Heraklitas ir elėjiečiai apibendrino pirmą didelį — gamtotyrinį — graikų minties plėtojimosi tarpsnį. Heraklitas pro visas regimojo pasaulio užtvaras graikų protą išvedė į tokias begalybes, kad aplinkinis pasaulis nebeatrodė nei didelis, nei mažas — jis tapo tik viena visatos amžino kitimo apraiška. Kadangi tas kitimas yra protu suvokiamas ir atskleidžiamas, jis yra dėsningas ir protingas. Pasaulį valdo logas, sakė Heraklitas. Mes taip pat esam pasaulio dalis ir turim proto. Taigi, nors ir nelengvai, galim tą pasauliais besireiškiantį protingumą, tą visur esantį logą tyrinėti ir pažinti.Elėjiečiai sutiko, kad pasaulis yra proto raiška. Bet protas, kaip būties pradas, reiškiasi pasaulį formuodamas, ir tik tiek, kiek materialumas yra paveikiamas nemate- rialumo, protingumo — tiek jis tampa pasauliu, tikrove, būtimi. Tad pasaulį pažinti tegali pažindamas būtį; gamtos tvarka, tos tvarkos ištakos slypi už jos pačios… Suprantama, nedaug ką apie gamtą tegalėtų pasakyti tas, kuris norėtų būtent ją tirti! Tai teikė sunkumų, bet graikai nebuvo linkę dėl to liūdėti. Pergalės prieš persus įkvėpė jiems dar didesnio pasitikėjimo savimi, gyvenimo džiaugsmo, entuziazmo. Ginklu apgynusi teisę gyventi, Graikija kunkuliavo: statė šventoves, kėlė dievų ir herojų skulptūras, šlovino savo didvyrius dramose ir tragedijose. Ant žalsvų pusiasalio kalvų sparčiai statė balto marmuro miestus, iš kurių gražiausi buvo Atėnai ir Sparta. Iš Graikijos uostų į tolimus kraštus plaukė graikų laivai. Tą gyvenimo džiaugsmą gerai jautė ir filosofai. Tiesa, buvo tokių, kurie manė, kad neįmanoma yra pažinti gamtos tvarką. Jeigu neįmanoma, tai ir nereikia — yra daugybė reikalų, kurių sprendimo žmogus ieško ne gamtoje, o susirinkimuose, teismuose, prekyvietėse. Kiekvieną dalyką galima pakreipti taip, kad jis atsisuks tau naudinga linkme, tik turėk proto ir įgūdžių — mokėk logiškai argumentuoti, nuosekliai ir įtikinamai savo argumentus išdėstyti, pasakyk visa tai gražia kalba — ir tu jau pranašesnis nei tas, kuris nesugeba šito padaryti.
Ir kas gali patarti, kaip tau geriau elgtis, jeigu kiekvienas, net ir tas, kuris tau pataria, pataria pagal savo supratimą, remdamasis savo interesais. Santykius su kitais žmonėmis kiekvienas matuoja savo masteliu. Gamtą, pasaulį kiekvienas taip pat seikėja savo protu. Žmogus yra visų daiktų matas — štai ką galim pasakyti nedvejodami. Užtat nesirūpinkim, kokiais keliais keliauja žvaigždės, geriau galvokim, kokiais keliais mums patiems vaikščioti. Taip samprotavo daugybė sofistų, po visą Graikiją pasklidusių iškalbos ir išminties mokytojų. Pats žymiausias iš jų, Protagoras (apie 484—401 m. p. m. e.), taip išgarsėjo, jog daug kam atrodė, kad pasiklausyti jo samprotavimų apie žmogaus dorovę ir laimę,— ir yra laimė. Betgi ne vienas to meto Graikijos mąstytojas vis galvojo, kad teisingas žmogaus gyvenimo gaires galima nustatyti tik žinant gamtos tvarką. Todėl, manė šitie mąstytojai, nors ir neįmanoma nustatyti galutinių gamtos tvarkos priežasčių, tyrinėti tą tvarką ir kuo giliau ją suvokti— reiškia didinti savo išminties aruodus. O kai tokios išminties daugiau, yra geriau, rodos, o ne blogiau! Vienas iš tokių optimistų, Empedoklas (apie 483—423 m. p. m. e.), buvo sukaupęs tiek įvairiausių gamtos tvarkos žinių, kad tapo išgarsėjusiu gydytoju, mokslininku, politiku, filosofu. Teisūs buvo miletiečiai, sakė jis, viso regimo pasaulio pradais laikydami žemę, vandenį, orą ir ugnį. Neteisūs jie buvo tik vienu kuriuo nors elementu bandydami paaiškinti visus kitus. Visi elementai yra vienodai svarbūs pasauliui, visi keturi yra mūsų matomų daiktų pradmenys arba šaknys, sakė Empedoklas. Iš tų pradmenų, šaknų išauga nuostabus pasaulio medis — tyrinėk, kaip žemė, oras, vanduo ir ugnis jungiasi ir gyvena, įgiję įvairių daiktų pavidalus, ir tu sužinosi apie daiktus ir pasaulį tai, ko nė nenujauti esant. Kitas garsus gamtos tyrinėtojas Anaksagoras (497— 428 m. p. m. e.) manė, kad pasaulio pagrindas yra daugybė skirtingų mažytėlaičių pradmenų, kuriuos jis vadino daiktų sėklomis. Kaip iš skirtingos prigimties sėklų išaugę medžiai sudaro mišką, taip ir iš skirtingos prigimties sėklų yra atsiradę pasaulį sudarantys daiktai. Sėklų skirtingumo prigimties paslaptis slypi amžinybėje, tačiau kad tas skirtingumas ir yra daiktų prigimtis, taip tikra, kaip ir tai, kad pasaulis yra! Sie filosofai yra patrauklūs ir kaip savarankiški mąstytojai, tačiau reikšmingiausi jie yra kaip naujų žmogaus minties kelių tiesėjai. Empedoklo, Anaksagoro keliu eidamas, subrendo žymiausias senovės materialistas Demokritas, o sofistų klausimus gvildendamas, išaugo garsusis išminčius Sokratas.