Šikšnosparniai

Vasaros vakarais, kai tik nusileidžia saulė ir žemę pradeda gaubti sutema, medžioklėn išskrenda šikšnosparniai.Malonu žiūrėti, kaip jie, išskėtę odinius plėvinius sparnus, labai tyliai skraido virš sodų bei parkų ir gaudo vabzdžius.

Apžvelgę stuburinių gyvūnų raidos istoriją, mes tris kartus aptinkame gyvius lakūnus.Pirmieji lakūnai – tai milžiniški ropliai, kurie gyveno eoceno periode, vadinasi, prieš 73 milijonus metų.Maždaug tuo laiku atsirado ir pirmieji paukščiai, ir šikšnosparniai, bet pastarųjų griaučių liekanų rasta labai maža, tad apie jų pasirodymo laiką sunku ką nors tikro pasakyti.Vis dėlto yrra pagrindo manyti, kad jie išsivystė iš vabzdžiaėdžių žinduolių, būtent tokių, kurie gyveno medžiuose ir judėdavo šuoliais, stverdami laimikį.

Šikšnosparnių žinoma apie 1000 rūšių ir porūšių.Jie plačiai paplitę.

Kadangi šikšnosparnių yra įvairaus ūgio, pradedant mažyčiais, vos pelės didumo, ir baigiant didžiaisiais, nedidelio šuns ūgio, tad šikšnosparnius priimta skirstyti į didžiuosius ir mažuosius.Didieji savo galva ir snukiu panašūs į šunį ir todėl vadinami skrajojančiais šunimis, bet ne vien tik išvaizda skiriasi didieji nuo mažųjų, kitoks ir jų gyvenimo būdas, ypač maistas.Didieji šikšnosparniai minta įvairiais vaisiais, o maažieji, vadinami tikraisiais šikšnosparniais , ypač plėšrūs – jie minta gyvulinio pobūdžio maistu, daugiausia vabzdžiais.

Skrajojantieji šunys gausiai gyvena atogrąžų Azijos kraštuose iki Australijos, Naujosios Zelandijos ir Polinezijos salų.Tikrieji šikšnosparniai yra paplitę visame pasaulyje, išskyrus ašigalių kraštus.

Didžiuliai skrajojantieji šunys labai draugiškai sugyvena.Jie savo mi

iegui pasirenka tam tikras jiems patogias vietas, sakysim, didžiulius atogrąžų medžius.Iš ryto visi drauge sumiega, pakibę po šakomis, o vakare visi drauge pabunda ir išskrenda į savo ganyklas.Kitos šikšnosparnių grupės tik dieną praleidžia drauge, o , stojus vakarui pakrinka į visas puses.Trečios grupės šikšnosparniai laikosi poromis, kiekvienas susiranda užnarvį dienai praleisti, nors kartais viename užnarvyje galima jų rasti po kelis ar po keliolika.Prie šios grupės ir priklauso mūsų krašte gyvenantieji.

Mūsų krašte šikšnosparnių maža, ir mes ne taip dažnai juos matome.Visai kas kita šiltesniuose kraštuose.Jau Europos pietuose, Italijoje, Ispanijoje, jų žymiai daugiau.Net miestuose, stojus vakarui, jie zuja danguje visomis kryptimis, o daugiausia tropikuose.Techase yra kalnų urvas, vadinamas Ney-Kavern, kuriame susirenka apie 20 milijonų šikšnosparnių.Šis urvas ir buvo atrastas, atkreipus dėmesį, kad vakarais toje vietoje kelių kiilometrų pločiu šikšnosparniai užgožia saulę nelyginant tamsūs dūmai.Pietinėje Prancūzijoje, Pirėnų kalnuose yra urvai, kur visos lubos būna nusagstytos miegančiais šikšnosparniais.Įėjęs į tokį urvą, turi pasilenkti, kad savo galva neužkabintum įmigusių gyvuliukų.Tai smulkūs šikšnosparniai, didelių Europoje nėra.

Kas kita Australijoje, kur gyvena vidutinio šuniuko dydžio šikšnosparniai.Ten kartais dienos poilsiui jie užima kelių hektarų mišką, ir daugelis jų tūkstančių vienas prie kito pakimba ant visų medžių šakų.Jų taip daug, kad nė vienoje šakoje nėra laisvos vietos, o kartais šakos jų sunkumo neišlaiko ir lūžta.Visos ka
alnų olos, visi medžių uoksai Australijoje yra jų užimti.

Seniau šikšnosparnių buvo daugiau negu dabar.Dabartiniu laiku jų sumažėjo, matyt, todėl, kad vartojami insekticidai.Ši priemonė naikina ne tik vabzdžius, bet ir paukščius, bei visus gyvius, kurie tais vabzdžiais maitinasi.Ir tenka gailėtis, kad taip yra, nes visi Europos, Afrikos ir Amerikos šikšnosparniai žmogui labai naudingi – tai svarbūs kenksmingų vabzdžių naikintojai.Kaip žinome, pavojingiausia liga šiltuose kraštuose yra maliarija, ją platina uodai, o uodais daugiausia ir maitinasi šikšnosparniai.Medicinos statistika nustatė, kad kur daugiau šikšnosparnių, ten ir maliarija susergama rečiau.

Šikšnosparniai yra vieninteliai žinduoliai, kurie gali skraidyti ir skraido labai gerai.Skraidymui pritaikytos priešakinės kojos.Abi poros šikšnosparnių galūnių – penkiapirštės.Visi užpakalinių kojų pirštai ir priešakinių kojų pirmasis pirštas yra labai maži ir ginkluoti riestais nagais, o kiti keturi priešakinių kojų pirštai – labai ilgi, neturi nagų ir visi tarp savęs sujungti plona oda, kuri siekia užpakalinę koją, uodegą ir pereina į kitą kūno šoną.Priešakinių kojų pirmaisiais pirštais ir užpakalinių kojų pirštais naudodamasis šikšnosparnis vaikščioja, o nagais gali pakibti galva žemyn arba aukštyn.Kai kurių šikšnosparnių ir ausų kriauklės yra labai didelės, plonos, šiek tiek panašios į sparnus.Manoma, kad jos patikslina klausą.Panašiai kaip ir paukščiai vienos šikšnosparnių rūšys turi smailius, ilgus sparnus ir gali išvystyti didelį greitį, o kitos rūšys turi plačius bukus sparnus ir
r prasčiau skraido.

Dantų sistema panaši į vabzdžiaėdžių, ir tai dar kartą įrodo, kad šios dvi grupės yra giminingos.Daugelio rūšių ne tik ausys ilgos, plėvėtos, plėvėtų ataugų yra ir ant snukio, ant nosies ir tai suteikia šikšnosparniui gana keistą išvaizdą.Šikšnosparnių oda, sparnai ir visos tos jų plėvėtos ataugos turi ypatingos gyvybinės reikšmės.

Tarp nosies ir akies glūdi tam tikra liauka, gaminanti riebų tepalą.Tuo tepalu gyvuliukas pritepa ir masažuoja savo sparnus ir kitas odos ataugas.Šis veiksmas šikšnosparniui yra labai svarbus, nes net pagautas jis pasinaudoja kiekvienu momentu savo tualetui atlikti.Tai susiję su nepaprastais jautriais mikroskopinio didumo jutimo organais, išdėstytais visoje odoje.

Labai įdomus yra šikšnosparnių gebėjimas orientuotis ultragarso pagalba.Jau XVIII a. italų gamtininkas Spalancanis atliko tokį bandymą.Kambaryje įvairiomis kryptimis jis ištiesė daugybę stygų, o paskui ten prileido šikšnosparnių su užlipdytomis akimis.Jie skraidė po visą kambarį neužkabindami nė vienos stygos.Gamtininkas suprato, kad jiems orientuotis padeda ausys, ir užlipdė šikšnosparniams po vieną ausį.Tuomet jie jau menkiau orientavosi ir skraidydami paliesdavo stygas.Kai gamtininkas užlipdė abi ausis, gyvuliukai išvis negalėjo skristi, nes nuolat susidurdavo su stygomis.Iš to padaryta išvada, kad šikšnosparnis jaučia suspausto oro tankumą, artindamasis prie kieto daikto, o jo ausys to suspausto oro tankumą registruoja.

Tuomet dar neturėta supratimo apie ultragarsą.Šiandien yra žinoma, kad šikšnosparniai leidžia garsus, kurie mū
ūsų ausiai yra visiškai negirdimi, būtent 30 000 –70 000 virpesių per sekundę.Tuos garsus jie leidžia savo gerklomis pro atdarą burną arba šnerves.Susidūrę su kokia nors kliūtimi, pavyzdžiui su skrendančiu vabzdžiu, ultragarsai yra atmušami ir aidu grįžta į šikšnosparnio ausį (kuri labai sudėtinga), o iš ten – į tam tikrus smegenų centrus, kur jie atitinkamai įvertinami.Kaip jau buvo sakyta, kai kurių šikšnosparnių ausys labai didelės su daugybe ataugų, vingių ir smulkių mikroskopinių jutimo organų.Tai įgalina šikšnosparnį nepaprastu tikslumu įvertinti atmuštų garsų atstumą ir kryptį.Tad nenuostabu, kad tamsiose olose, kur kartais susispiečia pusė milijono šių žvėrelių, jie gali ilgai skraidyti neužkabindami vienas kito.Tokiose apystovėse su infraraudona šviesa buvo nufilmuotas šis nepaprastas reiškinys.Visame kūno paviršiuje, ypatingai sparnuose, ausies paviršiuje ir visose odos ataugose, netgi uodegos odoje yra apsčiai smulkiausių jutimo organų, kurie signalizuoja gyvuliukui net apie silpniausias oro sroves.Tokius puikius išradimus kaip echolotas, radiolokatorius, kuriuos sukūrė žmogus, gamta jau buvo išradusi prieš dešimtis milijonų metų.

Panašiai kaip ir paukščiai, šikšnosparniai turi gerą vietos atmintį.Kai kurios jų rūšys rudenį išskrenda į šiltesnius kraštus žiemos praleisti.Šis reiškinys paaiškėjo pradėjus juos žymėti (uždedant numeruotą žiedą).Pavyzdžiui iš Maskvos nakvišos skrenda žiemoti į Bulgariją.Joms tenka įveikti 2 300 km.Bet dauguma rūšių praleidžia žiemą ten pat, kur ir vasarą, susirasdami ramius, tik šiltesnius užnarvius, uoksus.

Dienos metu šikšnosparniai miega.Dauguma pradeda skraidyti jau vakaro prietėmiuose, bet kiekviena rūšis turi savo “darbo” valandas, kai kurios rūšys pradeda skraidyti gana anksti, net penktą valandą.Kiekviena rūšių turi savo priprastą vietovaizdį – vienos mėgsta mišką, sodą, kitos – apgyventas vietas, dar kitos – stovinčius vandenis.Kadangi šikšnosparniai labai naudingi, kai kuriose Europos valstybėse jie globojami.

Įdomus dalykas, kad šikšnosparnius ramybės metu, vadinasi dieną, ištinka letargija, tai yra jų kūno temperatūra susilygina su aplinkos temperatūra.Panaši būklė susidaro ir žiemą,įmygio metu.Mūsų klimato sąlygomis, kai oro temperatūra yra nukritusi iki 8-10 laipsnių šalčio, šikšnosparniai sulenda į tokias vietas, kur tikisi šilčiau praleisti žiemą.Tuomet visos jų gyvybinės funkcijos sulėtėja, kvėpavimas darosi retesnis, rečiau plaka širdis, bendra kūno temperatūra krinta, ir tokia būklė trunka 5-6 mėnesius.Tai žiemos įmygis, nors jis su tikru miegu turi mažai bendro.Iš tokios būklės gyvuliukas gali protarpiais neilgam pabusti.Šiltesniame klimate kai kurie šikšnosparniai netgi išskrenda iš savo užnarvių, bet netrukus grįžta atgal ir įmygio būklė tęsiasi.Žiemos įmygis nėra vien šikšnosparnių ypatybė, nes žiemą užmiega ir kiti žinduoliai, ropliai ir varliagyviai.

Poravimasis įvyksta rudenį, bet jauniklį patelė atsiveda tik kitą vasarą.Jauniklių būna vienas, rečiau du.Ką tik gimęs jauniklis yra visai plikas, bet jau turi dantis, kuriais įsikabina motinos spenių, ir jų nepaleidžia pirmas 3-5 dienas.Tuo laikotarpiu patelė skraidydama nešiojasi jauniklius, ir tik vėliau, išskrisdama medžioti palieka juos guolyje.Kai kurie šikšnosparniai besiilsėdami savo sparnais apgaubia jauniklį.Jaunikliams paaugus motina ne tik juos žindo, bet ir maitina sukramtytais vabzdžiais.

Visos tos šikšnosparnių rūšys, kurios gyvena vidutinio klimato srityse yra neabejotinai žmogui naudingos.Žinomas šikšnosparnių specialistas A.Kuziakinas rašo:”Šikšnosparniai suėda begalę vabzdžių.Viena naktinė porcija prilygsta trečdaliui šikšnosparnio svorio (šikšnosparnis svaria 10-12 gr.).Bachardeno oloje (Turkmėnijoje) gyvena apie 40 000 šikšnosparnių.Taigi vien tik šios kolonijos šikšnosparniai per vieną naktį suėda apie 150 kg vabzdžių, kitaip sakant, apie pusantro milijono vidutinio didumo vabzdžių”.Kitas šios srities specialistas N.Oleinikovas teigia, kad minėtoje oloje nuo senų laikų susidaręs guano (mineralizuotų šikšnosparnio išmatų) sluoksnis siekia apie 733 tonas svorio.

Minėtas zoologų kraštas (Turkmėnija) nuo senų laikų pagarsėjęs kaip maliarijos ir leišmaniozės židinys, bet tuose rajonuose, kur gausu šikšnosparnių, šios ligos pasireiškia daug rečiau, ir manoma, kad tai yra šikšnosparnių nuopelnas, nes jie apvalo kraštą nuo uodų ir kitų vabzdžių, kurie tas ligas platina.Šikšnosparniai naudingi ir dėl to, kad jie suėda didelį kiekį sodo ir žemės ūkio kenkėjų.

O atogrąžų kraštuose ne visi šikšnosparniai yra žmogui naudingi.Azijos pietų rytuose, Australijoje, iš dalies Afrikoje, kaip jau minėjome, gyvena stambūs, šuniuko dydžio šikšnosparniai, kurie minta vien tik vaisiais ir pridaro sodų savininkams didžiausių nuostolių.Kas vakarą gausūs jų būriai nusiaubia vaismedžius, vienus vaisius suėda, kitus vien apgadina ir numeta ant žemės.Mažai padeda tinklai, kurias yra supami medžiai, negelbsti net prožektoriai.Veiksmingesnės yra štai kokios priemonės.Ryto sambrėškyje šikšnosparniai grįžta ten, kur jie yra įpratę praleisti dieną.Sutupia pasirinktuose medžiuose visas jų būrys, įsikibę į šakas užpakalinių kojų nagais, galvom žemyn, apsigaubę savo plačias sparnais, ir sumiega iki kito vakaro.Tada žmogus įtaiso medyje bombą, sujungtą su elektros baterija.Paspaudus mygtuką tokia bomba susprogdinama, ir iškart žūsta šimtai kenkėjų.Stambūs kai kurių atogrąžų kraštų šikšnosparniai turi neblogą mėsą, kurią mielai valgo vietiniai gyventojai.

Kai kurie šikšnosparniai minta augalų žiedais.Vieni jų suėda žiedus ištisai, kiti siurbia nektarą arba nulaižo žiedadulkes.Mintantys nektaru žvėreliai apdulkina nemažai naktį pražystančių augalų.

Yra šikšnosparnių, žvejojančių žuvis.”Naktinis žvejys”, skraidydamas virš vandens ir pastebėjęs žuvį, neria žemyn ir . akimirksniu žuvis jau spurda jo naguotose letenose.

Smulkių šikšnosparnių vargiai rastume zoologijos soduose, bet minėtų stambių skrajojančių šunų aptikti galima.Jie gerai pakelis nelaisvę ir netgi joje veisiasi.

Didieji šikšnosparniai nuo mūsiškių skiriasi ne tik ūgiu, bet ir išvaizda.Jie neturi odos ataugų snukyje, o ausys yra įprastos išvaizdos.Ir suprantama:visi tie priedai – tai priemonės vabzdžiams medžioti, o didieji šikšnosparniai minta vaisiais.Iš galvos ir snukio jie daugiau panašūs į lapę ar šuniuką, todėl ir vadinami skrajojančiais šunimis arba lapėmis.Ieškodami maisto jie dažnai atlieka tolimas keliones, kartais net perskrenda kelių dešimčių kilometrų pločio jūros sąsiaurius.

Didžiausia šios grupės rūšis vadinama kalongu (Pteropus vampyrus).Jų kūno ilgis siekia 30cm, o išplėstų sparnų tarpugalis – 1 m 50cm.Šią rūšį dažniausiai randame zoologijos soduose, o prie pusiaujo kalongai atrodo įspūdingai.Dienos metu kalongus galima matyti dideliais būriais įsikabinusius į aukštų medžių šakas.Jie gyvena Ost Indijoje.

Afrikoje gyvena keisto snukio (panašus į briedžio snukį) buožgalvis šikšnosparnis (Hypsignathus monstrosus), kurio išskėsti sparnai siekia metrą ilgio.Naktimis jis kvaksi panašiai kaip varlė.Šiaip mažieji šikšnosparniai gyvena visame pasaulyje iki poliarinio rato, bet visdėlto šiltuose kraštuose jų gausiausia.Jų yra apie 750 rūšių.Lietuvoje gyvena apie 15 rūšių mažųjų šikšnosparnių.Mažieji daugiausia minta vabzdžiais, taigi ir jų dantys smaili, tarsi raidė W, prisitaikę vabzdžių chitinui triuškinti.

Lietuvoje pažymėtini mažytis šikšnys nykštukas (Pipistrellus pipistrellus) ir kiek už jį didesnis Natuzijaus šikšnys (Pipistrellus nathusii).Šios dvi rūšys mėgsta gyventi netoli žmonių.Taip pat Lietuvoje neretas plačiaausis šikšnosparnis (Barbastella barbastellus);jis vidutinio dydžio, skiriasi nuo kitų tuo, kad vidiniai jo ausų kraštai susiliečia.Rudasis nakviša (Nyctalus noctula) skiriasi nuo kitų savo dideliu ūgiu, – išplėtęs sparnus ore, prilygsta vieversiui.Vėlyvasis šikšnys (Vespartilio serotinus) yra tokio pat dydžio kaip rudasis nakviša.Dažnas ūsuotasis šikšnosparnis (Myotis mystacinus).Ausytasis šikšnosparnis (Plecotus auritus) pažymėtinas savo didžiulėmis ausimis.Lietuvoje tai viena iš dažniausiai sutinkamų rūšių.

Pietų Amerikoje gyvena savotiški šikšnosparniai, vadinami vampyrais (Desmodus rotundus).Tai baikštūs, nedideli žvėreliai(masė apie 30 gramų), kurių paniškai bijo žmonės, nors vampyrų aukomis jie tampa labai retai.Tyliai nutūpęs ant grobio ar arti jo, vampyras atsargiai šliaužia prie apnuogintų kūno dalių – ausies krašto, šnervių, uodegos pamato, kelio linkimų, kirkšnių – ir atsargiai aštriais kaip skustuvo ašmenys priešakiniais dantimis prakanda odą, godžiai geria iš žaizdos srūvantį kraują.Pirmas vampyrų mitybos būdą aprašo Darvinas, ištyręs jį per savo kelionę “Biglio” laivu, būdamas Pietų Amerikoje.Darvino tarnas pagavo vampyrą tuo momentu, kai jis, nutūpęs ant arklio, gėrė kraują.Šiaip vampyro padaryta žaizdelė nepavojinga, bet visa bėda, kad jis savo įkandimu gali užkrėsti gyvulį ar žmogų ištisa eile pavojingų ligų sukėlėjų, kaip pasiutligės virusais, tripanosomomis.Gyvuliai, kurių krauju kasnakt minta kraugeriai žvėreliai, liesėja, blogai ėda, kartais ir stimpa.

Leave a Comment