Indijos istorija

INDIJOS ISTORIJA

Senovė (iki V a.). Žmogaus gyvenimo pėdsakai Indijos teritorijoje siekia ankstyvąjį akmens amžių. Dirbiniai iš bronzos, rasti Indo upės slėnyje, datuojami III t-mečio pr. m. e. pradžia. III t-mečio 2 pusėje – II t-mečio 1 pusėje Š. Vakarų Indijos dalyje (dab. Pakistane), Indo upės slėnyje, ir kiek ilgiau Gudžarate egzistavo protoindiška – Harapos kultūra. Jos pagr. Centrai buvo miestai, didžiausi jų atkasti dab. Harapos (Pandžabas) ir Mohendžo Daro (Sindas) rajonuose. To meto visuomenės socialinė struktūra dar galutinai neišaiškinta, nors dauguma tyrinėtojų neabejoja, kad ji tuurėjo klasinės santvarkos požymių, o kultūra – bendrų bruožų su Mesopotamijos kultūra.

Apie XV – XII a. pr.m.e. iš šiaurės vakarų į Indiją pradėjo skverbtis arijai. Jie vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste, amatais, mokėjo apdirbti geležį, turėjo nuosavo turto, vergų, kare naudojo kovos vežimus. Arijai užvaldė didelius Indijos plotus Pandžabe, vėliau Gango slėnyje. Daugelis senovės Indijos visuomenės santykių ir kultūros ypatumų atspindi religinių himnų rinkiniuose – vedose.Vedų epochos Indijos visuomenė jau buvo susiskirsčiusi į uždarus luomus – varnas ir mažesnes endogamines grupes-kastas,kurias įtvirtinti padėjo brahmanizmas. Visuomenės politinei org.-jai buuvo būdingas susiskaidymas į daugelį vergų valstybių (Š. Rytuose Magade, Košala, Anga, Vridžis, Kašis, Pančala; Š.Vakaruose Gandara ir kt.), kurias valdė radžos, karių diduomenė kšatrijai ir žyniai brahmanai. Laisvieji bendruomenininkai vaišijai (žemdirbiai, amatininkai, prekybininkai) turėjo mokėti valdovui duoklę, atidirbti nustatytas dienas (amatininkai &#

#8211; 1 d. per mėnesį). Žemdirbiai gyveno giminėmis ir kaimo bendruomenėmis; žemė, drėkinimo ir kt.įrenginiai buvo bendruomenės nuosavybė. Formavosi ir privatinė žemės nuosavybė. Žemiausią varną sudarė šudros. Šios varnos žmonės bendruomenei ne-priklausė. Vergija buvo patriarchalinė; vergų darbas buvo naudojamas statybose, žemės, namų ūkyje. To meto visuomenės gyvenimo ir kultūros atspindžių gausu epuose “Mahabharatoje”ir ”Ramajanoje” .

VII – V a. šiaurės rytų Indijoje, dab. P.Bihare, iškilo Maharos valstybė. IV a. ją valdžiusiai Nandų dinastijai priklausė beveik visas Gango slėnis, o valdant Maurijams(IV – II a.), Magada tapo imperija, apimančia beveik visą Indijos ir dalį dabartinio Afganistano. Maurijai sukūrė centralizuotą valdžios aparatą, stiprią kariuomenę. Jų valdymo metu Magada kontroliavo svarbius tarptautinius kelius; buvo nutiestas kelias nuo imperijos šiaurės vakarų sienos į jos sostinę Pataliputrą. Maurijų epochoje susiformavo senovės Inndijos visuomenės socialinės ekonominės struktūros svarbiausi bruožai, turėję didžiulę įtaką tolesnei jos raidai. Tos struktūros pagrindas buvo tvirtai susiklosčiusi varnų ir kastų sistema. Paplito geležiniai įrankiai, suklestėjo drėkinamoji žemdirbystė ir amatai, išaugo miestai. Imta kaldinti metalinius pinigus. Pagrindiniai materialinių gėrybių gamintojai buvo laisvieji bendruomenininkai, nuomininkai ir samdomieji darbininkai. Buvo naudojamas ir vergų darbas. Paplito budizmas ir džainizmas. Budizmas su visavaldžiu galingos šalies valdovo koncepcija labiau atitiko Maurijų interesus, negu brahmanizmas, dideles valstybės valdymo teises pripažinęs brahmanų varnai. IV – III a. pa
aplito raštas, kurio paminklai yra žymiausio Maurijų dinastijos valdovo Ašokos (268-232)ediktai, iškalti uolose, kolonose, urvų sienose. Dalis etniniu, kalbiniu ir kultūriniu požiūriu nevienalytės šiaurės vakarų Indijos VI a.pr.m.e. priklausė Achemenidams. Iš Achemenidų valdomų art. rytų ir vid. Azijos į Indiją skverbėsi šių tautų kultūra. 327-325 į Indiją veržėsi Aleksandro Makedoniečio kariuomenė , kuri, nugalėjusi stipriausio šiaurės vakarų Indijos valdovo Poro kariuomenę, užėmė dalį šiaurėa vakarų Indijos (iki Bijo upės). Nors Aleksandro Makedoniečio kariuomenė greitai pasitraukė, po jo žygio žymiai išsiplėtė Indijos ryšiai su pasauliu, ypač Europa.

Duomenų apie II t-mečio pr.m.e. 2 pusės pietų Indijos valstybes yra žymiai mažiau. Ašokos ediktuose minimos Pandijos, Čolos, Čeros ir kt. Valstybės, neįėjusios į jo imperiją. Į jas iš Šiaurės Indijos skverbėsi budizmas; šios valstybės buvo veikiamos šiaurės Indijos valstybių kultūros. Dėl vidinių prieštaravimų ir graikų – baktrų įsiveržimo žlugus Maurijų imperijai, šiaurės Indiją II a. pr.m.e. – I m.e.a. valdė graikų – baktrų, partų, sakų dinastijos.I m.e.a. didesnioji dalis šiaurės Indijos atiteko Kušanų karalystei. Šiai sunykus (III a.), vėl ėmė augti Magada, IV a. tapusi Guptų valdomos valstybės centru.Didž. galios Guptų valstybė pasiekė, valdant Čandraguptai II Vikramaditijai (apie 380-414). Žlugo VI a. nuo heftalitų genčių antpuolių. Dekane pirmaisiais mūsų eros amžiais buvo keletas valstybių: Satavachanų valstybė, Vakataka, Palava, Ganga ir kt. II – IV a. verg. Sa
antvarka ėmė irti. To meto literatūros paminkluose atsispindi draudimas versti laisvuosius žmones vergais. Vergams pradėta dalyti žemės sklypus, kuriuose jie kūrė ūkį, atiduodami dalį derliaus žemės savininkui. Bendruomenėse didžiųjų šeimų ūkiai vis labiau skaidėsi, atitekdami individualioms šeimoms. Plito privati nuosavybė.

Feodalizmo laikotarpis (V a.-XVIII a. vid.). Indijos valdovai valstybės valdininkams, šventykloms, kariams ėmė vis dažniau dovanoti kaimus. Tų kaimų žemė netapdavo apdovanotojo nuosavybe, bet jam buvo suteikiama teisė rinkti iš valstiečių mokesčius. Tuo būdu du kaimo žemdirbiai patekdavo į feod. priklausomybę, kuri ypač ėmė plisti, žlugus Guptų valstybei. VI – VII a. Indijoje feodalizmas tapo vyraujančia socialinių santykių sistema. Jis gerokai skyrėsi nuo vakarų Europos feodalizmo. Indijoje vyravo valstybinė žemės nuosavybė. Kadangi žemvaldžiai paprastai neturėjo tėvoninio ūkio (manoro), nebuvo baudžiavos. Priverstinis darbas daugiausia buvo praktikuojamas tvirtovių, irigacinių, šventovių statyboje. Renta iš žemdirbių buvo imama kaip nustatyto dydžio valstybės mokestis. Mokesčių rinkėjas privalėjo išlaikyti nustatytą kontingentą samdomos kariuomenės, iš kurios buvo sudaryta valdovo armija. Nei dovanojimai, nei titulai nebuvo paveldimi. Valdančiosios klasės hierarchija buvo menkai išvystyta, kai kuriais laikotarpiais jos visai nebuvo. Nebuvo ir baudžiavinės teisės – valstietis juridiškai nepriklausė nuo žemvaldžio. Tačiau, kaip ir vakarų Europoje, feodalizmo ekonomika Indijoje rėmėsi smulkių gamintojų (žemdirbių ir amatininkų) darbu; jie turėjo gamybos priemones ir savarankišką, daugiausia natūralinį ūk
kį. Jų išnaudojimas buvo paremtas renta – mokesčiu, imamu dažniausiai neek. prievartos būdu. Išaugo Indijos miestai valstybių adm.centrai, t.p. uostamiesčiai. Iki XIII a., kai kur iki XIV a. miestai, ypač pietų Indijos uostamiesčiai, turėjo autonomiją. Ilgainiui feodalai pasidarė pilnateisiais miestų šeimininkais. Jie savo nuožiūra uždėdavo mokesčius ne tik amatininkams, bet ir pirkliams. Amatininkai dirbo daugiausia feodalui ir užsienio rinkai; pagal savo profesiją jie priklausė kuriai nors kastai ir paveldėdavo savo specialybę iš kartos į kartą, negalėdami iš tos kartos išeiti. Didėjant darbo pasidalijimui, kastų daugėjo; palaipsniui feod. Indijoje susiformavo sudėtinga kastų hierarchija, kurią įtvirtino induizmo religija. Induistų šventovės ir vienuolynai buvo vieni tvirčiausių feod. santvarkos ramsčių; jiems feodališkai priklausė ištisi miestai ir žemdirbių gyvenamos sritys. Antifeodalinis judėjimas, kaip ir Europoje, dažnai turėdavo religinį sektantinį pobūdį (baktis).

XVII a. pr. į Indiją pradėjo skverbtis Europos prekių kapitalas, atstovaujamas anglų Ost Indijos b-vės (įk.1600) ir olandų jungtinės Ost Indijos b-vės (įk. 1602), kurios atėmė iš Portugalijos jūrų prekybos su Indija monopolį ir įkūrė visoje šalyje daug faktorijų (pirmoji 1613 Surate). XVII a. 2 pusėje Indijoje ėmė kurti faktorijas prancūzų Ost Indijos b-vė (įk. 1664). Šios b-vės, Indijos pirklių padedamos, supirkinėjo indų gaminius ir pardavinėjo juos netik Europoje, bet ir Persijoje, Indonezijoje, Japonijoje, Kinijoje ir kitur. Indijos valdovų nuolatinės tarpusavio kovos sudarė palankias sąlygas Europos valstybėms pereiti nuo ek. ekspansijos prie karinės. Anglijos ir Prancūzijos kova dėl pasaulinio viešpatavimo apėmė ir Indiją. Anglų atramos punktai buvo Madrasas (nuo 1639), Bombėjus (nuo 1661) ir Kalkuta (nuo 1690); prancūzų – Čandarnagaras (nuo 1688), Pondišeris (nuo 1697), Mahė (nuo 1727) ir Karihalis (nuo 1739).

Čandraguptos kolona. Delyje galima pamatyti puikią geležinę koloną. Ji pastatyta X a.. Lijo lietūs kepino pietų saulė, bet geležis nerūdijo. Taigi galima sakyti, jog indai senovėje buvo perpratę metalurgijos paslaptis.

Kartais į senovę žvelgiame iš mokslo ir pastarųjų šimtmečių patirties aukštumų. Kai kurios pirmykštės civilizacijos įvairiose srityse buvo įkopusios nuostabiai aukštai, bet žūdavo neperdavusios paslapčių palikuonims, nes perduoti dažniausiai nebūdavo kam – hunams ar mongolams nerūpėjo nukariautųjų tautų ateitis. Neretai žmonijai tekdavo grįžti prie atradimų ištakų ir viską pradėti iš naujo. Kaip tik netikėjimas senųjų civilizacijų padeda atsirasti teorijoms, kad Žemės stebuklai sukurti ateivių iš kosmoso. Panašių prasimanymų neišvengė ir geležinė kolona iš Delio apylinkių. Ji nerūdija, stovi pusantro tūkstančiu metų kaip naujutėlė. Negali būti, kad geležinė kolona taip ilgai galėtų išstovėti. Kad nors būtų maža, o dabar 7 m. aukščio. Ir beveik pusės metro skersmens. Kolonos tamsus paviršius ryškiai blizga. Ji paprasta: kiek plonėdama, užsibaigia nepretenzingu kapiteliu. Kolona išmarginta dviejų dailių užrašų eilutėmis. Manoma, kad prieš devynis šimtus metų Delį valdė Anangapala. Jam valdant, suklestėjo mokslas ir menas. Pasak legendos, jo klausydavo žvėrys ir paukščiai. Bet manoma, kad čia perdėta. Anagapala įsakė nulieti koloną iš grynos geležies ir pastatyti ant užkastos į žemę milžiniškos gyvatės galvos. Turbūt gyvatė buvo akmeninė. Jos niekas nesurado. Bet galimas daiktas, kad tai irgi legenda. Taigi kolona buvo nulieta ir pastatyta.Bet po daugelio metų vieną valdovo palikuonį apniko abejonės ir jis įsakė stumtelti koloną, kad galima būtų pasižiūrėti ar tebėra ten gyvatė. Už abejojimą jis buvo nubaustas: žlugo dinastija.

Kolona buvo pastatyta Čandraguptai II, mirusiam 413 metais garbei ant kalno, vadinamo Višnaus pėda ir skirta dievui Višnui. Alfabeto ypatumai, raidžių piešiniai leidžia teigti, kad iš pradžių kolona stovėjo Alahabade, Indijos rytuose. Šis kalnas buvo rastas ir tada paaiškėjo, kad kažkada kolona stovėjusi priešais Višnaus šventyklą ir viršuje buvusi papuošta šventojo paukščio Garūdos atvaizdu. Toje vietoje buvo aptikta ir daugiau panašių kolonų, tik jos buvo iškaltos iš akmens, o ne iš geležies. Valdovas Anangapala tikrai buvo. Jis atgabeno koloną į Delį, bet nieko bendro neturėjo su jos padarymu.

Taigi prieš pusantro tūkstančio metų Indijoje buvo nulieta 7 m. aukščio geležinė kolona. Metalas, iš kurio ji pagaminta, buvo tokios geros kokybės, kad iki šiol metalurgijos veikaluose vadinamas pavyzdžiu, o specialistai, kovojantys su korozija, tik skėsčioja rankomis ir lenkia galvas prieš tokį neįprastą reiškinį.

Guptų laikų indai žinojo daugelį metalų. Jie mokėjo auksuoti ir sidabruoti papuošalus,lydyti tauriuosius metalus. Be aukso ir sidabro, jie mokėjo apdirbti gele- žį, varį, šviną, alavą ir iki šiol “neišaiškintą”metalą, jų vadintą ”vaikrinta”. Jau seniausiuose Indijos rašto paminkluose – Vedose – minima bronza, o geležis , kaip rodo neseniai archeologiniai kasinėjimai, buvo žinoma X a.pr.m.e..Apie geležies lydymą buvo rašoma Brahmanuose – šventose knygose, sukurtose maždaug XI – IX a. pr.m.e.. Taigi tada, kai buvo nulieta kolona Indijos metalurgija jau turėjo mažų mažiausia pusantro tūkstančio metų, ir geležis buvo tokia įprasta, kad jau vartota plūgams gaminti. Bet daugumos senovės Indijos metalurgijos gaminių iki mūsų dienų neišliko: juos sunaikino korozija – baisiausias metalų priešas. Rūdija bėgiai ir poliai, genda mašinos. O Čandraguptos kolona stovi. Kolona buvo nulieta iš bulato plieno, kurio dabar nėra. Buvo manoma, kad indai mokėjo gryną geležį gauti metodu, panašiu i dabartinę miltelių metalurgiją. Ir, aišku, gavę iš valdovo spec.užsakymą, metalurgai stengėsi kiek tik galėjo, kad geležis būtų kaip niekad gryna. Be įrašo, kuriame nurodytas kolonos padarymo laikas ir vieta, yra dar vienas dalykas, liudijantis, kad ji nulieta Indijoje ir būtent Guptų laikais. Tasai įrodymas grąžina į Aleksandro Makedoniečio laikus. Daugiausia po jo žygių Indijoje išplito monumentalioji architektūra. Taigi Čandraguptos kolona užsibaigia kapiteliu, kuriame lengvai gali pastebėti persų kanonus. Tai vadinamasis lotoso ar varpo formos kapitelis, savaime primenantis Persepolio kolonų salę.

Religija. Viena seniausių indų religijų buvo vedizmas, susiformavęs II – I tūkstantmetyje pr.m.e., atsikėlus į Indiją arijams. Arijų politeistinė religija neturėjo maginių ir toteminių elementų tačiau, asimiliuodama pirmykščius autochtonų, dravidų ir mundų tikėjimus, darėsi vis labiau ritualinė. Rel. kanonų vienodėjimas, kulto apeigų sudėtingėjimas ir besiformuojančios klasinės visuomenės poreikiai lėmė perėjimą iš vedizmo į brahmanizmą (I tūkstantmetis pr.m.e.).VI – V a.pr.m.e. paaštrėjus klasiniams santykiams, kaip reakcija prieš brahmanizmo formalų ritualizmą ir brahmanų įsigalėjimą susiformavo nemaža naujų religinių sistemų, iš kurių svarbiausios džainizmas ir budizmas, atmetusios vedas.

IV a.pr.m.e. įsivyravusį budizmą ankstyvaisiais viduramžiais nurungė induizmas, asimiliavęs ne tik daug naujų vietinių Indijos tikėjimų, bet ir patį budizmą. Visos suminėtos religijos savo kilme yra indiškos, remiasi indų mitologijos ir tautosakos vazdiniais; trys jų – vedizmas, brahmanizmas ir induizmas – tęsia vedų tradiciją, turi daug bendrų dievų, dėl to jos kartais net laikomos vienos religijos raidos etapais. Be šių religijų , VIII – XI a. išplito islamas (daugiausia sunizmas). Indijoje iki šiol didelę reikšmę visuomenės gyvenimui ir kultūrai.

Architektūra ir dailė. Liaudies dailėje senos audimo, akmens ir kaulo raižybos, medžio drožybos, metalo kalstymo ir keramikos tradicijos. Dabartinėje Indijos teritorijoje išliko žalvario amžiaus meno paminklų: Harapos kultūros taisyklingo plano miestų griuvėsių, keramikos fragmentų, akmens ir terakotinių statulėlių, antspaudų amuletų, aukso, sidabro papuošalų. Profesionaliosios indų architektūros ir dailės raidai turėjo įtakos Mesopotamijos, Persijos, senosios Graikijos (helenizmo laikotarpio), kinų, islamo ir vakarų Europos menas. Valdant Maurijams (IV – II a. pr.m.e.), suklestėjo architektūra ir dailė. Buvo pastatyta taisyklingo plano miestų su plačiomis gatvėmis, didelių gynybinių kompleksų, rūmų(Ašokos rūmai Paliputroje, III a.pr.m.e.). Susiformavo gyvenamojo namo su vidiniu kiemu, lodžomis, balkonais, terasomis tipas. Turtingųjų namai buvo 2-3 aukštų, su priėmimo salėmis, paveikslų galerijomis, apsupti parkais su fontanais ir paviljonais. Plintant budizmui pastatyta memorialinių kompleksų (stupų), sudarytų iš pusrutulio pavidalo monolitų, pastatytų ant kvadratinių terasų, apsuptų sienomis su vartais, puoštais reljefais (Didžioji stupa Sančyje, II – I a.pr.m.e.). Pastatyta memorialinių stulpų (stambų). Uolose iškalta daug stačiakampio plano vienuolynų (viharų) ir šventyklų (čaitjų) su sudėtingais skliautais ir perdangomis, puošniu interjeru, papuoštu žmonių, žvėrių (dažniausiai dramblių) skulptūromis, daugiafigūrėmis reljefinėmis kompozicijomis (Ašokos stambos kapitelis, vadina- mas Liūtų kapitelis, apie 243 pr.m.e.).

Valdant Guptoms, plito tašyto akmens rūmų, vienuolynų, kvadrato arba stačiakampio plano šventyklų (su vidine patalpa dievybei ir portiku fasade) statyba. Ankstyvaisiais viduriniais amžiais, plintant induizmui, uolose iškalta brahmanistų ir džainistų šventyklų, vienuolynų, formomis panašių į budistų šventyklas. Kulto pastatų (Adžanta , IIa.pr.m.e. – VII a.m.e., Elūra , VI – XIII a.) interjeras ir eksterjeras buvo gausiai puošiamas skulptūromis ir sienų tapyba. VI – VII a. susiformavo šiaurinis (indų arijų ) ir pietinis (dravidų) šventyklų tipas. Pietų šventyklos buvo laiptuotos piramidės pavidalo su bokštu (šikara) viršuje Mahabalipūro VII a., ir Kančipūro , VIII a. 1 pusė, šventyklos); šiaurės šventyklos –laiptuotos piramidės pavidalo su paraboliniu kupolu ir disku (amalaka ) viršuje. Kančipūro šventyklų kompleksą sudarė stačiakampis kiemas (apsuptas eilėmis nišų su dievų skulptūromis), laiptuotos piramidės pavidalo pagrindo šventykla ir maldininkų salė (mantapa) su daugeliu kolonų, remiančių jos skliautus. VI – X a. klestėjo skulptūra. Šio laikotarpio šventyklos (dažnai iškaltos uolose) buvo puošiamos monumentaliomis skulptūromis ir dinamiškos kompozicijos reljefais .

X – XI a. augo miestai. Kulto architektūrai būdinga puošnumas, dekoratyvumas, sudėtingas ir įmantrus planas, skulptūros dekoro ir architektūros formų darni sąsaja. Vėliau susiformavo keletas savitų kulto architektūros m-lų (Orisos, Maisoro, Gudžarato), klestėjo skulptūra (ypač iš žalvario). Pietų Indijos skulptūrose buvo vaizduojama daugiausiai šokantis daugiarankis dievas Šyva – Nataradža. Po arabų užkariavimų (XI – XIII a.) šiaurės Indijoje paplito islamo menas. Architektūroje atsirado naujų konstrukcinių elementų (įv.pavidalo arkos, kupolai, skliautai ), pastatyta mečečių, medresių, minaretų, mauzoliejų, tvirtovių tipo rūmų ansamblių. Skulptūra ir tapyba sumenko. Taikomojoje dekoratyvinėje dailėje paplito augalinių ir geometrinių motyvų ornamentai.

Po Didžiųjų Mogolų užkariavimo (1526) vėl suklestėjo architektūra ir dailė. Pastatyta fortas Agroje, tvirtovės tipo miestas Fatihpūr Sikris (1584), tvirtovė ir rūmai Adžmeryje (1570). Susiformavo klasikinis centriško kupolinio mauzoliejaus, apsupto taisyklingo plano sodu, tipas (Tadž Mahalio mauzoliejus Agroje,apie 1652).

Leave a Comment