Fotografija Lietuvoje

2763 0

Fotografija Lietuvoje

Fotografija – vaizdų išsaugojimo technologija, naudojant mechaninius, cheminius ar skaitmeninius metodus. Fotografijos išradimas Lietuvos visuomenę pasiekė labai greitai. 1839 metų vasario 14 dieną Kurier Litewski (Lietuvos Kurjeryje) buvo išspausdintas straipsnis, skelbiantis apie atradimą, ir netrukus pirmieji fotografai atkeliavo į Lietuvą.

Jau pačioje fotografijos raidos pradžioje iškilo raiškos problema. Fotografijos aparatu pagavinti atvaizdai buvo vadinami saulės paveikslėliais, gamtos rankos įspaudais. Tikrovė nuo seno buvo interpretuojama atvaizdų teikiamomis žiniomis, nuo kurių priklausomybės stengėsi sumažinti filosofai, tačiau atsiradus fotografijai, viena iš pagrindinių visuomenės veiklų tapo atvaizdų gamyba irr vartojamas. Taip fotografija pamažu tapo gyvybiškai būtina ekonomikai, politiniam stabilumui ir asmeninės laimės siekimui.Tačiau pačioje raidos pradžioje fotografijos įtaka dar tik buvo spėjama. Fotografai nuoširdžiai bičiuliavosi su gamta. Būdami menininkas išmanančiais paveikslų kūrimo tradicijas, stengėsi ir fotografiją pritaikyti prie jau sukurtų vaizdavimo principų. Todėl stengėsi sutramdyti ir priderinti prie tradicijos gamtą, pirmuosius fotografus viliojo jau sukurtos kompozicijos, tik vėliau pradėjo ieškoti ženklų ir simbolių. Taigi pradėjo kurti, o ne gaminti ar fotografuoti.

Lietuvoje fotografija vystėsi analogiškai, kaip ir pasaulyje. Prradžia žymėtina kaip atvaizdų gamyba ir išsaugojimas nesiekiant reikšmių ar gilesnių išraiškų. Jau 1839 metais padaromos pirmosios fotografijos dagerotipinės nuotraukos (pirmąją nuotrauką padarė iš Paryžiaus atvykęs kunigaikščio Liudviko Vitgenšteino vaikų guverneris Marsijakas). Seniausios stereoskopinės (erdvinės) Vilniaus nuotraukos padarytos A. Korzono apie 18

861 metus. Fotografija Lietuvoje , kurį laiką būna tik atvykusiųjų rankose. Dauguma fotografų iš Prūsijos arba bent jau ten mokęsi fotografavimo meno. Lietuviams fotografija dar sunkiai prieinama. Tačiau tai kinta, tobulėjant technikai, pingant medžiagoms.

Kadangi fotografija padaro prieinama atvaizdinę tikrovę, tai yra, galima sužinoti kaip atrodė tėvai, seneliai būdami dar vaikais, ji populiarėja ir keičia paveikslus, teikusius daug mažiau informacijos, leidusius didesnę interpretacijos paklaidą. Fotografija tampa būdu įkalinti nepavaldžią ir nepasiekiamą tikrovę, galimybe ją sustabdyti. Todėl nenuostabu, jog paklausiausia tampa portretinė fotografija. Pagrindinis nuotraukų formatas XIX a. Lietuvoje tais laikais buvo 6×9 cm. Tokios nuotraukos buvo vadinamos „visit carte”.1863 m. Vilniuje jau veikė 8 foto paviljonai. Dominavo portretai visu ūgiu, retkarčiais – iki pusės. Siekta nufotografuoti idealizuotai, t.y. gražiai. Žmonės, kurie fotografuodavosi, dažniausiais sėdėdavo arba sttovėdavo. Atsigręžę veidu į kamerą, taip žymėdami iškilmingumą, atvirumą, portreto esmės atskleidimą. Tačiau fotografija pirmaisiais jos gyvavimo metais Lietuvoje buvo amatas ir į meno sritį nepretendavo, pateikdavo daugiausia idealizuojančius atvaizdus, tapybiškus vaizdus.

Nuo 1864 m. Lietuvos fotografijoje prasidėjo naujas etapas. Fotografija ėmė skverbtis į mokslo, muziejininkystės ir kitas gyvenimo bei veiklos sritis. Vystantis fotografijai, ji plito ir Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Lietuvos pajūryje, Palangoje dirbo Ignas Stropus, su juo į Lietuvą ateina dokumentinė fotografija, kuri jau turėjo ne komercinių, o ir meninių tikslų: siekė ne tik at
tskleisti pasaulio harmoniją, bet ir parodyti chaosą ir griovimą. I.Stopus fotografavo du didelius gaisrus: 1931 m. kovo 31 d. Plungėje ir 1938 m. gegužės 10 d. Palangoje. Jam svarbesnis atrodė miesto žūties atvaizdų fiksavimas, įrodymų parūpinimas, nei savo turto gelbėjimas. Taip fotografija tapo greita ir patogia užrašų forma, plona laiko ir erdvės atraiža. Fotografas tikėjo, jog išsaugos savo laiką atvaizduose. Kaip vėliau pasirodė, jog tai yra neįmanoma. Naujasis žiurovas nebegali patirti to, ką fotografas nuotraukomis fiksavo. Neišsaugomas emocinis krūvis, konkrečias nuotraukų savybes ir intencijas praryja laikas, tačiau taip pat dalį mėgėjiškų nuotraukų pakylėja iki meno lygmens. Tai, kas buvo neįdomu, tampa svaru, svarbu ir saugotina.

Lietuvos fotografija po Pirmojo pasaulinio karo kiek suprastėja, vėl grįžta prie amatininkiškumo. Tai būdinga ir nuolat kartojasi, vos fotografijai suktelėjus meniškumo link, įvairūs istoriniai įvykiai, sviedžia atgal į amatininkystę. Nepriklausomoje Lietuvoje raida prasideda tarsi iš naujo, atsiranda nepaprastai įdomių provincijos fotografų (Martynas Kavolis Mažojoje Lietuvoje, Jonas Kinčinas Viekšniuose, Juozas Daubaras Vabalninke, Petras Ločeris Biržuose ir kiti). Tačiau apie fotografiją kaip apie meno šaką imta kalbėti tik po 1932-ųjų metų pabaigoje surengtos personalinės Petro Babicko fotografijos parodos. Lietuvos fotografai 1937 metais pasaulinei Paryžiaus technikos ir meno parodai pateikė per 100 nuotraukų, geriausiai vaizduojančių Lietuvos gamtą, pastatus ir tipus. Nestebina, kad valstybę sukūrusiai tautai rūpėjo kr
rašto fotografavimas, jo aukštinimas ir idealizavimas. Taip pat skubėta užfiksuoti nykstančią etnografiją.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje fotografija apmiršta, įsivyrauja fotografavimasis dokumentams. Ypač daug darbo turėta įvedant sovietinius pasus.Taip fotografija stoja svarbių kontrolės institucijų tarnybon kaip informaciją teikiantys objektai. Biurokratai katologuoja pasaulį piliečių veidų ženklais. Fotografija įgyja naują vaidmenį. Kol Europoje jau praūžęs modernizmas, fotografijos kalbai suteikęs naują meninę išraišką, įteisinęs fotografiją kaip meną. Pripažįstama, kad fotografija yra meno kryptis, lygiavertė dailei, todėl gali būti eksponuojama muziejuose ir galerijose. Sovietiniais metais fotografija mažiau veikiama ideologinių apribojimų, nei kitos meno sritys. Fotografuojama daugiausia kaimo realybė, fiksuojamos tamsios gyvenimo pusės, nuotraukos tampa meniniu, dažnai tragiško gyvenimo dokumentu. Taigi fotografija išsigimsta į norstalgišką sutemų ir praeities meną. Manoma, jog nufotografuoti dalykai tampa kilnesni, vien todėl, jog įamžinti atvaizdu.

Lietuviška sovietinė fotografija iš dalies persisunkusi nostalgija, fotografuoti kaimo vaizdai, miesto elementai, žmonių veidai liūdina, nes jų grožis pasenęs ir praėjęs. Fotografija yra ir tariama būtis, ir drauge nebūties ženklas. Tuo metu Europos fotografija daugiausia vadovaujasi vaizdingumo, svarbos ir grožio k

. . .

Join the Conversation

×
×