Kauno IX fortasIX fortas yra Kauno tvirtovės šiaurės ir vakarų dalies vienas gynybinių įtvirtinimų.XIX a. pabaigoje Kaunas buvo paverstas I klasės karine tvirtove, 1890 m. jį uždaru žiedu apjuosė 8 fortai, 9 baterijos bei centralizuotų įtvirtinimų linija. IX fortas pradėtas statyti 1902 m., jo statyba baigta I pasaulinio karo išvakarėse.Nuo 1924 m. fortas buvo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo filialas, turėjęs per 100 ha ploto pagalbinį ūkį su kalinių pasodintu sodu.Pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940-1941) IX fortas buvo NKVD kalėjimas, iš kurio politinius kalinius siuntė į sovietinius lagerius.Nacių okupacijos metais IX fortas – masinių žudynių vieta.Po II pasaulinio karo sovietai dar kelis metus fortą naudojo kaip kalėjimą.1948-1958 m. forte buvo įsikūrusios ūkinės organizacijos, kurios prisidėjo prie forto, kaip architektūros objekto suniokojimo.
I-I Fortifikacijos istorija, jos reikmė mūšyje. 1936 metais išleistame Lietuvos kariuomenės pėstininkų kovos statuto 158 straipsnyje buvo rašoma: “turimais įrankiais įveikiamus apsikasimo, maskavimo, vielų kliūčių darymo ir šaudymo laukų valymo darbus atlieka patys pėstininkai…” (kalba netaisyta). Panašūs reikalavimai tebėra išlikę visų sausumos kariuomenių statutuose, todėl prieš pradedant studijuoti karinius mokymo dalykus kariūnai turi būti supažindinami su pagrindiniais lauko fortifikacijos darbais, atliekamais bet kokiame mūšyje. Karo meno istorija rodo, kad nuo priešistorinių laikų iki XX a. pradžios pagrindine inžinerinio kovos meno užduotimi buvo vietovės įtvirtinimas ir pirmiausia įvairiausių tipų tvirtovių, vaidinusių svarbų vaidmenį ginantis nuo užpuolikų, statyba. Pirmosios tvirtovės buvo paprasčiausios baslių tvoros aplink gyvenamuosius būstus. Vystantis gamybinėms jėgoms, daugėjant gyventojų, pradėjus plėstis savo teritoriją kitų genčių sąskaita tokios tvirtovės aiškiai negalėjo patenkinti besiginančiųjų poreikių. Norėdami apsiginti nuo kaimynų puolimo, gyventojai pradėjo statyti gyvenvietes prie neprieinamų vandens telkinių, ant kalvų, kurias apjuosdavo baslių tvora, vėliau – iškastais grioviais, pripiltais vandens. Senovės aisčių sodybos gali būti tokiu pavyzdžiu ir reikia pažymėti, kad aisčiai buvo gana gerai įvaldę inžinerinį kovos meną dar pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje.
“… be to dar buvo ypatingų sodybų nuo priešo gintis, tai yra pilių. Jos buvo medinės (mūrinių pilių Lietuvoje pradeda rastis tik nuo XIV a.) Jos buvo statomos ginkliose vietose ir be to dar sustiprinamos, apkasamos grioviais, dažnai prileidžiamais vandens. Pavojingesnėse vietose tokių pilių buvo statoma ištisa virtinė …” (A. Šapoka, Lietuvos istorija 1936m.) Dar X – XI a., XII a. pirmosios pusės lietuvių laimėjimai, pasiekti kovojant su kaimynais rusų kunigaikščiais, XIII a. laimėjimai kovojant su kalavijuočiais ir kryžiuočiais, ir išlikę iki šių laikų senovės pilių griuvėsiai, leidžia daryti atitinkamas išvadas apie tų laikų karo inžinerijos lygį. Pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje buvo statomos medinės Antkaimio, Bebirvų, Putnės, Pilėnų ir kitos pilys, įtvirtinamos slėptuvės. Vėlai baltų gentys pradėjo statyti daug tvirtesnes mūrines storų ir tvirtų sienų pilis (Kauno, Krėvos, Lydos, Medininkų ir kt.) Išradus šaunamąjį ginklą ir šturmo pabūklus, šios pilys negalėjo patikimai saugoti nuo priešo puolimo – neatlaikydamos sviedinių smūgių griūdavo sienos. Buvo pradėtos statyti tvirtesnės – bastioninės pilys. Klasikinis šio tipo pilių pavyzdys – Biržų pilis. Apsaugai nuo priešo artilerijos buvo statomos ne tik storos mūro sienos, o ir pusiau puslankiu išsidėstę žemių pylimai, kuriuose įrengdavo specialius įtvirtinimus ir šaudydavo iš jų išilgai griovio įpuolančius priešo karius, neleisdami jiems šturmuoti sienų. Viduramžiai – didelių ir galingų valstybių kūrimosi metas. Daugelis Europos valstybių jau XV a. pradėjo rūpintis ne tik miestų, atskirų pilių, bet ir valstybių sienų įtvirtinimu. Pasienyje atvirose vietose buvo kasami grioviai, supilami pylimai, o miške – iškirstų medžių sangrūdos. Šių įtvirtinimų svarbiausias tikslas buvo apsunkinti arba net neleisti priešo kariuomenei pulti glausta rikiuote ir jais manevruoti mūšio metu – buvo sugrįžta prie to, kuo naudojosi garsusis politikas, filosofas ir karvedys, genialusis Julius Cezaris (Gaius Julius Caesar) (102 ar 104-44 metai pr. m. e.) Dar Galijos karo metu (58-51m. pr.m.e.), kada turėdamas tik 10 legionų, bet gudriai manevruodamas, ir pasinaudodamas gerai įrengtais fortifikaciniais įrenginiais, sugebėjo sumušti daug pranašesnį priešą: 60 tūkst. Cezario karių sumušė apie 250 – 300 tūkst. sukilėlių kariuomenę. Daug naujo į fortifikacijos vystymąsi įnešė XVIII a. pradžioje vykę grobikiški karai, ypač 21-erius metus trukęs (1700-1721m.) švedų ir rusų karas. Jau tada karvedžiai priėjo galutinės išvados, kad kautynių sėkmė sprendžiama ne prie tvirtovių sienų, o atvirame lauke. Ši amžių ir galima laikyti lauko fortifikacijos pradininku. Kariniai lauko fortifikacijos statiniai – viena iš svarbiausių pozicijose ir rajonuose išsidėsčiusios kariuomenės veiklos ir jos gyvybingumo palaikymo priemonė. Fortifikaciniai mūšio lauko įtvirtinimai padidina ginklų, kovos technikos ir kitų sausumos kariuomenės ugnies priemonių panaudojimo efektyvumą, kariuomenės valdymo stabilumą, pagerina karių, ginkluotės, kovos ir kitos technikos bei valdymo prietaisų apsaugą nuo šiuolaikinio naikinimo priemonių poveikio.I-II Fortifikacinių statinių tipai, jų paskirtis; bendros taisyklės įrenginėjant įgilinto tipo fortifikacinius statinius.1. Fortifikacinių statinių paskirtis.Pagal paskirtį fortifikacijos statiniai yra skirstomi į: a) kovos fortifikacinius statinius b) valdymo ir stebėjimo fortifikacinius statinius c) žmonių apsaugai skirtus fortifikacinius statinius d) lauko medicinos punktų ir lauko ligoninių fortifikacinius statinius e) materialinių priemonių apsaugojimui skirtų fortifikacinius statinius a) Kovos statiniai skirti išdėstymui juose ginklus ir kovinę techniką. Jie sudaro geras sąlygas ugnies vedimui, kas padeda efektyviai panaudoti ginklus ir padidina karių bei technikos apsaugą nuo masinio naikinimo priemonių. Be to tranšėjos sudaro geras sąlygas manevruoti padalinių pozicijose pav. 1.