Apie 2500 m. pr. Kr. Indo upės slėnyje atsirado viena iš ankstyviausių civilizacijų. Beveik tūkstantmetį čia klestėję miestai pamažu sunyko. Iš Centrinės Azijos atsikėlę klajokliai arijai susimaišė su vietos gyventojais. Susiliejus jų kultūroms, susiformavo nauja ir savita civilizacija. Tas laikotarpis vadinamas vedų vardu, nes apie jį žinoma tik iš vedų — seniausių indų rašytinių kūrinių.Apie 2000 m. pr. Kr. Azijos rytuose užgimė kita civilizacija. Ji susiformavo dabartinės Kinijos teritorijoje, Geltonosios upės baseine, todėl vadinama Geltonosios upės civilizacija. Dėl gamtinių sąlygų ji buvo labiausiai atskirta nuo kitų.Indo ir Geltonosios upės civilizacijos paliko žmonijai mokslo žinių, naujų religijų, svarbių išradimų. Apie tai pasaulis sužinojo tik po daugelio šimtmečiu.
Paslaptingoji lndo civilizacija
Kol kas nesugebama atsakyti į daugelį svarbių klausimų apie ankstyviausią Indo civilizacijos laikotarpį, todėl jis išlieka slėpiningiausias.
Kalnų, slėnių ir džiunglių kraštas Gamtos sukurtos ribos atskyrė Indiją nuo aplinkinio pasaulio. Iš pietų, pietryčių ir pietvakarių ją skalauja Indijos vandenynas ir Arabijos jūra. Šiaurėje Himalajų kalnai skiria ją nuo Azijos. Kalnai tarsi siena: pastoja kelią šiauriniams vėjams, o senovėje jie saugojo ir nuo klajoklių. Iš Himalajų išteka dvi upės – Indas ir Gangas. Vandeningos upės kasmet patvinsta ir nukloja slėnius derlingomis sąnašomis. Slėniai yra tinkamiausia vieta žemdirbystei.Į pietus nuo Indo ir Gango upių, Indostano pusiasalyje, stūkso plokščiakalnis. Jame daug vario ir geležies telkinių. Čia auga tankūs miškai – džiunglės.
Mohendžo Daro ir Harapos griuvėsiai liudija Apie 2500 m. pr. Kr., kai egiptiečiai statė piramides, o mūsų krašte pasirodė indoeuropiečiai, Indo slėnyje iškilo miestai. Žymiausi iš jų – Mohendžo Daras ir Harapa. Jie labai panašūs. Tiesios gatvės dalijo miestus į gyvenamuosius kvartalus. Miestiečiai gyveno vieno, dviejų ir net trijų aukštų namuose, pastatytuose iš degtų plytų. Namuose buvo įrengta kanalizacija. Tokios geros miesto kanalizacijos sistemos neturėjo niekas Senovės pasaulyje. Miesto centre stovėjo didingi rūmai, įrengti grūdų sandėliai, baseinai, prekyvietės.Indo slėnyje gyventojai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Klestėjo amatai ir prekyba. Vietos amatininkų dirbiniai pasiekdavo net Šumerą.Apie 1700 m. pr. Kr. Indo slėnyje miestai pradėjo nykti. Kodėl? Vieni mano, jog upė pakeitė vagą ir potvynių metu nebetręšė šalia miestų esančių laukų. Kiti spėja, kad žmonės nualino žemę, iškirto medžius, todėl išsikėlė kitur. Galbūt kilo didžiulis potvynis, o gal gyventojus išžudė įsiveržę klajokliai.Beveik nieko nežinoma apie tuometinų žmonių religiją, valdžios sistemą. Neiššifruotas jų raštas.
Kilmingieji keičia Indijos veidą
Apie 1500 m. pr. Kr. Indo slėnį užplūdo arijų gentys, atsikėlusios iš Centrinės Azijos. Save jie vadino arijais, t. y. kilmingaisiais. Arijai – indoeuropiečiai.Ateiviai labai skyrėsi nuo vietos gyventojų. Čiabuviai gyveno miestuose, vertėsi žemdirbyste, amatais ir prekyba. Arijai buvo klajokliai, todėl miestuose negyveno. Senieji Indo slėnio gyventojai buvo raštingi, o arijai – neraštingi. Turtinga jų žodinė kūryba buvo per-duodama iš kartos į kartą. Jų gimtoji kalba, vadinama sanskritu, išliko iki mūsų laikų.Pamažu kilmingieji apsigyveno Indostano pusiasalyje. Ėmė verstis žemdirbyste, tapo sėslūs ir susimaišė su vietos gyventojais. Čiabuvių ir arijų kultūros susiliejo, sudarydamos savitą civilizaciją. Ji gyvavo maždaug tūkstantmetį, t. y. 1500 m. – 500 m. pr. Kr.Indijos gyventojai susiskirstė į kastas, griežtai atsiribojusias viena nuo kitos. Jų kūrėju laikomas aukščiausias indų dievas Brahma. Iš savo burnos jis sukūręs brahmanus, t. y. žynius. Iš rankų sukūręs karius ir valdovus, vadinamus kšatrijais. Valstiečiai, pirkliai ir amatininkai priklausė trečiajai kastai, vadinamiesiems vaišijams. Juos Brahma sutvėręs iš šlaunų. Iš purvinų pėdų dievas sukūręs tarnus – šudras. Jais tapo senieji Indijos gyventojai, pavergti arijų. Buvo žmonių, kurie kastoms nepriklausė. Jie laikyti nešvariais nuo pat gimimo. Kiti bijojo juos net paliesti.Pasak indų tikėjimo, žmogaus priklausymą kastai lemia jo gimimas. Kiekvienas žmogus turįs sąžiningai vykdyti jam pavestas pareigas. Po mirties tokio žmogaus siela susilauks malonės: ji atgims aukštesnės kastos žmogaus kūne. Indai šventais laikė karvę, gyvatę, Gango upę, lotosą.
Indo civilizacijos palikimas Senovės Indijoje buvo gausu literatūros. II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje indai sudarė vedas – savotiškus rinkinius. Vedose surašė tai, ką šimtmečiais žyniai žodžiu perduodavo iš kartos į kartą. Tai religinės giesmės, maldos, legendos ir padavimai apie pasaulio atsiradimą, aukojimo papročiai ir kita.Tuo laikotarpiu užrašytos vienos žinomiausių žmonijos poemų – “Ramajena” (“Ramos nuotykiai”) ir “Mahabharata” (“Bharatos šeimos istorija”). Jose pasakojama apie didvyrių žygius, kovas ir nukariavimus. VI a. pr. Kr. Šiaurės Indijoje atsirado nauja religija – budizmas. Jos pradininku laikomas princas Gautama, pramintas Buda, t. y. praregėjusiu. Jis skelbė, jog visi žmonės yra lygūs, nepaisant kastos, kuriai jie priklauso. Buda sakė, kad bet kuris noras verčia žmogų kentėti, todėl geriausia yra atsisakyti žemiškų gėrybių ir nieko nesiekti. Jeigu tai žmogui pavyksta, jis po mirties nebeatgimsta naujoms kančioms.Budizmas Indijoje netapo vyraujančia religija, tačiau išplito po visą pasaulį. Šiandienbudizmas yra viena iš trijų pasaulio religijų.Indai pirmieji ėmė vartoti ženklą, reiškiantį nulį. Jų skaičiavimo sistema naudojama dabar beveik visame pasaulyje. Šį išradimą pirmieji perėmė arabai, o iš jų – europiečiai. Dėl to šiuos skaičius vadiname arabiškais.Indija – šachmatų tėvynė. Šachmatai rodo tuometinės indų kariuomenės išsidėstymą:pirmąją eilę sudarė pėstininkai, antrosios eilės centre – karalius, šalia jo – karininkai (rikiai), toliau, šonuose, – kovos drambliai, arkliai ir vežimai (žirgai).
Civilizacijos sunykimasVisą tūkstantmetį nuo arijų atsikėlimo Indija nebuvo vieninga valstybė. Ją sudarė daug smulkių, nuolat tarpusavyje kariaujančių karalysčių.512 m. pr. Kr. Indo slėnį užkariavo Persijos karaliaus Darijaus I kariuomenė. Beveik po 200 metų Šiaurės Indija atiteko užkariautojams makedoniečiams ir graikams. Mirus jų valdovui Aleksandrui Makedoniečiui, indai sukilo ir išvijo graikus. Indams vadovavo jaunas karys Čandragubta. Jo kariuomenė nukariavo kaimynines kunigaikštystes ir suvienijo visą Šiaurės Indiją. Indija tapo imperija. Čandragubtos anūkas Ašoka praplėtė jos teritoriją, prijungdamas centrines Indostano pusiasalio sritis. Po jo mirties imperija suskilo į smulkias karalystes.
Geltonosios upės civilizacijaCivilizacijos lopšys Kinija iš visų pusių apsupta gamtos sukurtų užtvarų – vandenyno, kalnų ir dykumų.Kalnuotos Kinijos rytinėje dalyje plyti lyguma. Per ją teka dvi didelės upės: Jangdzė (Mėlynoji upė) ir Huanghė (Geltonoji upė). Pastaroji taip vadinama todėl, kad tekėdama prineša į slėnį daugybę geltono derlingo dumblo.Liūčių metu Geltonoji upė išsilieja ir apsemia visą slėnį. Kartais vanduo išplauna dirvožemį ir upė išrausia naują vagą. Drumzlina tėkmė nusineša ištisus kaimus. Dėl to kinai upę vadina Kinijos nelaime arba klajojančia upe.IV – III tūkstantmetyje pr. Kr. žmonės apsistojo derlingose žemėse Geltonosios upės vidurupyje. Jie buvo žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Vėliau išmoko auginti šilkverpio vikšrus ir iš šilkinių siūlų audė nuostabius audinius.
Dinastijų laikotarpis Savo šalį kinai vadino Viduriniąja karalyste, kadangi manė ją esant pasaulio viduryje. Apie XVII a. pr. Kr. Viduriniąją karalystę užvaldė Šangų dinastija. Kiniečiai manė, jog karališką valdžią suteikia dangus, todėl savo karalius vadino dangaus sūnumis. Karaliai kartu su didikais gyveno miestuose. Už miesto sienų įsikūrę amatininkai sudarė atskirą gyventojų sluoksnį. Jie gamino šilko audinius, liejo iš bronzos įvairius daiktus. Gausiausią gyventojų sluoksnį sudarė žemdirbiai. Geltonosios upės slėnyje jie supylė pylimus, iškasė drėkinimo kanalus. Prižiūrimuose laukuose per metus užaugindavo du derlius.XIa. pr. Kr. į Šangų karalystę įsiveržė iš vakarų atklydę klajokliai — Džou. Užėmę Šangų žemes, ateiviai sukūrė Džou valstybę. Pamažu didėjo dirbamos žemės plotai, augo miestai, tobulėjo amatininkų darbas, turtėjo diduomenė. Vyko permainos šalies valdyme. Pradėta rinkti mokesčius. Valdovai ėmė remtis valdininkais, bet ne kilmingąja diduomene.VIII a. pr. Kr. Džou karalystė nusilpo ir nebepajėgė apsiginti nuo klajoklių puldinėjimų. Valstybė suskilo į kunigaikštystes. Jos kariavo ir su klajokliais, ir tarpusavyje. Penkis šimtmečius Kinija buvo susiskaldžiusi.
Suvienytoji Kinija III a. pr. Kr. Kinijoje stipriausia buvo Cino karalystė. 221 m. pr. Kr. Cino karalius užkariavo kitas valstybėles. Jis pasivadino imperatoriumi Cin Ši Chuandžiu, t.y. “pirmuoju dieviškuoju valdovu iš Cinų giminės”.
Šalyje buvo įgyvendintos reformos. Imperija padalyta į sritis. Jų valdytojus skirdavo imperatorius ar jo artimieji. Nustatyti vieningi matų, svorio ir piniginiai vienetai. Nutiesti geri keliai. Šiaurinėje šalies dalyje pradėta statyti Didžiąją sieną. Ji turėjo apsaugoti kraštą nuo klajoklių hunų puldinėjimų. Imperatorius įsakė pastatyti puošnią sostinę.Didžiulei statybai remti ir kariuomenei išlaikyti reikėjo daug lėšų, todėl gyventojus slėgė nuolat didėjantys mokesčiai. Nepasitenkinimas šalyje augo. Cin Ši Chuandžiui mirus, prasidėjo valstiečių sukilimai. Prie valstiečių prisijungė kariai, miestiečiai ir kunigaikščiai. Cinų imperija subyrėjo, o sostinė buvo apiplėšta.Nuo 206 m. pr. Kr. įsigalėjo Chanų dinastija. Ji valdė Kiniją apie 400 metų. Stipri imperatoriaus valdžia surinktus mokesčius panaudojo kariuomenei stiprinti, valdininkams išlaikyti, keliams ir kanalams statyti. Kinai sėkmingai kovojo su puldinėjančiais klajokliais. Toliau statė Didžiąją sieną.Tuo laikotarpiu ilgas kelias, ėjęs iš Kinijos per Iraną į Priešakinę Aziją, buvo pramintas Didžiuoju šilko keliu. Juo iš Kinijos buvo gabenamas šilkas, kuris patekdavo į Europą.Imperatoriai siekė užkariauti aplinkinius kraštus. Nuolatiniai karai išsekino šalį. Valstiečių skurdą dar labiau didino potvyniai ir badas. I a. pr. Kr. jų nepasitenkinimas peraugo į sukilimą. Jis vadinamas Raudoni,jų antakių sukilimu, nes sukilėliai buvo nusidažę antakius raudonai, kad skirtųsi nuo imperatoriaus karių. Keli šimtai tūkstančių alkanų ir įniršusių valstiečių užėmė sostinę ir nuvertė imperatorių. Tačiau Chanų dinastija sugebėjo atkurti valdžią.183 m. įsiliepsnojo Geltonųjų raiščių sukilimas. Ant sukilėlių galvų buvo geltoni raiščiai. Sukilimui vadovavo trys broliai vienuoliai Čžanai. Jie ragino nuversti imperatorių ir įkurti Geltonąją teisingumo karalystę. Apie 20 metų trukusio sukilimo metu imperatorius buvo nuverstas. Chanų dinastijos valdymas baigėsi. Imperija suskilo į daugybę smulkių valstybėlių.Prieš rnirtį Cin Si Chuandis įsirengė kapą, kuriame “apgyvendino” apie 7500 molinių karių – asmens sargybinių.Senovės kinų ku1tūra II tūkstantmetyje pr. Kr. kinų tauta sukūrė raštą. Rašto ženklai buvo hieroglifai. Kiekvienas ženklas reiškė atskirą žodį. Skirtingai nuo kitų tautų, kinų raštas darėsi vis sudėtingesnis: Šangų laikais buvo apie 2 000 hieroglifų, Chanų – 18 000, o šiandien priskaičiuojama net 50 000!Pradžioje žmonės rašė ant bambuko lentelių. Imperatoriaus dokumentus rašė ant šilko. I a. kinai išrado popierių. Jį gamino iš skudurų ir medienos. Tekstai buvo rašomi vertikaliais stulpeliais iš dešinės į kairę. Raštininkai naudojo nusmailintas lazdeles arba teptukus, kuriuos merkdavo į dažus.Kinai sukaupė daug mokslo žinių. Jie stebėjo dangų ir įsivaizdavo, kad pasaulis yra panašus į kiaušinį: Žemė panaši į trynį, o dangus – į kiautą. Prie dangaus pritvirtinti šviesuliai kartu su juo sukasi aplink Žemę.Kinai užrašinėjo karavanų vedlių ir jūreivių pasakojimus. Pagal juos I tūstantmetyje pr. Kr. pradėjo sudarinėti žemėlapius. Išrado kompasą. Išmoko pagaminti paraką, kurį naudojo fejerverkams. Išrado prietaisą žemės drebėjimams užrašyti – seismografą. Išsirutuliojo matematika ir medicina.Žymiausias senovės Kinijos išminčius buvo Konfucijus, gyvenęs VI a. pr. Kr. Jis mokė garbinti protėvius, laikytis senųjų papročių ir įstatymų. Išminčius stengėsi išlaikyti senąją krašto kultūrą. Jo mokslas vėliau paplito visoje Kinijoje.Dalis senovės kinų išradimų pateko į Europą, pvz., popierius ir šilkas. Kiti išradimai – kompasas, parakas, seismografas – nepaplito už Rytų Azijos ribų. Dėl to Vakarų kraštai juos taip pat turėjo išrasti.
Hetitai
Pietvakarinėje Azijos dalyje nuo seno kryžiavosi klajoklių ir prekeivių keliai. Įvairios tautos čia apsistodavo besikeldamos iš vienų vietų į kitas. Rytiniame Viduržemio jūros krante įsikūrė žydai ir finikiečiai. Mažojoje Azijoje apsigyveno hetitai ir lydai. Vėliau šias tautas nukariavo iš rytų atklydę persai. Šių tautų įnašas į žmonijos istoriją labai reikšmingas: atsirado naujos religijos, naujas raštas, pasiekta laimėjimų gamyboje, prekyboje bei kitose srityse.
Hetitų “išradimas” Beveik tris tūkstantmečius hetitai buvo užmarštyje. Apie juos užsimenama Biblijoje, tačiau tyrinėtojai į tai neatkreipė dėmesio, nes hetitai minimi greta kitų nereikšmingų tautelių ir genčių.
1834 m. prancūzų keliautojas ir archeologas Šarlis Teksjė dabartinėje Turkijos teritorijoje užtiko senovės miesto liekanas. Niekas neįtarė, jog tai – Hetitų imperijos sostinės – Chatušo miesto – griuvėsiai.Praėjus penkiems dešimtmečiams anglų mokslininkas Arčibaldis Seisas paskelbė, kad prieš 3000 ar 4000 metų Mažojoje Azijoje gyveno didelė ir galinga hetitų tauta. Beveik tuo pat metu airių kunigas Viljamas Raitas išleido knygą “Hetitų imperija”. Vieni žavėjosi mokslininkais, kiti laikė juos įžūliais žmonėmis. Juk negalėjo iš žmonijos atminties išdilti kitados klestėjusi valstybė, dargi vadinama imperija! Pašiepiant tyrinėtojus, juos netgi imta vadinti hetitų “išradėjais”..XIX a. pabaigoje “išradėjų” gretos pasipildė. Pradėta organizuoti mokslines ekspedicijas, imta tyrinėti hetitų paminklus. Tyrinėjimus apsunkino neįskaitomas hetitų dantiraštis. 1915 m. čekų mokslininkas Bedržichas Hroznas iššifravo rašmenis. Jis nustatė, jog hetitų kalba esanti indoeuropietiška, o patys hetitai – indoeuropiečiai.Galybės amžiaiApie 1800 m. pr. Kr. Mažojoje Azijoje susikūrė Hetitų valstybė. Gamtinės sąlygos čia buvo kitokios nei Egipte ir Mesopotamijoje. Žemės paviršius buvo nusėtas kalnagūbriais. Upių buvo mažai ir nė viena jų netiko laivybai. Žemė, išskyrus siaurus paupių ruožus, buvo nederlinga. Tačiau kalnų gelmėse slypėjo gausūs rūdos, vario, geležies ir sidabro telkiniai. Nestigo statybinio akmens ir medienos. Žemės turtai sudarė palankias sąlygas plėtoti prekybą.Hetitų valstybė, kurios pavadinimo kilmė siejama su čia gyvenusiomis chatų gentimis, nebuvo vieninga. Valstybę sudarė smulkios karalystės. Jų valdovai prisiekdavo vyriausiajam hetitų karaliui, gyvenusiam Chatuše. Miestas buvo įkurtas saugioje vietoje, ant aukštos kalvos. Jį supo stačios uolos su gilia praraja. Mieste buvo keli geriamojo vandens šaltiniai.XVII a. pr. Kr. prasidėjo Hetitų galybės laikai. Karalius Muršilis I praplėtė teritoriją pietuose, užkariavo Šiaurės Siriją ir net nusiaubė Babiloną. Ilgainiui Hetitų valstybė tapo imperija. Vakaruose jos sienos siekė Egėjo jūrą, rytuose – Eufrato aukštupį, pietuose – Viduržemio jūrą ir Libano kalnus.Čia, Sirijoje, susikirto hetitų ir egiptiečių interesai. 1296 m. pr. Kr. prie Kadešo susirėmė Mutavalio ir Ramzio II kariuomenės. Abi kariuomenės patyrė didžiulius nuostolius. Istorikai šias kautynes laiko vienomis didžiausių Senovės pasaulyje.Nors hetitai sudarė taikos sutartį su egiptiečiais, tačiau pavojus jiems tebegrėsė. Kovose nusilpusią Hetitų imperiją apie 1200 m. pr. Kr. užgriuvo laukinės gentys iš vakarų. Jas egiptiečiai vadino jūros tautomis. Hetitai tarsi paskendo tarp atėjūnų. Išlikusias hetitų valstybėles nukariavo asirai.
Hetitų palikimas Hetitai laikomi svarbiausiais tarpininkais tarp Azijos ir Europos tautų. Vis dėlto jie buvo reikšmingų išradimų autoriai ir naujovių platintojai.II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje jie išmoko lydyti geležį. Ją lydyti buvo daug sunkiau nei bronzą, nes reikėjo aukštos temperatūros. Iš pradžių geležį naudojo tik karališkoms dovanoms – kardams ir įvairioms statulėlėms. Geležis tuomet buvo net 40 kartų vertingesnė už sidabrą!Vėliau geležis labai paplito. Iš jos pradėta daryti amatininkų įrankius ir kareivių ginklus. Iš geležies padarytu ginklu nesunkiai buvo galima perdurti priešininko bronzinį skydą. Mažojoje Azijoje geležies netrūko, todėl nebereikėjo iš toli gabenti nei vario, nei alavo.Manoma, jog hetitai geležies lydymo paslaptį išsaugojo iki valstybės žlugimo. Po to jų išradimą perėmė Egipto ir Mesopotamijos gyventojai.Hetitai – lengvo kovos vežimo kūrėjai. Vežimai, padaryti iš medžio, turėjo ratus su stipinais, todėl buvo labai lengvi ir manevringi. Kiekviename vežime būdavo trijų žmonių įgula: vežėjas, šaulys ir skydininkas. Egiptiečių kovos vežime skydininko nebuvo, todėl šaulys privalėjo ne tik šaudyti, bet ir atmušinėti priešininko strėles ar ietis.
Hetitai garsėjo savo žirgais. Juos daug šerdavo ir treniruodavo. Per naktį žirgai nubėgdavo daugiau kaip 100 kilometrų. Nepamainomi žirgai, lengvi kovų vežimai ir geležiniai dirbiniai turėjo įtakos Hetitų valstybės galiai.
Ar hetitai – mūsų protėvių giminaičiai?
XIX a. pabaigoje kilęs susidomėjimas hetitais neaplenkė ir šviesiausių mūsų krašto žmonių. Dar 1899 m. Jonas Šliūpas knygoje “Lietuvių protėviai Mažojoje Azijoje” tvirtino, kad Mažosios Azijos tautos yra giminingos lietuviams tiek pat, kiek šiandien giminiuojasi lietuviai, žemaičiai, išmirę prūsai ir latviai. Jis dar gerokai anksčiau, nei mokslininkai pripažino hetitus indoeuropiečiais, įrodinėjo, jog Mažoji Azija yra indoeuropiečių protėvynė.Hetitais domėjosi ir jų giminystės ryšius su lietuviais bandė atskleisti Jonas Basanavičius. Jis įrodinėjo, jog lietuviai esą tiesioginiai trakų – frygų palikuonys, o šie esą tiesioginiai hetitų giminaičiai. Trakai – frygai gyvenę Mažojoje Azijoje, todėl tenai, anot J. Basanavičiaus, buvusi ir lietuvių protėvynė. Jis teigė, kad trakų tauta yra garbinga ir kad ne kitos tautos, o būtent lietuviai yra jų ainiai.J. Šliūpo, tvirtinusio, jog indoeuropiečių protėvynė esanti Mažojoje Azijoje, spėjimas nepasitvirtino, o apie J. Basanavičiaus teiginius vieningos nuomonės nėra. Aišku viena – hetitų ir lietuvių kalbos yra seniausios indoeuropiečių kalbos, panašios viena į kitą.Žydai – Pažadėtosios žemės tauta
II tūkstantmetyje pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose, tarp Viduržemio jūros ir Jordano upės, apsigyveno semitų gentys. Matyt todėl, kad semitai persikėlė per Eufrato upę, juos imta vadinti hebrajais, kas reiškia iš anapus. Vėliau jie buvo pavadinti žydais.
Kelionė į Pažadėtąją žemęAnkstyvasis žydų istorijos laikotarpis aprašytas Biblijoje. Joje sakoma, jog kartą Viešpats taręs Abraomui: “Išeik iš savo žemės ir iš savo tėvų namų ir eik į žemę, kurią aš tau parodysiu”. Abraomas paklausęs jo ir apleidęs gimtąjį Ūro miestą Pietų Mesopotamijoje. Kartu su artimaisiais jis išėjęs ieškoti Pažadėtosios žemės. Gyvuliais vedini jie patraukę derlingomis lygumomis vakarų kryptimi.Po ilgų klajonių Abraomas pasiekęs Kanaano kraštą prie Viduržemio jūros. Viešpats lie-pęs jam čia įsikurti. Po kiek laiko Abraomas susilaukęs sūnaus Izaoko, o šis – Jokūbo. Pastarasis kartą susigrūmęs su Viešpaties siųstu angelu ir dėl to bu-ęs pramintas Izraeliu, t. y. kovojusiu su dievu. Jo palikuonis imta vadinti izraelitais.Apie XVII a. pr. Kr. Kanaane kilo badas. Žmonės patraukė į Egiptą, kur netrūko nei vandens, nei maisto. Iš pradžių egiptiečiai palankiai žiūrėjo į atvykėlius. Ilgainiui faraonai pavertė žydus savo vergais, kurie Ramzio II laikais buvo ypač engiami.Nepatenkinti savo dalia izraelitai XIII a. pr. Kr. pabėgo iš Egipto. Mozės vedami, jie perėjo per Raudonosios jūros įlanką ir atsidūrė Sinajaus pusiasalio dykumose. Čia, pasak Biblijos, ant Sinajaus kalno, Mozė susitikęs su Viešpačiu. Dievas davęs jam dvi akmenines plokštes su 10 įsakymų, kuriuos žydai vežiojęsi su savimi Sandoros skrynioje.Po ilgų klajonių Mozė atvedė izraelitus į Viešpaties Pažadėtąją žemę.
Kanaano užkariavimas Žydams išsikėlus į Egiptą, Kanaane apsigyveno kitos tautos. Kanaaniečiai savo miestus apjuosė storomis sienomis ir apsiginklavo. Grįžę iš Egipto nelaisvės, izraelitai suprato, jog jų nenugalės. Pasukę atgal į dykumą, žydai išgyveno joje dar keturis dešimtmečius, kol užaugo ir sutvirtėjo nauja jų karta.Klajonių pabaigoje susenęs Mozė mirė. Jį apraudoję izraelitai perėjo Jordano upę ir maždaug 1250 m. pr. Kr. įžengė į Viešpaties Pažadėtąją žemę. Iš pradžių įsiveržėliai kūrėsi mažiau apsaugotose Kanaano aukštumose. Ilgainiui, užimdami vieną miestą po kito, atkovojo derlingas lygumas. Pusiau klajokliai izraelitai tapo sėslūs ir pradėjo verstis žemdirbyste.Žydai įsikūrė Pažadėtoje žemėje kaip tik tuo laiku, kai Egipto ir Hetitų imperijos silpnėjo ir žlugo. Dėl to apie 200 metų izraelitai didelių pavojų nepatyrė. Jų giminių sąjungai vadovavo išmintingi vyrai, vadinami teisėjais.XII a. pr. Kr. Iš Viduržemio jūros pusės ėmė veržtis karingieji filistiečiai. Izraelitams reikėjo stiprios valdžios , kuri suvienytų gimines ir vadovautų kovai su priešais. Tokiomis aplinkybėmis, kaip teigiama Biblijoje, žydai paprašė paskutinį teisėją Samuelį paskirti jiems karalių.
Juo tapo Saulius.Izraelio karalystė ir jos valdovaiMaždaug 1020—922 m. pr. Kr. Izraelį valdė trys sumanūs karaliai: Saulius, Dovydas ir Saliamonas. Jų karalystė, vadinama Izraeliu, tapo nors ir nedidele, bet stipria valstybe.Saulius daug kariavo su filistiečiais (dėl jų kraštą imta vadinti Palestina). Kai viename mūšyje karalius žuvo, jo įpėdiniu tapo Dovydas. Jis taip pat sėkmingai kariavo: sutriuškino filistiečius, prijungė keletą kaimyninių karalysčių. Ryžtingu puolimu Dovydo kariai užėmė Jeruzalę, kanaaniečių miestą. Miestas buvo labai gerai apsaugotas. Jo gyventojai gyrėsi, kad miesto tvirtovės sienas gali ginti net akli ir luoši kariai. Karalius Dovydas Jeruzalę padarė sostine, perkėlė į ją Sandoros skrynią. Jis surašė šalies gyventojus.Valdant Dovydo sūnui Saliamonui, Izraelio karalystė sulaukė aukso amžiaus. Jis buvo išmintingas valdovas. Gandai apie jo išmintį sklido toli už karalystės sienų.Saliamono laikais vyko prekyba su kitais kraštais. Jeruzalę puošė keletas rūmų ir dievo Jahvės šventykla, kurios laukinės sienos buvo iš akmens, o vidus — iš kedro medžio, išpuošto sidabru ir auksu. Statė ją įgudę meistrai iš Finikijos. Didelėms statyboms reikėjo lėšų. Didėjo mokesčiai, todėl augo gyventojų nepasitenkinimas, ypač šiaurinėje, derlingesnėje, karalystės dalyje. Po Saliamono mirties 922 m. pr. Kr. čia kilo sukilimas ir karalystė suskilo į dvi mažesnes karalystes.
Nesantaikos ir neramumų šimtmečiaiŠiaurinėje dalyje susikūrė Izraelio karalystė su sostine Samarija, o pietinėje dalyje — Judėjos karalystė su sostine Jeruzale. Karalystės skilimas buvo viena didžiausių nelaimių žydų tautos istorijoje. Abi karalystes silpnino vidaus nesutarimai. Siekdamos pranašumo, jos kariavo tarpusavyje ir net prašė pagalbos iš svetur. Judėjos karalystė pasikvietė asirus. 721 m. pr. Kr. jie užėmė Izraelio karalystę ir jos gyventojus išvarė į Mesopotamiją, kur šie susimaišė su daugybe vietos genčių.Judėja gyvavo iki 586 m. pr. Kr., kol Babilono karalius Nabuchodonosoras užėmė Jeruzalę, ją sugriovė, o žmones paėmė į nelaisvę.Po keliu dešimtmečių naujasis Mesopotamijos valdovas, persų karalius Kyras leido žydams grįžti į tėvynę. Vieni sugrįžo, kiti liko Babilone. Tačiau ramaus gyvenimo Palestinoje nebuvo. IV a. pr. Kr. ją užvaldė graikai ir makedoniečiai, o I a. pr. Kr. ji atiteko romėnams. Daugiau nei po 100 metų žydai pabandė išsivaduoti. Romėnų kariuomenė 70 m. pr. Kr. žiauriai numalšino sukilimą: daug gyventojų kovodami žuvo, Jeruzalė ir jos garsioji šventykla buvo sugriauta. Tūkstančiai žydų pateko vergijon ir buvo išvaryti į kitas Romos imperijos sritis.
Žydų tikėjimas. Biblija
Žydai neturėjo tokios politinės galios, kaip egiptiečiai, hetitai, asirai ar babiloniečiai. Juos išgarsino tikėjimas. Skirtingai nuo anksčiau gyvavusių ir tuometinių tautų, žydai garbino vieną dievą. Jie buvo monoteistai (pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio mono, reiškiančio vienas, ir theos – dievas). Per šimtmečius žydai surašė knygų knygą – Bibliją.
Jahvė – vienintelis ir visagalis Dievas
Žydų religija, kitaip dar vadinama judaizmu, formavosi šimtmečiais. Pradžių pradžia laikomas įvykis, kai Viešpats liepė palikti Abraomui savo žemę ir gimtuosius namus ir iškeliauti į svetimą šalį. Abraomas ir jo palikuonys tikėjo Dievą ir išskyrė jį iš daugybės kitų. Tuometinės Artimųjų Rytų tautos garbino daugybę dievų ir įsivaizdavo juos kaip žmones, tik galingesnius. Žydų Dievas buvo kitoks – vienintelis ir visagalis. Jis buvo laikomas pasaulio kūrėju ir valdovu.Skirtingai nuo mesopotamiečių dievų, kurie “gyvendavo” tam tikrose vietose, žydų Dievas buvo visur. Dėl to izraelitai garbino jį visur, kur apsigyvendavo ar tik sustodavo.Biblijoje sakoma, jog Viešpats visuomet globojo žydus, išklausydavo jų skundų ir patardavo jiems. Dievas įpareigojo Mozę išvesti tautiečius iš Egipto nelaisvės. Būtent Mozei jis pasakė savo vardą – Jahvė, reiškiantį aš esu.Ant Sinajaus kalno, kaip liudija Biblija, Viešpats sudarė sutartį (arba sandorą) su pabėgusiais iš Egipto žydais. Jie įsipareigojo pripažinti Jahvę vieninteliu Dievu, jį garbinti ir laikytis jo įsakymų. Viešpats paskelbė izraelitus savo tauta, pažadėjo ją saugoti ir globoti.Dešimt Dievo įsakymų laikomi judaizmo pagrindu.
Tikėjimo sergėtojai Suirus politinei žydų vienybei, prasidėjo jų tarpusavio vaidai. Žydai nesilaikė Dievo įsakymų. Tuomet pasigirdo raginimai atgailauti ir likti ištikimais Viešpačiui. Tai buvo pranašų balsai. Jie laikė save Dievo pasiuntiniais, turinčiais neleisti žydams nuklysti nuo tikrojo tikėjimo.Pranašai skyrėsi savo kilme ir išsilavinimu. Šie drąsūs žmonės vieningai pasisakė prieš neteisybę, prieš silpnų ir vargingų žmonių išnaudojimą. Žinomi pranašai – Izaijas ir Jeremijas — griežtai perspėjo žmones, kad Dievas nubaus juos už godumą, nedorumą ir kitų dievų garbinimą. Kai žmones ištikdavo nelaimės, pranašai suteikdavo jiems vilties sulaukti ramaus gyvenimo. Izaijas, numatydamas Judėjos žlugimą, pranašavo ateisiant laiką, kai visos tautos gyvens draugiškai.Mūsų laikais prie Jungtinių Tautų Organizacijos pastato Niujorke yra iškalti Izaijo žodžiai – pranašystė apie taiką visoje žemėje: “Ir jie pasidarys žagres iš savo kalavijų ir pjautuvus iš savo iečių. Nė viena tauta nebekels kardo prieš kitą ir daugiau nebesimokys kariauti”.
Biblija – knygų knyga Žydai surašė visiems žinomą, labiausiai pasaulyje skaitomą knygą. Ji vadinama Biblija, kas, išvertus iš graikų kalbos, reiškia knygos.Biblija nėra paprasta, vientisa knyga. Iš tikrųjų ji – 66 knygų rinkinys. Vienos jų yra gana storos, kai kurios – plonos, vienos – labai senos, kitos – ne tokios senos. Bibliją sudaro dvi svarbiausios dalys: viena vadinama Senuoju Testamentu, o kita – Naujuoju Testamentu.Senąjį Testamentą sudaro pirmosios 39 knygos. Jose aprašomi įvykiai nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus gimimo. Šias knygas žydai laiko šventomis.Senojo Testamento knygų autoriais laikomi Dievo įkvėpti ir išrinkti žmonės: Mozė, teisėjai, karaliai, pranašai. Šios knygos tokios senos, kad apie jų atsiradimą žinoma labai nedaug. Aišku tai, jog knygos surašytos senosiomis žydų kalbomis – hebrajų ir aramėjų. Vėlesniais amžiais jas surinko, perrašė ir sutvarkė judaizmo žinovai.Naująjį Testamentą sudaro likusios 27 knygos. Jos surašytos graikų kalba I – II a. Jose rašoma apie krikščionybės atsiradimą ir paplitimą. Šias knygas šventomis laiko visi krikščionys. Judėjai Naujojo Testamento nepripažįsta.Biblijos, kitaip dar vadinamos Šventuoju Raštu, reikšmė įvairiapusė. Pirmiausia – tai religinė knyga, bet kartu ji yra ir pasaulinės literatūros kūrinys. “Knygų knyga” taipogi yra svarbus šaltinis žmonijos senovei pažinti.
Praeities liudytojaVisais laikais Biblija domino istorikus. Ji buvo rašoma penkiolika šimtmečių (nuo XIII a. pr. Kr. iki II a. po Kr.), tačiau iš tikrųjų šis laikotarpis daug ilgesnis, nes Biblija surašyta remiantis ankstesniais žodiniais pasakojimais. Šventasis Raštas yra svarbus žinių šaltinis apie Artimųjų Rytų tautų senovę. Nors jame daugiausiai pasakojama apie žydus, Dievo išrinktąją tautą, tačiau iš jo daug sužinome ir apie egiptiečius, babiloniečius, asirus, finikiečius, romėnus ir kt. Šventajame Rašte atsispindi tikėjimo istorija.Vis dėlto Biblija nėra istorijos metraštis. Joje pasitaiko netikslumų apibūdinant kai kuriuos žmones, aprašant įvykius. Klaidų įveldavo Biblijos perrašinėtojai. Norėdami sužinoti tiesą, istorikai turi palyginti atskiras Šventojo Rašto ištraukas. Kartais jas reikia palyginti su kitais rašytiniais šaltiniais arba archeologinių tyrinėjimų duomenimis. Taigi Biblija tampa svarbiu istoriniu dokumentu.
Biblijos kelias į LietuvąNegreit ir ne visa iš karto Biblija pasiekė Lietuvą. Ilgą laiką jos gimtinę ir mūsų kraštą skyrė ne tik tūkstančiai kilometrų, bet ir skirtingi tikėjimai.Šiandien yra žinoma, kad XVI a. pradžioje Lietuvoje buvo domimasi Biblija. Ji buvo lietuviškai aiškinama mokyklose. Jos ištraukas į lietuvių kalbą išvertė reformacijos veikėjai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis. 1547 m. Martynas Mažvydas jas paskelbė “Katekizme”. Šventojo Rašto ištraukos buvo verčiamos iš vokiečių, kartais iš graikų kalbų. XVIII a. sulaukta viso jos vertimo. XX a. pradžioje labiausiai naudotasi vyskupo Juozapo Skvirecko, o dabar – Antano Rubšio vertimu.Mūsų dienomis pripažinimo susilaukė ir Šventojo Rašto tyrinėtojo kunigo profesoriaus A. Rubšio darbai: 3 dalių knyga “Raktas į Senąjį Testamentą” ir 2 dalių knyga “Raktas į Naująjį Testamentą”. Knygose aiškinama, kaip atsirado Biblija, kokie įvykiai joje yra aprašyti ir kaip tai reikia suprasti.
Finikiečiai – jūrų pirkliai, keliautojai ir išradėjai
Finikiečiai nesukūrė stiprios valstybės ar galingos imperijos, tačiau jų įnašas į žmonijos laimėjimų aruodą yra ne mažiau reikšmingas nei kitų senovės tautų.
Kraštas tarp jūros ir kalnų Finikija buvo vadinamas siauras žemės ruožas rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje. Rytinę ir vakarinę jos sieną nužymėjo pati gamta: vakaruose buvo Viduržemio jūra, o rytuose – Libano kalnai. Atstumas nuo kalnų iki jūros svyruoja nuo keliolikos iki keliasdešimt kilometrų. Vietomis uolėti iškyšuliai sminga tiesiog į jūrą.Žemė kalnų slėniuose nebuvo derlinga, tačiau žemdirbystė buvo gerai išvystyta. Kiekvienas žemės sklypelis buvo įdirbtas.Didžiausias Finikijos gamtos turtas buvo mediena. Miškinguose kalnuose žaliavo pušys, eglės, kiparisai ir kedrai. Iš Egipto ir Mesopotamijos buvo vykstama į Finikiją tos vertingos žaliavos. Kedrų mediena buvo naudojama laivams, rūmams, šventykloms statyti.Jūros pakrantėje išaugo miestai. II tūkstantmečio pradžioje žymiausi miestai buvo Sidonas ir Tyras. Jie pastatyti ant uolėtų iškyšulių taip, kad turėtų du uostus: pietinį ir šiaurinį. Jais naudotasi atsižvelgiant į vėjo kryptį ir metų laiką. Kai kurie finikiečių miestai buvo įkurti arti krantų esančiose salelėse.Palyginti nedidelėje Finikijoje susisiekimas sausuma buvo keblus dėl kalnų. Siaurame pajūrio ruože įsikūrusius miestus buvo lengviau pasiekti laivais, todėl dauguma finikiečių tapo jūreiviais.Finikiją sudarė atskiri nepriklausomi miestai. Jie valdė aplinkines sritis. Miestai ypač išaugo ir jų galia sustiprėjo II tūkstantmečio antrojoje pusėje. Tuo metu du galingiausi kaimynai – Egipto ir Hetitų karalystės – varžėsi tarpusavyje. Žlugus Hetitų valstybei, iškilo Finikija. Manoma, kad 1200 m. pr. Kr. – tikrosios finikiečių istorijos pradžia.
Prekyba – svarbiausias verslas Finikiečių verslams didelę įtaką darė gamtinės sąlygos. Stokodami žemės ir gamtos turtų, jie vertėsi žvejyba ir prekyba. Pirkliai vežė iš savo krašto žuvį, vyną, alyvmedžių aliejų, medieną. Ypač didelę paklausą turėjo audiniai, finikiečių nudažyti purpurine spalva. Tam tikslui iš jūros dugno reikėdavo išgriebti kriaukles. Iš kiekvieno moliusko, padžiovinto prieš saulę, būdavo išspaudžiamas lašelis brangaus skysčio. Juo nudažyti drabužiai įgydavo įvairius purpurinės spalvos atspalvius. Tokie rūbai buvo labai brangūs, todėl juos įsigydavo tik patys turtingiausi žmonės.Iš kitų kraštų į Finikiją gabendavo varį, sidabrą, auksą, šviną, o vėliau ir geležį. Vietos meistrai apdirbdavo metalus. Gaminius pirkliai parduodavo egiptiečiams. žydams, graikams, Mesopotamijos gyventojams.Viduržemio jūros šalyse didelę paklausą turėjo finikiečių stiklo dirbiniai. Puošnūs indai ir įvairūs papuošalai buvo gaminami iš tamsaus, nepermatomo, arba spalvoto, skaidraus, stiklo. Finikiečiai prekiavo ir vergais.
Jūrų pirklių kelionės ir kolonijos
Finikiečiai buvo gabiausi to meto jūreiviai. Jie statė kelių tipų laivus: tolimoms kelionėms – didelius ir tvirtus, o netolimam plaukiojimui — panašius į žvejų valtis. Nuo Finikijos iki Egipto, įveikdami jūros sroves, jais nuplaukdavo per 8 ar 10 dienų. Atgal plaukdami sugaišdavo vos kelias dienas. Statė finikiečiai ir karinius laivus. Juos naudojo krovininių laivų apsaugai.Finikiečiai plaukiojo jūromis, ieškodami naujų kraštų, kuriuose galėtų pelningai išmainyti atsivežtas prekes. Pirmiausia jie išvystė prekybą Viduržemio jūroje. Egėjo jūra išplaukdavo į Juodąją. Šiaurinėje Adrijos pakrantėje prekes mainydavo į gintarą, atgabentą iš Baltijos pajūrio.Iš pradžių finikiečių pirkliai svetimuose kraštuose ilgai neužtrukdavo. Vėliau pradėjo ten steigti kolonijas. Vien tik šiauriniame Afrikos krante jų priskaičiuojama beveik 300. Žymiausia iš jų Kartagina (finikietiškai – Naujasis miestas), įsteigta išeivių iš Tyro miesto IX a. pr. Kr..Vėliau Kartagina tapo prekybos centru vakarinėje Viduržemio jūros dalyje ir galinga jūros valstybe.Per Gibraltaro sąsiaurį finikiečių laivai išplaukdavo į Atlanto vandenyną. Plaukdami šiaurės kryptimi, jie pasiekdavo Britaniją. Toliau plaukdami pasiekdavo Baltijos jūrą ir jos rytinį krantą. Čia ieškodavo gintaro, kuris buvo laikomas brangenybe, turinčia gydomosios galios.
Finikiečių jūrininkų kelionės Raudonąja jūra minimos Biblijoje. Čia apie 600 m. pr. Kr. prasidėjo pati ilgiausia ir rizikingiausia kelionė aplink Afriką. Ji truko 3 metus. Viduramžių keliautojai tik po 2100 metų pakartojo finikiečių žygdarbį.Abėcėlės išradėjai ir platintojai
Gerai organizuota prekyba privertė finikiečius sukurti abėcėlę. Šis finikiečių išradimas buvo svarbus žmonijai.Pirkliai, lankydamiesi įvairiuose kraštuose, nuolat privalėjo žymėtis prekes, užsirašinėti užsakymus. Jiems reikėjo daug rašyti, tačiau dantiraštis arba hieroglifai tam netiko. įsiminti daugybę ženklų, iš kurių kiekvienas turėjo kelias reikšmes, pirkliams buvo pernelyg sudėtinga. Laikyti raštininkus jiems buvo per brangu, be to, būtų tekę dalytis su jaisprekybos paslaptimis. Dėl to finikiečiai I tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje išrado abėcėlinį raštą. Jį sudarė 22 ženklai, vien tik priebalsės. Kiekvienas ženklas turėjo savo pavadinimą ir reiškė ne žodį, ne skiemenį, bet vieną garsą.Savo išradimą finikiečiai keliaudami išplatino po visą Viduržemio jūros pasaulį. Vėliau graikai ir romėnai, pakeitę finikiečių ženklus ir pridėję 4 papildomus, sukūrė savo abėcėlę. Iš jų abėcėlę perėmė kitos Europos tautos.
Daugiatautė Persijos imperija
Persijos imperija dydžiu pranoko iki tol buvusias. Pirmą kartą istorijoje ji apjungė visas Senovės Rytų tautas. Tai įrodo, jog įmanoma sukurti didžiulę imperiją, kurioje klesti pagarba kitoms tautoms ir išmintingai valdoma.
Senovės iraniečiai: medai ir persai II tūkstantmetyje pr. Kr. į rytus nuo Mesopotamijos apsigyveno indoeuropiečiai arijai. Nuo žodžio arijai kilo krašto pavadinimas – Iranas.Šiaurinėje Irano plokščiakalnio dalyje įsikūrė medų gentys, o pietinėje —persų. Derlingos žemės čia buvo nedaug, todėl svarbiausias verslas buvo gyvulininkystė. Kalnuose buvo gausu geležies, vario, marmuro, brangiųjų akmenų. Atsirado miestų, kurie tapo ūkiniais centrais. Gentys jungėsi į smulkias karalystes. Vėliau iš jų išaugo dvi stambios karalystės – Persų ir Medų.VII a. pr. Kr. Medų karalystė buvo stipresnė. Ji prisijungė Persiją ir padėjo babiloniečiams nuversti viešpatavusius asirus, perimdama jų anksčiau valdytos teritorijos dalį. VI a. pr. Kr. viduryje Persija iškilo.
Persų karalystė tampa imperijaPersų karalystė sustiprėjo valdant Kyrui II. Tuo metu Artimuosiuose Rytuose gyvavo keturios didelės valstybės: Midija, Lydija, Babilonas ir Egiptas.550 m. pr. Kr. persai nukariavo kaimyninę Midiją, o po to – turtingą Lydijos karalystę Mažojoje Azijoje. Jos karalius Krezas turėjo tiek turtų, kad net iki mūsų dienų išliko prie-žodis: “Turtingas kaip Krezas”. 539 m. pr. Kr. Persijos kariuomenei pasidavė Babilonas.Karaliaus Kyro kilnumas buvo viena iš jo karinių pergalių priežasčių. Kuomet persųkariuomenė įžengdavo į nukariauto krašto miestą, ji neplėšikaudavo, nesukeldavo gaisrų. Karalius neliepdavo išgriauti šventyklų, bet apsilankęs jose pagarbindavo vietos dievus. Nedrausdavo laikytis papročių.Žinodami taikų Kyro būdą, babiloniečiai be kovos atvėrė miesto vartus. Dėkodamas už lengvai pasiektą pergalę, Persijos karalius pašlovino svarbiausią Babilono dievą Marduką. Karalius kilniai pasielgė su babiloniečių nelaisvėn patekusiais žydais. Leido jiems grįžti į Jeruzalę ir atstatyti savo miestą. įsakė grąžinti žydams iš Jeruzalės šventyklos pagrobtus daiktus.530 m. pr. Kr. Kyras mūšyje žuvo. Jo sūnus Kambizas buvo žiauresnis už tėvą. Jis niekino kitų tautų papročius ir tikėjimą. Kambizas užkariavo visą Egiptą ir praplėtė imperiją. Po 8 metų jis mirė. Didžiulėje valstybėje prasidėjo sukilimai.Kambizo įpėdiniu tapo Darijus I, buvęs karaliaus asmens sargybinis. Jis numalšino sukilimus ir grąžino tvarką visoje imperijoje. Surengė karo žygių į rytus. Užkariavo kalnuotąjį Afganistaną ir pasiekė Indo upės slėnį. Imperija buvo didžiulė kaip niekada.
Išmintingas imperijos valdymas Darijus I išsiskyrė iš daugelio tuometinių valdovų. Išmintingai jis valdė milžinišką imperiją, kuri net 30 kartų buvo didesnė už dabartinę Lietuvą!Karalius valstybę padalijo į 20 provincijų, atsižvelgdamas į vietos žmonių religiją, kalbą ir papročius. Kiekvieną provinciją valdė karaliaus paskirtas vietininkas, vadinamas satrapu. Provincijose valdovas skirdavo ir kariuomenės vadą bei mokesčių rinkėją. Norėdamas užsitikrinti saugumą ir tvarką, įkurdino satrapijose inspektorius, vadinamus karaliaus “ausimis ir akimis”. Valdininkai sekė vienas kitą, kad būtų vykdomi visi karaliaus įsakymai. Vietos gyventojus prižiūrėjo iš kitų provincijų atsiųsti kareiviai. Jie nesuprato vietos kalbos, todėl gyventojai negalėjo patraukti jų į savo pusę.
Kad išlaikytų vieningą imperiją, Darijus I įsakė nutiesti gerus kelius. Ypač svarbus buvo Karališkasis kelias, jungęs sostinę Sūzus su Sardais Mažojoje Azijoje. Maždaug 2500 kilometrų ilgio kelyje buvo pastatyta 111 stočių, kuriose buvo galima pailsėti ir pasikeisti arklius. Su skubiais pranešimais raiteliai vykdavo nesustodami, bet kokiu oru ir bet kuriuo paros metu. Darijaus I laikais imta kaldinti auksines monetas. Tą patyrimą persai perėmė iš lydų. Monetas, kurių vienoje pusėje pavaizduotas šaulys, o kitoje — karaliaus atvaizdas, imta vadinti darikais. Pinigai palengvino prekybą. Prekiautojams nebereikėjo nei matuoti, nei sverti aukso ar sidabro.Persija turėjo keturias sostines. Žiemą karalius gyveno Babilone, pavasarį – Sūzuose, netoli Persų įlankos. Po Babilono sugriovimo žiemos rezidencija tapo Sūzai. Pavasarį valdovas ir jo rūmų valdininkai persikeldavo į Ekbatanus. Vėliau šalies pietuose Darijus I pastatė naują sostinę – Persepolį.Zaratustros mokymas
Iš pradžių iraniečiai garbino daugybę dievų. Apie 600 m. pr. Kr. persų pranašas Zaratustra ėmė skelbti mokymą apie piktas ir geras dvasias. Anot jo, geroms dvasioms vadovauja tiesos ir šviesos dievas Ahūras Mazda. Piktas dvasias valdo Arimanas – tamsos dievas. Zaratustra teigė, jog pasaulyje vyksta kova tarp gėrio ir blogio, abi pusės nori užvaldyti žmonių sielas. Tačiau pasaulio pabaigoje Ahūras Mazda ir jo gerosios dvasios nugalės. Ateis paskutinio teismo diena. Tiesos ir šviesos dievo šalininkai pateks į rojų, o Arimano, arba blogio, garbintojai bus nubausti. Zaratustros mokymas suteikė viltį patiems žmonėms tvarkyti savo likimą, kuris priklausė nuo kiekvieno žmogaus elgesio. Persijos karaliai po kelių amžių Zaratustros mokymą paskelbė visos imperijos religija. Ji neišnyko per šimtmečius ir išliko net iki mūsų dienų.