Fašistinės ideologijos socialinės ir kultūrinės ištakos

TURINYS

Musolinis – fašizmo pradininkas......................2
Fašizmas Italijoje............................4
Fašizmas Vokietijoje............................6
Fašizmas Europoje...........................8
Kultūra ir fašizmas............................9

Fašistinis judėjimas atsirado ir aktyviai veikė tarpukario laikotarpiu daugelyje Europos šalių. Tai buvo naujas, labai savitas ir įtakingas politinis judėjimas. Fašizmo pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio “fascio”, t.y. ryšulys. Senovės Romoje virbų ryšelis su įsmeigtu kirveliu – fašina – buvo valdžios simbolis. Fašina tapo Italijos fašistų ženklu, reiškiančiu vienybę, jėgą, teisingumą, senųjų Romos imperijos tradicijų tąsą.
Fašizmas – tai idėjų ir praktinių veiklos metodų visuma, kaip niekur kitur pasaulyje, Italijoje pasireiškusi klasikiniu būdu. Fašistai aiškino, kad blogybių pr riežastis yra demokratinė valdymo sistema, skaldanti nacijos jėgas. Siekiant bendrų nacijos ir valstybės interesų, visuomenė privalo būti vieninga. Valstybė ir nacija fašistų ideologijoje yra didžiausios vertybės, kurioms turi tarnauti visuomenė. Valstybė ir nacija fašistui – viskas, o asmuo ir jo laisvė – niekas. Fašizmas pakeitė daugelio žmonių likimus visame pasaulyje: vieni jų vylėsi, kad jis padės išspręsti visas tuo metu kilusias problemas, kiti, juo bjaurėdamiesi, stojo į kovą Antrojo pasaulinio karo metais. Visų šalių fašistai pabrėžė savo tautos išskirtinumą. Fašistų organizacijos pasižymėjo drausme, pa aklusnumu vadams, atsidavimu idėjai. Vienas svarbiausių fašistų reikalavimų – tikėti vadu ir nedvejojant jam paklusti.
Toks vadas Italijoje buvo Benitas Amilkarė Andrea Musolinis – žmogus, nulėmęs fašizmo gimimą ir evoliuciją. Musolinis gimė 1883 metų liepos 29 dieną Italijos Romanijos provincijoje, kaimo kalvio ir mokytojos šeimoje. Mu

usoliniui reikėjo nuo mažens pačiam, pasikliaujant vien savo sugebėjimais ir garbėtroška, kopti į viršų. Jau nuo septyniolikos metų jis dalyvavo socialistiniame judėjime. Ne kartą buvo įkalintas. Garsėjo kaip antimilitaristas. Pirmajame pasauliniame kare buvo sužeistas ir niekuomet nepamiršo pasirūpinti savo žygių reklama spaudoje. Visa jo veikla buvo orientuota į iškilimą valdžioje. Ir tai jam sekėsi puikiai – netrukus jis tapo Italijos diktatoriumi, kuris valdė šalį daugiau kaip dvidešimt metų ir kėlė didesnį, nei bet kuris kitas veikėjas, savo tautos susižavėjimą. Savo charakterio ypatybės jis buvo tikras italas – gyvo temperamento, giliai prisirišęs prie tautinių tradicijų, ryžtingai norėjęs atsilyginti už patirtas skriaudas remiantis papročiais bei apeinant įstatymus ir valdžios autoritetą . Visa tai jam padėjo pelnyti tautiečių populiarumą ir palaikymą.

________________________________________________________________________

FAŠIZMAS ITALIJOJE

Pirmaisiais pokario metais Italiją apėmė politinė, ek konominė ir socialinė krizė. Italija kare patyrė didžiulius nuostolius: išseko šalies materialiniai ir finansiniai resursai, karas Italijai kainavo 65 mlrd. lirų, buvo prarasta didžioji dalis prekybos laivyno. 1918 – 1919 m. valstybės biudžeto deficitas sudarė apie 23 mlrd. lirų. Tiesa, karo metais Italijoje šiek tiek padidėjo pramonės gamyba ir iš agrarinės šalies, kokia ji buvo karo išvakarėse, į karo pabaigą Italija tapo agrarine – industrine šalimi. Pirmiausiai vystėsi tos pramonės šakos, kurios buvo skirtos karui, – mašinų gamyba, metalurgija, chemijos pramonė ir kt. Bet šis pramonės gamybos augimas bu

uvo susijęs daugiausiai su vyriausybės kariniais užsakymais. O karui pasibaigus pramonės gamyba mažėjo, nes karinių užsakymų nebebuvo ir labai trūko žaliavų bei kuro. Gyventojų perkamoji galia buvo žema, todėl siaurėjo vidaus rinka. Pavyzdžiui, plieno gamyba 1917 m. sudarė 1332 tūkst. tonų, o 1919 m. – tik 732 tūkst. tonų.
Pirmajame pasauliniame kare žuvo 635 000 žmonių, 500 000 suluošinta ir liko invalidais, 1,5 mln. pateko į nelaisvę. Išryškėjo prastas Italijos karinis pasirengimas. Nors dėl revoliucinių įvykių prasidėjus Austrijos – Vengrijos monarchijos žlugimui, italų kariuomenė sugebėjo pasistūmėti į šiaurę, o 1918 m. spalio mėnesį pasiekė pergalę prie Vitorio Veneto, visą laiką Italai dažniau patirdavo pralaimėjimus ir daugiau vedė gynybines kovas, nors ir buvo pranašesni. Kai 1917 m. Italijos kariuomenė patyrė triuškinantį pralaimėjimą prie Kaporeto, Italijoje pradėjo bręsti revoliucinė krizė, kuri pasiekė ypač didelį mastą. Šis pralaimėjimas Italijai buvo didelis smūgis. Buržuazija buvo pasipiktinusi ir tuo, kad Italijos sąjungininkės – Jav, Anglija ir Prancūzija – atsisakė duoti jai priklausančią dalį Versalio pasaulio dalybose. Paryžiaus taikos konferencijoje Klemenso ir Loidas Georgė italus laikė antraeiliu partneriu, su kuriuo nebūtina skaitytis dalinantis kolonijas ir nustatant naujas Europos sienas. Italų delegatai konferencijoje, premjeras Orlando ir užsienio reikalų ministras Sonino, mėgino įtikinti sąjungininkus vykdyti Londono memorandumo įsipareigojimus ir užtikrinti šaliai teritorinius laimėjimus. Tačiau šiems mėginimams nepasisekus, Italijos santykiai su Antantės valstybėmis atšalo bei sukėlė ap
pgautoje šalyje manifestacijų bangą. Nusivylimas dėl bereikalingų aukų kovose buvo visuotinis. Tai paskatino italų nacionalistus pradėti audringą kampaniją, kurią inspiravo pagarsėjęs poetas Gabrielis D’Anuncijas bei Musolinis.

Nesėkmingos karinės pastangos didele dalimi prisidėjo prie maištingų nuotaikų stiprėjimo karo nuskurdintoje šalyje. Prie ekonominės ir socialinės krizės prisidėjo dar ir “nacionalinė” krizė.
Visame krašte įsiliepsnojo ne tik streikai, bet ir politinės demonstracijos bei įnirtingos vidinės kovos. Po karo smarkus revoliucinio judėjimo kilimas buvo visų pirma susijęs su sunkiomis to karo pasekmėmis. Visą kraštą kamavo badas ir būtiniausių kasdienio vartojimo prekių trūkumas. Maištingas nuotaikas stiprino iš Rusijos ateinančios žinios. Ten vykstančios revoliucijos eiga domino daugelį, o antikariniuose mitinguose vis dažniau buvo girdimi šūkiai, raginantys padaryti taip, kaip Rusijoje. Viena partija kovojo prieš kitą, kas trukdė Italijai įvykdyti reformas, padėsiančias atgaivinti pramonę, pagerinti žmonių gyvenimą. Dėl šios suirutės visoje šalyje, ypač šiaurinėje jos dalyje, darbininkai užiminėjo fabrikus bei įmones, valstiečiai dalijosi dvarininkų žemę, kūrėsi raudonosios gvardijos būriai. Darbininkų padėtis buvo sunki, pragyvenimo lygis žemas. Miestuose be perstojo augo pragyvenimo išlaidos. Spekuliantai turtėjo, vis gilėjo praraja tarp turtingųjų ir skurdžių. 1918 m. darbo užmokesčio vidutinis lygis neviršijo 76 % prieškarinio lygio. Bedarbių skaičius 1919 m. antrajame ketvirtyje sudarė 390 tūkst. žmonių. Darbininkai ėmė paramos ieškoti socialistų partijos gretose, kurios po karo žymiai iš
šaugo. Ne ką geresnė padėtis buvo ir kaimuose. Daugelis valstiečių nuomojo žemę iš dvarininkų labai blogomis sąlygomis. 7,5 mln. valstiečių turėjo mažučius, vidutiniškai 0,25 ha sklypelius. Be to, valstiečiai mokėjo dar ir labai didelius valstybinius mokesčius.
Neretai streikai įgaudavo visuotinį pobūdį. Po daugelio tokių streikų buvo iškovota 8 valandų darbo diena, pakeltas darbo užmokestis. Tačiau tai ypatingai nepagerino darbininkų padėties, nes tebeaugo kainos pirmojo būtinumo prekėms ir produktams, stiprėjo infliacija.
Revoliucinės nuotaikos po truputį apėmė Italijos kaimą bei armiją. Kai kurių dalinių kareiviai atsisakydavo eiti prieš darbininkus.
Tokiame nepasitenkinimo, nepriteklių bei suirutės fone reiškėsi fašistai. Senųjų partijų – liberalų, respublikonų ir kt. – įtaka mažėjo. Viduriniajam sluoksniui reikėjo naujos jėgos, galinčios kovoti su revoliucijos nuotaikomis. Daug kas tuo metu palaikė fašistus, nes tada jie atrodė kaip ryžtinga ir patikima jėga, galinti atkurti po karo sugriauta tvarką, pasipriešinti komunistiniam judėjimui ar net jį sutriuškinti, įveikti visuomenės pakrikimą.
Benitas Musolinis, kuris su savo bendraminčiais kritikavo silpną liberalų vyriausybę, socialistus, pradėjo ryžtingą kovą dėl valdžios. Jie greitai gavo tai, ko siekė, nes nuolat besikeičiančios vyriausybės nesiėmė jokių priemonių prieš fašistus.1922 m. spalio 27 dieną iš Neapolio į Romą išžygiavo 40 – 50 tūkst. smogikų. Jie buvo gerai kariškai pasirengę, užsigrūdinę kovose. Vyriausybės kariuomenė galėjo juos nesunkiai išvaikyti, bet toks įsakymas nebuvo duotas. 1922 10 29 Italijos karalius Viktoras Emanuelis III pavedė Musoliniui sudaryti vyriausybę. Atėjęs į valdžią Musolinis netapo kapitalistų įrankiu, nes turėjo savo planų ir tikslų.
Užsitikrinęs armijos, bažnyčios, karaliaus bei įvairių partijų pritarimą, Musolinis pradėjo griauti liberaliąją parlamentinę Italijos valstybės santvarką. Musolinis pasiekė, kad vykdomoji valdžia pasidarytų aukštesnė už įstatymų leidžiamąją.
Ekonominę politiką fašistai grindė “produktyvizmo” principu. Valstybė nutraukė subsidijas nerentabilioms įmonėms ir pramonės šakoms, uždėjo pelno mokestį žemdirbystės ūkiams.

FAŠIZMAS VOKIETIJOJE

Pirmasis pasaulinis karas atnešė Vokietijai daug nelaimių. Milijonai vokiečių žuvo frontuose, sutriko ekonomika, finansų sistema. Pagal Versalio taikos sutartį Vokietija prarado visas kolonijas, dalį teritorijos, privalėjo mokėti reparacijas. Taikos sutartis uždraudė jai turėti didesnę nei 100 tūkst. karių armiją, gaminti tankus, karinius laivus ir lėktuvus. Dauguma vokiečių priešiškai žiūrėjo į tokias Vokietijai nustatytas sąlygas, jie manė, kad tai – Vokietijos pažeminimas. Daugelis žmonių buvo be galo nusivylę tokia karo, per kurį pasireiškė vokiškasis nacionalizmas bei patriotiniai jausmai, baigtimi. Tačiau paprasti žmonės nenumanė tikrųjų karo priežasčių. Iš tiesų už visos šios nacionalinės retorikos slypėjo Vokietijos, Britanijos ir Prancūzijos pramonės konkurencija. 1871 metais Vokietijos pramonės produkcija pralenkė Prancūziją, 1900 m. buvo didesnė už Britanijos pramonės lygį. Vokietija buvo ne tik didžiausia pramoninė Europos valstybė. Jos fabrikai buvo modernesni ir našesni už konkurentų. Vokietijos tikslas buvo prasiskverbti į pasaulio rinkas ir turėti žaliavų tolygiam gamybos augimui. Didžiąją dalį šių rinkų buvo užvaldžiusios kolonijinės imperijos Britanija ir Prancūzija. Vokietijos vadovai dažnai skųsdavosi, kad jų šalis ekonomiškai smaugiama. Vokiečių pramonininkai, trokštantys patekti į pasaulinę rinką, buvo kraštutinių nacionalistinių partijų finansuotojai dar iki 1914 metų. Kai kurie tie patys finansuotojai vėliau padėjo Hitleriui.
1917 metų pabaigoje Vokietijai neigiamai atsiliepė Britanijos laivyno blokada. Taikos metais Vokietija importuodavo daug jos gyventojų suvartojamų produktų. Dabar atskirtoje nuo pasaulio šalyje ėmė labai trūkti maisto. Beveik nebuvo pieno ir kavos. Vienintelės šviežios daržovės buvo bulvės ir ropės. Duoną kepdavo iš bulvių lupenų. Revoliuciniai marksistai bandė pasinaudoti padėtimi ir organizuoti streikus.
Revoliucija greitai sklido po visą Vokietiją. Atsistatydinus kaizeriui, kancleriu tapo nuosaikusis socialdemokratas Frydrichas Ebertas. Tačiau jis nebuvo toks radikalus, kad patenkintų daugumą revoliucionierių. Komunistai rodė nepasitenkinimą įvykių raida, jie siekė Rusijos pavyzdžiu įvykdyti socialistinę revoliuciją ir įvesti diktatūrą. 1918 metų pabaigoje Vokietija atsidūrė ant anarchijos ribos. 1919 m. sausio 5 dieną Berlyne įvyko ginkluotas revoliucingai nusiteikusių darbininkų sukilimas, kuriam vadovavo komunistai, pasivadinę “spartakiečiais”. Berlyno gatvės virto mūšio lauku, ginkluoti komunistai užėmė geležinkelio stotį ir daug įvairių vyriausybinių pastatų. Vyriausybės kariuomenė sutriuškino sukilėlius. Buvo paimti į nelaisvę ir sušaudyti žymiausi komunistų lyderiai Karlas Lybknechtas ir Roza Liuksemburg. Ir tai nebuvo vienintelis bandymas nugriauti vyriausybę. Bavarijoje valdžią laimėjo komunistai ir radikalai. Jie paskelbė Bavariją socialistine respublika. Tačiau komunistinės vyriausybės dienos buvo suskaičiuotos, kai antikomunistiniai savanorių būriai, atsiųsti kanclerio Eberto, iš kelių pusių įžengė į Miuncheną. Tada, kai Maskvoje Leninas sveikino užgimusią sovietų Bavariją, savanoriams buvo likusios kelios dienos iki galutinio revoliucionierių sunaikinimo.
Komunistinė revoliucija Vokietijoje labai padėjo kilti antisemitizmo bangai. Keletas pagrindinių revoliucijos lyderių – Eisneris, Lybknechtas, Liuksemburg – buvo žydai. Tai leido antisemitams, tokiems kaip Hitleris, apkaltinti žydus buvus “slapta jėga už komunistų nugaros”. Tuo metu vidutinės ir aukštesniosios klasių vokiečiai jautėsi traumuoti ir ieškojo atsakymo, kodėl jų visuomenė staiga žlugo. Jeigu Vokietijoje nebūtų kilęs komunistinis sukilimas, Hitleris turbūt niekada nebūtų suradęs tiek daug pramonininkų, aristokratų ir karininkų, norinčių prisidėti prie jo.
Faktas, kad Vokietija vos netapo komunistine, turėjo lemiamos reikšmės Hitleriui kopiant į valdžią. Tai paaiškina, kodėl dauguma aukštosios ir aukštesniosios klasės žmonių finansavo ir rėmė jį. Jie baiminosi komunizmo. Nepaisant to, kad revoliucija buvo nuslopinta, grėsmė tvyrojo artimiausius trylika metų. Galinga Vokietijos komunistų partija, palaikoma maždaug 20 – 30 % darbininkų, išgyveno 1919 metų revoliucijos pralaimėjimą ir agitavo naują revoliuciją. Rusijos Tarybos irgi visaip stengėsi toliau kelti darbininkų klasės sumaištį Vokietijoje.
1919 metais susikūrė Adolfo Hitlerio vadovaujama Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija. Jos veikla ir idėjos buvo persmelktos nacionalizmo ir antisemitizmo. Hitleris buvo užkietėjęs demokratijos ir parlamentinės sistemos priešas. Jis atvirai deklaravo, kad sugriaus demokratinę santvarką, vykdys žydų sunaikinimo programą ir kariaus už vokiečių gyvenamų žemių išplėtimą.
1922 m. viduryje staiga pradėjo blogėti ekonominė situacija, augti infliacija. Blogėjant ekonominei padėčiai, Vokietija nutraukė reparacijų mokėjimą, anglių tiekimą Prancūzijai. Ši kartu su Belgija kaip atsaką užėmė Rūro sritį. Rūro okupacija dar labiau pagilino krizę Vokietijoje. Šalis neteko apie 70 % anglių, 50 % ketaus. Infliacija pasiekė neregėtai aukštą lygį. Kasdienių prekių kainos buvo skaičiuojamos milijardais. Biudžeto pajamos buvo gerokai mažesnės už išlaidas. Pinigai nustojo vertės, spaustuvės tiesiog nespėdavo jų spausdinti. Dėl pinigų trūkumo darbininkai laiku negaudavo algų. Sutriko prekyba, transportas, apmirė visa ūkinė veikla. Milijonai žmonių pajuto bado grėsmę.
1923 m. nacionalsocialistai nesėkmingai pabandė įvykdyti pučą Bavarijoje. Bet iki pasaulinės ekonominės krizės 1929 m. nacionalsocialistai tebuvo triukšminga antraeilė partija. Krizės išvakarėse rinkimuose gavusi tik 2,6 % balsų.
Krizė ypač aštriai palietė Vokietiją. Ji pakeitė vokiečių politines nuostatas ir sudarė galimybes reikštis nacistų partijai.
Pramonės gamyba krizės metu sumažėjo beveik perpus. Bedarbių skaičius pasiekė 5-7 mln. Skurdo ne tik bedarbiai, gyvenę iš menkų pašalpų, bet ir smulkieji savininkai, kurių įmonės bankrutavo. Užsidarė bankai, ypač mažesni, ir žmonės neteko santaupų. Valstybei taupant lėšas, darbo neteko daug mokytojų, menininkų, valdininkų.
Daugelis gyventojų dėl krizės kaltino vyriausybę. Ta nauja jėga, galinčia nugalėti sunkumus ir pakeisti susidariusią situaciją, pagerinti išties labai sunkų milijonų vokiečių gyvenimą, daugelio manymu puikiausiai tiko Hitleris ir jo partija. Jis žadėjo duoti darbo, duonos, sustiprinti ir išaukštinti Vokietiją. Dėl krizės nacistai kaltino demokratiją, Versalio taikos sutartį ir žydų kapitalistus. Todėl krizės metais staigiai pradėjo kilti jo partijos populiarumas. 1932 m. nacionalsocialistai jau turėjo apie 1 mln. žmonių. Beje, tuo pat metu labai augo ir komunistų populiarumas. Taigi 1930 m. rinkimai atnešė sėkmę komunistams ir ypač nacistams, kurie gavo 18 % balsų. 1932 m. rinkimuose – jau 38 % balsų. Padirbėjęs kelis mėnesius, Reichstagas buvo paleistas, įvyko nauji rinkimai, po kurių vyriausybė buvo suformuota be nacistų. Tačiau ji išsilaikė tik mėnesį. 1933 m. po eilinės vyriausybės krizės, prezidentas P. Hindenburgas pavedė A.Hitleriui suformuoti vyriausybę. Paskirtas reichskancleriu, Hitleris pareiškė : “Jokia jėga pasaulyje manęs gyvo iš čia nepašalins”. Per keletą mėnesių nacistai panaikino demokratiją, uždraudė kitas partijas ir padarė tą patį, ką ir Italijos fašistai.

FAŠIZMAS EUROPOJE

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui problemos, tokios kaip Vokietijoje ir Italijoje, užgriuvo ir kitas Europos valstybes. Tai ūkiniai sunkumai, infliacija, aštrūs prieštaravimai tarp klasių bei atskirų toje valstybėje gyvenančių tautų. Parlamentuose vykdavo nesibaigiantys ginčai. Prieš buržuazinę demokratiją visur kovojo komunistai, kurie kėlė baimę pasiturintiems gyventojams. Jie reikalavo “tvirtos rankos” valdžios. Tai buvo terpė reikštis fašistams. Jų įsigalėjimas Italijoje skatino tokių organizacijų kūrimąsi visoje Europoje. Fašistiniai judėjimai neturėjo vieno centro. Neretai vienoje šalyje veikdavo kelios fašistų organizacijos, kurios nesutarė tarpusavyje. Visiems fašistams buvo būdingas antikomunizmas. Tačiau italų, ispanų, portugalų fašistai nelaikė žydų priešais, jie neturėjo tiek neapykantos žmogui, kaip vokiečių fašistai.

Nei Prancūzijoje, nei Britanijoje didesnės grėsmės demokratijai neiškilo. Britanijoje O.Moslis įkūrė fašistų sąjungą, bet jai nepavyko patraukti nei liaudies, nei kapitalistų.
Naujai susikūrusiose valstybėse, tokiose kaip Lenkija, Lietuva labiau pasireiškė ne fašistinis, o autoritarinis judėjimas. Autoritarinė santvarka egzistavo Vengrijoje, Portugalijoje, Jugoslavijoje.
Nacistams įsigalėjus Vokietijoje, fašistiniai judėjimai ėmė atkakliau siekti valdžios ir kitose šalyse. Tačiau savarankiškai jos pasiekti fašistams niekur nepavyko.

KULTŪRA IR FAŠIZMAS

Svarbiausias vaikų mokymo mokyklose tikslas buvo ne tiek suteikti jiems elementarių žinių, kiek auklėti paklusnius piliečius, palaikančius esamą santvarką, ir drausmingus kareivius kolonijinėms armijoms. Todėl mokyklose buvo plačiai propaguojamos reakcingos pažiūros. Vokietijoje buvo propaguojama vokiečių pranašumo prieš kitas tautas idėja.
Tam pačiam tikslui tarnavo ir Frydricho Nyčės filosofinė teorija. Jis bandė pagrįsti tam tikrų visuomenės sluoksnių ir net atskirų nacijų, kurias jis priskyrė “aukštesniajai” grupei, teisę engti tuos, kurie , jo nuomone, priklausė vergų klasei arba nacijai. Neatsitiktinai šios idėjos tapo tokios artimos fašistams.
Galimas dalykas, kad Hitleris palinko į antisemitizmą dėl to, kad buvo karštas Richardo Vagnerio operų gerbėjas. Neaišku, kada jis pirmą kartą perskaitė Vagnerio rašinius. Šiaip ar taip, Vagneris buvo fanatiškas antisemitas. Šis kompozitorius taip pat buvo kraštutinis vokiečių nacionalistas, savo misija laikęs vokiečių muzikos gryninimą, valymą nuo svetimos muzikos įtakos, ypač žydiškos. Pamflete, parašytame 1850 m. ir pavadintame ‘Judaizmas muzikoje”, jis išjuokė žydų muziką. Vėliau atvirumo valandėlę Hitleris teigė :” Kas nori suprasti nacionalsocializmą, turi būti susipažinęs su Vagneriu”.
Kadangi Vagneris buvo laikomas vokiečių intelektualu, vadinasi, jo rašinius skaitė ir daugiau žmonių, ne tik Hitleris. Tačiau Vagneris nebuvo vienintelis vokiečių intelektualas, propagavęs antisemitizmą ir nacionalizmą. Tokie patys buvo ir kiti gerbiami mokslininkai: Paulas Lagardė ir Julijus Langbenas.

Leave a Comment