Džordžas Baironas

Džordžas Baironas gimė Londone 1788m., nusigyvenusių aristokratų šeimoje. Motina buvo ūmaus audringo būdo, dažnai nesusivaldanti, tėvas – nutrūktgalvis ir avantiūristas, retai pasirodantis namie. Mažasis Džordžas skyrėsi nuo kitų ne tik savo aplinka, bet ir sveikata: einant jam išnirdavo čiurnos sąnarys, todėl berniukas raišavo. Mokykloje buvo ūmus, imlus, daug skaitė, tačiau nei su mokytojais, nei vėliau su profesoriais nesutarė. Gerai sugyveno tik su draugais, kurie dažnai nusileisdavo jo norui visur būti pirmam. Jaunasis Baironas gerai šaudė, jodinėjo, plaukė, buvo puikus oratorius. Devyniolikos meetų išleido pirmąją knygą – eilėraščių rinkinį „Laisvalaikio posmai“. Žinomas škotų žurnalas „Edinburgo apžvalga“ negailestingai išjuokė jauno poeto eiles. Straipsnis pribloškia ambicingą Baironą, ir jis puola rašyti satyrą, kurioje kandžiai išsišaipo iš savo kritikų. Satyra sukelia audrą – Baironas pasijunta vienas prieš visus. Net tada, kai nuvyksta į Lordų rūmus, niekas nesutinka jo įvesdinti. Tada jis sulaužo tradiciją ir „įveda“ save pats. Sėstelėjęs opozicijos pusėje, tuojau pakyla ir metęs paniekos žvilgsnį išeina. Greitai jis visai išvyksta iš Anglijos – iškeliauja į Rytus, apie kuriuos tiek daaug skaitė vaikystėje. Atsisveikinimo laiške motinai rašo: „Priešais mane visas pasaulis; aš palieku Angliją be jokio gailesčio ir nebenoriu jos visai matyti“.

Poetas keliauja po Ispaniją, Maltą, Albaniją. Senovinis menas, kuriuo būtų žavėjęsis klasikas, Baironui tėra tik šalti akmens gabalai. Jį tr

raukia amžinai nerimstantys kraštai.Priblokštas Graikijos buvusios didybės ir dabarties skurdo, poetas rašo: „Mana Elada, grožio kapinyne, Tavęs nėra, bet tu gyva! Ar tavo sūnūs, grandines pamynę, Sukils? Ar bus laimėta jų kova?“

Sužinojęs apie motinos ligą, Baironas skuba į tėvynę, bet motiną jau randa mirusią. Jis skaudžiai išgyvena jos mirtį, tačiau išdidumas neleidžia skausmo parodyti kitiems – poetas nedalyvauja laidotuvėse.

1811 m. Parlamente Baironas sako pirmąją kalbą – gina darbininkus, sudaužiusius mašinas, kurios atėmė jiems darbą. Netrukus pasirodo jo poema „Čaild Haroldas“. Baironu žavisi poetai, filosofai, moterys veržiasi su juo susipažinti.Garbės svaiguly poeto žvilgsnį patraukia turtingo barono duktė. Jis veda. Tačiau neilgai trunka jaunos šeimos gyvenimas: Baironas švaisto savo ir žmonos pinigus, puotauja, kol galų gale lieka vienas – žmona su dukrele Ada išvažiuoja pas tėvus. Visuomenė vėėl nusigręžia nuo Bairono, pasklinda gandai. Poetas antrąkart bėga iš Anglijos. Šįsyk – visam laikui. Jis gyvena Šveicarijoje, vėliau Italijoje. Sukuria „Manfredą“, „Don Žuaną“, „Kainą“.

Anglija atsisako poeto, tačiau jis lieka ištikimas savo svarbiausiam principui – veikti. Ramus gyvenimas jam baisesnis už mirtį.

Baironas prisideda prie Italijos revoliucionierių karbonarų (angliakasių). Jo namai, lordo titulo apsaugoti nuo kratų, virsta slaptų susirinkimų vieta, ginklų sandėlių. Baironas raštais pliekia esamą tvarką, reikalauja revoliucijos.

Kai dėl laisvės graikai sukyla prieš turkus, Baironas perka laivą, pasamdo karių ir plaukia graikams pa
adėti. Jis sutinkamas su muzika, patrankų saliutais. Bet nelemta Baironui kristi kovoje. Peršalęs sunkiai suserga. „Jeigu drugys, badas, nuovargis ar kas kitas paguldys mane į kapą, tai atsiminkite mane prie vyno taurės ir skambios dainos.“ 1824m. Balandžio 19-osios vakare, šėlstant audrai, Baironas baigia tokį pat audringą savo gyvenimą. Trisdešimt septyni patrankų šūviai – tiek poetui buvo metų – paskelbė apie jo mirtį. Buvo Velykos. Graikai neskambino varpais, nesilinksmino. Liūdėjo poeto.

Bairono kūnas buvo parvežtas į Angliją, o širdį sidabro inde pasiliko graikai, tik per laisvės kovas tas indas kažkur nusimetė.

Leave a Comment