Toli nuo gimtinės
Vaikai mūsų gimėDarbai mūsų mirė.Išgasdintas laikas vis lakstėPo keturias mūsų pasaulio šalis:Ir neliko nė vienoNeregėjusio kraujo.
(J. Marcinkevičius eilėraštis “Genties negarsi giesmė”)
Kai vasarą nuvažiuoju į savo vaikystės miestą Palangą ir einu su savo anūkėle Salomėjos Nėries gatve jūros link, prisimenu, kaip prieš 40 metų linksmu būriu bėgdavome į senąją gimnaziją – solo moksleivių koncertuose, literatų būrelio sueigas. Tačiau saulėtas vaikystės vizijas užgožia… 1949-ųjų pavasaris.Vos sumerkiu akis, matau tą patį vaizdą. Stoviu prie jūros, ilgą juodą suknią plėšia vėjas, plaukai – iki žemės. Tarp putojančios stichijos ir juodo dangaus – jokio horizonto. O iš bangų bedugnės pamažu kyla didelis spinduliuojantis kryžius. Audra parbloškia ant kelių, siaubas surakina lūpas – šaukiu, bet negirdžiu savo balso. Iš išgąsčio pabundu…– Vaikeli,- pasakė ryte motina,- išveš mus, matysi…Sapnas netrukus išsipildė – kovo 25-osios naktį…Vos tik su pirmokėliu broliu iššokom iš lovų, trobon suėjo būrys ginkluotų vyrų, kalbančių rusiškai, suskaičiavo mus:” Odin, dva… – vse…” ir sušaukę virtuvėje perskaitė nuosprendį:– Vas atsylajut na večnoje paselenije v Sibir…Poniali?Atsirado vienas mokantis lietuviškai – išvertė. Dar pridėjo, kad per pusantros valandos turime susiruošti.Tyliai, be panikos ir ašarų kišome į pagalvių užvalkalus drabužius, patalynę. Duonos teturėjome nebaigta kepalą… Kaimynai bemat paskerdė vienintelį mūsų paršelį, susūdė statinėn mėsą. Kareivis atnešė iš sandėliuko kirvį ir pjūkla:– Prigoditsa,- pasakė.Ir štai išmušė atsisveikinimo su gimtaisiais namais valanda. Susiėmę už rankų žengėme pro duris. Iki mėlynių sukandau lūpas kad nepravirkčiau.
Motina suklupo ant slenksčio ir visu balsu pravirko.– Viešpatie, kur tu?- šaukė paklaikusiu balsu.– Uspokoj mat,- sukomandavo kareivis.Bet motina atsikėlė pati ir pasakė:– Vaikai, atsiminkite šią dieną. Baisiausią mūsų gyvenime…Kryžkelėje stovėjusiame sunkvežimyje jau radome kelias šeimas iš Šventosios kaimo. Vieni tylėjo, kiti raudojo, o du silpnapročiai broliai kraupiai kvatojosi.Palangoje sunkvežimis sustojo prie dabartinės autobusų stoties. Paprašiau, kad man leistų nueiti į Birutės alėją, pas labai mielus, vėliau Sibire mums nemažai materialiai padėjusius žurnalisto Leono Kiauleikio tėvus.Ėjau gatve, ginkluoto kareivio varoma, kaip areštantė. Iš paskos sekė vis didėjantis pažįstamų gimnazistų būrys. Vėliau jie mane lydėjo iki sunkvežimio, verkdami, žadėjo rašyti laiškus, nepamiršti. Gimnazijos direktorė, literatūros mokytoja E. Adiklienė nusirišo nuo galvos šiltą skarą ir uždėjo ant mano pečių. Visi traukė iš kišenių sulamdytus “červoncus”, kišo juos man į palto kišenę. Kiauleikienė atnešė kepalą duonos. Ir šiandien esu visiems dėkinga.Klasės draugai ilgai rašė laiškus, dargi kolektyvinius, drauge su auklėtoja, matematike I.Zavišaite. Šie laiškai baisios nevilties dienomis šildė širdį, juos atmintinai išmokdavau, nes padėjo išlikti tada, kai nuolat buvo primenama, kad esame “liaudies priešai”…Beveik visą mėnesį trukusioje kelionėje į rytus, kai ešelonas kelias dienas stovėdavo nustumtas ant tolimiausių bėgių, maži vaikai maldaudavo pieno, duonos. Motinos savo mažylius ramino, girdydamos vandeniu. Sausakimšuose vagonuose prasidėjo ligos, čia žmonės mirė ir gimė, raudojo ir dainavo, čia visus vienodai atkakliai graužė utėlės. Už Uralo bent duris atidarydavo, tad stovėdavome prie jų ir pasikeisdami žiūrėdavome į tokias svetimas tolumas galvodami, kas mūsų laukia. Sutikome daug ešelonų iš kitų Lietuvos vietų ir Latvijos. Visi buvome likimo broliai – gyvieji ir tie, kurių kaulai liko pakelės stotelėse.Iš vagonų mus iškraustė už Krasnojarsko, Kansko stotyje. Naktį atvažiavo sunkvežimiai. Suvarė į juos po keletą šeimų ir kažkur vežė. Buvo labai šalta, vaikai verkė, motinos glaudė juos prie savęs, šildė. Taip mus, kelis šimtus šeimų, atgabeno į tolimą Tasejevo rajoną. Pradėjo rinktis kolūkių pirmininkai, ieškantys “darbo jėgos”. Ne kažin ką rado, nes daugiausia buvo senių, vaikų ir moterų su mažais vaikais. Lyg vergų pirkliai vaikščiojo jie tarp mūsų rodydami: šitą, šitą ir šitą… Tarsi košmarišką sapną atsimenu tolimesnę kelionę pačių pasidarytu plaustu Usolės upe iki kažkada katorgininkų įkurto Troicko druskos fabrikėlio, prie kurio buvo ir labiausiai atsilikęs rajone kolūkis “ Trečiasis penkmetis “. Skaromis užsidengusios akis senutės Valauskienė , Paukštienė( tada jos nebuvo senos, tik mums, vaikams, taip atrodė) meldėsi. Benetienė ir Litvinienė glaudė prie savęs kelių mėnesių mažylius.O, moterys, motinos, kiek daug vargo teko jūsų daliai! Tada, plaukdamos plaustu, jūs dar nežinojote, kuris kūdikis išliks, kurį užkasime svetimoje žemėje, nežinojote, kokie nepakeliamai sunkūs bus druskos maišai, kad dirbusios kolūkyje visą vasarą, rudenį už darbą negausite nieko, ir ateis alkana žiema. Nežinojote, jog sugebėsite išvien su vyrais miške kirsti ir upe plukdyti rąstus. Pamenu, kaip mudviem su dabar Gargžduose gyvenančia Genute Valauskiene kertant miške medžius net trys iš jų pakirsti susikabino šakomis, negriūva ir tiek… Bijodama nelaimių, mano motina yra ėjusi į taigą su mumis kartu. Bet ką ji tada galėjo pakeisti?Kartą per patį viduržiemį ji susirgo plaučių uždegimu. Gulėjo ant grindų žemaitiškais patalais apklota, karščiuodama, mirtimi vadavosi. Vienintelis kaime gydytojas tremtinys buvo išvykęs keliom dienom į rajoną. Vaistininkas( irgi buvęs 1937-ųjų metų kalinys) davė kažkokių tablečių. Mudu du broliu išnešėme vietiniams žmonėms viską ką turėjome: lininius rankšluosčius, skareles, staltiesę – iškeitėm į pieną, kurį kaitinome ir girdėme ligonę. Ačiū Dievui, nelikome našlaičiais…Man ir pačiai yra tekę susirgus, su 40 laipsnių karščio, vienų vienai eiti iš kolūkio laukų gyvenvietės į namus. 15 kilometrų per miškus.Tiesa, mes tada juk buvome ne žmonės, bet “liaudies priešai”. Vietiniai sibiriečiai, iš pradžių į mus žiųrėję kiek įtariai, laikui bėgant pamatė, kad tiek 1941-aisiais metais atgabenti latviai( jų Troicke buvo daug), tiek ir lietuviai – paprasti, sąžiningai dirbantys, draugiški žmonės. Susidraugavome su vietiniu jaunimu, drauge ruošdavome vakarus, koncertus. Sibiriečiai iš Lietuvos kaimiečių pasimokė auginti kiaules( iki tol šis gyvulys sukolektyvintame kaime buvo užmirštas). Pirmuosius paršelius pėsti nešėmės keliasdešimt kilometrų iš rajono turgaus. Kultūriniam tos vietovės gyvenimui( taip pat ir mūsų dvasiniam akiračiui) turėjo reikšmės bendravimas su 1937 metais represuotais, atbuvusiais kalėjimuose, o paskui atitremtais į Troicką rusų inteligentais. Vienas jų – A.Averjanovas subūrė rusų liaudies instrumentų orkestrą, išmokė mus groti iš natų. Ir dabar saugau dombrą altą, kuriuo grodavau. Režisierius M.Selepuginas, filosofas I.Iljuchovas, baltarusų literatas P.Germanas, gydytojas N.Kirsanovas – visi jie buvo kaimo šviesuliai. Būtent jie mokė mus tikrojo internacionalizmo, pagarbos visoms tautoms, dar Stalinui gyvam esant atskleidė Lenino mintis apie šį despotą. Vėliau šie žmonės buvo reabilituoti, grąžinti į partiją( tie, kurie liko gyvi). O tada mes visi buvome tremtiniai, neturintys paso, verčiami registruotis vadinamoje komendantūroje.Jaunos, žinių ir mokslo ištroškusios galvos veržėsi prie šviesių žmonių. Tokia buvo anksčiau už mus ištremta lietuvė, buvusi mokytoja, Salomėjos Nėries, Jono Šimkaus mokslo draugė P.Pečiūrienė, nuo 1941 metų ėjusi lagerių “universitetus”. Gal tokia būtų galėjusi būti ir nežinia kada čionai atgabenta ir pasaulio užmiršta kunigaikščiu Uvarovų palikuonė, kurią visi vadino Linda. Ją, silpną ir sergančią, vaikai šunimis pjudydavo, o kartą rado mirusią senoje nuošalioje pirtelėje. Šiurpių būta dalykų, lyginant su kuriais ir mūsų vargas nebeatrodė toks didelis. Jis mus užgrūdino. Vėliau, grįžę į Lietuvą, neturėdami kur gyventi, nemylimi ir nepageidaujami, visgi mokėmės, studijavome neakivaizdžiai, jei ir ne visiems, bet įrodėme, jog nesame prastesni už kitus. Kai čia, gimtinėje, atsimušdavai į baimės apimtų tautiečių abejingumą, prisimindavai geranoriškus Sibiro žmones, kurie ragino mus, lietuvių tremtinių vaikus, stoti į komjaunimą.Kartą viena bendradarbė( dargi draugė) pasakė:– Ne tik jūs, bet ir jūsų vaikai neįstos į partiją…Štai kaip. Ji iš anksto žinojo, ko nusipelnys mūsų vaikai, gal ir anūkai, buvo tikra, kad partiškumas ir toliau bus “dalijamas” kaip pyragas – dėl karjeros. Ačiū Dievui tie laikai praėjo.