Nuo seno buvo manoma kad kiekviena šeima, norėdama būti laiminga, privalo turėti vaikų. Motina, susilaukusi dukters, gerai žinojo, kokia bus mergaitės dalia, todėl nuo pat lopšio pradėdavo rūpintis, kad jos dukra atėjsu laikui susilauktų vaikų ir kaip pridera būtų “pagirta tarp dievo ir žmonių”. Motina siudavo dukrai lėles ir mokė su jomis žaisti. Vėliau pratino prižiūrėti jaunesnius brolius ir seseris. Bręstant mergaitei, motina vis labiau rūpinosi jos dora. Pati ją saugojo ir dukrą mokė saugoti save. Motinos darė viską, kad jų dukterys, sulaukusios reikiamo amžiaus, greičiau ištekėtų. Svarbiausia žiūrėjo, kad dukra būtų graži. Jau nuo mažens liepdavo praustis pienu ar išrūgomis, net alumi. Plaukus liepdavo plauti su sula, kad labiau blizgetų. Dukrai siūdavo geresnius drabužius, leisdavo ilgiau pamiegoti, duodavo gardesnio maisto. Darydavo bažnyčioje įžadus, užsakydavo mišias. Rūpestis neapleisdavo tėvų ir ruošiantis išleisti dukterį už vyro. Daugelis vestuvių apeigų taip pat akcentuoja pagrindinį dalyka, kad jaunieji susilauktų vaikų. Ruošiantis jaunavedžiams į bažnyčia, jaunosios motina ragindavo pamerges apvesti jaunąją apie stalą. Taip pat ir kiti papročiai. Vestuvių puotos metu atliekamos apeigos: jaunieji apiberiami grūdais, jaunoji sodinama ant kailinių, raginama valgyti valgius, simbolizuojančius vaisingumą. Tačiau svarbiausias rūpestis buvo, kad jaunieji būtu sveiki. Nėštumas – tai ypatinga būsena, kuri moterį-motiną išskyrė iš kitų moterų, įpareigojo saugoti ir ginti gležną givybę nuo viso to, kas galėtų pakenkti. Todėl nėštumas reiškė savitą moters būvį, laikantis paveldimų papročių, siejamų su kūdikio gyvybę, ateitimi, jo laime. Buvo manoma, kad nuo to, kaip elgėsi moteris nuo pat pirmos nėštumo dienos iki kūdikiui gimstant, priklauso būsimo kūdikio fizinės, psichinės ir dorovinės savybės. Ne tik šeimos nariai, bet ir visi, kam teko su ja turėti reikalų, privalėjo ją saugoti nuo nemalonumų ir susierzinimo, nes tai pakenktų jos sveikatai ir būsimo vaiko sveikatai. Dėmesį bei paslaugumą besilaukiančiai motinai rodė namiškiai bei aplinkiniai. Pakelti ranką prieš nėščią moterį liaudyje iš senovės buvo laikoma dvigubu nusikaltimu. Kaip pažymi S.Kneippas, daug tėvų, prisiekusių žmoną mylėti, girtaudami bei mušdami ją atima gyvybę dar negimusiam kūdikiui. Moteris nesistengė, kad aplinkiniai ansčiau negu priklausė sužinotų apie jos būsena. Kita vertus, tikėta: kuo mažiau bus kalbama apie moters nėštumą, tuo ji lengviau kūdikį išnešiosianti ir pagimdysianti. Tikėta, jog būsimo kūdikio išvaizda, polinkiai, dorovingumas bei gabumai pirmiausia priklauso nuo motinos. Teigiama, kad nėštumas yra ypatinga moters būsena, patvirtina dar vienas momentas. Visoje Lietuvoje būdingi tokie tikėjimai: tokia moteris negalėjo būti krikštamotė, nes manyta, kad gali mirti jos pačios kūdikis ar krikštatėvis, būti svočia, kad neištiktų panaši nelaimė.
Kaime laikyta, kad turėti sūnų yra garbė. Svarbiausia, sūnus – tai giminės tęsėjas, tėvo ūkio paveldėtojas. Dukteris išleidus už vyro, ūkis dažniausiai atitekdavo vyriausiajam sūnui, kartu buvo perduodamas tėvų patyrimas bei šeimos tradicijos. Daug sūnų sulaukęs tėvas buvo labiau gerbiamas nei tada, kada buvo pilna troba dukterų. Būdavo imamasi įvairiausių priemonių, kad gimtų norimos lyties kūdikis. Moteris gėrė įvairių žolių antpilus, valgė kiaušinius, duonos kampelius. A. Kriauzos teigimu, seniau “buvo giliausiai įsitikinta, kad lyčių susiformavimui turi įtakos tėvų temperamentai ir aistringumas. Katras akto metu aistringesnis, karštesnis, tokios lyties bus kūdikis. Manyta, kad tėvai gali nulemti ir kūdikio sveikatą. Tradiciškai buvo draudžiama moters ir vyro sueitis sekmadienio sumos metu, tikint, kad gimusysis bus nesveikas arba keistuolis. Tai laikyta netgi nuodėme, o nuodėmėje gimęs vaikas negali būti laimingas. Draudžiama vyro ir moters sueitis per metines šventes: švenčiausios mergelės Marijos apsireiškimo dieną, Kalėdų, Velykų, Sekminių pirmąją dieną bei sekmadieniais. Visais atvėjais aiškinama, kad tada kūdikis gims ne visai sveikas ar be atminties, mat švenčių dienomis vyrai paprasčiausiai galėjo būti neblaivūs.Retai kuri besilaukianti moteris galėjo susidaryti išskirtines gyvenimo sąlygas: nereta turėjo dirbti visus ūkio darbus iki pat gimdymo. Besilaukiančioji stengdavosi labiau laikytis švaros: dažniau praustis ir keisti baltinius. Buvo sakoma, kad jei moteris nevalyva, toks bus ir jos kūdikis. Būsimoji motina privalėjo pasirūpinti naujagimio drabužėliais bei vystyklais. Kūdikio kraitelis nebuvo gausus, tačiau nors minimalų jį įsigydavo kiekviena moteris. Motina pasiūdavo kelerius marškinėlius, porą kepuryčių ar skarelių. Būtinai buvo siuvama vystimo juosta. Tai 1,5-2 m. ilgio siūta, rečiau specialiai išausta, plaštakos pločio į galą siaurėjanti ir užsibaigianti dviem raišteliais juosta. Pietų Lietuvoje – juosta, Lazdijai, Alytus, Varėna bei Vilnius – pavijočius ar spavijočius, Šiaurinėje dalyje taip pat juosta vadino, o visoje kitoje Lietuvos dalyje – valiniu. Motina prieš gimdyma nueidavo visų atsiprašyti, su kuo buvo susipykusi. Pribuvėja – tai moteris, kuri pagelbėdavo moteriai gimdyti ir kurios svarbiausia pareiga buvo sėkmingai priimti kūdiki. Pagrindiniai momentai, apibūdinantis pribuvėjos veiklą: gimdymo palengvinimo bei kūdikio priėmimo būdai, pirmasis jo prausimas, placentos padėjimas, pranešimas tėvui bei namiškiams, tolesnė kūdikio bei motinos priežiūra pirmosiomis dienomis po gimdymo, naminis krikštas ir jos vaidmuo krikštynų metu. Pribuvėjos patarnavimas gimdymo metu Lietuvos kaime išliko maždaug iki XX a. vidurio. Dar kitai vadinamos “Bobutėmis”. Kaime vyravo nuostata, kad pribuvėja galinti būti tik vyresnio amžiaus moteris, būtinai ištekėjusi ir turinti vaikų. Pribuvėjos atliekami magiški veismai vos kūdikiui gimus jau buvo skirti tolimai ateičiai. Susirūpindavo pribuvėja ir tais atvejais, kai gimęs kūdikis garsiai nerėkdavo. Tada ji suduodavo kūdikiui per užpakalį ar pakratydavo žemyn galva. “Bobutavimo” meno moterys dažniausiai išmokdavo “pačios iš savęs”. Reata pribuvėja turėjo specialų medicininį pasirengimą. Retais atvejais XX a. prad. Pribuvėjas pamokydavo specialiai jas sukvietęs gydytojas profesionalas. 1930 m. pradėti visoje Lietuvoje steigti Sveikatos centrai, kurių tikslas buvo daryti viską, kad kuo dažniau kaime prie gimdyvės kviestų akušerę, o ne pribuvėją. Medikams kėlė pasibaisėjimą kai kurių pribuvėjų švaros bei higienos reikalavimų nesilaikymas. V. Tercijosnas, 1933-1937m. tyrinėjęs vaikų mirtingumo problemą, pateikė tokius duomenis: kasmet Lietuvoje mirdavo 8000-11000 vaikų iki 1 metų amžiaus, o per metus iš viso miršta 35000-37000 žmonių. Vieną svarbiausių kūdikių mirtingumo priežasčių jis nurodė “bobutės” įneštą infekciją.