FAŠIZMAS
Po I-ojo pasaulinio karo labai sustiprėjo siekis apriboti ar net panaikinti demokratiją. Pasaulinis karas išklibino ankstesnę visuomenės sandarą ir tikėjimą humanizmo idealais. Atgijo jėgos garbinimas ir polinkis prievarta spręsti vidaus ir užsienio politikos problemas. Labai sustiprėjęs komunistinis judėjimas turėjo būti sunaikintas, o tam reikėjo naujos ideologijos- fašizmo( ital. fascismo<fascio reiškia kuokštą, susivienijimą). Fašizmas- politinė srovė, atsiradusi bendrosios kapitalizmo krizės laikotarpiu ir reiškianti reakcingiausių ir agresyviausių imperialistinės buržuazijos sluoksnių interesus. Fašistų valdžia¬- atvira teroristinė reakcingiausių monopolistinio kapitalo jėgų diktatūra. Fašistų veikla buvo grindžiama iš esmės tais pačiais principais bei metodais, jie siekė įvesti totalitarinį režimą. Fašistai plačiai naudojo socialinę demagogiją, prievartos priemones, Fašizmo ideologija buvo grindžiama geopolitika, rasistinėmis prancūzų rašytojo Ž.A de Gobino teorijomis, bei vokiečio filosofo O. Špenglerio idėjomis. Fašistinei valdžiai būdinga prievarta, griežta piliečių ir visuomeninio gyvenimo kontrolė. Svarbiausios klasikinio fašizmo idėjos- karinė ekspansija, rasinė nelygybė, klasių harmonija( tautos bendrijos ir korporatyvizmo teorija), vadų aukštinimas, valstybės visavaldystė( totalinės valstybės teorija). Fašizmas linkęs iškelti tam tikrą žmonių grupę- tautą. Visų šalių fašistai pabrėždavo savo tautos išskirtinumą. Tauta realizuojasi per valstybę, todėl valstybės vaidmuo taip pat sureikšminamas. Valstybė fašizmui- vientisas organizmas, pagrįstas vientisa tauta. Tautos sureikšminimas pereina į agresyvų nacionalizmą. Šalia tautos ir valstybės, fašizmui būdingas trečio elemento- vado, elitinės asmenybės- sureikšminimas. Lyderis prisiima atsakomybę, todėl kiti turi aklai vykdyti jo įsakymus. Ekonomika ir visuomeninis gyvenimas organizuojamas korporaciniu principu.Daug kas pokario laikotarpiu palaikė fašistus, nes jie atrodė, kaip ryžtinga ir patikima jėga, galinti atkurti po karo sugriautą tvarką, pasipriešinti komunistiniam judėjimui ar net jį sutriuškinti, įveikti visuomenės pakrikimą. Fašistiniams judėjimams įsigalėti padėjo jų metodai. Jie kūrė sukarintas draugoves, demagogiška propaganda formavo tautų “skriaudų jausmą”, įvedė griežta organizacinę struktūrą ir discipliną, neginčijąmą vado autoritetą.
FAŠIZMAS ITALIJOJE
Fašizmas atsirado Italijoje. Pirmąją fašistų organizaciją(fasci di combatimento) iš buvusios frontininkų 1919 m. kovo 23d. įkūrė buvęs socialistas Benitas Musolinis. Tai buvo pusiau karinė nacionalistinė draugovė, davusi pradžią 1921 m. lapkričio mėnesį įkurtai Nacionalistinei fašistų partjai. B.Musolinis su savo bendraminčiais kritikavo silpną liberalų vyriausybę, socialistus, vėliau pradėjo kovą dėl valdžios. Iš pradžių fašistų daugumą sudarė paleisti iš armijos kareiviai ir karininkai. Koviniai jų būriai puldinėjo darbininkų partijų ir profsajungų patalpas. Susėdę į sunkvežimius, naktimis jie vykdavo „bausti“ maištaujančių valstiečių ar raudonųjų. Tokios ekspedicijos baigdavosi mušimais ar net žudynėmis, o jų kelią nušviesdavo gaisrų pašvaistės. Režimo priešai, kitaminčiai buvo uždaromi į kalėjimus, tremiami į atkampias salas ar vietoves, turėdavo emigruoti. Tačiau Itališkojo fašizmo aukų skaičius nebuvo didelis. Fašistai savo tikslu skelbė visų visuomenės interesų suderinimą. Italijoje, kur 1919-1920 m. reiškėsi komunistinis judėjimas, kur darbininkai užiminėjo įmones, o samdiniai- dvarus, fašistai buvo reikalingi valdantiesiems sluoksniams.1922 m. fašistai surengė žygį į Romą. Spalio 27d. iš Neapolio Romos link išžygiavo 40-50 tūkst. smogikų. Nors vyriausybė turėjo pakankamai jėgų, kad suvaldytų ir sutriuškintų fašistus, bet jokių priemonių ji nesiėmė. Tada daug kam atrodė, kad fašistai išves šalį iš krizės, sustabdys kylančią revoliuciją. Karalius Vilhelmas Emanuelis III spalio 29d. Musolinį paskyrė ministru pirmininku ir pavedė jam suformuoti vyriausybę. Pamažu visoje Italijoje buvo įvesta fašistinė Musolinio diktatūra, uždraustos visos kitos partijos ir profsąjungos, jų deputatų mandatai paskelbti negaliojantys. Iki 1926 m. likvidavo visus demokratinius institutus, įvedė šalyje fašistinės oligarchijos viešpatavimą, trukusį iki 1943 m. Fašistai sukūrė savas profsąjungas, uždraudė streikus, ginčus tarp įmonininkų ir darbininkų ėmė spręsti valstybė. Valstybė taip pat tvarkė ekonomiką, kišosi į kultūrinę ir mokslinę veiklą. Italijoje neliko nefašistinės spaudos.
Įsitraukusi į Antrąjį pasaulinį karą, Italija patyrė daug nesėkmių. Karas išryškino fašistinės santvarkos nepopuliarumą. Italijai pralaimint, 1943 07 24, Musolinis buvo nušalintas nuo valdžios, suimtas ir uždarytas į kalėjimą. „Asmeninis Benito draugas“ A.Hitleris pasirūpino jo išvadavimu ir grąžinimu į valdžią.1945 m.balandžio mėnesį, šalies šiaurėje vykstant antifašistiniam sukilimui, diktatorius, lydimas 200 esesininkų būrio, bandė pasprukti iš Italijos. Nors ir persirengęs kariška uniforma, Musolinis buvo atpažintas ir esesininkų būrį sulaikiusių partizanų suimtas. Po kelių dienų jis buvo nužudytas, o jo lavonas pakabintas už kojų vienoje iš benzino kolonėlių. Taip gėdingai baigėsi didžio diktatoriaus valdymo ir fašistinio rėžimo laikotarpis Italijoje.FAŠIZMAS VOKIETIJOJE
Vokietijoje ilgą laiką išliko gajos revanšistinės idėjos. Dėl ekonominių valstybės sunkumų buvo kaltinama Versalio sistema, respublikos sukūrimas, demokratija. Vokiečių fašizmas pasižymėjo aršiu nacionalizmu- vokiečių tautos išaukštinimu. Vokietijos fašistai kurstė revanšizmą, šovinizmą, antisemitizmą.1923 m. lapkričio mėnesį nacionalsocialistų partija, kuriai vadovavo Adolfas Hitleris, mėgino įvykdyti valstybinį perversmą ir likviduoti demokratiją. Tąsyk perversmas nepavyko. Hitleris buvo Musolinio mokinys, toli pralenkęs savo mokytoją. Fašizmas buvo parankus ir pramonininkams, kapitalo savininkams. Demokratija trukdė ginkluotis, siekti revanšo.Vėl fašistinės idėjos sustiprėjo didžiosios pasaulinės krizės( 1929- 1933 m.) metais, kai daugelis manė, kad valstybė beveik sužlugo. Dėl krizės nacistai kaltino demokratiją, Versalio sistemą ir žydų kapitalistus. Krizei įveikti jie siūlė sustiprinti valstybės vaidmenį ekonomikoje ir pradėti atvirai ginkluotis. Karinės pramonės plėtotė būtų pagyvinusi ekonomiką ir sumažinusi nedarbą. Hitleris greitai pareiškė savo pretenzijas į valdžią ir siekė ją paimti. Hitlerininkų propaganda turėjo didelį pasisekimą. 1930 m. Reichstago rinkimuose jie gavo beveik 6,5 mln. rinkėjų balsų. Koviniai nacistų būriai(SA) dažnai nusiaubdavo komunistų ir socialdemokratų organizacijų patalpas, mušdavo ir žudydavo savo politinius priešus.1932 m. rinkimuose naciai gavo daugiausiai balsų ir tapo pirmąja Reichstago partija, o stambieji verslininkai ir kariuomenės vadovybė nutarė palakyti Hitlerį.
1933m. sausio 30 d. nesenęs prezidentas Hindenburgas paskyrė Hitlerį Vokietijos vyriausybės vadovu. Per keletą mėnesių nacistai panaikino demokratiją, uždraudė kitas partijas, suėmė tūkstančius politinių priešų. Įvedę savo diktatūrą, Vokietijos fašistai naudojosi šakotu prievartos aparatu, turėjusiu užgniaužti ir fiziškai susidoroti su režimo priešininkais, sukūrė propagandos priemones ir įvairias organizacijas( Hitlerio jaunimas, Nacionalsocialistinė moterų sąjunga) gyventojams organizuoti ir juos ideologiškai paveikti. Vokietijoje įsigalėjusi nacistinė diktatūra buvo daug žiauresnė ir pavojingesnė už itališkąjį fašizmą.ADOLFAS HITLERIS
1889- 1945
Adolfas Hitleris gimė 1889 metais Braunau, Austrijoje. Jaunystėje jis buvo nevykęs dailininkas, vėliau tapęs karštu vokiečių nacionalistu. Pirmojo pasaulinio karo metais Hitleris tarnavo Vokietijos armijoje, buvo sužeistas ir gavo du medalius už drąsą.Vokietijos pralaimėjimas jam sukėlė šoką ir įtūžį. 1919 m., būdamas trisdešimties metų, Hitleris įstojo į mažytę dešiniųjų partiją Miunchene, kuri greitai pakeitė savo pavadinimą į Vokietijos Nacionalistinę socialistinę darbininkų partiją (sutrumpinus, nacistinę partiją arba VNSDP). Per dvejus metus jis tapo jos negičijamu vadu (vokiškai Fuehrer).Hitlerio vadovaujama nacistinė partija greitai stiprėjo ir 1923 m. lapkritį bandė įvykdyti valstybinį perversmą, žinomą, kaip „Miuncheno alaus baro pučas“. Pučui nepavykus, Hitleris buvo suimtas, tardytas kaip išdavikas ir nuteistas. Vokietija tada pirmą kartą išgirdo apie VNSDP ir jos vadą. Nors A. Hitleris buvo nuteistas 5 metams, tačiau neišbuvęs nė metų kalėjime, jis buvo paleistas.1928 m. nacistinė partija dar buvo maža. Tačiau Didžioji depresija sukėlė visuotinį nepasitenkinimą Vokietijos politinėmis partijomis. Nacistai greitai stiprėjo , ir 1933 m. sausio 30 d. keturesdiašimt ketverių metų Hitleris tapo Vokietijos kancleriu.Tapęs kancleriu, Hitleris, naudodamasis vyriausybės aparatu, greitai sutriuškino visą opoziciją ir įtvirtino diktatūrą. Tai buvo pasiekta labai greitai, ir nacistai būdavo primušami ar paprasčiausiai nužudomi vietoje. Vis dėlto prieš karą daugelis vokiečių Hitlerį nuoširdiai palaikė, nes jis sugebėjo sumažinti bedarbystę bei generuoti ekonomikos atsigavimą.
Po to Hitleris pakreipė Vokietiją į užkariavimų kelią, kuris sukėlė Antrąjį pasaulinį karą. Pirmąsias teritorijas jis užėmė beveik be kovos. Anglija ir Prancūzija buvo taip susirūpinusios savo ekonominėmis problemomis, taip desperatiškai troško taikos, jog nesikišo, nei kai Hitleris, sutelkdamas vokiečių armiją, pažeidė Versalio sutartį, nei kai 1936 m. jo kariai okupavo ir įsitvirtino Reino baseine, nei jam 1938 m. kovo mėnesį jėga aneksavus Austriją. Jos tylėjo net kai 1938 m. rugsėjį Hitleris aneksavo gerai įtvirtintą Čekoslovakijos pasienio rajoną Sudenlendą. Tačiau Anglija ir Prancūzija pasiryžo apginti kitą Hitlerio taikinį, Lenkiją. Nors jos ir paskelbė karą Vokietijai, Lenkija buvo greitai sutriuškinta.Sėkmingiausi metai A. Hitleriui buvo 1940-ieji. balandžio mėnesį jo armijos užgrobė Daniją ir Norvegiją. Gegužę jos užplūdo Olandiją, Beniliuksą ir Liuksemburgą. Birželį kapituliavo Prancūzija.Iki 1942 m. Vokietija užvaldė didesnę Europos dalį, negu bet kuri kita tauta buvo užvaldžiusi per visą istoriją; be to, Vokietija valdė didelę Š. Afrikos dalį.Persilaužimas kare įvyko 1942 m. pabaigoje, kai vokiečiai pralaimėjo svarbius mūšius El Alameine, Egipte, ir Stalingrade, Rusijoje. Po šių nesėkmių Vokietijos karinės pajėgos pradėjo silpti. Vis dėlto, nors Vokietijos pralaimėjimas atrodė neišvengiamas, pasiduoti Hitleris atsisakė. Nepaisydama siaubingų nuostolių, po Stalingrado mūšio Vokietija toliau kariavo dar daugiau kaip dvejus metus. Liūdna pabaiga atėjo 1945 m. pavasarį. Baladžio 30 d. Hitleris Berlyne nusižudė, o po septynių dienų Vokietija pasidavė.
Hitleris padarė įtaką didžiulės daugybės žmonių gyvenimams. Savo valdžios metais jis vykdė neturinčią lygių istorijoje genocido politiką. Jis buvo fanatiškas rasistas, ypač neapkentė žydų. Jo svarbus ir viešai iškeltas tikslas buvo išžudyti visus pasaulio žydus. Jam valdant, nacistai pastatė didžiules naikinimo stovyklas su dujų kameras. Visose jo kontroliuojamose teritorijose nekalti vyrai, moterys ir vaikai buvo suimami, grūdami į gyvulinius vagonus, gabenami ir deginami tose kamerose. Per savo gyvenimą jis pražudė maždaug trisdešimt penkis milijonus žmonių.
Dėl kelių priežasčių akivaizdu, kad Hitleris išliks garsus. Pirma, jis visuotinai laikomas žiauriausiu žmogumi istorijoje. Be to , Hitleris, žinoma, bus prisimenamas, kaip pagrindinis Antrojo pasaulinio karo- didžiausio žmogaus istorijoje- iniciatorius. Po branduolinio ginklo sukūrimo kažin ar dar bus tokių dielių karų ateityje. Todėl net po dviejų trijų tūkstančių metų Antrasis pasaulinis karas turbūt bus laikomas svarbiausiu istorijos įvykiu.Hitleris išliks garsus ir dėl to, kad jo gyvenimas buvo keistas ir įdomus. Iš tiesų stulbina, jog per trylika su viršum metų užsienietis be politinės patirties , pinigų ar politinių ryšių sugebėjo tapti galingos pasaulyje valdžios galva. Sprendžiant iš jo sugebėjimo įkvėpti žmones reikšmingiems veiksmams, Hitleris buvo efektyviausias oratorius pasaulio istorijoje. Pagaliau, negreitai bus užmirštas ir jo šėtoniškas valdžios panaudojimas.Gali būti, kad joks žmogus istorijoje nepadarė didesnės įtakos savo kartai, kaip Adolfas Hitleris. Be tų dešimčių milijonų žmonių, kurie žuvo jo inspiruotame kare arba nacistų koncentracijos stovyklose, milijonai liko be pastogės ar prarado sveikatą.NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
• Gordon A. Craig „Vokiečiai“• Marius Jovaiša „Visuotinės istorijos konspektai“• Tarybų Lietuvos enciklopedija• Stasys Raštikis „Kovose dėl Lietuvos“• Rimantas Jokimaitis ir Algis Kasperavičius „Naujausiųjų laikų istorija“