Priversta tylėti

Romanas „Priversta tylėti“ pasakoja tikrą jaunos vokietės Doris Glück istoriją. 1988 metais susituokę su patraukliu egiptiečiu, keletą metų jie laimingai gyvena Vokietijoje. Prasidėjus pilietiniam karui Bosnijoje, Doris drauge su vyru persikelia gyventi į šią šalį. Ji nori pagelbėti nuo karo nukentėjusiems žmonėms.

Šeima gyvena nedideliame kaime, karo apimtoje vietovėje. Jos vyras palengva ima keistis ir tampa visai kitu žmogumi, kuriam svarbu tik viena – islamas. Jis priverčia Doris laikytis šariato įstatymų: jai privalu dėvėti juodą ilgą musulmonių rūbą ir vaikščioti užsidengus veidą. Vyras dienų dieenas laiko žmoną uždarytą namuose, o bet kokį pasipriešinimą malšina žiauriais smūgiais.

Moteris per vėlai supranta, kad gyvena santuokoje su modžahedu, kuriam humanitarinė pagalba tėra priedanga, nes jo tikrasis tikslas – „šventasis karas“ . Šiandien tarptautinės slaptosios tarnybos tą žmogų vertina kaip vieną iš pavojingiausių teroristinės organizacijos al Quaeda narių.

IŠTRAUKA

Kai gyvenau Zenicoje, išeidama iš namų privalėdavau nuo galvos iki kojų apsimuturiuoti, pasivaikštinėti galėdavau tik priešais mūsų namą. Kartais Omaras leisdavo aplankyti kaimynus, be to, eidavau apsipirkti ir pati išsirinkdavau maisto produktus. Abi su Džaamila nuolat važiuodavome į turgų, ten susitikdavau moterų, nieko bendro neturinčių su modžahedais. Jos džiaugėsi taika ir kiekviena taikaus gyvenimo akimirka.

Moterys jautėsi laimingos, galėdamos pasidžiaugti paprastais dalykais – surūkyti cigaretę, pauostyti muilo, pasiklausyti per radiją naujos dainos, nupirki vaikams kojinių ir kelnaičių, nus

sipirkti pakelį kavos ar buteliuką šampūno. Bosnijoje visa tai buvo laikoma perdėta ar net kenksminga prabanga. Omaras ir jo broliai musulmonai būtų norėję, kad modžahedų žmonos niekuomet nesipraustų kvepiančiu muilu. Juk tuomet jas iš tolo gali užuosti svetimi vyrai!

Kaimą griežtai saugojo ginkluoti modžahedai. Jie patikrindavo kiekvieną kelyje pasirodžiusį svetimą automobilį ir dieną naktį patruliuodavo – jei tik kas pasirodydavo apylinkėje, nelikdavo jų nepastebėtas. Kai norėdavau persimesti keletu žodžių su šnekiąja Umu Islam ir išeidavau laukan, man nuolat atrodydavo, jog esu stebima, nors nuo namų neatsitolindavau. Jei tik, kas dažnai pasitaikydavo, pažeisdavau kokią taisyklę, Omaras tuojau sužinodavo.

– Aiša, tave šįryt matė terasoje, – prikišo jis man vieną popietę.

– Jei jau mano namas turi terasą, tai tikriausiai galiu joje padžiauti skalbinius, – paprieštaravau aš ir turėjau išklausyti priiekaištų, jog buvau nekukliai apsirengusi.

Omaras buvo teisus. Nemaniau, jog išeidama į terasą, turėčiau apsivilkti apsiaustą ir užsidengti veidą. Iš gatvės nieko negalėjai pamatyti pro tankiai augančius medžius, ką nors įžiūrėti galėjai nebent iš aukštėliau stovinčios vilos.

– Norint ką nors pamatyti, reikia nemenkai pasistengti, – gyniausi aš. – Terasoje prabuvau ne ilgiau kaip penkias minutes, be to, tuo laiku buvo maldos metas, argi jūs, vyrai, tada nebūnate mečetėje?

– Man nepatinka tavo tonas, Aiša. Atidengtu veidu į tą terasą daugiau neišeisi. Taip pat ir į sodą, – tarė Omaras ir pal

liko mane stovinčią. Net saulėtu oru negalėjau nė sekundei pakelti šydo ir pasimėgauti spinduliais – tarp medžių irgi vaikštinėjo patruliai. Vieną sekmadienį nutariau prasiblaškyti ir aplankyti Umu Machmud, gyvenusią slėnio gale. Pasiėmiau mašinos raktelį ir nuėjau pas Omarą prašyti leidimo. Tuo metu jis dirbo sode.

– Truputį palauk, aš pats tave nuvešiu. Nenorėčiau, kad čia važinėtum automobiliu, – tarė Omaras. – Tai nepridera. Duok man raktelį.

– Nepasiliksiu čia nė sekundės, jei daugiau nebegalėsiu naudotis mašina! – sušukau įpykusi. – Kai tu su savo indėnais esate užsiėmę savo darbeliais, kaip tuo metu prisišaukčiau pagalbą, jei kas negero nutiktų?

Omaras baisiausiai įsiusdavo, vos tik ištardavau žodį „indėnai“ arba užsimindavau apie „žaidimus“. Tai žinojau, bet nevengdavau tų žodžių pavartoti, šįsyk jie man tiesiog išsprūdo. Mudviejų pokalbis nutrūko ir aš sugrįžau į namą. Vakare, kai Omaras vėl pareikalavo mašinos raktelio, buvau gudresnė.

– Paklausyk, Umu Samira, gyvenanti įkalnėje už mūsų namo, prastai jaučiasi, ji greitai gimdys. Moterų gydytoja sakė, kad gimdymas būsiąs sunkus. Umu Samirai tereikėtų išėjus į terasą šūktelėti ir iškart nugabenčiau ją į Zenicos ligoninę. Suprask, man reikia mašinos. O gal tu nori, kad kūdikis mirtų?

– Jei Dievas norės, kad kūdikis gyventų – tuo pasirūpins, – atsakė Omaras, nė kiek nesusijaudinęs.

0 thoughts on “Priversta tylėti”

  1. manau knyga verta demesio, net sraipsnis prikauste demesi.
    Panasi knyga yra berods vadinasi “Tik su dukra”, verta paskaityt, ypac toms, kuriu svajone yra isteketi uz islamo vyro 🙂 (o tokiu tikrai yra)

    Reply
  2. Skaiciau-puiki.O del islamo….apsigauti galima ,su bet kurios tautybes zmogumi.Moterys issiilgusios vyru demesio,taigi demografija neabejotinai pasikeis :)tai bausme,europieciams uz nenora gimdyt.Religija neabejotinai yra didele jega,anokia cia naujiena:))),o tamsumas arba sabloniskas svietimas ir pasauline izoliacija,propoganda ir tradiciju siekimas,vienybe ir beatodairiskas atsidavimas idejai ,gyvybes nevertinimas,nes tikimasi ,naujos..sukuria fanatizmo ispudi..,bet tai is ties didele jega ir verta zavejimosi.

    Reply
  3. Pranašo žodžiai iš Korano :
    “KAI VYRAS IR ŽMONA LAIKO VIENAS KITĄ UŽ RANKŲ,JŲ NUODĖMĖS PASPRUNKA PER PIRŠTŲ GALIUKUS”
    tai ištrauka, kuri užkabino mano mintis, o knygoje aprašyti įvykiai paskęsta kažkokiam rūke, lyg jų ir nebūtų buvę…

    Reply
  4. patikekit ziauriai gera knyga. mane labai traukia tokios knygos kaip ,,tik su dukra” ,, priversta tyleti” kas neskaitet patariu paskaityt. istikruju paskaicius tokias istorija net verktis norisi, o apie tekejima uz tu musulmonu net pagalvoti nesinori…

    Reply
  5. man irgi verkti norisi….ypac kai tokios moterys prisiskaiciusios tokiu knygu susidaro nuomone apie visus musulmonus…neismaneliai…skaitykit, domekites giliai, tai isnyks visos baimes….

    Reply
  6. nieko sokiruojancio knygoje nepamaciau. Visokiu akimirku buvo, geru ir blogu. Kitas pasaulis. Ji pati pasirinko gyventi toki gyvenima, niekas jos neverte.

    Reply

Leave a Comment