KONCENTRACIJOS STOVYKLOS
Kaip žinome II Pasaulinio karo metais didžioji dalis karo belaisvių buvo vežami į koncentracijos stovyklas, jos patvirtino didžiųjų vadų (STALINO ir HITLERIO) lūkesčius. Čia masiškai buvo naikinami žmonės neatsižvelgiant nei į jų rasę, nei į ką kitą, ( tik su žydais buvo elgiamasi dar baisiau) . Tačiau kas blogiausia, kad Naikinami buvo ne staiga, o iš lėto, mėgaujantis jų kančiomis. Taigi kaip buvo elgiamasi su belaisviais koncentracijos stovyklose (Sachsenhausen‘o ir Štuthof‘o)?
gyvenimo sąlygos
Visas žiaurumas prasidėdavo jau nuo pat įlipimo į vagonus, kuriais buvo gabenami „Nusikaltėliai“: vagonai būdavo perpildyti, tiesiog tekdavo važiuoti stačiomis, jokios higienos, tualetas – pats vagonas. Bevažiuojant vagonais nuo grūsties vieni nuo kitų aptekdavo įvairiais parazitais: blusomis, utėlėmis, ir blakėmis. Parazitai kankindavo žmones ne tik savo įkyriu kandimu, bet tuo pačiu jos platindavo visokias ligas, tokias kaip vidurių šiltinė. Dėl to kai kurie nebepasiekdavo tikslo ir mirdavo pusiaukelėje, jų lavonais taip pat nebuvo pasirūpinama. Atvykus laukdavo dar didesnis pragaras: „nagi, greičiau. Rikiuotis po penkis, susmirdėliai “1 , tačiau visuomet čia būdavo „nespėjama“. Tada pasipildavo spyriai ir buožių smūgiai. „vienas SS rotenfiureris priėjo prie šalia manęs stovėjusio belaisvio ir paklausė: „Už ką jūs čia“ „Aš niurzgėjau“ – atsakė tas. Bemat smūgis į veidą, po kurio anas jau negalėjo atsistoti<…> „Na neapsimetinėk“, – ir žiauruolis spyrė jam. <…> „kuo tu vardu“ „Walter Rozner“. – „Už ką čia?“ „Aš nežinau“. – „Ką, tu nežinai už ką?“ – smūgis į veidą“2 . Lagerio katorgininkam maisto oficialiai buvo skiriama kalėjiminė norma: 1800-2000 kalorijų. Kalėjime, kur žmonės sėdi vietoje nejudėdami, gal tokios normos ir pakanka gyvybei palaikyti, bet lageryje prie nuolatinio judėjimo, kartais prie labai sunkių darbų, reikia mažų mažiausia 2500 kalorijų – tos vidutinės sveiko žmogaus, laisvėj gyvenančio, normos. Jei katorgininkas ir gautų pilną normą, oficialiai jam skiriamą, jis vis tiek jau būtų pasmerktas žūti dėl maisto stokos, dėl organizmo išsekimo. Tačiau eilinis katorgininkas ir šios savo skurdžios normos niekuomet pilnos negaudavo.
Maistas būdavo taip pat labai blogai, pagamintas iš sugedusių produktų, paruoštas netinkamomis sąlygomis: „Tą dieną pietums buvo mangoldų sriuba, <…> jie buvo išvirti gryname vandenyje, pridėta neaiškios kilmės riebalų. <…> Sriubos buvo geriau nemaišyti, nes tada ji dar nemaloniau dvokė“. 3 Tačiau kad ir dvokiantį maistą iš bado būtų galima valgyti, bet jo būdavo labai mažai, todėl „Kaliniai nuolat badaudavo. Taigi „Žiurkė ar koks nors kitas graužikas, kokį tik buvo įmanoma pagauti, tuoj pat būdavo iškepami ant iešmo lyg tikras skanėstas. Kai 1945 – ųjų balandyje buvo bombarduojama klinkerio gamykla ir iš po griuvėsių buvo ištraukti apanglėję lavonai, kai kurie tvarkymo darbus dirbę kaliniai, grįždami į stovyklą, parsinešė gabalus apsvilusios žmogaus mėsos ir suvalgė ją bloke“3.Manau tai iškalbingiausiai apibūdina gyvenimo sąlygas.Sachsenhausen‘o įkūrimas:
kaip ir daugelį stovyklų taip ir šią įkūrė patys belaisviai. Stovykla buvo statoma ant žmonių kaulų ir kraujo tiesiogine to žodžio prasme. Esesininkai statybą išnaudojo ir kalinių kankinimui. Manau originaliausias būdas buvo medžių kirtimas. Kai medis jau būdavo įpjautas tiek, kad netrukus turėjo virsti, sargybinis pasiųsdavo į viršų 10 – 20 kalinių. Jie turėdavo lipti tol, kol galėjo. Jei kas negalėdavo ar nenorėdavo būdavo paprasčiausiai nušaunami, o kas nebeišsilaikydavo, krisdavo žemėn. Kas pasiekdavo viršų virsdavo kartu su medžiu, tada „Lūždavo rankos, kojos, stuburai, trankėsi galvos. Vieni užsimušdavo vietoje, kiti mirdavo vėliau kęsdami baisiausius skausmus.“1 Cemento nešiojimas irgi turėjo tam tikrų unikalių savybių: maišai sverdavo po centnerį. „jį reikėjo kuo greičiau užsimesti ant pečių, nes tuoj pakvipdavo rimbu už tai, kad vis dar stovi“ maišus reikėdavo nešioti bėgte ir krauti į aukštas krūvas, todėl greitai nuvargdavo ir kai kurie „Parkritę taip ir likdavo gulėti. Juos mušdavo buožėmis ir spardydavo, kol įsitikindavo, kad tas „šuo“ ir pats pastips. Tada jį patempdavo į pašalę, prieidavo kartkartėmis, paspirdavo ir klausdavo: „ Dar nenudvėsei, idiote?“
Taigi taip buvo pastatyta dauguma naikinimo mašinų, sunaikinusių milijonus nekaltų gyventojų.Maksimalių galimybių išnaudojimo ypatybės
SS panaudojo visas įmanomas priemones, kad koncentracijos katorgininkus kuo labiau išnaudotų, o po to pasiųstų anąpilin. Tuo užsiimdavo brigadininkai ir seniūnai: „ kartą mačiau, kaip prie vieno vagono tyčia buvo pastatytas vienintelis, fiziškai silpnas širdies liga sergantis kalinys. Prie kitų vagonų dirbo po 2 – 3 žmones. Jis gi turėjo vienas viską padaryti per tą patį laiką, niekam nebuvo leista jam padėti. <…> Kai darbas nebuvo laiku baigtas, vyresnysis kaip išprotėjęs šoko ant jo su metro ilgumo lazda, mušė tol, kol tam sustojo širdis ir jis susmuko.“ Seniūnai galėjo daryti viską, viskas jiems buvo leista, galėjo neduoti maisto, laikyti šaltyje ar lietuje valandų valandas, pakišti po dušu ir po to išvaryti ant sniego. Sachsenchausen‘o stovykloje: „ Buvo toks SS šarfiureris“Kaulų laužytojas“ Willy Miller iš Berlyno. Atėjęs vakarę jis parodydavo kurį nors kalinį, kartais tiesiog atsusitiktinai durdavo į ką nors pirštu ir įsakmiu tonu sakydavo : “Šito rytoj aš nenoriu matyti!“ Rytinio patikrinimo metu anas jau gulėdavo negyvas susuktas į antklodę. Mirties priežastis širdies smūgis“2. Dar vienas pasilinksminimo būdas būdavo toks: išrengdavo kalinius nuogai, paimdavo vandens žarną ir didžiuliu spaudimu paleisdavo vandens srovę, jeigu kas nors išdrįsdavo prisidengti rankomis, tada srovę nukreipdavo į veidą ir tie prigėrę vandens uždusdavo. Pavyzdžiui, būtent Sachsenchausen‘o stovykloje žydus vesdavo į vadinamąjį „technikos kiemą“ – kelių metrų duobė, iki kelių pripustyta sniego. Čia jie turėdavo tiesinti vinis. Pasityčiodami prižiūrėtojai neduodavo geležinių įrankių, todėl kaliniai dirbdavo susiradę plytgalį ar akmenį. Tada spigindavo -20 laipsnių C 0 ir daugiau, o kaliniai būdavo pusplikiai ir be pirštinių, taigi nušaldavo ir mirdavo dauguma ten dirbančiųjų.
Antrojo pasaulinio karo metu žmonių gyvybės būdavo aukojamos bet kam, kad ir pasilinksminimui. Pvz. 1940 – ųjų lapkričio 9 – ą dieną toje pačioje stovykloje iš lenkų bloko buvo atskirai išrikiuota 50 jaunų lenkų. Juos išvedė pro vartus ir išrengę nuogai nuvedė į jau minėtą „Technikos kiemą“, kur kruvinojo ordino šventės proga visi iki vieno buvo sušaudyti.Tarybiniai karo belaisviai, propaganda.
Jau 1941 – ųjų rudenį buvo atvežti pirmieji tarybinių karo belaisvių etapai, greitai jų susidarė apie 15 000. tie kurie buvo atvežti pirmieji, tris dienas negavo jokio maisto todėl jau kitą dieną ėmė mirti belaisviai. „ keturiasdešimčiai kalinių buvo įsakyta į kaulą sušalusius lavonus pernešti į lavoninę rūsyje. Tai kartojosi kas rytą, tik lavonų kalnas buvo vis didesnis. Kai kuriems iš sėdmenų ar kitų vietų buvo išplėšti gabalai mėsos. Tai padarė badaujantys“1. Už labai menkus nusižengimus pastatydavo ramiai prie vartų ir laikydavo parą ar dvi menkai apsirengusius, lyjant ar spiginant speigui. „Kartą kai ten buvo sustatyta daug tų nelaimingųjų, pro vartus įėjo komisija. Bet svečius vedžiojęs lagerfiureris nė kiek nesumišo . davus ženklą staiga atsivėrė būstinės langai ir buvo įjungtas radijas.“2 Jis paaiškino, jog kaliniai per daug tingūs, kad pasinaudotų ta galimybe todėl išėjo tik keletas pasiklausyti muzikos. Bėgliams buvo taikoma dar viena pasityčiojimo forma. Jie nudažomi ryškiom spalvom , uždedama marga, kaip klouno kepurė su juokingu užrašu, užkabinamas būgnas. Po to jis žygiuoja per aikštę mušdamas būgną ir šaukdamas kokią frazę. Taip pavaikščiojusį plakdavo lazdomis, kol pribaigdavo.
ožys ir mietas
šie du įtaisai buvo skirti bausmėms ir kankinimams. bausmė ant ožio buvo vykdoma taip: nusižengėlis turėdavo gulti ištiestomis į priekį rankomis ant specialiai pagaminto ožio, kojas užkišdavo į ožio apačioje įtaisytus spaustuvus, kuriais jas suverždavo. Vienas užsisėsdavo ant nugaros ir prispausdavo rankas, kad mušamas nesikilnotų. Dažniausiai mušdavo pusantro metro ilgio metaliniu rimbu aptrauktu oda.
Dar baisesnis įrankis buvo mietas. Dažniausiai naudojamas siekiant išgauti prisipažinimą. Kaliniui surakindavo už nugaros rankas, liepdavo lipti ant suolelio, pastatyto prie baslio, grandinę prikabindavo prie mieto ir išmušdavo suolelį iš po kojų. Taip kankinamasis išbūdavo iki keletos valandų nekreipiant dėmesio į oro sąlygas. Kartais taip kybodavo po keletą kūnų kurie saulės atokaitoje ar šaltyje judėdavo vėjo pučiami.Tu miręs, klausimų bus?
Dabar pateiksiu ar vieną kraupų vaizdą iš knygos dievų miškas. Šiuo epizodu dar kartą patvirtinsiu šiurkštų elgesį su belaisviais. Pamatysime, kad ir su tais, kuriems labiausiai reikia pagalbos, kurie nebegali savimi pasirūpinti, elgiamasi nežmoniškai. Šiame epizode pasakojama kaip dingo vienas numirėlis ir kokių priemonių buvo imtasi problemai spręsti. Taigi bloko viršininkas pastebėjo, jog dingo vienas numirėlis: „- Ką tu, maitos vaike, pakišai man popierių pasirašyti, kad šiandien mirė devyni? Jų tėra tik aštuoni! Skaičiuot, parše, nemoki? – Kaip tai aštuoni? – stebisi Francišekas, – buvolygiai devyni, kaip sukirpta. Pats skaičiavau. – Paskaičiuok, niekše, kiek tenai guli! – karščiuojas bloko viršininkas, – už tokią šunybę aš tave vietoj devintojo kaip karvės vašką ištėkšiu! Francišekas visiškai nusiminęs. Graibos šen, graibos ten – nėr devintojo, nors tu ką! Lavono ieško. Ieško po lovas, palovius, po čiužinius, graibo visur, kur tik užgriebti gali… Ieško ir keikias, keikias ir ieško. Tuo tarpu iš išvietės išlenda kažkoksai neaiškus patamsio gaivalas, kadaise buvęs panašus į žmogų. Gal jis kadaise ir tikrai buvo žmogus, kas jį žino. Dabar jis buvo išklypęs toksai, kreivas, susilenkęs, su išsikišusiais šonkauliais, su atlėpusiu žandikauliu, nuogas, su numeriu ant krūtinės nuteptu… ne, – dabar jisai su žmogumi maža ką bendra beturėjo. Bloko viršininkas, jį pamatęs, net susirietė koridoriuje it buldogas, besiruošdamas žandarui į kinkas kibti. – O tu, pakaruoklio vėdare, kur tu valkiojies dabar? A? Kur tu valkiojies, šunsnuki? Kur tavo vieta? – Panie blokowy, – atseit, ponas bloko viršininke, – nuaimanavo šmėkla, kadaise buvusi panaši į žmogystą, – man taip pilvas skauda, brzuch boli, taip skauda – taip skauda, kad aš nebegalėjau ištverti… nuėjau… atsiprašau… panie blokowy…
– Ak tu, kiauliašunie, tu man dar kalbėti drįsi? Kur tavo vieta? Marš į savo vietą! Na,greičiau!Atsigulė nuogas ant cemento šalia kitų aštuonių nuogų numirėlių. Šluotražį pasitraukė į pagalvę. Atsigulė ir numirė. O kas jam kita beliko daryti?“ŠIANDIENA
2003 metų gegužės 20 dieną BNS išplatino informaciją, pakrikštytą šokiruojančiu pavadinimu – “Amerikiečiai kankina karo belaisvius “Metallica” muzika”.Štai JAV seržanto Marko Hadselo paaiškinimas: “Belaisvių pasipriešinimą bandoma palaužti nuolatine įtampa, kuriai sukurti naudojama vietos kultūros tradicijas įžeidžianti agresyvi garsi muzika (…). Šie žmonės niekada anksčiau nėra girdėję “sunkiojo metalo”. Jie tiesiog negali jo pakęsti. Jei klausysitės tokios muzikos kiauras paras, jūsų smegenys ir kūnas ištiš, mintys susidrums, o valia bus palaužta. O tada pasirodome mes ir pradedame kvotą”. Taigi kur čia žiaurumas? Juk belaisviai nekankinami elektra, jų niekas nemuša, niekas nelaužo kaulų, niekas negrasina perpjauti gerklių, nebado panagių adatomis. Tik tardo, tik nori kuo daugiau iškvosti apie diktatoriaus S.Huseino nusikaltimus prieš Irako tautą. O gal į nelaisvę pakliuvusių karių jau negalima net apklausti?
Dar vienas epizodas iš lietuviškoje spaudoje pasirodžiusių pasakojimų apie amerikiečių ir britų žiaurumus: “Vienoje fotografijoje, kurias karys atsivežė iš Irako, užfiksuotas surištas ir užkišta burna ant automobilio krautuvo šakių tabaluojantis irakiečių belaisvis”. Manoma, kad irakietis buvo gyvas, kai jį fotografavo pietų Irake. Kitose nuotraukose vaizduojami britų kariai, užsiimantys seksu netoli belaisvių.Štai dar kelios eilutės iš “Respublikoje” pasirodžiusio straipsnio “Britai kaltinami žiaurumu”: Irako karo veteranas pulkininkas leitenantas “Timas Kolinsas pistoleto rankena sudaužė Sadamo Huseino “Baath” partijos pareigūnui galvą, šaudė po kojom civiliams irakiečiams ir suvarpė automobilio, kuris nekėlė jokios grėsmės, padangas”. JAV CŽV patvirtino, kad malšinant belaisvių Mazar i Šarife maištą, žuvo 32 metų amerikiečių karininkas CŽV agentas Džonis Maiklas Spanas, pravarde Maikas. Jis tapo pirmuoju Afganistane žuvusiu amerikiečiu, kurio mirtis pripažinta oficialiai. Žmogaus teisių organizacijos įtaria, kad maištas, per kurį žuvo ir amerikietis, galėjo būti išprovokuotas, o sukilębelaisviai– nužudyti nepaisant jokių tarptautinių susitarimų. Liudininkai teigia, kad kalėjime, kai žuvo CŽV agentas, prasidėjo masinės skerdynės. Tikrasis kalinių sukilimas prasidėjo tada, kai su jais ėmė kalbėtis CŽV agentai?
http://www.google.lt/search?q=cache:aSlqLYF4rCEJ:www.slaptai.lt/Tekstai/Valstybes/JAV/ jav
ŠVADOS
Taigi, kad ir neplačiai apžvelgėme karo baisumus. Nuostabą kelia II pasaulinio karo metu vykdyti žiaurumai, kai su žmonėmis buvo elgiamasi žiauriau nei galima elgtis su žvėrimis, tyčiojamasi, žudoma be tikslo ir priežasties. Tačiau kaip matėme ir šiais laikais, galiojant įvairiems susitarimams ir apribojimams, pasitaiko nesankcionuotų veiksmų su priešu. Manau, kad tokie poelgiai yra įrašomi į gėdingiausius karų istorijos puslapius, ir garbės tikrai neteikia. Be to dėl šių poelgių yra žuvę milijonai nekaltų žmonių, kurių aukų buvo galima išvengti.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
www.google dievų miškas, numirėliška dalia
2. ŠLAŽA M. „ŽVĖRYS ŽMOGAUS PAVIDALU“1995m. VILNIUS.
3.http://www.google.lt/search?q=cache:aSlqLYF4rCEJ:www.slaptai.lt/Tekstai/Valstybes/JAV/ Jav htm+++%C5%BEiaurumai+karo+metu&hl=lt&lr=lang_lt&ie=UTF-8
4.http://www.google.lt/search?q=cache:nDFngXkdEpMJ:www.slaptai.lt/Tekstai/skandalai/2001_ II.htm+skerdyn%C4%97s+kariai+belaisviai&hl=lt&lr=lang_lt&ie=UTF-8
5. http://www3.lrs.lt/pls/inter/www_viewer.ViewDoc?p_int_tekst_id=8107&p_int_tv_id=844
6.http://www.nazi.projektas.lt/galerija.htm
Kalinys Nr. 26336 Jis buvo Dachau koncentracijos stovyklos kalinys – Nr.26336. Jis buvo Vokietijos žydas Paulius Ernstas Fakenhaimas. Jam pasisekė: jis liko gyvas. Jį išgelbėjo admirolas Kanaris, kuriam prireikė agento, mokančio Rytų kalbų. 1941 m. balandžio 9 d. Fakenhaimas stovėjo kalinių rikiuotėje ir drebėjo nuo šalčio. Kas galėjo pagalvoti, kad ir šalčiui, ir alkiui atėjo galas, kad kaliniui Nr.26336 pasisekė tarsi loterijoje vienas prie milijono. Visi kaliniai rikiuotėje nuėjo į darbą, o jam buvo liepta pasilikti. Kodėl jam liepė eiti į ligominę? Nejaugi dėl didžiulės voties ant kaklo? Viskas vyko tarsi sapne. Apžiūrėjo gydytojas, medicinos seserys. Skaniai maitino. Vadino ponu Fakenhaimu. Argi ne sapnas? Juk iki šiol jis buvo mirti pasmerktas Dachau kalinys. Iš šešių milijonų žydų jis vienintelis išėjo iš mirties stovyklos nacistinės vadovybės iniciatyva. Tai atsitiko 1941 m. balandžio 16 dieną. Fakenhaimą pasirinko todėl, kad jis mokėjo kalbų, buvo narsus 1914-ųjų metų karo dalyvis, Vokietijos patriotas, kad turėjo seną motiną, kurią labai mylėjo. Dabar jis jau ne žydas, o Abvero agentas Paulius Kochas, kuriam teks įvykdyti jam dar nežinomą užduotį. Jam įteikė suklastotus dokumentus, pasodino į traukinį, apgyvendino Briuselio viešbutyje. Čia kažkoks Miuleris jį moko Morzės abėcėlės, aiškina, kaip šifruoti informaciją, rašyti simpatiniu rašalu. Mokomas jis buvo iki birželio 15 dienos. Paskui jis perkeliamas į Berlyną, į pensionatą. Po kelio dienų Kochas skrenda į Atėnus. Ten žvalgo paslapčių mokomas dar intensyviau, kol pagaliau jam išaiškinama užduotis. Kochas turi perduoti informaciją apie kariuomenę Palestinoje ir Viduriniuosiuose Rytuose. Nacistų agentas Palestinoje! Kaip žydui pakelti tokią naštą? Bet atsisakymas reikštų grįžimą į Dachau. Kochas jau virš Graikijos sostinės. Lėktuve “Chenkel-111”. Šnipas rengiasi šuoliui parašiutu: virš Chaifos atsidaro priešlėktuvinės gynybos apšaudomo lėktuvo durys, vėjo gūsis į veidą, ir parašiutininkas šoka į tamsą. Tačiau likimo nebuvo lemta, kad žydas tarnautų nacistams. Nepasisekė jam iškart: pametė maišą su asmens daiktais, o Chaifoje kažkoks sukčius pasiglemžė pinigus, pažadėjęs juos iškeisti. Pagaliau nabagas pateko policijai į rankas, kuriai bandė įpiršti versiją, kad jis – vokiečių emigrantas, ką tik slaptai atsigavęs iki Palestinos. Nepatikėjo. Slaptojo Abvero agento karjera taip ir pasibaigė neprasidėjusi. Po kelių valandų žydas Fakenchaimas jau buvo kalėjime, iš kurio išėjo po penkerių metų. Visą šį laiką jis bandė anglams įrodyti, kad jis – Fakenchaimas, kad SS generolas Kochas jam ne giminaitis. Kai juo pagaliau patikėjo, kalėjime dar laikė iki 1946 m. birželio 23 d, dėl viso pikto. Tą dieną prieš jį atsivėrė buvusios koncentracijos stovyklos Nejenhame durys, už kurių dabar buvo kalinami belaisviai hitlerininkai. Drauge su buvusiu Dachau kaliniu Nr.26336 dabar sėdėjo gestapo, SS agentai. Tačiau likimas Fakenchaimui vis dėlto buvo maloningas. Prabėgus 25 metams po karo Vokietijoje buvo galima sutikti pagyvenusį vyrą, kuris rašė romanus, pasirašydamas slapyvardžiu “Paulius Ernstas”. Jo romanai turėjo pasisekimą ir kitapus Reino. Apie ką jis rašė? Žinoma, apie špionažą, apie žvalgybą. Subtilus dalykas – skirtumas tarp šnipo ir žvalgo. Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, narsiai kovojęs Prancūzijoje, karininkas, pirmojo laipsnio geležinio kryžiaus kavalierius, Antrajame pasauliniame kare į Vermachtą priimtas jau nebuvo, nors norėjo, nes buvo Vokietijos patriotas. Jis brangiai sumokėjo už savo naivumą: vieną naktį į duris pasibeldė Gestapas. Paulius Ernstas Fakenchaimas tapo Dachau kaliniu Nr.26336 ir, laimei ar nelaimei, kaip pažiūrėsi, nevykusiu šnipu., patekęs į lagerį 1943 metų pačioje pradžioje?