traku nacionalinis parkas

Trakų parkas įkurtas 1991 metais Lietuvos Respublikos Aukčiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Lietuvos istorinio valstybingumo centro kultūriniams kompleksams su jų autentika gamtine aplinka saugoti. Šiame unikaliame kompakstikame kultūros ir gamtos paveldo ansamblyje, kuris atspindi svarbius Lietuvos ir Rytų Europos istorijos laikotarpius bei įvykius, puikiai islikęs kultūrinis krastovaizdis su urbanizuotu centru – istoriniu miestu ir pilimis tarp ežerų, tradicinio žemės naudojimo su reliktiniais kaimais, agrarinėmis teritorijomis bei islikusiomis natūraliomis pirminės gamtos vietovėmis. Trakų parko vertės puikiai islikusios, identifikuotos ir saugomos nacionalinių teisės aktų visuma.

Ypatingo grrožio Trakų parko krastovaizdis is dalies yra natūralus, is dalies suformuotas. Jis apima 8,2 tūkst. ha teritoriją, kurią jungia daugiau kaip 32 ežerų (1,4 tūkst. ha), sistema. Priesledynmečio reljefas lėmė stambiųjų Trakų parko reljefo formų – ežerų ir pelkių duburių, kalvų formavimąsi paskutiniojo apledėjimo (13-14 tūkst. m. pr. Kr.) metu. Skirtingų ledyno tirpsmo stadijose Trakų parko pietinėje dalyje susiklostė banguota zandrinė lyguma, siaurinėje – moreninių kalvų grandinės. Šio reljefo morfostruktūra yra unikalus ežeringojo kraštovaizdžio formavimosi Baltijos aukštumose etalonas. Ežeryno didžiųjų susiekiančių Galvės (361 ha), Skaisčio (286 ha), Bernardinų (888 ha) ir Totoriškių (76 ha) ežerų apsuptyje yra Naujųjų Trakų senamiestis (169 ha) su Salos ir Pusiasalio pilimis, kurie iš esmės ir sudaro šio ansamblio branduolį. Jį juosia mišrūs miškai (3,9 tūkst. ha), kuriuos rytuose keičia pelkės, pietuose – plynaukštė, vakaruose ir šiaurėje išplintanti į

kontrastingą daubotą kalvotą reljefą. Tai sudaro puikias sąlygas didžiulei biotopų įvairovei su Europinės svarbos buveinėmis bei daugybe Lietuvoje ir Europos mastu saugomų augalų ir gyvūnų rūšių. Trakų parke vaizdingai išsidėstė piliakalniai, piliavietės, dvarai, kupstiniai ir valakiniai kaimai, vienkiemiai. Visi Trakų parko komponentai yra sujungti į integruotą holistinę teritorinę ir vizualinę visumą, kuri palieka neišdildomą įspūdį.

Gamtos turtai ir kraštovaizdžio įvairovė bei ypač savitos jo orografinės formos sudarė palankias sąlygas žmonėms Trakų parko teritorijoje įsikurti prieš 4 tūkst. m. prieš Kr. Išskirtinė reikšmė Trakams teko XIII-XVI a., kai paskutinė pagoniška Europos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė priešinosi krikščioniškosios Europos kariniams Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinams. Pirmą kartą Trakai paminėti 1337 m. Vygando Marburgiečio Kronikoje. Trakai buvo tapę svarbiu valstybės sostinės Vilniaus prieigų gynybos centru. Natūralioje sunkiai prieinamoje Trrakų teritorijoje buvo susikūrusi vieninga fortifikacinė sistema su medinėmis (Bražuolės (I tūkst. prieš Kr.-XIV a.), Daniliškių (VI –XII a. Po Kr.) piliakalniai ir mūrinėmis (Senųjų Trakų (XIV a. pr.), Naujųjų Trakų Pusiasalio (XIV a. vid.) ir Salos (XIV a. pab.) pilimis. Gynybai lietuviai pasitelkė totorius ir karaimus.

Šalia pilių išaugo Naujųjų Trakų daugiatautis (lietuvių, karaimų, totorių, žydų, rusų, vokiečių, lenkų) miestas, turėjęs plačius politinius ir prekybinius ryšius su Europos miestais bei jų bendruomenėmis, su sakralinės, pasaulietinės ir gynybinėmis viduramžių architektūros, pasaulietinio ir

r bažnytinio meno, literatūros tradicijomis. Trakų mieste egzistavo unikali savivaldos sistema, grįsta Magdeburgo teise – nuo XV a. koegzistavo savivaldžios krikščionių ir karaimų bendruomenės. Trakų miestas tapo dalinės kunigaikštystės (XIV-XVI amžiais), kuri pietuose siekė Brestą (dabartinė Baltarusija), o šiaurėje – Biržus (prie Latvijos sienos), centru ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų sosto vieta. Trakai buvo valdovų mėgstama rezidencija – pripažintas viduramžių politikos teatras su svarbiais diplomatiniais, dovanojimų ir medžioklių ritualais, bažnytinėmis šventėmis ir prekymečiais. Nuo XVI a. Trakai dominavo valstybinio mąsto kulto erdvėje – 1718 m. Romos popiežius Klemensas XI karūnavo pirmąjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stebuklais pagarsėjusį Dievo Motinos paveikslą, kuris tapo lietuvių, lenkų, latvių, baltarusių tautų piligrimystės objektu. Šalia laisvai plėtojosi ortodoksų, musulmonų, karaimų ir judėjų tikėjimai. XVII a. miesto augimas sustojo, nes ypač palanki viduramžių gynybiniam ir politiniam centrui gamtinė aplinka apribojo Trakų ūkinę ir urbanistinę plėtrą Lietuvos – Lenkijos valstybių unijos laikotarpiu (1569-1795), carinės Rusijos imperijos (1795-1917), Lenkijos Respublikos (1920-1939) ir Sovietų Sąjungos (1940-1991) okupacijų laikotarpiais. Trakuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvairiapusis istorinis ir kultūrinis palikimas tarsi užsikonservavo. Šioje teritorijoje ryškūs ne tik garsiausių savo laikmečio viduramžių valdovų – Vytauto Didžiojo, Kazimiero, bet ir kitų iškilių asmenybių – grafų Tiškevičių, kunigaikščių Radvilų, didikų Sapiegų, Oginskių, Goštautų, Sienos universiteto rektoriaus, Vilniaus vyskupo Motiejaus Trakiškio, karaimų mąstytojo bei filosofo Izaoko Trakiečio, poeto bei gy
ydytojo Ezra Harofez gyvenimo pėdsakai.

Pirmoji pilis stovėjo senuosiuose Trakuose. XIX amžiuje smarkių kovų su kryžiuočiais laiku, pastatytas Trakų pusiasalio ir salos pilys tobulintos iš XV amžiaus pradžios. Negandų metais miestas visai susmuko, kiek atsigavo tik XIX amžiuje.
Išskirtinis vaidmuo Trakų istorijoje tenka kareiviams. Kareiviai saugojo pilis, prekiavo, buvo išradingi amatininkai ir daržininkai. Trakai buvo Lietuvos karaimų administracinis mokslo ir dvasinis centras. XVII amžiuje sumenko bendruomenė. Išlikę daug XIX Karaimų gyvenamųjų namų, šventykla.

Leave a Comment