Žydų atveju nėra atskirų nusikaltėlių, kaip kitose tautose. Visa žydų tauta yra išaugusi iš nusikalstamumo šaknų ir dėl to kalta iš prigimties. Žydų sunaikinimas nėra nuostolis žmonijai, jis naudingas kaip kitų nusikaltėlių įkalinimas arba mirties bausmė. Gebelsas.
Hinkos Vrublėvič pasakojimasMažoji Hinka Vrublėvič papasakojo Raudonosios Armijos karininkui, savo išgelbėtojui kapitonui V. Krapivinui trumpą, bet baisią istoriją. Kada kapitonui atvedė šį keistą sutverimą su ilgais suveltais plaukais, basomis kojomis, purvinais skarmalais, kapitonas nesuprato, kad prieš jį yra vaikas, net mergaitė. Šis sulaukėjęs, praradęs žmogišką išvaizdą sutverimas pradėjo kalbėti. Mergaitės pasakojimas žinksnis po žingsnio atvėrė visą jos kančių ir vienatvės kelią. Ji gimė miestelyje Vysokij Mazoveck. Ten iki 1941 metų gyveno jos tėvas, batsiūvys. Atėjo vokiečiai ir visas gyvenimas pasikeitė. Visa Vrublėvičių šeimos nelaimė buvo tame, kad jie yra žydai. Visų pirmą, vokiečiai miestelyje padarė getą. Vrublėvičių šeima: 37 metų tėvas, 40 metų mama, trys broliai 17, 10 ir 7 metų ir ji, Hinka, gyveno, jei tą varganą egzistavimą galima pavadinti gyvenimu, gete apie metus. Bet šis egzistavimas baigėsi: visus žydus iš aplinkiniu rajonų pradėjo vežti į liūdnai pagarsėjusius Zambovskio kazarmus. Ten surinkdavo tūkstančius žmonių, po to juos kažkur išveždavo, ir daugiau jų niekas nematė. Išsigandusi šeima pabėgo į mišką. Po dviejų klajojimo savaičių jie sutiko du lenkus – vokiečių šnipus. Jiems pavyko nugabenti į miestelį mamą ir du vyriasniuosius brolius. Hinka isitikinusi, kad vokiečiai juos nužudė. Tėvas, likęs brolis ir ji nuėjo giliai į mišką, išsikasė sau duobę ir gyveno joje ištisus metus, maitindamiesi uogomis ir išmaldomis, pastarasias rinkdavo naktimis aplinkiniuose kaimuose. Netrukus tėvą susekė ir nužudė mažosios Hinkos ir jos brolio akyse. Vaikai liko duobėją vieni… O aplink tik miškas ir pelkės…
Mergaitės iš Belostoko pasakojimasDešimtmetės Doros Šifrinos prisiminimai užrašyti kruopščiu raštu sąsiuvinyje. Ji rašo: ”Name, kur mes gyvenome, mano akyse sušaudė apie 20 vyrų. Tai išvydusi, aš pagriebiau jauniasnąją sesutę ir brolį ir išlekiau pas dėdę, kuris gyveno netoliese. Motinų riksmas ir kudykių verkimas buvo siaubingi. Visas mūsų namas ir viskas, ką mes turėjome, sudegė. Laikinai apsigyvenome pas dėdę. Labai daug žydų nužudė, tik mūsų ir kaiminų kiemuose jie nužudė 75 žmones.16000 išvežė “darbui”, pasakė, kad paleis, bet visus nužudė ir sudegino… Kada visur degė namai ir pradėjo degti sinagoga, barbarai-vokiečiai pagriebdavo vyrus, moteris, vaikus ir senius ir gyvus metė juos į sinagogą”. Nepavyko išsigelbėti ir Doros tėvams. Jie buvo nužudyti jai matant. Dešimtmetė tai prisimena. Ji nepamirš to niekada.Iš 16-mečio moksleivio Romano Kravčenko dienoraščio (Kremeneco m., 1942 m.)Rugpjūčio 11.Paskutinis antižydiškas aktas mūsų mieste ėjo į pabaigą.Rašau apie vakarikščius įvykius šiandien. Vakar negalėjau, neturėjau jiegų. Per praėjusią dieną buvo sušaudyta apie 5000 žmonių. Už mūsų miesto yra vieno kilometro ilgio apkasas – ten buvo vygdoma egzekucija. Žydų išvežimas į getą prasidėjo apie 3 valandą ir tęsėsi iki vėlyvos nakties. Baisus vaizdas! Geto vartai buvo plačiai atverti, ir už jų stovėjo pasmerktųjų eilė, po 2 eilėje. Privažiuoja automobilis, eilė tyliai juda, pirmos poros atsigula ant sunkvežimio dugno, sekantys – ant jų, taip keliomis eilėmis. Visiška tyla, nei kalbų, nei riksmo, nei ašarų. Girti policininkai skubina veluojančius ir “tvarko” gulinčius sunkvežimyje. Sunkvežimis nuvažiuoja, spaudžia akseleatoriaus pedalą ir lekia į užmiestį, jis prasilenkia su tokiais pat sunkvežimiais, pripildytias drabužių. Viršuje stovi laimingas policajus ir šildosi moteriškų skiečiu. Neveltui jis atrodo laimingas: jo kišianės pilnos laikrodžių, o kiek kostiumų ir kailinių jis paliko pakeliui savo sleptuvėje, be to jis jau išgėrė ne mažiau litro. Sunkvežimis lekia į užmiestį. Keturi policajai stovi kampuose ir dažnai keikiasi, bej muša gulinčiųjų nugaras. Bet štai jis atvažiavo. Sunkvežimis sustojo, pasmerktieji išlipa, čia pat nusirengia – ir vyrai, ir moteris, ir juda po vieną prie griovio. Griovys pripildytas žmonių kūnais, perbarstytais chloru. Ant pylimo sėdi iki juosmens nusirengę vokiečiai, rankose pistoletai. Žmonės įeina į griovį, atsigula ant lavonų, pasigirsta šūviai. Baikta. Sekantys!
Nežinau, ką gali jausti žmogus savo paskutinę minutę, ir nenoriu galvoti – galma išprotėti. Buvo tokių, kurie bandė priešintis: nenorejo nusirenginėti, nenorėjo įeiti į griovį. Su tokiais baigdavo vietoje ir numesdavo į duobę. Štai duobė pilna, policajus užberia ant jos žemės; eilė juda prie sekančios, vietos liks visiems. Štai vienas, jau nuogai išsirengęs, nubėga lauku. Vokiečiai šaiposi, sekgami jį. Štai jis nubėgo 200 metrų. Tada abu ramiai prisitaiko, pradeda šaudyti. Po kelių minučių jį numeta į duobę. Matė žmogų, kuris, einant link duobės, kramtė duoną. Policajai visą laiką geria ir visiškai praranda žmogiškumą. Vokiečiams to daryti nereikai – jeims čia ne pirmas kartas. Jie užmėtydavo gyvus žmones granatomis, jie matė, kaip žemė virpėjo ant judančių kūnų – jei nekreipė į tai dėmesio; jie sušaudydavo nesibaigiančias eiles žmonių, siūlė jeims pasirinkti vieną vaiką iš savo vaikų ir pasipikdindavo, kada tie nelaimingieji atsisakydavo dirbti, prašydami, kad juos sušaudytu kartu su šeimomis.Tie 1500 žmonių, kuriuos išvežė užvakar, taip pat sušaudė. Sušauėi už tai, kad jie išdryso kelti sąlygas. Rugpjūčio 19. Šiandien vežė F. Aš negaliu apsakyti savo jausmu, bet labai sunku, gėda. Vienintelė mergaitė, su kuria buvau nuo pradžios iki galo visiškai atviras, kaip malonu turėti draugą, kuris tave supranta ir sutinka su tavimi. Ji buvo gera ir narsi mergaitė. Ji važiavo stovėdama, su išdidžiai pakelta galva, tai buvo prieš pusvalandį, 6.35, 1942 metų rugpjūčio 19, – aš isitikinęs, kad ir mirdama ji nenuleis galvos. F., žinok, aš prisimenu tave ir nepamiršiu ir, galbūt, kada nors atkeršisiu! Mano pirmoji meilė, palikusi po savęs malonius prisimenimus. Tai buvo mano idealas, ir vargu ar rasiu kitą tokią. Paskutinis sveikinimas nuo Romkos!Rugpjūčio 21.Rašau jau lovoje, todėl rašysiu trumpai. Vakar sušaudė visus žydus, surinktus kaleimuose. Aš manau, ten buvo 700-800 žmonių. Tada, vakar, žuvo F. Šiandien pasigirdo tik keli pavieniai šūviai. Aš nuėjau prie upės. Kelias eina pro tas apkasas, kuriuose užkasta dauguma žydų. Šita vieta dabar panaši į lygią, baltą aikštę, baltą todėl, kad ten yra kraidos. Eina karštos dienos, lavonai pūva, kviapia, paviršiuje pasirodo kojos, rankos, kurias šunys išnešioja po apylinkes. Kvapas puskilometrio spindiliu aplink siaubingas. Rugsėjo 18.Gete tęsiasi oganizuoti apiplėšimai. Bobos su maišais budi prie jo kiaurą dieną, o tuo labiau – naktį. Kas per žmonės! Koks heroizmas. Juos šaudo, gaudo, muša, bet jų tai neviekia. Ten, kur kvepia pasipelnijimu, juos nesulaikys jokios kliūtys. Į getą atvažiuoja vyriškiai iš įvairių kaimų, ir retas iš jų dabar vaikšto be laikrodžio. Šiandien neturiu nuotaikos, todėl baigiu. Spalio 26. Šiandien darbininkams buvo atidarytos “makulatūros”, t.y. nužudytų žydų drabužių, išpardavinas. Ir yra žmonių, kurie gali tai pirkti! Ir net daug: eilėje stovėjo. Todėl šianien nebuvo dardo fabrike – visi stovėjo eijėje.Vaikai, po eksperimentų.Anna FrankVienintelis vardas, kuris tapo plačiai žinomu kaip pasipriešinimo nacizmui simbolis, buvo ne kario ir ne mokslininko, o jaunos merginos. Kada į valdžią atėjo Hitleris, Annos Frank šiema išvažiavo iš Vokietijos į Olandiją, bet ir ji po antrojo pasaulinio karo pradžios atsidūrė nacistų valdžioje. Annos tėvas virš parduotuvės, kuriuoje dirbo, padarė slėptuvę, čia Frankų šeima gyveno su dar veina žydų šeima, ir abi šeimos buvo saugomos draugų-krikščionių. Taip jie gyveno dviejus metus. Negalėdama tiesiog vaikščioti, kad jos neišgirstų dirbantys apačioje žmonės, Anna rašė dienoraštį, kuriame išdėstydavo savo mintis ir jausmus; ji taip pat rašė apsakymus ir net parašė romaną. Romanas – tai naujas atradimas, po tėvo mirties ir arhyvų nagrinėjimų. Dienoraštyje yra tokie žodžiai:”tai tikras stebuklas, kad aš neatsisakiau savo idealų, todėl kad jie atrodo absurdiškais ir neįgyvendinomais. Ir vis dėl to, aš juos saugau, todėl, kad nežiūrint į viską, aš tikiu, kad širdies gilumoje žmonės geri”. Po savaitės, jų slėptuvė buvo surasta. Šeimą nusiųntė į koncentracijos stovyklą Bargen-Balzen, kur Anna žuvo. Po karo jos dienoraštį surado ir išspausdino. Jis išverstas beveik į visas pasaulio kalbas. Iudaizmas ir žydų istorja propoguoja laisvę, garbę, viltį ir gyvenimą po bet kuriuo blogio. Diktatoriai negali leisti panašių idealų egzistavimo, bet žydų dvasia nenugalima.