Europos parlamentas

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

Referatas

EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCINĖ SANDARA

Klaipėda, 2005m.

Turinys

ĮVADAS 3
EUROPOS PARLAMENTAS 4
EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA 6
EUROPOS KOMISIJA 8
TEISINGUMO TEISMAS 9
AUDITO RŪMAI 11
IŠVADOS 12
LITERATŪROS SĄRAŠAS 13

Įvadas
Europos Sąjunga, kurios pirmtakė buvo Europos anglių ir plieno bendrija, įkurta šešių valstybių 1952m., vos per pusę šimtmečio pasiekė svarbių laimėjimų. Savo valstybėms narėms užtikrino taiką, o piliečiams –gerovę. Ji sukūrė bendrą Europos valiutą (eurą) ir sienų nedalijamą bendrąją rinką. Turėjusi šešias valstybes nares, ES išsiplėtė iki 27 narių. Ji tapo galinga jėga prekyboje, pasaulio lydere aplinkos srityje ir dosniausia besivystančių šalių rėmėja.
Europos Sąjunga baigia suukurti bendrą užsienio ir saugumo politiką, kad jos narės galėtų veikti išvien skatindamos stabilumą, bendradarbiavimą ir supratimą pasaulyje. Tuo pat metu ES didina savo gynybinius pajėgumus ir jau ėmėsi pirmųjų savo taikos palaikymo misijų. Ji taip pat kovoja su terorizmu.
ES sėkmę nemažai nulėmė savita jos sandara ir tai, kaip ji veikia. ES nėra federacija kaip Jungtinės Valstijos. Ji nėra ir tiesiog vyriausybių bendradarbiavimo organizacija kaip Jungtinės Tautos. ES sudarančios valstybės išlieka nepriklausomomis suvereniomis valstybėmis, bet jos telkia suverenitetus, kad įgytų gaalią ir tokią įtaką pasaulyje, kokios nė viena iš jų negalėtų turėti.
Telkdama suverenitetus valstybės narės kai kurias joms priklausančias sprendimų priėmimo galias perduoda Europos institucijoms, kad sprendimai tam tikrais bendro intereso klausimais būtų demokratiškai priimami Europos lygmeniu.
Yra penkios pagrindinės sprendimus pr

riimančios institucijos: Europos Parlamentas; Europos Sąjungos Taryba; Europos Komisija; Teisingumo Teismas; Audito rūmai ir Europos Viršūnių Taryba. Yra ir kitos, mažiau svarbios, ES institucijos: Europos viršūnių taryba, Europos centrinis bankas, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, Europos investicijų bankas, Pirmosios instancijos teismas, Ombudsmenas. Bet kai kurie mano, kad būtina reformuoti arba sukurti naujas ES institucijas ir taip padidinti efektyvumą.
Lietuvoje, regis, neretai manoma, kad Europos Sąjunga –nuobodi organizacija. Esą suprasti ir domėtis ja gali tik politikai, valdininkai ar politologai. Tačiau taip nėra, aš bandysiu tai paneigti ir apžvelgti, ką kiekviena iš pagrindinių institucijų daro (už ką yra atsakingos), atsiradimo istoriją, bei kaip kiekviena valstybė paskiria ten dirbančius asmenis.

Europos Parlamentas
„Piliečių advokatas“, „keliaujantis cirkas“, „idėjų mugė“, „dramblių kapinės“, „perspektyvių politikų kalykla“ –tai epitetai, skirti viienai Europos Sąjungos institucijai –Europos Parlamentui. Kaip matyti, pažinusieji jį nelieka jam abejingi. Kaip pažymėta 1957m. Romos sutartyje, Europos Parlamentą sudaro „į Bendriją susibūrusių valstybių tautų atstovai“.
Europos Parlamentas yra vienintelis pasaulyje demokratiškai ir tiesiogiai piliečių išrinktas įvairių šalių atstovus buriantis parlamentas. Jo nariai, tiesiogiai bendrauja su rinkėjais, yra tarpininkai tarp piliečių ir Europos Sąjungos institucijų. Šis tiesioginis ryšys su rinkėjais suteikia parlamentui ir visai Europos Sąjungai daugiausia demokratiškumo. Atstovauti piliečių interesams Europos vienijimosi procese yra svarbiausia šio parlamento užduotis.
Pirmieji tiesioginiai vi

isuotiniai rinkimai buvo surengti 1979m. birželio mėn. Praėjus 34 metams po Antrojo pasaulinio karo, kadaise jo išrinktos Europos tautos susirinko prie balsavimo urnų rinkti vieno bendro parlamento narių. Tiesioginiais visuotiniais rinkimais įteisino Europos Parlamento įtaka ir galia nuolat augo daugelio sutarčių pagrindu. Šios sutartys, ypač 1992m. Mastrichto sutartis ir 1997m. Amsterdamo sutartis, pavertė jį teisės aktų leidybos parlamentu, turinčius tokius pat įgaliojimus kaip ir nacionaliniai parlamentai.
Parlamentą kas penkeri metai renka Europos Sąjungos šalių gyventojai. Tiesa, šie rinkimai kol kas adekvačiai neatspindi rinkėjų požiūrio į Europos vienijimąsi. Jie pirmiausia yra barometras, rodantis šalių vidaus politinį klimatą. 1999m. birželį įvykę parlamento rinkimai naujai padalijo politines kortas: pirmą kartą šio Parlamento istorijoje didžiausią jo frakciją suformavo centro dešinės partijų atstovai. Europos Parlamento nariai buriasi į frakcijas ne pagal tautybę, o pagal įsitikinimus.
Europos Parlamentas nėra vienintelis Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas. Šia funkcija jis dalijasi su Europos Sąjungos Taryba. Parlamentas tvirtina Europos Sąjungos biudžetą (kartu su Taryba), ratifikuoja asociacijos ir įstojimo į Europos Sąjungą sutartis, kontroliuoja kitas Sąjungos institucijas. Jis taip pat tvirtina Europos Komisijos sudėtį ir gali ją atstatydinti. Jokia kita tarptautinė parlamentinė asamblėja neturi tiek viršnacionalinių galių, kiek jų turi Europos Parlamentas ir jo vaidmuo Europos Sąjungoje vis didėja. Jis vienintelis iš Europos Sąjungos institucijų po
osėdžiauja viešai.
Europos Parlamente dirba 732 parlamentarai, atstovaujantys apie 100 politinių partijų. Asmens vaidmuo Europos Parlamente yra didesnis nei nacionaliniuose parlamentuose, kur daug ką lemia partinė drausmė, partijų politika. O Europos Parlamento nariai, nors ir išrinkti pagal partijų sąrašus, atsidūrę Briuselyje, toli nuo partijų vadovybės, esančios Sąjungos šalių sostinėse, be to, susibūrę į daugiatautes frakcijas, įgauna daugiau individualaus veikimo laisvės.
Europos Parlamentas, kurio oficiali būstinė yra Strasbūre, turi tris darbo vietas: Strasbūre, Briuselyje ir Liuksemburge. Strasbūre vyksta 12 mėnesių plenarinių sesijų, įskaitant biudžeto sesiją. Papildomi plenarinės sesijos posėdžiai vyksta Briuselyje. Europos Parlamento komitetų posėdžiai vyksta Briuselyje. Europos Parlamento Generalinio sekretoriato ir jo padalinių būstinė yra Liuksemburge. Tačiau praktiniais sumetimais kai kurie Europos Parlamento pareigūnai ir politinių frakcijų bendradarbiai dirba Briuselyje.
Parlamento nariams būtina stipri sveikata, kad greta dažnų komandiruočių ištvertų ir darbų maratonus. Tiesa, nuo didelės dalies popierizmo parlamentarus gelbėja jų padėjėjai, kurių Parlamente dirba apie 900. dažnai visą savaitgalį irgi tenka dirbti, nes parlamentarai grįžta į savo šalis susitikti su rinkėjais ir partijos kolegomis. Europos Parlamento nario veikla didžia dalimi –šviečiamoji: reikia dalyvauti susitikimuose, diskusijose su visuomene, kalbėti seminaruose ir konferencijose, priimti daugybę lankytojų, atsakinėti į rinkėjų laiškus.
Europos Parlamento pirmininkas yra jo „balsas ir veidas“. Iš pažiūros pirmininko pareigos neatrodo labai sudėtingos. Jis renkamas pustrečių metų kadencijai. Pirmininkas atstovauja Pa
arlamentui jo santykiuose su kitomis Europos Sąjungos institucijomis, šalimis narėmis ir užsienio valstybėmis. Būdamas pirmasis tarp lygių, jis negali primesti parlamentarams savo valios. Tačiau kartu pirmininkas turi palaikyti pusiausvyrą tarp visų parlamentarų, įsiklausyti į visus. Pirmininkaudamas svarbiausiems Parlamento posėdžiams pirmininkas kontroliuoja daugiatautę kelių šimtų parlamentarų auditoriją.
Nicos sutarties protokole pateikta lentelė, nurodanti, kaip 27 narių Europos Sąjungoje šalims yra paskirstytos vietos Europos Parlamente:

Vokietija 99
Didžioji Britanija 72
Prancūzija 72
Italija 72
Ispanija 50
Lenkija 50
Rumunija 33
Olandija 25
Graikija 22
Čekija 20
Belgija 22
Vengrija 20
Portugalija 22
Švedija 18
Bulgarija 17
Austrija 17
Slovakija 13
Danija 13
Suomija 13
Airija 12
Lietuva 12
Latvija 8
Slovėnija 7
Estija 6
Kipras 6
Liuksemburgas 6
Malta 5

Iš viso: 732

Europos Sąjungos Taryba
Taryba yra svarbiausia ES sprendimų priėmimo institucija. Jos būstinė yra Briuselyje. Kaip ir Europos Parlamentas, Taryba buvo įsteigta pagal steigimo sutartis praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje. Ji atstovauja valstybėms narėms, o jos posėdžiuose dalyvauja po vieną kiekvienos ES valstybės narės vyriausybės ministrą. Kurie ministrai į kokius posėdžius vyksta, tai priklauso nuo klausimų, įrašytų į jų darbotvarkę. Jei, pavyzdžiui, Taryba turi svarstyti aplinkos klausimus, posėdyje dalyvauja kiekvienos ES valstybės narės aplinkos ministrai, ir ji vadinama „Aplinkos taryba“. Sprendimai Taryboje priimami balsavimu. Kuo daugiau yra valstybės gyventojų, tuo daugiau balsų ji turi (pav.: Lietuva turi 7 balsus). Bet balsų skaičius nėra tiksliai proporcingas, jis palankiai priderintas prie mažiau gyventojų turinčių valstybių.
Tarybai pagal rotacijos principą kas šeši mėnesiai pirmininkauja vis kita valstybė narė. Kitais žodžiais sakant, kiekviena ES valstybė iš eilės perima atsakomybę už Tarybos darbotvarkę ir šešis mėnesius pirmininkauja jos posėdžiams, skatindama teisės aktų leidimą bei politinius sprendimus ir tarpininkaudama valstybių narių kompromisiniams susitarimams. Šiuo metu pirmininkauja Liuksemburgas. Pirmininkaujančiai valstybei padeda Generalinis sekretorius, kuris rengia ir visais lygmenimis užtikrina sklandų Tarybos darbą. 1999m. Tarybos generaliniu sekretoriumi buvo paskirtas Javier Solana. Jis taip pat yra vyriausiasis įgaliotinis bendrai užsienio bei saugumo politikai.
ES santykiai su visu kitu pasauliu yra aptariami Bendrųjų reikalų ir išorės santykių taryboje. Bet ši taryba yra atsakinga ir už bendruosius politikos klausimus, dėl to jos posėdžiuose dalyvauja tas ministras ar valstybės sekretorius, kuriuos parenka kiekviena valstybė.
Iš viso yra devynios Tarybos (Nepaisant to, ji išlieka viena institucija):
• Bendrųjų reikalų ir išorės santykių,
• Ekonomikos ir Finansų (ECOFIN),
• Teisingumo ir vidaus reikalų,
• Darbo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų,
• Konkurencijos (vidaus rinkos, pramonės ir mokslo tyrimų),
• Transporto, telekomunikacijos ir energetikos,
• Žemės ūkio ir žuvininkystės,
• Aplinkos,
• Švietimo, jaunimo ir kultūros.
Kiekvienas Tarybos darbe dalyvaujantis ministras turi įgaliojimus savo valstybės vardu prisiimti įsipareigojimus. Kitais žodžiais sakant, ministras pasirašo visos vyriausybės vardu. Be to, kiekvienas ministras Taryboje yra atsakingas savo valstybės parlamentui ir piliečiams, kuriems tas parlamentas atstovauja. Tai užtikrina Tarybos sprendimų demokratinį teisėtumą.
Taryba turi šešis svarbiausius įgaliojimus:
1. Priimti ES teisės aktus. Daugelyje sričių ji juos priima kartu su Europos Parlamentu. Paprastai Taryba teisės aktus priima tik remdamasi Komisijos pasiūlymu, o Komisija paprastai yra atsakinga už tai, kad būtų užtikrintas tinkamas priimtų teisės aktų taikymas.
2. Koordinuoti valstybių narių bendras ekonomikos politikos kryptis. ES valstybės narės yra nusprendusios, jog jos nori, kad visa apimanti ekonomikos politika būtų grindžiama glaudžiu jų nacionalinės ekonomikos politikos koordinavimu. Šį koordinavimo darbą atlieka ekonomikos ir finansų ministrai, kurie kolektyviai sudaro Ekonomikos ir finansų tarybą.
3. Sudaryti ES tarptautinius susitarimus su viena arba daugiau valstybių, arba tarptautinių organizacijų. Kiekvienais metais Taryba sudaro daugelį ES susitarimų su Sąjungai nepriklausančiomis valstybėmis, taip pat su tarptautinėmis organizacijomis. Šie susitarimai gali apimti plačias sritis, tokias kaip prekyba, bendradarbiavimas ir vystymosi rėmimas, arba jie gali būti susiję su labai konkrečiomis sritimis, tokiomis kaip tekstilė, žuvininkystė, mokslas ir technologijos, transportas ir pan. Be to, Taryba gali sudaryti ES valstybių narių konvencijas tokiose srityse kaip mokesčiai, įmonių teisės ar konsulinė apsauga. Konvencijos taip pat gali būti susijusios su bendradarbiavimu teisingumo ir vidaus reikalų srityse.
4. Kartu su Europos Parlamentu tvirtina ES biudžetą. Jei šios dvi institucijos nesutaria, taisyklė leidžia Tarybai priimti galutinį sprendimą dėl vadinamųjų privalomųjų išlaidų, o Parlamentas lemiamą žodį turi tarti dėl neprivalomųjų išlaidų ir dėl viso biudžeto galutinio patvirtinimo.
5. Pagal Europos Sąjungos Vadovų Tarybos nustatytas gaires plėtoti ES bendrą užsienio ir saugimo politiką. Užsienio politika, saugumas ir gynyba yra reikalai, kuriuos kiekviena ES valstybė narė tvarko savarankiškai. Tačiau ES valstybės narės gali daugiau pasiekti šiose srityse veikdamos išvien, ir Taryba yra pagrindinis forumas, kuriame vyksta vadinamasis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas. Kad ES galėtų veiksmingai reaguoti kilus tarptautinėms krizėms, Europos Sąjungos Vadovų Taryba nusprendė, kad sukurs 60 000 karių greitojo reagavimo pajėgas, kurias būtų galima per 60 dienų dislokuoti bet kuriame regione ir ten bent metus išlaikyti.
6. Koordinuoti valstybių narių teismų ir policijos pajėgų bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose. Narkotikai, terorizmas, tarptautinis sukčiavimas, prekyba žmonėmis ir seksualinis vaikų išnaudojimas –visos šios problemos Europos piliečiams kelia didelį nerimą.
Europos Komisija
Komisija yra politiniu atžvilgiu nepriklausoma institucija, atstovaujanti visos ES interesams ir juos palaikanti. Tai yra ES institucijų sistemos varomoji jėga: ji siūlo teisės aktus, politikos kryptis ir veiksmų programas, yra atsakinga už Parlamento ir Tarybos sprendimų įgyvendinimą. Kaip ir Parlamentas bei Taryba, Europos Komisija įsteigta praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje pagal Europos Bendrijų steigimo sutartis.
Nauja Komisija patvirtinama kas penkeri metai, per šešis mėnesius nuo Europos Parlamento rinkimų. Tvarka yra tokia: valstybių narių vyriausybės kartu sutaria, kas turėtų būti skiriamas naujuoju Komisijos pirmininku; nustatytasis Komisijos pirmininkas, tardamasis su valstybių narių vyriausybėmis, pasirenka kitus 19 Komisijos narių; naujas Parlamentas apklausia visus 20 narių ir pateikia savo nuomonę apie visą „kolegiją“ (ją patvirtinus, naujoji Komisija gali pradėti darbą nuo kitų metų sausio).
Komisija politiniu atžvilgiu tebėra atskaitinga Parlamentui, kuris, pareiškęs jai nepasitenkinimą, turi galią ją atstatydinti. Komisijos nariai dalyvauja visose Parlamento sesijose, kur jie turi aiškinti ir pagrįsti savo politikos kryptis. Jie taip pat reguliariai atsako į Parlamento narių raštu teikiamas užklausas. Kasdienį Komisijos darbą dirba jos administracijos pareigūnai, specialistai, vertėjai raštu bei žodžiu ir sekretoriai. Tokių čia dirbančių ES tarnautojų yra apytiksliai 24 tūkstančiai.
Komisijos pagrindinė būstinė yra Briuselis, bet ji turi įstaigų ir Liuksemburge, atstovybes visose narėse ir delegacijas daugelio pasaulio valstybių sostinėse.
Europos Komisija vykdo keturias svarbiausias funkcijas.
1. Siūlo teisės aktus Parlamentui ir Tarybai priimti. Komisija viena yra atsakinga už naujų ES teisės aktų pasiūlymų, kuriuos ji teikia Parlamentui ir Tarybai, rengimą. Šiais pasiūlymais turi būti siekiama ginti Sąjungos ir jos piliečių, o ne konkrečių valstybių narių ar pramonės šakų interesus.
2. Administruoja ir vykdo ES politiką ir biudžetą. Kaip ES vykdomosios valdžios institucija, Komisija yra atsakinga už ES biudžeto, Parlamento ir Tarybos patvirtintų politikos krypčių bei programų tvarkymą ir vykdymą. Viena iš Komisijos aktyviai prižiūrimų politikos sričių yra konkurencijos politika: Komisija stebi kartelių sudarymą, įmonių susijungimą ir užtikrina, jog ES valstybės savo pramonės įmonėms pagalbos neteiktų taip, kad būtų pažeidžiama konkurencija. Biudžetą Komisija vykdo stebima Audito Rūmų. Abi institucijos siekia užtikrinti gerą finansų valdymą.
3. Įgyvendina ES teisę (kartu su Teisingumo Teismu).Komisija veikia kaip „Sutarčių sergėtoja“. Komisija kartu su Teisingumo Teismu yra atsakingi už tinkamo ES teisės taikymo visose valstybės narėse užtikrinimą. Nustačiusi, kad kuri nors ES valstybė narė netaiko kurio nors ES teisės akto ir dėl to nesilaiko teisinių įsipareigojimų, Komisija imasi priemonių tai padėčiai ištaisyti.
4. Atstovauja ES tarptautinėje arenoje, pavyzdžiui, vesdama derybas dėl ES susitarimų su kitomis valstybėmis. Europos Komisija vaidina svarbų vaidmenį kaip ES interesų atstovė tarptautinėje arenoje. Per ją 15 valstybių narių tarptautiniuose forumuose gali kalbėti vienu balsu.
Tiktai Komisijos Pirmininkas sprendžia, kuris jos narys už kokią politikos sritį bus atsakingas, ir Komisijos įgaliojimų laikotarpiu gali keisti tų pareigų paskirstymą. 20 komisarų grupė kartą per savaitę renkasi Briuselyje posėdžiauti. Kiekvieną darbotvarkės klausimą pateikia komisaras, atsakingas už atitinkamą politikos sritį, o kolegija dėl jo priima kolektyvinį sprendimą.
Iki šiol Komisijoje visada būdavo po du narius iš daugiausia gyventojų turinčių valstybių narių ir po vieną narį iš kiekvienos kitos ES valstybės narės. Tačiau jei ši sistema išliktų ES išsiplėtus, Komisija pasidarytų per didelė, kad būtų veiksminga. Jau nuo 2004m. gegužės 1d. yra tik po vieną komisarą iš kiekvienos valstybės. Sąjungoje yra 27 valstybės narės, Taryba vienbalsiu sprendimu nustato didžiausią Komisijos narių skaičių. Jų yra mažiau kaip 27, o iš kurių valstybių narių, -yra nustatoma pagal rotacijos sistemą, kuri visoms valstybėms narėms yra vienodai teisinga.

Teisingumo Teismas
Europos Bendrijų Teisingumo Teismas įsteigtas 1952m. pagal EAPB sutartį. Jo paskirtis –užtikrinti, kad ES teisės aktai visose valstybėse narėse būtų aiškinami ir taikomi vienodai. Kitais žodžiais tariant, kad visoms bylų šalims ir visomis aplinkybėmis jie būtų tie patys. Teismas, turintis būstinę Liuksemburge, turi įgaliojimus spręsti tarp valstybių narių, ES institucijų, komercinių įmonių ir asmenų kylančių teisinius ginčus.
Teismą sudaro po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės, kad būtų atstovaujama visoms ES nacionalinėms sistemoms. Net ir po ES plėtros iš kiekvienos valstybės narės yra po vieną teisėją, bet, kad išliktų veiksmingas, Teismas gali posėdžiauti kaip trylikos narių Didžioji kolegija, užuot, kaip visada, rinkęsis į plenarinį posėdį, kuriame dalyvauja visi teisėjai.
Teismui padeda aštuoni generaliniai advokatai. Jų užduotis –Teismo posėdyje teikti argumentuotas nuomones dėl nagrinėjamų bylų. Jie tai turi daryti viešai ir objektyviai. Teisėjai ir generaliniai advokatai yra buvę nacionalinių aukštųjų teismų nariai arba aukštos kvalifikacijos teisės specialistai, kurių nešališkumas nekelia abejonių. Jie yra skiriami bendru valstybių narių vyriausybių sutarimu. Kiekvienas iš jų skiriamas šešeriems metams, paskui jie gali būti dar kartą paskirti vienam arba dviem trejų metų laikotarpiams.
Kad Teisingumo Teismas galėtų greičiau spręsti tūkstančius bylų ir tiekti piliečiams geresnę teisinę apsaugą, 1989m. buvo įsteigtas Pirmosios instancijos teismas. Šis teismas turi teisę nagrinėti ir spręsti tam tikrų kategorijų bylas, ypač privačių asmenų pateiktus ieškinius ir bylas, susijusias su komercinių įmonių nesąžininga konkurencija. Ir Teisingumo Teismas, ir Pirmosios instancijos teismas iš savo narių trejiems metams išsirenka savo pirmininką. Pirmosios instancijos teismas yra pavaldus Teisingumo Teismui.
Teismas nagrinėja ir sprendžia jame iškeltas bylas. Būdingiausi bylų tipai šie:
1. Prašymai pateikti preliminarų nutarimą. Kiekvienos ES valstybės teismai yra atsakingi už tinkamo ES teisės taikymo užtikrinimą. Bet yra tam tikra rizika, kad skirtingų valstybių teismai gali skirtingai aiškinti ES teisę. Kad šio būtų išvengta, numatyta preliminaraus nutarimo procedūra. Tai reiškia, kad jeigu valstybės narės teismui iškyla kurio nors ES teisės akto aiškinimo ar galiojimo klausimas, jis gali, o kartais ir privalo, kreipti į Teismą, kad šis patartų. Toks patarimas yra teikiamas kaip preliminarus nutarimas.
2. Bylos dėl pareigos nevykdymo. Šias bylas gali kelti Komisija, jei ji pagrįstai mano, kad kuri nors valstybė narė nevykdo kokios nors pareigos pagal ES teisę. Tokias bylas taip pat gali kelti kita valstybė narė.
3. Bylos dėl panaikinimo. Jeigu kuri nors iš valstybių narių, Taryba, Komisija ar Parlamentas mano, kad tam tikras ES teisės aktas yra neteisėtas, jie gali prašyti teismą jį panaikinti.
4. Bylos dėl neveikimo. Sutartis reikalauja, kad Europos Parlamentas, Taryba ir komisija tam tikromis aplinkybėmis priimtų tam tikrus sprendimus. Jei jie to nedaro, valstybės narės, kitos Bendrijos institucijos ir asmenys arba bendrovės gali paduoti Teismui skundą, kad šis pažeidimas būtų oficialiai nustatytas.
Bylos Teisme pradedamos sekretoriui adresuotu rašytiniu pranešimu; kiekvienai bylai paskiriamas konkretus teisėjas ir generalinis advokatas. Teismo procesą sudaro du etapai: rašytinis ir žodinis. Pirmame etape visos dalyvaujančios šalys pateikia rašytinius paaiškinimus, o paskirtasis bylos teisėjas parengia šiuos paaiškinimus apibendrinantį pranešimą ir teisinį bylos apibūdinimą. Paskui prasideda antras etapas –viešas bylos nagrinėjimas. Teismo posėdyje išklausomi bylos šalių advokatų argumentai, teisėjas ir generalinis advokatas gali pateikti jiems klausimus. Paskui generalinis advokatas perskaito savo išvadas, o galiausiai teisėjas svarsto ir priima sprendimą. Teismo sprendimai priimami teisėjų balsų dauguma ir skelbiami viešame posėdyje.

Audito Rūmai
Audito Rūmai, įsteigti pagal sutartį 1975m. liepos 22d., turi 15 narių. Audito Rūmai tikrina, ar visos Sąjungos pajamos bei išlaidos turėtos teisėtai, ir ar tvarkingai bei patikimai valdomas ES biudžetas.
Rūmus sudaro po vieną narį iš kiekvienos ES valstybės. Narius skiria Taryba šešerių metų kadencijai; jai pasibaigus, jie gali būti paskirti dar vienai kadencijai. Visi Rūmų nariai yra dirbę savo kilmės valstybių audito įstaigose arba įgiję šiam darbui tinkamą kvalifikaciją. Eidami savo pareigas nariai nevykdo jokios kitos veiklos. Rūmų nariai iš savo tarpo trejiems metams išsirenka pirmininką.
Svarbiausias Audito rūmų uždavinys –tikrinti, ar teisingai vykdomas ES biudžetas, t.y. prižiūri, kad ES pajamos ir išlaidos būtų teisėtos, skaidrios ir patikimai valdomos. Prireikus Rūmų auditoriai atlieka tikrinimus įvairiose ES institucijose. Savo išvadas jie išdėsto pranešimuose, kuriuose Komisijai ir valstybėms narėms nurodomi visi pastebėti nesklandumai. Viena pagrindinių Rūmų užduočių –padėti biudžetą tvirtinančioms institucijoms, kasmet pateikia joms praėjusių finansinių metų ataskaitą. Nuo tame metiniame pranešime auditorių pateiktų pastabų daug priklauso, ar Parlamentas nuspręs pritarti tam, kaip Komisija įvykdė biudžetą.
Audito Rūmai veikia nepriklausomai ir gali laisvai pasirinkti audito darbų atlikimo tvarkaraštį, išvadų pateikimo būdą ir laiką, ataskaitų ir nuomonių viešumo laipsnį. Bet Rūmai neturi savarankiškos teisinės galios. Nustatę sukčiavimo faktą arba pažeidimą auditoriai kuo skubiau perduoda šią informaciją atsakingoms ES įstaigoms, kad šios galėtų imtis atitinkamų veiksmų.

Išvados
Esama labai įvairių nuomonių apie Europos Sąjungą. Kai kas mano, kad šioje organizacijoje smulkmenos vis dažniau užgožia esminius dalykus. Bet manau, kad taip nėra, nes visos ES institucijos tik dirba darbą, kuris yra jų kompetencijoje. Visos institucijos dirba, kad užtikrintų saugumą, teisingumą ir laisvę.
Apžvelgus, ką daro kiekviena institucijos, jų veiklą, įsteigimo istoriją, matome, kad jos visos tarpusavyje yra persipynusios ir viena institucija papildo kitą ir taip bando suteikti maksimalią naudą Europos Sąjungai ir jos piliečiams. ES yra svarstomi tokie svarbūs klausimai, nulemsiantys Europos Sąjungos ateitį, kaip Sąjungos tikslai, kompetencija, institucinė sandara ir veiklos kryptys.
Kaip pastebėjome, ES institucijų veikla yra grindžiama bendrosiomis europinėmis vertybėmis ir sukuria efektyvią ir kartu demokratiškai skaidrę Europos Sąjungą. Bet manau, kad dar būtina padidinti institucijų veiklos viešumą, skaidrumą ir atskaitomybę, nes visuomenė turi teisę žinoti, kokia yra Europos institucijų ir kiekvienos valstybės narės pozicija dėl vieno ar kito bendro Europos Sąjungos sprendimo.
Taigi, ES esamos institucijos yra pakankamai efektyvios ir naujų institucijų kūrimas vargu ar prisidėtų prie Europos Sąjungos efektyvumo. Dabartinė institucijų sąranga ir Bendrijos metodas įrodė savo efektyvumą, todėl radikali reforma būtų pernelyg rizikingas žingsnis.

Literatūros sąrašas
1. Paleckis A. Ties Europos greitkeliu. –UAB „Baltų lankų“ leidykla, 2001m. Vilnius.
2. Kaip funkcionuoja Europos Sąjunga. Europos Bendrijų Oficialių leidinių biuras, Liuksemburgas, 1998.
3. Nijolė Liatukienė „Politologija“, Alma littera 2004, Vilnius.
4. Europos Parlamentas. Europos Parlamento Informacijos ir ryšių su visuomene generalinis direktoratas, 2003m.Vilnius.
5. Europos Komisija, Spaudos ir komunikacijos generalinis direktoratas. Kaip veikia Europos Sąjunga. Piliečio vadovas ES institucijoms pažinti. 2004 Liuksemburgas.
6. Paleckis A. Aleksandras Ikamas Mes ir Europos Sąjunga. 2002, Vilnius.
7. 12 Europos pamokų. Liuksemburgas: Europos Bendrijų oficialiųjų leidimų biuras, 2004.

Leave a Comment