Graikų kultūros pasiekimai

Graikų pasaulis

Senovės Graikijoje, Atėnų mieste, apie 470-399 m. prieš Kristų gyveno filosofas Sokratas. Nors buvo laikomas išmintingiausiu savo laikų žmogumi, jis nieko nežinojo apie Ameriką nei apie elektrą ar mikrobus. Iš ryto apsisiausdavo audeklo atraiža – ir keliaudavo į turgaus aikštę.

Daugeliu atžvilgiu senovės graikų visuomenė mums gali pasirodyti primityvi ir tamsi. Tačiau po 500 pr. Kr. Graikų idėjos pasidarė tokios reikšmingos, kad pakeitė pasaulį. Net ir praėjus pustrečio tūkstantmečio, Vakarų valstybinį ir kultūrinį gyvenimą daug kur tebeveikia senovės graikų mąstysena bei gyvensena.

Daugelis šiuolaikinių valstybių yrra demokratinės ir laikosi principo “liaudies valdžia – liaudies labui”. Ši valstybės valdymo forma išsirutuliojo Graikijoje. Žodis “demokratija” susideda iš dviejų graikiškų žodžių: dēmos (“tauta, liaudis”) ir kratos (“valdžia”).

Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija. Jiems labai rūpėjo viską pažinti ir suprasti. Graikišku žodžiu philosophos vadiname žmogų, kuris nori būti išmintingas. Iš senovės Graikijos atėjo daugelis mūsų patarlių. Pavyzdžiui, graikų posakis: “Toks su tokiu, kaip varnas su varnu”,- lietuviškai gal skambėtų taip: “Kas su varna gyvena, varna irr krankia”; ”Varnas varnui akies nekerta”.

Žodis idėja taip pat graikiškas. Graikų idėjomis remiasi šių laikų gamtos mokslai ir medicina, matematika ir geografija. Graikų architektūros pavyzdžiu suprojektuota daug namų ir visuomeninių pastatų.

Graikai sugalvojo ir sporto varžybas. Šiuolaikinės Olimpinės Žaidynės tęsia tradiciją tų

ų varžybų, kurios kas ketveri metai vykdavo pietų Graikijos mieste Olimpijoje. Tokie žodžiai kaip atletika, stadionas, ir maratonas, yra kilę iš graikų kalbos. Dar graikai sukūrė dramą. Žodžiai teatras, komedija, tragedija taip pat yra graikiški.

Niekas gerai nežino, iš kur graikai kilę. Istorikai mano, kad ši tauta susidarė iš genčių, atėjusių iš Indijos ir Centrinės Europos. O istorikas Martinas Bernalas knygoje “Juodoji Atėnė” tvirtina, kad graikai atsikėlė iš Egipto ir Afrikos.

Graikai nebuvo pirmoji civilizuota tauta. Kretoje, didelėje saloje į pietus nuo žemyno Graikijos, archeologai atkasė prabangių rūmų griuvėsius, datuojamus apie 2000 pr. Kr. Ten gyveno vadinamieji Mino kultūros žmonės. Apie 1600 pr. Kr. Panaši civilizacija suklestėjo ir žemyne – Mikėnuose. Šie žmonės turėjo raštą, istorikų vadinamą linijinių B raštu. Beje, Vidurio Rytuose raštas buvo žinomas daar prieš 3000 pr. Kr. ir visų tūkstantmečių anksčiau įsikūrė pirmieji miestai.

Apie 1200 pr. Kr. Mikėnai buvo sugriauti. Tolesnius keturis šimtmečius istorikai pavadino “tamsiaisiais amžiais” (graikų viduramžiais). Tai buvęs karų, antpuolių ir genčių kilnojimosi metais. Paskui, po 800 pr.Kr., palengva ėmė skleistis graikų civilizacija. Išplito geležies gavyba ir apdirbimas. Graikai išmoko rašyti naudodamiesi finikiečių raidynu. Pradėjo žiesti puikius molio indus, išpuoštus ornamentais ir žmonių figūromis. Gyventojų ėmė gausėti.

Graikai save vadino helenais (tai romėnai juos pavadino graikais), o savo šalį – Helada. Kitataučius jie niekino i
ir vadino barbarais (svetimos kalbos graikų ausiai skambėjo juokingai-bar-bar).

Tačiau seniausiais laikais Graikija nebuvo vieninga valstybė. Ją sudarė nepriklausomi miestai–valstybės. Nors vienus miestus nuo kitų skyrė gamtos kliūtys, gyventojai laikėsi panašių papročių, juos siejo ta pati religija ir kalba.

Apie VIII a. pr. Kr. Graikijoje buvo keli šimtai atskirų miestų–valstybių. Patys graikai juos vadino poliais. Polį sudarė miestas ir aplinkiniai kaimai. Miesto centre buvo turgaus aikštė, vadinama agora. Joje būdavo prekiaujama, vykdavo gyventojų susirinkimai. Agorą supo miestiečių namai, amatininkų dirbtuvės, šventyklos. Miesto centre, dažniausiai ant kalvos, būdavo įtvirtinta miesto dalis, vadinama akropoliu.

Graikų poliai buvo maži. Daugumoje jų gyveno keli tūkstančiai gyventojų, rečiau – keliasdešimt tūkstančių. Labai retai polio gyventojų skaičius pranokdavo 100 000. Daugiausia gyventojų buvo Atėnuose, o didžiausias pagal plotą miestas buvo Sparta. Miestus graikai dažniausiai statydavo prie jūros.

Kiekvienas miestas-valstybė turėjo savitą valdymo tvarką. Mūsų vartojamas žodis politika yra kilęs iš graikiško žodžio polis, reiškiančio miestą. Kai kuriuose miestuose klestėjo demokratija. Kituose valdžią buvo paveržę ir viešpatavo tironai. Pasak legendos, Spartos valdymo sistemą ir įstatymus sukūrė karalius Liukurgas. Spartą valdė du karaliai, seniūnų taryba ir Tautos susirinkimas. Dvi karalių giminės valdė visada kartu. Karaliai vadovavo kariuomenei, o taikos metu ėjo žynių pareigas. Tautos susirinkimas kasmet rinko 5 prižiūrėtojus, kurie tvarkė kasdieninius reikalus ir
r kontroliavo karalius. Seniūnų tarybą, arba gerusiją, sudarė du karaliai ir 28 nariai, kurie savo pareigas vykdė iki gyvos galvos. Juos rinko Tautos susirinkimas. Gerintai nutardavo, kokią politiką turi vykdyti Sparta, teisė ir leido įstatymus. Tačiau dauguma miestų-valstybių paklusdavo turtingiems žemvaldžiams ir didikams-aristokratams. Žodis aristokratas susideda iš graikiškų žodžių aristos (geriausias)ir kratos (valdžia). Buvo manoma, kad aristokratai geriausiai moka tvarkyti valstybės reikalus.

Maždaug nuo 593 pr.Kr. atėniečiai savo visuomenėje skyrė keturias žemvaldžių klases . Patys viršiausi buvo pentakosiomedimnai, turtingieji didikai .Toliau ėjo hipėjai, pakankamai pasiturintys, kad galėtų išlaikyti arklius. Paskui – dzeugitai, turėję arklą ir jaučių jungą, ir galiausiai- tėtai, neturtingi valstiečiai.

Tačiau net ir tėtų padėtis, atėniečių nuomone, buvo aukštesnė negu moterų bei metoikų (graikų, atvykusių iš kitų miestų ir apsigyvenusių Atėnuose). Moterys ir metoikai negalėjo dalyvauti tautos susirinkime ar valdyti žemę – jie nebuvo laikomi piliečiais. Filosofas Platonas sakėsi didžiai dėkingas už tai, kad “pirma, esu žmogus, o ne gyvulys; antra, kad esu vyras, o ne moteris; trečia, kad esu graikas, o ne svetimtautis; bet svarbiausia – kad gyvenu Atėnuose.

Atėnai buvo svarbiausias meno vystymosi centras. Graikija mažai rūpinosi gyvenamaisiais namais (tai buvo paprasti statiniai iš molio ir plytų). Visuomeniniams pastatams ir šventykloms jie negailėjo nei lėšų, nei darbo. Juos nuo VII a. pr. Kr. Pradėta statyti iš
š akmens. Kadangi 479–431 m. pr. Kr. Atėnai tapo graikų kultūros centru ir suklestėjo menai. Šis laikotarpis vadinamas aukso amžiumi. Valstybė globojo architektus, skulptorius, dailininkus. V a. pr. Kr. Atėnuose buvo pastatytas Akropolis ir išaugo žymiausias statinys – Partenonas – deivės Atėnės šventykla. Tuo laikotarpiu išryškėjo du pagrindiniai architektūros stiliai: dorėninis ir jonėninis. Vėliau, jau IV a. pr. Kr., paplito korintinis stilius.

Atėniečiai mėgo grožį. Filosofas Platonas manė, jog įstatymai turėtų leisti statyti tik grakščius pastatus, “kad į mūsų jaunuolius iš visų pusių smelktųsi gėris”. Visuomeniniai pastatai buvo statomi iš vietinio baltojo marmuro, kurio laužyklos plytėjo Pentelės kalne, kelios mylios į šiaurės rytus nuo Atėnų. Iš Himeto kalno, esančio rytų pusėje, buvo gabenamas rausvas akmuo, kurį tarsi natūralų betoną statytojai klojo į pamatus. Baigti statiniai buvo puošiami frizais ir skulptūromis, o paskui dažomi skaisčiomis spalvomis: auksine, mėlyna, žalia ir raudona.

Graikų architektai manė, jog arkos dideliems pastatams netinka, tad Iktinas naudojosi plokščiomis sijomis, laikomomis kolonų. Kad didžiulis pastatas ant žemės stovinčiam žiūrovui neatrodytų neproporcingas, architektas sukūrė keletą optinių iliuzijų. Jeigu ilgosios pastato sienos būtų visiškai tiesios, tai atrodytų tarsi įlenktos, todėl Iktinas jas vidury šiek tiek išgaubė – centrai yra 11cm aukščiau negu galai.

Graikai mėgo galynėtis su painiomis idėjomis. Vienas įrodymas turėjo žmogų įtikinti, kad jo tėvas yra šuo: jei šuo turi vaikų, tai jis tėvas; jeigu tai tavo šuo, tai jis yra tavo tėvas.

Daugelis graikų filosofų stengėsi apsigyventi Atėnuose. Kai kurie išgarsėjo, pavyzdžiui, keistuolis mąstytojas Diogenas , reiškęs panieką žemiškajai nuosavybei gyvendamas statinėje. Aristofanas pašiepė filosofų įprotį nuolat klausinėti: “Kas?” ir “Kodėl?” Dauguma žmonių gerbė dievus, o filosofus laikė pavojingais prasimanėliais. 399 pr. Kr. Atėniečiai apkaltino Sokratą esant bedievį ir jaunimo tvirkintoją. Jis buvo priverstas nusižudyti – išgerti nuokanos nuodų. Sokratas buvo pirmasis filosofas, nuteistas mirti.

Graikų miestai

Miesto istorija – tai istorija žmogaus pastangų, siekiant nugalėti priešišką aplinką. To pavyzdys – Atėnai, iškilę jūros pakrantėje.

Nederlingas Graikijos dirvožemis, kalnuotos vietovės beveik visiškai apribojo žemdirbystės, transportavimo ir susisiekimo galimybes. Didžiausi graikų pasiekimai – ne technologijos, bet socialinės organizacijos srityje. Poliaus, miesto-valstybės atsiradimas, leido šeimoms ir gentims susiburti, kaip vienos valstybės piliečiams, remiantis bendros mitinės kilmės suvokimu. Piliečiais buvo laikomi asmenys, galintys įrodyti savo kilmę iš dievų – miesto globėjų, ir todėl turintys teisę dalyvauti jų garbinimo apeigose. Pavyzdžiui, Atėnų pilietis buvo asmuo, turintis teisę melstis Atėnės, šio miesto globėjos, šventykloje. Antikos miestuose pilietybė buvo pagrįsta religija. Tačiau graikų politinės pilietybės sistema niekados neperžengė poliaus ribų. Būti piliečiu – tai senovės graikui reiškė labai daug. Viena iš sunkiausių tuometinių bausmių buvo uždraudimas asmeniui įeiti į miestą, kadangi tai reiškė žmogaus atskyrimą nuo civilizacijos.

Didžiausio suklestėjimo metais, Atėnuose gyveno 120-180 tūkstančių žmonių. Graikijoje miestų augimą įtakojo politinės preferencijos – senovės graikai linko prie mažesnių miestų. Šios nuostatos laikėsi ir du didžiausi tuometiniai autoritetai – Platonas bei Aristotelis. Tai galėjo įtakoti keletas priežasčių: didelę populiaciją sunkiau kontroliuoti, be to, pernelyg didelis gyventojų skaičius sukeltų maisto trūkumo problemą. Aristotelio nuomone, miestas turi būti tokio dydžio, kad galėtų apsiginti ir apsirūpinti maistu, bet “ne toks didelis, kad piliečiai negalėtų pažinoti vienas kito būdo”. Nuo miestų augimo sulaikė ir kolonijų kūrimas, tai yra, buvo kuriami maži miestai. Šis gyventojų judėjimas lėmė ir graikų kultūros ir idėjų plitimą po antikinį pasaulį.

Trumpa graikų filosofijos istorija

Sunku užginčyti teiginį, kad Europoje filosofija užgimė Graikijoje maždaug 6a.pr.m.e. su Taliu. Senovės filosofiją įprasta skaidyti į tris etapus:

iki Sokrato, nuo Talio iki Sokrato;

klasikinis, nuo Sokrato iki Platono ir Aristotelio

helenistinis, Viduramžių filosofijos.
5-ame a. pr. m.e. Atėnai tebuvo vienintelė vieta, kur buvo galima rimtai užsiminėti filosofija. Po Aristotelio Atėnai ir toliau išlaikė savo svarbą, tačiau iškilo ir kitų centrų, iš kurių žymiausi buvo Roma (Italijoje) ir Aleksandrija (Egipte).
Sokratas, Platonas ir Aristotelis tapo trimis atskaitos taškais. Platono mokykla (Akademija) užsiėmė epistemologijos, metafizikos ir etikos studijomis; Aristotelio licėjus paniro į empirines studijas. Šalia jų svarbesniosios buvo epikūriečių (kurie gyvenimo tikslą matė malonumuose) ir stoikai (įkurta Zenono ir kuriems gyvenimas turėjo būti užpildytas išmintimi bei dora) mokyklos. Stoikai buvo savo šlovės viršūnėje 1 a. pr. m. e. – 1 a. m.e. laikotarpiu, kai konservatyvieji romėnai laikė, kad stoikų doros siekimas yra rimtesnis už epikūriečių mokymus.
Dauguma filosofinių veikalų buvo parašyti graikų kalba, kurią turėjo išmokti visi, siekę rimtų filosofijos studijų. Tai darėsi vis sunkiau irstant Romos imperijai. Lotynų kalba tebuvo tai, ką (iš Aristotelio ir Platono raštų) išvertė neoplatonikai: Plotino mokinys Porfirijus (432? – 305?) bei Boecijus (475? – 524?, buvęs Romos konsulu).
Kitą smūgį graikų filosofijai sudavė auganti krikščionybės įtaka, kuri graikų filosofus vadino “pagonimis”, o jų mokymus – “pasauliečių išmintimi”. Naujasis Testamentas mini Pauliaus nutikimą Atėnuose (Apd 17):
“.matydamas pilną stabų miestą Paulius netvėrė apmaudu. Kai kurie epikūriečių ir stoikų filosofai bandė su juo ginčytis. Vieni klausė: “Ką šis plepys nori pasakyti?”. Kiti: “Atrodo, kad jis – svetimų demonų skelbėjas”.
Pagaliau jį nusivedė į Areopagą ir tarė: “Ar negalėtume sužinoti, kokį naują mokslą skelbi?”.
Toliau 22-31 eilutės perteikia Pauliaus kalbą, po kurios atėniečiai
“išgirdę apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: “Apie tai paklausysime kitą kartą”. Šitaip Paulius paliko jų būrį. Vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Tarp jų Dionisas, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai”.

Krikščionių požiūriu graikų filosofai buvo taip panirę į begalinius filosofinius svarstymus, kad tik keli jų gebėjo suprasti Dievo tiesas. O tikint, kad Biblija yra Dievo žodis, perteikiantis visa, ką turi žmogus, tada nėra ko gaišti laiko gilinantis į graikų filosofijas – ir dar rizikuoti prarasti nemirtingą savo sielą.
Plotinas priėmė šią ir Eroso iškilimo teorijas (“Symposium”) ir skelbė nematerialaus monizmo atmainą, kai Visatoje iš tikro tėra tik vienas objektas – Gėris. Visa kita yra jo atvaizdai ar “emanacijos”. Tad neoplatonikai linko į misticizmą. Mūsų prigimtiniai troškimai siekia pamilti ir pažinti Grožį, Gerumą ir Tiesą, tačiau jie nėra patenkinami. Visi mes turime susilieti su Gėriu, tačiau reikia perprasti skirtumą tarp subjekto ir objekto, t.y. pamatyti, kad realybė tėra iliuzija (indų Vedantoja taip pat visa tėra iliuzija). Mūsų nepastovus racionalumas turi leisti protui pasiekti nelaikinąjį daiktų suvokimą. Tikrasis pažinimas ateina iš nelaikino intuityvios įžvalgos blykstelėjimo.
Origenas šią teoriją pabandė suderinti su krikščionybe tapatindamas Gėrį su Dievu, kuris mus sukūrė ir duodamas savo atvaizdą – mes esame Dievo “emanacijos”. Origenas pasirėmė vienu sakiniu (2 Kor 5:19): “Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį”. Pagal Origeną laike visi bus “išgelbėti”. Už tai Origenas buvo pasmerktas 400, o vėliau pakartotinai 553-iais.
Šv. Augustinas (354-430 Šiaurės Afrikos vyskupu) iki atsivertimo į krikščionybę irgi buvo neoplatonikas. Tačiau jis buvo ir pirmasis tikras krikščionių filosofas, panaudojęs filosofinį ginklą prieš filosofus bei teologijos reikmėms išaiškinant svarbias bažnyčios tiesas.
Tačiau neoplatonizmo ir krikščionybės dualizmas netrukus pasibaigė. Prokolas (410? – 455?) buvo vienu iš paskutiniųjų klasikinės “pagoniškosios” graikų filosofijos atstovų ir Platono Akademijos vadovu. Jo rašiniai turėjo didelę įtaką. 529-aisiais Romos imperatorius Justinianas įsakė uždaryti visas “pagonių” mokyklas. Nutrūko ir 8 a. veikusios Platono Akademijos veikla.
Tačiau neoplatonizmo įtaka neišnyko. 6 a. pradžioje atsirado tvirtinimų, kad kai kurie krikščioniškojo neoplatonizmo raštai buvo parašyti, atseit, su Pauliumi nuėjusio Areopago nario Dioniso. To būti negali, – tad nežinomas tų raštų autorius vadinamas Pseudo-Dionisu. Prokolo mokymą vėliau pratęsė Džonas Škotas Eriugena (810? – 877?).
O rytuose musulmonų pranašas Muhamedas (570-632) pradėjo islamo religiją. Islamo mąstytojai al-Farabi ir Avicena padėjo Aristotelio raštų idėjas perkelti į arabų pasaulį (ir atvirkščiai – arabų mokymus į Vakarų Europos dirvą). Jie irgi laikytini neoplatonizmo idėjų vystytojais.

Leave a Comment