Geografiniai rekordai ir faktai

Įžanga

Šiame referate norėjome aptarti tai, kas žemėje susidarė per ilgus tūkstantmečius ar net milijonus metų. Didžiuliai kalnai, plačiausi ežerai. Taip pat bus paminėta daugelis faktų apie visus 7 žemynus. Žemė keitėsi milijonus metų ir tas keitimasis dar tebevyksta ir dabar.Tačiau mes galim aprašyti tik tai, kas yra dabar.Taigi, mūsų tema – Žemės rekordai ir faktai ir visa tai toliau mūsų metiniame darbe.
Žemės rekordai

Aukščiausi pasaulio kalnai Himalajai
Himalajai, aukšiausia Žemės rutulio kalnų sistema. Yra Indijoje, Kinijoje, Nepale ir Pakistane, tarp Tibeto kalnyno (šiaurėje) irr Indo-Gango lygumos (pietuose). Ilgis 2400 km. Plotis 180–350 km. Plotas apytiksliai 650 000 km2. Aukščiausia viršūnė Džomolungma (8848 m; aukščiausia pasaulyje); vid. Aukštis apie 6000 m. Nuo Indo-Gango lygumos Himalajai pakyla 3 pakopomis. I pirma pakopa — Sivaliko kalnai (priekalniai; plotis 120 km vakaruose, 5 km rytuose ; dažniausias aukštis 900—1200 m). Nuo kitų pakopų ją skiria sprūdinės kilmės tarpukalnių duburiai. II pakopa — Mažieji Himalajai, susidarę iš atskirų kalnų masyvų ir kalnagūbrių (dažniausias aukštis 3000—6000 m). Pietiniai šlaitai statūs. Centre — aukščiausi kalnagūbriai. Keteros alpiškos, slėniai gilūs. III pakopa — Didieji Himalajai, arba pagrindinis Hiimalajų kalnagūbris. Plačiausias šiaurės vakaruose (300 km); pakraščiai aukšti, centre — žemesni žemesni kalnynai. Prie Satledžio slėnio eina aukšta ketera,virš kurios iškile aukščiausi Himalajų masyvai ir viršūnės (Džomolungma, Kančendžanga, Makalus). Į rytus nuo Tistos slėnio Didieji Himalajai pažemėje; viršūnės apvalios. Yra kelios tektoninės zo

onos (iš pietų į šiaurę). Pietų papėdėje — Himalajų priekalnių įlinkis, prisipildęs kainozojaus terigeninių nuogulų (apie 10 km storio. Mažieji ir Didieji Himalajai susidarę iš prekambro metamorfinių uolienų; yra granitų intruzijų. Į šiaurę nuo Didžiųjų Himalajų — mažai metamorfizuotos priekambro-paleogeno uolienos.
Didžiausia pasaulio dykuma Sachara
Yra šiaurės Afrikoje; ir esti didžiausia Žemėje tropinė dykuma. Apima Maroko, Tuniso pietus, Malio, Nigerio, Čado, Sudano šiaurę, didelę dalį Alžyro, Mauritanijos, Libijos, Egipto. Plotas, įv. Duomenimis, 6—9 mln. km2. Didžiausias ilgis (iš vakarų į rytus) 5700 km, plotis (iš šiaurės į pietus) apie 2000 km. Paviršius — daugiausia 500 m aukščio lygumos. Sacharos centre yra Achagaro (Tahato kalnas k., 3003 m) ir Tibesčio (Emi Kusio k., 3451 m) kalnynai, į pietus nuo jų — Iforo Airo, Enedžio plynaukštės Yra sausų, nenuotakių daubų: al Katara (altitudė –133 m), Malgyras (–26 m). 70% Sacharos dykumos užima akmeningosios haamados, skaldingosios dykumos seryrai, regai, smėlingosios dykumos ergai (Didysis Rytų ergas, Didysis Vakarų ergas) ir druskožeminės dykumos sebchos. Likusią dalį užima kalnų skaldingosios akmeningosios dykumos. Sacharos šiaurės rytų dalis vadinama Libijos dykuma, rytinė — Nubijos dykuma. Sacharoje yra Afrikos platformos šiaurės vakarų dalis. Jos priekambrinis pamatas į paviršių išeina Achagaro, Tibesčio, Enedžio masyvuose ir Nubijos skydo vakariniame pakraštyje. Naudingosios iškasenos: nafta ir dujos (Sacharos naftingasis baseinas), geležies, vario rūdos, akmens druska, fosfatas. Priekambro pamate yra aukso, intruzijose — retųjų metalų. Kontinentinis tropinis klimatas. Sa
ausio vidutinė temperatūra 9—12, liepos 33—38 0C. Sacharos šiaurėje užregistruota 58 0C (aukščiausia žemėje). Žemės paviršius įkaista iki 80 0C. Dideli paros temperatūros svyravimai (oro >30, dirvos apie 70 0C). Žiema visoje Sacharoje naktimis būna šalnos, kalnuose temperatūra nukrinta iki –18 0C. Oro santykinis drėgnumas 30—50%. Kritulių didžiausioje Sacharos dalyje <50 mm per metus (dažnai nelyja keleta metų), kalnuose <100 mm. Dažnai stiprūs vėjai — samumas ir harmatamas. Upės — vadės. Pastoviai per Sachara teka Nilo ir Nigerio atkarpos. Sacharos pakraščiuose ir kalnuose yra mažų druskingų reliktinių ežerų, didžiausias — Malgyras. Požeminio gėlo vandens yra 500—2000 m gylyje. Rasta 7 dideli telkiniai bendro 3,8 mln. km2 ploto, didžiaausi Alžyre ir Tunise (800 000 km2 su 50 km3 vandens), Egipto, Sudano ir Libijos paasienyje (7 km3), į šiaurę nuo Čado ežero (5 km3), al Kataros įduboje (3 km3). Dirvožemiai primityvus, skaldingi ir žvirgždindi; druskožemiai. Dažnos iki 2 m storio klinties ir gipso plutos. Retos varpinės žolės, krūmai. Po lietaus sužaliuoja efemeriai. Klanuose — reliktinės neogeno kalnų pievos. Oazių dažniausias augalas — datulė. Hamadose, reguose augalų beveik nėra. Gyvūnija: pakraščių — antilopės, šakalai, gepardai, hienos, kalnų — muflonai, bezdžionės laputės fenekai; visoje Sacharoje gausu roplių, bestuburių. Gyvena arabai, berbrai, tuaregai, tubai (iš viso apie 3 mln. žmonių). Klajoklinė gyvulininkystė, oazėse žemdirbystė. Didžiausės oazės: Gadamas, Gatas, al Charaga, Syva, Tafilaletas, Džagbubas.

Vandens rekordai

Anchelio krioklys

Anchelio krioklys yra Venesueloj, Gvianos plkščiakalnyje, Ču

urūno aukštupyje; aukščiausias pasaulyje. Aukštis 1054 m. Krioklį 1935 metais atrado Venesuelos lakūnas Ch. Anchelis.

Ilgiausia pasaulio upė Nilas
Nilas, upė Afrikoje. Ilgis 6671 km. Baseino plotas 2870 000 km2. Nilas prasideda Rytų Afrikos plokščiakalnyje, Ruandoje, į rytus nuo Kyvaus ežero (Nilo pradžia laikoma Kageros kair. intako Niavarungaus kair. intakas Rukarara). Kagera teka Ruandos ir Tanzanijos siena, toliau per Tanzaniją į Viktorijos ežerą. Iš jo išteka Viktorijos Nilas , kuris Ugandoje teka į šiaurės vakarus per Kiogos ežerą. Vaga slenkstėja , yra krioklių (Merčisono). Įteka į Alberto ežerą. Iš jo išteka Alberto Nilas. Nuo Asvos žiočių (Sudano pasienyje) Nilas vadinamas Bachr al Džebeliu. Sudane 900 km Nilas teka per Sedo pelkes, toliau — per pusdykumes. Tarp intakų Bachr al Gazalio ir Mėlynojo Nilo vadinamas Baltuoju Nilu, žemiau (nuo Chartumo) — Nilu. Žemiau Atbaros žiočių teka per Nubijos dykumą, žemupys — Egipte 20—25 km pločio slėniu. Įteka į Viduržemio jūrą, sudarydamas 24 000 km2 deltą. Joje yra 9 didelės (didž. — Dumjatas ir ar Rašidas) ir daug mažų šakų. Didžiausi intakai: deš. — Asva, Sobatas, Mėlynasis Nilas, Atbara; kair. — Bachr al Gazalis. Aukštupyje potvyniai būna vasarą ir žiemą; Nilo vidurupis ir žemupys patvinsta vasarą ir rudens pradžioje, Daugiausia iš Mėlynojo Nilo vandens. Vidutinis debitas prie Asuano 2600 m3/s (nešmenų per metus 62 mln. m3), prie Kairo 2284 m3/s . Nilao žemupio slėnyje gyvena 97% Egipto gventojų. Nilo vandeniu drėkinami laukai. Di

idž. Užtvanka ir hidroelektrinė yra Asuano (Egipte, 2,1 GW), pastatytos su TSRS pagalba. Nilas laivuojamas nuo Alberto ežero, atkarpomis, iš viso apie 3000 km.
Didžiausias pasaulio ežeras Kaspijos jūra
Kaspijos jūra, didžiausias pasaulio ežeras. Yra tarp Azijos ir Europos.Priklauso Rusijai ir Iranui. Plotas 371 000 km2. Ilgis 1200 km. Vidutinis plotis 320 km. Didžiausias gylis 1025 m (vidutinis 184 m). Paviršiaus altitudė – 28,5 m. Didžiausios įlankos: Kizliario, Mangyšlako, Kazachijos, Kara Bogaz Golo, Krasnovodskio. Ežere yra apie 50 salų, iš viso apie 350 km2. Didžiausia sala — Kulalas (apie 68 km2). Didžiausi pusiasaliai: Mangyšlako, Krasnovodsko, Apšerono. Pagal dugno reljefą ir hidrologines savybes skiriamos 3 Kaspijos jūros dalys. Šiaurinė Kaspijos jūra (apie 80 000 km2) sekliausia (gylis 4—8 m), dugnas — Rytų Europos platformos Pakaspijo sineklizės dalis. Į pietus nuo Mangyšlako slenksčio yra Vidurinė Kaspijos jūra (apie 138 000 km2). Giliausia jos vieta (Derbento įduboje) 788 m. Dugnas heterogeninės struktūros. Į pietus nuo Apšerono slenksčio — Pietinė Kaspijos jūra (apie 153 000 km2. Ji giliausia; dugne po nuodėdų sluoksniu (storis iki 25 km), yra bazalto danga (storis iki 15 km). Iki ankstyvojo plioceno pabaigos Kaspijos jūra jungėsi su Juodąja jūra, vėliau tapo ežeru. Vėlyvajame pliocene vėl turėjo ryšį su vandenynu. Kvartere dėl apledėjimų Kaspijos jūra keletą kartų transgresavo ir regresavo. Į šiaurinę Kaspijos jūra įteka didžiosios upės: Volga, Emba, Uralas; į Vidurinę Kaspijos jūros vakarinę pakrantę — Terekas, Sulakas, Samūras, Kūra; į Pietinę Kaspijos jūrą — Gorganas, Herazas, Kiziliuzenas. Vandens balansas: 66,8 km3 kritulių, 266,4 km3 atitenka upėmis, 5 km3 —požeminio vandens tėkmėmis; 361,3 km3 išgaruoja, 1 km3 sunaudojama. Kasmet vandens lygis pažemėja apie 7 cm, Paviršiaus vandens temperatūra vasarą 24—26 0C, pietuose iki 29 0C, Krasnovodsko įlankoje iki 32 0C; žiemą Šiaurinėje kaspijos jūros vid. –0,5 0C (šiaurinė dalis 2—3 mėnesius būna užšalusi), Vidurinėje Kaspijos jūroje 3—7 0C, Pietinėje dalyje 8—10 0C. Vidutinis druskingumas 12,7—12,80/00, didžiausias rytuose (be įlankų): 13,20/00, mažiausias šiaurėje: 1—20/00. Aaugalų rūšių apie 500, gyvūnų — 854. Daug endemikų. Daugiausia sugaunama eršketinių žuvų, silkių, karšių, sterkų. Medžiojami ruoniai. Kaaspijos jūros dugne dideli naftos ir gamtinių dujų telkiniai. Kara Bogaz Golo įlankoje gaunamas mirabilitas, epsomitas. Kaspijos jūros vanduo naudojamas drėkinimui (prieš tai gėlinamas). Didžiausi uostai: Astrachanė, Baku, Machačkala, Krasnovodskas, Ševčenka; Pehlevis, Bender Šahas (Iranas).Tarp Baku ir Krasnovodskio kursuoja glžk. keltas.
Faktai apie Saulės sistemą ir Žemę

PLANETA – TAI KOSMINIS KŪNAS, skriejantis aplink Saulę arba bet kurią kitą žvaigždę. Mūsų Saulė turi devynias žinomas planetas: Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturna, Uranas, Neptūnas, Plutonas. Jos gali būti suskirstytos į dvi grupes: tankias, uolines vidines planetas ir dujines arba ledines išorines planetas.
Keli faktai apie planetų palydovus:
· Saturnas turi daugiausia palydovų iš visų Saulės sistemos planetų – 18. Jupiteris su 16 palydovų yra antrasis.
· Europos, Jupiterio palydovo, paviršių dengia 47 km storio ledas.
· Manoma, kad Titane, Saturno palydove, yra kieto metano klifų (skardžių) ir skysto metano upių.
· Fobas, Marso palydovas, artėja prie Marso. Po 30 milijonų metų jis nuo smūgio į Marso paviršių išnyks.
· Mirandoje, Urano palydove, yra kanjonų, kurie 10 kartų gilesni už Didįjį kanjoną Žemėje. Joje yra 5,2 km aukščio ledinis klifas.
· Kalistos, Jupiterio palydovo, paviršiuje yra daugiau kraterių negu bet kuriame kitame Saulės sistemos kūne.

Planetose taip pat yra kalnų. Pavyzdžiui Olimpo kalnas Marse – didžiausias užgesęs ugnikalnis visoje Saulės sitemoje. Jo aukštis siekia 26 km.

Žemė taip pat turi palydovą. Mėnulis yra nuolatinis Žemės kompanionas kosminėje erdvėje. Laikomas mūsų planetos traukos jėgos, jis skrieja aplink Žemę savo orbita. Kitaip negu Žemė, Mėnulis yra negyvas, jame nėra nei vandens, nei oro.

MĖNULIO DUOMENYS
Amžius 4,6 milijardo metų
Skersmuo 3476 km
Masė (Žemės=1) 0,012
Paviršiaus trauka (Žemės=1) 0,16
Vidutinis nuotolis nuo Žemės 384 400 km
Apskriejimo aplink Žemę periodas 27,3 paros
Apsisukimo apie ašį periodas 27,3 paros
Paviršiaus temperatūra nuo -155 iki +105 ْC

Mėnulis yra taip arti Žemės, kad smarkiai traukia Žemės vandenis. Ši gravitacinė trauka sukelia išgaubimą į Mėnulį atsuktoje Žemės pusėje ir atitinkamą išgaubimą priešingoje pusėje. Taigi vandenynuose dukart per parą kyla potvyniai.

Keli faktai apie Mėnulį:
· Amerikiečiai astronautai, Nilas Armstrongas ir Edvinas Oldrinas, 1969 pirmieji nusileido Mėnulyje erdvėlaiviu Apollo 11.
· Būtų pakakę mažos – 1,6 km/h – greičio klaidos ir Apollo 11 būtų praskridęs už 1600 km nuo Mėnulio.
· 1970 rusų kosminis aparatas Luna 16 buvo pirmasis nepilotuojamas erdvėlaivis, atgabenęs grunto mėginių nuo Mėnulio paviršiaus.
· 1950 nuo miško gaisro dūmų Britų Kolumbijoje (Kanada) Mėnulis atrodė mėlynas.
Taigi susipažinome su Žemės palydovu. Dabar susipažinsime su mūsų planeta Žeme.
Ji penktoji pagal dydį ir vienintelė planeta, kurioje daug deguonies ir vandens – būtinų gyvybės veiksnių. Žemė sudaryta iš kelių uolienų sluoksnių aplink geležies ir nikelio branduolį. Kuo giliau slūgso sluoksnis, tuo aukštesnė temperatūra. Šis tas apie Žemę:
· sausumos ir jūrų dalis: sausumos plotas 29,2 % jūrų plotas 70,8 %.
· Jeigu automobilis galėtų nesustodamas važiuoti aplink pusiaują 100 km/h greičiu, tai truktų 16 parų 16 valandų ir 4 minutes. Automobilis, važiuojantis aplink Žemę iš Šiaurės per Pietų ašigalį, kelionę baigtų 80 minučių anksčiau, nes Žemė nėra taisyklingas rutulys.

ŽEMĖS DUOMENYS
Amžius 4,6 milijardo metų
Masė 5854 milijardai milijardų tonų
Tūris 1 083 218 915 000 km3
Pusiaujo skersmuo 12 756 km
Ašigalinis skersmuo 12 713 km
Pusiaujo perimetras 40 075 km
Ašigalinis perimetras 39 942 km
Nuotolis nuo Saulės 150 milijonų km
Apsisukimo periodas 23 valandos 56 minutės 4 sekundės
Apskriejimo aplink Saulę periodas 365 paros 6 valandos 9 minutės 9,5 sekundės

ŽEMYNAI – TAI SEPTYNI milžiniški sausumos masyvai, sudarantys didžiąją Žemės sausumos dalį. Jie visą laiką juda, stumiami Žemės gelmėse slypinčių jėgų. Tai vadinama žemynų dreifu.

Žemės plutą sudaro maždaug 15 pagrindinių plokščių. Plokštės, formuojančios vandenyno dugną, vadinamos vandenynų plokštėmis, o sausumą formuojančios plokštės – žemynų plokštėmis. Dauguma plokščių yra iš dalies ir vieno, ir kito tipo. Jų ribas mokslininkai nustato stebėdami žemės drebėjimus ir ugnikalnius. Šis tas apie žemynus:
· Europa ir Afrika sutilptų į Aziją, nepalikdamos laisvos vietos.
· Europa ir Amerikos žemynas kasmet nutolsta vienas nuo kito apie 4 cm.
· Rytų Afrikos lūžių zona kasmet praplatėja maždaug 1 mm.
· Tropinių augalų fosilijų randama net ir toli šiaurėje esančioje Aliaskoje, nes kadaise Šiaurės Amerikos sausumos masyvas buvo išsidėstęs tropikuose.
· Žemyninės plokštės yra iki 70 km storio, tačiau vandenynų plokščių storis tik maždaug 5 km.

ŽEMYNŲ DYDŽIAI
Žemynas Plotas (km2)
Azija 44 485 900
Afrika 30 269 680
Šiaurės Amerika 24 235 280
Pietų Amerika 17 820 770
Antarktida 13 209 000
Europa 10 530 750
Australazija 8 924 100

Žemės plutą sudarančių plokščių judesiai sukelia žemės drebėjimus. Kasmet mokslininkai aptinka apie 500 000 žemės drebėjimų ir požeminių smūgių. Dauguma jų tokie silpni, kad beveik nejaučiami, tačiau apie 1000 jų padaro žalos. Stiprus žemės drebėjimas gali paversti griuvėsiais ištisą miestą. Daugiausia žemės drebėjimų įvyksta ties transforminiais lūžiais, kur rantyti dviejų judančių plokščių kraštai kartais susigrūda. Plokščių viduje įtampa vis didėja, kol jos staiga sujuda, smarkiai suvirpindamos žemę.

Mokslas, tiriantis žemės drebėjimus, vadinamas seismologija. Žemės drebėjimus mokslininkai matuoja ir registruoja seismometrais. Žemės drebėjimo stiprumas nusakomas arba pagal jo mastą (smūginių bangų stiprumą ir išskiriamą energiją), arba pagal jo padarinius. Paprastai stiprumui apibūdinti vartojama Richterio skalė, o padariniams vertinti – modifikuota Merkalio skalė. Richtelio skalę XX a. 4 dešimtmetyje sukūrė amerikietis Čarlzas F. Richteris.
Richterio skalė:
Stiprumas Galimi padariniai
1 Aptinkamas tik prietaisais
2-3 Žmonės beveik nejaučia
4-5 Jaučiamas 32 km nuotoliu nuo epicentro; galimi nedideli nuostoliai mažame plote
6 Gana dideli nuostoliai
7 Stiprus žemės drebėjimas
8 Smarkiai niokojantis žemės drebėjimas

Sausumoje kilę žemės drebėjimai gali sulyginti su žeme miestus, sukelti nuošliaužas, lavinas ir gaisrus. Žemės drebėjimai įvykę jūros dugne, gali sukelti milžiniškas bangas, vadinamas seisminėmis jūrų bangomis, arba cunamiais. Jos gali nukeliauti vandenynu daug kilometrų ir priartėjusios prie kranto iškilti didžiule siena. Užgriuvusi pakrantę seisminė jūros banga gali padaryti milžiniškų nuostolių.

Cunamio rekordai:

AUKŠČIAUSIA SEISMINĖ BANGA buvo maždaug 85 m – beveik Niujorko Laisvės statulos aukščio. Ji iškilo 1971 balandžio 24 prie Isigakio salos Japonijoje.
GREIČIAUSIOS SEISMINĖS JŪRŲ BANGOS sklido maždaug 900 km/h greičiu, viršijo gliseriu pasiektą pasaulinį judėjimo vandeniu greičio rekordą. (556 km/h)

Šis tas apie žemės drebėjimus:
· Dauguma žemės drebėjimų trunka mažiau nei minutę.
· Ilgiausias ir vienas stipriausių žinomų žemės drebėjimų, trukęs 4 minutes, įvyko 1964 kovo 27 Aliaskoje (JAV). Tačiau dėl to, kad jis įvyko retai gyvenamame krašte, žuvo tik 115 žmonių.
· Pirmasis žemės drebėjimų registravimo prietaisas buvo seismoskopas, išrastas Kinijoje 132 po Kr.
· Žemės drebėjimų smūginės bangos uolienomis sklinda maždaug 25 000 km/h greičiu – daugiau kaip 20 kartų greičiau už garsą. Smėlyje ir dumble jos sulėtėja.
· Kai kurių mokslininkų nuomone gyvūnai jaučia artėjantį žemės drebėjimą ir ima keistai elgtis: šunys kaukia, vištos palieka laktas, žiurkės ir pelės bėga iš urvelių, žuvys blaškosi tvenkiniuose.

DIDŽIAUSI UŽREGISTRUOTI ŽEMĖS DREBĖJIMO NUOSTOLIAI: labiausiai niokojantis žemės drebėjimas įvyko 1923 Kvante, Japonijoje. Gretimame Tokijuje, kur nemažai namų buvo pastatyti iš medžio ir popieriaus, virpanti žemė apvertė virykles ir sukėlė namuose gaisrus. Netrukus ugnis šėlo visame mieste. Žuvo beveik 144 000 žmonių, buvo sunaikinta 575 000 pastatų.

STIPRIAUSI ŽINOMI DREBĖJIMAI
Vieta Data Stiprumas pagal Richterio skalę
Kolumbija 1906 8,9
Morioka, Japonija 1933 8,9
Lisabona 1755 8,75
Asamas, Indija 1897 8,7

UGNIKALNIAI

UGNIKALNIŲ PASITAIKO ten, kur magma (išsilydžiusios uolienos) ir Žemės gelmių skverbiasi į paviršių. Magma gali išsiveržti iki raudonumo įkaitusios lavos pavidalu arba iššauti aukštyn vulkaninių pelenų ir bombų debesimis. Ugnikalnių veikla sukuria keistus trykštančių geizerių, garuojančių ežerų ir burbuliuojančių purvo klanų kraštovaizdžius.

DIDŽIAUSI IŠSIVERŽIMAI:
SENT HELENSAS išsiveržė 1980 gegužę. Sprogimas buvo girdėti daugiau kaip už 350 km. Kalno šlaitu žemyn plūdo karšti pelenai ir dujos. Žuvo 62 žmonės.
DIDŽIAUSIAS UGNIKALNIŲ SPROGIMAS įvyko 1883, kai išsprogo Krakatau, Indonezijoje, išsviesdamas uolienas į 55 km aukštį. Sprogimas buvo girdėti Australijoje ir sukėlė 40 m aukščio seisminę jūrų bangą; žuvo 36 000 žmonių.
DIDŽIAUSIAS UGNIKALNIŲ IŠSIVERŽIMAS įvyko 1815, kai Tambora Indonezijos Sumbavos saloje išmetė daugiau kaip 100 km3 pelenų. Sala nugrimzdo 1250m; žuvo 92 000 žmonių.

SVARBIAUSIEJI VEIKIANTYS UGNIKALNIAIIstoriniais laikais veikiančių ugnikalnių skaičius nurodytas skliaustuose.

Pavadinimas Aukštis (metrais) Paskutinis išsiveržimas
Afrika ir Indijos vandenynas (14)Niamuragya, ZairasKamerūnas, Kamerūnas 30534070 19891982
Antarktida (9)Erebus, Roso sala 3794 1989
Azija (210)Kliučių ugn., SibirasKerinčis, Indonezija 48503805 19901970
Ramusis vandenynas (54)Ruapehus, Naujoji Zelandija 2796 1996
Europa ir Vidurinieji Rytai (20)Etna, Sicilija, ItalijaStrombolis, Italija 3350926 19921990
Šiaurės Amerika ir Havajai (56)Sent Helensas, JAVMauna Loa, Havajai 25494170 19801984
Islandija ir Atlanto vandenynas (54)Teidė, Kanarų salos 3713 1909
Centrinė ir Pietų Amerika (100)Sangajus, EkvadorasPopokatepetlis, MeksikaLiuljailjakas, Čilė 523054656723 198919431877

TAI ĮDOMU:
DIDŽIAUSIAS VEIKIANTIS UGNIKALNIS yra Mauna Loa, Havajuose, kurio skersmuo 100 km.
AUKŠČIAUSIAS VEIKIANTIS UGNIKALNIS yra Liuljailjakas, Čilėje; aukštis 6723m.
AUKŠČIAUSIAS VEIKIANTIS GEIZERIS yra Garlaivio geizeris Vajominge, JAV. Jis ištrykšta į 60-115 m aukštį.

KAI LITOSFEROS plokštės susigrūda ir trinasi viena į kitą, pluta gali išlinkti ir susiraukšlėti, iškeldama aukštyn kalnų virtines. Plokščių pakraščiuose veržiasi ugnikalniai, kartais išaugantys į aukštus kalnus.

AUKŠČIAUSI PASAULIO KALNAIVisi dešimt aukščiausių pasaulio kalnų yra Himalajuose
Pavadinimas Vieta Aukštis (metrais)
Everestas Nepalas-Kinija 8848
Čogoris K2 Kašmyras-Kinija 8611
Kančendžanga Nepalas-Sikimas 8598
Lhodzė Nepalas-Tibetas 8511
Makalu Nepalas-Tibetas 8480
Čaojus Nepalas 8201
Daulagyris Nepalas 8172
Manaslu Nepalas 8156
Nangaparbatas Kašmyras 8126
Anapuma Nepalas 8078

LEDYNAI

DAUGIAU KAIP DEŠIMTADALĮ Žemės paviršiaus visą laiką dengia ledas. Ledo skydai yra užkloję poliarines sritis, sukaustes jūras. Vandenynuose plaukioja ledkalniai. Ledo kepurės ir ledynai slenka žemyn aukštų kalnų šlaitais. Ledynų yra net ir ties pusiauju esančiuose kalnuose. Daugiau kaip 75% pasaulio gėlo vandens yra sušalę į ledo skydus, ledo kepures ir ledynus. Apie 12% jūrų ir 10% sausumos visą laiką dengia ledas.

Lavina, arba sniego griūtis, yra sniego ir ledo masė, staiga griūvanti kalno šlaitu. Ji gali būti iki 1 km skersmens ir judėti iki 320 km/h greičiu. Jeigu lavinos kelyje pasitaiko miestas arba kaimas, namai gali būti sulyginti su žeme, o žmonės žūti. Šis tas apie lavinas:
· Sniego griūtis gali sukelti vėją, kurio greitis iki 300 km/h.
· Manoma, kad 1916 Dolomitinėse Alpėse (Šiaurės Italija) per vieną dieną daugiau kaip 100 lavinų pražudė apie 18 000 Austrijos ir Italijos kareivių. Daugelį šių lavinų sukėlė pabūklų ugnis.
· Didžiausios lavinos paprastai kyla šlaituose, kurių nuolydis 30-40ْ
Ledkalniai – tai dideli ledo luistai, atskilę nuo ledo skydų, ledo kepurių beiledynų ir nuplukdyti į jūrą. Didžioji ledkalnio dalis yra po vandeniu. Aukščiausias kada nors matytas ledkalnis buvo 167 m aukščio – aukštesnis už Londono Šv. Povilo katedrą. Jis buvo pastebėtas 1958 netoli Grenlandijos. Šis tas apie ledkalnius:
· Nuo Vakarų Grenlandijos ledynų kasmet atskyla apie 10 000 ledkalnių.
· Mokslininkai apskaičiavo, kad vidutinis ledkalnių ledo amžius yra 5000 metų.
LEDO REKORDAI:
GREIČIAUSIAI JUDANTIS LEDYNAS yra Kvarajakas (Grenlandija); jis per dieną nuslenka 20-24 m.
STORIAUSIAS LEDAS – 5 km storio – yra Vilkso Žemėje, Antarktidoje. Jis siektų daugiau kaip pusę Everesto kalno aukščio.
DIDŽIAUSIAS LEDKALNIS daugiau kaip 335 km ilgio ir 97 km pločio – triskart didesnis už Kiprą.
DIDŽIAUSIAS LAVINOS AUKŲ SKAIČIUS buvo 5000 žmonių, žuvusių 1941 gruodžio 13 Huarase, Peru.

ILGIAUSI LEDYNAIŽemiau išvardyti ilgiausi ledynai, esantys įvairiose ledu padengtose pasaulio vietose.
Ledynas Sritis Ilgis (km)
Lamberto-Fišerio ledynas Antarktida 515
Petermanso ledynas Grenlandija 200
Habardo ledynas Aliaska-Jukonas, Š.Amerika 128
Siačeno ledynas Karakorumas, Azija 75
Skeidararjokudlio ledynas Islandija 48
Tasmano ledynas Naujoji Zelandija 29
Alečo ledynas Europos Alpės 24
Džiabrago ledynas Himalajai 21

Leave a Comment