido įstatymus, kai kuo labai primenančius Hamurabio, įvedė visai valstybei bendrą pinigų sistemą. Be persų kalbos, va

alstybine buvo paskelbta ir aramėjų kalba, tais laikais vakarinėse imperijos šalyse naudota kaip tarptautinė prekybos kalba. Nauji keliai, kanalai, gera mokesčių sistema, bendri pinigai ir matai, darni pašto organizacija, vidaus taika ir valdovo globojama tarptautinė prekyba pakėlė imperijos ekonominį gyvenimą.
The ruins of ancient Susa, administrative capital of Darius I and his successors, probed and uncovered by archaeologists since 1884. have yielded a rich harvest of historical remains and arti acts. But in 1970 the Palace of Darius had yet another surprise in store for the archaeologist.

The Persian Rosetta Stone

Achemenidų imperija ir Rytų civilizacijos

Ar galima kalbėti apie savitos Persijos civilizacijos susikūrimą? A. Toinbis Achemenidų imperiją laiko Sirijos civilizacijos universaliosios valstybės etapu. Achemenidai sujungė Sirijos bei gretimų civilizacijų tautas į vieną imperiją ir užtikrino universalią taiką. Tačiau taika buvo apgaulinga: ji rėmėsi persų karine galia.
Vargu ar galima kalbėti apie kokį nors persų kultūros fenomeną. Ne vien noru išlaikyti vientisą imperiją aiškintina Achemenidų tolerancija užkariautiems kraštams. Persų valdovai vertino šių kraštų aukštą kultūrą. Pavergtos tautos ir toliau laisvai galėjo išpažinti savo tikybą, vartoti savo kalbą ir raštą, laikytis politinių tradicijų. Babilone Achemenidai buvo renkami ir patepami karaliais kaip Marduko sūnūs, Egipte – kaip Saulės dievo Amono Ra sūnūs. Jie naudojosi visais buvusių valdovų titulais. Persų valdovai garbino ne

e tik savus, bet ir egiptiečių, babiloniečių, graikų bei kitų tautų dievus. Pavyzdžiui, būdami Graikijoje, persai manė, kad šios šalies dangaus valdovai yra ne jų, o helenų dievai.
Finikijos miestai išlaikė prekybos laisvę, žydams buvo palikta jų teokratinė santvarka. Nors visur atsakingas vietas užimdavo persai, tačiau daugelis nukariautų kraštų buvo patenkinti esamomis sąlygomis. Tik ilgainiui Achemenidų dinastijos atstovai, nutraukę ryšius su savo tauta, tapo despotizmo pavyzdžiais.
Garbindami svetimus dievus, persai nepamiršo ir savųjų. Plačiai žinoma senovės Irano religija – zoroastrizmas. Senovės persų religijos pagrindas – dieviškųjų pradų supriešinimas; jis būdingas beveik visoms seniausioms indoeuropiečių religijoms. Viena religinės doktrinos dalis buvo skirta Šviesos jėgoms, vadovaujamoms didžiojo Ahūros Mazdos, o kita – Tamsos jėgoms, vadovaujamoms piktojo Angros Mainjaus. Šis religinis – etinis dualizmas dažniausiai siejamas su didžiojo pranašo Zaratustros (Zoroastros) mokymu, kuris yra užrašytas seniausioje šventojoje knygoje „Avestoje”.
Zaratustrą daugelis mokslininkų laiko iš tikrųjų gyvenusiu asmeniu. Sprendžiant iš istorijos šaltinių, jis galėjęs gyventi tarp XII ir VI a. pr. Kr. Labiausiai tikėtinas laikas – VIII – VII a. pr. Kr. Pasakojama apie jo persekiojimus, apie jo kultūrinę misiją – žmonijos gelbėjimą. Jo mokymas buvo naujas tuo, jog iš daugybės Irane garbinamų dievų jis atrinko Ahūrą Mazda bei Angrą Mainjų ir juos supriešino. Zaratustros religinės pažiūros visą būtį padalija į dvi priešiškas stovyklas – į šviesos ir gėrio pasaulį bei tamsos ir blogio karalystę. Tarp jų vyksta nuolatinė kova – visa ko pagrindas tiek žemėje, tiek danguje. Naujas mokymas labai akcentavo etiką. Zaratustra tarsi kreipėsi į žmogų, prašydamas, kad jis, tapdamas geresnis, teisingesnis, tauresnis, padėtų gerosioms, šviesiosioms jėgoms. „Avestos” himnuose žmonės raginami būti geranoriški, nuosaikūs, siekti meilės, taikos ir draugystės, nes teisybė ir gėris priklauso nuo jų pačių. Kiekvienas pats turįs kurti savo likimą.
Zoroastrizmas plito gana lėtai. Tik Achemenidų imperijos susikūrimas leido jam plačiau pasklisti po pasaulį, rasti sąlyčio taškų su kitomis Artimųjų Rytų religinėmis doktrinomis, o ypač su judaizmu. Zoroastrizmo skelbiamas tikėjimas pasaulio pabaiga, paskutiniuoju teismu, mitologinio Mitros – Ahūros Mazdos dešiniosios rankos – kultas veikė ir pirmąsias krikščionių sektas. Gruodžio 25-ąją Mitros šalininkai švęsdavo savo dievaičio gimimo dieną (vėliau – Kristaus gimimo dieną). Jų apeigose duona ir vynas reiškė Mitros kūną ir kraują.
Yrant Achemenidų galybei, silpo ir zoroastrizmas. Bet žingsnis į monoteizmą buvo žengtas. Echnatono reformos ir zoroastrizmas – du vieno bandymo variantai, kuriuos realizuoti dar nebuvo pribrendęs laikas.
Achemenidų Iranas nesukūrė savitos meninės kultūros. Vaizduojamajame mene jis iš gretimų tautų perėmė vadinamąjį „žvėrių stilių” – laukinių žvėrių, galvijų, paukščių vaizdavimą. Trijų persų sostinių – Persepolio, Sūzų, Ekbatanų – karalių rūmai, garsioji apadana (paradiniai laiptai Persepolyje), – visa tai, kuo galėjo didžiuotis valdovai, buvo sukurta didžiulės valstybės daugelio tautybių žmonių. Irano kultūra tik sujungė Artimųjų Rytų bei Vidurinės Azijos meninės kūrybos elementus.
Taigi Achemenidų imperija buvo ryški kometa, įsiveržusi į yrančių kitados didingų civilizacijų orbitą, jas trumpai atgaivinusi, bet nepalikusi ryškesnių savo švytėjimo pėdsakų.

One of the most awe-inspiring monuments of the ancient world, Persepolis was the ceremonial capital of the Achaemenian empire. It was built during the reign of Darius I, known as Darius the Great (522-485 BC), and developed further by successive kings. The various temples and monuments are located upon a vast platform, some 450 metres by 300 metres and 20 metres in height. At the head of the ceremonial staircase leading to the terrace is the Gateway of All Nations built by Xerxes I and guarded by two colossal bull-like figures.

IRAN: Naqsh-i-Rustam – View of the Tomb of Darius the Great.

Leave a Comment