Graikų religija

Graikų religija sen. graikų politeistinių tikėjimų ir kultų sistema. Susiklostė II t-metyje p. m. e., kai, šalia smulkių vietinių kultų dievų, susidarė visų graikų pripažįstamas Olimpo dievų panteonas. Būdinga dievų gausumas, antropomorfinis jų pobūdis, visoje Graikijoje ir atskiruose poliuose praktikuojamų kultų susipynimas. Akivaizdūs fetišizmo, totemizmo, animizmo elementai. D didelę reikšmę turėjo protėvių garbinimas, su kuriuo susijęs herojų – pusiau dievų, pusiau žmonių, įv. žygdarbių atlikėjų, miestų įkūrėjų ir pan.- kultas. Kiekviename polyje, be kitų dievų, buvo garbinami dievai globėjai (Atėnuose – Atėnė, Sppartoje – Hera ir pan.). Dievų kilmę, hierarchiją, santykius ir funkcijas aiškino sukurti apie juos mitai. Pasak Herodo “Teogonijos” – pirmojo darnaus ir sistemingo D apibendrinimo, – pradžioje buvęs Chaosas, iš kurio atsiradusi visko, kas gyva, motina deivė Gėja (Žemė) ir Erotas (Meilė). Gėja davusi pradžią Uranui (Dangui) ir tapusi jo žmona. Iš šios dievų poros atsiradusi pirmoji dievų karta – titanai. Vienas jų – Kronas atėmęs valdžią iš Urano, ir jie su seserimi Rėja tapę antrosios – Olimpo – dievų kartos gimdytojais. Kroną įveikęs jo sūnus Dzzeusas, kuris tapąs vyriausiu dievu, likusią valdžią paskirstęs kitiems šeimos nariams ir giminaičiams. Taip atsirado 4 kategorijų dievai: dangaus – Dzeusas, Hera, Atėnė, Apolonas, Artemidė, Arėjas, Hefaistas, Hermis, Hestija ir žemesnieji – Asklepijas, mūzos, charitės, horos, Temidė, Helijas, Selenė, Eos, Erotas ir kt.; že

emės – Gėja, Demetra, Dionisas, Panas, žemesnieji – satyrai, silenai, nimfos ir kt.; vandens – Poseidonas, Amfitritė, žemesniosios jūrų ir upių dievybės; požemio – Hadas, Persefonė, žemesniosios dievybės – Hekatė, erinijos, Hipnas, Tanatas ir kt. Graikai kiekvienoje gyvybės apraiškoje įžiūrėjo dievybės buvimą, jos kišimąsi. Dievai, turintys teigiamų ir neigiamų bruožų, graikams buvo nemirtingi, bet pavaldūs likimui (љMoiros). Svarbiausi rel. švenčių ir iškilmių momentai buvo aukojimai, maldos, procesijos, žaidynės. Kulto vieta iš pradžių buvo giraitės, viršukalnės, šaltiniai, vėliau – altoriai, šventyklos (jos laikytos dievų buveine, o ne maldos namais). Labai paplitęs buvo namų židinio kultas (љHestija). Dvasininkijos graikai neturėjo. Valstybės vardu aukas aukojo pareigūnas (pvz., archontas), šeimos vardu – tėvas. Vienas seniausių buvo mirusiųjų kultas. Homero laikais tikėta, kad siela po kūno mirties patenkanti į Hadą, bet ji nesuvokianti saavo egzistavimo. Vėliau Demetros ir Dioniso kultų, misterijų apeigomis buvo siekiama suteikti sielai ne tik nemirtingumą, bet ir teisę į būtį, geresnę negu turėta gyvenime. Mitas apie Dionisą įgijo ypatingą reikšmę, kai jo pagrindu atsirado orfizmas. Helenizmo epochoje D šiek tiek pakito: pasipildė kai kuriais Rytų kultų elementais, sustiprėjo valdovo garbinimas. Tuo metu išpopuliarėjo likimo deivės Tichės kultas, paplito babiloniečių astraliniai kultai. Tikėjimas lemtimi (љAnankė) skatino graikus tirti dievų valią iš orakulų pranašysčių (Dodonės, Delfų, Epidauro orakulai garsėjo ir už Graikijos ri
ibų), helenizmo epochoje – iš astrologų spėjimų ir būrimų. Racionalistinių tendencijų apraiška yra Euhemero pastangos įrodyti žemišką religijos, dievų kilmę.

Leave a Comment