Gediminaičių dinastijos pabaiga

1572 m. liepos 7 d. Palenkėje, Knišine, mirė Žygimantas Augustas, paskutinysis Gediminaičių dinastijos atstovas. Valdovas buvo bevaikis. Taip baigėsi Gediminaičių dinastijos valdymas, kurį apie 1286 m. pradėjo Lietuvos didysis kunigaikštis Butegeidis. Liko tik netekėjusi jau nebejauna didžiojo kunigaikščio sesuo Ona ir tolimų giminaičių.
Naują valdovą pagal unijos aktą reikėjo išrinkti bendrame seime. Ligi tol Lietuvos didysis kunigaikštis nebuvo renkamas. Jeigu būdavo keli pretendentai į sostą, lemdavo Ponų tarybos pripažinimas, vadinamas išrinkimu.
Pagal Unijos aktą išrinktasis karalius neturėjo būti atskirai renkamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Akte taip pat neebuvo numatyta, kas valdo jungtinę valstybę, kada karaliaus nėra. 1573 m. Varšuvoje buvo sušauktas konvokacinis (priešrinkiminis) seimas, kuriame nugalėjo katalikai: interregnu buvo pripažintas Gniezno arkivyskupas Uchanskis, o ne Mažosios Lenkijos siūlytasis reformatas maršalka Firlėjus. Karalius turėjo būti renkamas tarp Varšuvos miesto ir Volos kaimo esančiame lauke; jį rinko visi bajorai, pasidaliję vaivadijomis.
Seime dalyvavę pravoslavai ir reformatai nesipriešino ir pripažino katalikų arkivyskupą interregnu, tačiau jie labai susirūpino savo teisių išsaugojimu. Seimo metu jie parengė specialų disidentinį aktą, kuriame buvo reikalaujama garantuoti tikybos laaisvę ir paskelbti, kad dėl tikėjimo niekas nebus persekiojamas (kad nepasikartotų Šv. Baltramiejaus naktis 1572 m. rugpjūčio 24 d. Paryžiuje). Aktą, pavadintą konfederaciniu, disidentai pateikė tvirtinti seimui. Visi seimo dalyviai pasauliečiai disidentinį aktą patvirtino, nepatvirtino jo tik senatoriai vyskupai (išskyrus vieną).
Į Respublikos valdovo so

ostą buvo net keli kandidatai užsieniečiai, tarp jų ir Rusijos caras Ivanas IV Žiaurusis. 1573 m. varžybas laimėjo Prancūzijos karaliaus Karolio IX brolis Henrikas Valua. Per pirmuosius karaliaus rinkimus buvo nustatytos valstybinės (konstitucinės) teisės normos, kurios atsispindėjo Henriko artikulų ir pacta conventa aktuose. Karalius pasižadėjo nesiekti, kad sostas taptų paveldimas, patvirtino konfederacinį disidentų aktą, pažadėjo šaukti seimą ne rečiau kaip kas dvejus metus, be seimo nutarimo nešaukti bajorų į karą, o karo nepradėti ir taikos nedaryti be Senato nutarimo. Henrikas Valua pacta conventa aktu įsipareigojo nuolat laikyti prie savęs 16 senatorių patarėjų (rezidentų), apmokėti Žygimanto Augusto skolas, karo atveju kariuomenę samdyti savo lėšomis. Jeigu karalius šių sąlygų nevykdytų, bajorai gali atsisakyti būti paklusnūs. Henrikas Valua buvo labai nuolaidus. Pats būdamas 23 metų amžiaus, jis paažadėjo vesti Žygimanto Augusto seserį, kuriai ėjo 55–ieji. Vedybos buvo reikalingos, kad būtų išlaikytas nors šioks toks dinastinis ryšys. Tačiau iš tikrųjų Henrikas Valua kunigaikštytės Onos taip ir nevedė. Jis karaliavo tik 5 mėnesius. Sužinojęs apie savo brolio Karolio IX mirtį, jis, nieko nesakęs, išvyko į Prancūziją ir ten tapo karaliumi Henriku III. Taigi, pasibaigus Gediminaičių dinastijai, išrinktas į Respublikos sostą karalius privalėjo laikytis pacta conventa nuostatų, kitaip bajorai turėjo teisę jo neklausyti ir kelti maištą. Respublika sparčiai ritosi į anarchiją.

Leave a Comment