Holokaustas Lietuvoje

1939 m. Didžioji Britanija visiškai uždarė Palestinos duris žydų imigrantams. Atėjus sovietams, kurie atėmė Vilnių iš lenkų ir grąžino Vilnių bei Vilniaus kraštą Lietuvai, žydų šalyje padaugėjo nuo 160 tūkst. Iki 250 tūkst., jie sudarė apie 10 proc. visų gyventojų. Į šį skaičių įeina 25 tūkst. Žydų pabėgėlių iš Vokietijos ir Rusijos okupuotų Lenkijos sričių. Lietuvos žydai su užuojauta ir svetingumu priglaudė nelaimėlius savo brolius. Vilniaus žydai susijungė su kitais Lietuvos žydais, nuo kurių jie buvo atskirti apie dvidešimt metų, tai išjudino kultūrinį gyvenimą. Tradiciniai Lietuvos priešai buvo rusai, tačiau žydams dar didesnę grėsmę kėlė nacių Vokietija. Žydų pabėgėliai iš Lenkijos pasakodavo apie žiaurumus ir kančias Vokietijos užimtoje zonoje. Žlugus Prancūzijai dar labiau sustiprėjo baimė, kad netrukus Hitleris valdys visą Europą. Susiklosčius tokioms aplinkybėms sovietinė Lietuvos okupacija 1940 m. sukėlė skirtingą lietuvių ir žydų reakciją. Lietuviams okupacija reiškė nepriklausomybės pabaigą ir smurtinio totalitarizmo įsiviešpatavimą. Žydams ji teikė palengvėjimą, kad šalį užėmė ne naciai, o sovietai. Tik vienas kitas žydas troško komunistų įsiviešpatavimo ar džiaugėsi Lietuvos nepriklausomybės pabaiga. Jie veikiau priėmė sovietų okupaciją kaip mažesniąją iš dviejų blogybių. Komunistinis režimas su žydais elgėsi taip pat nuožmiai kaip ir su visais kitais. Sudaryta visa bendruomenės struktūra. Bet kokia sionistinė veikla ir hebrajų kalba sukurta kultūra uždraustos. Apribota religinė praktika. Iš konfiskuoto verslo didžioji dalis priklausė žydams. Ypač kentėjo žydų pabėgėliai, atvykę iš Lenkijos, nesvarbu, ar jie priklausė „Bundui“, ar sionistų organizacijai, taip pat ir dėl religinių pažiūrų. Jie paniškai stengėsi emigruoti į užsienį. Kai kuriems pavyko gauti suklastotas vizas į Olandijos koloniją Kiurasao, kurias parūpindavo Japonijos konsulas Kaune Sugihara. Tokiu būdu keliems tūkstančiams žydų pasisekė išvykti į Japoniją bei Šanchajų. Tačiau diduma jų pasiliko Lietuvoje ir buvo pasmerkti sovietiniam terorui. 1940-1941 m. žydai kaip ir kiti Lietuvos žmonės buvo deportuojami į Sibirą.

Holokaustas masiškai pradėtas ne Vokietijos okupuotos Lenkijos getuose, bet teritorijose, kurias Sovietų Sąjunga aneksavo 1939-1940 m. Šiuose kraštuose vokiečių kariuomenė buvo sutinkama kaip išvaduotoja iš sovietinio jungo. „Išvadavimo“ dalis buvo ir nacių planas pradėti „galutinį žydų klausimo sprendimą“. Jis turėjo būti tarsi savaime suprantamas „žydų bolševikų“ jungo prislėgtų aukų kerštas Baltijos valstybėse ir Ukrainoje. Dar prieš vokiečiams užpuolant Sovietų Sąjungą, Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), provokiškasis pogrindis, savo propagandoje pabrėžė, kad artėjančio sovietinio režimo perversmo aplinkybėmis „ypač svarbu tą perversmą panaudoti dar ir tam, kad būtų nusikratyta žydų“. Niekas nepaneigs, jos visų pirma dėl žydų tragedijos Lietuvoje kalti vokiečiai. Tačiau šalyje jau viešpatavo toks antisemitizmas, nuolat kurstomas propagandos, verčiančios žydams kaltę už visas Lietuvos kančias, jog vykdyti „valymo“ operacijoms savanorių netrūko. Vokiečiai, įžengę į šalį, kurstė neapykantą žydams pasitelkę ultranacionalistinius Lietuvos „partizanus“, o vėliau plačiai pasinaudojo lietuviais parankiniais, įtraukę juos į žydų žudymo operacijas. Partizanai vykdė smurto veiksmus daugelyje Lietuvos vietų, tačiau kruviniausias, matyt, buvo baisusis pogromas, įvykdytas Kauno priemiestyje Vilijampolėje birželio 25-26 d., tuoj pat atėjus vokiečiams. Nužudyta apie tūkstantis žydų. Birželio 27 d., „Lietūkio“ garaže, Kauno centre, civiliai asmenys, tarp kurių buvo ir partizanų, geležiniais strypais mirtinai užmušė penkiasdešimt žydų. Trumpai tegyvavusi laikinoji Lietuvos Vyriausybė leido antižydiškus dekretus, pataikaujančius nacių Vokietijai, nors ir ne visi Vyriausybės nariai pritarė tokiai politikai. Vokiečiai netrukus paleido laikinąją Vyriausybę. Po kelių pirmųjų dienų partizanų daliniai taip pat išformuoti, o jų nariai perduoti vokiečių mobiliesiems daliniams Einsatzgruppen bei smulkesniems padaliniams – Einsatzkommandos. Specialūs elitiniai nacių SS daliniai, Einsatzgruppen, buvo pagrindiniai žydų žudynių vykdytojai Rytų kampanijos metu. Jie traukė vokiečių įkandin, „nuramindami“ užnugario teritorijas, žudydami sabotuotojus, komunistus bei kitokius pavojingus elementus. Tačiau pagrindinis jų darbas buvo masiškai žudyti žydus Sovietų Sąjungos okupuotose teritorijose, vietiniams kolaborantams padedant. Iš pradžių jų aukomis tapdavo tik žydai vyrai, tačiau po keleto savaičių jau buvo žudomos moterys ir vaikai. Vilniuje Einsatzgruppen B Einsatzkommando 9, pastiprinta 150-čia buvusių partizanų, nuo 1941 m. liepos 4-os iki 20-os dienos suėmė apie 5 tūkst. žydų gatvėse ar jų namuose ir sušaudė juos Panerių miške. Vėliau šios komandos funkcijas perėmė Einsatzgruppen A Einsatzkommando 3, kuri vykdė masines žudynes visoje Lietuvoje. Masiškai buvo žudoma Kauno miestą supančiuose fortuose. Ištisos žydų bendruomenės mažesniuose miestuose nušluotos nuo žemės paviršiaus. Einsatzkommando 3 vadas štandartenfiureris Karlas Jėgeris, apibendrindamas savo veiklą iki 1941 m. gruodžio 1 d., pareiškė, jog „Lietuvoje daugiau nebėra žydų“, išskyrus žydus trijuose getuose: 15 tūkst. Vilniuje, 15 tūkst. Kaune ir 4,5 tūkst. Šiauliuose. Buvo išžudyta 80 proc. Lietuvos žydų.
Berlyno įsakymu tuos tris Lietuvos getus įkūrė vokiečiai miestų komisarai bei kolaborantai savivaldos pareigūnai 1941 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, tuo laikotarpiu, kai didžioji dalis žydų tuose miestuose jau buvo sunaikinta. Išlikusieji tikėjosi, kad bent jau uždaruose getuose bus saugesni. Tačiau ir getuose nebuvo saugu. Jie buvo įkurti skurdžiausiuose miesto rajonuose, juose buvo neapsakomai ankšta minioms suvarytų žmonių. Kaune ir Šiauliuose žydams buvo duota šiek tiek laiko susirengti persikėlimui į getus, o Vilniuje žmonės buvo išvaryti į getą netikėtai, jiems tebuvo palikta valanda susikrauti tam, ką paneš ant pečių. Visų trijų miestų abiejuose getuose vyko mįslingi reiškiniai (Vilniuje du getai buvo atskirti vienas nuo kito), ir tegalėjai spėlioti, ką tai iš tiesų reiškia. Ne visi žydai, susirengę į Vilniaus ir Šiaulių getus, pasiekė tikslą. Kai kurios grupės buvo nugabentos į įkalinimo vietą, joms įvykdyta mirties bausmė. Kaune 1941 m. spalio 28 d. visiems žydų geto gyventojams (apie 26 tūkst. asmenų) buvo įsakyta susirinkti Demokratų aikštėj. Tą dieną beveik 10 tūkst. iš jų buvo nuvaryti kitur, o kitą dieną nužudyti IX forte Kauno prieigose. Vokiečių kariuomenės darbo tarnybos skundai, kad žudomi nepakeičiami kvalifikuoti darbininkai, 1941 m. gruodį pagaliau sustabdė žudynes, tad išlikę getų gyventojai trumpam galėjo atsikvėpti, nusistovėjo palyginti ramus laikotarpis, kuris truko apie šešiolika mėnesių. Getų gyventojai vėl galėjo sutelkti savo pajėgas stengiantis išlikti. Nors galų gale visų getų laukė vienodas likimas – visiškas sunaikinimas, – jų istorija smarkiai skiriasi. Ypač skyrėsi padėtis Vilniaus ir Kauno getuose. Vilniaus getas buvo miesto širdyje, išsidėstęs septyniose siaurose, užgrūstose gatvelėse. Pagrindinė jo arterija – Rūdninkų gatvė. Kauno getas Vilijampolės priemiestyje buvo palyginti gana erdvus, jo gyventojai netgi augino daržoves daržuose palei Nerį. Lietuvos žydų getų reikalus tvarkė žydų tarybos (Judenratai, nors Kauno getui vadovavo vadinamasis Altensratas, arba Vyresniųjų taryba). Pirmoji taryba, kuri vienaip ar kitaip atstovavo žydų bendruomenei, buvo išrinkta 1941 m. birželyje, dar gerokai iki geto įkūrimo. Per vadinamąją Didžiąją provokaciją rugsėjo pradžioje, kai tūkstančiai žydų iš būsimo geto teritorijos buvo nugabenti į Panerius ir sušaudyti, beveik visi tarybos nariai taip pat žuvo. Antrąją žydų taryba jau gete paskyrė vokiečiai. Tačiau jau nuo pat geto gyvavimo pradžios įtakingiausia jame buvo geto policija ir jos viršininkas Jokūbas Gensas, buvęs Lietuvos armijos karininkas. 1942 m. birželio mėn. Vilniaus Judenratas nuverstas vokiečiams įsakius, jį pakeitė autoritariškas Genso ir geto policijos vadovavimas. Kauno taryba, priešingai, buvo demokratiškai išrinkta iš gerai žinomų bendruomenės veiklių narių, ji, vadovaujama didžiai visų gerbiamo pirmininko dr. Elhanano Elkeso, išlaikė atstovavimo bei demokratijos principus. Kauno geto policija, nors ir pakankamai svarbi geto gyvenime, liko pavaldi tarybai iki pabaigos. Tuose getuose, taip pat ir Šiaulių gete, pagrindinė žydų strategija buvo „gelbėjimasis darbu“ – tikėta, jog getas gali turėti bent menkiausios vilties išlikti tik tuo atveju, jeigu žydai bus naudingi vokiečiams. Savo darbo jėgą jie iškeisdavo į valgį, nors tai ir buvo griežtai uždrausta, o tas kas nešdavo maistą į getą smarkiai rizikuodavo, nes davinio, kurį išdalydavo geto vadovybė, būtų nepakakę gyvybei palaikyti. Vokiečių kariniame aerodrome Aleksote, netoli Kauno, žydai darbininkai dirbo pamainomis po dvylika valandų, dieną ir naktį, atvirame ore tiek vasarą, tiek žiemą, šiame patikimai apsaugotame objekte neturėdami nė menkiausios galimybės įsigyti maisto. Getuose viešpatavo tiesiog idealios sąlygos tokioms ligoms kaip dėmėtoji šiltinė kilti. Vokiečiai buvo patenkinti gavę progą pašalinti tokį pavojų sveikatai: 1941 m. spalio mėn. Kauno geto infekcinių ligų ligoninė buvo užrakinta ir sudeginta iki pamatų su visais pacientais ir medikais. Tačiau ir tokiomis sąlygomis Lietuvos getai sugebėjo smarkiai apriboti epidemijas iki mažiausių įmanomų, čia netgi buvo teikiama medicinos pagalba. Vilniaus geto administracijos sanitarijos ir epidemiologijos skyrius reikliai tikrindavo pastatų ir kiemų švarą. Visuose trijuose getuose buvo rengiamos labdaros akcijos, neturtingesnieji aprūpinami būtiniausiu maistu bei drabužiais. Jei vokiečiai nebūtų sunaikinę getų, tai jų gyventojai žydai būtų galėję prasilaikyti iki karo pabaigos.
Visuose getuose buvo imtasi šviečiamosios religinės ir kultūrinės veiklos. Kaune ir Šiauliuose įsteigtos mokyklos, tačiau jų veiklą vokiečiai nutraukė. Religijos išpažinimas taip pat buvo uždraustas, religinė praktika turėjo būti visiškai slapta. Tačiau Vilniuje J. Gensas sugebėjo palenkti vokiečius, ir kultūrinę bei šviečiamąją veiklą žydai galėjo plėtoti gana laisvai. Iki pat geto gyvavimo pabaigos buvo puoselėjama turtinga ir įvairi Lietuvos Jeruzalės tradicija. Nors kai kas kritikavo J. Genso pastangas atgaivinti kultūra tokiu tragišku metu, tačiau geto gyventojams patiko teatro vaidinimai, populiarios dainos ir satyros, paskaitos literatūros, filosofijos, istorijos ir gamtos mokslų temomis, klasikinės muzikos, džiazo, žydų dainų konkursai. Buvo rengiami literatūros, muzikos, dailės konkursai, skiriami prizai. 1942 m. Vilniaus gete sukurtas ištisas švietimo įstaigų tinklas – nuo vaikų darželio iki mokyklos. Įkurtas net savotiškas geto universitetas. Jauniems žmonėms, dėl privalomo darbo negalėjusiems lankyti mokyklos, įkurtas klubas, organizavęs įvairią kultūrinę veiklą, sportą. 1942 m. sausio mėn. įkūrė FPO (Jungtinė partizanų organizacija) sionistinis jaunimas, prie kurio vėliau prisidėjo ir kitų politinių grupių atstovai. Vilniaus getas likviduotas 1943 m. rugsėjo mėn., kaip vokiečiai sužinojo apie pogrindinės organizacijos egzistavimą. FPO kovėsi prieš vokiečius pačioje geto likvidavimo operacijos pradžioje, šimtai aktyvistų išėjo į miškus ir įsiliejo į partizanų pajėgas. Kauno žydų taryba nuolat slapta bendradarbiavo su partizanų pajėgomis ir skatino geto jaunimą trauktis į miškus. Kauno ir Šiaulių getai gyvavo iki 1944 m. liepos mėn., kol priartėjo frontas. Iki to meto šių getų gyventojai jau buvo pergyvenę skaudžiausią iš visų – „vaikų akciją“. Tėvai stengėsi savo vaikus išgelbėti ir palikti juos lietuvių šeimose. Tokiu būdu išgelbėti šimtai vaikų. Likvidavus Šiaulių ir Kauno getus ir išsiuntus likusius jų gyventojus, geto pastatai buvo sudeginti iki pamatų ar susprogdinti. Apie 1,5 tūkst. žydų, kurie slapstėsi Kaune, pogrindžio bunkeriuose, tikėdamiesi išgyventi, kol miestą pasieks rusų pajėgos, žuvo griaunant ir sprogdinant pastatus. Išsiuntus paskutinius getų gyventojus, Lietuvoje neliko žydų. Išsiųstieji atsidūrė koncentracijos stovyklose Vokietijoje, kur daugelis jų mirė. Vienas kitas teišgyveno iki karo pabaigos.
Po išvadavimo kai kurie išgyvenusieji pasiliko Vokietijoje, tikėdamiesi išvykti į Palestiną arba Ameriką. Kiti sugrįžo į Lietuvą, ieškodami likusių gyvų šeimos narių. Jie prisijungė prie tų nedaugelio, kurie išliko gyvi Lietuvoje, slapstydamiesi, suklastoję dokumentus arba partizanaudami. Vėliau sugrįžo dar saujelė tų, kurie pergyveno karą Sovietų Sąjungos gilumoje kaip pabėgėliai ar deportuotieji. Žydai susitelkė daugiausia Vilniuje ir Kaune.