Indoeuropiečiai ir baltai

Indoeuropiečiai ir baltai

Vėlyvasis neolitas – didžiulių permainų metas Lietuvos autochtonų gyvenime. Iš pietų į Nemuno ir Narvos kultūrų žmonių gyventus plotus pradėjo skverbtis ateiviai. Tai buvo karingos indoeuropiečių gentys. Manoma, kad jų protėvynė – Eurazijos stepės (Kurganų kultūra). Nukariavusios pietų ir vidurio Europoje klestėjusią Senosios Europos kultūrą, jos išmoko žemdirbystės, perėmė kai kuriuos papročius ir, susimaišiusios su tenykščiais gyventojais, patraukė į Vakarų ir Šiaurės Europą. Pirmoji indoeuropiečių genčių banga (Rutulinių amforų kultūros nešėjai) apie 3000–2500 m. pasiekė Nemuno kultūros pietines ribas ir čia stabtelėjo, nors ryyškesnio pėdsako nepaliko. Joms įkandin (III–II tūkstm. pr. Kr.) atsirito daug galingesnė antroji banga. Tai buvo Virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros žmonės, labai karingi, gerai ginkluoti. Jie persirito per dabartinę Lietuvos, Latvijos bei Estijos teritoriją ir pasiekė net Skandinaviją.

Su indoeuropiečių atėjimu į mūsų kraštus siejamas baltiškasis krašto etapas. Įžymioji M. Gimbutienė vaizdžiai atskleidžia baltų tapsmo mechanizmą. Ji mano, kad baltų kultūros raida skaidytina į du etapus: priešindoeuropinis arba Senosios Europos ir indoeuropietiškasis, kilęs iš Eurazijos stepių Kurganų kultūros. Indoeuropiečių kalbą, viisuomenės struktūrą į Rytų Pabaltįjį atnešė Virvelinės keramikos kultūros žmonės – suindoeuropietinti Vidurio Europos gyventojai. Tai, jos manymu, atsitikę apie 2500 m. pr. Kr. Baltų kultūra turėjusi susidaryti tuoj po virvelininkų atėjimo – tarp 2500 ir 2000 m. pr. Kr. M. Gimbutienė aiškina, kaip vietinių kultūrų žm

monės galėjo perimti pagrindinį etnoso požymį kalbą. Jos manymu, svarbiausia čia buvo pranašesnė socialinė struktūra – patrilinearumas, patriarchalinė trijų sluoksnių (klasių) sistema (valdovas, kariai ir paprasti žmonės) bei įsigalėję vyriški dievai. M. Gimbutienės teigimu, vietiniai žmonės neišnyko, jie tik pakluso naujai valdžiai. Indoeuropiečių kultūra Pietryčių Pabaltijyje kūrėsi asimiliuodamasi su vietine Narvos kultūra – šis Narvos kultūros substratas bus lėmęs vakarų baltų kultūrą.

Pirmoji baltų kultūra buvo Pamarių kultūra. M. Gimbutienė, R. Rimantienė ir A. Girininkas vieningai sutaria, kad Virvelinės keramikos kultūra turėjo daug įtakos formuojantis Pamarių kultūrai. R. Rimantienės manymu, Pamarių kultūra susidarė iš keturių elementų: du iš jų vietiniai, paveldėti iš Nemuno ir Narvos kultūrų, ir du atneštiniai – tai Rutulinių amforų ir Virvelinės keramikos bendrojo horizonto elementai. Ji taip pat pabrėžia, kad šii kultūra, egzistavusi apie 1000 metų, baigėsi žalvario amžiuje, kai, pakitus klimatui, žmonės paliko gyvenvietes ir patraukė į aukštesnes terasas.

A. Girininkas teigia, kad negalima sutikti su teiginiu, kad didžiausią įtaką formuojantis Pamarių kultūrai turėjo Nemuno kultūra. Jo manymu, atklydę į pajūrį Virvelinės keramikos nešėjai čia rado Narvos kultūros gentis. Vietiniai gyventojai neperėmė iš ateivių jų kultūros, o ateiviai daug ką pasisavino iš vietinių gyventojų. Skirtumai išliko tik keramikoje. Ateiviai turėjo prisitaikyti prie vietinių gyventojų ir vėliau su jais susimaišyti. Tad jie per trumpą la

aiką negalėjo sukurti naujo etnoso. Ši kultūra gyvavo 400 metų ir išnyko. Jeigu ji būtų egzistavusi iki pat žalvario amžiaus, būtų galima atsekti jos ryšius su Brūkšniuotosios keramikos arba Vakarų baltų pilkapių kultūra.

Pamarių kultūra apėmė teritoriją nuo Latvijos Pajūrio iki Lenkijos Pamario srities. Lietuvoje Pamarių kultūros gyvenvietės koncentruojasi prie Baltijos jūros: Šventojoje, Kuršių nerijoje, Žemaičių aukštumoje bei aukštuose Nemuno ir Neries krantuose. Nėra vieningos nuomonės dėl šios kultūros datavimo. R. Rimantienė Pamarių kultūrą datuoja 2700–1800 m. pr. Kr. ir skirsto ją į tris etapus. A. Girininko nuomone, Pamarių kultūra egzistavo daug trumpiau (apie 400 metų) ir II tūkstm. pr. Kr. pirmajame ketvirtyje turėjo išnykti.

Šiai kultūrai, nors jos teritorijoje ir negausu titnago, būdingi labai nevienodai apdirbti titnago dirbiniai. Kruopščiau padaryti šiai kultūrai būdingi dirbinių tipai, o senųjų dirbinių apdorojimas labai sumenkęs. Akmeniniai laiviniai dviejų tipų (europinio ir baltiškojo) kovos kirviai paveldėti iš Virvelinės keramikos kultūros. Keramika labai savita ir būdinga tik šiai kultūrai. Visi puodai plokščiadugniai. Keramika per visą laikotarpį mažai keitėsi. Apskritai vyravo 6 puodų tipai: amforos, taurės pavidalo, plačiaangės puodynės, dubenėliai, pailgi dubenėliai, maži puodeliai. Keramikos ornamentika gausi ir savita.

Gyvenvietės kuriamos derlinguose žemės plotuose prie upių žiočių, prie ežerų. Pastatai statomi chaotiškai, dažniausiai grupelėmis po kelis. Kai kurie pastatai turėjo ir mažus priestatėlius – jie, ma

atyt, buvo skirti maisto atsargoms sudėti. Tokie pastatai būdingi visoms Pamarių kultūros gyvenvietėms. Gyvenvietėse randama ir aptvarų, kurie atsirado tik vėlyvajame neolite. Greičiausiai tai buvo aptvertas socialinis centras, skirtas susirinkimams, šventėms.

Daugiausia buvo verčiamasi žvejyba ir medžiokle. Žuvis gaudė tinklais, bučiais, mušė lazdomis, smeigė žeberklais ir gaudė kabliuku. Išliko rankiojimas – senasis maisto gavimo būdas. Buvo kultivuojama žemdirbystė, tačiau ji dar neteikė svarbiausių maisto išteklių. Žmonės augino kanapes, soras, kviečius, miežius, linus. Žemę dirbo arklais, kapliais. Grūdus malė titnaginėmis girnomis. Gyvulininkystė taip pat nebuvo labai svarbi. Naminiai gyvuliai tesudarė apie 17% maisto išteklių. Augino stambiuosius raguočius, arklius, ožkas, avis, kiaules, šunis.

Leave a Comment