Imigrantai

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai buvo užmezgę glaudžius ryšius su totoriais. XIII amžiuje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Aukso Orda – šios dvi stiprios valstybės buvo artimi kaimynai, remdavo viena kitą savo valdovų ekspansiniuose siekiuose, nors dėl savo įtakos zonų kariaudavo ir tarpusavyje. Lietuvos valdovai gerai suprato pietų rusų – totorių problemą, jie visada vertino ir mokėjo panaudoti savo tikslams totorių karines savybes.

Lietuvos didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas ir Kęstutis, kovodami su kryžiuočių ordinu, Lenkija ir Maskva, dažnai sudarydavo sąjungą su totoriais, nors rengė irr karo žygius prieš totorius pietų rusų žemėse. Atsirado totorių genčių, kurios nuolat padėdavo Lietuvos valdovams kariauti ir jų pakviestos pasiliko Lietuvos valstybėje. Apdovanotos žemėmis, jos įsikūrė didžiųjų kunigaikščių valdose ir tarnavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašauktinių kariuomenėje. Tai buvo pirmieji totoriai – imigrantai Lietuvoje. Tarp jų galėjo būti ir belaisvių iš tarpusavio konfliktų ar bėglių iš tėvynės dėl įvairių aplinkybių.

Nuo tų laikų totoriai dažnai minimi kaip Lietuvos kovų su Lenkija ir kryžiuočių Ordinu aktyvūs dalyviai, savo drąsa ir ištikimybe šlovinantys Lietuvos kaarybą. Gal tai chano Džanibeko, rėmusio didįjį kunigaikštį Algirdą, kariai, vėliau – Krymo emyro Mamajaus palikuonys, priglausti kunigaikščio Jogailos 1380 metais (po Kulikovo mūšio), kurie, gavę iš kunigaikščio valdas Uždnieprėje, apsikrikštijo ir pradėjo garsios kunigaikščių Glinskių giminės istoriją Lietuvoje.

Imigrantai, darbai – neatitikimas

Paskutiniai su

urašymo duomenys rodo kad daugumas gerą išsilavinimą turinčių imigrantų, kurie atvyko į Kanadą 90-aisiais, dirba darbuose neatitinkančių jų kvalifikacijos.Tarp 29 labiausiai sutinkamų darbų, kuriuos dirba nauji imigrantai vyrai turintys universitetinius laipsnius, yra restoranų ir maisto serviso darbuotojai, taksi ir limuzinų vairuotojai, sunkvežimių vairuotojai, apsaugos darbuotojai ir prižiūrėtojai.Nors imigrantai, kurie atvyko į Kanadą tarp 1990 ir 1999 yra geriau išsilavinę, negu atvykę ankstesniais dešimtmečiais, jų pajamos, lyginant su Kanadoje gimusiais darbuotojais, yra žymiai mažesnės – tvirtina Satistic Canada.2000-aisiais, vyras imigrantas, kuris buvo šalyje metus gavo vidutiniškai 63 centus nuo kiekvieno dolerio, kuriuos uždirbo gimęs Kanadoje. Tai tiek pat kaip ir 1990-aisiais. Tačiau 1980-aisiais buvo 72 centai.Skirtingai negu ankstesniais dešimtmečiais imigrantams sunku sumažinti atlyginimų skirtumą netgi per ilgesnį laiką. Imigrantai, kurie gyveno čia 10 metų 2000-aisiais, gavo 80 centų nuo dolerio uždirbto jųų kanadiečio kolegų. Palyginimui 1990-aisiais tas skaičius buvo 90 centų. 1980-aisiais tarp imigrantai, kurie dirbo čia 10 metų, ir kanadiečių visai netuvo jokio atlyginimo skirtumo.Tokios pat tendencijos pastebėtos ir tarp moterų – sako Satistic Kanada .Pajamų skirtumas tarp naujai atvykusių ir darbuotojų gimusių Kanadoje išlieka netgi kai daugiau imigrantų turi universitetinius laipsnius.Pagal griežtesnę imigracijos politiką, daugiau kaip 40 procentų iš 805000 darbingo amžiaus imigrantų, kurie atvyko į Kanadą 90-aisiais, turėjo universitetinius lapsnius. Palyginimui – 25 procentai 80-aisiais ir 22 procentai 70-aisiais. 2001-aisiais tik 23 procentai Kanadoje gimusių darbuotojų buvo baigę un
niversitetus.Tiek kalbos žinios, tiek universitetinis išsilavinimas neturi tos pačios reikšmės imigrantų pajamoms kaip tai buvo prieš dešimtmetį – pastebi Satistic Canada
Imigrantai kaip diplomatai: Amerikos lietuvių veiklos istorija 1870-1922
Naujausia knyga, išleista Lituanistikos tyrimo ir studijų centro, yra dr. Gary Hartman The Imigrant as a Diplomat: Etnicity, Nationalism, and Shaping of Foreign Policy in the Lithuanian American Community, 1870-1922. Knyga didesnio formato, 258 puslapiai, 40 puslapių nuotraukų bei dokumentų. Visos iliustracijos ir dokumentai iš Lituanistikos tyrimo ir studijų centro archyvų. Knyga išleista su Lietuvių Fondo Fondoparamą.Iki šios knygos pasirodymo nebuvo išsamaus, mokslinio, chronologiško Amerikos lietuvių veiklos išdėstymo nuo 1870 iki 1922 metų kovoje už Lietuvos laisvę, ekonominę stabilizaciją ir Amerikos pripažinimą Lietuvos de jure ir de fakto. Tai pirma išsami mokslinė studija, kuri aiškiai išdėsto ir pristato tų laikų Amerikos lietuvių milžiniškas pastangas atkuriant laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Gal įdomiausias šios knygos išleidimo faktas yra tas, kad autorius amerikietis, o ne lietuvis. Knygos pagrindas yra autoriaus 1996 m. doktorato disertacija, pristatyta University of Texas. Autorius dr. Gary Hartman, dėstydamas istoriją Southwest Texas State universitete, toliau tęsė šios temos tyrinėjimus ir po penkerių metų, t.y. 2001 metais, pristatė galutinį knygos tekstą Lituanistikos tyrimo ir studijų centrui. Autoriaus darbas buvo ypatingai sunkus todėl, kad to nagrinėjamo prieš 100 metų laikotarpio dokumentai yra va
argiai randami. Autorius daug metų lankėsi LTSC/PLA, rinkdamas savo darbui medžiagą, nes LTSC archyvuose yra pagrindiniai šios studijos dokumentai. Svarbiausi jų: dr. Juliaus Bielskio ir Tautinės tarybos fondai. Knyga iš septynių skyrių: 1. Lietuvių migracija į Ameriką; 2. Pirmieji Amerikos lietuvių tautiniai judėjimai 1870-1918; 3. Pastangos nušviesti Amerikos lietuvių tautiškumą kaip Amerikos patriotizmo atspindį.; 4. Amerikos ir Lietuvos diplomatiniai santykiai; 5. Amerikos politikos formuotojai ir Lietuvos nepriklausomybės klausimas; 6. Nuo atskiros veiklos į vienybę – klerikalų ir tautininkų suartėjimas šiam tautiškam darbui; 7. Lietuvos pripažinimas.
Šie knygos skyriai atskleidžia nepaprastą Amerikos lietuvių užsispyrimą, meilę Lietuvai, darbštumą, organizacinius sugebėjimus, didžiulių piniginių aukų surinkimą ir bendrą pasiaukojimą, siekiant įgyvendinti Lietuvos laisvę ir pripažinimą. Ši Amerikos lietuvių istorija turėjo būti ir dokumentuota ir moksliškai pristatyta jau seniai, pagerbiant tuos šimtus tūkstančių lietuvių, kurie aukojo savo paskutinį centą Lietuvos labui. Reikia pateikti pora pavyzdžių iš Amerikos lietuvių veiklos tais laikais, kurie yra smulkiai išdėstyti dr. Gary Hartman knygoje. Šioje istorijoje iškyla du pagrindiniai veikėjai – iš katalikų pusės kun. Aleksandras Burba, o iš tautininkų dr. Jonas Šliūpas. Abi bendraminčių pusės dirbo, bet kaip lietuviams įprasta, atskirai. Ši kova ir nesutarimai tarp pagrindinių lietuvių grupių labai kenkė vieningai veiklai Lietuvos labui. Neišvardinant darbų, atliktų pavienių žmonių bei didžiųjų susivienijimų ar parapijų klebonų, aštuoni dideli įvykiai imponuoja tų la
aikų darbų eigą ir energiją. *Visuotinis Amerikos lietuvių seimas New Yorke, 1918 m. 13-14 d., kuriame dalyvavo iš visos Amerikos 1,200 atstovų. *Amerikos lietuvių demonstracijos 1918 m. liepos 4 d. New Yorke subūrė daugiau kaip 10,000 lietuvių. *1919 m. sausio 1 d. suorganizuota demonstracija Čikagoje prieš lenkų kariuomenės veržimąsi į Vilnių. Dalyvavo daugiau kaip 20,000 žmonių. *1919 m. kovo 18 d. susitarė skirtingos Lietuvių tarybos ir už 60,000 dolerių, pasamdė Carl Byoir vesti Amerikoje propagandą už Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. *1919 m. balandžio 23 d. Madison Square Garden, New York, surengė demonstraciją ir paradą, kurie pritraukė daugiau kaip 10,000 žmonių. *1919 m. birželio 9 d. sušaukė visų lietuvių suvažiavimą Čikagoje. Dalyvavo per 4,000 atstovų. Suvažiavime buvo pristatytas Lietuvos Laisvės varpas, kuris Čikagos gatvėmis buvo lydimas daugiau kaip 18,000 lietuvių, jų tarpe 500 Pirmojo pasaulinio karo lietuvių karių, tarnavusių Amerikos kariuomenėje. *1921 m. gegužės 31 d. buvo įteiktas Amerikos prezidentui Warren G. Harding vienas milijonas parašų, prašant Lietuvos pripažinimo de jure ir de fakto. *1922 m. rugpjūčio 20 d. McKinley Parke Čikagoje įvyko demonstracija, dėkojant Amerikos prezidentui už Lietuvos pripažinimą. Dalyvavo per 100,000 lietuvių.
Iš knygos aiškėja, kad Amerikos lietuvių veikla buvo suskaldyta ir nevieninga iki 1919 metų kovo 18 dienos, kai New Yorke pagaliau visos pagrindinės organizacijos susitarė vieningai dirbti. Nuo tada pastangos ir darbas vyksta energingiau ir sulaukiamas didesnis pripažinimas Amerikos politiniame gyvenime. Šie mūsų pirmtakų žygiai turi būti mums visiems pavyzdžiu dabarties veikloje ir darbuose. Ši dr. Gary Hartman knyga gan išsamiai išdėsto Amerikos lietuvių pastangas bei darbus, siekiant laisvos ir nepriklausomos Lietuvos. Visi turime džiaugtis šios knygos pasirodymu, nes ji užpildo didelę spragą, nušviečiant to laikotarpio reikšmingą istoriją. Reikia padėkoti Lietuvių Fondui, be kurio paramos ši knyga tikrai nebūtų išėjusi į viešumą. Taip pat reikia padėkoti dr. Gary Hartman, kuris, būdamas amerikietis, įdėjo tiek darbo, atskleidžiant ir ištyrinėjant mūsų tautai reikšmingai istorijos dalį.

Ar mūsų laukia tas pats?
Iš Prancūzijos riaušės persikėlė į kitas Vakarų Europos šalis. Iš kokių klaidų bendraudama su kitataučiais turi pasimokyti Lietuva.
Imigrantams Lietuvoje yra labai sunku. Žmonės į mus kreivai žiūri. Vienas darbdavys nenorėjo manęs priimti į darbą vien todėl, kad esą nėra matęs dirbančio čečėno”, – teigia „Atgimimo” kalbintas čečėnų tautybės Lietuvos gyventojas. Bet jaunas vyras turi intelektualų darbą – jis gavo Lietuvoje išsilavinimą ir puikiai kalba lietuviškai. Tačiau toli gražu ne visi čečėnai, kurių Lietuvoje – beveik keturi šimtai, gali pasigirti tokiomis gyvenimo sąlygomis. Darbą susirasti sunku, nes riboja laikinumas – dauguma čečėnų vizas turi metams, tad kam darbdaviui problemiškas darbuotojas? Ne itin palanki visuomenės nuomonė skatina juos galvoti apie kompaktiškas gyvenvietes – čečėnų kaimą arba gyvenvietę. Kad jie galėtų gyventi pagal savo papročius ir nekiltų nereikalinga įtampa dėl skirtingo lietuvių ir čečėnų temperamento. Atrodo, gausios imigrantų bendruomenės Lietuvoje – tik laiko klausimas. Pabėgėlius iš neramių kraštų, kurių kol kas dauguma – čečėnai, netrukus papildys darbo jėga. Lietuvos darbdaviai, mažėjant vietinių gyventojų ir trūkstant darbo jėgos, jau kuris laikas grasinasi atsivežti į šalį baltarusių, ukrainiečių ar rusų. Įvairios darbo programos buvo viena iš imigrantų vykimo į Vakarų Europą priežasčių. Ilgainiui augant mūsų gyvenimo lygiui čia plūs geresnio gyvenimo ieškantys skurstantys arba valdžios persekiojami Azijos ar Afrikos gyventojai. Imigacinė politika ir tautinių bendruomenių dydis – tai du esminiai dalykai, į kuriuos mokslininkai pataria atkreipti dėmesį, analizuojant Vakarų Europos visuomenę. Kartu tai galėtų būti patarimai Lietuvai, kokių klaidų derėtų vengti.
Laikinumą užtikrinti sunkuMokslininkė ir Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus skyriaus vadovė Audra Sipavičienė, bene vienintelė Lietuvoje išsamiai besidominti migracijos problematika, teigia, kad kiekvienoje šalyje imigracinės politikos patirtis yra skirtinga. Vienur griežta imigracinė politika drausmina, kitur ji kaip tik kelia nepasitenkinimą, neramumus. Netgi išgirtieji liberalieji anglosaksai, žmones darbo rinkoje linkę vertinti pagal jų sugebėjimus, negali pasigirti puikiai susitvarkantys su sunkia užduotimi. Didžiosios Britanijos bulvariniai laikraščiai kiekvieną dieną užsipuola kitataučius ir kitatikius. Skatinama neapykanta stulbinamai gerai perkama. Visuomenėje tvyrantis nepasitenkinimas imigrantais – didesnis nei norima pripažinti.
Tad A.Sipavičienė konstatuoja, kad dar vienas svarbus veiksnys, kaip plėtojasi daugumos ir mažumos santykiai, – imigrantų bendruomenių dydis.
Į Vakarų Europą imigrantai vyko ir kaip pabėgėliai iš karo, gamtos stichijų nusiaubtų zonų, siekdami išvengti politinio persekiojimo arba pagal specialias darbo programas.
Prancūzija jautėsi moraliai skolinga buvusioms kolonijoms, o Vokietijoje ir kitur imigrantais buvo kaišomos darbo jėgos trūkumo skylės. Įsitvirtinę pagal darbo programas į Europą atvykę žmonės atgal neišvyko. Atvirkščiai, paskui juos atvažiavo gausios šeimos. Kasmet į turtingą Europą veržiasi šimtai tūkstančių nelegalų. Europos gigantėse – Prancūzijoje ir Vokietijoje – imigrantų bendruomenės taip pat yra itin didelės. Bet A.Sipavičienė teigia, kad ir spragos, jas integruojant, yra ne mažesnės. „Įvairios darbo programos paprastai visuomet turi laikinumo elementą. Bet kai trūksta darbo jėgos, apie socialinius padarinius niekas negalvoja. Svarbiausia ekonominis efektas. Ir grąžinimas atgal retai įgyvendinamas”, – teigia mokslininkė. Lygiai kaip ir niekas neskubėjo kurti imigrantų šeimų integracinių programų, kad socialiniai padariniai būtų mažesni. Be to, pastebėjo mokslininkė, Vakarų Europa nesuvaldė ir politinių pabėgėlių integracijos. “Keletą metų prižiūrėti valstybės, neturėję leidimo dirbti, bet gaudavę pašalpas, vėliau, legalizuoti, jie pasijunta palikti likimo valiai – be darbo įgūdžių, aptingę, ir be pašalpų”, – teigė A.Sipavičienė. Lietuviai turi pasimokyti
„Atgimimo” kalbintas čečėnų tautybės vyras teigia, kad atskira čečėnų gyvenvietė ar kompaktiškas čečėnų apgyvendinimas nesutrukdytų jų integracijai į visuomenę – tie, kurie norės įsitvirtinti, išmoks ir kalbą, ir prisitaikys prie čionykščių taisyklių. „Juk kažkada karaimų apgyvendinti Trakai dabar yra itin patrauklūs turistams. Kodėl kitaip gali būti su čečėnais?” – klausia jis. Bet, mokslininkų manymu, šia prasme Vakarų Europos patirtis yra šiek tiek kitokia. Anot A.Sipavičienės, koncentracija toli gražu nepadeda imigrantų integracijai. „Kitataučiai Vakarų Europoje pradėjo gyventi kompaktiškai, specialiai jiems statytuose daugiabučiuose. Ilgainiui ištisi rajonai pavirto getais. Jų retos gausėjo, o poreikis integruotis į visuomenę – mokytis kalbą, perimti tradicijas ar bent jau prie jų prisiderinti, galimybės siekti geresnio išsilavinimo – mažėjo”, – sako A.Sipavičienė. Lietuvoje, mano mokslininkė, jau yra problema čečėnai, gyvenantys koncentruotai ir kylančius klausimus su lietuviais sprendžiantys labai audringai. Vakarų Europoje atskirties klausimas yra toks opus, kad neaišku, kas – dabartinė imigrantų gausa, ar jų koncentracija, ar nedarbas – tapo esmine įtampos priežastimi. „Tautinės mažumos jaučiasi nuskriaustos, bet, kita vertus, kodėl jos pačios tiek mažai dėjo pastangų, kad integruotųsi į visuomenę. Ir jei kam nors yra sunkiau, vieną iš svarbiausių priežasčių, kurią jie nurodo, yra diskriminacija etniniu pagrindu. Nors galbūt darbo nepavyko gauti ne dėl odos spalvos, o dėl savo kvalifikacijos, prasto kalbos mokėjimo”, – teigia A.Sipavičienė.

Bet tuoj pat ji nurodo ir dar vieną prieštaravimą – reta valstybė gali sakyti padariusi viską, kad imigrantams būtų lengviau integruotis į visuomenę. „Visuomet lengviausia sunkumus suversti imigrantams – esą jie patys nenori integruotis. Juk Europoje esama rasizmo”, – teigia mokslininkė.
Kai valstybėje atsiranda ekonominių sunkumų, įtampa prasiveržia prievarta. Europos Sąjungoje dėl sulėtėjusio ekonomikos augimo tempo nedarbo klausimas yra itin opus, skaudžiausiai jis susijęs su socialiai jautriausiais visuomenės sluoksniais. „Mano manymu, tai, kas vyksta Prancūzijoje, yra ekonominių–socialinių sunkumų paskatinti neramumai”, – teigia A.Sipavičienė.
Bet lietuviams sudėtingų santykių su tautinėm bendruomenėm pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kaimynai latviai dėl gausios rusakalbių bendruomenės, gyvenančios koncentruotai, turi rimtų bėdų. „Gyvenau nuo šešiolikos metų Latvijoje ir tiesiog akyse mačiau, kaip ši bendruomenė formavosi. Atvažiavo labai daug rusų tautybės žmonių, rusų visoje Latvijoje – beveik pusė visų gyventojų, jie gyvena koncentruotai, ir ilgainiui pradėjo nebenorėti integruotis į latvių visuomenę, pradėjo reikalauti sau išskirtinių teisių, netgi dvikalbės valstybės”, – teigia Latvijos lietuvis verslininkas Valdemaras Valkūnas.
Ką daryti?
Dar praėjusiais metais šalies policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius vienam šalies dienraščių sakė atkreipiąs dėmesį į daugelį imigrantų keliamų sunkumų.
Esą jie nejaučia pagarbos mūsų valstybei, įstatymams.
V.Grigaravičius pritaria tam, kad tautinių mažumų šeimos gyventų kuo atskiriau viena nuo kitos. Europos Parlamento narė Laima Andrikienė teigia, kad mūsų politikų sprendimai turi būti gerokai atsakingesni.
Išplatintame pranešime politikė teigia, kad Lietuva paskubėjo pareikšti savo pritarimą dėl ES derybų su Turkija pradžios. „Mums vertėjo geriau įsiklausyti į ES narių, kuriose gyvena didelės musulmonų bendruomenės, argumentus ir paremti jų gerokai atsargesnę poziciją dėl būsimos Turkijos narystės ES”, – mano L.Andrikienė. Mokslininkė A.Sipavičienė teigia, kad Lietuva jau dabar turi pradėti galvoti apie įvairias programas – darbo ir integracijos: „Reikia įvairių darbo programų, kad būtų aiškiai apibrėžta grįžimo atgal į savo šalį procedūra.
Antraip imigrantai plūs į Lietuvą nelegaliai ir tada tikrai čia liks. Todėl šiuo metu jau reikėtų galvoti, kaip turėtų atrodyti programos, pagal kurias į Lietuvą bus kviečiami imigrantai – trūkstama darbo jėga”.
„Atgimimo” kalbintas Latvijos verslininkas taip pat mano, kad lietuviams pasimokyti iš skaudžios latvių patirties būtų pravartu. „Kai į Lietuvą verslininkai pradės vežtis darbo jėgą, patarčiau jau turėti jiems parengtus bilietus atgal. Žmogus, penketą metų išgyvenęs vienoje vietoje, prie tos vietos pripranta ir iš jos nenori išvykti”, – teigia verslininkas.
Tuo tarpu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos ir lygių galimybių skyriaus vedėjas Albertas Šlekys teigia, kad pirmiausiai verslininkai turėtų atsakingiau žiūrėti į tai, ką jie siūlo. „Verslininkų siūlymai įsivežti darbo jėgą yra pagrįsti tik tuo, kad jiems reikia labai pigios darbo jėgos ir kuo didesnio pelno. Mes turime darbo jėgos ir užpildytume kasininkų vietas vietiniais, jeigu verslininkai norėtų mokėti ne varganas algas, o normalias”, – teigė valdininkas.
Anot jo, įsivežus kitataučių, verslininkai negalės jų įdarbinti aptarnavimo sektoriuje, nes šie nemoka valstybinės kalbos. „Ir nemanau, kad valstybė turėtų mokėti už tai, kad šie tą kalbą išmoktų. Dabar kol kas tikrai nėra tokio vietinės darbo jėgos deficito, kad reikėtų juos įsivežti iš užsienio. Verslininkai tiesiog daro psichologinį spaudimą”, – sako A.Šlekys.

Leave a Comment