Emilija Pliaterytė

Emilija Pliaterytė – fon der Plater gimė 1806 m. lapkričio 13 d. Vilniuje, grafų Pliaterių rūmuose, kur tada gyveno jos tėvai – Františekas Ksaveras ir Anna Mhol Pliateriai. Emilijos tėvas, grafaitis Františekas Ksaveras, užaugo Antazavės dvare, o Emilijos mama baronaitė Anna Mhol – Imbrado dvare. Kai Emilijai buvo dešimt metų, motina su ja išvyko gyventi į Michailo Pliaterio Zybergo ir Izabelės Helenos Zyberg Pliaterienės dvarą Latvijoje. Tame dvare prabėgo Emilijos vaikystė ir jaunystė. Liksnos dvaro savininkų sūnūs mokėsi karininkų mokykloje ir tapo karininkais. Jie Emiliją išmokė šaaudyti revolveriu ir šautuvu, kautis kardu ir durtuvu. Emilija žavėjosi Adomo Mickevičiaus kūrinių herojėmis Živile ir Gražina bei Prancūzijos didvyre Žana D‘Ark. Dėstytojas Vilhelmas Dalvigas jai dėstė karo techniką. Taigi Emilija buvo pasirengusi kovai ir praktiškai, ir teoriškai.

1830 m. lapkričio 29 d. prasidėjo sukilimas prieš carinės Rusijos okupaciją Lenkijoje. Emilija Pliaterytė Liksnoje buvo įšventinta į riterius, ją apjuosė karišku diržu su kardu. Liksnoje ji subūrė grupę bendraminčių, nusikirpo gražius savo plaukus, pasisiuvo kareiviškus drabužius. Su pulkeliu sukilėlių išjojo į Didžiadvarį rengti sukilimo.
1831 m. koovo 25 d. Emilija atjoja į Antazavę. Ji čia telkia sukilėlius. Apsilanko Antazavės dvare pas giminaičius. Užėjusi į dvaro kanceliariją, Emilija parašo savo atsišaukimą, kad į sukilimą išeina laisva valia, nes ją veda Tėvynės meilė. Po to Emilija grįžta į Didžiadvarį, kur su giminaičiu Cezariu su

uburia 380 sukilėlių – raitininkų, pėstininkų ir gurguolininkų. Sukilėliai kovojo prie Daugailių, Zarasų, Dinaburgo (Daugpilio), Utenoje ir kitur.

Lenkijos sukilimo generolas D. Chlopovskis atveda savo dalinį į Lietuvą. Jis performuoja sukilėlių būrius. Emilija paskiriama 25–ojo pėstininkų būrio I kuopos vade, jai suteikiamas kapitonės laipsnis. Emilija toliau kaunasi užimant Kauną, Žemaitijoje ir kitur.
Sukilimas buvo pralaimėtas. Sukilėliams įsakyta trauktis į Prūsiją ir padėti ginklus. Emilija pasako, kad ginklo nepadės, o kausis iki paskutinio kraujo lašo. Ji su giminaičiais Cezariu ir Vladislovu Pliateriais bei sukilėliais traukiasi per pietinę Lietuvos dalį į Lenkiją, nes Varšuvoje dar tebevyksta sukilimas. Susidūrus su kazokais, tenka žirgais plaukti per Ančios ežerą. Emiliją kliudo kulka, ji sužeidžiama. Gruodžio mėnuo buvo šiltas ir šlapias. Emilija suserga plaučių uždegimu. Ji paliekama Justinavo dvaro teritorijos eigulio trrobelėje, o sukilėliai tęsia žygį į Varšuvą. Justinavo dvarininkas Motiejus Ablamovičius pritaria sukilimui, stengiasi suteikti Emilijai pagalbą. Liga nesitraukia. 1831 m. gruodžio 23 d. Emilija miršta. Emilija palaidojama Kapčiamiesčio kapinėse.
Garsas apie įžymiąją sukilėlę plačiai pasklinda po Lietuvą, Lenkiją, Prancūziją, Latviją. Daugelio sričių menininkai imasi įamžinti jos atminimą. Ne vienas poetas, pradedant Adomu Mickevičiumi, apdainuoja ją, jos kovų kelią. Ne vienas prozininkas sukuria apysakas ir romanus.

Leave a Comment