Ekonominė Lietuvos padėtis 1926 – 1940 m.
1929 – 1938 m. ekonominį gyvenimą vairavo premjeras J. Tūbelis.
Žemės reforma užtruko visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. Iki 1938 m. daugiau kaip pusė Lietuvos ūkių buvo viensėdžiuose. Vyravo smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Jie buvo didelio pajėgumo – greitai atsikūrė be didesnės valdžios paramos. Smetona retkarčiais lankydavo gerus, stiprius ūkius. Organizuotos žemės ūkio parodos. Sparčiai formavosi naujos žemės ūkio šakos: pieno, bekoninių kiaulių, cukrinių runkelių, pašarinių žolių, sėklų. Pastatytos selekcijos stotys, trys dideli cukraus fabrikai, penkios skerdyklos, linų perdirbimo įmonės, įsteigta daug kooperatyvų. Derlingumas padidėjo nuo 9 cnt. iš ha (1909 – 1919 m.) iki 12 cnt. (1935 – 1939) – aplenkta Lenkija, Sov. Sąjunga, Rumunija.
Šalis mažai vartojo cukraus, vaisių ir daržovių.
Lietuva prieš II pasaulinį karą teikė pasaulio rinkoje:
7 % kiaulienos 3 % bekonų 5 % linų pluošto 3 % sviesto
1938 m. gyvulininkystės produktai sudarė 60 % viso eksporto.
J. Tūbelis buvo kooperacinio judėjimo propaguotojos. Žemės ūkio tvarkymu paslauga rūpinosi žemės ūkio Akademija, žemės ūkio rūmai. Rūmai laikė mokyklas ūkininkams, organizavo kursus, jaunųjų ūkininkų ratelius. Rūmų agronomai, sodininkai lankydavo ūkininkus ir juos konsultuodavo. Buvo organizuojamos žemės ūkio ir gyvulių parodos. Žemės ūkio rūmai laikė žemės ūkio mašinų punktus, javų valymo punktus, lauko bandymų ūkius. Rūmai globojo įvairias žemės ūkio draugijas, leido žurnalus, laikraščius, mokslinį veikalą – Žemės ūkio vadovas. Žemės bankas ūkininkams teikė ilgalaikes paskolas.
Tarp pasaulinių karų ¾ gyventojų Lietuvoje vertėsi žemdirbyste. Išaugintos žemės ūkio gėrybės buvo pigios, o geležis, trąšos, cementas, akmens anglis, benzinas, medvilnė – brangūs. Švediška arklinė šienapjovė kainavo ≈ 700 Lt., tiek kiek hektaras vidutinės žemės. Ūkininkai be mokesčių už žemę turėjo išmokėti savo broliams ir seserims po “dalį”, jei norėjo nedalinti ūkio. Be to valstiečiai turėjo prižiūrėti vieškelio atkarpą, jį žvyruoti nemokamai. Daug naujakurių bankrutavo, buvo išvaržyti už skolas. Kai kas emigruodavo į Pietų Ameriką, į JAV. Iš viso emigravo ≈ 20.000 gyventojų.
Padėtis pasunkėjo per didžiąją ekonominę krizę (Anglija atsisakė pirkti žąsis). Ypač nukentėjo Suvalkijos valstiečiai, kurie ūkio nepertvarkė gyvulininkystės pamatais, kadangi žemės čia derlingos. “Pieno centras” liko abejingas Suvalkijos bėdoms, padėjo tik gyvulius auginantiems ūkiams valstybės subsidijomis. Žemės bankas išsiuntinėjo skolininkams griežtus įspėjimus mokėti skolas ir grasino ūkius parduoti iš varžytinių. 1935 m. rugpjūtyje prasidėjo streikai: žemdirbiai nebevežė į turgavietes maisto produktų, blokavo kelius; į pienines nebevežė pieno, “Maistui” nepardavė bekonų, paukščių, “Lietūkiui” grudų. Nustojo mokėti mokesčius valstybei, bankams – palūkanas. Vyko mitingai. Rudeniop maištas nusilpo. Prasidėjo maištininkų teismai. Vyriausybė ėmėsi kai kurių nuolaidų: paleistas žemės ūkio ir vidaus reikalų ministras; paskelbtos žemės ūkio produktų supirkimo kainos, sumažintos kainos kai kuriai pramoninei produkcijai, palengvintos ūkininkų skolų mokėjimas. Vyriausybė nusprendė pravesti Seimo rinkimus.
Nežiūrint sunkumų, nepriklausoma šalis gyveno be skolų ir kokios nors didesnės pagalbos iš užsienio.
Niekas ūkininkui neįsakinėjo, ką sėti, kada pjauti, o tik pavyzdžiu rodė, patarinėjo. Doras amatininkas, dirbdamas vienas, galėjo šeimą išlaikyti ir vaiką į mokslus išleisti. Labai pasikeitė gyvenvietės. 1919 – 1939 kaimuose pastatyta ≈ 100 tūkst. trobų. Įrengiama daugiau pastatytų, geresnės konstrukcijos krosnys. Aplink sodybas veisiami sodai. Tačiau Lietuvos kaimas atsiliko nuo Latvijos ir Rytprūsių kaimų savo išvaizda: prastesnės sodybos, daugiausia šiaudiniai stogai, blogesni keliai.
Pramonė
1939 m. veikė 1441 įmonė, apie 15 tūkst. amatininkų dirbtuvių.
Svarbiausios šakos buvo maisto, odos, kailių, tekstilės, medžio, popieriaus, poligrafijos. Sukurta pramonė paremta vietine rinkliava.
Lyginant su 1913 m. gamyba nepriklausomybės laikais išaugo 4 kartus. Tai nebuvo daug, nes prieškarinė pramonė buvo silpna.
1939 m. pramonės įmonėse dirbo 8.1 % gyventojų.
Žemės ir miško ūkis davė daugiau kaip pusę nacionalinių šalies pajamų (50.9%).
Pusę visos pramonės produkcijos buvo maisto pramonė – mėsa, pienas, cukrus.
Antra svarbiausia pramonės šaka – tekstilės pramonė (20 % visos produkcijos). 1930 m. veikė 11, o 1939 – jau 80 tekstilės fabrikų. Didžiausias įmonės: “Drobė”, “Liteksas”, “Lim”, Kauno “Audiniai”.
Kūrėsi stiklo ir popieriaus pramonė, sunyko metalo ir odų pramonė dirbusi Rusijos rinkai.
Vietoj amatininkų dirbtuvių įsteigti avalynės fabrikai. Didžiausias 1939 m. Šiaulių “Batas”.
Sutartinai veikė privačios, kooperatinės ir valstybinės įmonės. Svarbiausi kooperatinės pramonės centrai buvo “Pienocentras”, “Lietūkis”, “Sodyba”. Akcinės bendrovės “Maistas”, “Lietuvos cukrus”, “Cementas”, “Ringuva” buvo mišrios. Visos pramonės įmonės buvo susijungusios į Prekybos, Pramonės ir Amatų Rūmus. Jie veikė pagal 1936 įstatymą. Pramonės reikalams buvo ir valstybinė institucija – pramonės departamentas.
Užsienio kapitalas dalyvavo ekonomikoje taip:
20 mln. Lt. – Belgija (elektrinė Kaune)6 mln. Lt. – Švedija (popieriaus degtukų fabrikai, lentpjūvės)4 mln. Lt – Vokietija (brolių Tilmansų fabr., Klaipėdos įmonės)2 mln. Lt. – Latvija (Kauno “Audiniai”)1 mln. Lt. – JAV (audinių fabrikas “Drobė”)
Lietuvoje buvo daug smulkių įmonių. Jos sudarė 88 % visų pramonės įmonių. Jos patenkino rinkos reikalavimus.
Geležinkeliai, plentai, paštas, radijas, uostai, tiltai ir upelių reguliavimas priklausė valstybei.
Silpna buvo energetika. Nors elektros gamyba padidėjo 14 kartų, bet elektra buvo brangi. 1939 m. ja naudojosi tik 19 % gyventojų.
Prekyba
buvo privačios iniciatyvos sritis. Spiritas buvo valstybės monopolis. Prekybos įmones prižiūrėjo mokesčių inspektoriai.
1938 m. eksporto kraštai buvo Anglija (I vieta 1936-1940), Vokietija (I vieta 1932-1935), T. Rusija, Belgija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija, JAV.
Nuolat buvo daugiau išvežama, nei įvežama.
Finansinė politika
Ūkinio savarankiškumo ženklas buvo litas. Lietuva, į apyvartą litą, buvo viena iš pirmųjų pokario Europos valstybių, perėjusi į pastovų pinigą. Lito padengimas auksu ir valiutomis siekė 69 %. Pastovi valiuta garantavo pasitikėjimą kreditu.
J. Tūbelis rūpinosi valstybės finansų taupymu, pasisakydamas prieš didesnį lėšų skyrimą kariuomenės reikalams, sėkmingai subalansuodavo Lietuvos biudžetą, vengdamos didelių paskolų iš užsienio, sugebėdamas išlaikyti lito tvirtumą. Lietuvai ypač sunku buvo tvarkyti ekonomiką 1925-1934 m. – nacionalinės metinės pajamos vienam gyventojui sudarė 207 dolerius. Pagal šį rodiklį Lietuva buvo Lietuva buvo paskutinė iš Vakarų Europos valstybių. Mat Lietuva dar vis buvo agrarinė šalis. Gyvenimo lygis buvo vidutinis, dėl tvirto lito kurso.
Mieste ar miestely turėti valdišką tarnybą buvo laimė – pastovus pragyvenimo šaltinis.Prašant darbo, reikalauta rekomendacijų iš buvusios darbovietės ar šiaip įtakingo asmens.
Valdininkai buvo suskirstyti į kategorijas:I kategorija – laiškanešiai, mokyklos sargai, raštininkai. Jų mėnesinė alga 150 Lt. Gimnazijos mokytojas – 400 Lt. Tarnautojo didžiausia alga – 1.200 Lt. Darbininkė “Kaspino” fabrike uždirbo 90 Lt., už kambarėlį Kaune mokėjo 30-50 Lt. (be kuro ir šviesos išlaidų). Vidutiniškai darbininkas uždirbdavo 153 Lt.
Iš užsienio grįžę biznieriai Lietuvoje vertėsi namų statyba butų nuomavimui (2 aukštų namus galima statyti be architekto ir įvairių komisijų palaiminimo).
* Ateinančių tarnaičių ir auklių netrūko, nes moterims darbo rasti buvo sunku.
* Kiekvieną valsčių tvarkė viršaitis su raštininku, policijos nuovadas su vachmistru, buvo saugumo agentas, besiklausantis, ką žmonės turguje ar restorane šneka. Jį dažniausiai visi žinojo. Buvo pusė valdiško agronomo, gydytojas ar felčeris, o kartais notaras, teisėjas, provizorius, keletas mokytojų, klebonas su vikaru ir daugybė žydiškų krautuvėlių su varpeliais prie durų. Krautuvėlės vadinosi “Koloninių prekių parduotuvė”. Kainos įvairios.
* Sveikatos apsaugoje darbavosi privatūs gydytojai, felčeriai, akušerės, o miestuose – Ligonių kasos. Įnašų mokėtojams buvo gydymas veltui, šiaip vizitas pas gydytoją kainavo ≈ 15 Lt. Buvo valdiškų ir privačių ligoninių, sanatorijų, prieglaudų, vaikų namų.