Ankstyvosios baltų kultūros

Ankstyvosios baltų kultūros

Vėlyvajame neolite iš esmės baigėsi baltų kaip etnoso susidarymo procesas. Vėlesnėse epochose – žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus – nusistovi baltų gyventos teritorijos ir jų kultūros. Tai Vakarų baltų pilkapių ir Brūkšniuotosios keramikos kultūros. Reikia pripažinti, kad negalime nustatyti naujųjų baltų kultūrų tiesioginio ryšio su pirmąja baltiška Pamarių kultūra.

Baltų gentys greitai išmoko bronzos ir žalvario apdirbimo paslapčių.. Rytų Pabaltijyje nėra nei vario, nei cinko ar alavo, todėl žalvario amžiuje atsirado naujas mainų objektas metalai. Manoma, kad metalai lazdelių pavidalu buuvo gabenami iš keltų kasyklų per Šiaurės Vokietiją, Daniją bei Švediją. Drauge su metalo žaliava Lietuvą pasiekė ir pirmieji metalo dirbiniai iš Skandinavijos kraštų, šiaurinės Vokietijos bei šiaurinės Lenkijos. Tai žalvariniai ginklai: durklai, kalavijai, kovos ir darbo kirviai, ietigaliai.

Pradėjo baltai gamintis kirvius, ietigalius.ir žalvarinius papuošalus. Tai liudija piliakalniuose įrengtos metalų lydymo krosnelės. Žalvarį lydė molinėse krosnelėse, o reikiamai dirbinių formai išgauti naudojo vienkartines ir daugkartines molines ir vaškines lydymo formeles. Nekyla abejonių, kad baltiškos kilmės papuošalas yra žalvariniai įvijiniai smeigtukai. M.. Gimbutienė, kartografuodama šių smeigtukų radimo vietas, nustatė ir baltų paplitimo ribas.
Vis dėlto tiek žalvario, tiek ankstyvajame geležies amžiuje nei žalvaris, nei geležis dar neišstūmė tradicinių karybos, darbo įrankių bei papuošalų gamybos medžiagų – akmens, kaulo, rago ir medžio.
Smarkiai pakito gyvenviečių st

tatyba. Imta rengti įtvirtintas gyvenvietes – piliakalnius. Žalvario amžiaus viduryje gana staigiai nuo humacijos pereita prie kremacijos – tai liudija pasaulėžiūros kaitą. Mirusiesiems pilti sudėtingi pilkapiai, kuriuose įrengdavo akmeninius ar keramikinius mirusiųjų „namus“. Šie nauji reiškiniai atsiskleidžia dviejose baltiškose kultūrose – Brūkšniuotosios keramikos ir Vakarų baltų pilkapių.

Archeologų duomenys liudija, kad II–I tūkstm. pr. Kr. baltų apgyventi plotai tęsėsi nuo Baltijos jūros vakaruose iki Volgos ir Okos aukštupių rytuose, pietuose siekė beveik Vyslos žiotis, Narvą ir Pripetę, o šiaurėje užėmė Dauguvos baseiną. Dėl gana įvairaus klimato ir jo sąlygotų buities sąlygų, dėl nevienodo ūkio lygio ir galbūt dėl įvairaus substrato, įsiliejusio į besiformuojančius baltus, jau tuo metu šiame areale skyrėsi kelios giminiškos kultūros.

Vakarų baltų pilkapių kultūra – tai žalvario ir ankstyvojo geležies amžių kultūra, paplitusi baltiškojo arrealo pietvakariuose. Kultūros centras buvo Sambijos pusiasalyje. Rečiau Pilkapių kultūros paminklų randama Priegliaus baseine. Šios kultūros paminklų yra Lietuvos pajūryje – Danės bei Akmenos baseinuose. Dėl Vakarų baltų pilkapių kultūros kilmės ir etninio priklausomumo nėra vienos nuomonės. Vokiečių archeologai žalvario amžiaus pilkapius su koncentriniais akmenų vainikais ir ankstyvojo geležies amžiaus pilkapius skiria baltams. Jie teigia, kad vakarų baltai jau bent apie 1000 m. pr. Kr. buvo atsiskyrę nuo bendrojo baltų kamieno, o 900–750 m. pr. Kr. pradėjo skirtis 3 vakarų baltų sritys: prūsai; galindai; jo

otvingiai-sūduviai. Kai kurie lenkų archeologai sako, kad žalvario amžiaus pilkapynus Sambijoje ir Pamaryje paliko neaiškios etninės priklausomybės žmonės, o Vakarų baltų pilkapių kultūra susidariusi tik V–IV a. pr. Kr., kai senieji Sambijos ir Priegliaus baseino gyventojai susimaišė su ateiviais iš rytų – su Brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonėmis. Dar kiti lenkų archeologai abejoja šia hipoteze, nes ji nepagrįsta archeologiniais duomenimis. Lietuvių archeologai – M. Gimbutienė, R. Rimantienė, A. Tautavičius, E. Grigalavičienė – neabejoja, kad tai yra baltiška kultūra.

Vakarų baltų pilkapių kultūros areale visą žalvario ir ankstyvąjį geležies amžių pilkapiai buvo vienintelė laidojimo paminklo forma. Vakarų baltų pilkapių konstrukcija yra sudėtinga. Minėtini net 9 pilkapių tipai (pagal akmenų vainikų formą, jų skaičių pilkapyje, įvairius akmenų statinius ir pagal juose įrengtų kapų sudėtingumą). Jie atitinka keturis laikotarpius. I tipo pilkapiai supilti iš žemių ir akmenų. Juose paprastai esti 3 koncentriniai akmenų vainikai, o vidiniame randama nedegintų mirusiųjų kapų. Tokie pilkapiai priklauso senajam žalvario amžiui (1700/1600–1100 m. pr. Kr.).

II ir IV tipo pilkapiai supilti naujajame žalvario ir ankstyvajame geležies amžiuje. Jų sampilai vien iš žemių, tačiau labai įvairūs akmenų vainikai: II tipo pilkapių vainikai dviaukščiai. III tipo pilkapiams būdingas vidaus įrengimas – sampilo viduryje iš akmenų sukrautos savotiškos patalpos. Pastarojo tipo pilkapiuose randama įvairių skirtingos formos akmeninių statinių. Tokiuose pilkapiuose įrengti ka

apai jau degintiniai – dažniausiai urnose, kurias dažnai apdėdavo akmenimis. Kai kada urnai būdavo padaroma tiesiog akmeninė dėžė. Sudegintų mirusiųjų kapai beveik be įkapių. Apie II a. pr. Kr. Lietuvos pajūrio Vakarų baltų pilkapiuose palengva įsigali paprotys laidoti nedegintus mirusiuosius. Tokiuose kapuose randama ir žalvarinių (rečiau geležinių) papuošalų. Žinomiausi tirti vakarų baltų pilkapiai Lietuvoje yra Bajoruose, Šlažiuose (Klaipėdos raj.), Ėgliškiuose, Kurmaičiuose (Kretingos raj.).

Brūkšniuotosios keramikos kultūra ilgaamžė, gyvavusi nuo I tūkstm. pr. Kr. iki V a. po Kr. Šios kultūros užuomazgų randama jau Narvos kultūroje, o galutinai ji susiformavo žalvario amžiaus viduryje (apie 1250–1000 m. pr. Kr.). Archeologai skiria tris Brūkšniuotosios keramikos kultūros raidos etapus: 1 etapas (ankstyvasis) – 1250 m. pr. Kr. – Kristaus eros pradžia; 2 etapas (vidurinis) – nuo Kristaus eros pradžios iki III a. po Kr.; 3 etapas (vėlyvasis) – IV–V a. po Kr. Kultūros pavadinimas atspindi puodų gamybos ypatumus: jo paviršių nubraukydavo žolių gniūžte ar specialiu dantytu įrankiu. Daugelis žymiausiųjų Lietuvos ir kaimyninių kraštų archeologų – J. Antonievičius, E. Grigalavičienė, J. Graudonis, M. Michelbertas, V. Sedovas, A. Tautavičius, R. Volkaitė-Kulikauskienė, P. Tretjakovas – šią centrinėje baltų arealo dalyje gyvavusią kultūrą laiko baltiška, kartais ją vadina tiesiog lietuviška (P. Tretjakovas). Tačiau yra nuomonių, kad šios kultūros gyventojai buvę venetai-praslavai arba tiesiog slavai, tačiau niekam nekyla klausimas, kodėl Brūkšniuotosios keramikos ar

reale nėra seniausių slaviškų toponimų.

Žalvario ir ankstyvajame geležies amžiuje Brūkšniuotosios keramikos kultūra buvo paplitusi didelėje Rytų Europos teritorijoje. Lietuvoje Brūkšniuotoji keramika būdingiausia sričiai į rytus ir į pietus nuo Šventosios vidurupio ir Neries žemupio. Pastaruoju metu manoma, kad Brūkšniuotosios kultūros šiaurinė riba yra ne tik centrinė (Asuotė, Mukukalnis), bet ir vakarų Latvija (Matkulė, Paplavka). Čia ištirti ankstyvojo geležies amžiaus paminklai, įtvirtintos gyvenvietės-piliakalniai, yra tokie pat kaip ir Lietuvoje bei Baltarusijoje.

Esmingiausi Brūkšniuotosios keramikos ankstyvojo etapo bruožai matyti gyvenvietės-piliakalnio –svarbiausiojo kultūros elemento –įrengime ir pastatų konstrukcijoje. Pagrindinė šios kultūros žmonių ūkinė veikla – gyvulininkystė, iš dalies žemdirbystė, taip pat medžioklė bei žvejyba – diktavo gyvenviečių-piliakalnių išdėstymą. Jau pradiniame kultūros etape įtvirtinti piliakalniai būdavo įrengiami sunkiai prieinamose, gamtos saugomose vietose: kalvose (Dūkštas, Nevieriškė, Sokiškiai), upių ir upelių santakų kyšuliuose (Narkūnai, Nemenčinė). Buvo labai svarbu turėti pakankamai ganyklų, lengvai dirbamos žemės, miško ir vandens. Be gamtinių kliūčių, gyvenvietę sutvirtindavo dirbtinai: aikštelės pakraščiuose įrengdavo medines užtvaras. Narkūnų piliakalnio aikštelės pakraščius juosė dvi užtvarų eilės, o Mukukalnyje (Latvija) rastos net 2–3 užtvarų eilės. Tokias užtvaras darydavo iš vertikaliai sukaltų stulpų, o šiuos perpindavo šakomis ir sutvirtindavo akmenimis. Sienas dar užplūkdavo moliu. Tarp užtvarų eilių buvo slaptų praėjimų. Tokios užtvaros būdingos žalvario amžiaus antrajai pusei, o jau ankstyvojo geležies amžiaus pradžioje atsiranda galingesnių įtvirtinimų – palisadų ir griovių, taip pat pylimų iš žemių. Norkūnuose rastas neaukštas žemių pylimas, o Dievukalnio (Latvija) piliakalnio pylimas siekia net 3 metrus. Tad iki senojo geležies amžiaus pradžios Brūkšniuotosios keramikos kultūros gyventojai mokėjo įrengti visas svarbiausias gynybos sistemas: užtvaras, akmenines ir medines konstrukcijas, pylimus ir griovius.

Brūkšniuotosios keramikos kultūros gyventojai svarbiausius darbo įrankius, buities reikmenis ir netgi papuošalus dažniausiai gaminosi iš kaulo bei rago. Mokėjo lydyti žalvarį. Narkūnuose rasta ankstyvųjų žalvarinių papuošalų (smeigtukas su grybo pavidalo galvute, apyrankės), Meliaro tipo žalvarinių kirvelių. Čia rasta ir daugybė liejimo formų, liudijančių metalurgijos užuomazgas. Ankstyvojo kultūros etapo pabaigos kultūriniuose sluoksniuose jau randama ir ankstyviausių geležinių įrankių žemei dirbti, iš kurių išsiskiria peiliai-pjautuvėliai – universalus žemės dirbimo įrankis. Svarbiausi verslai buvo gyvulininkystė ir primityvi žemdirbystė. Ypač išplėtota gyvulininkystė: jau auginami įvairiausi naminiai gyvuliai. Medžiojo stambiuosius žvėris: šernus, elnius, briedžius, meškas, stirnas, vilkus, o iš kailinių žvėrelių – lapes, bebrus, ūdras, kiaunes, voveres. Žvejyba ir augalinio maisto rinkimas tebuvo papildoma veikla.

Brūkšniuotosios keramikos kultūros mirusiųjų laidojimo papročiai dar neištyrinėti. Arealo pakraščiuose (Lankiškėse prie Nočios, Paveisininkuose) ir netgi centre (Kernavė) brūkšniuotu paviršiumi dengtose urnose rasta sudegintų mirusiųjų kapų. Tačiau ar galima juos priskirti šios kultūros gyventojams, iki šiol nėra aišku. Mat tokių palaidojimų taip negausu, kad ir patys jų tyrinėtojai (A. Luchtanas) linkę manyti, jog tai – į Brūkšniuotosios keramikos kultūros teritoriją prasiskverbusių Vakarų baltų pilkapių kultūros gyventojų palaidojimai.

Leave a Comment