Kokiomis aplinkybėmis sunyko prieš tai gyvavusi Kušino valstybė, nežinia, nes nuo II a.pab. iki IV a. po Kr. pradžios nėra istorinių šaltinių.Daugiau žinių apie Indiją gauname susikūrus antrai – Guptos imperijai.Guptos imperiją, apėmusią beveik visą Š.Indiją iki Narbados upės pietuose, įkūrė Čandragupta (I) ir galutinai sutvirtino jo įpėdinis Samundragupta.Jis atkūrė Ašokos Indiją ir padarė ją vėl įtakingą svetimiems kraštams.Paplitęs tolimuose Azijos kraštuose budizmas skatino jo sekėjus keliauti į Indiją, šio tikėjimo lopšį.Tarp piligrimų minėtinas kinietis Fa-hien (399-413 m.) palikęs įdomų Guptos imperijos aprašymą.Iš jo sužinome, kad Gupta buvo stipriai socialinė valstybė, ir jos sostinėje Pataliputroje veikė ligoninės, vargšus ligonis nemokamai gydžiusios.Aplamai Guptos laikmetis (V a.)laikomas auksiniu amžiumi.Šio meto valdovai , sutvarkę tinkamai valstybę, savo ištaiginguose rūmuose laikė mokslo bei meno žmones ir juos rėmė (tarp jų itin minėtinas Kalidasa, didžiausias sanskrito dramaturgas ir poetas).Taip pat sužydo ir architektūra , skulptūra ir tapyba.Guptos metu nusistojo bramaniškų dievų ir Budos vaizdavimo tipai, pasidarę pavyzdiniais visiems laikams.Tapybos menas ypač išliko freskose (vienas pavyzdys išlikęs Adžantos oloje Ceilone).Pavyzdiniai architektūros kūriniai, sunaikinti Indijoje išliko kituose kraštuose, kaip Javoje budistinė šventovė Borobudur ir Kambodžoje bramanistinė Ankor-Vat .Indijos menas svetur liudija apie Guptos imperijos kultūrinę ekspansiją. Aukštos civilizacijos pasiekusi Guptos Indija, gyvavusi nepilnus 200 metų , griuvo pirmiausia dėl hunų antplūdžio.Ši iš vidurinės Azijos atplūdusi tauta, kurios dalis nusiaubė Europą V a. gale pasklido šiaurinėje Indijoje ir kurį laiką žiauriai ten viešpatavo.Po kelis dešimtmečius trukusių kovų su vietos valdovais hunai liko nustumti į šiaurės vakarinę Indiją ir ten ilgainiui susiliejo su vietiniais.Iš daugybės krašto valdovų, iškilusių hunų viešpatavimo metu, ypač laimėjo Harša (606-647m.)atkūręs Guptos imperiją.Piligrimas kinietis Hiuen-Tsang, kurį laiką gyvenęs Haršos rūmuose, paliko vertingą šio valdovo veiklos aprašymą.Kaip ir Guptos imperatoriai, Harša laikė savo rūmuose kūrėjus ir pats buvo rašytojas.Po Haršos Indija vėl suskilo į daugybę politinių vienetų ir taip gyveno apie 350 metų, kol į ją įsibrovė nauji okupantai ir vėl bent iš dalies ją sujungė ilgiems amžiams, įspausdami neišdildomą naują pobūdį. Mohametoniškoji Indija susidarė vos XII-XIII a.,nors jos kūrimosi pradžia siekia VIII a. kada pirmieji arabai ėmė sporadiškai puldinėti Indo upės slėnį.Kurį laiką jie įsitvirtino Indo upės žemupy, Sindo provincijoje.Bet pastoviai tvirtintis Indijoje mahometonai pradėjo nuo XI a., kada iš Afganistano kilęs Mahmudas pasišovė nukariauti Indiją.Jis padrė bent 17 žygių (1001-1027m.), vis grįždamas su dideliu grobiu, daugiausia iš sugriautų šventovių.Iš jo teriotų kraštų pastoviai mahometonams tepateko Indo baseinas, kur Lahorės mieste jie įsiviešpatavo.Kitose vietovėse tuo metu pasiliko ar išliko vietinės dinastijos.Šiuo metu įsikūrė ir tapo atskiros valstybės sostine Delhi miestas, naujosios Indijos sostinė. Nauja nukariavimų banga prasidėjo su šiaurės vakarų kalnuose kilusia Gori gimine.Jos valdovai užėmė ne tik Pandžabą ir Sindą, bet ir kitas Indijos sritis, pasiekdami net Bengaliją.Ilgamečiuose karuose ypač pasižymėjo iš vengrų kilęs Kutbudinas-Ibakas.Už nepaprastus nuopelnus Gori karalius jį pakėlė į sultonus, ir jis tapo nepriklausomu Indijos valdovu.Sostine jis pasirinko naujai(1206m.) nukariautą Delhi miestą ir pradėjo ilgą vergų sultonų eilę, valdžiusią Indiją iki 1290m.Tuo metu Indija , kaip ir didelė Azijos dalis, patyrė mongolų antplūdį, prasidėjusį su garsiuoju Čingischanu.Nors Indija didelio įsiveržimo ir išvengė, tačiau mažesni mongolų būriai XIII a.be paliovos smelkėsi į kraštą.Jie taip įsigalėjo, kad vieno jų būrio vadas nuvertė paskutinį vergų sultoną ir pradėjo mongolų valdovų eilę.Naujai mongolų dinastijai buvo laikinai pavykę nukariauti pietus, kur buvo nepriklausomos valstybės ir čia įkurdinti gubernatorius mahometonus.Bet vietiniai indai bruzdėjo prieš atėjūnus , ir to pasekoje čia susikūrė kelios savarankiškos valstybės, kurių tarpe žymiausios buvo Vidžjanagar ir Bamani.Tuo būdu Delhi sultonatas turėjo ribotis Vindias kalnais pietuose, senoviška siena tarp šiaurės ir pietų.Delhi sultonai neišlaikė ir šiaurinės Indijos.Iš tarpusavio kovų iškilo kelios savarankiškos valstybės, iš kurių žymiausia buvo bengalija.Suskilusią ir tarpusavyje kovojančią Indiją nusiaubė iš Turkestano įsibrovusios Tamerlano gaujos, nuteriojusios patį Delhi miestą (1398m.).Šiuo suirutės metu Delhi sultonatą bent iš vardo valdė (1451-1526m.)iš Afganistano kilusi giminė, kol kraštas teko naujiems atėjūnams-mongolams.
Feodalinis ūkis Indijoje(V-XV a.)
Indijos valdovai valstybės valdininkams, šventykloms, kariams ėmė vis dažniau dovanoti kaimus.Tų kaimų žemė netapdavo apdovanotojo nuosavybe, bet jam buvo suteikiama teisė rinkti iš valstiečių mokesčius.Tuo būdu kaimo žemdirbiai patekdavo į feodalinę nepriklausomybę, kuri ypač ėmė plisti žlugus Guptų valstybei.VI-VII a. Indijoje feodalizmas tapo vyraujančia socialinių santykių sistema.Jis gerokai skyrėsi nuo vakarų Europos feodalizmo.Indijoje vyravo valstybinė žemės nuosavybė.Kadangi žemvaldžiai paprastai neturėjo tėvoninio ūkio , nebuvo baudžiavos.Priverstinis darbas daugiausia buvo praktikuojamas tvirtovių, irigacinių įrenginių, šventovių statyboje.Renta iš žemdirbių buvo imama kaip nustatyto dydžio valstybinis mokestis.Mokesčių rinkėjas privalėjo išlaikyti nustatytą kontingentą samdomos kariuomenės, iš kurios buvo sudaryta valdovo armija.Nei dovanojimai, nei titulai nebuvo paveldimi.Valdančiosios klasės hierarchija buvo menkai išvystyta, kai kuriais laikotarpiais jos išvis nebuvo.Nebuvo ir baudžiavinės teisės-valstietis juridiškai nepriklausė nuo žemvaldžio.Tačiau kaip ir vakarų Europoje, feodalizmo ekonomika Indijoje rėmėsi smulkių gamintojų (žemdirbių, amatininkų) darbu; jie turėjo gamybos priemones ir savarankišką, daugiausia natūrinį ūkį.Jų išnaudojimas buvo paremtas renta- mokesčiu, imamu dažniausiai prievartos būdu.Išaugo Indijos miestai –valstybių administraciniai centrai, uostamiesčiai.Iki XIII a., kai kur iki XIV a. miestai, ypač pietų Indijos uostamiesčiai, turėjo autonomiją.Ilgainiui feodalai pasidarė pilnateisiais miestų šeimininkais.Jie savo nuožiūra uždėdavo mokesčius ne tik amatininkams, bet ir pirkliams.Amatininkai daugiausia dirbo feodalui ir užsakymų rinkai; pagal savo profesiją jie priklausė kuriai nors kastai ir paveldėdavo savo specialybę iš kartos į kartą, negalėdami iš tos kastos išeiti.Didėjant darbo pasidalijimui, kastų daugėjo; palaipsniui feodalinėje Indijoje susiformavo sudėtinga kastų hierarchija, kuria įtvirtino induizmo religija.Induistų šventovės ir vienuolynai buvo vieni tvirčiausių feodalinės santvarkos ramsčių; jiems feodališkai priklausė ištisi miestai ir žemdirbių gyvenamosios sritys.Antifeodalinis judėjimas, kaip ir Europoje, dažnai turėdavo religinį sektantinį pobūdį.
INDIJOS KULTŪRA
Filosofija
Indijos filosofija vystėsi nepriklausomai nuo vakarietinės filosofijos, bet savotiškai išplėtojo visas pagrindines filosofinio mąstymo galimybes.Joje skiriami trys periodai: Vedų periodas (1500-500m pr. Kr.) Klasikinis periodas (500 m pr. Kr.-1000m po Kr.) – didžiųjų sistemų kūrimo laikotarpis.Įvairios filosofinės ir teologinės pažiūros formuojamos į sistemas.Iškyla bramanizmas. Naujieji laikai (100 po Kr.).Po Šankaros, paskutiniojo didžiojo indų mąstytojo, jų filosofija sunyksta, virsdama tik komentarais ir šių komentarų aiškinimais.Šio laikotarpio indų filosofijai daro įtakos Višnaus bei Šivos teologija ir islamo filosofija , iš kurios pasisavinama daug idėjų.
Literatūra
Indų literatūra labai sena ir įvairi.Turinio ir kalbų ir senumo atžvilgiu ją galima skirstyti į tris stambius periodus:1.religinė indų literatūra vedų (senojo sanskrito )kalba;2.klasikinė indų literatūra, kurioje vyrauja klasikinė sanskrito kalba;3.naujoji indų literatūra, įvairi forma ir turiniu, kuri reiškiasi bent 16 kalbų.Indų literatūros vediškasis laikotarpis (3000-500m pr. Kr.). Pasižymi beveik išimtinai religine anonimiška kūryba.Vedos yra išminties giesmių rinkiniai, per šimtmečius sukurti ateivių iš vakarų arba vietinių Vakarų Indijos dainių, senojo sanskrito (vedų) kalba, gilioje senovėje.Tikintieji indai Vedas laiko dievų apreikštu, amžinu išminties šaltiniu.Vedų kalba natūrali, žodinga, įvairi formomis.Ritmas tobulas, apdainuojamieji vaizdai didingi, nežinomųjų autorių įkvėpimas tikras, nuoširdus.Bramanos yra kunigams skirti religinių apeigų vadovai.Jos yra žinių lobynas kalbininkams ir istorikams, bet iš visos vediškos kūrybos jos mažiausia įdomios literatūros atžvilgiu.Aranijakos yra nurodymai kaip turi atlikinėti religines apeigas miškuose gyveną atsiskyrėliai, askezės mistiškosios reikšmės aiškinimas ir įvairūs teosofiniai apmąstymai.Upanišados yra pastangos paaiškinti ir filosofiškai pagrįsti vedas.Jose daugiausia kalbama apie žmogaus bei dievybės prigimtį ir apie visatos sukūrimą.Klasikinis indų literatūros laikotarpis (500m pr. Kr.-1800m po Kr.)Pasižymi klasikinės sanskrito kalbos vyravimu.Vedų kalba pamažu keitėsi mažiau sudėtingos struktūros linkme.VII-II a.pr. Kr. Ji buvo sunormuota ir pavadinta sanskritu.Palaipsniui sanskritas tapo dvasininkų, šviesuomenės ir rašto kalba.Be Kalpasūtrų, seniausi mus pasiekę klasikine sanskrito kalba literatūriniai kūriniai yra didžiosios indų epinės poemos Ramajana bei Mahabharata, Puranos ir dalis budistų religinių raštų.Šie kūriniai sudaro jungtį tarp vedų ir Indijos viduramžių realizmo, kuris pasireiškė lyrika, drama, pasakomis ir kitais žanrais.
LYRIKA.Klasikinėje indų literatūroje negausi.Jos didelė dalis sukurta prakritu ir kitomis liaudies kalbomis, tačiau sanskritas vyrauja ir šiame žanre.Autorių jausmų švelnumas, pastabumas, gilus žmogaus širdies supratimas, Indijos gamtos meilė, stiliaus santūrumas ir kartu didingumas užtikrino šiems kūriniams nemirtingumą.Iš kitų įžymių klasikinės indų lyrikos kūrėjų ypač minėtini Bhartrihari (VII a.), Amaru (VII a.), Bilhana (XI a.), Džajadeva (XII-XIII a.).Greta pasaulietiškosios, daugiau ar mažiau erotiškos lyrikos, įvairių religijų indų poetai yra sukūrę daug nuoširdžios ir gražios religinės lyrikos, sanskrito ir kitomis indų kalbomis.DRAMA.Po epo yra svarbiausias indų literatūros žanras.Indų drama turėjo tikslą taisyti žiūrovų nuotaiką, todėl ji pasižymi optimizmu ir turi daug komiško elemento.Temoms trūksta įvairumo:dievų ar žemiškųjų valdovų pagerbimas, meilė ir heroizmas yra vienintelės sritys, kurių ribose vystėsi indų teatro kūryba.Karalių ndų drama palaipsniui tolo nuo gyvenimo, jos kalba tapo dirbtinė iki nesuprantamumo.Mahometoniškieji valdovai indų dramai nerodė palankumo dėl joje vyravusių induistinių nuotaikų.PASAKOS.Yra dar vienas mėgiamas indų literatūros žanras.Jos plito ir už Indijos ribų.Turtingiausias išlikęs indų pasakų šaltinis yra bramano Somadevos (XII a.) pasakų chrestomatija Kathasaritsagara (“Pasakojimų jūra”).
Menas
Su VII a. prasideda klasikinė indų meno epocha , kuri trunka apie du su puse amžių.Tada, greta budistinės inspiracijos meno, vis labiau ima įsigalėti bramaniškojo įkvėpimo kūriniai.Juose vaizduojami ne tik vyriausieji dievaičiai įvairiose inkarnacijose, bet taip pat eilė kitų mitologinių dievybių, dvasių bei demonų, paimtų tiek iš Vedų tradicijų , tiek iš epinės literatūros.Greta budistinių ramių pozų, skulptūroj išsivysto įvairus judesys.Tada taip pat ištobulėja tapyba , kuri neretai atskleidžia aristokratinę, rafinuotą civilizaciją.Kaip tik šitoj epochoj indų menas stipriai veikia Ceiloną ir Javą. XI a. prasideda trečioji didelė epocha, kurią iš dalies užbaigia XVIII a.Tada budistinis menas jau pasirodo sustingęs ir lyg grįžta į poguptinį laikotarpį.Tuo tarpu bramaniškasis menas klesti.Statomos didžiulės šventovės su piramidiniais bokštais, išpuoštos daugybe reljefų ir statulų.Aišku, jų meninė vertė nelygi – vienur pasitaiko hermetiškumo, kitur nueinama iki manierizmo ir smulkmeniškumo.Bet, apskritai, tie skulptūriniai ansambliai, impozantiškos architektūros organiškai valdomi, atskleidžia kūrėjų turtingą fantaziją ir žiūrovui daro beveik pasakišką įspūdį.Tais skulptūriniais ansambliais išpuošti šventovių fasadai ir angos pietinėje Indijoje.Šioje epochoje skulptūros kūriniai atliekami ne tik uoliniame akmeny, bet ir žalvaryje.Išsivysčiusi tapyba natūraliai vaizduoja mitologines temas, kuriose taip pat įpinami liaudiniai siužetai.Taikomajame ir smulkiajame mene, kur vartojami taurieji metalai, brangūs mineralai, dramblio kaulas, emalė, oda, indų menininkai yra sukūrę nuostabių kūrinėlių, išpuoštų turtinga ornamentika. Vidurinių amžių epochos indų menas stipriai veikia Indokinijos menininkus, kurie sukuria galingo originalumo šventoves.Bet tuo laiku ir pačiame indų mene pasirodo svetimos įtakos.
Architektūra
Indų architektūra savo poveikiu ir formų turtingumu Azijoje užima centrinę vietą.Jos įtaka siekia Indonezijos salas , Kiniją, Korėją ir net Japoniją.Galimas dalykas, kad ir Vakarų architektūros kai kurios formos buvo pasisavintos iš Indijos.Iš antros pusės, graikų meno išraiška buvo taip pat nunešta į Indiją.Vėliau esminės įtakos Indijos pastatų stiliui turėjo islamo architektūra. Indijos architektūrą lėmė trys pagrindinės krašto religijos, sudarydamos savitus stilius, kurių iškilimo laikotarpiai ir įtakos sferos tarpusavyje susipina.Budizmo stilius (250 pr. Kr.-750 po Kr.).Labiausiai reiškėsi Indijos šiaurėje ir Ceilone.Šiam stiliui būdingi trejopi statiniai:a) Stūpos – savotiški aptverti piliakalniai su būdingais vartais, papuoštais akmenyje iškaltu ornamentu, atkartojančiu medžiui būdingą vartų konstrukciją.b) Čaitijos – uolose iškaltos milžiniškos šventyklos, kurios dažnai turėjo masyviomis kolonomis atskirtus šoninius praėjimus ir savo planu ir forma primena romanų stiliaus bažnyčias.c) Viharos – budistų vienuolynai, apjungę kelis pastatus su centrinėje vietoje pastatyta šventykla.Džainizmo stilius (1000-1300m. po Kr.).Džainistinėms šventykloms buvo būdinga, kad jos turėjo įėjimo kiemus ir kryžiaus formos planą, pridengtą užlaidinio skliauto, užleidžiant pagal perimetrą kiekvieną horizontalią plytų eilę iki perdengiamas visas plotas,Tuo būdu virš šventyklos susidarydavo bokštas (šighara, arba vimana) kuriam buvo suteikiamos įvairios formos (piramidės, meliono , svogūno).Ypatingas dėmesys buvo skiriamas pastato padėtį ir išvaizdą suderinant su gamtovaizdžiu.Viena puošniausių yra Dilivaros šventykla ties Abu (1032m.), pastatyta iš balto marmuro granito uolų aplinkoje.Tobuliausiu šio stiliaus paminklu laikoma Ranpuro šventykla netoli Sadario (1439m.).
Bramanizmo arba induizmo stilius. Reiškėsi įvairiais laikotarpiais ir skirtingose vietose.Visoms jo atžaloms yra būdingas bokštas vimana, nors jo planas ir siluetas įvairuoja.Šiaurės Indijoje šio stiliaus žymiausi statiniai yra Orisos šventykla (800-1200m.),Juodoji Pagoda Kanarako mieste (IX a.), Kandarija Mahadeo šventykla Kadžuraho mieste (X a.). Iš daugelio puošnių islamo architektūros statinių Indijoje išskirtina iš ankstesnio laiko Kutub mečetė Delhi mieste (1193m.) ir karališkasis mauzoliejus Tadž Mahal Agroje (1630-1653m.), mogulų dinastijos architektūrinis perlas, vienas gražiausių pasaulio pastatų. Pagrindinis Indijos architektūros bruožas yra jos architektūrinių formų ir jų paviršiaus visiškas dematerializavimas, vartojant gausų ir turtingą ornamentą bei skulptūrines priemones.Priešingai graikų-romėnų architektūrai, kurios konstruktyvinė logika tapo pagrindiniu architektūrinės kompozicijos principu Vakaruose, Indijos architektūroje forma visai nesiderina su konstruktyvine patirtimi ir dažniau tarnauja labiau dekoratyviniu, negu konstruktyviniu elementu.Skulptūrinis pradas su jo turtingomis religinėmis ir mitologinėmis temomis yra taip glaudžiai susijęs su pastato visuma, kaip neįmanoma Indijos architektūrą nagrinėti atskirai nuo ją puošiančio ir į ją įaugusio ornamento.Nors per tūkstančius metų indai savo pastatų statyboje vadovavosi griežčiausiomis tradicijomis, neužtinkame standartinių, vienas į kitą panašių pastatų.Atrodo, kad indų architektui kiekvienas pastatas buvo labiau filosfinė tema, negu formos ir erdvės organizacijos uždavinys.JAPONIJA
VALSTYBĖS VALDYMAS IR IMPERIJOS Kinų kultūra pakeitė japonų gyvenimą.Atsirado pramonė, pirmoj eilėj metalų, pradėta kaldintis pinigai (variniai).Ėmė augti miestai, kurių tarpe ir Kijotas, tapęs nuo 784m. imperijos sostine.Sustiprėjo imperatoriaus valdžia, kuriai neginčijamai pripažintas dieviškas autoritetas.Imperatorius palaikytas savininku visos žemės, kuri buvo dalijama dirbantiesiems. Absoliutinė imperatorių valdžia negalėjo būti įgyvendinta dėl didikų kėslų.Pirmiausia (nuo IXa.) ją smerkė Fudživara giminė, kurios nariai būdami regentai, faktiškai valdė kraštą.Vėliau, įsigalint feodalizmui, iškilo kitos giminės ir pagaliau (nuo 1192m.) didikas Joritomo pasisavino šogūno, atseit generolo titulą ir iš tikrųjų valdė kraštą.Jis pasirinko sostine Kamakuro miestą, kur įsikūrė sau atskirą, labiau karinio pobūdžio administraciją.Aktuali šogūno ir daugiau iš vardo imperatoriaus valdžia tvėrė iki XIX a. antros pusės.Didieji feodalai buvo neproklausomi ir politikavo, remdamiesi jiems ištikimais riteriais-samurajais, rėmusiais ilgus amžius Japonijos karinį ir politinį gyvenimą. 1274 ir 1281 m.Mongolijos didysis chanas Chu Bilajus surengė karinius jūrų žygius į Japonijos salas.Žygiai mongolams nepavyko, taifūnai išblaškė ir paskandino daugybę laivų.kovai su užpuolikais japonai pasistatydino didelį laivyną, kuris, be gynybos, užsiėmė ir piratavimu, puldinėdamas Kinijos ir Korėjos pakrantes.Piratavimas, savo ruožtu, skatino prekybą ir amatus.Pralobo su tuo susiję pietvakarių feodalai.Rytinės Japonijos dalies karvedys Takandzis Asikaga , nugalėjęs pietvakarių feodalus pasiskelbė siogūnu (jap. Valdytoju) ir pradėjo Asikagų dinastiją (1335 ar 1338-1573m.).Tačiau šios dinastijos valdžia buvo silpna:vargino feodalų riaušės, provincijų karai, ėmė viešpatauti kunigaikščiai daimiai(jap.daimyo-didelis vardas), nepavaldūs siogūnams.Jų valdose plito amatai ir prekyba, buvo statomos pilys ir tvirtovės, pradėjo augti miestai, mokesčių rinkimą perėmė pirkliai palūkininkai.Maždaug iki 1560m. dešimt vadovaujančių daimių šeimų apėmė visą šalį, suformavo sąjungąir atvirai varžėsi su Asikagais dėl valdžios. Pasinaudojus valstiečių sukilimais (žymiausias buvo Jamasyro-1485-1493m.), imta siekti centralizuotos valdžios.Karvedys Oda Nobunaga nuvertė(1573m.)Asikagas, panaikino kunigaikščių teisę rinkti mokesčius ir vidaus muitus.Toliau šalį vienijo Hidejosis Tojatamis, nesėkmingai bandė užkariauti Korėją (1592-1598m.) Japonijoje 1542m. pasirodė portugalai, 1584m.-ispanai.Iš Europos į salas buvo atvežta šaunamųjų ginklų;europiečiai praplėtė japonų geografines ir medicinines žinias, mokė statyti patikimesnius laivus.
FEODALINIS ŪKIS
VII a. II pusėje įsivyravo feodaliniai santykiai, susiformavo centralizuota feodalinė valstybė.Jos pradžia siejama su princo Nakanojės 645m. įvykdytu perversmu.Imperatoriaus Kotokaus valdymo laikais (645-654m.) įvykdytos reformos pavertė žemę valstybine nuosavybe.Valstybė įgijo monopolinę teisę skirstyti žemės fondą, apdėti gyventojus mokesčiais su duoklėmis, įvesti darbo prievolę.Valstiečiai buvo pritvirtinti prie skirtinių sklypų.Feodalams už tarnyba, kaip beneficijoms buvo dalijami sklypai ir valstiečių kiemai.Buvo sukurtas centrinis valstybės valdymo aparatas.Valdininkai buvo rengiami Kinijos pavyzdžiu.Paplitę geležiniai įrankiai skatino gamybinių jėgų raidą (tobulėjo irigacinė sistema, gausėjo žemės ūkio augalų, vystėsi amatai).Valstybinė žemės nuosavybė, neleidžianti plėstis dirbamos žemės plotui, ėmė varžyti iniciatyvą.Feodalai pradėjo vartoti dirvonuojančias žemes, kurios 743m. įsaku tapo jų nuosavybe.Už pareigybes gautos žemės palaipsniui tapo valdininkų nuosavybe.Taip didėjo privalomoji feodalinė žemėvalda, mažėjo valstybinės žemės ir valstybinių pajamų.Imta didinti valstybinius mokesčius.Protestuodami valstiečiai bėgo iš valstybinių žemių, žudė valdininkus, sukildavo, su sklypais pereidavo į dvarininkų globą .Iki X a. vid. Feodalinis dvaras ir vienuolyno valda tapo pagrindinėmis žemvaldystės formomis.Nuo XII a. pradėjo plisti panašios į Europos cechus ir gildijas organizacijos.
VIII a. pas.-XI a. vid.įsigalėjo stambieji feodalai Fudzivaros.Dėl valdžios Fudzivaros nuolat kovojo su kitomis feodalų grupėmis.Faktiškai centrinės valdžios nebuvo.1192m. feodaliniu valdytoju paskelbtas siogūnas Joritomas Minamotas .Japonijoje įsitvirtino karinė feodalinė valdymo sistema siogūnatas. 1274ir1281 m. Japoniją bandė užkariauti mongolai.Kovai su mongolais buvo pastatyta daug laivų, tai suaktyvino piratavimą.XIV a.Japonijos piratai pasiekdavo Korėją, Kiniją.Piratavimas skatino amatus ir prekybą.Iškilo labiau su piratais susiję Japonijos pietvakarių feodalai.Japonijos rytinė dalis liko agrarinė. XIV-XVI a.sioeną pradeda keisti kunigaikštystė, valdoma daimiaus.Daimiai už pareigas vasalams dalijo feodus ir stengėsi išsivaduoti iš centralizuotos valdžios priklausomybės.Didėjo separatizmas.Daimių valdose plito amatai, prekyba, kūrėsi kariniai ir administraciniai centrai – pilys.Pradėjo augti miestai.Mokesčių rinkimą valstybė ir feodalai perdavė pirkliams palūkininkams.Vyko nuolatiniai valstiečių sukilimai.Žymiausias jų buvo Jamasyro sukilimas (1485-1493m.).Daugeliui tų sukilimų vadovavo budistų iko sekta.XV-XVI a.pagyvėjo užsienio prekyba, susijusi su piratavimu.Oficialius prekybinius santykius su užsieniu ėmė palaikyti centrinė vyriausybė ir daimiai.Išsiplėtus užsienio prekybai, kai kurie Japonijos miestai gavo savivaldą.XV a. vid.sustiprėjo tarpusavio feodalinės kovos, atsirado didelių feodalinių kunigaikštysčių.KULTŪRA
Literatūra
Ankstyvasis laikotarpis(iki 794m.).VI a. po Kr. Pradžioje japonai pritaikė savo kalbai kinų raštą.Iki to laiko palyginti primityvi japonų tauta tenkinosi tik liaudies kūryba, einančia iš lūpų į lūpas.Atėjus iš Kinijos budizmui (VI a. vid.), krašte ėmė plisti religinė literatūra.Tačiau dar ilgai visos dvasinės japonų apraiškos buvo stiprioje kinų kultūros įtakoje.Tik VIIIa.,vad. Nara laikotarpiu, kai svetima kultūra jau buvo asimiliuota, išaugo grynai japoniška kultūra, pasireiškusi ypač peozijos suklestėjimu.Antologijos poetinė forma vadinosi tanka, arba trumpaeilis.Žymiausi antologijos poetai:Hitomiro (655-710m.), Akahito, Jakamoči, Tabito (655-731m.) ir Okura (659-733m.).Klasikinis laikotarpis (794-1192m.).Japonų kultūra ypač iškilo krašto sostinę 400 metų perkėlus į Heiankijo.Dėl savo trumpumo ir elegantiškumo tanka buvo visų labai mėgiama.Ji išstūmė ilgesnius eilėraščius, pasidarė labiau rafinuota ir subtili.Iš gaisių poetų pažymėtini: Kinto (966-1041m.), Tošinari (1114-1204m.) ir Saigijo (1118-1191m.).Kartu pradėjo klestėti ir proza.Pirmieji prozos kūriniai buvo įvairūs pasakojimai, parašyti sekant liaudies pasakomis.Drauge su pasakojimais įėjo į madą ir dienoraščio rašymas.Žymios dienoraščių autorės buvo Izumu Šikibu, Murasaki Šikiba ir Sarašina.Visa šio meto dailioji proza buvo rašoma išimtinai moterų.Vyrai rašė tik rimtus mokslinius veikalus.Jie pradėjo dailiąja proza rašyti tik XII a. ir tik istorinius pasakojimus.Apskritai klasikinio laikotarpio literatūra pasižymėjo išdailintu stiliumi, rafinuotumu ir geru skoniu.Menkėjimo laikotarpis (1192-1603m.).Imperatorių galybei sunykus ir krašte siaučiant pilietiniams karams, dailioji literatūra ėmė menkėti.Moterys rašytojos išnyko.Poetai dabar kūrė ne tankas, o rengas ir haikus.Žymiausi šio laikotarpio npoetai buvo Sadaie ir Sanetomo.Šio meto prozą sudaro daugiausia istoriniai pasakojimai;pažymėtini pasakojimai apie Hogen, Heidži ir Heike.Jų autoriai nežinomi.
Menas
Japonų menas skiriasi nuo vakarietiškojo savo turinio ir formos koncepcija, kuri yra glaudžiai susijusi su rytietiška gyvenimo samprata, estetika bei kultūra.Linijos, spalvos, erdvės ir jos santykių prasmė bei vertė japonų mene yra griežtai pajungtos komplikuotos simbolių sistemos visumai.Realistinė forma teturi antraeilę reikšmę.Ją pakeičia tam tikri sutartiniai išraiškos šifrai, kurių pažinimas yra pirmoji sąlyga suprasti japonų menui.Japonų priemonės taupesnės; jie subtilesni ir palieka daugiau vietos žiūrovo vaizduotei.
Tapyba
Archaiškasis periodas(iki 794m.).Seniausi japonų tapybos pavyzdžiai išlikę laidojamųjų nišų sienose Kiušu saloje, ir tebėra visiškai primityvūs.Didesnis susidomėjimas menu atėjo kartu su budizmu iš Kinijos VI a. viduryje.Šio laikotarpio žymiausias paminklas yra kinų Šešių Dinastijų periodo mokyklos stiliaus Tamamušino-zuši šventyklos paveikslai.VII ir VIII a. japonų menas vystėsi kinų Tang dinastijos tapybos įtakoje, pasisavindamas jos techniką, tematiką, butaforiją, indiškąją ikonografiją ir indiškąjį notan stilių.Heian periodas (794-1185m.).Šiame politinės konsolidacijos ir gerovės laikmetyje pasirodė pirmieji pasaulietinio meno pavyzdžiai, kuriuose vietoj kiniečiams būdingo santūrumo ir tingios darnos dominuoja japonams artimesnis dramatiškumas, įtampa bei ekspresija.Šiuo metu atsirado ir pirmosios tapybos mokyklos.Žymiausi tapytojai: Takanobu (1142-1205m.), Takajoši (XII a.), karikatūristas ir satyrikas Toba Sodžo (1053-1140m.), kakemono tapytojas Tsunetaka.
Kamakura periodas (1185-1333m.).Japonų tapyba dėl sustiprėjusio kontakto su kinų menu palinko į realizmą.Jos temose ryškiai atsispindi šios karų ir revoliucijų epochos gyvenimas.Populiariausia šio periodo tapybos forma – emakimono, pamažu išvyniojamas paveikslas, atskirais periodais vaizduojąs kurio nors įvykio eigą.Šiame periode išaugo jamato stilius, artimas kiniškajam Sung dinastijos stiliui.Iš šio periodo tapytojų išskirtini Keion (apie XIII a.), Nobuzane (1176-apie 1268m.).Muromachi periodas (1333-1573m.).Tapybos raida pažymėta Zen doktrina.Dėl Zen mokslo meniniu idealu tapo paprastumas;Heian ir Kamakura periodų gausios spalvos buvo pakeistos rašalu;nepaprastai išpopuliarėjo šykščių linijų ir spalvų paukščių, gėlių bei peizažo tapyba.Tipingi šiam periodui tapytojai yra orchidėjų meistras Bompo (1344-1420m.), Gei-ami (1431-1485m.), peizažistas No-ami (1397-1471m.),Kano mokyklos ir Kano stiliaus iniciatorius Kano Masanobu (1434-1530m.);jo sūnus Matonobu (1476-1559m.), didžiausias periodo tapytojas, dekoratyvinės tapybos pionierius ir Kano stiliaus formuluotojas;taip pat metų laikų, gėlių ir paukščių specialistai Sesšu (1420-1506m.), Sesson (1504-1589m.).Skulptūra
Japonų skulptūra , kaip ir tapyba, ryškiau ėmė vystytis tik Japoniją pasiekus budizmui.VII a. pirmojoje pusėje, kinų ir kurėjiečių įtakoje, susiformavo Suiko skulptūros mokykla, pasireiškusi dviem stiliais – Tori ir Korėjos, kurių tobuliausi pavyzdžiai yra Horjudži Auksinėjė Salėje.Antroje VII a. pusėje per Kiniją iš Indijos atėjusio Gupta stiliaus veikiama išaugo Hakuho skulptūra, pasižyminti humaniškesne forma, kurios periodas truko iki 709m..VIII a. japonų skulptūra išgyveno pirmąjį savo aukso amžių, kurio evoliucijoje lemiamos reikšmės turėjo stambūs skulptūros technikos patobulinimai.Geriausi šio periodo skulptūros pavyzdžiai yra dvi Nio statulos Todaidži vienuolyne.IX a. stipriausiai suklestėjo medžio skulptūra, kuri greit išstūmė molio ir sauso lako metodą.X-XII a. skulptūra buvo gerokai nustebta tapybos.Šiuo periodu buvo pirmą kartą panaudotas medžio skulptūros skaptavimo atskiromis dalimis būdas.Šio laikotarpio paprastai vadinamo Fudživaros periodu, pabaigoj pimą kartą pasirodė profesionalai skulptoriai, iš kurių išskirtinas Džojo, turėjęs savo studiją Kijoto mieste.Antrąjį aukso amžių japonų skulptūra išgyveno Kamakura periodo pabaigoje (XIII a.).Didelis budistinių skulptūrų pareikalavimas Naros, Kijoto ir Kamakuros šventykloms buvo materialinė to pakilimo priežastis.Meninis šio periodo skulptūros credo susiformavo pirmojo aukso amžiaus ir kinų Sung dinastijos realistinės skulptūros įtakoje.
Šokiai
Savo šokius japonai kildina iš mimiško pasikalbėjimo legendinės asmenybės su saulės deive.Kai kurie proistoriniai šokiai išlikę ligi dabar.Japonų šokis ir drama buvo stiprioje kinų ir indų įtakoje.Pantomiminiai šokiai sudaro didesnę grupę, absoliutaus šokio nedaug.Dramoje dažnai gestas arba judesys atstoja žodį arba ištisą sakinį.Japonų šokiai būdingi statiškumu, trapumu ir judesių taupumu , o taip pat meistriškai vartojamais atributais, pvz.:vėduoklė gali reikšti gėrimo indą, krintantį lapą, drugį, kylantį mėnulį.Skėčiai, žydinčios šakos, būgneliai ir ietys naudojami vikriai ir skoningai.Vyriškojo ir moteriškojo charakterio šokiai yra labai pabrėžti.
KINIJA
VALSTYBĖS VALDYMAS IR IMPERIJOS
Po didžiojo tautų kraustymosi(4-5a.)ir antikinio pasaulio irimo Kinijos susiskaldymą likvidavo Šiaurės Džou valstybės(557-581m.)karvedys Jang Dzianas, pasiskelbęs imperatoriumi (581-604m.)ir pradėjęs Sujų dinastiją (581-618.Jis 589m. suvienijo Šiaurės ir Pietų Kiniją, reformomis stengėsi centralizuoti krašto valdymą.Sujų dinastijos laikais buvo iškasta ilgesnioji dalis Didžiojo Kinijos kanalo.Per 611-618m. valstiečių sukilimus Sujų dinastija žlugo ir įsigalėjo Tangų dinastija(618-907m.), kurios pradininkas buvo feodalas Li Juanas, pasivadinęs imperatoriumi Gaodzu.Jo sūnus Li Šiminas(Taidzungas) 628m. vienijo visą Kiniją. Tangų imperija suklestėjo Siuandzungui valdant(712-756m.) , kuris kariavo grobiamuosius karus.Tangai pajungė Silą(Korėją), sėmingai kariaudami su arabais, pajungė rytinę dalį Turkestano(Džungariją).Tangų imperijoje prasidėjo išsivysčiusio feodalizmo laikotarpis:didžiulius žemės plotus užvaldė stambūs feodalai, stiprėjo baudžiava, mažėjo valstybinių skirtinių žemių plotai, gausiai apgyventuose miestuose vystėsi amatai, klestėjo prekyba.Išaugo dideli, taisyklingo plano miestai (Čanganas , Lojangas ir kt.) kurių kvartalus supo mūro sienos, “skrendančiuosius” stogus, su būdingais pakeltais kraštais, rėmė sudėtingos konstrukcijos kronšteinai. Tangų feodalinė priespauda labai suskaidė visuomenę.Ypač padaugėjo bežemių valstiečių, kurie ėmė bruzdėti ir sukėlė antifeodalinį karą (874-901m.), prasidėjusį Šiaurės Kinijoje.Valstiečių judėjimai ir klajoklių antpuoliai bei feodalų siekimas valdyti savarankiškai, Tangų dinastiją sužlugdė.Karvedys Džu Venas 901 metais suorganizavo perversmą ir nuvertė paskutinį Tangų imperatorių Li Džu (Džao Sinandį).
Žlugus Tangų dinastijai, prasidėjo Kinijos imperijos politinio suirimo arba Penkių dinastijų laikotarpis (907-960m.) Džou valstybės (951-960m.) karvedys Džao Kvanginas, pasiskelbęs imperatoriumi Taidzu, su savo įpėdiniu Taidzungu pradėjo naują Sungų dinastiją (960-1279m.).Iki X a. pabaigos suvienijo imperijos žemes ir centralizavo valdymą.Liko neprijungtos kidanių Liao žemės, tangutų Vakarų Sia ir houtajuehų Nančao karalystė.Daugėjo gyventojų, jie migravo iš nederlingų į derlingas žemes.Naujoji imperijos sostinė Hangdžou (Linanas) tapo didžiausiu pasaulio miestu.1127m. į Šiaurės Kiniją įsiveržę tungūzų kilmės gentys džurdžėnai sukūrė Dzinų valstybę ir užėmė senąją sostinę Biečiengą.Sungai 1141m. perleido džurdžėnams ir kitas žemes – iki pat Huanghės upės – ir įsipareigojo jiems mokėti duoklę.Dzinų dinastijos valstybė Šiaurės Kinijoje egzistavo iki 1234m., kol ją užgrobė ir galutinai sunaikino mongolai.Jie veržėsi ir toliau į pietus, o 1279m. ginkluoti mongolų būriai užvaldė ir Pietų Sungų valstybę.Nuo to laiko visą Kiniją pirmą kartą jos istorijoje užvaldė (1271-1368m.) svetimšaliai – mongolų Juanų dinastija. Mongolų invazija į Kiniją XIII a. pradžioje sunaikino tangutų Vakarų Sia imperiją (1227m.), Dzino (1234m.)`ir Pietų Sungų (1279m.) valstybes.Dauguma žemių buvo apleistos, žlugo amatai, gyventojai badavo.Kiniją ėmė valdyti mongolų Juanų dinastija .Jos įkūrėjas, mongolijos didysis chanas Chu Bilajus tapo pirmuoju Juanų imperatoriumi (1280-1294m.).Jo valdžia rėmėsi karine ir feodaline diduomene bei kariuomene.Imperijos vasalais tapo Anamas, Birma, Tibetas, Sundo salų valdovai. Juanų despotizmas, žiaurus valstiečių išnaudojimas sukėlė Raudonraiščių sukilimą (1351-1368m.).Sukilėliai likvidavo mongolų viešpatavimą.Vienas sukilimo vadų Džu Juandžangas pasiskelbė pirmuoju Mingų dinastijos (1368-1644m.) imperatoriumi (1368-1398m.) Taidzu. Mingai sėkmingai kovojo su visdar puldinėjančiais mongolais, atstatė žemės drenažo ir drėkinimo sistemą, atželdino išnaikintus miškus, perkėlė daug gyventojų į nuniokotą Šiaurę.Buvo iškastas Didysis Kinijos kanalas (apie 1421m.).Sustiprėjusioje Kinijoje gyventojų padaugėjo nuo 60mln.1393m. iki 130mln.1580m. Jangdzės žemupio miestai tapo svarbiausiais amatų centrais (ypač tekstilės).Mingai 1407-1427m. užgrobė Anamą, surengė 7 ekspedicijas į Pietryčių Azijos ir Indijos vandenyno baseino šalis (1405-1433m.), vasalu pavertė Korėją, organizavo karo žygius (1409-1424m.) į Mongoliją.Imta stiprinti Didžiąją kinų sieną, kol ji nusitęsė per 5000 km ir iškilo iki 6-10 metrų aukščio.Pasienyje buvo stiprinamos karinės įgulos, uždrausta (1430m.) užsienio prekyba jūromis.Todėl jau apie 1500 m. kontrabanda tapo kasdienybe pietryčių provincijose, o apie 1550m. kontrabandininkai ir piratai užtvindė Rytų ir Pietų Kinijos jūras. Į kiniją, kaip ir į Indostaną, bandė skverbtis europiečiai.Pirmi čia pasirodė portugalai (1516m.).Mingai uždraudė (1521m.) europiečiams lankytis Kinijoje, išnuomodami (1557m.) portugalams tik Aomeno uostą.Vis dėlto XVI a. antrojoje pusėje iš Europos į Kiniją atvyko jėzuitų misionierių. Mingų imperijoje valstiečiai buvo paversti žemės nuomininkais ir pusininkais.Masinis valstiečių varymas nuo žemės ir jų nuskurdinimas sukėlė sukilimus (1628-1645m.).Mingai buvo nuversti.FEODALINIS ŪKIS
Laikotarpis iki VI a. pas. Vadinamas Pietų ir Šiaurės dinastijų laikotarpiu.Nors politinė padėtis buvo nestabili, galutinai įsiviešpatavo feodaliniai santykiai ir stambioji žemėvalda.Pietų ir Šiaurės dinastijų laikais išsivystė ir valstybinių skirtinių žemių sistema – dalis valstiečių negalėjo pasitraukti iš valstybinių žemių.IV-VI a.vystėsi ir bažnytinė, daugiausia budistinių vienuolynų, žemėvalda.VIII a. Kinijoje prasidėjo išsivysčiusio feodalizmo laikotarpis.Didžiuliai žemių plotai priklausė stambiesiems žemvaldžiams, stambėjo valstiečių vertimas baudžiauninkais, mažėjo valstybinių skirtinių žemių;jos galutinai išnyko po Jang Jano reformų (780m.).Vystėsi amatai, augo miestai, klestėjo užsakymų prekyba.VIII a. vid. Atsirado cechų.XIII a. įsiveržę mongolai sugriovė krašto ūkį, sužlugdė kultūrą.Nuo XVII a. valstiečių žemių sąskaita sparčiai didėjo stambiųjų feodalų valdos.Valstiečiai buvo paverčiami žemės nuomininkais – pusininkais.Valstybinėse manufaktūrose ir dirbtuvėse greta privalomojo, pradėta vartoti samdomąjį darbą.
KULTŪRA
Kinų menas skirstomas į dvi grupes:tapyba bei kaligrafija ir skulptūra.
Architektūra ir dailė.Liaudies architektūrai būdinga lengvi mediniai , masyvūs plūktiniai arba karkasiniai stačiakampio plano gyvenamieji namai su dvišlaičiais čerpių arba šiaudų stogais, liaudies dailei- siuvinėti drabužiai, avalynė, spalvingi audiniai ir kilimai, bambuko, kaulo dirbiniai, aukso, sidabro papuošalai, įvairūs pinti daiktai.Daromi žalvariniai kulto reikmenys ir muz.instrumentai. Tangų dinastijos (618-907 m.) laikotarpiu architektūra ir dailė pasižymi formų didingumu ir tobulumu, kūrybiškai išplėtotais IV-VI a. architektūros laimėjimais.Išaugo dideli, taisyklingo plano miestai(Lojangas, Čanganas).Jų kvartalus supo mūro sienos.Čanganą dalijo pagrindinė šiaurės-pietų magistralė, kurios šiauriniame gale buvo imperatoriaus rezidencija, apsupta gynybinės sienos su bokštais.Susiformavo keli vienaaukščių ir dviaukščių rūmų bei šventyklų tipai;jų stačiakampę erdvę formuoja kolonos, sujungtos sijomis ir stogo konstrukcijomis.Plito kinų architektūrai būdingi sudėtingos struktūros kronšteinai virš kolonų, remiantys į viršų pakeltus stogų kraštus.Šios architektūros formos ir spalvinga polichromija tekė pastatams savito dekoratyvumo, puošnumo.Mūrinėse kelių aukštų pagodose vyravo griežtų linijų siluetas, paprasti tūriai, aiškus horizontalių skaidymų ritmas.VII-X a.budistinės skulptūros dažniausiai monumentalių formų, ramių judesių, su nacionaliniais tipažo bruožais;reljefams būdinga siužetų įvairovė.Vid. amžių tapyba reiškė humanistinius idealus.Šventyklų sienų tapyboje greta reljefo siužetų atsirado pasaulietinės tapybos pradmenų.Molbertinėje tapyboje susiformavo nauji nacionaliniai žanrai:portretas, gėlių ir paukščių, animalistinis.Kūrė dailininkai Jan Li-benas, Chang Ganas, Chvank Ciuanas.Vienas didžiausių tapybos laimėjimų buvo peizažas.Jis buvo siejamas su poezija ir mitais apie pasaulio pradmenis.Peizažui būdinga aukšta horizonto linija, įvairaus dydžio daiktų gretinimas, begalinė perspektyva, linijinis ir tapybinis vaizdavimas.Tapyta ant vertikalių popieriaus ar šilko ritinėlių.Spalvingų, puošnių plokštuminių peizažų nutapė Li Sė-siūnas.Vang Vėjus sukūrė epiškų, monochrominių peizažų.
Vadinamuoju Penkių dinastijų laikotarpiu (907-960 m.) kunogaikščių, vėliau imperatoriaus rūmuose Bienčenge buvo įsteigtos pirmosios dailės akademijos, jose daug dėmesio buvo skirta tapybos teorijai ir technikai.Buitiniame žanre atsirado realistinių bruožų.Sungų dinastijos laikotarpio (960-1279 m.) pagodos aukštesnės, lengvesnės, puošnesnės.Miestuose buvo įrengiami dirbtiniai landšaftiniai sodai su ežerais, nedažytomis altanomis.XII-XII a.skulptūrai būdinga ištęstos formos, manieringi judesiai.Šiaurės Sungų dinastijos laikotarpiu (960-1127 m.) didinguose, atšiauriuose peizažuose atsispindėjo natūrfilosofinės daosizmo idėjos.Jos turėjo įtakos ir gėlių ir paukščių žanrui.Tapė poetai, literatai.Kūrybiniai dailininkų laimėjimai buvo apibendrinami teoriniuose veikaluose, poetiniuose traktatuose.Pietų Sungų dinastijos laikotarpio (1127-1279 m.) peizažai paprastesni, lyriškesni, dažnai melancholiški.Klestėjo taikomoji dekoratyvinė dailė, ypač keramika.Keramikoje dominavo paprastų formų, subtilaus kolorito porceliano dirbiniai, puošti reljefiniais ir tapytais įvairių įmantrių raštų ornamentais.Buvo kuriami baldai, kuriani ornamentuoti audiniai. Mongolų Juanų dinastijos laikotarpio (XIII-XIV a.) architektūra ir dailė laikėsi Tangų ir Sungų meno tradicijų.Architektūroje ėmė vyrauti civ. Pastatai.Išsiplėtė sostinė Dadu (dab. Pekinas) ;Joje pastatyta naujų puošnių rūmų, dengtų spalvotų , glazūruotų čerpių stogais.Tapyboje vyravo peizažai (daugiausia intymūs, lyriški).Literatūra
Tano dinastijos laikotarpis (600-900m.).Didžiausi šio laikotarpio poetai buvo Li Po (701-762m.) ir Tu Fu (712-770m.).Li Po surado kinų poezijai naujų temų.Jo eilėraščiai yra nutolę nuo tradicinių kinų poezijos formų.Nors jis dažnai rašė apsvaigęs vynu, bet jo kūriniuose nėra dirbtinumo:jie spontaniškai ištryškę iš jo sielos.Jo lyrika pasižymi minties subtilumu, išraiškos grožiu ir ritmiškumu.Dėl dangiško savo eilių dailumo ji buvo vadinamas Ištremtuoju angelu.Jis apdainavo visa, kas gražu, ypač gamtą, moteris ir vyną.Nepaprastai buvo jautrus gamtos grožiui.Nors jis naudojosi dideliu imperatoriaus rūmų palankumu, bet jo eilėse apstu nusivylimo, melancholijos ir neįvykusio lūkesčio jausmų.Iš kinų poetų Li Po geriausiai žinomas Europoje. Tu Fu realistinis poetas, apdainavęs kaimiečių vargus, karo baisybes, visuomenės smukimą, imperatoriaus autoriteto sunykimą.Savo eilėse vartojo puikią techniką, rūpestingai parinktus žodžius, bet jam trūko Li Po spontaniškumo.Jo tautiečiai vadino jį Poetu Išminčiumi, nes eilėse išreikštu užuojautos gilumu, jis mokėjo arčiausiai prieiti prie širdies.Tu Fu kurį laiką buvo valdininku imperatoriaus dvare, bet vėliau iš savo vietos pasitraukė ir pradėjo nuotykingą gyvenimą, lydimą kančios, nesėkmės ir nusivylimo. Taip pat žymus poetas buvo Po Ču-I (772-846m.).Jis ypač išgarsėjo dėl to, kad rašė universalinėmis temomis, sielojosi žmonių vargais.Gražia, sklandžia kalba rašytais eilėraščiais jis išjuokė savo laikų ydas ir kvailybes. Apskritai, Tano dinastijos viešpatavimo laikais kinų poezija pasiekė didelių aukštumų;tai buvo auksiniai kinų poezijos amžiai. Iš šio laikotarpio prozos minėtinas garsus pasakojimas “Magiškas veidrodis”, sudarytas daugiausia iš folklorinių anekdotų.Jo autorius Van Tu (585-625m.). Reikšmingi prozininkai taip pat buvo Han Ju (768-824m.) ir Liu Cun-Juan (773-819m.).Jie ypač išgarsėjo kaip eseistai, nors kartu buvo ir poetai.Han Ju garsėjo originaliu priėjimu prie temų ir jausmo nuoširdumu.Liu Cun-Juan dar buvo garsus kaligrafas.Jų raštuose daug filosofinio ir satyrinio elemento.Suno, Juano, Mino ir Čeno dinastijų laikai (900-1900m.).Valdant šioms dinastijoms, Kinijoje prasidėjo literatūros klestėjimo laikai, kurie truko beveik tūkstantį metų.Atsirado drama ir romanas.Tačiau ir poezija neapsileido naujiems žanrams.Iš poetų minėtini bent keletas.Ou-Jan-Hsiu (1007-1072m.) buvo poetas, eseistas ir istorikas.Jis paliko daug eilėraščių.Su Ših, arba Su Tunpo (1036-1101m.) buvo lyrinis poetas, eseistas ir kaligrafas.Įkvėpimo jis sėmėsi iš taoizmo.Liu-Jun (1125-1210m.)laikomas didžiausiu XII a. kinų poetu.Jo eilėse vyrauja patriotiniai ir gamtos motyvai.Li Ji –an buvo garsi lyrikė.Nors ji parašė daug eilių, bet išliko tik vienas jų tomelis.
Tapyba ir kaligrafija
Kinijos mene tapybos ir kaligrafijos sąvokos yra glaudžiai susijusios.Jas jungia pirmiausia tos pačios priemonės bei medžiaga, ta pati technika , ta pati estetika, kurios reikalaujama iš menininko.Dažnai kiniečiai kaligrafiją stato net aukščiau tapybos, nes jos galimybių skalė daug platesnė.Tapytojas pirmiausia savo meninę realybę suvokiąs mentališkai, tam tikros intelektualinės disciplinos pagalba pagaudamas jos ritminį vitališkumą..Šitą ritminį vitališkumą realizuoja teptuko pabraukimas, kuris yra vienas svarbiausių tapybos ir kaligrafijos momentų.Brūkšnys turi būti galutinis;beveik visai negalima taisyti, ypač tapant šilke, todėl technika ir teptuko ritminė kontrolė turi būti absoliuti.Teptuko pabraukimas turi turėti aštuonias pagrindines kokybes (paprastumą, jėgą, eleganciją, šviežumą, raiškumą, švelnumą, pastovumą ir nuolat kintantį gyvybingumą) šešias būdingas savybes (dvasinį pilnumą, aiškumą, brandumą, gyvastingumą ir turtingumą),bet vengti keturių ydų (sustingimo, sausumo, vulgarumo bei silpnumo),ir trijų trūkumų (lėkštumo, nedailumo ir šaltumo).Spalva ir geometrinė perspektyva neturi daug reikšmės, ir todėl būdingiausia kinų tapyba yra monochroninė.Gamta prašokanti spalvas ir tušo tapyba turinti begalybę tonalinių galimybių.Rašalas turi šešias ‘spalvas’:juodumą, baltumą, sausumą, turtingumą, tirštumą ir skystumą.Perspektyvą kinų tapyboje pavaduoja poetinis principas.Ji yra daugiau estetinė nei geometrinė ir paremta pastovaus taško principu.Kinų teigimu, gamtovaizdy su kiekvienu žingsniu viskas kinta, todėl tapyba kaip tik ir turi parodyti tą kintamumą.Vienintelė kinų peizažinės tapybos kocepsija gamtos daviniams yra vadinamasis trijų planų kanonas (žemė, medžiai, kalnai).Kinų tapyba faktiškai yra spiritualinė imitacija, prašokanti normalios erdvės ir laiko kategorijas;ji neturi tikslų savyje pačioje, bet nuolat kintančiose nuotaikose, kurias privalo sukelti, todėl tapytojas visuomet stengiasi parodyti tik tai, kas yra neišvengiama, o visa kita palieka žiūrovo vaizduotei.
Ankstyviausių kinų tapybos pavyzdžių randame priešistorinių laikų keramikoje.Nuo istorinių laikų pradžios iki krikščioniškosios eros kinų menas tebebuvo vystymosi stadijose.Pirmą savo žydėjimą išgyveno Čieno dinastijos (265-420m.)periode.Tapybos iškilimas sutapo su moraline bei intelektualine periodo revoliucija.Šiuo periodu susiformavo visos pagrindinės kinų tapybos šakos:budistinė tapyba, peizažas, gėlių ir paukščių tapyba, žanrinė tapyba.Lygiagrečiai atsirado ir pagrindinės teorijos. Sui dinastijos (581-618m.)laikotarpis nedavė nė vieno žymaus vardo, Tano dinastija (618-907m.)buvo tikras kinų tapybos aukso amžius.Žymiausi šio periodo tapytojai buvo Vu Tao-cu, didžiausias kinų tapytojas apskritai, savo peizažuose ir portretuose tobulai realizavęs šešis kanonus ir garsus savo orchidėjos lapo linija.Pietų Indijos mokyklai būdingas tam tikras romantizmas, poetinė melancholija, laisvas teptuko pabraukimas ir subtilios spalvos, o Šiaurės mokykla pasižymi intelektualizmu, dėmesiu smulkmenoms, didesne energija ir tam tikra prabanga.Abiejuose šiuose stiliuose atsispindi jų kūrėjų asmenybės. Penkių dinastijų (907-960m.) periodu dominavo Pietų mokykla ir ypač išpopuliarėjo vadinamoji literatų tapyba, susiformavusi Zen doktrinos poveikyje, pasižyminti poetiniu subjektyvumu, kurios būdingiausia forma buvo bambuko tapyba.Tano periode prasidėjusi specializacija tapo savaime suprantama norma.Paukščių, gėlių ir vabzdžių tapyba pasiekė savo kulminaciją , duodama du reikšmingus šios rūšies tapytojus:Hsu His ir Huan Čuan Suno periode (960-1279m.), ypač Hui-cuno valdymo laikai , menas įgijo nepaprastai didelės reikšmės viešajame gyvenime ir buvo visokiais būdais remiamas;atsirado kolekcionierių;mano studijos tapo visuotinio dėmesio centru.Pietų mokykla ir toliau dominavo, vis daugiau reikšmės skirdama poezijai ir kaligrafijai.Perkėlus sostinę į Nankiną, padidėjo Šiaurės mokyklos įtaka dominavusi imperijos akademijos narių tarpe.Periodo pabaigoje išpopuliarėjo vadinamasis žaidimo rašalu metodas, kurio esmę sudaro laisvumas, intuicija ir nekreipimas dėmesio į tematinio modelio detales.Juano periode (1280-1368m.) poetinė tradicija ir toliau išlaikė savo pozicijas, tik šio laikotarpio menininkai daugiausia dėmesio skyrė koncepsijai ir subjektyvinėms konstrukcijoms.Mino dinastijos laikotarpyje (1368-1644m.)įsigalėjo tam tikras akademizmas ir didesnis respektas išorinei formai;kūrybinės intuicijos vietą užėmė amatininkiškas darbštumas ir akademinis šablonas;šalia peizažo labiau ėmė įsišaknyti figūrinė tapyba.Žymiausiu periodo tapytoju laikytinas Čou Jin.Skulptūra
Šešių dinastijų, Sui ir Tano periode pasireiškė stipri Indijos ir Vidurio Azijos tautų įtaka;jos poveiky animalinė skulptūra nepastojo specifiškai kinietiško charakterio ir jos meninis lygis krito.Šalia animalinės skulptūros, šiek tiek vėliau, išsivystė žmogiškų figūrų, skirtų mirusiojo patarnavimams (kape) ir sargybai skulptūra, savo žydėjimą pasiekusi Tano dinastijos laikais.Budistinė skulptūra atsirado maždaug kartu su budizmo įvedimu.Kapų ir antkapių skulptūroms būdingas humanistinis bruožas, gyvumas, o budistinės statulos pasižymi beasmeniškumu ir ramybe.Joms trūksta įvairumo:pozos visuomet tos pačios, individualinės charakteristikos, kuri galėtų būti priešinga Budos, kaip universalinės būtybės esmei.Iš Hano laikotarpio yra išlikę nemaža įvairaus dydžio ir įvairių medžiagų budistinės skulptūros paminklų.Žymiausi jų yra Junkano ir Lungmeno požemiuose.494 Vei sostinę perkėlus į Lojaną, skulptūros centru tapo Lungmenas.Lungmeno tradicijose pastebimos tos pačios įtakos, bet jų forma rafinuotesnė ir technika subtilesnė.Dar daugiau formalinio rafinuotumo randame Sui dinastijos budistinėje skulptūroje.Tano periode svetimos įtakos pradėjo sparčiai nykti;jų vietą užėmė humanistinė tendencija;Budos atvaizdai tapo žmogiškesni, traktavimas laisvesnis.Labai svarbų vaidmenį šiame laikotarpyje suvaidino tapybos įtaka, kuri ne tik pakeitė skulptūros pobūdį, bet ir nustelbė.Suno periode budistinė skulptūra išgyveno didžiausio nuosmukio epochą.Juano dinastijoje, lamaizmui tapus valstybine religija, skulptūros reikšmė ir lygis šiek tiek pakilo, bet senojo prestižo niekuomet neatgavo.Juano, Mino ir Čeno budistinė skulptūra pasižymėjo milžiniško formato darbais, kurių vertingiausi yra Ču Jun vartų Dangiškieji Karaliai, Mino dinastijos kapų figūros ir Lamos šventovės Buda Peipine.