“Gintarinio stebuklo” paslaptis

„Gintarinio stebuklo” paslaptys
Jį vadindavo „aštuntuoju pasaulio stebuklu”. Apie jo dingimą arba paslėpimą parašyta keli šimtai knygų, sukurti keli dokumentiniai filmai. Jo ieškojo ir tebeieško šimtai garsiųjų mokslininkų, menotyrininkų ir paprastų lobių ieškotojų. Jo dingimas – tai viena didžiausių Antrojo pasaulinio karo paslapčių.
Kalbu, aišku, apie legendomis apgaubtą „gintarinį kambarį”. Kalbu apie jį todėl, kad šiemet į mano rankas pateko dvi knygos, kurių autoriai stengiasi atskleisti jo dingimo paslaptį. Vieną knygą parsivežiau iš Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities. Jos autorius rusas, Karaliaučiaus paieškų grupės vadovas, kaarinių įtvirtinimų specialistas, menotyrininkas – Avenyras Ovsianovas. Jo parašyta knyga vadinasi „V ruinach starava zamka” (Senosios pilies griuvėsiuose).
Kita knyga, ką tik išėjusi, vadinasi „Gdzie ukryto bursztynową komnatę” (Kur paslėptas gintarinis kambarys). Šios knygos autorius lenkas – Stanisław Jan Stulin. Stanisław Stulin savo knygoje pateikia naują labai drąsią hipotezę – „gintarinio kambario” reikia ieškoti ne Kaliningrade, ne Dzikovo (Dzikowo) dvaro rūsiuose, ne Vokietijoje, bet Lenkijos pietvakariuose, netoli miesto Jelenia Gura, senosios Bolkovo (Bolków) miestelio pilies rūsiuose. Kodėl būtent čia gali būti paslėptas šis meeno šedevras, papasakosiu vėliau. Dabar grįžkime prie „gintarinio kambario” istorijos.
***
1701-ųjų sausio 18 dieną Karaliaučiuje karūnuojasi Prūsijos valstybės karaliumi kunigaikštis Friderikas III. Tapęs karaliumi jis pasivadins Frideriku I. Tai Prūsijai svarbi data. Karalius – visgi ne kunigaikštis. Tai kelia ir valstybės rangą. To

odėl ir karūnavimosi ceremonija nepaprastai įdomi. ir, aišku, brangiai atsiėjusi Prūsijos iždui. Bet argi kurios nors valstybės valdovai paiso išlaidų? Tačiau Friderikas I, dabar jau karalius, nori dar kuo nors įamžinti karūnavimosi datą. Pas Danijos meistrą Gotfridą Volframą (Gottfried Wolffram) užsako tokį darbo kabinetą, kokio neturi nė vienas Europos valdovas. Visos jo sienos bus išklotos gintarinėmis plokštėmis.
Aukso ir sidabro visi valdovai turi, – samprotavo karalius, – o gintaras yra tikras Rytų Prūsijos „auksas”. Sembos pusiasalyje, į šiaurę nuo Karaliaučiaus, yra didžiausios pasaulyje gintaro atsargos – apie 90 procentų viso pasaulio gintaro. Be to, vokiečiai iki šiandien tiki, kad gintaras turi gydomųjų savybių, apsaugo nuo daugelio ligų, tarp kitko, ir nuo vėžio.
***
Darbai prasidėjo. Prie ąžuolinių lentų, padengtų plona sidabrine skarda, vienas po kito kruopščiai liipdomi šio „Baltijos aukso” gabalai ir gabaliukai. Jų – dešimtys tūkstančių. Sudėti vienas prie kito jie yra nepakartojamo grožio. Koks nelengvas tai buvęs darbas, galima įsivaizduoti, žinant, jog „gintarinis kabinetas”, arba „gintarinis kambarys”, kurtas net 11 metų.
Pagaliau gintarinės plokštės buvo sumontuotos ir pritvirtintos karalių rūmuose Berlyne – karalystės sostinėje. Čia priminkime, kad Prūsijos karaliai tik karūnuodavosi Karaliaučiuje, bet valstybės sostinė buvo Berlynas.
***
1712 metais Berlyne lankosi Rusijos caras – reformatorius Petras I, vadinamas Didžiuoju. Svečias iš Rusijos, pirmą kartą pamatęs „gintarinį kambarį”, neslepia savo su
usižavėjimo. Antrojo jo apsilankymo Berlyne metu karalius Friderikas Vilhelmas, norėdamas sutvirtinti Prūsijos ir Rusijos draugystę, nutaria „gintarinį kambarį” padovanoti Rusijai, tiksliau, Rusijos carams.
1716-aisiais šis „aštuntasis pasaulio stebuklas” laivu atgabenamas į Klaipėdos uostą, o iš čia rogėmis nuvežamas į Peterburgą. Rusijos caras už šį meno šedevrą atsidėkoja labai keistai – Prūsijos karaliui padovanoja 55 augalotus rusus, kurie tarnaus Prūsijos karaliaus gvardijoje. „Gintarinis kambarys” įrengiamas netoli Sankt Peterburgo esančioje vietovėje – Carskoje Sielo. Po Spalio revoliucijos ši vietovė bus pavadinta Puškino vardu, o carų rūmai taps muziejumi.
***
Ateina 1941 metai. Sovietų Sąjungą puola hitlerinė Vokietija. Po kelių mėnesių hitlerininkai apsupa Leningradą ir užima Puškino miestelį. Nuo pat karo pradžios, nuo birželio 22 dienos, iš Puškino pradėta evakuoti į Rusijos gilumą kultūros vertybes – senus paveikslus, indus, aukso dirbinius. Iš viso išvežta apie 12 tūkstančių eksponatų. Tiktai „gintarinis kambarys” liko vietoje. Kodėl jis nebuvo išvežtas? Kodėl jis kultūros vertybių evakavimo lape atsirado net paskutinėje vietoje? Juk privalėjo būti ypač stropiai saugomas, kad nepatektų į hitlerininkų rankas. Kas sutrukdė evakuoti? Tai pirmas klausimas, bet jų bus kur kas daugiau.
***
Hitlerininkai, suradę „gintarinį stebuklą”, jį išmontavo ir pagrobė. Savo veiksmus „pateisino” tuo, kad atseit Prūsijos karalius, dovanodamas „gintarinį kambarį” rusams, nežinojo, ką darė, nežinojo jo tikrosios vertės. Ne vieną Rusijos muziejų hitlerininkai apiplėšė. Pagrobė dešimtis tūkstančių šv
ventų paveikslų – ikonų, kurios iki šiandien Vakaruose labai vertinamos.
Centrinis pagrobtų kultūros vertybių sandėlis buvo įrengtas okupuotoje Rygoje. Iš čia vėliau viskas turėjo būti pervežta laivais į Vokietiją. Hitleris buvo numatęs sukurti tokį muziejų, kokio niekur kitur pasaulyje nėra. Tačiau „gintarinis kambarys” į Rygą nepateko. Jis buvo atgabentas į Karaliaučių ir sumontuotas vienoje Karaliaučiaus pilies salių. Karaliaučiaus pilies muziejaus direktorius – daktaras Alfredas Rodė (Alfred Rohde) iškilmingai šį kambarį atidarė muziejaus lankytojams.
Kodėl „gintarinis kambarys” pateko į Karaliaučių, o ne į Rygą? Spėliojimų šia tema daug, bet man asmeniškai atrodo, jog vokiečiai tiesiog norėjo, kad „gintarinis stebuklas” puoštų Rytų Prūsijos sostinę. Rytų Prūsija, kaip ir Lietuva, yra tikrosios „gintaro tėvynės”. Vadinasi, „gintarinis kambarys” pateko į savo vietą.
***
1944 metų vasarį Karaliaučiaus pilyje dėl neišaiškintų priežasčių kyla gaisras. „Gintarinis kambarys” nenukentėjo, bet vis dėlto jis direktoriaus Rodės įsakymu demontuojamas, ir atskiri jo elementai sudedami į ilgas medines dėžes. Tada paskutinį kartą žmonės matė šį meno kūrinį. Kas su juo atsitiko vėliau – tiksliai nieks nežino, o tik spėlioja.
1944 metų rugpjūčio 27-osios ir rugpjūčio 29-osios naktį virš Karaliaučiaus pasirodo anglų karo lėktuvai. Pirmojo, vadinamojo „kiliminio”, antskrydžio metu bombos krinta ant miesto pakraščių, ant karinių įtvirtinimų, bet per antrąjį anstkrydį jau bombarduojamas miesto centras. Anglų lakūnai mėto fosforines bombas, kurios sprogdamos įkaitina orą iki kelių tū
ūkstančių Celsijaus laipsnių. Žmonės pasakoja, kad užvirė vanduo Priegliaus upėje.
Nepagailėta ir senosios, dar 1255 metais statytos, Karaliaučiaus pilies. Dega ne tik stogas, bet net ir mūrinės sienos. Sveikas išlieka tiktai šiaurinis pilies flygelis. Kur tuo metu buvo „gintarinis kambarys”? Jei jis buvo pilies pastate, be abejo, sudegė. Taip teigia kai kurie liudininkai. Taip turbūt buvo pasakęs ir pats muziejaus direktorius daktaras Alfredas Rodė. Paklaustas jo duktės draugės Lizel Amm, kas atsitiko su „gintariniu kambariu”, direktorius Rodė neva atsakęs: „Viskas prapuolė”.
Tačiau ar tikrai „gintarinis kambarys” sudegė? O gal jis buvo paslėptas giliai, pilies požemių koridoriuose? Kai kas sako matęs, kaip esesininkai slėpė kažkokias ilgas juodas dėžes rūsyje, pilies teritorijoje, o vėliau dinamitu susprogdino įėjimą į tą rūsį. Ar tai gali būti tiesa? Deja, rusai, gavę po karo Karaliaučiaus sritį, net nebandė pilies atstatyti arba nors ištirti jos požemių. Pilies likučiai dar riogsojo iki 1968 metų. Tik tada Kosygino įsakymu buvo galutinai nugriauti. Ar po pilies griuvėsiais buvo palaidotas ir „gintarinis kambarys”?
***
Kiti teigia, kad artėjant frontui Karaliaučiaus pilies direktorius dr. Alfredas Rodė kreipėsi į Slobyčių dvaro, esančio ties Elbingo miestu, savininką – grafą Dohną. Prašė leisti dvare paslėpti Karaliaučiaus muziejaus lobyną. Ar omeny turėta ir „gintarinį kambarį” – nežinia. Grafas Dohna turbūt nesutikęs. Kodėl?
Po karo netoli Karaliaučiaus, Lochsteto pilies griuvėsiuose, buvo rastas Karaliaučiaus miesto archyvas. Tarp kitų dokumentų čia aptiktas ir Donelaičio poemos „Metai” rankraštis. Ar Lochsteto požemiuose negalėjo būti paslėptas ir „gintarinis kambarys”?
Dalis Karaliaučiaus kultūros vertybių, ypač daug rusiškų ikonų, buvo paslėpta grafų fon Šverinų (Von Schwerin) pilaitėje Wildhoff dvare. (Dabar vietovė vadinasi Dzikovo. Ji yra Lenkijos teritorijoje, netoli Gurovo Ilaveckie miesto.) Tas vertybes savo akimis matė ukrainietė menotyrininkė, Kijevo muziejaus direktorė Polina Kulženko. Ji buvo išvežta čionai priverstiniams darbams iš Kijevo. Polina matė ir gaisrą, kurį sukėlė besitraukiantys nuo rusų esesininkai. Ar nebūta čia ir „gintarinio kambario”? O gal, kaip kai kurie teigia, „gintarinis kambarys” buvo atvežtas į Gdanską, pakrautas į vokiečių laivą „Wilhelm Gustloff” ir, į jį pataikius rusiškai torpedai, nuskendo Baltijoje?
***
„Gintarinio kambario” paslaptį geriausiai turbūt žinojo Karaliaučiaus pilies muziejaus direktorius – daktaras Alfredas Rodė. Jis iš Karaliaučiaus neišbėgo su kitais. Išsiuntė tiktai savo vaikus, o pats su žmona pasiliko. Kodėl Rodė nepasitraukė su kitais vokiečiais? O gal tikrai „gintarinis kambarys” liko Karaliaučiuje? Gal daktaras Rodė pasiliko mieste jį saugoti?
Tačiau ir vėl kita paslaptis – 1945 metų gruo-dį daktaras Rodė ir jo žmona staigiai miršta ir dar staigiau palaidojami. Rusai randa du kapus, bet kai juos atkasa, pasirodo, jog jie tušti. Kalbama, kad vienintelis žmogus, kuris tikrai žinojo „gintarinio kambario” paslaptį, mirė karštlige. Tačiau ar taip iš tikrųjų buvo? O gal per daug žinojo, gal kažkam jis buvo nepatogus, gal kažkas jam ir jo žmonai „padėjo” staigiai persikelti į aną pasaulį? Jeigu taip, tai kas? Ir kitas klausimas: rusai žinojo, kad Alfredas Rodė gali jiems padėti rasti daug kultūros vertybių. Jau buvo jį kelis kartus tardę. Kodėl jo neapsaugojo? Kur buvo NKVD?
***
Knygos „Gdzie ukryto bursztynową komnatę” autorius šiemet pateikė dar vieną hipotezę. Jis vis dėlto mano, kad „gintarinio kambario” reikia ieškoti Lenkijos pietuose, Sudetų kalnuose, Bolkovo miestelyje, senoje Piastų pilyje.
Kažkoks jaunas lenkas (knygos autorius jį vadina C.H.), grįždamas 1945 m. iš darbų iš Austrijos, iš Linco miesto, laikinai apsistojo Bolkovo mieste. Iš jaunų dar tuomet čia gyvenusių vokietaičių jam pavyko sužinoti, kad 1944 metų lapkričio 15 dieną į miestelį atvažiavo 17 vokiškų karinių sunkvežimių. Sunkvežimius lydėjo apie 30 kareivių, kuriems vadovavo kažkoks majoras. Pirmiausiai automobiliai sustojo miestelio centre, o vėliau įriedėjo į pilį. Po kelių valandų iš pilies išriedėjo, bet jau tušti.
Šitai patvirtino knygos autoriui ir vokietis – buvęs kareivis, kuris turbūt vairavo vieną iš minėtų sunkvežimių.
Ar tikrai šis meno šedevras paslėptas Bolkovo pilyje? Knygos autorius Stanisław Jan Stulin teigia, kad taip. Jei „gintarinis kambarys” būtų surastas šioje pilyje, būtų atskleista viena didžiausių Antrojo pasaulinio karo paslapčių.

Ignas Gutauskas

Leave a Comment