Hefaistas gr. mit.: ikiolimpinėje mitologijoje buvo ugnies dievas, o klasikinės mitologojios laikais tapo ugnies bei kalvystės dievu. H. – Dzeuso ir Heros (Hom. II. XVI 338) arba tik Heros (Hes. Theog. 927) sūnus. Orfikų himne (LXVI) H. – ir kosminė jėga, ir meistras, ir meninkas, ir mėnulis, visa prajyjantis spindintis demonas. H. sergėja namus, gentis bei miestus. Chtoninį H. ryši su gamtos jėgomis rodo jo Kolchidės karaliui iškasti pieno, vyno, vandens ir aliejaus šaltiniai, srūvantys iš po vynuogienojų šakų (Apoll. Rhod. III 219-229). Taip pat Horacijaus H. apsupa pavasario žiedais(Carm. I 4, 1—9), o Homeras vadina liepsna (II.II 426; Od. XIXIV 71).H., įsitvirtinęs Olimpe ir tapęs pavaldus Dzeusui, liko tik gabiu meistru, ugnyje lydančiu bei kalančiu metalą. Olimpe H. turi savo dirbtuves su dvidešimčia dumplių (II.XXIII 470) ir mechanines pagalbinkes – verges, kurios, prilaikydamos jį iš abiejų šonų, padeda nuslėpti šlubumą (XVIII 470). H. nukalė puikųjį Achilo skydą bei šarvus (XVIII 369 – 616), varinius Kolchidės karaliaus Ajeto jaučius (Apoll. Rhod. III 229-238), Heros miegamajį (Hom. II. XIV 166-168), Pandoros vainiką( Hes Theog. 579 – 584) Alkinojo šunis( Hom. Od. IX 91), tinklą į kurį įsipainiojo Afroditė su Arėju(VIII 274) ir kt.H. gimė silpnas, negražus, šlubas. Tėvai jo nemėgo, o Hera net norėjo priimti į Olimpą ir iš ten nutrenkė į žemę. Tačiau jį pagavo jūrų deivės Tetidė bei Euronimė ir išlaikė pas save devynerius metus. (II. XVIII). Antrąkart, beginant nuo Dzeuso savo motiną Herą, H. iš Olimpo išmetė Dzeusas (Apollod. I 3, 5). Tačiau Lemno salos gyventojai H. išglbėjo ir labai maloniai priėmė ( nuo tada ši sala su daugybe vulkanų tapo mylimiausia H. žeme). Pasak Apolodaro, krisdamas iš Olimpo, H. susižalojo ir apšlubo, tačiau jis vedė grožio deivę Afroditę. Tiesa, ji apgaudinėjo vyrą, susitikinėdama su Arėju. Homeras H. žmona vadina Charitę (II. XVIII 382), o Hesiodas – Aglają (Theog. 945).
H. artimas amatų deivei Atėnei. Per šventas juos kartu garbindavo, šventyklose jų statulos stovėdavo greta. Ypač H. buvo gerbiamas Atėnuose. Ten jį garbino kaip amatų dievą. Nors atėniečiams atrodė didingesnis Prometėjas, kur Dzeuso liepiamas H. prikalė prie Kaukazo uolos (Aeschyl. Prom. 14). Lemno saloje H. dar gydė: apsaugodavo nuo beprotystės, kraujo išsiliejimo bei gyvatės įkandimo. Ten buvo Hefaisto miestas ir Mosichlo kalnas su H. kalve. Samo saloje taip pat buvo Hefaistopolis ir Hefaistonas.Graikijoje H. kultas paplito, matyt iš Egėjo salų. Negraikišką šio dievo kilmę vėlyvojoje mitologijoje rodo H. patarnavimas aukštesniems dievams – Olimpe juokina dievus, vaišina ambrozija bei nektaru.Romėnų mitologijoje H. atitinka Vulkanas, ugnies ir susietų su metalu amatų dievas. Kaip židinio deivė Vesta, taip ir Vulkanas turėjo politinę reikšmę. Jo kulto centras Romoje buvo Vulkano aikštė, kurioje susirinkdavo senatas. Vergilijus „Eneidoje“ (VIII 370-453) pasakoja apie požeminę dievo kalvę. Joje kalami Jupiterio žaibai bei griaustiniai ir Enėjo ginklai. Vulkaną sutapatinus su H., jo žmona laikoma Venera.Antikos mene H. vaizduojamas su amatinko drabužiais ir įrankiais, dažnai – negražus, raišas. Yra išlikusių freskų, piešinių ant vazų. Populiariausi siužetai: Hera, patenka į H. pinkles, Pandoros atsiradimas, Atėnės gimimas, Achilo skydas ir kt.